Full text of "Raštai. T. 6: Vienų vieni; Rezistencija"

See other formats

JUOZAS BRAZAITIS

RAŠTAI

VIENŲ VIENI
REZISTENCIJA

I LAISVĘ FONDAS
LIETUVIšKAI KULTŪRAI UGDYTI

REDAKCINĖ KOMISIJA: Ę ž
ALINA SKRUPSKELIENĖ IR ČESLOVAS GRINCEVICIUS

Aplankas ir viršelis ADOS SUTKUVIENĖS

Iliustracijos tekste PAULIAUS JURKAUS

Leidinys Nr. 17

Spausdino ,„Draugo“ spaustuvė,
4545 W. 63 St., Chicago, IL 60629

DABAR ten tik motina
Skalbia, skalbia ir skalbia
Kultuve klevo

Sūrų nuo ašarų vandenį,
Nužudytų sūnų

Kruvinus marškinius.

Ir nei laumės,
Nei drobių audėjos
Neateina talkon.

Kazys Bradūnas

"TARP ŽODŽIŲ, kuriuos paliko pirmasis pasauli-
nis karas, šviesiausias buvo “tautinis apsisprendi-
mas“, pagarsintas prezidento W. Wilsono “Keturioli-
koje punktų", Tarp žodžių, kuriuos iškėlė antrasis pa-
saulinis karas, tokio garso žodis buvo “rezistencija".
Nuo 1940 birželio 23, kada gen. de Gaulle jį tarė iš
Londono, rezistencijos žodis išgarsėjo kaip okupuo-
to krašto gyventojų pasipriešinimas okupantui, kaip
pavergtos tautos žmonių valios pasireiškimas,

Aureole apgaubti rezistencijos žygiai Norvegijo-
je, Danijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Jugoslavijoje,
Čekoslovakijoje ir kt. prieš nacinės Vokietijos okupa-
ciją. Okupacija ten baigės, ir rezistencija ten
virto tik istorijos šviesiais herojiniais vaizdais.

Mažiau išgarsinta kita rezistencijos dalis rezis-
tencija prieš Sovietų Sąjungos okupaciją. Pasaulio
opinija leidosi sukrečiama rezistencijos prieš Sovie-
tų okupaciją vėlai — tik su rytų Vokietijos sukili-
mu 1953, Lenkijos 1956, o labiausiai jau Vengri-
jos sukilimu 1956. Tais metais ir žurnalas Time
Vengrijos laisvės kovotoją paskelbė metų “ryškiuoju
žmogum", Vakarai tada atkreipė dėmesį į rezistenci-
ją prieš sovietinio komunizmo okupaciją.

Mažiausia betgi pasauly garso susilaukė rezisten-
cija Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose, nors ten
rezistencija prasidėjo tuo pačiu metu, kaip vakarų
Europoje, o, prasiveržusi 1941 ginkluotu sukilimu, pa-
skui ginkluota rezistencija, truko daugiau kaip dešim-
tį metų. Tik nesulaukusi Vakarų paramos nei dėme-
sio, sudėjo ginklus. Rezistencijos dvasia betgi ir tada
nežuvo: pakeitė uždavinius, metodus, bet neatsisakė
valios ir pastangų išlaikyti lietuvių tautos dvasią sa-
varankišką.

Tokis Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų rezistenci-
jos likimas kelia specialų klausimą: kodėl ši rezis-
tencija nebuvo išgirsta Vakaruose; kodėl ji buvo ap-
eita ir apeinama tylom tarptautinės opinijos forumuo-
se?

Rezistencijos likimas Lietuvoje liečia jau ne tik
lietuvius. Liečia ir tuos, kurie stebi globalinės rung-
tynes tarp Rytų ir Vakarų. Šiose rungtynėse laisva-
sis pasaulis yra virtęs tik rezistuojančia puse prieš
agresyvų ir veržlų Rytų komunizmą. Lietuvos rezis-
tencija, pradžioje buvusi tik vakarų Europos rezis-
tencijos dalim, Vakarų rezistencijos pirmuoju avan-
gardu prieš Rytų komunizmo prasidėjusią slinktį į
Europos vakarus, šiandien yra virtusi globalinės re-
zistencijos prieš komunizmą dalim, nors to laisvasis,
prieš komunizmą tebesispiriantis pasaulis ir nenori
žinoti.

Tos rezistencijos akivaizdoje iškyla tad ir bendri-
niai klausimai: kas įkvepia tautas rezistuoti, kokia
rezistencijos prasmė?

Atsakyti į tai gali konkretūs Lietuvos rezisten-
cijos faktai.

Faktai ne tik atsako ir padeda suprasti. Faktai
patraukia, įpareigoja, uždega veikti. Faktai daros

svarbus kovos ginklas. Lietuvių tautos priešas dėl tė
siekia lietuvių tautą ir šiuo atžvilgiu nuginkluoti—
paveikti, kad rezistencijos faktai būtų užmiršti; jei
faktai negali būti nuskandinti tyloje, siekia faktų
ginklą atšipinti — informaciją apie rezistencijos fak-
tus iškreipti, kad juos padarytų atšaldančius ir atstu-
miančius. Kova prieš rezistenciją tada įeina į naują
tarpsnį — į kovą jau dėl rezistencijos istorijos. Ir ta
kova dėl Lietuvos rezistencijos istorijos jau eina visu
aštrumu.

Priešui nepasiseks tos kovos laimėti tol, kol lie-
tuvių atminime stovės rezistencijos faktų tikrovė —
gyva, neiškreipta, svetimos propagandos nesuteršta.
Tikrovei palaikyti žmonių atminime — tam ir su-
telkiami šiame rinkiny lietuvių rezistencijos ryškieji
faktai, jų istorinė raida.

Slinktis į vakarus

Lieruvos E komunistinės Rusijos okupacinė
valdžia nustatė, kad Lietuvos-Rusijos santykių is-
torija turi būti aiškinama šia kryptimi: istorinėje
praeityje rusų tauta rodžiusi draugiškumą, pa-
galbą ir globą lietuvių tautai, kurios gerovė rei-
kalavo ir tebereikalauja jungtis su rusų tauta ir
pasitikėti jos vadovavimu ...

Šią sovietinę tezę tenka patikrinti prime-
nant esminius Lietuvos-Rusijos santykių faktus,
sužymėtus šiam reikalui istoriko S. Sužiedėlio.

1. PIRMI LIETUVIŲ IR RUSŲ SUSITIKIMAI

Lietuviškų genčių susidūrimas su rusiškom isto
rijos šaltinių suminimas tiktai X amžiaus gale. Tai
buvo Kijevo kunigaikščių karo žygiai prieš jJotvin-
gius (983, 1038), pietines lietuvių gimines. Lietuvos
(rus. Litva) vardas pirmą kartą paminėtas kunigaikš-
čio Jaroslavo žygyje (1040). Tie karo žygiai rodo

pirmą rusų ekspansiją, nukreiptą į Lietuvą. Lietuviai
tvirčiau susivienija, atremia puolimus ir netrukus pa-
tys patraukia į karo žygius prieš rusų kunigaikščius,
Tam buvo dvi palankios aplinkybės: rusų kunigaikš-
čių kivirčai tarp savęs ir totorių puolimai, nuo
kurių rusai neįstengė gintis. Lietuva tada pasidaro
rusų gynėja nuo totoriškos Aukso Ordos (1236-1556).
Tų grumtynių pradžia sutampa su Lietuvos suvieni-
jimu vieno galingo ir popiežiaus vainikuoto karaliaus
Mindaugo valdžioje (ca 1236-1263).

2. RUSAI LIETUVOS VALDŽIOJE

Didieji Lietuvos kunigaikščiai, pradedant nuo
Mindaugo ir baigiant Kazimieru (1440-1492), užval-
do didelius rytų Europos plotus tarp Baltijos ir Juo-
dųjų marių. Ypačiai stambi Lietuvos valstybė išau-
ga Vytauto Didžiojo laikais (1392-1430). Tiesiogiai
arba vasalų ryšiais su Lietuva buvo sujungta kone
visa ano meto Rusija, išskyrus Maskvos kunigaikš-
tystę. Bet ir Maskvoje valdė Vytauto duktė našlė So-
fija su sūnumi Vosyliumi Tamsiuoju (1415-1462), ku-
rio protektorium buvo Vytautas Didysis. Tie Lietu-
vos valdymo laikai turėjo dvi būdingas žymes: vie-
na, rusam buvo palikta jų tvarka, papročiai ir orto-
doksų tikėjimas — žodžių, vadinama “senovė" (sta-
rina); antra, valstybės įstatymų visi gyventojai bu-
vo lygiai traktuojami. Lietuvos valstybė nesismelkė
vykdyti nei siauros nacionalistinės nei konfesinės
(cuius regio, eius religio) politikos.

Kitaip viskas apvirto, Maskvai ėmus stiprėti,
telkti aplink save rusiškas žemės ir pasvirus į naują
ekspansiją prieš Lietuvą.

3. RUSIJOS OFENZYVA PRIEš LIETUVĄ

Maskvai iškilti ir pasidaryti Rusijos vienijan-
čiu centru padėjo trys veiksniai:

Rytų Bažnyčios vyriausios vadovybės perkėlimas
iš Konstantinopolio, kurį užėmė turkai (1453); nusil-
pimas totorių, Vytauto Didžiojo įveiktų ir apramin-
tų; Lietuvos unija su Lenkija, kurioje įsivyravo di-
duomenės savanaudiškumas, persimetęs ir į Lietuvą.

Maskva nuo XV a. galo pereina į ofenzyvą prieš
Lietuvą, ypač nuo laikų Jono Žiauriojo (1533-1584),
kuris užpuola ir niokoja Livoniją (latvių ir estų že-
mes prie Baltijos). Lietuva tą puolimą atrėmė ir
didžiąją dalį Livonijos nuo Maskvos apgynė.

Antras didysis Maskvos prasiveržimas įvyko
Aleksiejaus Romanovo laikais, kai 1655-1661 rusai pir-
mąjį kartą giliai įsibrovė į Lietuvą, masiškai žudė
žmones ir degino miestus bei pilis. Lietuvos sostinė
Vilnius degė 17 dienų. Buvo sunaikinti neįkainojami
kultūros lobiai ir pastatai visame krašte.

Po trečiojo siaubingo įsiveržimo Šiaurės karo me-
tu (1701-1721), valdant carui Petrui Didžiajam, ru-
sų kariuomenė iš Lietuvos nebeišėjo ir laikė Lietuvo-
je savo “bazes" ligi pat Lietuvos senosios valstybės
galo (1795).

4. LIETUVOS PADALINIMAI

Lietuvos valstybės griovimas prasidėjo vadina-
muoju “Nebyliu seimu“ (1717), kuriam Maskva pa-
diktavo priimti Rusijos priežiūrą vidaus tvarkai pa-
laikyti ir sumažinti kariuomenę.

Po nesėkmingo priešinimosi ginklu ir reformų

bandymų jungtinė Lietuvos-Lenkijos respublika trim
atvejais (1772, 1793, 1795) buvo išsidalyta Rusijos,
Prūsijos ir Austrijos. Lietuva atiteko Rusijai, išsky-
rus Sūduvą, kurią trumpai valdė Prūsija (1795-1807).
Lietuvos valstybė buvo Maskvos užgniaužta tuo me-
tu, kai pasiskelbė nepriklausomos Jungtinės Ameri-
kos Valstybės (1776) ir kai didžioji Prancūzų revo-
liucija kėlė demokratinius laisvės, lygybės ir broly-
bės šūksnius. Rytų Europoje ir Lietuvoje, priešingai,
buvo sustiprintas rusiškasis absoliutinės monarchijos
režimas (dieržavije).

Rusijos carinis valdymas reiškėsi trim neigia-
mais bruožais: užimtų kraštų provoslavinimu, rusi-
nimu ir žmonių laisvės atėmimu. Carienė Kotryna II
(1729-1796), vykdžiusi visus tris Lietuvos-Lenkijos
padalinimus, žiauria prievarta grąžino į ortodoksų
bažnyčią mases unitų, pasunkino baudžiavą, atėmė ir
savo generolam išdalino daug Lietuvos žemių (dva-
rų), įvedė rusiškąją gubernatorių administraciją ir į-
staigose rusų kalbą. Laisviau kiek valdė jos sūnus
caras Povilas I (1796-1801) ir Aleksandras I (1801-
1825), tačiau po nelaimingo imperatoriaus Napoleono
žygio į Rusiją (1812), kai Lietuva bandė atkurti ne-
priklausomą valstybę, Rusijos režimas sukietėjo. Bu-
vo smogta laisvės siekusiai Lietuvos diduomenei: jos
žemės apdėtos penkeriopai didesniais mokesčiais ne-
gu Rusijoje ir, negalint išmokėti, nusavintos rusų ko-
lonizacijai.

5. SUKILIMAI

Slėgimo, persekiojimo ir okupacijos buvo bandy-
ta nusikratyti dviem nenusisekusiais sukilimais

(1831, 1863), kurie rusų priespaudą dar padidino. Po
pirmojo sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas,
vienintelis Lietuvoje (kaip aukštoji mokykla jis vei-
kė nuo 1569, anksčiau už pirmąjį rusų universitetą
Maskvoje 1755), daug vidurinių mokyklų, vienuoly-
nų, cerkvėmis paversta visa eilė bažnyčių, panaikin-
ti senieji Lietuvos įstatymai (Lietuvos statutas, vei-
kęs nuo 1529). Po antrojo sukilimo represijos buvo
dar žiauresnės. Jas vykdęs Vilniaus gubernatorius
Muravjovas (1863-1865) apskaitė, kad tik per vieną
mėnesį nubaudė mirtimi 129 asmenis, išsiuntė į ka-
torgą 972, į Sibirą — 1,427 (pirmieji masiniai trė-
mimai Sibiran), į kitas Rusijos sritis — 1,529, prie-
varta kolonizavo Rusijoje 4,096, kitom bausmėm nu-
baudė 1,209, viso 9,361. Tai apėmė tik nežymią dalį
aukų. Sunaikinti ištisi kaimai — žmonės ištremti, so-
dybos sudegintos (Ibėnai, Užpaliai, Miškaičiai). Kon-
fiskuoti 1,794 dvarai, uždaryti visi vienuolynai ir
jų žemės nusavintos, iš Žemaičių vyskupijos ištrem-
ti 66 kunigai, kitiem atimta judėjimo laisvė ir susi-
žinojimas su Roma, likviduotos visos nevaldinės (dau-
giausia parapinės) mokyklos, užginta tikybos moky-
ti lietuviškai, uždrausta lotyniškais rašmenimis spau-
da (1864) , kad įstiprintų rusiškąjį alfabetą, dvasią ir
provoslaviją; pagaliau, iš žemėlapio ištrintas Lietu-
vos vardas, pakeitus į “Šiaurės vakarų kraštą“ (Sie-
vero-Zapadnyj Kraj).

Ir tai buvo daroma jau tais laikais, kai vakarų
Europoje stiprėjo tautinis bei demokratinis judėji-
mas, o Jungtinėse Amerikos Valstybėse buvo išlais-
vinti vergai (1861-1865). Rusija ir jos pavergti kraš-
tai buvo dar užsklęsti nuo Vakarų pasaulio carinės
“geležinės sienos", draudžiant į užsienius laisvai ke-
liauti ir santykiauti.

6. REZISTENCIJA

Pavergtai lietuvių tautai tebuvo įmanoma dva-
sios rezistencija. Ji vis labiau plito dėl spaudos už-
draudimo ir katalikų Bažnyčios persekiojimo. Pir-
miausia pasireiškė kietas pasipriešinimas provoslavi-
nimui ir rusinimui. Liaudis tvirtai laikėsi katalikų
tikėjimo ir kunigų, kurie liko beveik vienintelė va-
dovaujanti šviesuomenė. Vysk. Motiejus Valančius
(m. 1875) ėmėsi spausdinti slaptai maldaknyges užsie-
nyje (Mažojoje Lietuvoje, vokiečių valdomoje) ir ga-
benti į Lietuvą. Keturiasdešimtį metų ėjo ta lietuviš-
kų knygų kontrobanda, kurios nežino nė vienas ki-
tas kraštas pasaulyje. Kaimo žmonės nei rusų rašto
nei kalbos ilgai nesimokė nei savo vaikų į rusiškas
mokyklas neleido; veikė slaptos kaimo mokyklos. Tik-
tai vėliau, pristeigus rusam daugiau gimnazijų ir, ki-
to kelio mokslui siekti nesant, pradėjo rastis inteli-
gentų pasauliečių, bet tiktai dalis jų tegalėjo įsijung-
ti į rezistencinę kovą, kadangi ne visiem buvo lei-
džiama savo profesija verstis Lietuvoje.

7. IšKOVOTOS LAISVĖS

Rusų priespaudos palengvėjimas atėjo tiktai su
caru Nikalojumi II (1894-1918). Rusų administracija
pagaliau įsitikino, kad Lietuvoje ji negali palaužti
nei katalikų tikėjimo nei sulaikyti draudžiamosios
spaudos: slaptai buvo iš užsienio įgabenamos ne tik-
tai knygos, bet ir periodiniai laikraščiai. Didesnė lais-
vė katalikų Bažnyčiai buvo atgauta po kruvino gy-
nimo Kęstaičių (1886) ir ypač Kražių (1893) baž-
nyčių. Spauda lotyniškais rašmenimis atgauta 1904.
Užvesta teisme byla atidengė, kad draudimas buvęs

neteisėtas — tik administracinis. Po rusų-japonų ka-
ro kilusi revoliucija (1905) Lietuvoje atsiliepė judė-
jimu, siekusių lietuviškų mokyklų, savivaldybių ir
krašto autonomijos, už kurią pasisakė didysis Vilniaus
seimas (1905). Seimo metu labiau išryškėjo politi-
nės lietuvių srovės (socialistų, liberalų, krikščionių),
tačiau nedaug jos turėjo laisvės partinei veiklai, nes
caro valdžia atsigriebė, teleidusi rinkti aprėžtą par-
lamentą (Dumą). Ligi pirmojo Didžiojo karo (1914)
lietuviai ir toliau tesigynė daugiau religiniais bei kul-
tūriniais ginklais: katalikų tikėjimu, mokyklomis,
draugijomis, spauda. Ūkininkai, kurie visą laiką iš-
liko patys atspariausi, rusus lenkė geresniu žemės į-
dirbimu. Pramonės krašte buvo maža, miestai su-
skurdę ir apleisti arba paversti tvirtovėmis, kuriose
nebuvo laisvės miestui augti. Nemaža lietuvių buvo
priversti darbo ieškoti Rusijoje arba emigruoti į
Jungtines Amerikos Valstybes, kur savo ruožtu jun-
gėsi į organizacijas ir kovą už Lietuvos laisvę.

8. NEPRIKLAUSOMYBĖ IR SOVIETŲ RUSIJA

Lietuvos laisvė buvo atkovota tiktai pirmojo pa-
saulinio karo pabaigoje (1917-1918), kada Rusijoje
prasidėjo revoliucija, pašalinusi caro valdžią, o pati
Lietuva buvo okupacijoje Vokietijos, bet jau karą
aiškiai pralaiminčios. Nors prezidento W. Wilsono
“14 punktų" (1918.1.8) paskelbtas tautinis apsispren-
dimas buvo populiarus visame pasauly; nors 1918.2.
16 Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas reiškė lie-
tuvių tautos apsisprendimo aktą, bet jo nenorėjo pri-
Pažinti nei kaizerinė Vokietija nei carą pakeitusi ko-
Munistinė Rusija. Komunistinė Rusija siekė Lietuvą

atgauti iš besitraukiančių vokiečių. Tam tikslui 1918.
12.16 dienos data Minske paskelbė Lietuvos-Gudijos
socialistinę respubliką ir jos priekyje pastatė komu-
nistą V. Mickevičių Kapsuką. Tai vyriausybei įtvir-
tinti Lietuvoje pasiuntė raudonosios armijos mases.
Lietuvių savanorių kariuomenei 1919-20 pasisekė ne-
priklausomybę nuo Rusijos apginti, ir Maskva, už-
miršusi savo paskelbtą Kapsuko valdžią, pasirašė su
Lietuva taikos sutartį (1920.7.12), atsižadėdama “vi-
siem laikam“ bet kurių teisių į Lietuvos teritoriją.

Tada nebuvo suprasta, jog “visiem laikam" reiš-
kė: iki Sovietų karinė jėga sustiprės ir iki bus pa-
togios tarptautinės aplinkybės agresijai pakartoti.
Tos aplinkybės atėjo su antrojo pasaulinio karo iš-
vakarėm. Tada atsinaujino komunistinės Rusijos ag-
resija naujom formom. Atsinaujino ir lietuvių tau-
tos pasipriešinimas agresijai, paskiau okupacijai,

II
lūžiai
iki sukilimo

SOVIETŲ SĄJUNGA, pasirašiusi 1920 taikos
sutartį su Lietuva, agresijos planų prieš Lietuvą
neatsisakė. Palaikė Lietuvoje komunistinį pogrin--
dį, siunčiojo į Lietuvą pogrindžio veikėjus, kurie
buvo labiausiai skirti brautis į darbininkus. Nuo:
1930 sustiprino Lietuvoje dar kultūrinę infiltra--
ciją tarp intelektualų — sovietinės parodos, sovie-
tinės literatūros knygynas, Lietuvos intelektualų
ekskursijos į Sovietus, rašytojų, žurnalistų, teatro
žmonių priėmimai Sovietų atstovybėje Kaune,
sovietinių tautų kultūrai pažinti draugijos suor--
ganizavimas. Visa ta prosovietinė akcija buvo va-
dinama Lietuvoj kultūrbolševizmu. Antrojo pa--
saulinio karo išvakarėse Sovietai pasiruošė jau ir
naujam žygiui — karinei Lietuvos okupacijai, ku--
Trios eiga atskleidžia sovietinius tautų okupacijos
metodus, o taip pat lietuvių pasipriešinimo pa--
stangas.

1. “TAIKINGOS*" OKUPACIJOS KELIAS

a. Pirmas veiksmas: Lietuvos padalinimo slapti pro-
tokolai

Vokietijai okupavus Čekoslovakiją 1939 ir gra-
sant Lenkijai, Anglijos bei Prancūzijos atstovai de-
rėjosi 1939 pavasarį Maskvoje dėl sąjungos prieš ga-
limą Vokietijos agresiją. Derybom užsitęsus, iniciaty-
vą susitarti su Maskva perėmė Hitleris. 1939.V1I.26
slaptame Vokietijos ir Rusijos agentų susitikime Ber-
lyne, restorane, vokiečiai davė suprasti, kad jie pa-
tenkins tuos sovietų norus, kurių nesutiko tenkinti
Anglija ir Prancūzija: už Rusijos neutralumą galima-
me kare tarp Vokietijos ir Lenkijos Vokietija galėtų
pripažinti Rusijai žymias rytų Europos sritis. Tai pa-
tyręs, Molotovas kreipėsi į anglų bei prancūzų at-
stovus: ar jie sutiktų pripažinti Rusijos įtaką į Bal-
tijos valstybes ir paveikti Lenkiją bei Rumuniją, kad
jos įsileistų Rusijos kariuomenę karo su Vokietija
atveju? Nesulaukę teigiamo atsakymo, rusai priėmė
Berlyno siūlymus. Maskvoje 1939.VIII.23 Vokietijos
užs. reik. ministeris Ribbentropas ir Sovietų Komi-
saras Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį. Drauge
pasirašė slaptą protokolą dėl įtakos sferų rytų Euro-
poje: Baltijos valstybėse, Lenkijoje, Rumunijoje. Bal-
tijos valstybėse įtakų riba sųtarta Lietuvos šiaurinė
siena, t.y. Sovietų įtakai tenka Suomija, Estija ir
Latvija, Vokietijos — Lietuva.

Nepuolimo sutartimi užsitikrinusi Rusijos neu-
tralumą, Vokietija 1939.IX.1 pradėjo karo žygį į Len-
kiją. Vokietija tikėjo, kad šiame kare prieš Lenkiją
natūralus sąjungininkas bus Lietuva. Ribbentropo
biurc atstovas dr. Peter Bruno Kleist 1939. IX. 8-14
tris kartus kreipėsi į atstovą K. Škirpą, kad Lietuva

skelbtų karą Lenkijai ir atsiimtų savo sostinę Vilnių.
Pažadėjo Lietuvai karinę Vokietijos pagalbą, užtikri-
no saugumą nuo galimo Sovietų pavojaus. Pasku-
tiniame pasimatyme perdavė Ribbentropo žodžius:
“Litauen mMuss rasch handeln, rasch marschieren —
rasch, rasch, rasch!“* (Lietuva turi skubiai veikti,
skubiai žygiuoti — skubiai, skubiai, skubiai). Lie-
tuvos vyriausybė per savo atstovą Berlyne 1939.1X.11
pranešė savo neutralumą Vokietijos-Lenkijos kare.
Tai pakartojo ir IX.16. Ribbentropas pats IX.21 iš-
sikvietė atstovą K. Škirpą į Zoppotą prie Danzigo
ir pakartojo Kleisto pareikštus siūlymus. Žadėjo de--
rybose su Rusija paveikti, kad Rusijos kariuomenė,
kuri buvo užėmusi Lenkijos rytinę dalį ir Vilnių
IX.17 (vykdydama slaptąjį protokolą), Vilnių perleis-
tų Lietuvai. Kvietė tam reikalui atvykti Lietuvos užs.
reik. ministerį Urbšį. Lietuvos vyriausybė per atsto-
vą Zechliną Kaune pakartojo savo neutralumą ir dar
daugiau — davė prieglobstį besitraukiantiem Lenki-
jos kariam. Tada Ribbentropas pranešė, kad Urbšio
kelionė būtų beprasmė. Lietuvos pasirinktas neutralu-
mas sustiprino Rusijos pretenzijas savo įtakos sferą
praplėsti ir į Lietuvą. Vokietija nebesipriešino. 1939.
IX.28 Maskvoje Ribbentropas ir Molotovas pasira-
šė antrą slaptą protokolą, kuris pataisė pirmąjį ta
prasme, kad “Lietuvos valstybės teritorija pereina į
U.S.S.R. įtakos sferą''. Bet: “kai Sovietų Sąjungos vy-
riausybė imsis specialių priemonių Lietuvos teritori-
joje savo interesam apsaugoti, dabartinė Lietuvos-
Vokietijos siena bus pataisyta, kad ji būtų natūra-
lesnė ir paprastesnė ir tam reikalui Lietuvos terito-
rija į pietų vakarus nuo žemėlapų pažymėtos linijos
priklausytų Vokietijai?.

Pagal Molotovo planą Vokietija turėjo pasirašyti

sutartį su Lietuva dėl Lietuvos teritorijos dalies per-
leidimo Vokietijai tuo pačiu metu, kai Sovietai pasi-
rašys sutartį su Lietuva dėl Vilniaus perdavimo Lie-
tuvai. Vokiečiai suprato šią propagandinę klastą pri-
statyti Vokietiją kaip teritorijas “atimančią", o So-
vietus kaip “duodančią", ir planas nebuvo vykdomas
— Vokietija paskiau atsisakė nuo to Lietuvos ruožo
už Sovietų pažadą sumokėti 31.5 mil. markių.

(Slaptieji protokolai pirmu kartu viešumon iš-
kilo 1946.V. 21-22 Niurnbergo teisme. Nepaisydamas
Sovietų prokuroro Rudenko protestų, teismas įtraukė
juos į bylą, o Amerikos prokuroras Thomas J. Dodd
perdavė jų nuorašą spaudai. Oficialiai paskelbti 1948
valstybės departamento leidiniu Nazi-Soviet Rela-
tions).

b. Antras veiksmas: savitarpinės pagalbos sutartis ir
min. Urbšio diplomatinis priešinimasis

Lietuvai atsisakius dėtis su Vokietija į karą prieš
Lenkiją, Molotovas perėmė iniciatyvą Lietuvą įjung-
ti į Sovietų Sąjungą. Nelaukdamas nė antro slaptojo
protokolo pasirašymo, 1939.IX.26 pakvietė atvykti į
Maskvą Urbšį. Pagrindas: dabar esą Sovietų ir Lie-
tuvos sienos susieina, tad reikią peržiūrėti santykius.
1939.X.2 nuvykusiam Urbšiui ir nieko nežinančiam
apie Berlyno ir Maskvos slaptus protokolus, Molo-
tovas pasiūlė pasirašyti savitarpinės pagalbos sutartį.
Esminis tos sutarties dalykas — duoti Rusijai kari-
nes bazes Lietuvos teritorijoje. Urbšys svetimos ka-
riuomenės buvimą Lietuvos teritorijoje suprato kaip
pasikesinimą į Lietuvos nepriklausomybę, juo labiau
Molotovui pasakius, kad Lietuva turės perleisti dalį
savo teritorijos Vokietijai. Urbšys pertraukė derybas
ir 1939.X.5 grįžo instrukcijų iš vyriausybės. Vokie-

tijos atstovas Zechlinas, į kurį kreipėsi ministeris, pa-
reiškė, kad anas Lietuvos teritorijos perleidimas Vo-
kietijai jau nebeaktualus, tačiau dėl Maskvos reika-
laujamų įgulų Vokietija nieko negalės daryti nei sa-
kyti; Lietuva pati turinti apsispręsti. Nei kiti Vaka-
rų valstybių atstovai nedavė jokios vilties diploma-
tiškai paremti. Urbšys grįžo į Maskvą X.7 su vyriau-
sybės kontrapasiūlymu — sudaryti savitarpinės pa-
galbos sutartį, bet be įgulų, su Sovietų kariniais at-
stovais Lietuvos kariuomenėje. Kitą dieną Stalinas
atmetė visus kontrasiūlymo punktus, tesutikdamas į-
gulų skaičių iš 50,000 sumažinti iki 20,000. Urbšiui
dėstant naujus argumentus, Stalinas pertraukė: “Vy
slyškom mnogo dokazyvajete" (Jūs perdaug įrodinė-
jate). Urbšys dar kartą dramatiškai apeliavo į Sta-
liną priimti Lietuvos kontraprojektą. “Niet"? — buvo
atsakymas. Urbšys dar ir dabar nesutiko pasirašyti.
Informavo savo vyriausybę, kuri atsiuntė papildo-
mai ministerio pirmininko pavaduotoją K. Bizauską
ir kariuomenės vadą gen. St. Raštikį. Tuo metu So-
vietai jau buvo sutelkę tankus prie Lietuvos sienos,
ir X.10 delegacijai buvo pateiktas naujas sutarties
tekstas griežtesnės redakcijos (pvz. praleistas anks-
tesnis pareiškimas, kad bazių buvimas ribojamas ka-
ro pavojaus metu). Molotovas nesileido į diskusijas
dėl teksto, nes tokis esąs jau priimtas komisarų ta-
ryboje. Tokiom aplinkybėm min. Urbšio desperatiš-
kasis priešinimasis diplomatiniu būdu buvo palauž-
tas, ir sutartis buvo pasirašyta X.10 Urbšio ir Moloto-
vo. Kad Lietuvoje įspūdis būtų palankesnis sutar-
čiai, Rusija pažadėjo perduoti Vilnių ir jo apylinkes.
Tačiau tas Vilniaus grąžinimas bolševikų sąlygom
Lietuvoje buvo įvertintas populiaria pašaipa: Vilnius
mūsų, 0 Mes rusų.

c. Trečias veiksmas: ultimatumas po propagandinės
akcijos

Savitarpinės pagalbos sutartyje buvo įrašytas
nesikišimas į vienas kito vidaus reikalus, suverenu-
mo gerbimas. Molotovas aukščiausiam soviete 1939.
X.31 tai pakartojo: “...sutartys su Baltijos valsty-
bėm jokiu būdu neimplikuoja Sovietų Sąjungos kiši-
mosi į Estijos, Latvijos ir Lietuvos vidaus reikalus ..
Mes stovime už garbingą mūsų pasirašytų susitari-
mų vykdymą abipusiškumo pagrindu ir pareiškiame,
kad kvailos kalbos apie Baltijos valstybių sovietini-
mą yra naudingos tik mūsų priešam ir visokios rū-
šies priešsovietiniam provokatoriam“'.

Bazės išsilaikė Lietuvoje pusę metų ramiai, So-
vietam į Lietuvos gyvenimą akivaizdžiai nesikišant.
Tačiau 1940.11.12 Suomijos-Rusijos karą baigus su-
tartim, Lietuvos atstovas Maskvoje dr. L. Natkevi-
čius netrukus pajuto augant nedraugiškas Maskvos
nuotaikas ir priekabingumą, kuris gegužės mėn. vir-
to oficialiu demaršu: 1940.V.25 Molotovas įteikė no-
tą, kurioje kaltino, kad Sovietų įgulų du vyrai Nosov
ir Šmavgonec buvę lietuvių saugumo pagrobti, tre-
čias, Butajev, nužudytas. Lietuvos vyriausybė V.26
atsakė sudariusi komisiją dingimo įvykiam ištirti ir
paprašė papildomų davinių apie dingusius. Vietoj at-
sakymo Molotovas leido “Izvestijose" paskelbti kalti-
nimus: Lietuvos vyriausybė nesilaikanti savitarpinės
pagalbos sutarties. Lietuvos vyriausybė V.30 pavedė
Urbšiui vykti į Maskvą išsiaiškinti, bet Maskva pa-
reikalavo, kad jo vietoj atvyktų min. pirm. Merkys.
Pastarasis, lydimas gen. M. Rėklaičio ir dr. P. Ma-
čiulio, nuvyko VI.7. Pasikalbėjime Molotovas kaltino
Lietuvos vyriausybę, kad ji nesanti prosovietinė, o
vidaus reikalų ministeris ir saugumo departamento

direktorius aiškiai antisovietiniai, nes policija organi-
zuojanti sovietų kareivių grobimą, suimanti žmones,
reikalingus sovietinių įgulų kareivinių statybai. Bet
labiausiai kaltino dėl Baltų karinės santarvės, kuri
esanti nukreipta prieš Sovietų Sąjungą, taigi prie-
šinga savitarpinės pagalbos sutarčiai. Molotovas ne-
leido Merkiui aiškinti dėl Sovietų dingusių kareivių,
o kitos dienos pasikalbėjime pareiškė nepasitenkini-
mą pačių Lietuvos mMinisteriu pirmininku. Merkys ta-
da paprašė prezidentą Smetoną, kad atsiųstų vyriau-
sio sovieto pirmininkui Kalininui laišką, reikšdamas
lojalumą; kad atsiųstų Urbšį paaiškinti dėl Baltų ka-
rinės santarvės. 1940.VI.11 ir paskesniuose pasikal-
bėjimuose Urbšys kartojo vyriausybės lojalumą su-
tarčiai ir norą bendradarbiauti su Maskva, pranešė
prezidento nusistatymą pakeisti tam reikalui visą vy-
riausybę. Visa tai nepatenkino Molotovo: nesąs įti-
kintas dėl Baltų santarvės, komisija dingusiem ka-
riam ištirti esąs tik biurokratiškas būdas reikalui
vilkinti. 1940.VI.14 Merkys jau buvo išvykęs, kai Mo-
lotovas pasikvietė Maskvoje likusį Urbšį ir jam pa-
skaitė ultimatumą.

Ultimatumo pirmoje dalyje kartojo kaltinimus
Lietuvos vyriausybei su išvada, kad ji nevykdanti
savitarpinės pagalbos sutarties. Tai esą nepakenčia-
Ma — ir dėl to eina antra dalis ultimatumo su rei-
kalavimais: 1. kad vidaus reikalų ministeris Skučas
ir saugumo departamento direktorius Povilaitis bū-
tų atiduoti teismui; 2. kad būtų tuojau sudaryta Lie-
tuvoje vyriausybė, kuri “užtikrintų ir sugebėtų vyk-
dyti savitarpinės pagalbos sutartį ir griežtai sutram-
dytų tos sutarties priešus“; 3. kad būtų įsileisti į
Lietuvos teritoriją tuojau Sovietų Sąjungos kariniai
daliniai, kurie svarbiausiuose Lietuvos centruose “už-

tikrintų savitarpinės pagalbos sutarties vykdymą". —
Terminas Lietuvos vyriausybei atsakyti iki VI.15
10 val. ryto. Urbšys paprašė pratęsti terminą, nes
buvo belikę tik 10 valandų. Molotovas atsakė, kad
toks esąs jo vyriausybės sprendimas, ir jis negalįs
jo pakeisti. Įspėjo: nepaisant, koks bus Lietuvos vy-
riausybės atsakymas, Sovietų kariuomenė vis tiek
įžygiuos į Lietuvos teritoriją. Įspėjo taip pat, kad
Lietuvos vyriausybė turinti būti prosovietinė, o Sku-
čas ir Povilaitis galėsią būti teisiami Sovietų teisi-
ninkų už išdavimą.

Lietuvos vyriausybės nariai Kaune apie ulti-
matumą patyrė tik VI.15 2 val. ryto. Posėdyje pas
prezidentą mažuma vyriausybės narių su prezidentu
pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą, dauguma už ul-
timatumo priėmimą. Tada prezidentas nesiryžo prisi-
imti atsakomybės už pasipriešinimą ir pavedė gen. St.
Raštikiui sudaryti naują vyriausybę. Tačiau jos pa-
skelbti neteko, nes Urbšys perdavė iš Maskvos Molo-
tovo pareiškimą, kad Raštikis nepriimtinas ir kad at-
vyksiąs į Kauną jo pavaduotojas Dekanozovas, kuris
pasirūpinsiąs naujos vyriausybės sudarymu. 1940.VI.
15 prezidentas A. Smetona perėjo sieną į Vokietiją,
pavedęs min. pirmininkui Merkiui jį pavaduoti. Mer-
kys per radiją paragino gyventojus sutikti Sovietų
kariuomenę draugiškai, o apsaugos min. V. Vitkaus-
kas išvyko jos pasitikti. Taip baigės dramatiškas min.
Urbšio pasipriešinimas diplomatiniu keliu. Jis ne-
galėjo sulaikyti Maskvos agresijos, kada pasipriešini-
mo neparėmė efektyvi ginkluota jėga.

d. Ultimatumo pagrindas: faktai ar provokacijos?

Maskvos ultimatumo pirma dalis yra kaltinimai
Lietuvos vyriausybei, Vienas — Lietuvos saugumas

organizavo sovietinių karių grobimą ar pabėgimą iš
bazių ir juos panaudojo karinėm paslaptim išgauti.
Lietuvos vyriausybės sudarytai komisijai ištyrus, fak-
tai taip atrodė: 1940.V.7 trys raudonarmiečiai atvy-
ko pas ūkininką ir paprašė valgyti. Pavalgę ir gavę
dar išsigerti, du išėjo o vienas, Smavgonec, pasiliko
dar dvi dienas. Trečią dieną atvyko vienas iš jo
draugų jo ieškoti, Jis atsisakė grįžti. Tada atvyko 10
ir jį išsivedė prievarta. Tai ir buvo Smavgonec, apie
kurį kalbėjo Molotovas. 1940.V.10 du raudonarmie-
čiai Alytuje atėjo į restoraną. Gerai išsigėrę nuvyko
pas prostitutę, kur praleido keturias dienas. Ketvir-
tą dieną išvyko. Tarp jų buvo ir Molotovo nurodytas
Pisarev. 1940.III.4 Lietuvos administracija gavo pra-
nešimą iš sovietinės įgulos komendanto, kad dingęs iš
bazės raudonarmietis Butajev. Prašė padėti suimti.
1940.V.12 Vilniaus policijos viršininkas gavo žinių,
kad kažkoks raudonarmietis gyvena pas vieną mer-
giną Vilniuje. Apsuptas lietuvių policijos, raudonar-
mietis nusišovė. Ten ir buvo Butajev. Galima ma-
nyti, kad tie dingusieji kariai buvo atsitiktinis de-
zertiravimas. Bet galima manyti, kad jis buvo spe-
cialiai sovietų organizuotas provokaciniais tikslais.
O taip manyti duoda pagrindo faktas, kad kai Lie-
tuvos vyriausybės sudaryta komisija tyrė Smavgone-
co ir Pisarevo reikalą ir prašė Sovietus bendradar-
biauti, — jie atsisakė; kai prašė sudaryti bendrą miš-
rią komisiją — atsisakė. Išaiškinti jiem nebuvo svar-
bų. Svarbu buvo kaltinti.

Antras kaltinimas — Baltijos valstybių karinė
santarvė, nukreipta prieš Sovietus. Faktas, kad 1923
Estija ir Latvija buvo sudarę apsigynimo sąjungą.
Lietuva jai nepriklausė. Nei viešai nei slaptai. Kai
Sovietai paėmė Baltijos valstybių užsienių reikalų

ministerijų archyvus, nepaskelbė jokio dokumento to-
kiai santarvei įrodyti.

Trečias kaltinimas — Lietuvos saugumas masiš-
kai suiminėjo darbininkus, technikus, kurie dirbo
prie sovietų kareivinių statybos, “turėdamas tikslą
ne tik padaryti neįmanomą sovietinės kariuomenės
buvimą Lietuvoje, bet taip pat sukelti Lietuvoje prie-
šiškus nusistatymus Sovietų kariuomenei ir paruoš-
ti agresiją prieš sovietų karinius vienetus". “Masiniai
suėmimai“ Lietuvoje nebuvo praktikuojami — tai
sovietinė praktika. Ir šiuo atveju buvo suimti 7 dar-
bininkai už kriminalinius nusikaltimus, o statybą
trukdė ne policijos, kaip Molotovas tvirtino, bet ko-
munistų surengtas streikas. Tai liudijo Sovietų NK-
VD majoras Ilja Molin, specialiai atsiųstas į Balti-
jos valstybes deportacijų vykdyti. Jis tvirtino, kad
Maskva įsakiusi Lietuvos komunistam rengti provo-
kacijas prieš Sovietų įgulas. Šitie sovietiniai kaltini-
mai iliustravo sovietinę taktiką — rengti provokaci-
jas, kad galėtų atsakomybę už tas provokacijas su-
versti vyriausybei tos valstybės, prieš kurią rengia
Sovietai agresiją.

2. ĮJUNGIMO PROCESAS

a. Pirmas veiksmas: liaudies vyriausybė ir teisės klas-
tojimas

G. Dekanozovas atvyko į Kauną 1940.VI.16 su
uždavinių įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą ir įvesti
Lietuvoje sovietinę sistemą. Tai turėjo būti atlikta
sudarant įspūdį, kad reformos vykdomos teisėtai, pa-
gal krašte veikiančius įstatymus, ir demokratiškai,
vykdant Lietuvos liaudies valią. Pirma Dekanozovui

teisinė kliūtis buvo ta, kad pagal konstituciją naują
ministerį pirmininką skiria prezidentas. Prezidentas
buvo išvykęs, ir Sovietų pastangos sugrąžinti jį iš
Vokietijos nuėjo niekais. Tebuvo VI.15 prezidento
pasirašytas aktas, kuriuo pagal konstitucijos 71 str.
pavedė min. pirm. A. Merkiui jį pavaduoti preziden-
to pareigose. Tokios pareigos, kaip naujo min. pirm.
skyrimas, min. pirmininkui, pavaduojančiam prezi-
dentą, pagal 72 str. priklauso tik tada, kai preziden-
tas yra miręs ar atsisakęs. Tada Dekanozovas įsakė
aiškinti prezidento VI.15 išvykimą kaip prezidento
atsistatydinimą. Taip buvo Eltos ir paskelbta VI.16.
Tuo šuoliu per teisinę tvarką buvo padarytas taria-
mai teisinis pagrindas Merkiui skirti naują min. pir-
mininką.

1940.VI.16 pasitarime su Dekanozovu Merkys
siūlė į min. pirmininkus kelis kandidatus, bet juos
Dekanozovas atmetė. Rytojaus dieną Merkiui Pozd-
niakovas telefonu padiktavo pagrindinius vyriausy-
bės narius: min. pirmininkas Justas Paleckis, jo pa-
vaduotojas, užsienių r. min. ir švietimo ministerijos
laikinis valdytojas Vincas Krėvė Mickevičius, teisin-
gumo Povilas Pakarklis, žemės ūkio ir laikinai vid.
r. m. valdytojas Matas Mickis, finansų ir laikinai su-
sisiekimo Ernestas Galvanauskas, sveikatos Leonas
Koganas. Merkys tuos skyrimus pasirašė, ir jo rolė
buvo baigta. Paleckis, jau tariamai eidamas prezi-
dento pareigas, vyriausybę papildė naujais žmonėm.
Jų didžioji dalis buvo komunistai (J. Paleckis, M.
Gedvilas, L. Koganas, M. Mickis, L. Adomauskas,
Junča-Kučinskas, Grosmanas-Didžiulis), komunistų
simpatikai (A. Venclova, V. Vitkauskas); iš vyriau-
sybės tuojau pasitraukė liberalai demokratai (E. Gal-
Vanauskas, Krėvė-Mickevičius); ir liko vyriausybė
tokia, kokios reikalavo Molotovas — prosovietinė.

b. Antras veiksmas: “Uaudies" suorganizavimas

Prosovietinei vyriausybei reikėjo sudaryti ir pro-
sovietinę visuomeninę atramą. Tam vidaus reikalų
ministerio 1940.VI.25 buvo formaliai legalizuota ko-
munistų partija, turėjusi apie 700 narių, nors fak-
tiškai partija rengė mitingus jau nuo 1940.V1I.19. Ko-
munistų partija buvo leista vienintelė “liaudies va-
liai" reikšti. Visos kitos politinės grupės, visuomeni-
nės, kultūrinės, ideologinės, religinės organizacijos
VII. 1 buvo uždarytos. “Nėra vietos Lietuvoje kitom
partijom, kurios ilgą laiką kovojo prieš liaudį ir prieš
Lietuvos nepriklausomybę“ (L. Aidas VI.26). Ko-
munistų partija “liaudies vyriausybei"? VII.1 iškėlė
reikalavimus sunaikinti tą visuomenę, kuria lig tol
rėmėsi Lietuvos gyvenimas, ir sukurti naują visuo-
menę: sudaryti profesinių sąjungų tinklą, pramonėje
ir žemės ūkyje atimti iš žemės savininkų žemę, gyvą
ir negyvą inventorių ir išdalyti bežemiam ir ma-
žažemiam, padaryti rinkimus į ligonių kasas demo-
kratiškesnius, parūpinti geresnę medicininę globą,
įvesti senatvės apdraudą, aprūpinti darbu bedarbius
ir pakelti gyvenimo standartą, atskirti Bažnyčią nuo
Valstybės ir įvesti civilinę metrikaciją, panaikinti
“klastotą"" Lietuvos konstituciją, suimti visus liaudies
priešus ir sukonfiskuoti jų turtą, išvalyti administra-
cijoje, policijoje, kariuomenėje visus liaudies priešus.
Liaudies priešais buvo laikomi visi, kas nesutiko su
komunistų partijos valia; taigi, kas nesutiko su Mask-
vos valia.

Liaudies vyriausybė NKVD priemonėm anų parti-
jos reikalaujamų akciją vykdė visose srityse: nuo
VI.24 ėmė gausiai atleidinėti vadovaujančius karinin-
kus, apskričių viršininkus, burmistrus, policijos vir-
šininkus ir pačią policiją pavadino milicija, atleidi-

nėjo teisėjus, mokyklų direktorius ir vedėjus. Nuo
VII 1 uždarė visas organizacijas, VI.27 laikraščius,
tuojau Lietuvos Aidą sukomunistino, XX Amžių, ir
Lietuvos Žinias paliko savo kontrolėje, kol visai už-
darė. Lietuvos Aidas buvo pakeistas Darbo Lietuva,
dar paskiau Tarybų Lietuva. Nutraukė santykius su
Vatikanu; uždarė teologijos-filosofijos fakultetą, per-
ėmė vienuolynų ir kitas privatines mokyklas. Išvykę
į užsienius po 1940.VI.15 ar išvykę anksčiau ir atsisa-
kę grįžti paskelbti liaudies priešais, ir jų turtas kon-
fiskuotas. Tada atėjo žmonių likvidavimo eilė: suėmi-
mai ir deportacijos. 1940.VII.7 A. Sniečkus, saugu-
mo departamento direktorius, pasirašė NKVD paruoš-
tą įsakymą suimti vadus ir aktyviuosius narius tauti-
ninkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių de-
mokratų, jaunalietuvių, trockininkų, soc. demokratų,
šaulių, taip pat buvusių vyriausybių narius, spaudos
veikėjus ir kt. Tai įvykdyta VII. 11-12 naktį.

Pirma deportacijų auka buvo A. Merkys, kurio
deportacijos įsakymas buvo pasirašytas Paleckio ir
Gedvilo VII.16. Rezultatas po kelių savaičių: “Mes
turime savo liaudies vyriausybę, kuri trumpu laiku
atliko milžinišką uždavinį: per 20 dienų sugriovė
tai, kas per 20 metų buvo padaryta — liaudžiai iš-
naudoti ir skriausti“ (Vilniaus Balsas. 1940.VII.9).
Tačiau nebuvo lengva tuos “liaudies priešus" pakeisti
“liaudies valios“! reiškėjais, komunistais, nes jų tebu-
vo 700 ir tai daugumas nelietuviai. Net ir paskiau
“jau beveik po metų savo viešpatavimo, kai į komu-
nistų partiją stengėsi pakliūti nemaža karjeristų, jos
narių skaičius, kaip iš Lietuvos komunistų partijos
centro komiteto sekretoriaus A. Sniečkaus ataskaiti-
nio pranešimo V-ajam LKP (b) suvažiavime 1941.II.
5 matyti, tesiekė tik vos 3,000, taigi jie tesudarė vos

tik apie 0.1 procento visų Lietuvos gyventojų. Ir tai
apie 75 proc. tų komunistų partijos narių sudarė žy-
dai, likusius — Lietuvos rusai, lietuviai ir kitų tau-
tybių žmonės“ (A. Garmus, Lietuvių Archyvas).

c. Trečias veiksmas: “liaudies seimas ir tautos valios
klastojimas

Propagandoje buvo vengiama kalbėti apie pa-
grindinį akcijos tikslą — Lietuvos įjungimą į Sovie-
tų Sąjungą ir Lietuvos gyvenimo sovietizaciją. Prie-
šingai, Mečys Gedvila savaitė po savo paskyrimo vid.
reik. min. kalbėjo: “Mūsų šalies santvarkos esminiai
pagrindai tebėra nepakitę. Į teisėtą privatinę nuosa-
vybę ar turtą niekas nesikesina. Raudonoji armija
atėjo į mūsų kraštą ne mūsų gyvenimo santvarkos
pakeisti, o tik apsaugoti nuo karo pavojaus ir padėti
mums išlaikyti nepriklausomybę“ (Cit. L. Arch. 184
p.). Tuos, kurie kalbėjo, jog Lietuvoje bus įvesta Sta-
lino konstitucija, Gedvilas vadino “pikčiausiais prie-
šais“ ir Stalino konstitucijos įvedimą laikė pasikesi-
nimu nuversti dabartinę vyriausybę. Mickis vadino
provokatoriais tuos, kurie sakė, jog Lietuvoje bus į-
vesti kolchozai. Net rengiantis “liaudies seimo" rin-
kimam, partijos paskelbta rinkimų programa neužsi-
minė apie Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą ir
Lietuvos sovietizaciją. To betgi neslėpė Molotovas
nuo Krėvės Mickevičiaus, kuris prisiprašė priimamas
Maskvoje VII.2. Molotovas jam kalbėjo, kad “jūsų
Lietuva drauge su kitom Baltijos tautom, įskaitant
ir Suomiją, turės įsijungti į garbingą Sovietų Sąjun-
gos šeimą. Dėl to jūs turėtumėt dabar jau įvesdinti
savo tautą į sovietinę sistemą, kuri ateity visur vieš-
pataus, visoje Europoje... jūsų liaudis nėra grasina-
ma jų laisvės praradimu. Jos bus atsiklausta būdu,

patvirtintu sovietinių respublikų, ar ji nori įsijungti
į Sovietų Sąjungos šeimą. Jūs pamatysite, kad ne-
praeis keturi mėnesiai, Baltijos valstybės balsuos už
inkorporaciją“ (Cit. Report on the Select Committee
to Investigate Communist Aggression and the Forced

Incorporation of the Baltic States in the U.S.S.R., III,
342-4 p.).

Kai Krėvė Mickevičius grįžo, Paleckis sukvietė
vyriausybės posėdį, ir jame komunistiniai balsai nu-
tarė skelbti seimo rinkimus. Krėvės Mickevičiaus ir E.
Galvanausko atsistatydinimas nesukliudė Maskvos
plano vykdyti. “Liaudies vyriausybė" paskyrė seimo
rinkimus VII.14 dienai. Jų pobūdį VII.14 komentavo
Eltos direktorius Kostas Korsakas: “Šiandien Lietu-
vos liaudis, eidama S.S.S.R. laisvų tautų, vadovauja-
mų didžiojo Stalino, pavyzdžiu, renka seimą demo-
kratiškiausiu būdu. Tiesa, kad šitie rinkimai nėra bur-
žuazinės demokratijos rinkimai" (L. Žinios 1940.VII.
15). Tuo pavyzdžiu Lietuvai paskelbtas rinkimų įsta-
tymas pavedė rinkimų kontrolę, kandidatų siūlymą
grynai komunistų partijai. Vyriausia rinkimų komisi-
ja buvo paskirta prezidento, min. pirmininkui prista-
čius; jau vyriausios komisijos skyrimo keliu buvo su-
daromos apygardinės rinkimų komisijos ir t.t. Kan-
didatus siūlyti galėjo “kultūrinės, švietimo, darbo ir
kitos viešosios organizacijos arba įmonių sąjungos, tu-
rinčios leidimą legaliai tęsti savo veikimą". Tačiau vi-
sos organizacijos, išskyrus komunistinės bei jų pada-
linius, buvo uždarytos. Siūlomiem kandidatam buvo
dviguba kontrolė: juos siūlė komunistų patikimos or-
ganizacijos; juos tvirtino vyriausia rinkimų komisija.
Tačiau komunistų partija nesiryžo rinkimuose rodytis
savo vardu — buvo paskelbta balsuotojus mažiau bai-
danti fiktyvi Darbo Lietuvos Sąjunga ir jos siūlomų

kandidatų eilėse įrašyta nekomunistų populiaresnių
aktorių, gydytojų, rašytojų. Rinkiko rolė buvo nedi-
delė: jis turėjo “pareigą" balsuoti už jam siūlomą
sąrašą. Suklysti nebuvo galima, nes sąraše buvo tiek
kandidatų, kiek turi būti išrinkta. Rinkikai buvo pro-
pagandos įspėjami: “Asmens, kurie nebalsuoja .. yra
liaudies priešai. Tokiem asmenim nėra vietos darbo
Lietuvoje" (Vilniaus Balsas VII.9).

Rinkimų programoje Darbo Lietuvos Sąjunga
VII.6 nieko neminėjo taip pat apie Lietuvos įjungi-
mą į Sovietų Sąjungą nei apie sovietizaciją. Tai bu-
vo nutylima. Ir net paneigiama. Kreipiantis į ūkinin-
kus, programoj buvo sakoma: *Mes raginame neklau-
syti nepagrįstų gandų, skleidžiamų liaudies priešų,
kad liaudies vyriausybė vers stoti į kolchozus ir kad
ji persekios tuos, kurie išpažįsta savo tikėjimą“ (Vil-
niaus Balsas VII.11). Rinkikui asmeniškai pritero-
rizuoti buvo paskelbta, kad balsavimas bus žymi-
mas pase.

Tos visos priemonės VII.14 nepajėgė sutraukti pa-
kankamai rinkikų prie urnų. Rinkimai buvo pratęs-
ti antrai dienai. Vyriausioji rinkimų komisija pirmos
dienos vakarę per radiją kaltino, kad “Smetonos kli-
kos liekanos“ kai kuriose apylinkėse mėtė ant žemės
rinkikų sąrašus ir “kitaip kliudė žmonėm išreikšti jų
siekimus" (XX Amžius 1940. VILI.15). Buvo įsakyta
milicijai atgabenti nebalsavusius. Po antros balsavi-
mo dienos paskelbė, kad rinkimai praėjo “laisvai" ir
“sų entuziazmu". Vyr. rinkimų komisijos VII.17 skel-
bimu buvo paduoti 1,386,599 balsai, arba 95.1 proc.
turėjusių teisę balsuoti. Tačiau iš tikrųjų turėjusių
teisę balsuoti skaičius nebuvo žinomas, nes balsuoto-
jų sąrašai nebuvo sudaromi, o balsavo taip pat ir ne
Lietuvos piliečiai, raudonarmiečiai. Paleckio intymiu

pareiškimu, balsavo 15-16 proc. (A. Garmus, Liet.
Arch. 13 p.). Tarp 79 “išrinktų" buvo apie 58 forma-
lūs komunistai.

Tik rinkimų davinius paskelbus, buvo padiriguo-
ta nauja mitingų banga, kurioje jau buvo skelbiama
tai, kas prieš rinkimus buvo nutylima ir paneigiama
— "liaudies" reikalavimai įvesti Lietuvoje Stalino
konstituciją ir paversti Lietuvą Sovietų Sąjungos da-
lim. Laikraščių antraštės skelbė: “Kariai reikalauja
Lietuvą dėtis į Sovietų Sąjungą, suvalstybinti fab-
rikantų ir visų kapitalistų turtus“, “Darbininkų ma-
sės reikalauja suvalstybinti fabrikus, bankus, dva-
rus" ir t.t. Tai buvo įvykdyta labai greitu tempu.
“Liaudies seimas" susirinko VII.21 ir po valandos nuo
atidarymo priėmė “dekliaraciją apie valstybės sant-
varką“, kuria “Lietuvoje įvedama tarybų santvarka.
Lietuva skelbiama Socialistine Tarybų Respublika".
Kitą dieną antroj dekliaracijoj nutarta “prašyti So-
vietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį
Sovietą priimti Lietuvos Sovietų Socialistinę Res-
publiką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos
sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais,
kuriais įeina į SSRS Ukrainos, Gudijos ir kitos są-
junginės respublikos“.

Aplinkybės, kuriom tos dekliaracijos buvo pa-
skelbtos, nušvietė 8 buvę to “liaudies seimo deputa-
tai" 1942.VIII.30 pareiškime — tie “deputatai", kurie
nebuvo komunistų partijos nariai. Dekanozovo ir Poz-
dniakovo buvo reikalaujami balsuoti už Lietuvos į-
jungimą; balsai nebuvo skaitomi; balsavo ir pašali-
niai asmenys (enkavedistai), kurie buvo pasodinti
tarp deputatų. A. Garmaus specialus pareiškimas apie
atsilankymą pas Dekanozovą VII.17-18 pasitikrinti
gandų dėl Lietuvos nepriklausomybės. Į jo paklausi-

mus Dekanozovas nusišypsojo ir atsakė: “O ar jūs
matote, kas vyksta už lango? ... Matote, jei jau ne
ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie
tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklau-
soma“. Kai Garmus pareiškė nebalsuosiąs už Lietu-
vos prijungimą, Dekanozovas į tai: “Tik pamėginki-
te. Yra priemonių daryti taip, kaip mes norime, o jų
mes pakankamai turime“ (Liet. Arch. 16 p.).

Paskutinis Lietuvos įjungimo aktas buvo Mask-
voje 1940.VIII.3: Sovietų Sąjungos aukščiausias so-
vietas nutarė “patenkinti Lietuvos prašymą" ir priim-
ti Lietuvą į Sovietų Sąjungos šeimą tokiom teisėm,
kaip Ukrainos ir Gudijos respublikos, perimant iš
Gudijos ir prijungiant prie Lietuvos Švenčionių rajo-
ną, Vidžių, Godubiškio, Rodūnios ir kitų rajonų lie-
tuviškai kalbančias dalis.

Kas Maskvon važinėjo ir ten buvo priversti būti
Lietuvos nepriklausomybės duobkasiais? Tai kompar-
tijos paskirti “prašymui? į Maskvą vežti — J.
Paleckis, M. Gedvilas, L.Adomauskas, M. Mickis, A.
Venclova, L. Gira, V. Vitkauskas, M. šumauskas, Gros-
manas-Didžiulis, P. Cvirka, Salomėja Nėris, K. Pet-
rauskas, P. Zibertas, S. Vaineikienė, Meskupas— Ado-
mas, V. Ditkevičius, P. Petrauskas, J. Dembskis, Mr.
Kutraitė. B. Abdulskaitė. Gedvilas nenuvyko, turėjo
Lietuvoje pavaduoti Paleckį, tad nuvyko jo vietoj G.
Paleckienė (Dirva 1963.1.25).

Lietuvos okupavimo ir įjungimo į Sovietų Są-
jungą procesas buvo baigtas. Liko antras uždavinys
— Lietuvos sovietizacija, kuriai reikėjo daugiau lai-
ko.

3. SOVIETINIMO PROCESAS

a. Pramonės, prekybos, namų, bankų sovietizacija,
kaip visuomenės nuskurdinimo priemonė

“Liaudies seimas" posėdžiavo 3 dienas. Be deklia-
racijų apie Lietuvos pavertimą “tarybine respublika“
ir Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą, jis paskelbė
žemės, bankų, pramonės, prekybos įmonių nacionali-
zavimą. Tai buvo pagrindas sovietinei sistemai įvesti
į Lietuvos ūkinį gyvenimą jau atskirais įstatymais bei
instrukcijom. Ypač po 1940.VIII.25, kada buvo pa-
skelbta sovietinė konstitucija.

1940. VII.26 paskelbtas pramonės įmonių nacio-
nalizacijos įstatymas valstybino tas įmones, kuriose
buvo per 20 darbininkų, arba tas, kuriose buvo 10
darbininkų ir automatiniai varikliai. Praktiškai buvo
nacionalizuotos visos, kurias numatė vietiniai nacio-
nalizacijos vykdytojai. IX.27 prekybos nacionalizaci-
jos įstatymas įsakė “nacionalizuoti visas privatinės
prekybos įmones, kurių metinė apyvarta siekia 150,
000 litų ar daugiau“ (Cit. Liet. Arch. 261 p.) Ke-
liom bangom. buvo nacionalizuotos 1,593 prekybos į-
monės, kurių 1,320 priklausė žydam, 147 lietuviam, 65
buvo mišrios (žydų ir lietuvių), 33 lenkų, 28 vokie-
čių. Nenacionalizuotos smulkios prekybos krautuvėlės
buvo aprūpinamos prekėm tik po to, kai jom jau bu-
vo aprūpintos valstybinės. — Bankai nacionalizuoti
visi. Namai — tie, kurių naudojamas plotas yra di-
desnis kaip 220 kv. metrų didžiuosiuose miestuose, ir
didesnis kaip 170 kv. metrų mažesniuose.

Nacionalizacijos procese buvo daug chaoso, saviva-
lės, turto eikvojimo, gamybos sulėtinimo. Tačiau pro
tą netvarką buvo aiškus siekimas ne tik turtui bei ka-
pitalui duoti naują savininką valstybės vardu, bet ir

specialus sadistinis siekimas sunaikinti buvusius pri-
vatinio turto savininkus. Pvz. nacionalizuojant buvo
perimamos ne tik įmonės ir su jom susijęs kapitalas,
bet ir asmeninės savininko ar jo šeimos einamosios
sąskaitos. Jei įmonė turėjo skolų, jas padengti turė-
jo buvęs savininkas, Skolas, užtrauktas namus statant,
turėjo mokėti buvęs namų savininkas. Buvo uždėta
papildomų mokesčių už įmonių praėjusius metus, ir
tuos mokesčius turėjo mokėti vėl buvęs savininkas.
Kitas socialistinis siekimas — nuskurdinti visus
taupytojus. Nacionalizavus bankus, pradžioje indėli-
ninkam buvo leista atsiimti iš bankų po 1000 litų
mėnesiui, paskiau po 250 litų su specialiu komisaro
leidimu, o nuo 1941.III.25 indėliai buvo nusavinti, pa-
liekant teisę atsiimti iš viso 1,000 rb. 12,000 indėli-
ninkų tokiu būdu buvo atimta 38 mil. rb. — Prie-
monė nuskurdinti privačiai turintiem daugiau pinigo,
o taip pat priemonė visam gyvenimo standartui nu-
mušti buvo lito pakeitimas į rublius santykiu 10:9.
Rinkoje litas buvo lygus 3-5 rb; taigi piliečių per-
kamoji galia sumažinta 3-5 kartus. Bet toks kursas
buvo labai patogus okupaciniam pareigūnam ir jų
šeimom už rublius pigiai apsirūpinti Lietuvos prekėm
ir jas gabenti į Rusiją. Tą dieną, kai rublis buvo į-
vestas vietoje lito, rinkoje buvo 223 mil. litų. Už juos
buvo gauta 200 mil. rublių vietoj realios vertės 700-
800 mil. Tiek buvo nuskurdintas visas kraštas.
Trečias siekimas: palaipsniui įjungti Lietuvos
ūkinio gyvenimo atskiras šakas į Sovietų Sąjungos
ūkinę sistemą. Taip Lietuvos Bankas, geležinkeliai,
užsienio prekyba buvo išimta iš Lietuvos ministerijų
žinios ir perduota Sovietų Sąjungos atitinkamiem ko-
misariatam, kurie turėjo savo įgaliotinius prie vadi-
namos LTSR vyriausybės. Dėl to Lietuvos prekyba su

Vakarais sustojo ir buvo pasukta į Leningradą, Mask-
vą, į sovietinius kraštus, nors iš “Tarybų Sąjungos
nieko kita pirmai pradžiai nebuvo galima gauti kaip
„„„arbūzų “badaujančiai Lietuvai! " (Tarulis, Liet.
Arch. 223 p.). Nacionalizuotų prekybos, pramonės į-
monių administracijai, kuriai buvo sudaryti du komi-
sariatai, prekybos ir pramonės, buvo taip pat skirta
rusų kontrolė — “vnieštorgo“ atstovui Morozovui
dar liepos pradžioje turėjo būti įteiktas sąrašas pre-
kybos įmonių sų 150,000 litų apyvarta ir pramonės
įmonių su daugiau kaip 20 darbininkų. Morozovas pa-
skyrė ir pavaduotojus minėtų komisariatų komisaram.

Ketvirtas siekimas: pastatyti okupacinius parei-
gūnus privilegijuotoje padėtyje ir butų atžvilgiu.
Butų trūkumas Kaune buvo didelis. Nacionalizavus
namus, statyba sulėtėjo ir dėl to 1941, Gedvilos pa-
reiškimu, buvo numatyta atiduoti naudotis 1,148 nau-
ji butai. Tai buvo tik trečdalis, palyginti su norma-
liai pastatomais butais (1939 — 3,376). Butų pareika-
lavimas padidėjo raudonarmiečiam įsikūrus. V. Kny-
vos pareiškimu, gerieji butai buvo reikalingi “išlais-
vintojai — raudonajai armijai ir naujom tarybinėm
įstaigom"'. Dėl to nustatytas suglaudinimas — vienam
asmeniui 9 kv. metrai, o VIII. 9 vidaus reikalų minis-
terija pavedė pirmaeilių ir antraeilių miestų burmist-
ram iškraustyti iš butų ir iš miestų tuos asmenis,
kuriem nėra būtino reikalo gyventi miestuose. Į jų
skaičių buvo įskirti “nedarbo žmonės": dvasininkai,
buvę namų savininkai, prekybininkai, pensininkai,
bedarbiai, šeimos vyrų, turinčių tarnybas ne Kaune.
Jie buvo iškeliami ir turėjo susirasti gyvenimo vietą
patys priemiesčiuose.

Naikindama buvusius kapitalo ar nekilnojamo tur-
to savininkus, sovietinė sistema turėjo atsiremti dar-

bininkais, fabrikų ir žemės ūkio. VIII.7 paskelbtas
darbininkų ir tarnautojų atlyginimo pakėlimas 5-30
proc. Didesniu procentu pakeltas mažesnis atlygini-
mas, o gaunantiems 315 litų mėnesiui visai nekelia-
mas. VIII.9 paskelbtas ir' žemės ūkio darbininkam
(bernam, mergom, kumečiam) atlyginimo pakėlimas
20 proc. Tačiau didindama atlyginimą, valdžia parei-
kalavo ir didinti darbo našumą. Pirmas tą reikalavi-
mą paskelbė Paleckis kalboje iš Maskvos, kai ten jis
buvo nuvykęs prašyti, kad Lietuvą priimtų į Sovietų
Sąjungą: “Kuo mes galime atsakyti į tuos didelius ir
džiaugsmingus įvykius? Geriausias atsakymas į tai—
mano ką tik gautoji Alytaus mūrininkų-statybininkų
telegrama, kurioje rašoma, kad dėl šių įvykių jie nu-
tarė pasižadėti padidinti gamybą 250 procentų“ (Cit.
Liet. Arch. 252 p.). Tai buvo signalas agitacijai už
gamybos didinimą ir scclenktynes. Tačiau Lietuvoje
praktikuotas atlyginimas už išdirbtą laiką nebuvo pa-
lankus darbo našumui kelti. Dėl to VIII.24 įstatymas
numatė “vienetinį darbo atlyginimą“ geležinkelių,
vandens kelių, uostų statybos ir išlaikymo, gatvių
grindimo, kelių tiesimo, kanalizacijos, miškų kirtimo
ir pan. darbam. “Taigi kas kapitalistinėje sistemoje
buvo laikoma darbininkų išnaudojimo priemone (Ak-
kord ist Mord), dabar buvo pritaikyta“ (A. Tarulis,
Liet. Arch. 254 p.).

Kiek realiai darbininko uždarbis pakilo, rodė cen-
trinis statistikos biuras: 1940 birželio mėn. nekvali-
fikuoto darbininko vidutiniškas uždarbis buvo 5.98 li-
tai už 8 valandų darbo dieną, arba 153.21 mėnesiui.
1941 biržely vidutinis dienos uždarbis buvo 8.54 rb.,
arba 218.72 mėnesiui. Bet per tą laiką pragyvenimo
minimum buvo pakilęs iki 195.11 per tą laiką. Dėl to
palyginti su šiuo pragyvenimo minimumu uždarbis

buvo santykiu 1:1.11. Žeminant pragyvenimo stan-
dartą, darbininkas nukentėjo nuo to, palyginti, ma-
žiausiai.

b. Žemės ūkio sovietizacija, kaip priemonė ūkininkų
klasei sunaikinti

Žemės ūkyje dirbo, apytikriai, du trečdaliai Lie-
tuvos gyventojų. Dėl to prieš “liaudies seimo" rinki-
mus Dekanozovo planas reikalavo nekalbėti apie že-
mės nusavinimą ir kolchozus. Priešingai, visi gandai
apie tai buvo paneigiami. Žemės ūkio min. Mickis
1940.VI.22 užtikrino: “Toji jūsų žemė, kurią jūs esate
amžiais persunkę savo prakaitų ir krauju, yra jūsų
ir pasiliks jūsų". Bet VII.1 žemės reformos direkto-
rius St. Elsbergas prasitarė apie ruošiamą projektą:
bažnyčių, vienuolynų, religinių organizacijų ir kitų
šiai šakai artimų įstaigų bei organizacijų žemės nu-
savinimą. Privatiems savininkams paliekama iki 50
ha... Tačiau paliekama tik tiem, kurie buvo lojalūs
darbo žmonėms ir liaudžiai... Tokia žinia buvo per
ankstyva, ir VII.2 Lietuvos Aide buvo pranešta, kad
ši informacija esanti pramanyta ir Elsbergas atlei-
džiamas. Ūkininkų Patarėjuje, redaguojamame M.
Meškauskienės, VII.4 buvo įspėta: “Niekas nemano ir
nesiruošia be atodairos plėšyti taip pat bažnytinių,
klebonijų bei vienuolynų žemių." Darbo Lietuvos Są-
jungos rinkiminiame atsišaukime VII. 10: “Neklausy-
kite mūsų liaudies priešų skleidžiamų gandų, nepa-
grįstų gąsdinimų, esą liaudies vyriausybė versianti
jus kurti kolchozus ir persekiosianti tikinčiuosius“.
Mickis per radiją VII. 14: “Niekas nesiruošia versti
ūkininkus dėtis į kolchozus".

Slėpimas ir užsigynimas iš dalies dingo “liaudies
seimo" dekliaracijoje VII.22: “Liaudies seimas paskel-

bia visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus
ir vandenis priklausančiais liaudžiai, t.y. valstybės
nuosavybe". Seimas nutarė palikti valdyti 30 ha nor-
mą, kitas žemes paimti į fondą ir išdalyti bežemiam
ir mažažemiam. Dekliaracijoje apie kolchozus
betgi dar sakoma ir toliau: mėginimai “prieš darbo
valstiečių valią primesti jiems kolchozų organizavimą
bus griežtai nubausti".

Žemės fondui iš 28,000 savininkų, kurie turėjo 1,
240,000 ha, paimta 603,589 ha, arba 1534 visos že-
mės. Liko nepaliesti 61,000 ūkių 20-30 ha ir 40,000
ūkių 15-20 ha. Iš žemės fondo bežemiam ir mažaže-
miam paskirta 381,000 ha (nepriklausomos Lietuvos
žemės reformoje buvo paskirta 452,746). Prašymų že-
mei gauti buvo apie 200,000, paskiau jų apie 4,492
atsisakė. Nepasisekė paimtos žemės išdalyti, kaip bu-
vo numatyta. Dėl to 1940.VIII.29 komisarų taryba
vėl įpareigojo neišdalytų ūkių savininkus atlikti ru-
deninę sėją savo lėšom.

Žemės reforma, palikusi privatinių ūkių sistemą,
turėjo pereinamosios prasmės. Ji siekė ne privatinių
ūkių skaičių padidinti, bet suskaldyti ūkininkų klasę,
kuri būtų naikinama tolimesnėm priemonėm: nepa-
keliamais mokesčiais ir rekvizicijom. Pvz. 1941 kovo
mėn. pagal nustatytas normas 30 ha ūkis, kuris turi
20 ha ariamos žemės, o taip pat samdomų darbi-
ninkų, turėjo duoti 150 cn. grūdų, 110 cen. bulvių,
4680 lt. pieno, 390 kg. mėsos, 13 kg. vilnų. Vietos
vykdomasis komitetas galėjo tai padidinti 30 proc.
Už visus tuos rekvizijom skirtus produktus ūkininkas
turėjo gauti apie 2500 rb., nors rinkoje tai atsiėjo
15,500 rbl. Iš 33,451 ūkio tik 8,040 atliko tas prievoles,
25,400 nepajėgė ir turėjo būti baudžiami. Dalis jų
patys pasitraukė iš ūkių (5601), dalis buvo deportuo-

ti su pirmąja deportacijų banga (1566). Privatinių
ūkių terorizavimas turėjo vesti į naują sovietinimo
stadiją — į kolchozus. Bet pirmos okupacijos metu
nespėjo.

c. Kultūros sovietizacija kaip priemonė vertybėm pa-
keisti

Sovietizacijos naujus tikslus Lietuvos kultūroje
labiausiai paryškino mokyklų likimas. “Pas mus
vyksta didžiausia socialinė revoliucija... Toji revo-
liucija verčia mus visas vertybes pervertinti. Tai, kas
vakar buvo kilnų ir gerbiama, šiandien atrodo žema
ir paniekinimo verta; kas vakar buvo gražu, šian-
dien — biauru. Viskas radikaliai pasikeičia... Kiek-
vienas mokytojas, šviesuolis turi aiškiai suprasti, kad
liaudis pasiryžo eiti nauju keliu". Tie vidaus reik.
min. M. Gedvilo žodžiai Lietuvos mokytojų suva-
žiavimę 1940.VIII.14 buvo gairė naujai švietimo prak-
tikai: niekinti, kas reiškė tautinę ir religinę Lietuvą,
aukštinti, kas reiškė komunistinę Rusiją. Gairės turė-
jo laikytis visa mokyklinė praktika. Iš mokyklų pa-
šalintas kryžius ir valstybinė emblema; šalia Basana-
vičiaus, Kudirkos atsirado Stalino, Lenino, Markso
paveikslai. Paskubom paruoštose programose pradžios
mokyklai išmestos tikybos pamokos, įvestos rusų kal-
bos; tam tikrose klasėse iš programos išmesti Daukan-
tas, Baranauskas, Pietaris, Basanavičius, Vaičaitis,
Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Smetona, Simonai-
tytė, o įvesti Leninas, Stalinas, Gira, Nėris, Boruta,
Venclova, Cvirka, Gorkis, Katajevas. Vietoj himno —
internacionalas. Išleistuose “Literatūros skaitymuose"
kupiuruoti ir paliktieji autoriai. Pvz. Kudirkos “Ma-
niesiems“ praleista visa strofa: “Lietuva mano! prie-
šui ant tavęs įnirtus, privalai hidra tapti..." Senieji

vadovėliai netiko, o naujų pagaminti nespėjo. Švieti-
mo liaudies komisaras 1940.IX.30 aplinkraščiu patarė
naudotis kai kuriais senaisiais vadovėliais—“geriau-
sia yra netinkamus puslapius iškirpti", vartoti be pa-
taisymų draudžiama. Iš bibliotekų išimtos knygos,
nepriimtinos režimui. Mokiniam perauklėti organi-
zuojamas komjaunimas, kiekvienai mokyklai paskirtas
partijos komsorgas. Mokytojam perauklėti gimnazi-
jose po pamokų įvestas VKP (b) istorijos skaitymas
ir aiškinimas, rengiamos mokytojų konferencijos, ku-
riose šalia lietuvių partinius dalykus aiškino ir rusai
lektoriai. Universitete įvestas „specialus konstituci-
jos kursas. Pakeista ir pati mokyklos sistema pagal
sovietinį pavyzdį — vietoj veikusio pradžios ir aukš-
tesniojo mokslo 13 metų, įvestas sovietinis tipas — 10
metų. Įvesta speciali programa rašytojam perauklėti:
kas ketvirtadienis buvo dialektinio materializmo pa-
skaitos, kurias skaitė rusai profesoriai Kaširinas ir
Kursanovas; beveik kas šeštadienis atvykdavo kas
nors iš Stalino laureatų. Tačiau originalinės kūrybos
nebuvo sulaukta; buvo tenkinamasi vertimais iš rusų
— kaip ir teatro repertuarui.

d. Genocidas sovietizacijos spartinimo įrankis

Okupacija buvo vykdoma raud. armijos smurtu,
sovietizacija saugumo, NKVD, teroru. Saugumo prie-
kyje stovėjo komisaras vyr. majoras Gladkov ir jo pa-
vaduotojas majoras Bykov. Apskrityse saugumo prie-
kyje buvo taip pat enkavedistai rusai. Jų diriguoja-
mi ir įsakomi formaliai veikė A. Sniečkus kaip sau-
gumo departamento direktorius, paskiau A. Guzevi-
čius kaip vidaus reikalų komisaras.

Deportacijos iš Baltijos kraštų buvo suplanuotos
Maskvoje iš anksto. 1939.X.10, kada Kremliuje buvo

surengtas priėmimas Lietuvos delegacijai, pasirašius
savitarpinės pagalbos sutartį, tuo pačiu metu buvo
rašomos NKVD instrukcijos, pasirašytos 1939.X.11
apie priešsovietinio elemento likvidavimą Lietuvoje,
Latvijoje ir Estijoje. Pagal tas instrukcijas paskiau
buvo rašomi kiti įsakymai rusų ar lietuvių vardu:
A. Sniečkaus 1940.VIL7, A. Guzevičiaus 1940.XI.28
apie antisovietinio elemento sąrašų sudarymo trūku-
mus, Gladkovo 1941.V1.16 ir V.17 apie antisovietinio
elemento surašymus, Serovo 1941.VI.4 apie antisovieti-
nio elemento suėmimą ir deportavimą. (Tie įsaky-
mai, vertimai, yra paskelbti Report... III.)

Žinias apie antisovietinį elementą rinko per par-
tijos narius, komjaunuolius, namų valdytojus, specia-
lius prievarta verbuotus agentus kiekvienoje įstaigo-
je, įmonėje, profesijoje. O priešsovietiniu elementu
buvo laikomi toki asmens:

1. Visi buvę prieštarybinių politinių partijų, or-
ganizacijų ar grupių nariai: trockininkai, dešinieji
eserai, menševikai, socialdemokratai, anarchistai ir p.

2. Visi buvę tautinių—šovinistinių prieštarybi-
nių partijų organizacijų ir grupių nariai: tautinin-
kai, jaunalietuviai, voldemarininkai, liaudininkai,
krikščionys demokratai, nacionalistų teroristų “Gele-
žinis Vilkas' organizacijos nariai, katalikų teroristų
* Baltojo Žirgo' organizacijos nariai, studentų akty-
vistų korporacijos nariai, Šaulių Sąjungos aktyvas ir
pan.

3. Buvę žandarai, policininkai, buvę tarnautojai
politinės ir kriminalinės policijos ir kalėjimų prižiū-
rėtojai.

4. Buvę caro, baltosios, Petliuros ir kitų armijų
karininkai.

5. Buvę Lietuvos ir Lenkijos armijų karininkai
ir karo teismo nariai.

6. Buvę politiniai banditai, baltosios ir kitų prieš-
tarybinių armijų savanoriai.

7. Išbraukti iš komunistų partijos ir komsomolų
nusikaltusieji partijos nariai.

8. Visi perėjūnai, politiniai emigrantai, reemigran-
tai, repatriantai ir kontrabandistai.

9. Visi svetimų valstybių piliečiai, svetimų vals-
tybių firmų atstovai, svetimų valstybių įstaigų ben-
dradarbiai, buvę svetimtaučiai; buvę užsienio valsty-
bių, firmų koncesijų ir akcinių bendrovių tarnautojai.

10 Asmens, turį asmeninių susirašinėjimų su už-
sieniu, pasiuntinybėmis ir konsulatais, esperantistai
ir filatelistai.

11. Buvę valstybių departamentų tarnautojai
(nuo referento ir aukščiau).

13. Buvę Raudonojo Kryžiaus darbininkai ir Len-
kijos tremtiniai.

13. Įvairių konfesijų dvasininkai (popai, kuni-
gai), sektantai ir religinis aktyvas.

14. Buvę bajorai, dvarininkai, pirkliai, bankinin-
kai, prekybininkai (kurie naudojasi samdomu darbu),
įmonių valdytojai, viešbučių ir restoranų laikytojai“
(Biržų NKVD viršininko P. Liso raštas 1941.1.30).

Pirma masinio suėmimo banga buvo 1940.VII.
11-12 naktį. Buvo suimta 2,000 veikėjų pagal A.
Šniečkaus patvirtintą 1940.VII.7 slaptą “Priešvalsty-
binių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudinin-
kų, krikš. demokratų, jaunalietuvių, trockistų, social-
demokratų, eserų, šaulių ir k. vadovaujančio sąstato
likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinį likvi-
dacijos planą", įvykdytą “vienu laiku visoj Lietuvoj,

naktį iš liepos 11 į 12, 1940 m." Suimtieji buvo lai-
komi kalėjimuose ir paskui nuteisti už akių sunkie-
siem darbam į Rusijos tolimuosius rytus ar šiaurę
daugumas 8 metam. Toliau suimtųjų skaičius buvo
didinamas individualiai.

Antras masinis suėmimas ir jau tiesiog deporta-
vimas į Rusiją buvo 1941.VI.14-18, išvežęs 34,260
įvairaus amžiaus vyrų, moterų ir vaikų bestiališku
žiaurumu. “Drauge, kenčiame neapsakytai, trūksta
vandens ir oro, bet didžiausias smūgis — mūsų šei-
mas suskaldė, nežinau, ar išlaikys mūsų širdys". Ki-
tas savo draugui komisarui: “Daktare, sveikinu iš pa-
selencų ešelono. Gyvename blogesnėse sąlygose negu
gyvuliai: trūksta oro, trokštame, badaujame. Už ką?
Pagaliau, jei jau mums tūkstančiams suaugusių kiek
galėtų taikinti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai?
Jei jau norėjote mus išžudyti, tai reikėjo rasti gra-
žesnį būdą — skiepijimą bacilomis ir būtų iškart
baigta“ (Iš laiškų, cit. L. Arch.).

Buvusio komisaro Glušausko liudijimu, Maskva bu-
v0 pareikalavus išgabenti 700,000 lietuvių. Naujas de-
portacijų bangas nutraukė užėjęs Vokiečių karas su
Sovietais. Tačiau karo pradžioje kalėjimuose ir kon-
centracijos stovyklose laikomus kalinius bolševikai
ėmė masiškai žudyti — Kretingoje, Petrašiūnuose,
Pravieniškėse, Panevėžyje, Raseiniuose, Sargėnuose,
Rainių miškely, Smėlynėje prie Červenės rašta nužu-
dytų lietuvių 1,114.

Deportacijom vadovauti buvo atkomandiruota
speciali NKVD karininkų grupė iš Maskvos. Visos
akcijos patikrinti buvo atvykęs slapta į Rygą ir Sta-
lino asmeninis sekretorius Malenkovas, įsakydamas
vartoti šautuvus ir kulkas, jei nėra pakankamai va-
gonų suimtiesiem pervežti. Po deportacijų operacijos

grįžusius į Maskvą NKVD karininkus priėmė Stalinas
ir Kalininas ir apdovanojo ordinais (Ilja Molino, bu-
vusio NKVD majoro, dalyvavusio toje akcijoje, liu-
dijimas). .

4. TAUTINĖ REZISTENCIJA

a. Diplomatinė: Lietuvos atstovų protestai

"Liaudies" seimui 1940.7.21 nutarus prašytis į
Sovietų Sąjungą — galutinai aiškėjo sovietinė klas-
ta. Tada 1940.7.21-23 Lietuvos atstovai Berlyne, Ber-
ne, Buenos Aires, Londone, Romoje, Stockholme, Wa-
shingtone, Vatikane, Vichy įteikė notas, protestuoda-
mi prieš Sovietų Sąjungos agresiją ir okupaciją. Tai
pirmas formalus diplomatinis pasipriešinimas, nes vy-
riausybė nebuvo to padariusi, Sovietam Lietuvą oku-
puojant. “Savo protestais Lietuvos diplom. atstovai,
kurie tada dar visi buvo savo diplomatiniuose postuo-
se, iš vienos pusės — formaliai nunuogino prieš visą
pasaulį tą sovietinio okupanto mėginimą užmaskuoti
jau prieš tai jo įvykdytą agresiją prieš Lietuvą, iš
antros pusės — autoritetingai pažadino pačią lietu-
vių tautą nepasiduoti nevilčiai ir ruoštis visuotiniam
pasipriešinimui jos laisvės žudikams" (K. Škirpa, Į
Laisvę, N. 27 -64).

K. Škirpa taip pat mini, kad žinia apie diplomatų
protestus pasiekė ir Lietuvos žmones. “Lietuvos dipl.
protestą Berlyne įteikiau Vok. Užs. Rkl. Min-jai lie-
pos 22 d. ir pasiunčiau Kaunui atvirą (nešifruotą)
telegramą sekančio turinio: "Dabartinį seimą, kaip
rinktą po svetima militarine okupacija ir svetimos
valstybės priespauda, užslopinant kitokios negu komu-
nistų partijos nuomonės reiškimą, skaitau nekompe-

tetingu reikšti bet kuriuo klausimu mūsų tautos tik-
rąją valią. Protestuoju prieš jos padarytus liepos 21
d. nutarimus įvesti Lietuvoje Sovietų santvarką ir
Lietuvą įjungti į Sovietų Rusijos sąstatą, tuo panai-
kinant Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Saky-
tus nutarimus, kaip nekompetetingo organo priimtus,
priešingus esančiai krašto konstitucijai ir mūsų tau-
tos ir valstybės interesams, skaitau neteisėtais, mūsų
tautai, valstybei ir man, kaip teisėtam nepriklauso-
mosios Lietuvos valstybės atstovui, neprivalomais“.

“Kadangi telegrama buvo sensacingo turinio ir
atvira, tai laiškanešys ne tik pats ją perskaitė, bet
davė ir kitiems ją pasiskaityti, ką tik sutiko pakeliui
eidamas į Užs. Rkl. Min-ją, jų tarpe p. E. Galvanaus-
kui, kurį sutiko einantį Laisvės Alėja. To pasėkoje
žinia apie mano pareikštą protestą paplito Kaune žai-
bo greitumu" (Į Laisvę Nr. 27-64).

Jungtinėse Amerikos Valstybėse pirmiausia rado
atgarsio diplomatiniai Lietuvos protestai. 1940.7.23
valstybės sekretoriaus pavaduotojas Sumner Welles
paskelbė oficialų pareiškimą, kad Baltijos valstybių
jėga įvykdyto įjungimo į Sovietų Sąjungą nepripažįs-
ta. To pareiškimo autoritetas buvo sustiprintas pre-
zidento F.D. Roosevelto, kuris atsilankusiai Amerikos
Lietuvių Tarybos delegacijai 1940.10.15 pareiškė: “Sa-
koma, kad Lietuva neteko savo nepriklausomybės.
Yra klaida taip sakyti. Lietuva nėra praradusi savo
nepriklausomybės; Lietuvos nepriklausomybė tik lai-
kinai sutrukdyta. Laikas ateis, ir Lietuva vėl bus
laisva". Nors kiti ir kitiem prezidento pareiškimai
skyrėsi, tačiau kovoje prieš okupaciją jis buvo sva-
rus propagandinis argumentas.

Jungtinių Valstybių pareiškimas turėjo įtakos ki-
tom Vakarų valstybėm. Jos susilaikė nuo demonstra-

tyvaus aneksijos pripažinimo, išskyrus Vokietiją ir
Švediją. Anglija nei aneksijos nepripažino nei atsto-
vybės Sovietam neperdavė. Italija, Prancūzija Lietu-
vos diplomatines ir konsųlarines atstovybes Sovietam
perdavė, bet nuo formalaus pripažinimo susilaikė.
Šveicarija atstovybės ir konsulato veiklą suspenda-
vo, o turtą pati paėmė globoti. Išliko atstovybės dar
Vatikane ir Buenos Aires, iš kurio paskiau atstovybė
persikėlė į Montevideo, Urugvajų. Tokiu būdu Lie-
tuva tarptautinės teisės požiūriu išliko okupuota, bet
suvereninė valstybė.

Prieš šitą Lietuvos de jure nepriklausomybę
bus nukreiptos nuolatinės ilgų laikų sovietinės pastan-
gos, lig šiol laimėjimo Maskvai nedavusios,

b. Visuomeninė: oportunizmas ir pasipriešinimas

Lietuvos valdžios įstaigos, kaip seimas, ar vals-
tybinio pobūdžio organizacijos, kaip Šaulių Sąjunga,
skautai, o taip pat politinių grupių vadai prisistatė J.
Paleckiui, pareikšdami lojalumą ir tikėdami, kad to-
kiu būdu sulaikys ar sušvelnins represijas prieš as-
menis. Šis oportunistinis siekimas nepasiteisino, nes,
viena, J. Paleckis ar Gedvilas tebuvo tik ekspozitū-
ros be realios įtakos, antra, sovietinis tikslas ir buvo
sunaikinti asmenis, kurie buvo šulai visuomenės, iš
anksto komunistų pasmerktos likviduoti, kad jos vie-
toje galėtų sukurti kitą visuomenę — “liaudį", t.y.
komunistų partiją.

Gyventojų masė ir inteligentija iš karto žiūrėjo į
okupantą bei jo režimą su pašaipa, panieka, nuogąsta-
vimu ir rodė pasyvią rezistenciją — sovietinių reika-
lavimų boikotą. Šviesuomenė buvo paruošta nepasi-
tikėti. Kultūrbolševikinę infiltraciją, vykdytą per
Kultūros žurnalą, per Trečią Frontą, iš dalies per

Literatūros Naujienas ir Literatūros žurnalą, buvo
suspėjusi demaskuoti ir intelektualinę pažangią švie-
suomenę savo įtakoj laikyti J. Keliuočio žurnalas
Naujoji Romuva, politinę antikomunistinę liniją ir
nuotaikas prieš pataikūnus sovietam buvo sudaręs
XX amžius, redaguojamas dr. Ig. Skrupskelio, Kau-
no organizuotoji darbininkija, vadovaujama dr. P.
Dielininkaičio ir kt. buvo aktyviai pasireiškusi prieš
komunistų infiltracijas, jau tuo metu, kada Lietuvoje
buvo raudonosios armijos įgulos. Taigi sovietai ne-
turėjo visuomeninės atramos nei tarp intelektualų
nei tarp darbininkų.

Monumentaliausios pasipriešinimo demonstraci-
jos buvo “liaudies seimo" rinkimų boikotas, Lietu-
vos mokytojų suvažiavimas 1940.8.14-15, kuriame vie-
toj internacionalo mokytojai giedojo Lietuvos himną
ir liaudies dainas, neleisdami raudonarmiečių chorui
reikštis su rusiškom dainom. Vėlinės su karių kapų
puošimu, draudžiamų Kalėdų švenčių šventimas, 1941
sausio rinkimų boikotas, raudonųjų gurguolių (pylia-
vų demonstratyvus vežimas su raudonom vėliavom ir
orkestru) boikotas ir tt. Mažesnio masto ir uždaro
pobūdžio demonstracijos vyko kariuomenės daliniuo-
se (žr. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos I), mokyk-
lose, ypač Vilniaus universitete, kurio rektoriui M.
Biržiškai atėjo įspėjimas net iš Maskvos. Kaimo re-
akcija yra taikliai atvaizduota V. Ramono veikaluose
“Kryžiuose"' ir “Dulkėse raudoname saulėlydy“.

Lietuva buvo atitverta nuo užsienio geležine už-
danga. Tad užsieny ir Lietuvoje rezistencija vyko ne-
priklausomai. Amerikos Jungtinėse Valstybėse 1940.
VIII.10 lietuvių pagrindinės organizacijos susijungė į
Lietuvai gelbėti tarybą, kuri paskiau pasivadino A-
merikos Lietuvių Taryba. Romoje įvykusioje rugsėjo

antroje pusėje diplomatų konferencijoje buvo sudary-
tas Lietuvos Tautinis Komitetas, vadovaujamas E.
Galvanausko (vicep. S. Lozoraitis, nariai K. Škirpa
ir E. Turauskas). Šalia jo kilo veiksmingesnis ir jud-
resnis sąjūdis, kurio priekyje stovėjo K. Škirpa ir
kuris nuo 1940 lapkričio 17 formalaus steigiamojo 28
asmenų susirinkimo buvo vadinamas toliau Lietuvių
Aktyvistų Frontu.

LAF siekimai buvo dvejopi: kovoti už nepriklau-
somybės atgavimą, paruošti programą atstatytai vals-
tybei tvarkyti. Antrasis siekimas tebuvo teorinio po-
būdžio ir neaktualus, kol pirmasis nelaimėtas. Tad
pirmasis ir buvo tas, kuris visus jungė. Anot K. Škir-
pos, “atbėgėlių tarpe buvo taip pat ir buv. Lietuvos
valstybės vyrų, žinomų veikėjų, kultūros darbuotojų,
buv. karininkų ir tt. Jie visi pilnai pritarė mano pra-
dėtai LAF veiklai, nežiūrint to, kad seniau priklau-
sė skirtingom partijom“ (Į Laisvę Nr. 27-64). Pirma-
jam siekimui LAF ir rūpinosi palaikyti ryšį su Lie-
tuvos pogrindžiu, parūpinti jam informacijos, reika-
lingos sukilimui pasiruošti.

c. Pogrindinė: NKVD liudijimas apie ją

Lietuvoje pogrindinės grupės ir organizacijos at-
sirado anksti. Jų tikslą, asmenis, veiklos metodus bei
priemones plačiai atpasakojo NKVD raportas, pasi-
rašytas vidaus reikalų ministerio A. Guzevičiaus ir
NKVD skyriaus viršininko Todes 1941.4.14 (žr. Re-
port on the Select Committee to Investigate Com-
munist Aggression and the Forced Incorporation of
the Baltic States into the U.S.S.R. III, 472-494 p.)
Raportas pradedamas:

“Nuo momento, kada sovietinė tvarka buvo į-
steigta Lietuvoje, kontrarevoliucinis nacionalistinis

elementas išplėtojo aktyvią antisovietinę veiklą, pa-
sirinkdamas pagrindiniu metodu savo priešiškam sub-
versyviniam darbui antirevoliucinių lapelių ir ano-
niminių laikraščių platinimą.“

Ko tas vadinamas antirevoliucinis elementas sie-
kė? — “Apskritai, lapeliai ragino nuversti sovietinę
valdžią, sabotuoti, boikotuoti rinkimus į Sovietų Są-
jungos aukščiausią sovietą; platino piktus melus apie
partijos ir vyriausybės vadus ir skelbė provokacinius
gandus apie būsimą karą tarp Sovietų Sąjungos ir
Vokietijos etc?

Ar tai buvo vieno asmens darbas? — “Masinis
kontrarevoliucinių lapelių platinimas buvo apėmęs vi-
sas sovietinės Lietuvos apskritis“.

Kas buvo tie platintojai ir autoriai? — “Autoriai
ir platintojai antirevoliucinių lapelių, laiškų, kurie
buvo gauti eilėje įstaigų, pasirodė esą nariai kontra-
revoliucinių padalinių ir buvusių antisovietinių po-
litinių partijų bei organizacijų, nacionalistinis mokyk-
linis jaunimas ir universiteto studentai".

Toliau raportas kalba apie veiklą atskirose ap-
skrityse — jų mini 17. Mini dvejopus veiklos ženk-
lus: viena, lapelius bei jų turinį; antra, suimtųjų pla-
tintojų bei autorių pavardes. Sustojame tik prie vie-
nos vietovės — kaip raportas vaizduoja “antirevoliu-
cinę" veiklą Kaune. Sutrauktas tokis vaizdas:

Antisovietiniai lapeliai Kaune pakliuvo į NKVD
rankas nuo 1940 rugsėjo mėn., vadinas, nuo mokslo
metų pradžios. Jie sistemingai — kalba raportas —
buvo platinami gatvėse, mokyklų patalpose. Jų rasta
apie 50. Susekta ir sulikviduota antisovietinė organi-
zacija. Jos nariai buvo gimnazijų mokiniai ir vadi-
nosi LNP, kuri turėjo savo skyrius Kauno, Vilniaus,
Ukmergės ir kitų miestų gimnazijose. Buvo suimti 26

aktyvūs organizacijos nariai. — Nuo spalio mėn., kai
Kaune buvo rinkimai, suimtas ir rotatorinis laikraš-
tis Laisvoji Lietuva. Suimti 4 asmenys, Laisvosios
Lietuvos Sąjungos nariai. — Gruodžio, sausio mėn.
lapeliai rodėsi universitete; pasirašyti Lietuvos parti-
zanų aktyvistų skyriaus Kaune. Vasario 16 suimti
studentai ir gimnazistai, rengę demonstraciją prie
Nežinomo kareivio kapo.

Panaši veikla ir kitur.

Dar klausimas: ką tie lapeliai, atsišaukimai skel-
bia? — “Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, “Šalin
komunistų teroras“, “Lietuva lietuviams“, “Lietuviai,
nepasiduokime maskoliams“, “Tautiečiai, lankykite
bažnyčias, klausykite kunigų, būkite katalikai", *“Te-
gyvuoja Smetona“, “Tegyvuoja Vytis", “Šalin komu-
nistai banditai", “Šalin Stalinas", “Brangūs broliai ir
sesers lietuviai, nebalsuokite už tuos driskius. Ša-
lin Stalino konstitucija", “Šalin komunistai, Lietuvos
pavergėjai. Jie žadėjo nemokamą mokslą, o iš tikrų-
jų įvedė mokestį", “Kovokite prieš draugą Staliną,
prieš žydus, už Hitlerį ir Smetonos grąžinimą“, “Prieš
Staliną, komunistų partiją, žydus — už ministerį
Raštikį ir prezidentą Smetoną“.

Raporto duomenys rodo, kad:

— Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje kilo
nuo pat okupacijos pradžios ir greitai apsėmė visą
Lietuvą, miestus ir kaimus.

— Aktyvaus pasipriešinimo ėmėsi labiausiai jau-
nimas — gimnazistai, studentai, darbininkai, tarnau-
tojai. Raportas nesuminėjo dar karių, labiausiai jau-
nųjų karių, karininkų.

— Pasipriešinimas kilo prieš svetimą okupaciją,
už nepriklausomą Lietuvą. Vienas antras atsišaukimas
su šūkiais už Hitlerį, už Smetoną, už Raštikį ir tt.

terodo, kad šūkiai nebuvo iš viršaus padiktuoti ir
sukirpti pagal vieną pavyzdį, kaip tai daroma su ko-
munistiniais atsišaukimais. Skirtingi tekstai ir šūkiai
rodė, kad jie buvo redaguojami žmonių iš masės. Jie
rodė simpatijas tam, kuris jų akyse simbolino nepri-
klausomą Lietuvą, arba tam, kuris galėjo tuo metu
pašalinti užgriuvusį slogutį — okupaciją.

d. Pogrindžio centras: Liet. Aktyvistų Frontas

Paskirai veikiančias pogrindžio grupes jungti ir
joms vadovauti imta nuo 1940.10.9 Kaune įvyku-
sio slapto pasitarimo, kuriame buvo sutarta:

“a. apjungti tautą tokiu tankiu organizuotos re-
zistencijos tinklu, kad būtų užkirstas kelias NKVD
provokacijoms išryškinti aktyvųjį tautos elementą, b.
ruoštis būsimam karui, kad juo pasinaudodami, atgau-
tume nepriklausomybę“ (L. Prapuolenis, Draugas
1951 birželio 23).

“Pogrindžio rezistenciją centralizuojant, pirmiau-
sia reikėjo žiūrėti, kad būtų galimai užkirstas kelias
NKVD provokacijoms. Todėl pasirinkta mažų viene-
tų-penketukų-organizacinė schema, Pats organizacijos
centras padalintas tarp Kauno ir Vilniaus. Vilniuje
sutelktas karinis-politinis štabas, Kaune — organiza-
cinis. Kai 1941, pavasarį, Vilniaus štabą skaudžiai
palietė NKVD areštai, Kauno štabas, nedaug tepa-
liestas, galėjo nedelsdamas perimti Vilniaus štabo už-
davinių tolimesnį vykdymą ir sukilimo plano galuti-
nį parengimą. Saugumo sumetimais provincijos dali-
niams buvo palikti jų savarankiški vardai: Apsau-
gos Gvardija, Geležinis Vilkas, Laisvės Armija ir
kt., nors Kauno ir Vilniaus štabai veikė Liet. Akty-
vistų Fronto vardu“ (L. Prapuolenis, Į Laisvę Nr. 25-
62).

e. Ryšiai su užsieniu: herojizmo pavyzdžiai

Geležinei uždangai atsiradus tarp Lietuvos ir Va-
karų, ryšius su Berlyne veikiančiu LAF vadu pulk.
K. Škirpa tebuvo galima palaikyti per ryšininkus, ku-
rie mėgino uždangą pralaužti. “Pirmąjį ryšį su LAF
štabu užmezgė kpt. (Albertas) Švarplaitis, iš kurio
1940 m. gruodžio 15 d. pirmą kartą gavome išsames-
nes informacijas apie Lietuvos Tautinio Komiteto ir
LAF veiklą“ (L. Prapuolenis, Draugas 1951.VI.23).
“Labai reikalingos ir laukiamos žinios buvo apmokė-
tos brangia kaina — ryšininko gyvybe. Grįždamas
atgal, vyko per Šakius, kur turėjo pažįstamą ūkinin-
ką, nerepatriavusį vokietininką, kuris jau buvo už-
verbuotas sovietų slaptosios policijos NKVD. Ūkinin-
kas ryšininką sužeidė kirviu ir atidavė pasienio sar-
gybiniams. Sužeistas ir kankinamas ryšininkas nieko
neišdavė. Karui su vokiečiais prasidėjus, buvo išvež-
tas iš Kauno kalėjimo ir sušaudytas" (A. Damušis, Į
Laisvę, Nr. 25-62).

“Antrasis ryšininkas, per kurį kontaktas buvo
palaikomas ligi 1941 m. gegužės mėn. pradžios, buvo
kpt. Bronius Michelevičius, kuris pats asmeniškai du
kartu buvo pralaužęs geležinę sieną.

“Pirmasis ryšininkas iš LAF vyr. štabo narių į LAF
štabą ušsienyje 1941 m. prasimušė dabartiniu metu
JAV gyvenąs Mykolas — “Kumpis 24, kurio didvy-
riškumui pažymėti noriu pateikti kai kurias jo atlik-
to žygio smulkmenas. “Kumpis 24", painformavęs už-
sienio LAF štabą apie LAF vyr. štabo projektus ir
pasirengimus pravest sukilimą, paskelbti nepriklauso-
mos Lietuvos valstybės atstatymą ir sudaryti vyriau-
sybę, berods, balandžio 13 d. mėgino iš Vokietijos su-
grįžti į Lietuvą. Pasienio palydovui nurodžius visai

netinkamą sienai pereiti vietovę, “Kumpis 24", nuga-
lėjęs vielų tvoras .. už keleto šimtų metrų buvo pa-
stebėtas rusų sargybinių, kurie tuoj pat į jį ati-
darė ugnį. “Kumpis 24" atsišaudydamas bandė grįžti
Vokietijon, bet peršautas per kairiąją krūtinės pu-
sę ir dešinę koją. Kad ir sužeistas, nušovęs jį puolan-
čius pasienio sargybinių šunis, leidosi miškelio krypti-
mi. Pamiškėje gavo antrą šūvį į krūtinę. Sukaupęs
visas jėgas, pasiekė tankumyną, kur kitą dieną sovie-
tų sargybiniai jį rado be sąmonės ir pristatė Tauragės
ligoninėn. Tauragės ligoninėj “Kumpis 24" atgavo 5ą-
monę ir jį slaugančiai gailestingai seselei-ryšininkei
suspėjo perduoti dalį iš min. Škirpos atneštų žinių:
1. Vokiečių karas prieš Sovietus prasidės tarp 1 ir
10 gegužės, 2. LAF nariai karo sukilimo metu ant
rankovių dėvi baltus raikščius su juodom TDA (Tau-
tinė Darbo Apsauga) raidėm, 3. Užsienio LAF štabo
pageidavimus dėl kai kurių asmenų įtraukimo į laiki-
nąją vyriausybę... Po šių informacijų “Kumpis 24
vėl neteko sąmonės, o paskiau prie jo seselei ryšinin-
kei prieiti jau nebepavyko, nes rusams susigriebus vi-
sa jo priežiūra buvo perduota NKVD. Po keleto dienų
“Kumpį 247 įmetę į sunkvežimį nežinoma kryptimi
išvežė. Ir tik birželio 23 d. sužinojome, kad "Kumpis
24' , visus kankinimus didvyriškai pakėlęs, yra gyvas
ir iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ligoninės buvo
pervežtas į Zacharino ligoninę“ (L. Prapuolenis,
Draugas 1951.6.23).

Šis atsitikimas “geriau negu poetiški aprašymai
pavaizduoja, koks buvo gilus LAF kovotojų patriotiz-

mas ir kiek herojizmo buvo jų veiksmuose jau prieš
birželio sukilimą“ (K. Škirpa, Į Laisvę, Nr. 27-64).

J. Sukilimui pasiruošimas: viltys ir nusivylimai

“Lietuvoje veikė du Liet. Aktyvistų Fronto šta-
bai, kurių vienas buvo Kaune, antras Vilniuje. Abu
štabai planavo sukilimą pradėti savajame mieste ir
sukilimui vadovavimą perimtų toji vietovė, kur susi-
darytų palankesnės sąlygos ... Štabai sutarė užimti ir
saugoti nuo išsprogdinimo svarbiuosius mazginius su-
sisiekimo ir ryšio taškus, kaip telegrafo ir telefono
stotis, elektros jėgainę .. Kaunas pasiruošė pasinau-
doti radijo stotimi ir radiofonu sukilimą skelbiant,
pasirūpino kelis trumpų bangų radijo siųstuvus, jei
reguliariosios radijo stoties nepasisektų užimti....
Laukta, kad Kauno radiofonas ir stotis karo pradžios
suirutėje bus susprogdinti. Pagal iš anksto sudarytą
planą reikalingų dalių atsargos buvo paruoštos ir lai-
komos saugioje vietoje.

“Sukilimui pasiruošta gegužės 1, kai per ryšinin-
kus gauta žinia, kad karas prasidės gegužės pradžioje.
Vėliau teko nusivilti ir sukilimo datą atidėlioti. Nors
birželio mėn. Sovietų įvykdyti masiniai trėmimai
ryšius apardė, bet kartu sukėlė didelį pasipiktinimą
visoje tautoje dėl okupanto žiaurumo“ (A. Damušis,
Į Laisvę Nr. 25-62).

Kai kurie pogrindininkai per trėmimus neišsilai-
kė vietoje ir pasitraukė į miškus, susikovę su enka-
vedistais. Tai liudija NKVD komisaro Gladkovo slap-
tas raštas 1941.6.21, kuriame informavo: “Tam tikra
priešiško elemento dalis perėjo į nelegalią padėtį ir
įsijungė į banditinių grupių dalinius tuo metu, kada
veikė respublikos valymo operacija" (žr. Report III).

Gladkovas minėjo žuvusius NKVD pareigūnus
susidūrime su partizanų daliniais birželio 16-18 Ro-
kiškio, Šiaulių, Utenos, Mariampolės rajonuose, Prie-

nų apylinkėje buvęs 20 asmenų dalinys su dviem kul-
kosvydžiais ir kitokiais ginklais.

“Masinių deportacijų metu papildomai gautas pra-
nešimas, kad karas, tikrai prasidėsiąs birželio 18-26 lai-
kotarpyje. Susisiekus su vilniečiais buvo spėliojama
tiksli data. Kadangi sekmadienis buvo nacių mėgia-
ma puolimo diena, nuspręsta tą sekmadienį, birželio
22, ypatingai budėti. Vilniaus ir Kauno LAF štabų
buvo sutarta Lietuvos nepriklausomybės skelbimą į-
vykdyti ten, kur bus palankesnės sąlygos. Pasitarime
paaiškėjo, kad Kauno LAF štabo planas sąmyšio me-
tu perimti savo žinion Kauno radiofoną ir stotį buvo
realus. Nuspręsta, kad Kauno Lietuvių Aktyvistų šta-
bas tuo atveju veiktų Vyriausios Lietuvių Aktyvistų
Fronto vadovybės vardu, skelbtų Lietuvos nepriklau-
somybę ir Laikinąją Vyriausybę. Nebuvo tai lengvas
uždavinys. Leonas Prapuolenis, kuris buvo LAF įga-
liotinis, turėjo slapstytis, nes buvo NKVD gaudomas,
ir jo gyvenvietė nebuvo saugi. Visas pasiruošimo svo-
ris krito studentijos grupei ir jos vadovui Pilypui
Naručiui, LAF štabo nariui. Birželio 18 LAF štabas
vieną senelių prieglaudą pasirinko vyriausio štabo
būstine" (A. Damušis, Į Laisvę Nr. 25-62).

g. Sukilimo pradžia: Kaune

“Didvyriškos veiklos valanda atėjo sekmadienį,
1941 birželio 22 dienos rytui auštant. Ryšininkų pra-
nešimai ir mūsų spėjimai pasitvirtino. Aktyvistų da-
liniai, kurie dėl artėjančios lemiamos valandos buvo
įspėti, dideliu ryžtingumų ir pasitikėjimu pradėjo vyk-
dyti numatytus uždavinius. LAF štabo įgaliotinis Leo-
nas Prapuolenis su štabo dalimi įsikūrė senelių prie-
glaudoje. Kita štabo dalis susitelkė Chemijos Institu-
te. Nors Chemijos Institute budėjo ir komjaunuolių

dalinys, bet studentija rūsiuose suslėpusi dvi mi-
licijos nuovadas, kurios su ginklais perėjo pas akty-
vistus. Su jais ryšius palaikė okupacijos meto stu-
dentai aktyvistai. Aktyvistų ginkluotosios jėgos padi-
dėjo. Studentų medikų grupė, turėjusi savo žinioje
greitosios pagalbos mašinas, veikė labai tiksliai. Jie
greitosios pagalbos mašinomis suvežė radijo specia-
listus, atsargines dalis, ir bolševikų sugadintas radio-
fonas per naktį iš sekmadienio į pirmadienį buvo su-
taisytas. Ši sukilėlių grupė per visą sukilimo laiką su-
darė saugiausius ryšininkus, o vėliau teikė greitąją
pagalbą sužeistiesiems.

“Naktį iš sekmadienio į pirmadienį iš Chemijos
Instituto buvo išleista ryžtinga ginkluota aktyvistų
grupė; kuriai skirtas uždavinys sunaikinti sovietų ar-
mijos ryšio stotį. Uždavinį įvykdę, jie dar išsprogdi-
no karišką telefono centralę Vilijampolėje. Toji gru-
pė užėmė centrinio pašto rūmus ir telefono-telegrafo
centrinę. Sovietų karo komendanto klaidinimui pa-
skambinta telefonu, kad vokiečių desantininkai jau
fono ir telegrafo stočių veikimą. Tas turėjo prisidėti
prie panikos sukėlimo. Vidurnaktyje jau pastebėtas
intensyvus sovietinių pareigūnų bėgimas iš Kauno.
Tas reiškinys didino ir stiprino mūsų viltis.

“Toji naktis buvo klaiki: Kauno gatvės buvo pil-
nos sovietų kariuomenės, lygiai kaip ir apsiginklavu-
sių sukilėlių. Su štabu senelių prieglaudoje kurį laiką
ryšį palaikėme telefonu, o jį išjungus asmeniniu ry-
šiu pats nuvykdamas. Pirmadienio rytą gautas prane-
šimas LAF štabe, kad radiofonas sutvarkytas Lietuvos
nepriklausomybės skelbimui. Kauno LAF štabo narys
sų būriu sukilėlių jau buvo įsitvirtinę radijo stotyje.
Nors aktyvistai sukilėliai dar neturėjo ginkluotos kon-

trolės visame Kaune, bet nutarta nedelsti su Lietuvos
nepriklausomybės skelbimu. Pirmadienį, birželio 23,
apie 9 val. rytą Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo na-
riai iš senelių prieglaudos nuvyko į Kauno radiofoną,
kuris buvo aktyvistų būrio saugomas.

“9 val. 28 min. Lietuvių Aktyvistų Fronto Vy-
riausiojo štabo vardu LAF įgaliotinis Leonas Pra-
puolenis paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstaty-
mą ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sudėtį. Su-
giedotas Lietuvos himnas. Sukilimas užvirė visame
krašte.

“Nepriklausomybę per radiją paskelbus, ginkluo-
ti Kauno aktyvistų daliniai puolė ginklų sandėlius.
Ginklų sandėlius užėmus, greitosios pagalbos maši-
nomis ginklai išvežioti į svarbiuosius punktus. Tuo
pačiu metu sukilo sovietų priespaudoje ir kontrolėje
buvę lietuvių kariuomenės daliniai. Kaune aktyvis-
tų daliniai pradėjo pulti Panemunės, Geležinkelio ir
Aleksoto tiltus, kad juos apsaugotų nuo išsprogdini-
mo. Bet pasiekė kitą nenumatytą tikslą — iššaukė
skubotą susprogdinimą. Bet tas tiltų išsprogdinimas
gal išgelbėjo Kauną nuo sunaikinimo, nes iš Suvalki-
jos bėganti kariuomenė buvo priversta aplenkti Kau-
ną. Petro Vileišio vardo tiltas per Nėrį į Vilijam-
polę didvyriška Vyties Kryžiaus Kavalieriaus mirti-
mi liko išgelbėtas. Ligi pasiaukojimo pasišventęs
drąsuolis užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus,
bet žuvo nuo sovietų kulkosvaidžių ugnies pareigą
atlikęs. Kautynės virte virė visą pirmadienį ir ant-
radienį..,

“Tris dienas Kaunas buvo pilnoje aktyvistų kon-
trolėje. Vokiečių kariuomenės daliniai pasirodė tik
ketvirtadienį. Jie neatnešė laisvės, dėl kurios kovota,
bet iš jų rankų jos gauti ir nesitikėta.

“Taip buvo įvykdytas pirmasis Laisvės Kovų
veiksmas, kurio siausme daug Lietuvos sūnų ir dukte-
rų krito ir amžinam poilsiui atsigulė į gimtąją žemę"
(A. Damušis, Į Laisvę, Nr. 25-62).

h. Sukilimo reikšmė: demaskuota sovietinė apgaulė

Sukilimo tiesioginis tikslas buvo pasiektas —
Lietuva paskelbta nepriklausoma, valdoma savos tau-
tinės vyriausybės, prieš ateinant naujai okupacijos jė-
gai. Tikslas pasiektas didelėm aukom. St. Raštikio
knygoje (Kovose dėl Lietuvos) žuvusių minima
2,000; dr. A. Damušio, vieno iš sukilimo organizato-
rių, kalbama apie 4,000 (Į Laisvę 1954, Nr. 3-40).
Pastarąjį skaičių mini ir E. J. Harrisono knygelė
(Lithuania's Fight for Freedom). Tais dvejopais skai-
čiais operuoja ir kiti leidiniai. Pirmasis skaičius reiš-
kia tiesiogiai kovose žuvusius, antrasis skaičius pri-
jungia dar išžudytus pirmom bolševikų bėgimo die-
nom kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, depor-
tuojant į Rusiją. Šiaip ar taip tos kelių dienų aukos
buvo gausesnės nei 1919-21 laisvės kovose (Z. Ivins-
kis).

Laikinosios vyriausybės atstovas J. Ambrazevi-
čius birželio 26, laidojant Kaune žuvusius laisvės ko-
votojus, jų aukos didumu ir gausumu apibūdino pa-
čios tautos moralinius bei psichologinius nusiteiki-
mus:

“Nebe pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duo-
bės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalin-
gas palaistyti tautos laisvei.

“Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė
kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra iš-
troškusi laisvės. Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė
yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai

šimtai ir tūkstančiai — savu noru ryžtasi mirti, kad
svetimiems nevergautų.

“Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoj visos tau-
tos pasiryžimą gyventi per mirtį".

Kai Amerikos lietuvių spaudos dalyje tada kilo
abejonės, ar reikėjo tos kraujo aukos, įsikišo, Lietu-
vos atstovas P. Žadeikis pareiškimu:

“O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač
Lietuvos jaunimo dvasia: prie pirmos progos Lietu-
vos kariai, šauliai ir moksleiviai sukilo prieš Sovietų
tiraniją ir visam pasauliui parodė komunistų propa-
gandos melagystę — būk Lietuva savo noru pasida-
vusi Sovietams, parodė ir tai, kaip buvo nepaken-
čiamas Lietuvos liaudžiai rusiškas bolševizmas" (Dar-
bininkas 1941.VII.8).

Tais žodžiais iškelta jau sukilimo politinė pras-
mė — lietuvių tautos krauju paliudytas pasisakymas
už nepriklausomybę prieš sovietinę okupaciją. Šis po-
litinės prasmės argumentas paskiau buvo gausiai var-
tojamas lietuvių diplomatinėje ir informacinėje ak-
cijoje griaujant sovietų tvirtinimus, kad lietuvių tau-
ta laisvu noru įsijungusi į Sovietų Sąjungą.

Šia politine prasme sukilimas buvo priimtas ir
užsieniuose. Likimo ironija, kad toną tokiai prasmei

pirmasis davė... Sovietų užsienių komisaras Mo-
lotovas. Birželio 23, “kada Molotovas... prabilo iš
Maskvos per radiją... jis nebesusivaldė: paskuti-

niais žodžiais išsikeikė ant mūsų tautos sukilėlių. Tuo
jis per vieną iš galingiausiųjų pasaulyje radijo sto-
čių uždokumentavo visam laisvajam pasauliui, jog
Lietuvoje įvyko gyventojų sukilimas prieš nepaken-
čiamą sovietinę santvarką ... Tačiau už poros dienų
susigriebė ir Maskva, susiprato, jog Molotovas pada-
rė politinę kvailystę... Todėl kitas Maskvos bolševi-

kinės užsienių politikos galva—vicekomisaras Lozovs-
kis — griebėsi Molotovo padarytąją klaidą atitaisy-
ti. Sušaukęs užsienio spaudos atstovus, jis dėstė jiem
kad neva lietuviai sukilę visai ne prieš sovietinę san-
tvarką... bet prieš jiems gresiantį pavojų iš nacių
pusės. Esą paskelbimu Lietuvos nepriklausomybės ir
sudarymu kitos vyriausybės jie tikisi nuo tokio pa-
vojaus apsisaugoti... toks iš lietuvių pusės pasielgi-
mas esąs naivus, nepagelbėsiąs jiems nuo nacių apsi-
saugoti ir todėl sukilimas buvęs visai ne vietoje ir
nereikalingas" (K. Škirpa).

(Vicekomisaro Lozovskio pareiškimas verčia
aukštyn kojom dabartinius sovietinius aiškinimus,
kad sukilimas buvęs hitlerininkų darbas!).

Sukilimo moralinė ir psichologinė reikšmė atei-
čiai buvo ta, kad tauta atgavo savim pasitikėjimą,
kuris buvo reikalingas naujom okupacijom pakelti.
“Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 me-
tais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri
per keleris metus spyrėsi rudųjų okupantų užma-
čioms". Tai nuotaikos tų, kuriem teko pakelti antrą-
ją bolševikų okupaciją (J. Daumantas, Partizanai,
48 p.).

Dėmesio verta pažiūra to, kuris ne tik ano sukili-
mo įvykiuose nedalyvavo, bet niekad nėra matęs nė
Lietuvos ir kuris tik iš dokumentų, kruopščiai rūpes-
tingai surankiojęs faktus, 20 metų nuo sukilimo
perspektyvoje atsiliepė apie to sukilimo prasmę. Tai
Algirdo M. Budreckio “degree of Master" darbas, 1962
apgintas Rutgers universitete, vardu “The Lithua-
nian National Revolt of 1941". To darbo išvadose au-
torius kalba:

“Per kelias kovų dienas žuvo per du tūkstančiu
laisvės kovotojų. Tai didesnis skaičius negu aukos

per trejis metus kovose dėl nepriklausomybės (1918-
21). Žuvusių didžioji dalis buvo jaunimas — jauni
kariai, studentai, darbininkų vaikai ir net aukštes-
niųjų mokyklų mokiniai. Tos aukos liudija lietuvių
tautinės sąmonės intensyvumą. Nors nepriklausomy-
bės metais buvo trūkumų, šios sukilimo aukos rodo,
kad nepriklausomos Lietuvos jaunimas žinojo, kaip
mylėti laisvę ir savo kraštą ir kaip aukotis už tuos
idealus" (231 p.).

pasyvusis
pasipriešinimas

LieTUVOs žmonės greitai įsitikino, kad na-
cinė Vokietija nepagerbs tai, dėl ko vyko sukili-
mas prieš sovietinę okupaciją — Lietuvos nepri-
klausomybės. Tačiau tebetikėjo, kad karo eiga
nusilpnins Sovietų Sąjungą ir Vokietiją ir Lietu-
vai bus panaši proga nepriklausomybei atgauti
kaip pirmojo pasaulinio karo gale. To laukdami,
lietuviai stengėsi vokiečių okupaciją išgyventi su
kuo mažiausiom žmonių aukom, nesitraukdami
nuo nepriklausomybės principo. — Antra, patirtis
jiem rodė bolševikų ir nacių okupacijų skirtumą:
bolševikai leido lietuviam turėti kai kurias politi-
nės laisvės formos fikcijas — vadintis respublika,
turėti ministerių ar komisarų titulus, bet nepaliko
politinės laisvės turinio — valstybinio savaranku-
mo nei pilietinių asmens teisių: minties, ideolo-
gijos, asmens gyvenimo laisvės. Nacinės okupaci-
jos vykdytojai apie politines formas nekalbėjo,
bet paliko daugiau asmens laisvės turinio, neprie-
vartaudami jo įsitikinimų. — Patirties palygini-
Inas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr. 1 yra So-
vietų Sąjunga, priešas Nr. 2 yra nacinė Vokietija,

kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada
lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos oku-
pacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasiprieši-
nimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasiprie-
šinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vy-
riausybės ir “Zivilverwaltungo".

1. LAIKINOSIOS VYRIAUSYBĖS ŠEŠIOS
SAVAITĖS

a. Darbo įkarštis: administracijos sudarymas, nusovie-
tinimas, socialinės lygybės siekimas

1941 birželio 24 dienos rytą, Kauno gatvėse te-
beaidint paskiriem šūviam, paskelbtieji laikinosios
vyriausybės nariai rinkosi pirmo posėdžio Žaibo
spaustuvėje, Donelaičio gv., priešais universiteto rū-
mus. Nedaug čia jų susirinko. Nebuvo paskelbto
ministerio pirmininko K. Škirpos, užsienių reikalų
ministerio R. Skipičio, apsaugos ministerio gen. St.
Raštikio — jie dar tebebuvo laukiami iš Berlyno.
Nebuvo nei vidaus nei prekybos ministerių — jie
buvo jau deportuoti dar prieš sukilimą. Nebuvo dar-
bo ministerio J. Pajaujo, finansų J. Matulionio, žemės
ūkio B. Vitkaus — jie dar buvo provincijoje, dau-
gumas bolševikų užimtoje. Bet laukti jų nebuvo ga-
lima, kaip nebuvo galima nė svarstyti, ar paskelb-
tieji prisiima pareigas. Momentas buvo tokis, kad
kiekvienas jautėsi mobilizuotas ir įpareigotas skubiai
veikti, nors tebuvo čia susirinkę tik komunalinio
ūkio ministeris V. Žemkalnis Landsbergis, kontrolės
ministeris Pr. Vainauskas, pramonės ministeris
A. Damušis ir švietimo — J. Ambrazevičius. Taip
pat dar buvo LAF įgaliotinis L. Prapuolenis, Z.
Ivinskis, St. Lušys, Pr. Padalis ir eilė kovotojų, ku-

rie buvo pasiryžę ginklu veikti, jei būtų mėginama
veržtis į vyriausybės užimtą patalpą.

Pradžiai pirmininkaujančio pareigos priskirtos
švietimo min. J. Ambrazevičiui. Tikėtasi, kad tai
truks dvi tris dienas, iki atvyks ministeris pirmi-
ninkas K. Škirpa. Kai paskiau viltys nepasiteisino,
pirmininkaujantis mėgino įsiūlyti tas pareigas atsi-
radusiam jau finansų ministeriui, politikoje daugiau
patyrusiam J. Matulioniui, dar paskiau iš Berlyno
atvykusiam su dideliu vyriausybinės praktikos sta-
žu apsaugos ministeriui gen. St. Raštikiui. Bet nei
vienas nei kitas nesutiko esamo fakto keisti, jau ma-
tydami, kad tėra neilgo laiko klausimas.

Pirmas laikinosios vyriausybės uždavinys buvo
— pastatyti atvyksiančius vokiečius prieš įvykusį
faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriau-
sybė jau yra atstačiusi tvarką įstaigose bei įmonė-
se. Teko tad skubiai papildyti vyriausybės narių su-
dėtį administracijos reikalui. Buvo sutarta tuojau
pat kooptuoti pasiekiamus telefonu ar kitu būdu pri-
šaukiamus asmenis: buvusį sovietiniame kalėjime,
bet jau anksčiau laisvą M. Mackevičių — teisingu-
mo ministerijai, tik pasirodžiusį iš saugumo kalėji-
mo rūsių pulk. J. Šlepetį — vidaus reikalų ministe-
rijai, inžinierių A. Novickį — susisiekimo, atsvyra-
vusį tiesiai iš devintojo forto kalėjimo dr. Pr. Die-
lininkaitį — darbo ministerijai, iki atsiras dr. J.
Pajaujis, dz. K. Vencių — sveikatos, Pr. Vainauskui
pridėti prie kontrolės dar prekybos ministerio parei-
gas, S. Lušiui perduota finansų ministerija, iki at-
vyks J. Matulionis. V. Grudzinskas pakviestas mais-
to tiekimo valdytoju. Tą pat dieną, dar vykstant ko-
vom su bolševikais, buvo paskirta ir paskelbta gink-
luotom partizanų jėgom koordinuoti bei vadovauti

krašto gynimo taryba — gen. S. Pundzevičius, gen.
M. Rėklaitis, pulk. J. Vėbra, o taip pat Kauno mies-
to komendantas pulk. J. Bobelis ir Kauno burmist-
ras K. Palčiauskas. Jau paskiau darbo eigoje buvo
paskirti bendru susitarimu - viceministeriai: švietimo
J. Rainys, vidaus pulk. J. Narakas, prekybos dr. Pr.
Padalis, pramonės J. Mikaila, teisingumo Kurklietis,
susisiekimo K. Germanas, komunalinio ūkio arch.
V. Švipas, žemės ūkio J. Venclova, informacijos di-
rektorius J. Senkus, kuris priskirtas prie darbo mi-
nisterijos. O dr. Z. Ivinskis buvo tarpžinybinis tal-
kininkas įvairiom ministerijom ryšiuose su vokiečių
įstaigom. Jau atskiros ministerijos sudarinėjo toliau
administracinį aparatą provincijai.

Sudarytoji vyriausybė bei jos visas aparatas ne-
buvo koalicija ta prasme, kad vyriausybės nariai
nebuvo partijų ar grupių deleguoti. Koalicija betgi
buvo kita prasme — buvo sutelkti įvairių ideologi-
jų ir politinių nusistatymų žmonės darbo ir kovos
reikalui.

Antras vyriausybės uždavinys buvo atpalaiduoti
kraštą nuo sovietinio režimo pėdsakų. Formaliai at-
palaiduoti nebuvo sunku. Lietuvos įjungimo į Sovie-
tų Sąjungą juk lietuvių visuomenė nepripažino ir
jį laikė pasibaigus su sovietinės okupacijos dingi-
mu. Sukilimo faktas dar aktyviai pabrėžė atsikraty-
mą nuo bolševikinės okupacijos ir jos sistemos. O
žodžiais tai dekliaravo sukilimą vykdęs Aktyvistų
Frontas birželio 23 ir laikinoji vyriausybė į tautą
atsišaukime, kuris buvo surašytas greitosiom tą pat
birželio 24-5 naktį Žaibo spaustuvėje ant išmėtytų
“Tarybų Lietuvos“ komplektų, rytą vyriausybės na-
rių papildytas, aprobuotas ir tą pat dieną paskelb-
tas dienraštyje Į Laisvę Nr, 2.

Tačiau gyvenime teko susidurti su eile sovieti-
nių įstatymų, kuriais jau buvo tvarkomas praktinis
gyvenimas ir kuriais įstaigos buvo sukurtos ar pa-
naikintos. Vyriausybei teko skelbti atskirus sovieti-
nius įstatymus negaliojant, grąžinti įstatymus, vei-
kusius Lietuvoje prieš okupaciją, o kur gyvenimas
reikalavo, teko leisti naujų potvarkių. Jais buvo
griežtai atsiribota nuo sovietinių gyvenimo formų.
Vietoj “liaudies teismų“ ir jų įstatymų grąžinta bu-
vusių Lietuvos teismų santvarka; vietoj nacionali-
zacijos ir kolektyvizacijos valstybinis gyvenimas vėl
grindžiamas privatine nuosavybe ir privatine inicia-
tyva, grąžinant žemės, namų, įmonių, kapitalo pri-
vatinę nuosavybę. Grąžintas švietimo srity 12 metų
mokslas vietoj sovietų degraduoto į 10 metų. Bet
palikta sovietų sukurta Mokslų Akademija, o uni-
versitetai Vilniuje ir Kaune papildyti trim naujais
fakultetais — filosofijos, miškininkystės, teologijos.

Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos gy-
venimo formų, laikinoji vyriausybė nieku nesianga-
žavo Vokietijos atžvilgiu. To ypačiai vengė, nežino-
dama, koki santykiai yra Berlyne tarp min. pirmi-
ninko bei užsienių reikalų ministerio ir Vokietijos
vyriausybės. Tad tenkinosi dviem aiškiais pasisaky-
mais: pasisakymu už Lietuvos nepriklausomybę, pri-
tarimu Vokietijos kovai prieš bolševizmą.

Trečias vyriausybės siekimas buvo pasireikšti
su savu socialiniu veidu. Ūkiniame gyvenime, pabrėž-
dama privatinės nuosavybės ir privatinės iniciaty-
vos principą, ji betgi neišleido iš akių socialinės ly-
gybės reikalo. Rūpindamasi šalinti socialinės nelygy-
bės pagrindą, privačios nuosavybės dydį apribojo;
pvz. žemės ūkyje vietoj Steigiamojo Seimo nustaty-
tos normos 80 ha, o vėlesniais laikais pakeltos iki

150 ha, laikinoji vyriausybė nustatė 50 ha (pažymė-
tina, kad ir antrosios sovietinės okupacijos laikais
partizanų vadovybės buvo pasisakyta už 50 ha);
stambioji pramonė, prekyba, kapitalas — visa tai
grąžinta privatinei nuosavybei, bet apdėta progre-
syviniais mokesčiais. Tais pat socialinės lygybės su-
metimais sumažintas skirtumas tarp tarnautojų aukš-
tųjų ir žemųjų kategorijų atlyginimo. — Istorinėje
perspektyvoje matyti ryšys tarp laikinosios vyriau-
sybės dekliaracinių pareiškimų, rodančių jos sociali-
nį veidą, ir tarp tų idėjų, kurios buvo anksčiau
skelbiamos programoje “Į organiškosios valstybės
kūrybą". Tai darės nesąmoningai, savaime, nes ei-
lė laikinosios vyriausybės žmonių kaip tik buvo iš-
augę tos programos idėjose,

Tačiau ir laikinosios vyriausybės socialinei pro-
gramai vykdyti ir pačiai vyriausybei išsilaikyti grei-
tai paaiškėjo kliūtys, pastatytos vokiečių reicho.

b. Kliūtys Berlyne: jokios nepriklausomybės ir jokios
vyriausybės

Lietuvių visuomenė vokiečių kariuomenę sutiko
palankiai. Tačiau iš pat pirmųjų dienų ėmė nera-
minti vokiečių žygiai. “Birželio 24-ąją, t. y. trečiąją
karo dieną, pietumis Kauno radiofone pasirodė dvie-
jų kareivių lydimas vokiečių karininkas. Kai jis sa-
vo daliniui vokiškai pranešė: “Čia leitenantas Floh-
ret, ką tik užėmiau Kauno radiofoną ir ant Kauno
muzėjaus bokšto iškėliau reicho vėliavą“, Kauno
siųstuvas jau pusantros paros sėkmingai veikė suki-
lėlių vadovybėje. Simptominga, kad visiškai nuty-
lint Kauno sukilėlių aukas, tos dienos vokiečių ka-
riniame OKW (Oberkommando der Wehrmacht)
pranešime Flohret “žygdarbis" buvo specialiai įvar-

dintas, paminint jo pavardę. Dar daugiau: armijos
vadas (vėliau feldmaršalas) Friedrichas Wilhelmas
von Kuechler, kuris į lietuvių sukilėlių išlaisvintą
Kauną galėjo birželio 25 d, žygiuoti beveik paradi-
nės rikiuotės tvarka, už tai buvo apdovanotas gele-
žinio kryžiaus riterio ordinu" (Z. Ivinskis, Į Lais-
vę 1962 Nr. 29-66, o taip pat St. Raštikis, Kovose
dėl Lietuvos II, 293-4 p.).

Visa eilė tolimesnių vokiečių kariuomenės veiks-
mų stebino laikinosios vyriausybės narius, nes jie
nežinojo tikrojo Vokietijos nusistatymo dėl sukili-
mo ir dėl laikinosios vyriausybės paskelbimo. Žinios
atėjo tik su pirmaisiais K. Škirpos atsiųstais ryši-
ninkais ir su gen. St. Raštikiu, kuris atskrido į Kau-
ną birželio 28. Tos žinios atskleidė vokiečių vyriau-
sybės pažiūras ir veiksmus Berlyne. Iš nežinios ki-
lo aikštėn toki faktai:

(1) K. Škirpa, kaip buvęs karo attache, buvo
painformavęs Vokietijos karinę vyriausybę apie
LAF sukilimo planą ir prašė, kad vyriausybė įsaky-
tų Žygiuojantiem per Lietuvą daliniam nepalaikyti
bolševikų kariais lietuvių sukilėlių. Karinė vyriausy-
bė tai buvo padariusi.

(2) Balandžio mėn. K. Škirpa lankėsi pas pa-
siuntinį von Grundherr, kuris buvo Baltijos ir
Skandinavijos skyriaus vedėjas, ir painiormavo apie
galimą sukilimą ir vyriausybės sudarymą, bet nuo-
monės iš pareigūno nesusilaukė.

(3) Birželio 14 pas K. Škirpą atvyko vienas
buvęs Lietuvos saugumo valdininkas, tuo metu tar-
navęs vokiečių saugume, ir pranešė, kad Vokietijos
vidaus reikalų ministerija reikalauja karo atveju,
vokiečių kariuomenei žygiuojant per Lietuvą, ne-
skelbti nepriklausomybės ir nesudaryti vyriausybės.

(4) Per pažįstamus mėgindamas pasimatyti su
kuo nors iš užsienių reikalų ministerijos, K. Škir-
pa birželio 17 tegavo pasimatyti su dr. Peter B.
Kleist, partijos pareigūnu prie Ribbentropo biuro; iš
jo patyrė, kad Baltijos kraštų klausimas Vokietijos
vyriausybės dar nesąs išspręstas.

(5) Pasidaręs išvadą, kad Lietuvos klausimas
gali būti sprendžiamas be Lietuvos valios, K. Škir-
pa dar mėgino ir gavo pasimatyti su von Grund-
herr birželio 19. Jam K. Škirpa įteikė memorandu-
mą, kuris buvo pritartas ir gen. St. Raštikio ir ku-
rio išvadoje pasisakoma už lietuvių tautos kovą dėl
nepriklausomybės, dėl sukilimo ir vyriausybės. Me-
morandume įspėjo, kad “jei Lietuvos vyriausybė ne-
būtų suformuota iš anksto, tai nebūtų jokios garan-
tijos, jog sukilę lietuviai patys nepaskelbs naujos
Lietuvos vyriausybės'' (Raštikis, Kovose... II, 150
p). Memorandumas buvo priimtas, tačiau jokio į jį
atsakymo.

(6) Birželio 22, prasidėjus karui, K. Škirpa ga-
vo iš Lietuvos Tautinio Komiteto pirmininko E.
Galvanausko parašą raštui, kad jam pavedama sų-
daryti Lietuvos vyriausybę. Tokios vyriausybės su-
dėtį jis iš anksto jau turėjo paruošęs. Kai birželio
23 Kauno radijo žinia pasiekė Berlyną, kad Lietuvo-
je įvyko sukilimas ir paskelbta laikinoji vyriausy-
bė, K. Škirpa vėl buvo priimtas von Grundherr.
Pastarasis pareiškė nepasitenkinimą ir susijaudini-
mą, kad paskelbta vyriausybė. Škirpa tada prašėsi
audiencijos pas užsienių reikalų min. von Ribben-
trop ir norėjo prisistatyti jam kaip ministeris pir-
mininkas. Kai audiencijos viltys nebuvo patenkin-
tos, tą pat dieną K. Škirpa parašė laišką Hitleriui
ir pasiuntė jį komandos keliu — per užsienių rei-

kalų ministeriją. Prašė leisti jam vykti į Lietuvą
perimti min. pirm. pareigų. Parašė dar ir kitą raš-
tą užsienių reikalų ministerijai, prašydamas leisti
veikti Lietuvos pasiuntinybei Berlyne. Kreipėsi ir į
karinę vadovybę su pranešimu, kad jis neišleidžia-
mas į Lietuvą.

(7) Birželio 25 į visas tas K. Škirpos pastan-
gas atėjo atsakymas — jis buvo pakviestas į saugu-
mą, ir saugumo valdininkas dr. Legat painiormavo,
kad K. Škirpai skiriamas namų areštas — toks esąs
užsienių reikalų ministerijos patvarkymas.

K. Škirpą izoliavus, reicho valdžia mėgino Lie-
tuvos reikalu veikti per kitus asmenis lietuvius. Bū-
tent:

(8) Birželio dar 24 dieną išvyko į Kauną dr.
Pranas Germantas - Meškauskas, kaip sakėsi, orga-
nizuoti nacionalsocialistų partijos Lietuvoje, paves-
damas savo pavaduotojui Berlyne V. Alantui pa-
kviesti į tą akciją ir gen. St. Raštikį.

(9) Birželio 26 saugumo pareigūnas Kurmies
susirado gen. Raštikį pas K. Škirpą bute ir nusiga-
beno pas dr. Greffe, buvusį Rytprūsių gestapo virši-
ninką, ir dr. P. B. Kleistą, Ribbentropo biuro rytų
reikalų referentą. Iš pasikalbėjimo su jais gen. St.
Raštikis patyrė:

“Vokiečiai buvo supykę, kad Škirpa, nesusitaręs
su jų centrinėmis politinėmis instancijomis, įsakęs jo
vadovaujamiem Lietuvių Aktyvistų Fronto nariam
Lietuvoje paskelbti Lietuvos vyriausybę su juo pa-
čiu prieky... Esą ponas Škirpa, užuot draugiškai ir
geruoju kalbėjęsis su vokiečiais, pradėjęs svetimos
valstybės diplomatui neleistiną, netoleruotiną ir pa-
vojingą žaidimą, net skųsdamas vieną vokiečių įstai-
gą prieš kitą. Tokioms sąlygoms esant, Škirpa negalįs

būti išleistas į Lietuvą ir su juo iš viso dabar nebū-
sią kalbama Lietuvos reikalais. Vokiečiai, esą, neno-
rį gadinti santykių su lietuviais, bet Škirpos vado-
vaujama Lietuvos vyriausybė negalinti būti vokiečių
pripažinta, ir kariuomenės vadovybė nekalbėsianti su
ja. Tuo tarpu mano vardas vokiečių kariuomenės va-
dovybei esąs gerai žinomas. Todėl mano buvimas Lie-
tuvoje esąs labai reikalingas. Kol politiniai reikalai
Lietuvoj paaiškėsią, vokiečių karinės valdžios atsto-
vai Lietuvoje galėsią pasitarti su manimi" (St. Raš-
tikis, Kovose dėl Lietuvos II, 167 p.).

To pasikalbėjimo rezultatas:

(10) Birželio 27 tuo pačiu lėktuvu iš Berlyno bu-
vo išgabenti lietuvių gen. St. Raštikis, latvių gen.
Dankers ir estų dr. Mae. Jie persiskyrė nuo Kara-
liaučiaus, ir gen. Raštikis buvo atlydėtas į Kauną dr.
Greffes. Tik Kaune gen. St. Raštikis konkrečiai paty-
rė tikrą Lietuvos padėtį ir vokiečių jam planuojamą
rolę. Ir jis ir kiti laikinosios vyriausybės nariai ga-
lutinai įsitikino, kad vokiečiai yra apsisprendę įgno-
ruoti Lietuvos nepriklausomybę, nušalinti vyriausy-
bę ir ją pakeisti savo skirtais patikėtiniais (vertrau-
ensmannais).

c. Karinė vadovybė ir Lietuva: bejėgės simpatijos Lie-
tuvai

Laik. vyriausybės atstovai (J. Šlepetys, V. Lands-
bergis-Žemkalnis, L. Prapuolenis, Z. Ivinskis ir St. Lu-
šys) birželio 25 d. rytą prie Kauno rotušės ant žolyno
prisistatė Kauno karo lauko komandantui gen. von
Pohl. Komendantas pasisakė, kad su laikinąja vyriau-
sybe jis negalįs kalbėtis; tai esąs politinis reikalas, ir
tam jis neturįs įgaliojimų. Bet su tos vyriausybės
paskirtu Kauno komendantu pulk. J. Bobeliu palai-

kyti santykius jis nematė kliūčių. Taip pulk. J. Bo-
belis ir tapo ryšininku technikiniam reikalam. Parvy-
kęs apsaugos ministeris gen. St. Raštikis jau galėjo
tuos ryšius plėsti ir politiniais klausimais tiek su gen.
von. Pohl, tiek paskiau su gen. Justu ir kitais aukš-
taisiais vokiečių karininkais.

Iš pasikalbėjimų su gen. von Pohl, kuris įsikūrė
buv. užsienių reikalų ministerijos rūmuose, aiškėjo,
kad jis rodė korektiškumo ir neslepiamo respekto lai-
kinosios vyriausybės atžvilgiu “Daugiau, nei jam bu-
vo leidžiama. Čia jau reiškėsi ir toliau labiau ryškė-
jo skirtinga kariuomenės ir partijos linija ar bent tak-
tas" (Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43). Tuo dar
aiškiau įsitikino gen. St. Raštikis iš pasikalbėjimų su
savo buvusiu profesorium vokiečių karinės akademi-
jos viršininku gen. lt. Eugen Muellerir su savo taip
pat senu pažįstamu pulk. lt. Graebe, vokiečių armijos
rytuose vadovybės nariu Kaune. Ir vienas ir kitas
apie lietuvių nusiskundimus žadėjosi informuoti savo
vadovybę, tačiau Graebe “patarė mums nebūti dide-
liems optimistams. Esą, Škirpa visą laiką daręs vieną
klaidą — jis per daug tikėjęs, pasitikėjęs ir per daug
laukęs iš vokiečių .. Beveik visi vokiečių kariai labai
gerai suprato mūsų reikalus ir buvo pasiryžę mums
padėti, bet visi jie skundėsi, kad tie reikalai išimti
iš vokiečių karinės vadovybės kompetencijos ir juos
tvarkė reicho vidaus reikalų ministerija" (St. Rašti-
kis, Kovose .. .II, 296 p.).

d. Grefje ir Kleisto direktyvos: išsiskirstyti ar persi-
krikštyti

Gen Raštikiui teko ryšys ir su vokiečių parti-
niais pareigūnais, kurie jį buvo atgabenę į Kauną.
Pirmiausia su dr. Greffe, “Hauptamt der Sicherheits

polizei und SD" nariu. “Tuo laiku, kada kiti vokie-
čiai Kaune vengė kalbėtis apie Lietuvos politinius rei-
kalus, jau nuo pirmos dienos pradėjo apie juos kal-
bėti SS majoro uniformą dėvėjęs dr. Greffe. Atrodė,
kad jis tik vienas buvo įgaliotas kalbėtis tokiais rei-
kalais... Aš pas jį nebuvau nuvykęs nė vieno karto,
bet jis vis surasdavo reikalų atvykti pas mane, daž-
niausiai į laikinosios vyriausybės būstinę naujuose
Lietuvos taupomųjų kasų moderniuose rūmuose Lais-
vės Alėjoje, prieš valstybės teatrą... Pasikalbėji-
muose dr. Greffe iš pradžių vengdavo net žodžių “Lie-
tuvos Vyriausybė" ar “ministeriai" ir sakydavo: “die-
se Herren" — tie ponai. Bet vėliau po trupūtį pripra-
to.

“Ko gi vokiečiai norėjo? — Jiems Lietuvos laiki-
nosios vyriausybės atsiradimas buvo labai nepagei-
daujamas, tuo labiau, kad nei latviai nei estai tuo
metu nebuvo paskelbę savo vyriausybių... Vokie-
čiams reikėjo nepageidaujamą Lietuvos vyriausybę
pašalinti arba paversti ją kokiu nors kitu vokiečiams
paklusniu organu, Griebtis prieš lietuvius labai radi-
kalių priemonių, ypač po pavykusio lietuvių sukili-
mo prieš bolševikus, vokiečiai nedrįso. Jų priemonės
buvo kitokios...

“Pirmiausia vokiečiai reikalavo, kad Lietuvos lai-
kinoji vyriausybė pati išsiskirstytų. Jos vieton turė-
jo būti sudaryta pasitikėjimo taryba — Vertrauens-
rat, nuo 4-rių iki 11-kos narių... Iš pradžių dr. Gret-
fe gan rezervuotai minėjo J.E. vyskupo V. Brizgio
kandidatūrą į tarybos narius ar gal net į jos pirmi-
ninkus, Vėliau buvo pradėta siūlyti man, kad sutik-
čiau būti tokios tarybos pirmininku. Buvo žadėta
man visiška laisvė pasirinkti tarybos narius ir net jų
skaičių. Vokiečiai buvo pasilikę sau tik vieną rezer-

vą, būtent, į tarybą būtinai turėtų įeiti dr. German-
tas-Meškauskas ../ Aš nesutikau" (S. Raštikis, Kovo-
se ...II, 298-9 p.).

Liepos 11 į Kauną atvyko dr. Peter B. Kleist.
iš partijos (NSDP) užsienių politikos biuro. “Aki-
vaizdoje visos savo gausios svitos jis pareiškė J. Am-
brazevičiui ir Z. Ivinskiui (kuriuos pažinojo as-
meniškai iš ankstesnio nepriklausomybės laikais at-
silankymo Kaune. Aut.), kad LL vyriausybė negali
būti toleruojama; ji turi persiformuoti į kokį komite-
tą ar tarybą prie vokiečių valdžios; kad iš pulk. K.
Škirpos, kuris tuo metu sėdėjo Berlyne, nieko nesiti-
kėtų, nes su juo vokiečių vyriausybė nepalaiko ry-
šio" (Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43). Jau priva-
čiai tiem patiem asmenim dr. Kleist pridėjo, kad
jam pačiam uždrausta susitikti su K. Škirpa, nes
jis padarąs iš to nereikalingų išvadų, o dėl laikino--
sios vyriausybės tai tegul tik jos nariai pakeičia savo
vizitines korteles, bent kreipdamiesi į vokiečių įstai-
gas. Gen. St. Raštikio išvada dėl dr. Kleisto misijos:
“Taigi vokiečių buvo sugalvotas naujas variantas Lie-
tuvos vyriausybei likviduoti — vyriausybė ne išsi--
skirsto, bet tik persikrikštija ar persitvarko į tarybą.
Šis reikalas buvo svarstytas vyriausybės posėdyje,
ir... buvo nutarta atmesti vokiečių siūlymą. Šiam
vokiečių pasiūlymui atkritus, liko vėl pirmasis jų rei-
kalavimas — Lietuvos vyriausybė turi pati išsiskirs--
tyti" (St. Raštikis, Kovose... .II, 299 p.).

“Kai laikinoji vyriausybė nesiskubino paklausyti,
Greffe ėmėsi grasinti represijomis ir davė pusės die-
nos terminą jo reikalavimam įvykdyti. Po karštų pa-
sitarimų, ar eiti oportunizmo keliu ir priimti tai, kas
stipresniojo “geruoju" siūloma, ar stovėti savo užim--
toj idealistinėj pozicijoje, laikinoji vyriausybė pasi-

rinko antrąjį kelią. Per gen. Stasį Raštikį ji atsakė
Greffei: jeigu vokiečiai būtinai nori, jie gali laiki-
nąją vyriausybę panaikinti, o savo valia ji nesutiks
pasitraukti ir išduoti nepriklausomybės, laimėtos su-
kilėlių kraujo ir gyvybės aukomis. Dr. Greffe išvyko
į Berlyną savo grasinimo neįvykdęs. O laikinoji vy-
riausybė tuo tarpu, norėdama pasitikrinti savo pozi-
cijas, sukvietė įvairių politinių grupių atstovus ir vi-
suomenės veikėjus (viso apie 60, tarp jų buv. prez.
K. Grinius, buv. min. pirm. A. Tumėnas. Red.)., ku-
riems išdėstė vokiečių reikalavimus ir savo atsaky-
mą. Laikinosios vyriausybės nusistatymui buvo visuo-
tinis pritarimas. Tokis pat pritarimas rezoliucijų for-
momis pradėjo plaukti iš Kauno fabrikų darbinin-
kų ir provincijos" (Į Laisvę 1961 Nr. 2-63).

“Vyriausybė matė, žinojo ir jautė, kad ji yra ne
viena, kad tauta pritaria jai. Todėl ji galėjo laikytis
drąsiai" (St. Raštikis, Kovose... II, 302 p.).

Žinojo tai ir vokiečiai. Gal dėl to jie ir vengė
smurto prieš atskirus vyriausybės narius. Gal kaip
tik dėl to jie ir ėmėsi skaldyti lietuvių visuomenę,
kad sudarytų įspūdį, jog laikinoji vyriausybė nėra vi-
suomenės remiama. Metodas buvo tas pats kaip ir
bolševikų — skaldyti lietuvių rankom.

e. Kurmies ir kurmiai tarp lietuvių: Prašome nepri-
pažinti laikinosios vyriausybės...

Vokiečių akcijos lietuvių rankom sutrauktai ga-
lima minėti tokią įvykių eilę:

(1) SS generolas Staleckeris, atvykęs į Kauną
pirmom karo dienom, rūpinosi likviduoti žydus ir tam
darbui patelkė Klimaičio vadovaujamą partizanų gru-
pę, nesančią LAF priklausomybėje, iki laikinosios Vy-
riausybės Klimaitis buvo iškviestas ir gen. St. Pun-

dzevičiaus ir gen. M. Rėklaičio buvo paveiktas nuo
tos akcijos ir priklausomybės Staleckeriui atsisakyti.

(2) Gestapo leitenantas klaipėdietis Kurmies me-
tė politinę meškerę į vadinamuosius voldemarininkus.
“Daugumas jų buvo sėdėję bolševikų laikais kalėji-
muose, jei nebuvo suspėję pabėgti į Vokietiją. Su ka-
ro pradžia išleisti į laisvę, jie negalėjo susiorientuoti
politinėje padėtyje. Prie jų prisidėjo būrys avantiu-
ristų. Jie visi pakliuvo į klaipėdiečio SD pareigūno
Kurmies įtaką ir, jo (bei kitų SD pareigūnų) vado-
vaujami, pradėjo,... organizuoti lietuviškus nacio-
nalsocialistus" (Į Laisvę 1961 Nr. 26-63). Ir liepos 9,
Kurmies, “suradęs kelioliką politinių nenuovokų, ku-
rių tarpe buvo ir paties gestapo agentų, paėmė iš jų
parašus po vienu raštpalaikiu" (K. Škirpa), kuriame
buvo: “a. Prašoma, kad sukilėlių paskelbtoji Lietu-
vos laikinoji vyriausybė vokiečių nebūtų pripažinta,
nes ji sudaryta ir paskelbta be lietuvių nacionalistų
ir jų vado žinios. b.) Siūloma iš viso nepripažinti
jokios Lietuvos vyriausybės, kol į Lietuvą negrįžo
prof. Voldemaras. c.) Prašoma, kad iki tam laikui, t.
y. iki prof. Voldemaro grįžimo, visa valdžia Lietu-
voje būtų sutelkta vokiečių karinės vadovybės ran-
kose“.

“Rinkdami lietuvių parašus, iniciatoriai įtikinė-
jo, kad laikinoji vyriausybė pražudysianti Lietuvą, ei-
dama su Vokietija į konfliktą, o vienintelis kelias jai
išsigelbėti eiti išvien su Vokietija“ (Į Laisvę 1961
Nr. 26-63). — Argumentas lygiai tokis pat, kaip ir
Justo Paleckio, įtikinėjusio eiti išvien su Sovietų 5ą-
junga.

Kurmio suorganizuotas raštas tuojau buvo pri-
statytas į Berlyną. Spaudos konferencijoje užsienių
reikalų ministerijos spaudos šefas dr. Schmidt, pak-

laustas, kada bus leista K. Škirpai vykti į Lietuvą, at-
sakė turįs žinių, jog “ne visi lietuviai pripažįsta tą
vyriausybę, kurios prieky tapau pastatytas" (K. Škir-
pa). Tai buvo aliuzija į Kurmio raštą, nors pats raš-
tas nebuvo čia cituotas. |

Tuo raštu vadinamų voldemarininkų veikla nesi-
baigė. “Voldemarininkai, kurių vieni buvo išėję iš
komunistinių kalėjimų, kiti atvykę iš Vokietijos, bu-
vo priešingi laikinajai vyriausybei ir skelbė, kad
jiems, voldemarininkams, yra atėjęs laikas perimti
vadovavimą lietuvių tautai. Jie esą nuo seniai jau bu-
vę vokiečių nacionalsocialistų draugai, kai tuo tarpu
laikinojoje vyriausybėje beveik visi esą aiškūs anti-
naciai. Tokios nuotaikos vyravo viename ekstremis-
tiniame voldemarininkų sparne“.

“Voldemarininkams apraminti buvo padaryta vi-
sa eilė pasitarimų, net siūlant įvairių vietų vyriau-
sybėje, bet su viena sąlyga, kad jie atvirai ir viešai
remtų Lietuvos nepriklausomybės mintį. Pirmuose pa-
sitarimuose jie su ta sąlyga sutiko, bet vėlesniuose
atsimetė. Pajutome, kad jie neturi savarankiškumo
ir sprendimo galios, bet yra saistomi kažkokio užku-
lisio“ (A. Damušis Į Laisvę 1955, Nr. 7-44).

Netruko tas užkulisis išaiškėti. Tai buvo nacių
saugumas, anom dienom iškilęs aikštėn vėl Kurmio
figūra.

(3) Kurmio akcijos naują veiksmą vykdė lietu-
viškos rankos — majoro J. Pyragiaus, atvykusio iš
Berlyno, vieno iš LAF steigimo aktą pasirašiusių as-
menų. Liepos 23 popiet temperamentingame pasikal-
bėjime su laikinosios vyriausybės pirmininkaujančiu
ir kitais laikinosios vyriausybės būstinėj J. Pyragius
dėstė mintis ir jom paremti argumentus kaip ir Kur-

mio organizuotame memorandume. Kada laikino-
sios vyriausybės žmonės tuo klausimu nesileido į dis-
kusijas, J. Pyragius atsistojo demonstratyviai pareiš-
kė, kad nuo šiol krašto likimą į savo rankas perimąs
jis, pasakė Heil Hitler ir dingo.

Tą pat naktį, liepos 23-4 Pyragiaus ir jo
draugų voldemarininkų grupė (Taunys, V. Stanevi-
čius, J. Vokietaitis ir kt.) surengė pučą prieš laiki-
nąją vyriausybę.

“Tą naktį voldemarininkai, patraukę į savo pu-
sę kai kuriuos Kauno lietuvių komandantūros jau-
nuosius karininkus ir kareivius, pakeitė komendantū-
ros bataliono vadovybę, pašalino bataliono vadą pul-
kininką B.[utkevičių], jo vieton pastatydami majorą
Šimkų, apsupo lietuvių komendantūrą ir reikalavo,
kad atsistatydintų pulkininkas J. Bobelis. Jam nesu-
tikus to padaryti, sukilėliai paskyrė naują savo ko-
mendantą kapitoną Kviecinską. Tą naktį apie 3 val.
30 min. Pyragius paskambino man telefonu į butą ir
sukilėlių vardu pareikalavo, kad aš įsakyčiau pulki-
ninkui Bobeliui nesipriešinti ir perduoti pareigas kpt.
Kviecinskui (Mat, pulk. Bobelis buvo atsakęs Pyra-
giui, kad vykdys tik savo vyriausybės įsakymus, ir
telefonu visą naktį palaikė ryšį ar su apsaugos mi-
nisteriu ar su vyriausybei pirmininkaujančiu. Aut.).
Kada aš pradėjau griežčiau kalbėti su Pyragium, jis
telefonu mane įspėjo, kad jie tai darą su vokiečių
(Gestapo) pritarimu. Aš atmečiau Pyragiaus reikala-
vimą. Kadangi buvo aiškų, kad šis sukilimas buvo
vokiečių Gestapo inspiruotas ir remiamas, reikėjo
būtinai išvengti pačių lietuvių kraujo praliejimo, nes
Gestapas tokio incidento tik ir laukė... Apie su-
kilimą aš tuoj pranešiau vokiečių karo komendantui
generolui von Pohl. Ir jis buvo labai atsargus su

visagaliu Gestapo ir patarė baigti incidentą be šū-
vių" (St. Raštikis, Kovose...II, 302 p.).

Pulk. Bobelis komendantūroje išsilaikė visą nak-
tį. Anksti rytą, kaip buvo telefonu sutarta su vyriau-
sybės atstovais, pulk. Bobelis paliko komendantūrą,
jos niekam neperduodamas. Tada ją užėmė kpt. Kvie-
cinskas. “Kpt. Kviecinsko, kaip sukilėlių paskirto ko-
mendanto, generolas von Pohl nepripažino ir su juo
nebendravo, o buvusiam lietuvių komendantui pulki-
ninkui Bobeliui gen. v. Pohl atsiuntė gražų padėkos
raštą. Tai buvo gen. mjr. von Pohl delikatus protestas
prieš Gestapo kombinacijas*' (St. Raštikis, Kovose...
II, 302 p.). Mėginusieji užimti LAF štabą tą pačią
naktį patys buvo suimti ir LAF štabe internuoti.

Liepos 24 rytą, tęsdami savo akciją “perimti
krašto likimą į savo rankas", voldemarininkai mė-
gino užimti ir Į Laisvę dienraštį, kuris formaliai bu-
vo leidžiamas Lietuvių Aktyvistų Fronto. Atsiuntė
naują tam dienraščiui redaktorių Stepą Vykintą Povi-
lavičių. Tačiau Į Laisvę redaktorius pareiškė, kad ne-
perduos, kol iš vyriausybės negaus įsakymo. Paskam-
bino telefonu laikinosios vyriausybės pirmininkaujan-
čiam, ir tas atsisakė tokį įsakymą duoti. Atvykusieji
buvo išprašyti, ir prie redakcijos durų pastatyta ak-
tyvistų sargyba. Toliau dar buvo ilgos ir varginančios
pastangos perimti LAF štabą, pakeisti jo vardą ar
bent jį suskaldyti.

Kai liepos 24 dieną popiet laikinosios vyriausybės
būstinėje “einąs ministerio pirmininko pareigas pa-
reiškė vienam iš tų 'perversmininkų' (V. Stanevi-
čiui), jog jie sukompromitavo lietuvių tautą, ir te-
gul jie dabar perima laikinosios vyriausybės parei-
gas ir atsakomybę prieš tautą, tada jis nenorėjo im-
tis vyriausybės pareigų, nes jas pasiimti ir toliau

ginti nepriklausomybės siekimus būtų nusikaltimas
prieš Gestapą, o sutikti nepriklausomybės išsižadėti
būtų nusikaltimas prieš lietuvių tautą. Nei vieno
nei kito jis nenorėjo" (Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955
Nr. 6-43). Paskui tas pats asmuo ir kiti ėmė aiškinti,
kad tai buvęs sukilimas ne prieš vyriausybę, o tik
prieš komendantą Bobelį. Į tokį susisiaurinimą buvo
atsakymas paklausimu: “O kam tada paėmėt iš na-
mų ir nugabenot į kalėjimą vidaus reikalų ministerį
pulk. J. Šlepetį? Kam suėmėt ir nusigabenot į naciona-
listų štabą LAF įgaliotinį L. Prapuolenį?“

“Mūsų vėliau pasitvirtinusiu spėjimu, voldemari-
ninkams eiti į laikinąją vyriausybę nepatarė vokiečių
saugumas" (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. 47-44).
Priežastis ypačiai išryškėjo paskutiniame Kurmio vai-
dybos veiksme, pora dienų po pučo.

(4) Po poros dienų nuo pučo “liepos mėn. 26-27
d. per porą įtakingų voldemarininkų man buvo pra-
nešta, kad J. Ambrazevičius ir aš esame kviečiami
atvykti pas “didelį lietuvių draugą' Kurmį. Jis... no-
rįs susitikti su lietuvių “katalikų antisovietinės rezis-
tencijos' atstovais. Pas jį būsią ir voldemarininkai".

“Apsvarstę nusprendėm, kad Juozui Ambrazevi-
čiui, einančiam laikinosios vyriausybės ministerio pir-
mininko pareigas, nedera ten vykti. Tą misiją atlikti
buvo pavesta prof. Zenonui Ivinskiui ir man... Pasi-
kalbėjimas turėjo vykti Donelaičio gatvėj už
pirmųjų universiteto rūmų dantų gydytojos Damijo-
naitienės namuose, pirmame aukšte, kuris buvo rekvi-
zuotas Kurmio būstinei. Lygiai 8 valandą vakaro ten
nuvykę, jau radome Vytautą Reivytį, Vyt. Stanevičių,
dr. Pr. Meškauską-Germantą, J. Vokietaitį, Taunį ir
dar porą kitų... Kurmis pasikalbėjimą pradėjo taip:
“Vokiečiai pageidauja, kad katalikiškasis lietuvių jau-

nimas, kurio vadovybės atstovai, prof. Z. Ivinskis ir
dr. A. Damušis, čia yra, ir voldemarininkai paduo-
tų vieni kitiems rankas ir vieningai įsijungtų į kovą
prieš komunizmą. Jeigu tos dvi jėgos susijungtų, jos
atstovautų visai Lietuvai'.

“Į tai aš pareiškiau, kad lietuvių katalikų nusis-
tatymas prieš komunizmą yra neabejotinas, bet pir-
masis mūsų tikslas yra Lietuvos nepriklausomybės
atstatymas... Su visais lietuviais, kurie tam sieki-
mui nuoširdžiai pritaria, mes vieningai dirbsime. Z.
Ivinskis plačiai ir vaizdžiai nušvietė lietuvių nuotai-
kas... Jo žodžiais, lietuvis ūkininkas, darbininkas no-
ri išgirsti per Kauno bei Vilniaus radiofoną balsus
pažįstamų žmonių, kuriais pasitiki, kurie patikintų,
kad lietuvių sukilimu prieš komunistus atstatytoji
Lietuvos nepriklausomybė vokiečių nėra varžoma...
“Pilna valstybinė laisvė yra mūsų pirmoji ir nekeičia-
ma sąlyga', baigė Z. Ivinskis. Kurmio atsakymas bu-
vo maždaug toks: Fiureris dabar nesvarsto išlaisvin-
tų tautų nepriklausomybės klausimo. Lietuviai turi be
sąlygų įsijungti į kovą prieš komunizmą. Pagal nuo-
pelnus toje kovoje lietuviams bus skirta atitinkama
vieta naujojoje Europoje.

“Tuo klausimu kalbėjo visa eilė ir voldemarinin-
kų. Jie aiškiai pasisakė už reikalingumą įsijungti į
kovą prieš komunizmą bei į darbą kurti naująją Eu-
ropą ir visai nekėlė Lietuvos nepriklausomybės min-
ties. Tas mus labai stebino, nes mes neabejojome, kad
bent daugumui iš jų Lietuvos nepriklausomybė rūpi.
Apie valandą laiko tuo klausimu besidalijant minti-
mis mums neatrodė, kad kokia bendradarbiavimo ba-
zė būtų išryškėjusi. Be abejo, jos rasti iš mūsų pu-
sės nebuvo nė noro" (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr.
7-44).

(5) Dar vienas saugumo gundymas... Po ke-
lių dienų nuo anų Kurmio vaišių “vokiškasis Sicher-
heitsdienst, įsikūręs Paramos rūmuose Laisvės alėjo-
je, iškvietė L. Prapuolenį ir P. Narutį ir aktyvistų
daliniams pasiūlė ginklus ir visą paramą. SD moty-
vuose būdinga buvo tai, kad jie nenorį leisti, kad
Gestapo remiami voldemarininkai perimtų visą lie-
tuvių gyvenimą ir reprezentuotų lietuvių tau-
tą. Jie SD norį aprūpinti ginklais aktyvistus, kad tie
nepasiduotų. — Tą pačią dieną sušauktame Aktyvistų
Fronto štabo posėdyje nusprendėme, kad tie pasiū-
lymai yra ryški nacių klasta, kurios pagalba jie nori
garbingas lietuvių rezistencinės jėgas kompromituoti,
todėl jau pats laikas viešąją Lietuvių Aktyvistų Fron-
to veiklą sustabdyti ir pereiti į priešnacinės rezisten-
cijos pogrindį“ (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. T-
44),

J. Paskutinis veiksmas: Renteln — aš jus skiriu savo
patarėjais; Ambrazevičius — ačiū, ne; mes pašaukti
tarnauti nepriklausomai Lietuvai

“Tik pora dienų praslinko po mėginimo puču su-
likviduoti laikinąją vyriausybę, ir vokiečiai liepos 25
paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo kraš-
tuose. Jau liepos 17 buvo Hitlerio pasirašytas aktas,
kuriuo sudaroma ministerija rytų okupuotoms sritims.
Jos ministeriu paskirtas Alfred Rosenberg, Ostlando
valdytoju Lohse, reziduojąs Rygoje, Lietuvos gen. ko-
misaru dr. Adrian Renteln, Rusijos vokietis, buvęs
caro armijos karininkas, rusiškai kalbąs ne blogiau
kaip vokiškai . ..

“Zivilverwaltungo įsteigimo akte nieko aiškaus
nesakoma apie Pabaltijo kraštų nepriklausomybę ir
jų siekimus nei praeityje nei dabartyje. Tik atsišau-

kime į lietuvius dr. Renteln rado reikalo daryti nei-
giamą aliuziją į Lietuvos nepriklausomybės laikus.
Pabrėžimas, kad visą valdžią į savo rankas perima
gen. komisaras, laikinosios vyriausybės veikimą pa-
darė praktiškai neįmanomą. Ji buvo jau ne tik mal-
tretuojama, grasinama, bet jai veikti sudarytos fizi-
nės kliūtys: prievarta atimtos jai susisiekimo prie-
monės; atimtos per kelias valandas patalpos ir per-
duotos paskirtam miesto komisarui vokiečiui (Cra-
mer. Aut.), „neleidžiant pasiimti net raštinės reikme-
nų — ne tik baldų".

“Norėdama galutinai matyti taškus ant i, laiki-
noji vyriausybė pirmu kartu kreipėsi į gen. komi-
sarą, prašydama dalykus netarpiškai išaiškinti. Nu-
matęs laikinosios vyriausybės audiencijos dieną, gen.
komisaras prieš tai iškvietė gen. Raštikį ir pasiūlė
jam... būti pirmuoju generaliniu tarėju. Gen. Raš-
tikis kategoriškai atsisakė. Po tokio preliudo rugpiū-
čio 5 d. laikinoji vyriausybė, vadovaujama pirminin-
kaujančio, prisistatė Rentelnui, kuris ją priėmė iškil-
mingai su savo padėjėjų svita. Po konvenansinių kal-
bų laikinoji vyriausybė paprašė komisarą paaiškinti,
kaip Vokietijos vyriausybė — o betarpiškai civilfer-
waltungas— numato bendradarbiauti su laikinąja vy-
riausybe ir lietuvių tauta. Be to, įteikė laikinosios vy-
riausybės paruoštą memorandumą su istorine Lietu-
vos valstybės apžvalga, lietuvių kovomis ir aukomis
prieš bolševizmą, lietuvių pastangom ir toliau kovo-
ti dėl savo valstybės nepriklausomybės, Buvo prašo-
ma memorandumą perduoti Vokietijos centrinei vy-
riausybei. Generalkomisaras atsakė, kad Lietuvos
valstybės klausimas bus sprendžiamas po karo. Pir-
miau reikią nugalėti bolševizmą, o paskui būsianti ir
nepriklausomybė duota, atsižiūrint į tai, kiek lietuviai

bendradarbiaus bendroje kovoje (formulė ta pati
kaip Kurmio. Aut.). Laikinosios vyriausybės darbą
jis laiko baigtą, krašto valdymą perimąs pats general-
komisaras, o eilę laikinosios vyriausybės narių jis ski-
rėju atsisakius gen. Raštikiui, buvo paskirtas iš ša-
lies gen. P. Kubiliūnas (kuris taip pat jau buvo pa-
kviestas į audienciją)".

“Tokiu būdu po 6 savaičių darbo laikinosios vy-
riausybės veikimas buvo nutraukiamas iš šalies. Su-
vereninių organų veikimo sustabdymą gen. komisa-
ras norėjo sušvelninti tuo, kad eilę laikinosios vy-
riausybės narių mėgino paskirti — be jokio atsiklau-
simo — savo generaliniais tarėjais. Kitaip sakant,
jiems norėjo pakeisti vizitines korteles, kaip buvo
siūlęs dr. Kleist. Antra vertus, tokiu beatodairiniu
ministerių paskyrimu gen. tarėjais buvo norima su-
duoti lietuvių tautai smūgį politiniu atžvilgiu — su-
verenumo nešiotojai buvo norima paversti savo tar-
nautojais''.

“Po tokio. gen. komisaro pareiškimo laikinoji vy-
riausybė rugpiūčio 5 d. susirinko paskutinio posėdžio.
Padarius 6 savaičių darbo apžvalgą, laikinoji vyriau-
sybė konstatavo: ji neatsiradusi savo valia, bet buvo
sukilėlių pastatyta, ir jai buvo patikėta Lietuvos
suverenumą ginti; per tas šešias savaites ji darius
visa, kas galima kraštui atstatyti, bet nuo pačios
pradžios vokiečiai reiškė negližavimą laikinajai vy-
riausybei ir Lietuvos suverenumui, o paskui pradėjo
jai statyti tiesiogines kliūtis, kurstyti prieš laikinąją
vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiuris-
tus, spręsti savivališkai kai kurių Lietuvos valsty-
bės mažumų (konkrečiai: žydų) klausimą nesutaiko-
mai su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais;

pagaliau civilferwaltungo įvedimas ir gen. komisaro
pareiškimas, kad laikinosios vyriausybės darbas esąs
baigtas, padaro visiškai nebeįmanomą toliau laikino-
sios vyriausybės veikimą; dėl to laikinoji vyriausybė
konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš
jos valią."

“Tokiu savo nusistatymo formulavimu laikinoji
vyriausybė pažymėjo, kad ji nelaiko savęs likviduota,
nei sukilimo jai skirto uždavinio nelaiko baigtu, bet
dėl force majeure, dėl pašalinių kliūčių, ji negali
darbo vykdyti ir turi laukti, iki bus fiziškai galima
tas kliūtis pašalinti."

“Po tokio sprendimo laikinoji vyriausybė in cor-
pore ir visuomenės minia, kuri momentaliai patyrė
apie laikinosios vyriausybės veikimo sustabdymą, susi-
rinko karo muzėjaus sodelyje, padėjo vainiką prie
nežinomojo kareivio kapo ir paminklo žuvusiems dėl
Lietuvos laisvės. O pirmininkaująs laikinajai vyriau-
sybei, kada gavo raštu gen. komisaro kalbą, pasakytą
laikinosios vyriausybės nariams, atsakė į ją taip pat
raštu (rugpiūčio 9, Aut.). Tame rašte pažymėjo, kad
pas jį, generalkomisarą, buvo atsilankę ne gene-
raliniai tarėjai, į kuriuos jis audiencijoje prabilo,
bet nepriklausomos Lietuvos ministeriai; antra, pra-
nešė laikinosios vyriausybės konstatavimą, kad ji sa-
vo veikimą laiko sustabdytą prieš savo ir tautos valią;
trečia, jis, pirmininkaująs laikinajai vyriausybei, kaip
ir dauguma jo kolegų, buvo sutikę būti nepriklauso-
mos Lietuvos ministeriais ir organizuoti tautos kovą
prieš bolševizmo okupaciją, bet negali sutikti būti
tarėjais, atsakingais prieš gen. komisarą: sutikdami
jie netektų pasitikėjimo tautos, kurią kovai gali už-
degti tik nepriklausomos valstybės idėja."

“Į laikinosios vyriausybės pirmininkaujančio raš-

tą gen. komisaras jokio rašto neatsiuntė. Tik žodžiu
pavedė perduoti pirmininkaujančiam, kad gen. komi-
saras laiko jo raštą atsisakymu bendradarbiauti. At-
sakymo raštu jis nenorėjo duoti, vengdamas doku-
mentų. Kiek vokiečiai panašių dokumentų vengė, ga-
lima spėti iš to, kad fotografijas, kuriomis buvo už-
fiksuotas laikinosios vyriausybės vainiko padėjimas
prie nežinomo kareivio kapo, SD sukonfiskavo“. (Į
Laisvę 1961 Nr. 26-63).

“Gavęs aukščiau suminėtus svarbius vyriausy-
bės dokumentus (vyriausybės paskutinio posėdžio pro-
tokolą, memorandumą Rentelnui, laikinosios vyriau-
sybės pirmininkaujančio pareiškimą Rentelnui. Aut.),
aš juos notifikavau visiems svetimų valstybių diplo-
matinių misijų šefams Berlyne“ (K. Škirpa).

2. CIVILFERVALTUNGO TREJI METAI

a. Rentelno valdžia: kiek ji skyrėsi nuo bolševikinės

Adrian von Renteln, generalkomisaras Lietuvai,
1941 rugpiūčio 5 laikinosios vyriausybės nariam skai-
tė iš rašto savo valdžios pobūdį:

“ „aš perėmiau civilinę valdžią buvusios laisvos
Lietuvos valstybės kaip generalinis komisaras Kau-
ne... Prie minėtos srities, aš tikiuos, prisijungs dar
tokios srities dalys, kurios dešimtmečiais ankstesnių
Lietuvos valdžių veltui buvo svajotos ir siekiamos".

“. „Po civilinės valdžios įvedimo jūsų darbas
kaip ministerių turi būti laikomas baigtas".

“Galutinį šio krašto santykių sutvarkymą Fueh-
reris pasiliko po karo pabaigos".

“. .. Dėl teisinės padėties galioja sekantis: yra
pagrindinė mintis — panaikinti sovietinę teisę. Fueh-

rerio nurodymus sekant ir dėl karo priežasčių tai ga-
li būti tik palaipsniui įvykdyta. Į jos vietą mecha-
niškai nestos anksčiau buvusioji teisė, tačiau ir iš da-
lies nauja. Ypatingai klausimas dėl žemės nuosavy-
bės ir įmonių liks atviras..."

“. „Bylų nagrinėjimas seks pagal ankstesnių
lietuviškų teismų santvarką, tačiau neapima vokie-
čių ir žydų tautybės asmenų, taip pat ir klausimų,
liečiančių žemės sklypus bei įmones. Šiuos klausimus
reikia man pateikti. Baudžiamoj teisėj pirmauja ka-
riuomenė ir policija prieš lietuviškus teismus“.

“... Vokiečių kalba yra tarnybinė, lietuvių kal-
ba yra leistina."

“. „Tarnybinis susisiekimas su kitomis vokie-
čių įstaigomis leistinas visokioms lietuvių valdžios
įstaigoms tik per sričių komisarų arba mano tarpi-
ninkavimą".

Tie žodžiai rūsčiai ir atvirai skelbė naują oku-
pacinį režimą, kuris paneigia Lietuvos nepriklauso-
mybę, kuris lietuvių kalbą nustumia į antraeilę
(“leistiną"), kuris išima iš lietuvių įstaigų kompe-
tencijos žydus bei vokiečius ir jų turtą, o taip pat
visą nekilnojamą žemės, įmonių turtą, kuris žada
“panaikinti? sovietinę teisę "palaipsniui" ... Kadangi
ją buvo panaikinusi laikinoji vyriausybė, tai gene-
ralinio komisaro žodžiai reiškė: jis pirma grąžins so-
vietinę teisę, kad paskui “palaipsniui galėtų naikinti.
Sovietinės teisės grąžinimas buvo naudingas vokie-
čių okupaciniam režimui apskritai ir to režimo ats-
tovam individualiai, nes juos įgalina visą Lietuvos
ūkinį gyvenimą perimti “teisėtai į savo rankas.

Tačiau grąžintą sovietinę teisę, vadinas, nacio-
nalizaciją vykdydama, vokiečių civilinė valdžia sky-
rėsi nuo sovietinio okupacinio režimo. Daug kuo sky-

100

rėsi: skyrėsi režimo atstovų moraliniais nusiteiki-
mais, skyrėsi taktika, skyrėsi pačia režimo sistema.

Skyrėsi moraliniais nusiteikimais, iš kurių plau-
kė didesnis ar mažesnis uolumas, atsidėjimas režimui
vykdyti. Bolševikai buvo apsėsti noro pirmiausia nai-
kinti — naikinti esamą tvarką, institucijas, jom va-
dovavusius žmones, naikinti visus tuos, kurie gali
būti įtarti, kad nebus režimui palankūs. Vokiečiai pir-
miausia turėjo norą naudotis — naudotis Vokieti-
jos karo reikalam, o dar labiau savo individualiem
reikalam. Lietuviam buvo naudingesni vokiečių mo-
raliniai nusiteikimai, nes lengviau buvo vokietis pa-
reigūnas patenkinamas, kad jis nenaikintų vietos žmo-
nių gyvenimo. Nieku negalėjo būtų sustabdytas bol-
ševikinio pareigūno naikinimo sadizmas, nes tai pri-
klausė prie režimo esmės.

Skyrėsi dviejų okupacinių režimo atstovai savo
taktika, eidami į vietos gyventojus. Bolševikai varto-
jo klastą, apgaulę. Vokiečiai buvo ciniškai atviri. Bol-
ševikai savo tikslus — aneksiją, paskiau sovietizaci-
ją, žemės nusavinimą ir kt. — nuo Žmonių slėpė. Kas
jų planus per anksti paskelbė, vadino kenkėjais. Vo-
kiečiai atvirai pasakė, kad vykdys tai, kas bolševikų
teise buvo numatyta. Bolševikai darė viską “Lietu-
vos liaudies'' vardu, vokiečiai Fuehrerio vardu. Bol-
ševikam rūpėjo populiarumas masėse (“liaudyje"').
Vokiečiam nerūpėjo psichologinis priėjimas prie Lie-
tuvos gyventojų, nes jie buvo įtikinti, kad Lietuvos
ūkininkas nieko daugiau nenori, kad tik duonos tu-
rėtų, ir kad vokiečio visagalybei parama nebereika-
linga. Vokiečių okupacinės valdžios taktika buvo tę-
sinys tos visuotinės nacionalizmo taktikos, diktuotos
išdidumo, perdėto savo galybės pajautimo, kuris juos
ir pražudė. Ji buvo brutaliai primityvi šalia bolševi-

101

kų taktikos — demoniškai rafinuotos, tačiau lietu-
vių reikalam ji buvo naudingesnė, nes iš karto ati-
dengė vokiečių planus ir padėjo lietuviam tučtuojau
susiorientuoti.

Skyrėsi pagaliau ir okupacinio režimo sistema.
Bolševikinėje sistemoje valdžia buvo viena ir taria-
mai lietuvių rankose: ministeriai, viršininkai, komi-
sarai buvo lietuviai, tik jų pavaduotojai buvo rusai.
Tačiau šie pavaduotojai valdė ir ministerius ir visą
įstaigos administraciją. Vokiečių okupacinio režimo
sistemoje buvo paralelizmas — generalinio komisaro
įstaiga ir lietuvių tarėjų įstaigos. Komisariate buvo
po referentą kiekvieno tarėjo įstaigai. Referentas su
tarėju tarėsi, kaip galima praktiškai tam tikrus komi-
sariato reikalavimus įvykdyti.

Toks įstaigų paralelizmas buvo tik Lietuvoje.
Estijoje ir Latvijoje komisariatai ir vietinės savival-
dos buvo sujungti. Net ir vardai ten buvo kiti —ne
tarėjai, o generaliniai direktoriai Latvijoje, tiesiog
direktoriai Estijoje. Dr. P. B. Kleist tikino, kad tai
jo nuopelnas, jei Lietuvos vietinė savivalda buvo at-
skirta nuo komisariato; jei ji atrodė formaliai lyg tu-
rinti didesnį nepriklausomumą. Tačiau ši sistema Lie-
tuvoje iš tikrųjų turėjo ir praktinės reikšmės — ta-
rėjas turėjo daugiau laisvės savo įstaigoje, pasirink-
damas administracinį personalą. Tai buvo esminis sis-
temos skirtumas sovietiniame ir vokiečių režime. So-
vietai pakeitė visą administracinį personalą įstaigo-
se bei įmonėse nuo viršaus iki apačios, nuo direk-
torių iki laiškininkų, likviduodami senuosius parei-
gūnus, paskirdami naujus režimui ištikimus, nors ir
nemokšas. Vokiečiai tenkinosi, turėdami valdžios vir-
šūnes. Visas žemesnis administracinis aparatas buvo
trejopos kilmės. Maža, labai maža, dalis buvo vo-

102

kiečių paskirtieji lietuviai. Tarp jų daugiau jau buvo
vokiečiam pataikaujančių, kuriuos galima būtų laiky-
ti koliaborantais. Antra grupė buvo iš Vokietijos grą-
žinti buvę Lietuvos vokiečiai, kurie 1941 pradžioje
buvo repatriavę į Vokietiją. Pastarieji ypačiai buvo
suskirti į vadinamą Ansiedlungsštabą, į Gestapą. Jais
labiausiai rėmėsi vokiečių aparatas, ir nuo jų dau-
giausia teko lietuviam nukentėti. Tačiau didžiausia
administracinio personalo dalis —apskričių viršininkai,
burmistrai, policijos vadci, policininkai, nekalbant jau
apie švietimo įstaigų direktorius, rektorius ir kt., bu-
vo paskirti laikinosios vyriausybės. Jie atkakliai lai-
kėsi lietuviškos linijos, sumaniai sabotavo vokiečių į-
sakymus, nukreiptus prieš lietuvių interesus. Gauda-
mi direktyvų iš pogrindžio nepasitraukti iš užimtų
įstaigose pozicijų iki paskutiniųjų, kad sutrukdytų vo-
kiečių planus, lietuvių administracijos pareigūnai su-
vaidino ypatingai svarbų vaidmenį pasyvioje rezis-
tencijoje prieš rudąją okupaciją. Čia aiškėjo, kokios
praktinės reikšmės turėjo faktas, kad laikinoji vy-
riausybė buvo suskubusi sudaryti administracinį apa-
ratą. Daugelis šio aparato žmonių nukentėjo — buvo
iššifruoti, atleisti, nubausti. Pogrindžio spauda pvz.
pranešė — Šiaulių ap. viršininkas kap. Noreika iš-
vežtas į Stutthofo koncentracijos stovyklą, Vilniaus
ap. viršininkas Kerpė taip pat, o ir Vilniaus burmist-
ro pavaduotojo Grigo, sekretoriaus J. Čiuberkio to-
kis pat likimas. Vilniaus krašte po “medžioklių Vo-
kietijos pramonės darbam gestapas suiminėjo lietu-
vių policijos pareigūnus, kuriuos įtarė, kad jie buvo
įspėję gyventojus pasislėpti. Suimtas buvo Švenčio-
nių policijos viršininkas, Trakų policijos viršininkas,
Varėnos policijos viršininkas, o taip pat geležinkelio
stoties viršininkas. 1944 m. kovo mėn, SS teismas nu-

103

teisė mirti Krėvės policijos punkto vedėją, Gražiškių
punkto vachmistrą Ūsą ir policininką Ūsorių už atsi-
sakymą vykdyti vokiečių įsakymą. Negalėdami išsi-
sukti nuo vokiečių įsakymų vykdymo, apie 500 poli-
cininkų dezertyravo.

“Apeliacinių Rūmų prokuroras V. Bulota pada-
vė protestą vokiečių teismo prokurorui Henig, nuro-
dydamas Vilniaus gebietskomisaro nusikalstamus
veiksmus, be jokios kaltės ir proceso žudant ūkinin-
kus, kaltinamus už pyliavų nustatymą. Šiaulių apy-
gardos prokuroras M. Krigeris už panašias interven-
cijas buvo gestapo suimtas ir padėtas kalėjiman“
(M. Mackevičius, Lietuvių Dienos Nr. 17-81).

b. Viešoji LAF rezistencija: pirmoji duoklė kacetam

Praėjo keturios, penkios savaitės nuo laikinosios
vyriausybės veiklos sustabdymo. Lietuvių visuomenė-
je buvo neslepiamas pasipiktinimas vokiečių civilfer-
valtungu dėl bolševikinės teisinės padėties grąžinimo
Lietuvoje. Jei Lietuvos turto grobimas buvo toleruo-
jamas kaip neišvengiami karo padariniai, tai pasikesi-
nimas į Lietuvos nepriklausomybę, o juo labiau sovie-
tinės padėties grąžinimas sunaikino tarp lietuvių bet
kokias simpatijas vokiečiam.

L. Aktyvistų Frontas, kuris veikė jau kaip vieša
organizacija, jautėsi įpareigotas kelti balsą prieš civil-
fervaltungą. Parašė memorandumą, skirtą Hitleriui,
Ribentropui, feldmaršalui Keiteliui. Jį įteikė 1941
rugs. 20 per feldkomendantūrą. Memorandume buvo
skundžiamasi Vokietijos centro vyriausybei, kad civil-
fervaltungas paneigė Lietuvos nepriklausomybę, grą-
žino sovietinę tvarką, prieš kurią kovodami lietuviai
tiek gyvybių sudėję; kaltino civilfervaltungą, kad
jis, perėmęs Lietuvos visas gėrybes, pačius lietuvius

104

diskriminavo, jiem nustatydamas aprūpinimo kortelės
nepalyginti mažesnius racionus nei civiliniam vokie-
čiam. Memorandumą pasirašė keliasdešimt kovotojų
prieš bolševizmą—buv. laikinosios vyriausybės narių,
aukštųjų karininkų, profesorių, tarnautojų. Memoran-
dumas, kaip minėta, buvo įteiktas per feldkomendan-
tūrą rugsėjo 20. Feldkomendantūra, susipažinusi su tu-
riniu, norėjo memorandumą įteikėjam grąžinti. Bet
tie pasirūpino, kad nebuvo, kas priima atgal, ir to-
kiu būdų memorandumo turinys plačiai pagarsėjo
tarp lietuvių ir tarp vokiečių.

Memorandumo artimiausias rezultatas? Jis pa-
aiškėjo jau rytojaus dieną. Rugsėjo 21 generalinis ko-
misaras suimdino LAF įgaliotinį L. Prapuolenį ir iš-
siųsdino į Dachau koncentracijos stovyklą. Tik per
min. K. Škirpos asmeninę intervenciją vyriausioje
vokiečių karo vadovybėje po 7 mėnesių L. Prapuole-
nis buvo paleistas iš stovyklos be teisės grįžti į Lie-
tuvą. Kiti memorandumą pasirašę buvo iškviesti į
vokiečių saugumą, ir SD viršininko pavaduotojas
Mueller paėmė iš jų parašus, kad nesiims politikos.
Represijas skubiai tęsdamas, rugsėjo 22 generalinis
komisaras paskelbė, kad LAF uždarytas ir jo turtas
konfiskuojamas.

Taip dingo iš viešojo gyvenimo organizacija, su-
rengusi perversmą prieš sovietinę okupaciją ir mėgi-
nusi tęsti legaliai ir viešai pasipriešinimą civilferval-
tungo darbam, kurie buvo nukreipti ne prieš bolševi-
kus, bet prieš lietuvius. Liko dar veikti viešai Nacio-
nalistų Partija. Bet joje buvo taip pat aktyvių lietu-
vių patriotų, kurie atvirai pasisakinėjo prieš genera-
linio komisaro politiką ir apskritai prieš vokiečius.
Iš dalies dėl tokių nuotaikų, iš dalies gal ir dėl to,
kad partija neturėjo didelės atramos lietuvių visuo-

105

menėje, ji nebebuvo vokiečiam naudinga — tad ir ji
metų pabaigoje buvo uždaryta. Jėgos, kurios reiškėsi
vienoje ir antroje grupėje, nuėjo į pogrindį ir iš jo
veikė naujais vardais. Legalioje pozicijoje, iš ku-
rios dar galėjo vertinti atskirus civilfervaltungo su-
manymus ir dėl jų daryti tiesiogiai civilferveltungo
atstovam sugestiias, beliko savivaldos atstovai —
tarėjai.

c. Komisariatas ir tarėjai: įtampa tarp lietuviškos ir
vokiškos linijos ligi sprogimo

Generalkomisaras buvo suinteresuotas, kad tarė-
jai nebūtų savarankūs žmonės ir tevykdytų komisaro
valią. Tam buvo tikęs gen. P. Kubiliūnas, kuriam
valią ir atsparumą buvo palaužę kalėjimų laikai —
1934 kalėjime dėl perversmo A. Voldemaro naudai,
1941 bolševikų kalėjime. Tarp tarėjų buvo ir trys
buvę laikinosios vyriausybės nariai (finansų tarėjas
J. Matulionis, teisingumo tarėjas M. Mackevičius,
žemės ūkio tarėjas B. Vitkus). Visuomenės dalis pik-
tinosi, kad žinomi ir žinomų partijų veikėjai nuėjo
į generalkomisaro tarnybą. Kita visuomenės dalis aiš-
kino, kad joje būdami švelnins vokiečių akciją prieš
lietuvių interesus. Ar dėl tos priežasties ar dėl to,
kad tarėjai jautėsi lietuviai ir turėjo ryšių su po-
grindžio vadovybe, ėmė greitai reikštis ir tarėjų pa-
sipriešinimas kai kuriem komisariato planam, kurie te“
siekė vokiečių interesų su aiškia skriauda lietuvių
interesam ir be aiškios naudos kovai prieš bolševiz-
mą. Per tą trejų metų laikotarpį vis stipriau ir aiš-
kiau augo įtampa tarp generalkomisariato ir lietuvių
tarėjų.

Iš generalkomisariato pusės: buvo aiškios pastan-
gos degraduoti tarėjus tik į komisaro valios vykdy-

106

tojus. Iš tarėjų pusės: taip pat aiškios pastangos virs-
ti kolektyvine jėga ir reikšti lietuvišką liniją.

Iš komisariato pusės: buvo stengiamasi, kad tarė-
jai neturėtų formalaus ryšio tarp savęs ir nebūtų
kolektyvas, kuris daugiau ar mažiau primintų vyriau-
sybę ir reikštų bendrą nuomonę; nebuvo leis-
ta dėl to sudaryti tarėjų kolegiją, kaip mi-
nisteriai sudaro kabinetą. Iš tarėjų pusės: buvo faktiš-
kai daromi bendri tarėjų posėdžiai, ir net buvo su-
tarta, kad į pasikalbėjimus su generalkomisaru pir-
masis tarėjas imtųsi su savim dar vieną kurį iš ta-
rėjų; svarbiais klausimais mėgino pareikšti komisa-
rui savo kolektyvinę valią, nuomonę memorandumais.

Iš komisariato pusės: referentai kalbėjosi su at-
skirais tarėjais, ir jei tarėjas pareikšdavo skirtin-
gą nuomonę, tai komisariato sekretorius užproto-
koluodavo vokiečių tezę kaip bendrai sutartą ir abi-
pusiškai priimtą. Tarėjas, gavęs protokolo nuorašą,
galėjo stebėtis ir tylėti, energingesnis protestuoti. Bet
protestas vedė į tai, kad geruoju atveju tarėjui buvo
atidaromos durys išeiti. Daugiausia vokiečių spaudi-
mo buvo ūkio reikalais, tad tos srities tarėjam grei-
čiausiai ir teko naudotis durim (prof. V. Jurgutis,
prof. B. Vitkus, agr. J. Petronis). Kita tarėjam gali-
mybė formaliai atsiremti veikiančiais teisiniais nuos-
tatais ir apeidinėti vokiečių potvarkius, faktiškai sa-
botuoti. Tuo labiausiai naudojosi švietimo tarėjas dr.
Pr. Germantas, kuriam pasisekė išlaikyti beveik išti-
sai, ką mokyklų srity buvo sukūrusi laikinoji vy-
riausybė, iki galų gale jis buvo išaiškintas, išgaben-
tas į Stutthofą ir žuvo. Darbo tarėjas dr. J. Paukš-
tys opinijoje buvo žinomas kaip mažiausiai atsparus
vokiečių reikalavimam. Tačiau ir jis negalėjo visų
komisariato apetitų patenkinti. Kai komisariatas

107

pareikalavo 100,000 darbininkų į Vokietiją, ir jis at-
sisakė pasirašyti potvarkį, aiškindamas, kad negali
kompromituotis, nes žino, jog tokio skaičiaus negalima
surinkti. Tada jam davė neribotų atostogų ir pavedė
vienam pirmajam tarėjui pasirašyti potvarkį.

Tokios įtampos tarp komisariato ir tarėjų asmeni-
niai rezultatai — ne tik dr. Germantas, bet ir tei-
singumo tarėjas M. Mackevičius, ir kontrolės tarė-
jas maj. Puodžius, ir vidaus reikalų tarėjo pavaduoto-
jas pulk. Narakas buvo išvežti į Stutthofą.

Tarėjai ir kiti administracijos pareigūnai galėjo
rodyti pasipriešinimo, nes jautė moralinę atsparą lie-
tuvių visuomenėje, kurios nuotaikas formavo gerai
organizuotas ir visą kraštą apėmęs rezistencinis po-
grindis.

d. Pogrindžio židiniai: pogrindžio grupės ir jų vieny-
bės pastangos

L. Aktyvistų Frontą 1941.IX.22 uždarius, jame
buvusios jėgos telkėsi į pogrindinės naujas organi-
zacijas. Tų visų organizacijų buvo tas pats tikslas —
kova dėl nepriklausomos Lietuvos, Visų buvo panaši
ateities vizija: karą vokiečiai pralaimės; kada jie
trauksis, lietuviai turi būti pasirengę savo kraštą per-
imti, jame rimtį išlaikyti pereinamuoju momentu, ap-
saugoti nuo galimos sovietinių jėgų, tegul ir karo
išvargintų, invazijos. Vargiai kas manė, kad vieni
lietuviai galėtų atlaikyti sovietinę karinę invaziją, ta-
čiau visi čia matė būsimą sąjungininką — Vakarų
valstybių jėgas, kurios neleis bolševikam veržtis į
Europą. Tai buvo esminė prielaida ano meto lietu-
vių vizijoje. Mažai kam tada atėjo mintis, kad šioje
vizijoje ta prielaida buvo pati silpniausia ir mažiau-
siai pagrįsta... Iki karo pabaigos — toliau buvo to
meto lietuvių vizijoje — tenka kantriai išlaukti, tau-

108

pyti jėgas, ypačiai gyvąjį tautos potencialą, išlaiky-
ti ištikimybę nepriklausomybės idėjai bei Vakarų de-
mokratijai, kuri po karo tvarkys pasaulį.

Tai buvo bendras pogrindinių grupių galvoji-
mas. Jei betgi pogrindžio jėgos telkėsi ne į vieną or-
ganizaciją, o į kelias, tai žymia dalim dėl to, kad
pogrindinis veikimas remiasi asmeniniu susigyveni-
mu, išmėgintu asmeniniu pasitikėjimu, garantuojan-
čiu saugumą.

Tarp pogrindyje jau 1941 susidariusių naujų or-
ganizacijų didžiausio svorio turėjo Lietuvių Frontas
ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Lietuvių Fron-
te telkėsi daugiau katalikų jaunimas ir dalis libera-
linio— ateitininkų, skautų. Laisvės kovotojuose —dau-
giau tautininkų ar jiem artimo liberalinių nusiteiki-
mų jaunimo. Pirmieji reiškėsi ramesne, lygesne, ra-
cionalesne taktika pasisakymuose bei veiksmuose.
Antrieji temperamentingesne, radikalesne, spontaniš-
kesne. Pirmieji dienos klausimus spręsdami ir rea-
guodami, žiūrėjo ir ištikimybės nepriklausomybės idė-
jai ir žmonių taupymo. Antrieji bravūriškiau laužė
kliūtis, rizikuodami žmonių aukom. Pirmieji tad iš-
laikė didesnę konspiraciją ir nebuvo iššifruoti. Antrie-
ji buvo iššifruoti, ir eilė jų veikėjų buvo išgabenti
į Stutthofą. Pirmieji turėjo dar specialiai karinę or-
ganizaciją Kęstučio vardu. Ji telkė buvusius karinin-
kus, karius, juos ginklavo tam paskutiniajam karo
etapui, kada turėjo būti reikalinga jau ginkluota jėga.
Visuomenei politiškai informuoti ir orientuoti laisvės
kovotojai leido nuo 1942 spalio mėn. pogrindinį Lais-
vės Kovotoją. Lietuvių Frontas ėmė nuo 1943 sau-
sio leisti pogrindinį Į Laisvę, kai 1942 gruodžio 31 bu-
vo uždarytas viešasis dienraštis Į Laisvę, įsteigtas
Lietuvių Aktyvistų Fronto, paskui ėjęs “Spaudos"

109

bendrovės vardu, bet redaguotas tų pačių kovotojų
ir bent simboliškai palaikęs kovos dėl laisvės tradici-
jas (Jo paskutinis redaktorius buvo Kazys Bauba,
buv. Aktyvistų Fronto štabo narys, žuvęs kankinio
mirtimi Stutthofo kacete). Atskiri LF padaliniai lei-
do dar smulkiau išplitusius specialių tikslų laikraš-
čius — Lietuvos Judas, kuriame buvo demaskuojami
tie, kurie reiškėsi jau koliaboranto veiksmais, Pogrin-
džio Kuntaplis — satyros laikraštis, Vardan Tiesos —
su polemika kitai pogrindžio spaudai, daugiausia N.
Lietuvai.

Šalia šių stambiųjų organizacijų, turėjusių tink-
lą visoje Lietuvoje, veikė dar Vienybės Sąjūdis, lei-
dęs pogrindžio Atžalyną. Jis tęsė nepriklausomos Lie-
tuvos N. Romuvos žurnalo tradicijas ir buvo popu-
liarus daugiausia tarp akademinio jaunimo. Be specia-
laus laikraščio veikė Lietuvos Laisvės Armija —
jaunųjų karininkų bei šiaip karių organizacija, pa-
slanki, radikali, kovinga, kurios rezistencinis vaid-
muo labiausiai išryškėjo jau karo gale, užslenkant
antrajai bolševikų okupacijai.

Vis tai buvo jaunimas, tiesiogiai ar netiesiogiai
dalyvavęs rezistencijoje ar sukilime prieš bolševikų
pirmą okupaciją. Vyresnioji generacija, kūrusi nepri-
klausomą demokratinę Lietuvą, ilgiau paliko neorga-
nizuota pogrindy. Sunku buvo jos veiklos ir laukti, nes
didžioji dalis jos vadų buvo iš tautos išrauti-—la-
biausiai krikščionių demokratų ir tautininkų veikėjai.
Nuo sovietinės ueportacijos daugiau buvo išlikę vals-
tiečių liaudininkų vadų. Jie tad ir buvo suorgani-
zavę pogrindinį laikraštį “Nepriklausomą Lietuvą“
nuo 1941 rudens. Sykiu su minėtais Į Laisvę, Laisvės
Kovotoju ji daugiausia ir formavo viešąją nuomonę.

Buvo likusi taip pat nesunaikinta tam tikra in-

110

telektualų grupė, kuri juokais buvo vadinama “ma-
sonais". Tai grupė žmonių, kurie nebuvo linkę stoti
į kovą ir veikti savo vardu. Jie buvo linkę labiau
veikti per kitus, būdami kitiem įkvėpėjai, patarėjai,
juriskonsultai— diriguoti ir kitų rankom vykdyti savo
planus. Tas intelektualinis elementas pasidalino ro-
lėm, kad tokiu būdu įtaigotų visas kitas jėgas — po-
grindžio grupes, atskirus įtakingesnius asmenis, vie-
šai veikiančius tarėjus ir kt. Jų įtaigojama linija
buvo — griežta kova prieš vokiečius, atsargumas ar
net santūrumas prieš bolševikus, visiškas pasitikėji-
mas anglo-saksais, konkrečiai anglais. Šios bevardės
grupės įtaigojimų pirmos aukos buvo trys nepriklau-
somos Lietuvos veteranai — buvęs prezidentas K.
Grinius, buvę žemės ūkio ministeriai J. Aleksa ir M.
Krupavičius. Grupės žmonių surašytas ir tų trijų as-
menų pasirašytas memorandumas prieš vokiečių ko-
lonizacinę ir eksterminacinę politiką Lietuvoje susi-
laukė panašaus rezultato kaip vienerius metus anks-
čiau LAF memorandumas — 1942 gruodžio 5 M. Kru-
pavičius ir J. Aleksa buvo ištremti į Vokietiją
ir gyveno policijos priežiūroje, K. Grinius buvo iš-
tremtas tik iš Kauno į provinciją, į Kazlų Rūdą.

Šios intelektualų grupės įtaka reiškėsi ypač, kai
kilo iniciatyva visas rezistencijos jėgas sujungti ir su-
daryti bendrą politinę vadovybę. Neturėdami svares-
nės įtakos rezistencinėse organizacijose, jos žmonės į-
taigojo atsiremti buvusiom nepriklausomos Lietuvos
partijom (kurios nuo 1935 buvo uždarytos) ar pa-
saulėžiūriniu pasiskirstymu. Jie aiškino: katalikai,
liaudininkai, tautininkai ir socialdemokratai galėtų
reprezentuoti lietuvių visuomenę. Jaunesnės generaci-
jos žmonių, dalyvavusių rezistencijoje, ta mintis bu-
vo sutikta kritiškai: jei vienybę organizuosim reli-

111

giniu, pasaulėžiūriniu pagrindu, tai logiška būtų, kad
šalia katalikų stovėtų protestantai, izraelitai ir ateis-
tai; jei vienybė reikalinga ne reprezentacijai, o ko-
vai, tai turėtų vyrauti tos jėgos, kurios reiškiasi
realiais darbais ir turi priemones įtakai visuomenėje
plėsti.

Pirmieji manė, kad antrieji siekia praeitį paneig-
ti ir turi diktatūrinių užsimojimų. Antrieji manė, kad
pirmieji siekia bendrame organe rankų persvaros,
diktuojančios tiem, kurie faktiškai didžiausią riziką ir
neša... Tos rūšies mintys, įtarimai, aiškinimaisi gau-
siais variantais kartojosi, pasikalbėjimuose nuo 1942
pradžios veik per dvejis metus (Konkrečiau žr. A. Da-
mušis, Į Laisvę 1959 Nr. 18-55, St. Raštikis, Kovose
dėl Lietuvos, II 340 p.). Susikūrė tuo tarpu du orga-
nai: Lietuvos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komite-
tas. Ir tik 1943 metų gale buvo rastas kompromisas
— sujungti bendrame organe Lietuvoje veikusias par-
tijas ir okupacijoje kilusias rezistencinės organizaci-
jas. Taip ir kilo Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Ko-
mitetas, kuriame konkrečiai buvo atstovaujamos to-
kios nepriklausomos Lietuvos laikų partijos: Darbo
Federacija (J. Katilius), Krikščionys demokratai (A.
Tumėnas), Socialdemokratai (St. Kairys), Tautinin-
kai (B. Gaidžiūnas), Valstiečiai liaudininkai (J. Au-
dėnas), taip pat rezistencinės organizacijos: Lietuvių
Frontas (A. Damušis), Lietuvos Laisvės Kovotojų Są-
junga (J. Deksnys), Nacionalistų partija (K. Bru-
nius), Vienybės Sąjūdis (B. Kazlauskas). Vyriausio-
jo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmas pasisaky-
mas — dekliaracija buvo paskelbta 1944 vasario 16.
Jos kompromisiniuose žodžiuose jausti aiški dvasia,
kuri siejasi su praeities demokratine Lietuva, su lai-
kinąja vyriausybe, su kova už ateities nepriklauso-

112

mą demokartinę Lietuvą. Bet dekliaracijoje buvo žo-
džių, kurie davė pagrindo aiškintis, jog komitetas lai-
ko save ne tik visuomenės nusistatymo reiškėju, bet
ir Lietuvos vyriausybe. Tai buvo sėkla, iš kurios ilgai-
niui išaiugs ir sustiprės trintis su Lietuvos diplomati-
niais atstovais. Bet okupacijos metu tai nebuvo svar-
bu. Buvo svarbu, kad yra organas, kuris derina akciją
prieš konkrečius okupacinės valdžios pasikesinimus, o
suderintą akciją jau vykdo atskiros pogrindžio grupės
per savus tinklus ir kanalus.

Kaip tie pasikesinimai augo, kaip lietuvių visuo-
menė jiem rodė pasipriešinimą, aiškėja iš faktų ats-
kirose gyvenimo srityse.

e. Ūkinė ekspoatacija: savitarpinė pagalba, arba juo-
doji rinka

Rudasis režimas su raudonuoju sutarė užsimoji-
mu — kuo daugiau apiplėšti vietos gyventojus. Ru-
dojo apiplėšimo kelius rodo keli būdingesnieji fak-
tai:

(1) Valiutos keitimas. — Bolševikų įvestą Lie-
tuvoje rublį pakeitė markėm (RM) kursu: 10 rb. —
1 RM. Kokis tai buvo vokiečiam patogus, o lietuviam
nuostolingas kursas, tuojau iliustravo pogrindinė
spauda apskaitymu: “Daugelis Lietuvoje pardavinė-
jamų prekių buvo vokiškos kilmės, prieš karą pirk-
tos Vokietijoje. Už jas buvo sumokėta aukso valiuta,
skaitant už 1 RM — 2.40 lito. Paimkime daiktą, pirk-
tą prieš karą Vokietijoje už 1 RM, arba 2.40 lito.
Atėjus bolševikam į Lietuvą, įvedus jų pinigų siste-
mą, jis atsiėjo 2.16 rb. Vokiečiam okupavus Lietuvą
ir įvedus markių valiutą (1 RM. — 10 rb.), tas pats
vokiškas daiktas vokiečiui kaštavo jau ne 1 RM., bet
tik 21.6 pfenigius“ (N. Lietuva 1943 Nr. 11-12).

113

(2) Bendrovės Lietuvos ūkiui eksploatuoti. —
Grąžinus bolševikinę teisinę padėtį, iš naujo suvalsty-
bintos įmonės, ūkiai, namai buvo perduoti specialiai
sukurtom vokiečių monopolinėm bendrovėm. Land-
bewirtschaftungsgesellschaft m.b.H. perėmė vadina-
mus valstybinius ūkius, likusius be šeimininkų pri-
klausiusius žydam, ištremtiem į Rusiją, savivaldy-
bėm, religinėm bendruomenėm, koperatyvam. Jau ge-
neralinis komisaras 1941.VIII.5 laikinosios vyriausy-
bės nariam buvo kalbėjęs: klausimai dėl žemės nuo-
savybės, dėl įmonių bus jo paties žiniai rezervuoti.
O 1942.1.16 reichskomisaras Lohse išleido potvarkį,
ir generalinis komisaras Rentelnas 1942.I[.2 jį pra-
plėtė, perduodamas vokiečių bendrovei minėtus ūkius
bei nuosavybes, nepaisydamas jų savininkų ar įpė-
dinių teisių. — Ostland-Faser G.m.b.H. perėmė
linų supirkimą, apdirbimą, tekstilės įvežimą ir pa-
skirstymą, visą tekstilės pramonę, popierio gamybą
bei paskirstymą. — Firma Zentral Handelsgesell-
schaft-Ost ... turėjo perimti Lietuvos žemės ūkio pa-
grindines bendroves — Maistą, Pieno Centrą, Sody-
bą, Lietūkį. Teisiškai tai buvo padaryta, bet prak-
tiškai civilfervaltungas nesiryžo jų likviduoti, įsitiki-
nęs, kad jos gerai suorganizuotos ir jas panaikinus
susmuks tiekimas karo reikalam. Tada Z.H.O. tenki-
nosi, paskirdama savo patikėtinius (treuhaenderius),
kurie prižiūrėtų minėtų centrinių Lietuvos ūkio or-
ganizacijų veiklą. — Nekilnojamo turto bendrovė
Grundstuecksgesellschaft perėmė visus nacionali-
zuotus namus, sklypus miestuose, juos valdė, pardavi-
nėjo, vykdė nuvalstybinimą. — Grosshandelsgesell-
schaft turėjo perimti importą bei eksportą ir prekių
urminį paskirstymą. — Pirmosios trys bendrovės mo-
nopolio teisėm eksploatavo pagrindines Lietuvos ūkio

114

šakas ir buvo įjungtos į ketverių metų karo ūkio
planą.

(3) Koperacija tik vokiečių rankose. — Kope-
racija prieš karą buvo Lietuvoje labiausiai išplitusi,
ir dabar jai suduotas smūgis teisiniu atžvilgiu: reichs-
komisariatas išleido potvarkį, kuriuo koperatinėm
bendrovėm leido kurtis tuo atveju, jei didesnė jų
narių pusė yra vokiečiai.

(4) Dovanos ir pasidovanojimas. — Eilė lietu-
vių įmonių, prekybos įstaigų buvo padovanotos vo-
kiečiam (pvz. Kaune Guma), taip pat kai kurios mė-
sos, geležies prekybos įmonės. Visa kailių ir odos
prekyba Vilniuje buvo atiduota SD agentam. Valsty-
biniai ūkiai buvo duoti naudotis komisariato pareigū-
nam. Pogrindinė spauda tuojau demaskavo, kad Ren-
telnas buvo pasidovanojęs du dvarus, jo pavaduoto-
jas taip pat politinio skyriaus viršininkas po dvarą. O
Panevėžio srities komisaras Neum, norėdamas savo
pasidovanotą dvarą padidinti, įsakė aplinkiniam ma-
žažemiam naujakuriam iš savo žemės išsikelti. Mies-
tuose patinkamus namus ėmė, nepaisydami, ar na-
mas buvo suvalstybintas ar ne. O generalinio komi-
sariato politinio skyriaus viršininkas tokių namų sa-
vininką, kuris buvo lietuvių savivaldos pareigūnas,
išmetė su mažais vaikais iš namo per pusę valandos.
Tai vis asmeninio pasipelnymo faktai.

(5) Kolonizacija. — Jau ne tik pasipelnymo, bet
ir politiniais sumetimais nuo 1942 rugsėjo mėn. im-
ta grąžinti iš Vokietijos į Lietuvą vokiečius, kurie
1941 pradžioje buvo išrepatriavę į Vokietiją. Grą-
žino tik vokiečius. Lietuvių, kurie dėl bolševikų bai-
mės buvo repatriavę, iš Vokietijos neišleido. Grą-
žinami vokiečiai turėjo atgauti ne tik savo buvu-
sius ūkius. Generalinio komisaro sprendimu, jiem tu-

115

rėjo dar tekti ūkiai lenkų, kurie priklausė aktyviam
lenkų elementui, o taip pat rusų ir žydų. Teisę spręs-
ti, kas yra lenkas, gavo srities komisarai. Galėjo
srities komisaras lietuvius pavadinti lenkais ir į jų
ūkius įkraustyti vokiečius. Tokių atsitikimų buvo
Mariampolės, Vilkaviškio, Kauno, Kėdainių, Šiaulių,
Biržų, Tauragės, Šakių apskrityse, kur žemė geriau-
sia. O tokius iš ūkių iškeltus asmenis siuntė dau-
giausia į Vilniaus kraštą, į lenkų ūkius. Galima su-
prasti, kokia tai buvo ne tik žmonėm skriauda, bet
ir vienos tautybės kurstymas prieš kitą. Kaip bolše-
vikai kurstė vieną klasę prieš kitą, taip nacių ad-
ministracija vieną tautybę prieš kitą.

Kaip ta kolonizacija buvo vykdoma, pogrindinė
spauda skelbė tokį sudramatintą vaizdą: “Į numato-
mus kolonizuoti ūkius atvyksta vokiečių žandarai ir
ten apsigyvena. Jie prižiūri, kad ūkio savininkas ar
įmoninkas iš ūkio nieko neišneštų. Po to atvežamas
vokietis kolonistas. Su juo drauge atvyksta ir vokie-
čių komisija. Minėtoji komisija išvaromą ūkininką
ištardo ir surašo visą turtą. Išvaromam kartais lei-
džiama pasiimti drabužius, baldus ir 15 kg. maisto.
Visa kita turi palikti kolonistui. Kolonistai kaip
'naujakuriai ir vokiškumo pionieriai" atleidžiami nuo
pyliavų ir mokesčių, gauna pilną miestų gyventojų
vokiečių maisto davinį, aprūpinami sėklomis, maši-
nomis ir kitomis gėrybėmis. Tam reikalui Kaune yra
įsteigta "Ein- und Verkaufsgenossenschaft m. b. H!
Ji yra visiškoj kolonizacijos štabo žinioje. Naujieji
kolonistai taip pat aprūpinami ginklais, jie turi rink-
ti žinias apie vietos gyventojus, jų nuotaikas, prie-
volių išpildymą ir daryti kitus pranešinėjimus“ (N.
Lietuva 1943.VI.1).

Tegul toki epizodai nebuvo masinis reiškinys.

116

Tačiau kelių įvykių užtenka gandam ir gyventojų
nuotaikai.

(6) Pyliavos. — Žemės ūkis, kuriame ūkininkai
buvo palikti tik valdytojais, nę savininkais, buvo
apdėtas karo duoklėm. Kiek tų duoklių, pyliavų iš-
reikalavo, gali iliustruoti maža statistika, sudaryta
pyliavų surinkimo įstaigos. Jos duomenim, nuo 1941
birželio 22 iki 1944 sausio 1

Javų: tonos Litai
Kviečiai 41,706 8,716,647.21
Rugiai 300,835 48,133,627.20
Miežiai 46,205 7,392,774.40
Avižos 116,675 16,917,805.11
Mišinys 4,099 655,903.04
Grikiai 1,915 438,418.06
Žirniai 16,162 3,846,643.58
Kiti ankštiniai 18,470 3,232,198.72
Bulvės 411,812 19,728,590.30
Šienas 85,495 5,444,562.84
Šiaudai 90,904 3,636,179.48

Mėsos vienetai tonos Litai
Kiaulės 371,132 38,293 35,229,527.80
Raguočiai 351,240 98,549 40,799,288.07
Veršiai 233,561 11,759 5,444,562.84
Avys 152,550 5,305 2,864,947.86:
Arkliai (mėsai) 3,533 731,403.04
Vištos 1,241,794 2,092 3,414,933.50
Žąsys 75,933 329 451,801.35-
Antys 70,538 152 211,591.99
Kalakutai 75,983 290 486,291.20

117

Pienas ir kt. produktai:

Pienas kg. 569,040,060 68,284,807.20
Kiaušiniai 93,881,422 8,073,802.29
Linai 13,037,207 | 4,015,459.76
sėmenys klgr.

Linai 7,472,503 10,835,129.35
pluoštas

Vilnos kg. 916,000 2,775,480.00
Medus 65,155 153,972.00

Per tą laiką paimta už 302,459,465.09 aukso
litais, įskaitant, ką vokiečiai buvo radę 1941 sandė-
liuose (9,040,000 lt.). Skaičius tegali gyviau kalbėti
prisiminus, kad nepriklausomos Lietuvos laikais vi-
sas valstybės metinis biudžetas buvo 300-350 mil.
litų. Lietuvių buvo skaičiuojama, kad per 3 okupa-
cijos metus vokiečiai Lietuvos ūkiui buvo padarę
nuostolių už 5,575 mil., bolševikai per vieneris metus
už 2,000 mil. aukso litų.

(7) Gyventojų diskriminacija. — Rūpestingai
naudodamiesi sau Lietuvos ūkiu, vokiečiai neparodė
jokio rūpestingumo vietos gyventojais. Nors sandė-
liuose prekių buvo tiek, kad Lietuvai būtų užtekę
keleriem metam, bet ūkininkai negalėjo gauti veik
jokių ūkiui reikalingų padargų ir prekių. Jie turė-
jo verstis “autarkiniu" ūkiu — savo gamyba arba
spekuliuoti. Dar blogiau buvo miestų gyventojam.
Dėl prekių “surašymo", kurio metu turėjo dingti iš
sandėlių patys vertingieji daiktai, prekyba pvz. Vil-
niuje 3-4 mėnesius neveikė. Miestas su dideliu vargu
tuo Metu vos gaudavo duonos. Gyventojam įvestos
maisto ir kitų reikmenų kortelės buvo žymiai ma-
žesnės nekaip vokiečiam. Duona buvo tik juoda. Bal-
tą lietuviai tematė vitrinose su užrašu: “Nur fuer

118

die Deutsche". Tas išskyrimas “fuer die Deutsche“
ypatingai erzino. Ir su piktu džiaugsmu sklido pasa-
kojimas, kaip vieną rytą Kaune rado užrašą prie
karstų parduotuvės — “Nur fuer die Deutsche". Kor-
telėse buvo įrašytas pienas vaikam, sviestas, mėsa,
miltai, cukrus, druska, vaikam marmeladas. Praktiš-
kai betgi nebuvo galima gauti to, kas kortelėse buvo
sužymėta, Sviesto buvo vasaros mėnesiais. Pieno vi-
sai ne. Vaikam iki trejų metų buvo skiriama pieno,
bet jo negaudavo ištisom savaitėm. Daržovių jokių.
Gydytojų apskaitymu, visas kortelės maistas buvo
mažiau kaip 1000 kalorijų. Tai užteko žmogui vege-
tuoti, bet tik ne darbui. O negaunantiem dar ir kor-
telėse įrašyto davinio, susidarė jau bado racionas.

Manufaktūros ir verpalinių medžiagų gyvento-
jam tedavė tik specialiais srities komisarų leidimais.
Šiaip verpalinių medžiagų gyventojų reikalam bu-
vo skiriami toki kontingentai, kad norint visiem gy-
ventojam juos padalyti, kiekvienam būtų tekę po 6-
8 punktus. O už 8 punktus buvo galima gauti vyriš-
kas kojines, moteriškos jau reikalavo 12. Kostiumui
reikėjo 80 punktų. Vadinas, tik per 10 metų galėjai
gauti kostiumą pagal normalius punktus!

Tai jau buvo aiški diskriminacija, palyginti su
vokiečiais civiliniais asmenim.

(8) Gyventojų savisaugos priemonė — speku-
liacija. — Dėl bado raciono ir aprūpinimo apskri-
tai daug sykių buvo kreiptasi žodžiais ir memoran-
dumais, pradedant jau nuo LAF memorandumo
1941 rugsėjo 20. Viskas buvo veltui. Tada iniciaty-
vos gintis nuo bado ėmėsi patys gyventojai. Dauge-
lis miesto gyventojų turėjo giminių ir pažįstamų
kaime. Kaimas pradėjo šelpti miestą siuntinukais.
Ypačiai, kada organizuotai imtasi šelpimo darbo; ka-

119

da kreipėsi į kaimą vyskupai aplinkraščiais ir po-
grindine spauda. Prisidėjo dar spekuliantai, kurie kai-
muose supirkinėjo maistą ir gabeno į miestus. Juo-
kais šios rūšies spekuliantai buvo vadinami naujai-
siais knygnešiais — iš analogijos su 1864-1904 me-
tais, kada kontrabandininkai aprūpindavo gyvento-
jus knyga. Maisto spekuliantus gaudė, baudė, bet
spekuliacijos panaikinti negalėjo. Ji klestėjo, kaip
dabar tebeklesti visoje Sovietų Sąjungoje, nes jos
reikalavo pati žmonių egzistencija. Spekuliacija kles-
tėjo beveik atvirai. Užteko nueiti į rinkas, kad spe-
kuliaciniu būdu gautum, pradedant nuo baltų bul-
kučių ir baigiant ištisais bekonais. Lietuviai polici-
ninkai, kurie eidavo rinkos tikrinti, žiūrėdavo pro
pirštus. Vokiečiai gaudydavo spekuliaciją ne tiek no-
rėdamai ją panaikinti, kiek pasipelnyti. Generalinio
komisaro atstovai griaudė kalbas ir straipsnius prieš
spekuliaciją ir vaišinosi suspekuliuotom gėrybėm. Ne
vienas iš civilfervaltungo treuhaenderių patys orga-
nizavo spekuliaciją iš įmonių, kuriom jie vadovavo.

Spekuliaciniu būdu galėjo apsirūpinti ne visi.
Spekuliacinės kainos buvo aukštos, o tarnautojam
bei darbininkam atlyginimas buvo nustatytas gana
žemas. Pvz. spekuliacinio sviesto kg. 40-70 RM, la-
šinių kg 40-70, kiaušinių dešimtis 10-20, o vidutinis
tarnautojas gaudavo apie 150 rm. Negalėdamas iš už-
darbio šeimos išmaitinti, buvo priverstas išsiparda-
vinėti. Tai procesas, kuris kartojosi ir antros bolše-
vikų okupacijos metu.

(9) Ūkių ir namų denacionalizaciją. Pirmaisiais
metais vokiečiai nekreipė dėmesio į gyventojų nuo-
taikas. Pasitikėjo savo jėga ir tik jėga. Jau su 1943
karo laimė pasisuko labai vokiečių nenaudai. Rytuo-
se eilė Sovietų miestų išsivadavo. Vakaruose lėktu-

120

vai palaužė vokiečių karo pramonę. 1943 sausio 14—
24 Casablankos konferencija paskelbė Vokietijai be-
sąlyginio kapituliavimo reikalavimą. Lietuvoje eks-
ploatacijos ir diskriminacijos faktai kėlė nepalanku-
mą vokiečiam. Pogrindinėje spaudoje perbėgo nuo-
taikas kaitinančios tokios žinios, kaip apie Kauno
pareigūno vokiečio šunį, kuriam buvo išrašyta po
penkis litrus pieno, kai lietuvių vaikai jo visai ne-
gaudavo; apie įsakymą vietos urėdijos sėklų džio-
vyklai pristatyti tam tikrus kiekius džiovintos mė-
sos vokiečių medžioklinių šunų mokyklai; apie Vil-
niaus miesto komisarą Hingstą, kuris savo reikalam
pasiėmė 15,000 litrų spirito ir apie tiek pat degti-
nės; apie Vilniaus komisariato pareigūną, kuris iš
Vilniaus sandėlių spekuliaciniu būdu išpardavė kai-
lių už 70,000 RM, o lietuvių pareigūną, kuris apie tai
parašė raportą savo vyresnybei, įkišo į kalėjimą. To-
ki faktai, tegul tai buvo atskiri faktai, gal net su-
dramatinti, bet jie lietuvių akyse diskreditavo
ne tik atskirus pareigūnus, bet visą civilfervaltungo
sistemą.

Šitokios nuotaikos nebuvo paslaptis vokiečiam.
Tad su nepasisekimais frontuose norėjo taisyti gy-
ventojų nuomones apie okupacinius administratorius.
Tam tikslui paskelbė ūkių ir namų denacionalizaci-
ją. Tačiau žemė ir namai buvo grąžinami tik indivi-
dualiai. Buvo padaryta grąžinimo demonstracijų. Ta-
čiau, taip nemokšiškai, jog visi matė, kad tai tik
propaganda, negudriai vykdomas farsas. Matė, kad
tuo pačiu metu, kada tariamai buvo išduodami nuo-
savybės popieriai, iš kitų ūkininkų bei namų savinin-
kų buvo atiminėjama ir toliau. Pogrindžio spauda
registravo net tokių faktų: “Ūkininkas Rimkevičius
iš Bartkūnų kaimo, Krekenavos valsčiaus gavo pa-

121

kvietimą gegužės 11 d. atvykti Kaunan ir iš paties
gen. komisaro p. Rentelno rankų atsiimti nuosavybės
grąžinimo aktą. Nespėjo Žmogus nė pasiguosti kai-
mynams ta žinia, kaip gavo naują pranešimą, kad
V.9 atvažiuoja jo ūkį perimti repatriantų šeima, o
jis... su 15 kg mantos turi išsikraustyti... Kas
daryti? Griebti kiek galint daugiau daiktų ir prisi-
glausti pas gimines ar prietelius, ar, palikus viską,
važiuoti Kaunan atsiimti nuosavybės grąžinimo do-
kumentus? Kaimynų patariamas išskubo Kaunan.
Gegužės 11 d. pirmoje 50 "laimingųjų" partijoj pats
Rentelnas Rimkevičiui įteikia nuosavybės grąžinimo

aktą. Grįžęs žiūri — ūkyje apgyvendinta ir jau šei-
mininkauja vok. šeima. Jis rodo jai nuosavybės do-
kumentus, o jie — apgyvendinimo ir ūkio perdavi-

mo aktą. Ir taip: lietuviui nuosavybės grąžinimo
aktas, vokiečiui ūkis" (N. Lietuva 1943 Nr. 9).

Tas pats laikraštis toliau visą nuosavybės grąži-
nimo aktą sutiko tokiais demaskuojančiais komenta-
rais: “Šių metų (1943) gegužės mėn. 11 d., kaip
paskelbta oficial. komunikate, dalyvaujant aukšč. par-
tijos, valstybės ir kariuomenės atstovams, o taip pat
ir savivaldos viršūnėms — gen. tarėjams, p. Rentelnas
pranešė apie nepaprastą partijos ir vyriausybės at-
liktą darbą, — grąžinimą 50-čiai savininkų jiems nuo-
savybės teisėmis priklausančius ūkius, išduodant Ren-
telno parašu vok. nuosavybės grąžinimo aktus. P.
Rentelnas savo kalboje pasiteisino, kad esą dėl tech-
ninių sunkumų tesuspėta tiek padaryti ir kova su
bolševizmu dar nebaigta.“

“. „Paskutiniais statistikos daviniais, įskaitant
ir Vilniaus sritį, Lietuvoje yra apie 409,000 ūkių. Po-
nas Rentelnas, tur būt, prisimena, kad vokiečiai Lie-
tuvon atėjo beveik prieš du metu ir per tuos du

122

metu grąžino tik 50 ūkių jų savininkams. Taigi per
metus tik 25 ūkius. Tuo būdu visiems vok. grąžins
nuosavybėn ūkius tik per (409,000:25—16,300 m.)...
Mus žavi ne tiek pats darbas, kiek jo tempas" (N.L.
1943 Nr. 9).

Taip pasipriešinimas ūkinei eksplotacijai reiškėsi
spekuliacija, išnaudojimo demaskavimu ir niekinama
ironija.

f. Spaudos “draudimas": koliaborantų tarp lietuvių
nesurado

Kultūros ir švietimo srityje vyko aštresnis pasi-
priešinimas negu dėl ūkinių gėrybių. Kilusios kovos
priežastis buvo išreikšta jau generalinio komisaro
kalboje į laikinosios vyriausybės narius 1941.VIII.
5. “tarnybinė kalba vokiečių, lietuvių leistina". Tai
kova dėl kultūrinio pirmavimo Lietuvoje. General-
komisaro linija — vokiečių kalba ir nacinis galvoji-
mas turi būti priimtas ne tik tarnyboje, bet ir lie-
tuvių kultūriniame gyvenime. Prieš metus buvo pa-
našiai: rusų kalba ir komunistinis galvojimas.

Nacių užsimojimas nebuvo taip nuosekliai vyk-
domas kaip rusiškasis ir komunistinis — labiausiai
dėl vykdytojų kaltės: jiem dažnai stigo ideologinio
uolumo, kurį nustelbdavo arba pasinaudojimo noras
arba ir galvojimas, kad "germanizuoti" — neapsi-
moka. Geriau okupuotų kraštų gyventojus sunaikin-
ti, išstumti, kaip tai siūlė SS organas “Das schwar-
ze Korps“ audrą sukėlusiame straipsny “Germani-
sieren?" (1942.VIII.20).

Kiek ši kova dėl kultūros reiškėsi spaudos srity-
je, iliustruoja laikraščių ir knygų leidimo faktai.

(1) Laikraščiai. — Po bolševikmečio pirmas
dienraštis išėjo 1941.VI.25, vardu “Į Laisvę“, leidžia-

123

mas Lietuvių Aktyvistų Fronto. Laikinosios vyriau-
sybės veikimą sustabdžius ir LAF uždarius bei turtą
konfiskavus, dienraštis nebuvo konfiskuotas, nes jis
buvo suspėjęs sudaryti naują sau leidėją — “Spau-
dos" bendrovę. Laikraštis ėjo toliau kaip patriotinės
minties reiškėjas. Propagandinės medžiagos dėjo
tiek, kiek jos atsiųsdavo DNB (Deutsche Nachrich-
ten Buero). Vokiečiai negalėjo būti patenkinti, kad
dienraštis pats nerodė iniciatyvos imtis vokiškos pro-
pagandos. Jam ėmė kliudyti, neduodami pakankamai
popierio, o po pusantrų metų, 1942 gruodžio 31, visai
uždarė, pasinaudodami skundais, kad tai slaptas LAF
laikraštis, o gal dar labiau, kad iš to laikraščio gali
turėti pelno komisariato tam tikri pareigūnai. Jie
davė leidimą privačiam asmeniui (Daunorui), kuris
laikraštį pavadino “Ateitim" ir sutiko dalytis pelnu
su atitinkamais pareigūnais. Vilniuje dienraštis
“Naujoji Lietuva" iš karto buvo perimtas į vokie-
čių rankas. Provincijoje vokiečių įtaka spaudai buvo
silpnesnė. Sričių komisarai mažiau tuo rūpinosi. Pro
juos lengviau galėjo praeiti lietuviškos minties
straipsniai keturiuose provincijos savaitinukuose. Ta-
čiau ir Čia tos linijos dar buvo tiek, kad pvz. Šiau-
liuose neleido laikraščiui vadintis “Tėvyne" ir parei-
kalavo vardą keisti į “Tėviškę"'. Įžiūrėjo, kad pirma-
sis vardas gali turėti politinių valstybinių niuansų, o
antrasis jau grynai regioninis, taigi nepavojingas ir
leistinas.

Lietuvių politiniai siekimai tegalėjo reikštis jau
tik per pogrindinę spaudą.

Profesinių savaitinių laikraščių buvo leisti 3:
“Ūkininko Patarėjas", “Sodyba" ir “Karys". Žurna-
lų kultūros reikalam nebuvo leista. Argumentas: ka-
ro laikas, trūksta popierio, nors Lietuvos popierio

124

fabriko gaminamas popieris buvo gabenamas ir į
Gudiją. Tik 1943 pabaigoje buvo leistas kultūrinis
žurnalas, vardu “Kūryba". Bet iš karto buvo pa-
kirstas tuo žurnalu pasitikėjimas, kai komisariatas
pats jam paskyrė redaktorių.

1944 metų pradžioje, kai nepasisekimai vis la-
biau reiškėsi frontuose, pats komisariatas susirūpi-
no pedagoginiu žurnalu. Tokiam žurnalui ieškojo re-
daktoriaus. Bet komisariatui sunku buvo atsižadėti
linijos — švietimo skyriaus vedėjas (Linz) iš pra-
džių siūlė žurnalą leisti vokiečių kalba, paskui sutiko,
kad būtų leidžiamas lietuviškai, bet kad vienas sky-
rius būtų vokiečių kalba, pagaliau sutiko apsieiti
ir be vokiško skyriaus, bet medžiagą ir jos lini-
ją parūpinsiąs pats komisariatas. Tokiam žurnalui re-
daktoriaus tarp lietuvių nesusirado, ir žurnalas
nepasirodė.

(2) Knygos. — Dailioji ir mokslinė knyga
gulėjo cenzūroje po dvejis metus, nesulaukdama nei
taip nei ne atsakymo. Pasirodė tik kelios smulkios
knygelės. Žymesnis indėlis tebuvo B. Brazdžionio
rinktinė ir pora mokslinių veikalų. Bet lietuvių li-
teratūros klasikai buvo vengiami. Būdingas Mairo-
nio “Pavasario Balsų“ likimas. Tas veikalas buvo
užkliuvęs bolševikų laikais už kompartijos cenzūros,
kuri mažne pusę jo išbraukė. Vokiečių cenzūra taip
pat neleido. Tik slaptai buvo išspausdinta 3,000 egz.
ir slaptai išplatinta. Kai atsigaivino privatinė leidyk-
la Sakalas, ji gavo leidimą Pavasario Balsam už kyšį
— po 1 RM už egz. Bet vos spėjo Maironio poezijos
išeiti, 10,000, netrukus prasidėjo antra sovietų inva-
zija. Būdinga smulkmena: leidyklos treuhaenderis
buvo užsidegęs išversti ir išleisti lietuviškai Vokieti-
joje išleistą A. Mikonio romaną vardu "Bala", ku-

125

riame vaizduojama nepriklausoma Lietuva iš nei-
giamosios pusės ir sudaromas įspūdis, kad Lietuva
nebuvo priaugusi nepriklausomybei. Tik leidyklos
direktoriaus lietuvio apsukrumo dėka buvo to iš-
vengta: jis pristatė treuhaenderiui lietuvių specialis-
tų recenziją, kurioje veikalas buvo sukritikuotas li-
teratūriniųu atžvilgiu. Treuhaenderis buvo įtikintas,
kad literatūrinės menkystės vertimas į lietuvių kal-
bą kenktų leidyklos vadovybės prestižui.

Sustojo ir mokyklinių vadovėlių gamyba. Sovie-
tiniai buvo išimti iš apyvartos. Naujiem nebuvo su-
laukiami leidimai, kol pvz. skaitymų knygai nepa-
rinkta medžiagos, tinkamos “naujajai Europai“.

g. Švietimo pozicijose: teise ir apsukrumų buvo gi-
namas jaunimas

Administracija siekė mokyklas panaudoti vokiš-
kai nacionalsocialistinei dvasiai skiepyti arba, jei
jos tam netarnauja, švietimą iš viso susiaurinti, lik-
viduoti, o jaunimą perimti į savo rankas kitom prie-
monėm. Lietuvių tikslai buvo kiti, ir dėl to kova dėl
jaunimo mokyklose, dėl mokyklos dvasios buvo at-
kakli ir dramatiškai aštrėjo. Jos eigoje žymėtini fak-
tai:

(1) Vokiečių kalbos forsavimas. — Kaip rusų
okupacija mėgino įvesti rusų kalbą pradžios mokyk-
lose lygiom teisėm su lietuvių kalba, taip ir vokiečių
okupacinė administracija siekė, kad vokiečių kalba
būtų mokoma nuo pat pradžios mokyklos pirmos kla-
sės. Švietimo vadybai pedagoginiais ir technikiniais
argumentais pavyko nustumti ją į penktą klasę.

(2) Mokytojų seminarijų uždarymas. Po bolše-
vikmečio okupacijos, po deportacijų bangos, moky-
tojų trūko. Laikinoji vyriausybė buvo suspėjusi mo-
kytojų seminarijų skaičių padidinti iki aštuonių ša-

126

lia pedagoginio instituto. Vokiečiai šį skaičių įsakė
pusiau sumažinti. Veltui švietimo vadyba įrodinėjo,
kad esamom sąlygom mokytojų reikiamam skaičiui
parengti reiktų 12 seminarijų.. Negalėdama palenkti
civilfervaltungo racionaliniais argumentais, švieti-
mo vadyba ėmėsi gudravimo ir mažos klastos. Bū-
tent, ji suorganizavo keturių seminarijų keturias “fi-
lijas". Oficialiai buvo viena seminarija, bet ji buvo
padalyta dviejose vietovėse. Komisariatas šią klastą
pastebėjo gerokai pavėluotai.

(3) Pasikesinimas į gimnazijų jaunimą. — Nu-
statydami vidurinėm mokyklom mokytojų etatus, ci-
vilfervaltungo pareigūnai nubraukė paralelines kla-
ses. Rezultatas turėjo būti-—-mokinių skaičiaus suma-
žėjimas, nes nebus klasėse vietų. Švietimo vadyba
išaiškino, kad yra apriboti tik etatai, vadinas, neduo-
dama paralelinių klasių mokytojam algų. Išsigelbėji-
mas — tėvų komitetai organizavo lėšas mokytojam,
ir parelelinės klasės veikė. Pats švietimo tarėjas
tam reikalui surado dar iš kitur, neoficialių lėšų,
kitaip vieniem tėvų komitetam būtų buvus sunkiau
pakeliama našta.

Jaunimui patraukti į nacionalsocializmą dar
1941 mėgino organizuoti “hitlerjugendą" tarp lietu-
vių. Nesurado patikimo organizatoriaus, patikimo lie-
tuvių jaunimui autoriteto tarp lietuvių. Nesuradus
taip ir išliko lietuvių jaunimas nepakliuvęs į hitleri-
nio jaunimo tinklą. Tik 1943 pabaigoje, neradę pa-
tikimo lietuviam, paskyrė patikimą vokiečiam —
Taunį.

Jaunimui išimti iš lietuvių “intelektualų? įtakos
ir įjungti į nacionalsocialistinio jaunimo praktiką
buvo panaudota vadinamų transporto talkininkų tar-
nyba ir ypačiai darbo tarnyba (arbeitsdienstas).

127

Tiek vienus, tiek kitus verbavo savanoriškai, duo-
dami jiem lengvatų moksle, pvz. atleisdami nuo eg-
zaminų. “Tegul tie ponai tuščiom sienom skaitys", kal-
bėjo civilfervaltungo pareigūnas lietuvių profesorių
adresu, tardamas, kad jaunimui nuėjus į arbeits-
dienstą ar talkininkus, nebus kandidatų ir į univer-
sitetus. Betgi susigundė labai mažas skaičius. Tad
1943 arbeitsdienstas padarytas privalomas vyres-
niem kaip 15 metų — formaliai uždrausta gimnazi-
joje laikyti vyresnius kaip 15 metų, jei jie nėra atli-
kę arbeitsdiensto. Buvo surastas būdas šiam drau-
dimui apeiti. Didžioji mokinių dalis, kuriuos tas po-
tvarkis lietė, buvo patarti iš gimnazijos pasitraukti
ir pasirengti baigiamiesiem egzaminam privačiai.
Metų gale gimnazijų vadovybės leido jiem laikyti
egzaminus eksternais (o tai nebuvo formaliai už-
drausta!), ir jie gaudavo atestatus kaip ir visi kiti.
Tai negalėjo būti paslėpta nuo generalkomisariato,
bet tai buvo daroma veikiančio legalumo ribose, ir
komisariatas tylėjo, rengdamas kerštą kitokiu būdu.

(4) Pasikesinimas į akademinį jaunimą. — Kad
jaunimas nuo arbeitsdiensto neišsisuktų, 1942 rug-
piūčio mėn. pareikalavo iš švietimo tarėjo dr. Ger-
manto išleisti potvarkį, pagal kurį tam tikro amžiaus
jaunimas, norėdamas studijuoti, pirma turi atlikti
darbo tarnybos prievolę. Tarėjas atsisakė. Jo moty-
vas — teisinis: pagal universiteto statutą pats uni-
versitetas nustato, kam jis leidžia studijuoti ir ką
pašalina iš universiteto; jis, tarėjas, neturi teisės kiš-
tis į universiteto vidaus reikalus. Tada Kauno uni-
versiteto senatas (rektorius, prorektorius, sekreto-
rius ir dekanai), o taip pat Vilniaus prorektorius bu-
vo pakviesti į SD (saugumą). Pareikalavo, kad jie į-
pareigotų tam tikro amžiaus studentus atlikti arbeits-

128

dienstą. Senatas atsakė, kad universitetas veikia pa-
gal statutą, patvirtintą įstatymo keliu, o statute nė-
ra numatyta reikalauti arbeitsdiensto iš studijuojan-
čių aukštosiose mokyklose. Nuo SD reikalaujamo į-
sipareigojimo senatas griežtai atsisakė. Pasikalbėji-
mas saugume baigėsi tuo, kad senatas buvo apšauk-
tas sabotuotojais ir nugabentas į sunkiųjų darbų ka-
lėjimą. Po trijų dienų paleido. Daugumas suimtųjų
senato narių atsistatydino. Jų vietoj buvo išrinkti ki-
ti, bet ir jie ėjo ta pačia kryptim.

Generalinis komisariatas griebėsi kitos priemo-
nės. Jis išreikalavo iš darbo tarėjo dr. J. Paukščio
išleisti potvarkį, pagal kurį visi abiturientai 21-24
metų amžiaus, norėdami studijuoti universitete, tu-
ri atlikti darbo prievolę ar atitinkamą viešąją tar-
nybą. Šitas potvarkis turėjo užtvenkti jaunimą nuo
universiteto ir pasukti į arbeistdienstą. Antroji pusė,
lietuviškoji, kuriai rūpėjo jaunimą apsaugoti, ir čia
surado išeitį. Netgi dvi. Viena, universiteto statute
buvo paragrafas, kuris leido universiteto vadovybei
gabius jaunuolius priiminėti į universitetą — ne tik-
raisiais studentais, o vadinamais hospitantais, baigu-
sius tik 6-7 klases. Tad abiturientai pristatinėjo uni-
versitetui 6 klasių baigimo pažymėjimus, ir jie buvo
leidžiami klausyti paskaitų kaip hospitantai. Antra,
universitetas galėjo priiminėti studentais tarnaujan-
čius, pasak potvarkio, einančius viešąją tarnybą.
Studentai stodavo tarnauti kur nors valsčiaus rašti-
nėje, pristatinėjo iš ten pažymėjimus apie savo tar-
nybą, ir universitetas formaliai galėjo juos priimti,
Komisariatas nustebo, kad universitetai veikia kaip
veikę. Tik tada puolėsi daryti revizijos. Universitetų
vadovybių būta tiek apdairių, kad visiem savo veiks-
mam jos turėjo formalius pateisinamuosius dokumen-

129

tus. Ir šios revizijos metu komisariatas negalėjo for-
maliai prikibti nė prie vieno studento... Bet pyk-
čio ir keršto saikas komisariate vis labiau pildėsi
prieš universitetus ...

(5) Ir profesūrą mėgino pasukti komisariatas
provokiška linkme. — Iš pat pradžių, kada buvo
kalbama apie leidimą universitetam veikti, komisa-
riatas siūlė, kad paskaitos būtų skaitomos vokiškai.
Paaiškėjus, kad profesūrai tatai techniškai neįmano-
ma, siūlė, kad bent santraukos būtų padaromos vo-
kiškai ar bent kad paskaitas vokiškai skaitytų tie,
kurie vokiškai pakankamai moka. Universitetas at-
sikalbinėjo nuo visų tų siūlymų, ir visos paskaitos
ėjo gimtąja kalba.

(6) Keršto smūgis. — Sunku buvo laukti, kad
auganti įtampa tarp komisariato ir lietuvių švieti-
mo įstaigų baigtųsi atoslūgiu. Reikėjo jau tik kibirkš-
ties generalkomisariato rūstybei susprogdinti. Ta
kibirkštis buvo dar vienas civilfervaltungo mėgini-
mas paimti lietuvius savo valion — SS legiono orga-
nizavimas, kuris baigėsi didžiausiu fiasko komisaria-
tui; kuris parodė nepaprastą lietuvių pasipriešini-
mo atkaklumą, rezistencijos drausmingumą, bet ku-
ris pareikalavo nepaprastai didelių aukų. Tarp jų
buvo ir aukštosios mokyklos.

Aukštosios mokyklos, laikinosios vyriausybės per-
tvarkytos ir 1941 atgaivinusios darbą, veikė iki
1943 kovo 16. Per tą laiką jos baigė ruošti ir išleido
eilę specialistų, bet dar svarbiau — jos sutelkė jau-
nimą, sugestionavo jį tautine linkme, apsaugoda-
mos nuo pavojingų svetimos ideologijos eksperi-
mentų. Jos buvo jau svarbią tautinio auklėjimo ir
mokymo misiją atlikusios šiam pereinamajam laiko-
tarpiui, kai jom krito mirštamas smūgis iš general-

130

komisaro rankų — 1943 kovo 16 veikimas aukštųjų
mokyklų, kaip vokiečių politikos nepasisekimų Lietu-
voje kaltininko, buvo sustabdytas paprasčiausiu vo-
kiečių žandarmerijos plakatu “Geschlossen" ir patal-
pų okupavimu, neleidžiant pasiimti net privačių daik-
tų.

Sykiu buvo uždaryta ir Lietuvos mokslų akade-
mija, o į jos skyrių, tautosakos institutą, atvykęs vo-
kietis pareikalavo liaudies kūrybos fonografinių
plokštelių, kurias institutas buvo suorganizavęs di-
deliu vargu ir lėšom ir kuriom institutas galėjo di-
džiuotis, nes fonografiškai įrašytų tautosakos faktų
turėjo berods ar ne daugiau kaip Latvija, Estija ir
Suomija drauge. Jo vedėją (dr. J. Balį), kuris neno-
rėjo įstaigos turto vokiečiui atiduoti, pastarasis su-
mušė ir jėga pasiėmė, ko buvo atėjęs.

Netrukus po aukštųjų mokyklų uždarymo atvy-
ko į Kauną švietimo reikalų įgaliotinis prie reichs-
komisaro Rygoje prof. Stegmann ir, sukvietęs profe-
sorius atskirais fakultetais, paaiškino: universitetai
buvę neramumo židiniai; studentų vadovavimas iš-
slydęs profesūrai iš rankų, ir jiem ėmę vadovauti
žmonės iš šalies; dėl to akademinis mokymas sustab-
domas, o profesoriam pavedamas tik mokslinio tyri-
mo darbas. Iš dalies profesoriai pasirinko, iš dalies
jiem buvo paskirtos temos jų būsimiem darbam.

Rūstybė palietė ir pačią švietimo vadybą: kai
švietimo tarėjas dr. Pr. Germantas buvo suimtas ir
išgabentas į Stutthofo kacetą drauge su kitais, nau-
jo tarėjo neskyrė. Paskyrė tik įgaliotinį vokietį, vie-
nos Berlyno gimnazijos direktorių. Tik jis, kaip pe-
dagogas, suprato lietuvius ir grynai pedagoginiais
sumetimais dažnai atsistodavo švietimo vadybos pu-
sėje. Tai negalėjo patikti generaliniam komisaria-

131

tui, kuriame švietimo skyriui vadovavo tada, rodos,
Lenz, liaudies mokytojas, bet akiplėšiškas partijos
žmogus. Įgaliotinio dienos taip pat buvo jau suskai-
tytos, bet jo atleisti nebesuspėjo...

Uždarytąsias aukštąsias mokyklas vis žadėjo ati-
daryti. Kai kurios, remdamosios tais pažadais, pra-
dėjo savo atsakomybe veikti — žemės ūkio akade-
mija, veterinarijos akademija. O kadangi pastara-
jai buvo reikalingi kai kurie medicinos kursai, tai
neviešai ir atsargiai darbą pradėjo ir medicinos fa-
kultetas. Minėtom aukštosiom mokyklom buvo žada-
ma ir formaliai leisti veikti, nors pažadai liko pa-
žadais. Tik apie humanistinius fakultetus (geistes-
wissenschaitliche Fakultaeten) nesileido nė į kal-
bas. Jie buvo laikomi ir nesvarbūs karui ir daugiau-
sia kalti, kad neperauklėjo jaunimo,

Tokioj padėty aukštosios mokyklos išbuvo iki
rudosios okupacijos galo.

Išvada: šioj atkaklioj kovoj lietuvių jaunimas
buvo išgelbėtas, už tai kerštas teko pakelti dau-
giausia to jaunimo mokytojam — profesoriam,
gimnazijų direktoriam. Vienu sakiniu nuslysdamas
nuo faktų į refleksiją, galėtum sustoti prie klausi-
mo: kažin ar tam jaunimui atėjo mintis, kad jų
išgelbėjimas buvo apmokėtas jų mokytojų laisve
ir daugelio gyvybe?

h. Gyventojų eksterminacija: abiejų eksterminacijų
tikslai tie patys, skyrėsi metodai.

Nacionalsocializmas kaip ir komunizmas iš da-
lies yra tam tikra religija, kurioje nėra vietos krikš-
čioniškosios religijos tiesai, kad visi žmonės savo pri-
gimtimi yra lygūs. Nacionalsocializmas ir komuniz-
mas išpažįsta išrinktuosius Žmones ir atmestuosius.

132

Komunizmo matas žmonių atrankai — socialinė
klasė: išrinktoji yra proletariato klasė, ir atmestinos
visos kitos, kaip negalinčios turėti vietos komunisti-
nėje visuomenėje, kenksmingos komunizmui įsigalėti
ir dėl to sunaikintinos, pirma išnaudojus jų nemo-

kamą darbo jėgą — miškų kirtime, anglies, gele-
žies kasyklose ir kt. Nacionalsocializmo matas žmo-
nių atrankai — rasė: geriausia germanų, menkiausia

semitų. Pirmoji skirta pasaulio progresui, antroji tam
progresui kliudo ir dėl to sunaikintiną, nebūtinai net
sunaudojant ir jos darbo jėgą.

Paprastai kalbama apie žydų rasės ekstermina-
ciją. Žydų daugiausia buvo sunaikinta ir Lietuvoje.
Žydų šaltiniai mini ir tikslų sunaikintų Lietuvos žy-
dų skaičių — 71,105 (The Case Against Adolf Eich-
mann, Edited and with Commentary by Henry A.
Zeiger, Published by The New American Library,
p 67). Bet Lietuvoje buvo taip pat naikinami čigo-
nai, lenkai ir lietuviai — ne tokiu masiniu būdu kaip
žydai, tačiau naikinami taip pat be jokios kaltės
kaip diskriminacijos ar represijų aukos.

Pasekti gyventojų eksterminacijos metodus, pa-
sipriešinimo pastangas, iš kurių kilo įtempta kova, ir
yra toliau šios apžvalgos uždavinys.

(1) Gyventojų naikinimo taktika. — Skyrėsi
nacinė eksterminacija ir komunistinė savo taktika.
Sovietų NKVD suiminėjo, žudė, kalino, deportavo,
individualiai ir masiškai, pati ir savo vardu, be jo-
kios priedangos. Tik politinius veiksmus sovietinis
režimas stengėsi pridengti svetimu, vietos gyvento-
jų vardu; pvz. sovietizacija, inkorporacija turėjo
rodytis vykdoma tariamai laisva Lietuvos liaudies
valia. Naciniai okupantai darė priešingai: atvirai da-
rė politinius veiksmus, pvz. tiesiog Hitlerio vardu

133

nuslopino nepriklausomybės ženklus ir siekimus. Ta-
čiau gyventojų eksterminaciją stengėsi pridengti sve-
timu vardu — vietos gyventojų.

Nacinę eksterminacijos taktiką pastebėjo ir žydų
tyrinėtojai. Henry A. Zeiger rašė: “Atsižvelgiant į
tai, kad Baltijos kraštų gyventojai smarkiai yra nu-
kentėję nuo bolševikinės valdžios ir žydų, kada bu-
vo įjungti į USSR, reikėjo laukti, kad išsilaisvinę
iš svetimos valdžios, jie (t.y. patys gyventojai) lik-
viduos priešus, likusius po raudonosios armijos pasi-
traukimo. Saugumo policijos uždavinys buvo sukurs-
tyti šiuos apsivalymo sąjūdžius ir nukreipti juos
tinkama vaga, kad apsivalymo operacijos būtų atlik-
tos kiek galint greičiau. Buvo nemažiau svarbu, at-
sižvelgiant į ateitį, sudaryti nepajudinamą ir tiki-
mą faktą, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi
žiauriausių priemonių prieš bolševikus ir žydus ir,
kad vokiečių valdžios direktyvų nebūtų galima su-
sekti" (Op. cit. 66 p.). Ir žydų istorikas dr. Philip
Friedman, Columbijos universiteto žydų istorijos lek-
torius, savo knygoje “Their Brothers“ Keepers"
(New York, 1957) cituoja SS brigados generolo F.
Stahleckerio, veikusio Lietuvoje pirmom karo die-
nom, raštą Himmleriui, rašytą 1941.X.15: “Vykdyda-
ma mūsų nurodymus, slaptoji policija pradėjo akci-
ją prieš žydus. Tačiau mes nurodėme slaptajai poli-
cijai nesiimti iš karto per griežtų priemonių, kad
nesukeltų per didelio nepasitenkinimo ne tik vieti-
nių gyventojų, bet ir vokiečių sluoksniuose. Mūsų
tikslas parodyti pasauliui, kad vietiniai gyventojai

riai 1962.VIII.30).

Lietuviškas liudijimas tuo klausimu būtų ne ki-
toks, tad ir nereikalingas. Sustoti verta labiau prie

134

klausimo, kaip šią taktiką sekėsi vartoti vokiečių
saugumui Lietuvoje.

(2) Žydų naikinimas: ghetto ir lietuviai —

Henry A. Zeiger atsiliepė: “Mūsų nustebimui,
nebuvo lengva išsyk pastūmėti į platesnius žydų po-
gromus" (0.c.), o Friedmanas vėl citavo Stahlecke-
rio žodžius: “Nėra taip lengva suorganizucti iš vietos
gyventojų tinkamą prieš žydus akciją".

Minėti autoriai abudu pastebėjo, kad žydų po-
gromai turėjo būti suorganizuoti ir įvykdyti pir-
mom karo dienom, pareinamuoju momentu, kol
krašte eina suirutė. Abudu taip pat mini, kad pir-
masis, kuris Lietuvoje pasidavė Stahleckerio su-
kurstomas, buvo žurnalistas Klimaitis su savo par-
tizanų būriu. Friedmanas tvirtina jį turėjus 300 par-
tizanų. Jiem ir priskiriama pogromų pradžia. “Pir-
mo pogromo metu, birželio 25-26 naktį lietuviai
partizanai likvidavo per 1,500 žydų, padegė keletą
sinagogų ar jas sunaikino kitais būdais ir sudegino
žydų gyvename rajone apie 60 namų. Kitom naktim
apie 2,300 žydų buvo likviduoti. Kitose Lietuvos da-
lyse akcija ėjo Kauno pavyzdžių, tik mažesniu mas-
tu ir užgriebė dar ir pasilikusius komunistus. Šios
apsivalymo akcijos vyko sklandžiai, nes kariuome-
nės vyresnybė, kuri buvo apie tai painformuota,
parodė pritarimo šiai procedūrai" (H.A. Zeiger, ib.).

Kas čia žydų autoriaus kalbama apie karinės vy-
resnybės nusistatymą, lietuviškas liudijimas galėtų tik
konkrečiau patvirtinti (žr. St. Raštikio atsilankymą
pas gen. von. Rocgues, kuriam buvo pareikštas lie-
tuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimas
dėl žydų persekiojimo ir naikinimo. Kovose dėl Lie-
tuvos II. 306 p.). Lietuviško liudijimo šiuo tarpų čia
nėra po ranka, kuriuo galima būtų patikrinti auto-

135

riaus minimus faktus apie sudegintas sinagogas ir na-
mus, o taip pat jo nurodomą bendrą pogromuose žu-
vusių žydų skaičių: Kaune viso 3,800 (iš bendro žydų
gyventojų skaičiaus 30,000 tarp 150,000 visų miesto
gyventojų), mažesniuose provincijose miestuose 1,200
viso 5,000.

Tačiau lietuvių liudijimai gali konkrečiau patvir-
tinti, kokio dviveidiško žaidimo ėmėsi gen. Stahlec-
keris, steigdindamas Kaune ghetto. Iš vienos pusės
Henry A. Zeiger informuoja: “Kaune po pirmos ope-
racijos žydų komitetas buvo iškviestas (pas gen. Stah-
leckerį. Aut.) ir painformuotas, kad vokiečių valdžia
nemato jokio pagrindo kištis į kivirčus tarp lietuvių
ir žydų. Vienintelė tad normaliai padėčiai sudaryti
išeitis — sudaryti žydų ghetto. Į žydų komiteto atsi-
kalbinėjimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimy-
bės tolimesniem pogromam išvengti. Į tai žydai iš
karto pareiškė esą pasiryžę viską padaryti, kad iškel-
dintų savo rasės brolius į priemiestį Viliampolę“ (ib.).

Iš antros pusės lietuviškas liudijimas rodo, kad,
prieš iškviesdamas žydų atstovus, Stahleckeris jau bu-
vo įsakęs Kauno komendantui iškraustyti žydus iš
Kauno per 5-6 valandas. Patiriame iš to pat šaltinio,
kad po Stahleckerio žydų atstovai atsilankė pas ko-
mendantą ir perdavė Stahleckerio pareiškimus. Taip
iškilo aikštėn tuoj pat apgaulingas Stahleckerio žai-
dimas, kurio tikslas buvo žydų akyse atsakomybę su-
versti lietuviam.

Komendantui pasisekė vokiečiam išaiškinti, kad
per tokį trumpą laiką techniškai negalima iškeldinti;
kad žydų klausimas reikalingas ilgesnio laiko; kad jis
turįs atsiklausti dar ir savo vyriausybės. Gal Stah-
leckeriui patiko idėja vyriausybę įtraukti į atsako-
mybę už žydų gabenimą į gheito, gal ir kitoki moty-

136

vai lėmė, bet buvo laimėta laiko. Komendanto prista-
tytas vyriausybei ghetto projektas buvo svarstomas,
atidedamas. Užtruko tai iki liepos pabaigos, iki civil-
fervaltungo įsteigimo. Stahleckeris buvo iškeltas į Es-
tiją (po kelių mėnesių žuvo); kiti vokiečiai iš naujo
ėmė spausti žydų ghetto klausimą, ypačiai Kauno
miesto komisaras Crameris, kuris pirmasis įsakė žy-
dam prisisegti žvaigždes ir nevaikščioti šaligatviais.
Nesulaukdami iš vyriausybės ghetto potvarkio (ku-
ris taip ir nebuvo priimtas), vokiečiai perėmė paga-
liau atvirai žydų klausimą jau į savo rankas ir —
visus žydus suvarė į ghetto.

Kur ghetto buvo, žydai ilgiausiai išsilaikė —Kau-
ne, Vilniuje, Šiauliuose, Telšiuose, Ukmergėje. Ilgai-
niui ir iš ghetto, kurie paskiau buvo pavadinti “lage-
riais", ėmė žydus ir gabeno žudyti. Žudymo veiks-
mam buvo organizuoti specialūs lietuvių savanorių
daliniai, vadovaujami vokiečių. Henry A. Zeiger pa-
stebėjo, kad verbuojant lietuvius ar latvius į tokius
dalinius buvo renkami vyrai, kurių giminės buvo ru-
sų nužudyti ar deportuoti (pats Klimaitis buvo išėjęs
iš bolševikų kalėjimo). Tačiau buvo atsitikimų, kad
naikinimo veiksmam buvo paimta viešoji policija ar
batalionai, kurie buvo skirti pagelbinei kariuomenės
tarnybai, o ne eksterminacijai. Dėl to kai kur po to-
kios egzekucijos policininkai padavė raportus pasi-
traukti iš tarnybos (Marijampolė); kai kur bataliono
kariai atsisakė šaudyti ir buvo patys sušaudyti (Vil-
nius); kai kur SD pareigūnai šaudydami buvo apsi-
taisę lietuvių karių uniformom (Šakiai); kai kur,
siekdami nukreipti akis nuo vokiečių lietuviškom mi-
linėm aprengtus karius filmavo egzekucijos metu; bu-
vę net atsitikimų, kad duobėse pakasė ir butelius su
šaudžiusių vyrų lietuviškom pavardėm.

137

Dar ir 1943 pabaigoje vokiečiai mėgino sudari-
nėti įspūdį, kad žudymo akciją vykdo lietuviai, kaip
tai nurodė to meto pogrindinė spauda: “Vokiečių oku-
pacinė valdžia Lietuvoje masiškai naikina žydus, bet
jos agentai skleidžia žinias, kad žydus šaudo ne vo-
kiečiai, bet lietuviai" (N. Lietuva 1943.X.15). Pogrin-
dinėje spaudoje randame ir vaizdą, kaip ekstermina-
cija buvo vykdoma Vilniaus ghetto žydam: “Rudoji
ekspedicija beveik likvidavo Vilniaus getą. Visas ra-
jonas buvo apsuptas latvių ir estų. Viduje patys vo-
kiečiai gaudė pradžioje darbui tinkamus vyrus, vėliau
moteris su seniais. Žydai patys iš namų nėjo — kiek-
vienas buvo išvaromas skyrium. Kurie slapstėsi kana-
lizacijos vamzdžiuose, prigirdyti paleistame vandeny-
je. Iš viso Daugpilio kryptimi per 3 dienas išvežta
apie 10,000 žydų. Vokiečiai sako, kad į Estiją dar-
bams. Iš buvusių Vilniaus gete apie 14,000 žydų liko
tik kokie 2,000. Užbarikaduoti namai buvo susprog-
dinti drauge su juose buvusiais žydais“ (Į Laisvę
1943 Nr. 9).

1944 metų pavasarį, jausdami ateitį, vokiečiai į-
sakė žydų masinius kapus atvarytiem žydam atkasi-
nėti, pilstyti žibalu ir deginti, kad pradingtų nusikal!-
timo pėdsakai. Gal vokiečius gąsdino surasti sovieti-
nio nusikaltimo pėdsakai — masiniai Katyno kapai.
Vokiečiai tad norėjo žibalu ir ugnimi sunaikinti sa-
vuosius pėdsakus. Paskui naikino ir pačius degintojus,
kad dingtų paskutiniai liudininkai. Traukdamiesi nuo
raudonosios armijos 1944 vokiečiai sudegino ir Kauno
ghetto. Išsigelbėjo tik keletas tūkstančių, kurie auksu
brangenybėm papirko savo naikintojus ir buvo atga-
benti gyvi į Dachau kacetą, iš kurio dalis išsivadavo
jau karo pabaigoje.

(3) Žydų gelbėjimas ir lietuviai. — Zeigeris su

138

nustebimu sutiko faktą, kad gen. Stahleckeris neleng-
vai surado talkininkų tarp lietuvių žydų eksterminaci-
jai. Pažįstantiem lietuvių tradicijas tai nebuvo nuo-
stabu. Praeity lietuviai ir žydai lojaliai sugyveno, ir
toki pogromai kaip Lenkijoje ar kitur Lietuvoje ne-
buvo pažįstami. Jei literatūra yra gyvenimo atspin-
dys, tai literatūriniai žydų tipai, absoliutinė dauguma,
yra pozityvūs, simpatingi. Staigmena buvo lietuviam,
kada tarp žydų komunistinis režimas buvo susira-
dęs daug talkininkų, dalyvavusių lietuvių gyventojų
eksterminacijoje. Galima būtų apytikriai teigti, kad
tai buvo daugiau žydų jaunimas, nutolęs nuo savo
tėvų tradicijų. Bolševikmečio žydų veikla sukėlė lie-
tuvių resentimentą žydam. Tačiau lietuvio prigimtis
jautri žmoniškajam sentimentui. Naikinamiem ir
skriaudžiamiem žydam tuojau pajuto žmonišką užuo-
jautą. Kaip atsirado atskirų savanorių, kurie nuėjo
į batalionus, vokiečių naudotus gyventojų ekstermi-
nacijai ar žydų ghetto saugoti Lietuvoje, Lenkijoje ar
Gudijoje, taip atsirado savanorių, kurie ėmėsi teikti
žydam moralinę ir fizinę pagalbą. Čia galima tik žy-
Mėti keletą faktų, kurie iliustruotų, kokiu būdu ta
pagalba buvo teikiama. Būtent:

— Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos minis-
teris gen. St. Raštikis informuoja apie intervenciją
karinėje vadovybėje: “Gestapo vykdoma akcija kėlė
visų dorų lietuvių pasipiktinimą, tačiau joks lietuvis
negalėjo to vokiečių žygio sulaikyti. Lietuvos laiki-
noji vyriausybė buvo visai bejėgė ir griežčiausiai
atsiribojo nuo vokiečių akcijos.

“Į ghetto varomi Kauno žydai išsirinko delega-
ciją, kuri norėjo pasimatyti su Lietuvos laikinąja
vyriausybe. Nepavykus jai pasimatyti su kitais vy-
riausybės nariais, delegacija telefonu per mano adju-

139

tantą kreipėsi į mane. Aš sutikau kalbėti ir priėmiau
delegaciją savo bute (turėjau vieną kambarį J. Sližio
namuose Sporto gatvėje, prie Kūno Kultūros rūmų).
Abudu delegatai buvo mano seni pažįstami: buvęs
Lietuvos kariuomenės vyriausias rabinas Sniegas ir
Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas advokatas
Goldbergas, buvęs žydų karių, dalyvavusių Lietuvos
nepriklausomybės kovose, sąjungos pirmininkas, per
pirmą bolševikų okupaciją sėdėjęs Kauno kalėjime
kaip politinis kalinys. Abudu delegatai daugiausia
skundėsi labai blogomis gyvenimo sąlygomis ghetto.
Aš beveik pranašiškai atkreipiau jų dėmesį, kad šiuo
metu labiausiai reiktų rūpintis ne ghetto gyvenimo
sunkumais, bet tomis nežmoniškomis vokiečių nacio-
nalsocialistų tendencijomis, kurios gali nuvesti į be-
veik visišką žydų sulikvidavimą. Paaiškinau jiems,
kad Lietuvos laikinoji vyriausybė žydų, kaip ir dau-
geliu kitų klausimų reikalu yra visiškai bejėgė ir nie-
ko negali padaryti. Apie tai nereikėjo jiems daug įro-
dinėti, jie ir patys tai gerai žinojo. Pažadėjau jiems
kelti žydų reikalą palankia jiems prasme vokiečių ka-
rinėje vadovybėje, nes su vokiečių Gestapu aš jokio
reikalo neturėjau.“

“Kitą dieną nuvykau pas vokiečių karo komen-
dantą generolą von Pohl ir pradėjau jam sakyti, kad
Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos visuomenė labai su-
sirūpinusios vokiečių akcija prieš žydus. Gen. von
Pohl pareiškė, kad jis nieko negalįs padaryti šiuo
reikalu, bet pasiūlė man kalbėtis su generolu von
Rocgues. Aš paprašiau, kad ir von Pohl sutiktų kartu
su manim nuvykti pas generolą. Sutiko, ir tuoj abu-
du nuvažiavome į buvusios Lietuvos kariuomenės šta-
bo rūmus, kur dabar buvo įsikūręs gen. von Rocgues
štabas... Von Rocgues priėmė buvusiame Iietuvos

140

krašto apsaugos ministerių darbo kambary. Pasikal-
bėjime dalyvavo: gen. lt. von Rocgues, gen. mjr. von
Pohl, generolo Rocgues štabo viršininkas generalinio
štabo pulkininkas leitenantas Kriegsheim, generolo
adjutantas ir aš. Adjutantas visą mūsų pasikalbėjimą
stenografavo. Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuome-
nės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą
vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimų ir nai-
kinimu.

“Jūs (lietuviai) dar nesate prie to pripratę, bet
turėsite priprasti“, įsiterpė šeimininkas į mano pra-
nešimą.

“Ne, pone generole, mes prie to nepriprasime,“
atsakiau.

“Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet
Gestapo".

“Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš
pats manome, kad dabar karo metu, ir ypač pas mus
Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiks-
mų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią,
bet ir aukščiausią galią."

Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš
kalbėjau toliau:

“Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų
mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo
reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir pro-
vincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus".

Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko genero-
lui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai
esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė
negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui.
Generolas von Pohl pritarė mano minčiai, kad ši Ges-
tapo akcija jaudinanti vietinius lietuvius gyventojus.

141

Po ilgesnio pasikalbėjimo šeimininkas pareiškė, kad
apie lietuvių nuotaikas ir apie mano pareiškimą jis
painformuosiąs aukštesnes instancijas. Tuo pasikalbė-
jimas ir buvo baigtas. Buvau patenkintas, kad nors
tiek pasiekiau. Bet atsisveikindamas gen. von Roc-
gues visai netikėtai užpylė man šalto vandens ant
mano galvos. Atsisveikindamas ir paduodamas man
ranką, jis pasakė:

“Pone generole, nesijaudinkite ir nesirūpinkite,
visa ši akcija greit baigsis."

Vadinasi, vyriausias karinės vadovybės atstovas
Lietuvoje kalbėjo ne apie akcijos sustabdymą, bet
apie jos baigimą.

Palydėjau generolą von Pohl jo automobily iki
Vienybės aikštės ir iš ten pėsčias nuėjau į Lietuvos
vyriausybės rūmus.

Ministeriui pirmininkui negalėjau pranešti nieko
džiuginančio, nes iš generolo von Rocgues lūpų iš-
sprukęs sakinys, kad Gestapo akcija prieš žydus turė-
sianti greit baigtis, nieko gera nesakė, kadangi gali-
ma buvo suprasti, jog numatytas skaičius žydų greit
būsiąs sunaikintas ir tuo pačiu ir pati akcija prieš
juos baigta. Turėjau tik mažą satisfakciją pačiam sau,
kad buvau padaręs viską, ką to meto sąlygomis ga-
lėjau padaryti. 1948 spalio 28 dieną gen. ltn. Karl
von Rocgues Nuernberge buvo nuteistas kaip karo nu-
sikaltėlis 20 metų kalėjimo.

Po kelių dienų vėl atsilankusiam pas mane ra-
binui Sniegui galėjau tiek pasakyti, kad mėginau
vokiečių kariuomenės vadovybėje tuo reikalu ką
nors laimėti, tačiau iš to, kas man pavyko patirti,
jokių optimistiškesnių išvadų negalima daryti" (Ko-
vose dėl Lietuvos II, 307 p.).

142

Laikinajai vyriausybei rūpėjo ištraukti iš tarny-
bos vokiečių vykdomai eksterminacijai ir Klimaitį.
Jis buvo surastas ir iškviestas į vyriausybės rūmus
ir generolai St. Pundzevičius bei M. Rėklaitis visu
savo autoritetu stengėsi jį paveikti. Jei jis atvyko
herojiškai nusiteikęs, tai iš pasikalbėjimo išvyko be
anos herojinės nuotaikos. Ar tas pasikalbėjimas, ar
kas kitas paveikė, bet netrukus jis pasitraukė iš tos
kuopos, kuriai buvo vadovavęs.

Lietuvos vyskupų konferencija, buvusi 1941
spalio mėn., kreipėsi į pirmą generalinį tarėją, o
raštu į generalinį komisarą kaip tik tuo metų,
kada vyko pirma didžioji egzekucija 9-me forte. Jau
1943 vysk. V. Brizgys pamoksle Įgulos bažnyčioje pa-
smerkė lenkų varymą į kacetus; pasmerkė ir prie-
mones prieš žydus. (Apie tai su pasitenkinimu pra-
nešė Londono radijas). Žydų bendruomenės vadovy-
bė žinojo šitą lietuvių nusistatymą, ir vyr. žydų ra-
binas Šapiro laišku dėkojo už tai arkivyskupui met-
ropolitui J. Skvireckui.

1942 gruodyje Lietuvos piliečių naikinimas bu-
vo pasmerktas memorandume, pasirašytame trijų
nepriklausomos Lietuvos veteranų — J. Aleksos, K.
Griniaus ir M. Krupavičiaus.

Jau individualinę pagalbą žydam rodė atskiri
asmens: kai kurie kunigai krikštijo žydus ir išdavi-
nėjo dokumentus kaip nežydam; slėpė pas save ar
pas ūkininkus; atskiri asmens palaikė ryšius su žy-
dais ghetto ir pristatinėjo jiem maisto. Privatus žy-
dų rėmimas buvo rizikingas dėl dviejų priežasčių.
Viena, žydų tarpe buvo šnipų, tarnaujančių SD, ku-
rie buvo įpareigoti provokuoti lietuvius, ypačiai ku-
nigus. Kaune toki buvo Srb. ir Sch., kurie, kai jau
buvo iššifruoti, patys buvo sušaudyti. Antra, buvo

143

atsitikimų, kad sugauti žydai buvo priversti išduo-
ti savo globėjus ir rėmėjus.

Tuojau po karo, Vokietijoje Vliko rūpesčiu bu-
vo kruopščiai surinkta (ar ne J. Rimašausko) gau-
siai faktų apie žydų ir lietuvių santykius vokiečių
okupacijos metu. Ją paskelbti būtų specialaus leidi-
nio uždavinys. O šioje apžvalgoje įdomiau atkreipti
dėmesys, koki iš tų santykių faktai yra pažįstami
žydų autoriam. Sustoti verta prie minėtos dr. Fried-
mano knygos minimų faktų:

“Drąsus vyras iš Vilniaus — Juozas Stakauskas
(istorijos daktaras, kunigas. Aut.), slėpęs dvylika žy-
dų gerai užmaskuotame archyvo skyriuje. Jis buvęs
archyvo direktorius. Apie savo paslėptuosius žydus
jis painformavęs du savo įstaigos tarnautojus, vie-
nuolę seserį Mariją Mikulskytę ir buvusį matemati-
kos mokytoją Žemaitį. Jie pagelbėję Stakauskui iš-
laikyti ten gyvenusius žydus. Dr. Markus Dworzecki,
Vilniaus ghetto kronikininkas, išskaičiuoja septynioli-
ka lietuvių mokslininkų ir universiteto profesorių,
kurie įvairiais būdais pagelbėjo žydams.

“Lietuvių grupė, kurių tarpe buvęs žemės ūkio
ministeris Audėnas, vienas ginekologijos profeso-
rius, buvęs "Lietuvos Žinių' redaktorius ir du mo-
kytojai tiesiog išsispecializavę slėpti žydus, o ypačiai
žydų vaikus... Prof. Movshowitch, gerai žinomas
Vilniaus botanikas, radęs sau slėptuvę staliaus na-
muose, po to buvęs perkeltas į geografo Bieliuko
butą, iš ten priverstas bėgti į prof. asistentės O.
Nekrašovnos butą, iš kurio pabėgęs, iššokdamas pro
langą, slapstęsis ketvirtoje vietoje... Vilniaus dar-
bo įstaigos tarnautojas Rutkauskas priėmęs ir pa-
siuntęs 160 žydų darbams į Vokietiją, parūpindamas
jiems padirbtus nežydiškus dokumentus. Be to, jis

144

slėpęs vieną žydų mergaitę savo namuose. Kitai žy-
daitei jis davęs savo dukters dokumentus, kuri buvo
vokiečių prievarta išsiųsta darbams į Vokietiją.

“Yra tikra, kad lietuviai mums padėjo“, paste-
bėjo Vilniaus žydų kalbininkas Zelig Kalmanovič.
Jie slapta pirkdavo maistą ir slapta mums parduoda-
vo. (Už tokį nusikaltimą buvo numatyta mirties
bausmė)... Mes turime būti jiems už tai dėkingi".
Kai kurie krikščionys, Kalmanovičiaus tvirtinimu,
nuėjo dar toliau. “Mačiau laišką vienos žydų mer-
gaitės, kurią slėpė lietuvis ūkininkas... tokiu būdu
šimtam žydų pavyko išsigelbėti. Kunigai ir ūkinin-
kai yra žmonės, kurie moka slėpti“. Dar prieš savo
mirtį koncentracijos stovykloje Kalmanovičius paste-
bėjęs: “Žmogus vis tiek yra geresnis, negu aplamai
yra priimta manyti“.

Knygos autorius suminėjo dar arkivyskupą M.
Reini, prel. M. Krupavičių, kun. A. Lipniūną, kan. M.
Vaitkų, kurie šiuo ar tuo gelbėję žydam. Suminėjo
dar ir vieną ypatingą Viduklės kunigo epizodą. “200
viduklės žydų buvę suvaryti sunaikinimui į vietinę
sinagogą. Vietinis kunigas Jonas sugebėjęs 30 žydų
vaikų išvesti iš sinagogos. Jis paslėpęs vaikus baž-
nyčioje. Skundikas pranešęs apie tai vokiečiams, ku-
rie skubėjo atsiimti savo grobį. Kunigas pastojęs
jiems kelią sakydamas: “Jei jūs žudysite vaikus, pir-
miau turėsite mane nužudyti". Vokiečiai taip ir pa-
darė: pirmiau nužudė kunigą, o paskiau 30 vaikų“
(T. Žiburiai, 1962. VIII.30).

Tokios rūšies faktai. Pikti ir geri. Naikinimo ir
gelbėjimo faktai. Katruos labiau matai, priklauso
nuo nusiteikimo to, kuris žiūri ir kalba. Paliestas
naikinimo faktų, matys piktus žmonės. Paliestas gel-
bėjimo, matys geruosius. O iš tolimesnės perspekty-

145

vos matys, kad yra ir vienų ir kitų, kad už pik-
tuosius atsakomybė, už geruosius nuopelnai priklau-
so atskiriem asmenim. Tas pats kaip ir atsakomybė
už sovietinės okupacijos lietuvių eksterminaciją pri-
klauso irgi atskiriem žydam.

Žydų eksterminacija dar nėra nuėjusi į istori-
ją, kuri stengiasi pasverti faktus objektyviai jų isto-
riniameę fone. Žydų eksterminacija dar tebėra kovos
priemonė, ypačiai dabartinėje Sovietų ekspansijos
kovoje. Žymėtina, kad šią priemonę Sovietai var-
toja nevienodai. Lietuvoje, pvz. Paneriuose, kur bu-
vo masiškai naikinami žydai, pastatytas paminklas,
tačiau jame išvengta žydų vardo; tekalbama apie so-
vietinius piliečius. Matyt, parašu reikėjo apeliuoti į
sentimentą gausesnės visuomeninės grupės, nes žydų
ten yra nedaug. Vakaruose, Jungtinėse Valstybėse,
kur žydų masė yra didžiausia, sovietinė propaganda
jau kalba apie žydų eksterminaciją, apie Lietuvoje
sunaikintus žydus, ieškodama resentimento naikinto-
jam tarp šios gausios grupės.

Atnaujintos kalbos apie žydų eksterminaciją
ypačiai 1961-63. Tokio suaktualėjimo priežastis, ma-
noma, ši:

Kadangi J. Valstybių žydų organizacijos ėmė kel-
ti viešą balsą prieš žydų persekiojimą Sovietuose,
tai Sovietų propaganda ėmėsi, kaip paprastai, ne
gynimosi, bet puolimo taktikos: kaltinimą už žydų
persekiojimą nukreipti nuo savęs į kitus. Nukreipti į
tuos, kuriuos laiko savo didžiausiais priešais. Euro-
poje toki priešai esą vakarų Vokietija, reikia tad
sukelti Amerikos opinijoje nepasitikėjimą vokiečiais,
kaip ravanšininkais, kaip žydų naikintojais, kurie į-
sibrovė net į valstybės departamentą. Amerikoje to-
kiais priešais laiko egzilus, kurių buvimas ir juo 1a-

146

biau veikla kliudo sovietinę įtaką Amerikos visuo-
menėje. Reikia tad parodyti tuos egzilus kaip žydų
naikintojus, genocido vykdytojus ir tt. Tai daroma
ialsifikuojant ne tik faktus, bet ir dokumentus. To-
kio pobūdžio akcijos liustracija yra 1963 skleidžia-
mas pamfletas “Nazi War Ciiminals Among Us by
Charles R. Allen, Jr?

(4) Lietuvių rankos prieš lenkus ir už lenkus. —
Eksterminacija kiek švelniau palietė kitų tautybių gy-
ventojus. Tiesa, čigonai kai kuriose vietose buvo vi-
sai išžudyti. Bet jų buvo tiek nedaug, kad jų dingi-
mas mažai pastebėtas.

Numačiusi sukurstyti vieną tautybę prieš kitą,
kaip komunistai vieną klasę prieš kitą, vokiečių oku-
pacinė valdžia pirmiausia siekė lietuvius nukreipti
prieš lenkus, ypačiai pasinaudodama lietuvių patrio-
tiniu sentimentu dėl Vilniaus. Kai generalkomisaria-
tas pradėjo repatriantus grąžinti iš Vokietijos į jų
buvusius ūkius, tai tuose ūkiuose buvusius lietuvius
Suvalkijoje ėmė kelti į Vilniaus kraštą, įsakydama
paimti tam reikalui vietos gyventojų ūkius. Dengda-
masi, kad gina ir vykdo lietuvių interesus, šalina iš
Lietuvos lenkišką elementą, generalkomisaro valdžia
sugalvojo įvykdyti ir visoje Lietuvoje valymą nuo
lenkų. Buvo sudarytas tariamų lenkų sąrašas, kurį,
kaip minėta, tvirtino srities komisaras. Pakliuvę į
tą sąrašą prievarta buvo suimami, dažniausiai bolše-
vikiniu būdu — nakčia, gabenami į lagerius, o iš
ten į Lenkiją ar... paleidžiami. Bet paleistieji jau
neturėjo kur dingti. Šiai akcijai norėjo panaudoti lie-
tuvius — kad tarėjų parašais būtų įsakyta tuos
“Tenkus" iškelti; kad lietuvių policininkai tai įvyk-
dytų. Lietuviam ši klasta buvo iš karto aiški. Prieš
ją protestavo trijų veteranų memorandumas: “Lietu-

147

vių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie
masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų
ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokiom
priemonėm, lygiai kaip nepritaria priemonėm, tai-
komom Lietuvos žydam“. — Tarėjas J. Petronis, ne-
sutikdamas su tariamųjų lenkų kėlimu iš ūkių, pasi-
traukė iš tarėjo pareigų. Žemės ūkio vadybai pavy-
ko atskirais atvejais apginti eilę ūkių. Pagrindinis ar-
gumentas — kad tai Lietuvos piliečiai, lietuviai. Šias
lietuvių pastangas pastebėjo ir lenkų pogrindinė spau-
da. Tik ji nebuvo patenkinta, kam lietuviai argu-
mentavo, kad iškeliamieji esą lietuviai. Lenkų spau-
da nenorėjo suprasti, jog tuo metu argumentas buvo
tas geresnis, kuris galėjo žmones gelbėti.

Tai buvo 1942. O jau kitais metais, ypačiai į
pabaigą, civilfervaltungas persiorientavo: ėmė len-
kus kurstyti prieš lietuvius Vilniaus krašte.

(5) Lenkų rankos prieš lietuvius. — Lenkų kurs-
tymu prieš lietuvius labiausiai išgarsėjo Vilniaus apy-
gardos komisaras Wulff. Jis leido organizuoti lenkų
partizanus, aprūpinti juos ginklais ir amunicija. Par-
tizanai buvo organizuojami prieš bolševikus partiza-
nus. Taip oficialiai, o faktiškai jie veikė prieš lietu-
vius, terorizavo ir žudė Vilniaus krašte lietuvių ad-
ministraciją, tarnautojus, mokytojus. Išvarinėjo ar
žudė lietuvius ūkininkus, kurie buvo atkelti iš Su-
valkijos. Lietuvių policininkų ir savisaugos dalinių
suimtieji lenkų partizanai, Wulffo įsakymu, buvo pa-
leidžiami, Visiem lietuviam policininkam buvo žino-
mas Wulffo įsakymas — neliesti lenkų partizanų.

Lenkam kiršinti prieš lietuvius, vokiečių civilinė
administracija ėmėsi ir provokacijos, leisdama gan-
dus, kad lietuviai pvz. keršija lenkam. Pogrindinė
spauda informavo: “Paskutiniu laiku vokiečiai sušau-

148

dė 10 Vilniaus lenkų ir apie 100 išvežė į koncentraci-
jos stovyklą, paskelbdami, kad tai padaryta už lietu-
vių kriminalinės policijos valdininko Padabos nužu-
dymą, nors nužudytasis buvo gestapo valdininkas“
(N. Lietuva 1943.X.15).

(6) Rusai ir ukrainiečiai prieš lietuvius. — Ci-
vilfervaltungas iš pradžių žiūrėjo į vietinius rusus
kaip į bolševikų simpatikus. Pamatę, kad lietuviai
nhesiduoda lengvai provokuojami prieš kitas tauty-
bes, ėmėsi vietinius rusus kurstyti prieš lietuvius. Ru-
sam buvo sudarytas tautinis komitetas. Jo pirmi-
ninku padarytas žinomas avantiūristas ir anksčiau
bolševikų agentas Stavrovskis, kuris dabar turėjo bū-
ti ne tik vokiečių akis, bet ir ruporas. Tose pareigose
jis skelbė atsišaukimus eiti išvien su “išvaduotojais"
vokiečiais, ragino savanorius į SS dalinius. Jis orga-
nizavo rusų susirinkimus atskirose vietose ir centri-
nį suvažiavimą. Per vietinius susirinkimus, kaip ra-
šė lietuvių pogrindžio spauda, vokiečių agentų buvo
mestas šūkis — stoti rusam į policininkus, kad atsi-
skaitytų su lietuviais. Per centrinį suvažiavimą buvo
“prašomas" komisariatas “apginti? rusus nuo... lie-
tuviškos savivaldos.

Prieš lietuvius mėgino panaudoti ir ginkluotus
kitų tautybių dalinius. Į Lietuvą buvo atsiųsti poli-
kai. Policinės pareigos buvo pavestos ir ROA (Russ-
kaja Osvoboditelnaja Armija) daliniam. Jiem kaip
tik buvo pavesta priežiūra koncentracijos lagerių, kur
buvo laikomi daugiausia lietuviai (Praveniškės). Sa-
vo pareigas jie ėjo uoliai. Nuo jų šūvių žuvo eilė
lietuvių. Dar daugiau — ROA kariai, buvę karo be-
laisviai raudonarmiečiai, gavę ginklus, kai kur ėmė
plėšti gyventojus, užpuldinėti namuose ir gatvėse,

149

žudydami pasipriešinusius. Toks teroras buvusių rau-
donarmiečių, kuriem vokiečiai pavedė saugoti vie-
tos gyventojų lojalumą vokiečiam, sukėlė visuo-
tinį pasipiktinimą ne tiek ROA kariais, kiek vokiečių,
nes buvo priimta, kaip sadistinis pasityčiojimas iš
lietuvių, pavedant juos jų didžiausių priešų raudonar-
miečių kontrolei.

Kas kita su latviais ir estais. Jie suprato vokie-
čių siekimus. Lietuvių pogrindinėj spaudoje buvo at-
siliepta, kad jie dažnai nematydavo ir negirdėdavo
to, kas lietuviam galėtų pakenkti darant kratas, sau-
gojant, suiminėjant.

(7) Eksterminacija dėl pyliavų. Vokiečiai mėgi-
no kurstyti ūkininkus prieš šviesuomenę, arba jos
tada vadinamus intelektualus. Buvo įsikalę į galvą iš
tariamai Lietuvą pažįstančių agentų, kad tik intelek-
tualai Lietuvoje esą priešingi vokiečių nacionalsocia-
listinei politikai; tik intelektualai esą vokiečiam ne-
priimtinos nepriklausomybės idėjos nešiotojai; tik in-
telektualai siekia nepriklausomos Lietuvos. Intelek-
tualai buvo laikomi vokiečių priešais, anglų ir net
bolševikų šalininkais, kurstančiais vokiečiam lojalius
ūkininkus. Tik nauja karta, kuri būsianti išauginta
vokiečių įtakoje, galėsianti atstovauti tikrai lietuvių
tautai, nes ji eisianti su tauta. Pati dabartinė lietu-
vių tauta esanti ūkininkų klasė, kuri norinti gerai
pirkti, gerai parduoti; kitokių siekimų, konkrečiai po-
litinės nepriklausomybės, ji neturinti. Smerkdami in-
telektualus ir prieš juos iškeldami ūkininkus bei
skirdami ūkininkam panegyrikas, iš tikrųjų betgi
vokiečiai nevengė tuos ūkininkus terorizuoti ir nai-
kinti. Tarp teroro būdų buvo pyliavos.

Jau 1942 m. vasario 19 dienos memorandume
žemės ūkio rūmai nurodinėjo generalkomisariatui pa-

150

vyzdžiais, kiek nepakeliamos buvo pyliavos, kada ge-
neralinis komisariatas paskyrė išreikalauti iš ūki-
ninkų vienkartinės pyliavos 312,000 tonų grūdų ir
330,000 t. bulvių. Paskirsčius grūdų ir bulvių kontin-
gentus tarp ūkininkų, kilo skaudžių kuriozų. Pvz.
vienam ūkininkui, prikūlusiam apie 165 cnt. rugių,
iš to kiekio sunaudojusiam 28 cnt. sėklai ir pasilikus
šeimai metam 20 cent, buvo paskirta pyliavos prista-
tyti 204 cnt. duoninių grūdų. Prikūlusiam apie 200
cnt. ir skyrusiam sėklai bei maistui apie 50 cnt.
paskirta pristatyti pyliavos 270 cnt. Dėl to už 1941
metus ūkininkai apskritai tegalėjo pristatyti tik 30
proc. nustatytos normos. Prieš nepristatančius buvo
imtasi represijų. 1942 keli šimtai ūkininkų iš Suval-
kijos, tarp jų ir moterų, už pyliavų nepristatymą bu-
vo išvežti į Vokietijos koncentracijos lagerius, ir
apie juos niekas daugiau nieko negirdėjo. Už pylia-
vų neišpildymą eilė ūkininkų demonstratyviai buvo
sušaudyti.

Šaudymo represijom labiausiai garsėjo Vilniaus
apygardos komisaras Wulff. Jis 1943 išsiuntinėjo vo-
kiečių karių grupes, kurios ragino pyliavas atiduoti.
Tuo pat metu komisaro ūkio vadovas (Wirtschafts-
iuehrer) Rexin pats važinėjo ir numatydavo ūkinin-
kus, kurie turėjo būti sušaudyti, kad įvarytų baimės
kitiem — po 3-5 ūkininkus iš valsčiaus. Paskui atvy-
kę gestapininkai, prisiderindami prie turgadienio ar
kokios šventės, visų akivaizdoje numatytas aukas nu-
šaudavo. Šaudavo iš užpakalio į pakaušį. Egzekucijos
vietoje aukas palikdavo kelias valandas. Tokių egze-
kucijos faktų pogrindinė spauda pranešė iš Trakų,
Pabradės, Rudaminos, Riešės, Paberžės ir kt.

(8) Darbo prievolė ir eksterminacija. — Dar-
bo prievolė konkrečiai reiškė lietuvių darbininkų ga-

151

benimą į Vokietiją karo pramonės ar ūkio darbam.
Vokiečiam tai buvo ūkinė parama. Paskiau tai buvo
ir represijos dėl lietuvių pasipriešinimo. Lietuviam
pasipriešinimas prieš darbininkų išvežimą reiškė ne
tik tautos gyvojo potencialo išlaikymą, bet ir poli-
tinę manifestaciją. Įtampa iš abiejų pusių labiau-
siai kilo nuo 1943 kovo mėn., kada vokiečiam ne-
pasisekė suorganizuoti lietuvių SS legiono.

Įtampoje dėl darbo jėgos gausu dramatinių epi-
zodų. Ar nę populiariausias po visą kraštą pogrindi-
nės spaudos išnešiotas epizodas apie Ziežmarius, ka-
da vokiečiai jau nepasitikėjo lietuvių policininkais
ir patys gaudė darbo jėgą, apstodami kinus, teat-
rus, gatves ir net įsiverždami ginkluoti į bažnyčią.

“1943.XI.9 areštuotas Žiežmarių klebonas prel.
Sužiedėlis, savo dvasinei vyriausybei parašęs rapor-
tą, kaip Harmo ir Wulffo žandarai š.m. IX. 10 d.
išniekino Žiežmarių bažnyčią. Žmonėms gaudyti eks-
pedicija atvyko pamaldų metu. Wulffo pavaduotojas
Reinas pareikalavo vietos kunigus išvaryti žmo-
nes iš bažnyčios. Šiems atsisakius, į bažnyčią su šal-
mais, autom. ginklais ir granatomis įsiveržė per 20
vokiečių žandarų. Klūpančias jaunesnes ir gražes-
nes moteris jie ėmė už parankių ir tempė į tikrini-
mo komisiją. Prie altoriaus subėgusios jaunos mer-
ginos rankomis susikibusios vokiečių virtinės buvo
krūtinėmis išstumtos. Komisijos paimtos tuojau bu-
vo sodinamos į sunkvežimius ir vežamos" (Į Laisvę
1943 Nr. 22). Kada vyskupas T. Matulionis, remda-
masis prel. Sužiedėlio raportu, išdrįso protestuoti, jis
buvo iškviestas aiškintis į vokiečių saugumą, ir iš
jo buvo reikalaujama, kad atsiimtų savo protesto
raštą: nenorėjo, kad toki dokumentai liktų. Vysku-
po nesuėmė; nepatogu buvo suimti tą, kuris buvo

152

praleidęs 12 metų bolševikų kalėjimuose; negi jį
kaltinsi bendradarbiavus su bolševikais,

Teroras ypačiai veikė, kai 1943 metų vidury buvo
paskirtas naujas SS policijos vadas partijos genero-
las Harm, atkeltas iš Dniepropetrovsko, kur buvo
spėjęs pasižymėti represijom prieš ukrainiečius. Pa-
sitelkęs Vilniaus miesto ir apygardos komisarus
Hingstą ir Wulffą, sudarė 5,000 essesininkų dalinį
ekspedicijom. Ši ekspedicinė kariuomenė nusiaubė
rytų Lietuvą beveik iki Kaišiadorių. Pradėjo nuo
Švenčionių ap. Iš čia išvežė 2,000 žmonių. Paskiau
perėjo Svyrių ap., Pabradę, Riešę, Nemenčiną, Tra-
kus, Lentvarį, Valkininkus, Varėną, Eišiškes, Perlo-
ją, Žiežmarius ir kt. Atvykusi ekspedicija į naują
vietą tuojau išjungdavo telefonus, suiminėjo lietuvių
policiją, nuginkluodavo ir taip išlaikydavo visą ope-
racijos metą. Daug kur ekspedicija rasdavo gyven-
tojus išbėgiojus, paliktus tuščius miestelius, kaimus,
viensėdžius. Vietom krėtė ir miškus. Giliau į miškus
vengė eiti. Perlojiečiai ekspedicininkus pasitiko iš
miško kulkosvydžių ugnimi. Tik sulaukę trijų bata-
lionų pagalbos, išdrįso toliau žygiuoti. Mišką iškrėtę
nieko nerado.

Už pasikesinimus prieš vokiečius turėjo atsakyti
šeimos nariai ir giminės. Antai, 1943.VI.11 keturi
Eitkūnų gestapo tarnautojai atvyko į Eglininkų kai-
mą, Vilkaviškio ap., pas sklypininką Ulevičių. Jis,
matydamas, kad atvyko jo suimti, iš automatinio
ginklo nušovė visus keturis gestapininkus ir pats su
šeima pasislėpė. Gestapas buvo numatęs sudeginti vi-
sus apylinkės namus. Bet paskiau sprendimą pakei-
tė, ryždamasis sugauti pirma Ulevičių. Besislapsty-
damas po kaimus, Ulevičius pataikė ant provokato-
riaus, kuris sykiu su vokiečiais jį nušovė. Buvo iš-

153

aiškinta, kur Ulevičius slapstėsi. Buvo suimta jo žmo-
na ir du nepilnamečiai vaikai. Suimta taip pat per
100 įtartų jam padėjus. Jų dalis, daugiausia giminės,
sykiu su Ulevičiaus šeima buvo sušaudyti.

Į 1943 pabaigą įtampa kiek atsileido, kada bu-
vo rengiamasi šaukti lietuvių atstovų konferenciją, iš
kurios vokiečiai tikėjosi pritarimo, kad lietuviai “ak-
tyviai įsijungtų į karą“. 1944 pradžioje leido netgi
organizuoti lietuviam savo kariuomenę, vadinamą
Vietinę Rinktinę. Bet kaip prieš metus lietuviam
užtraukė civilinės okupacinės valdžios rūstybę SS
legiono suboikotavimas, taip dabar Vietinės Rinkti-
nės nelauktas pasisekimas. Jeigu lietuviai gali gau-
siai stoti į Vietinę Rinktinę, tai jie gali stoti ir į dar-
bus Vokietijoj. Ir jau 1944 vasario 18 pogrindinėje
spaudoj pasirodė Vliko, tik ką pradėjusio veikti, at-
sišaukimas, kuriame buvo įspėjama apie planą: “Vo-
kiečių okupacinė valdžia paruošė planą paimti iš Lie-
tuvos į Reichą darbams, pradedant 1944 m. kovo
5 d., maždaug po 5,000 žmonių kas savaitę: vyrų
tarp 15-55 ir moterų tarp 16-45 metų amžiaus, iš vi-
so 100,000 žmonių. Šį lietuvių tautos egzekucijos
vykdymą vokiečiai bando primesti lietuviškos admi-
nistracijos aparatui" (Cit. Į Laisvę 1944 Nr. 4)

Pagal kalbamą specialų potvarkį, vardų, “Nuro-
dymai darbo jėgoms Reichan surinkti", šaukiamieji
pristatomi jėga. Jei kas slapstosi, tai kaip “pakaita-
las darbo naudojimui į Reichą imamas vienas ar ke-
letas šeimos narių". Lietuvos žemės ūkyje buvo pa-
liekama tik viena darbo jėga 15 ha., kiti turėjo
tekti darbam į Vokietiją. Lietuvių reagavimas i tai
buvo — griežtas ne.

Minėtas tik šiuo metu pradėjęs veikti Vlikas davė
direktyvą, o pogrindinė spauda ją greitai po visą

154

kraštą išnešiojo tokio pobūdžio: “Vyriausias Lietu-
vos Išlaisvinimo Komitetas įspėja visus administra-
cijos pareigūnus, kurie bus bandomi panaudoti šiai
žiauriai mūsų tautos egzekucijai vykdyti, aiškiai ap-
sispręsti už savo tautą, už Lietuvą, kad ir grėstų dėl
to vokiečių represijos... Komitetas taip pat nuro-
do ir visiems šaukiamiesiems nepasiduoti teroro bai-
mei. Kaip į visus ligšiolinius piktus okupantų kės-
lus mūsų atžvilgiu, taip ir į šitą visi lietuviai turi
drąsiai ir vieningai tarti — NE! (Į Laisvę 1944
Nr. 4).

Šūkis pagavo visus, nuo apačios iki viršūnės.
Imamieji į darbus slapstėsi. Policininkai pro pirštus
žiūrėjo į besislapstančius, apskričių viršininkai rapor-
tavo, kad jie negalėsią surinkti jiem skirto kontin-
gento. Tarėjai derėjosi su komisariatų ir iš 100,000
nusiderėjo 80,000 paskiau iki 30,000. O kada atėjo
paskutinis terminas atiduoti darbininkus, jų pasiro-
dė tesurinkta 8,000.

Per visą okupacijos laiką, nepaisant pasiprieši-
nimo, per darbo įstaigą buvo surankiota darbam į
Vokietiją, darbo tarėjo dr. J. Paukščio privačiai pa--
teiktom žiniom, apie 75,000.

(9) Bolševikų partizanai ir gyventojų ekstermina-
cija. — Nuo 1942 vidurio bolševikai pradėjo siųsti į
Lietuvą pirmas savo partizanų grupes. Bazę susi-
darė Kazilų miškuose prie Disnos. Iš ten skverbėsi
miškais į šiaurės rytų Lietuvą — Biržų, Zarasų,
Rokiškio, Utenos apsk., o taip pat Švenčionių, Vil--
niaus, Trakų. Tų metų gruodžio 26 Maskvoje, valsty-
bės gynimo tarybos įsakymu, buvo oficialiai suda--
rytas Lietuvos partizaninio judėjimo komitetas. Jo
viršininku buvo paskirtas kompartijos sekretorius A.
Sniečkus, to komiteto šiaurės rajono pirmininkų M.

155

Šumauskas. Partizanų grupėse dalyvavo ar jom va-
dovavo rusai. Štabas tebeliko Kazilų miškuose. Par-
tizanų permetimas per frontą sklandytuvais pagy-
vėjo nuo 1943 vidurio.

Bolševikinių partizanų uždavinys buvo karinis
— užfrontėje paraližuoti priešininko judėjimą ir tie-
kimą — sprogdinti tiltus, geležinkelius, apšaudyti
automobilius, terorizuoti vietos administraciją ir gy-
ventojus. Vokiečiai atsakė tuo pačiu metodu, kaip
Europos vakaruose — Prancūzijoje, Italijoje — re-
presijom prieš vietos gyventojus. Vokiečiai nežiūrėjo
esminio skirtumo tarp rezistencijos vakaruose, kur
partizanai buvo kilę iš vietos gyventojų, ir parti-
zanų Lietuvoje, kur jie buvo atgabenti iš Maskvos,
Lietuvos gyventojų priešai, prie jų prijungti ru-
sai, kaukaziečiai, treniruoti partizaninei kovai. Ko-
munistai — 1941 karo pradžioje pabėgę į Rusiją, o
taip pat Lietuvos gyventojai kentėjo tad nuo abejų;
kentėjo bolševikų partizanų plėšiami ir terorizuoja-
mi; dar labiau kentėjo nuo vokiečių represijų, kada
jie už partizanų sabotažo aktus degino visos apylin-
kės trobesius, o gyventojus šaudė ar išvežė. Antai
prie Lintupėnų buvo apšaudytas automobilis su
dviem vokiečiais. Automobilis buvo atvestas vokie-
čių bendradarbės į partizanų rankas. Už tai baudžia-
masis būrys sudegino trobesius, o bažnytkaimio gy-
ventojus — lietuvius, lenkus, rusus, tarp jų ir du
ja (vadovaujama leitenanto Kupraičio, klaipėdiečio)
atvyko į Šarkiškių kaimą, Valkininko valsčių, apsu-
po kaimą, įsakė visiem gyventojam vyram, moterim
vaikam, išeiti ant kelio, patardami pasiimti ką nors
iš mantos. Paskui pradėjo nuo ūkininko Vlado Skliu-
to trobesių ir visą kaimą sudegino. Kai jaunesnieji

156

vyrai leidosi į mišką, apšaudė. Likusius visus nusiga-
beno į Varėną (I). Ten moteris ir vaikus paleido.
Ukininką Skliutą sumušė iki sąmonės netenkant
kaltindami už partizanų laikymą. Paskui jį ir kitus
ūkininkus (pogrindinė spauda minėjo Vinco Biegšo,
Mato Pigagos, Valicko pavardes) nuvežė į Vilniaus
Lukiškių kalėjimą. Ten jų likimas nežinomas.

Šios eksterminacijos viršūnė buvo pagarsėjęs
1944 birželio mėn. Pirčiupio kaimo sunaikinimas.
Plente nuo Vilniaus už 44 kl. birželio 3 buvo ap-
šaudytos vokiečių mašinos ir penki kariai užmušti
kaip tik ties Pirčiupio kaimu. Eišiškių ir Vilniaus
komendantūros sutartinai anksti rytą apsupo Pir-
čiupio kaimą. Visų 24 ūkių gyventojus suvarė į kluo-
ną ar pirkias, užrišo ir padegė. Vyrai išlaužė duris,
bet buvo sutikti šūviais. Moterys mėgino išmesti
iš ugnies kūdikius, bet jie buvo sumetami atgal.
Viso nužudyta 119 (58 vyrai ir 61 moteris). Kada
parapijos klebonas norėjo sudegusius kūnus palaido-
ti, sargyba neleido — patarinėjo kreiptis į lietuvių
policiją; ji nužudžiusi, tai ji galinti ir leisti. Iš tikrų-
pitonas Giessler. Iš viso kaimo telikę keli ūkininkai,
kurie tuo metu buvo išėję į laukus.

Barbarybė ir cinizmas čia perpildė saiką. Bol-
ševikai Pirčiupio kankiniam 1960 pastatė paminklą
kuris vėliau buvo sutvirtintas Lenino premija. Pa-
minklas turėjo kalbėti apie barbariškus vokiečių
darbus, Lieka betgi išaiškinti dar: kas tą sunaiki-
nimą išprovokavo. Iš pradžių buvo viena versija —
vokiečių karius nužudė lenkų partizanai. Taigi, len-
kų partizanai, kuriuos leido organizuoti Vilniaus apy-
gardos komisaras Wulfas. Paskiau, kada jau po 1960
bolševikai ėmė skelbti savo partizanų veiklos ap-

157

rašymą, aiškėjo, kad šioje srityje ypačiai buvo su-
stiprintas bolševikinių partizanų veikimas ir kaip

tik tokios pat rūšies — laukti prie kelių ir naikinti
vokiečių mašinas. Tad tvirtesnio pagrindo turi antra
versija — Pirčiupio sunaikinimo ko-autorius yra

Maskvos partizanai. Pirčiupio paminklas, gal būt, tu-
ri pridengti bolševikų žygdarbius, kaip įrašas Kaune
prie devintojo forto, kur buvo laikomi ir naikinami
žydai, dengia nuo atminimo bolševikų tame pat forte
laikytus šimtus nuteistųjų skirtų koncentracijos dar-
bam į Vladivostoką ar kitas Sovietų sritis. Lietu-
viam tas skulp. G. Jokūbonio paminklas gali kalbėti
jame neįrašytais žodžiais: paminklo skausminga mo-
tina yra simbolis tautos, kenčiančios dėl vaikų ne-
kaltai sunaikintų ar tebenaikinamų barbarybės iš Ry-
tų ir Vakarų.

i. Lietuvos karių drama: kariauti sutinkam, bet tik
už Lietuvą!

Lietuviai norėjo turėti savo kariuomenę, kuri tar-
nautų pirmoj eilėj kovai už nepriklausomą Lietuvą.
Vokiečiai norėjo, kad lietuvių kariniai daliniai būtų,
bet reikalavo, kad jie tarnautų be jokių aspiracijų į
Lietuvos nepriklausomybę. Čia išsiskyrė lietuvių bei
vokiečių norai, ir bendradarbiavimo negalėjo būti.
Vokiečiai tada lietuvių karinius dalinius mėgino or-
ganizuoti savo nuožiūra, be lietuvių visuomenės pri-
tarimo. Jei tai nesisekė, darė nuolaidas ir davė paža-
dus lietuviam, iš anksto pasiryžę jų nesilaikyti ir tuo
būdu surengdami į okupacijos pabaigą kruvinus kon-
fliktus.

(1) Savisaugos batalionai. — “Pirmuosius lietu-
vių karinius dalinius savo reikalam vokiečiai pradėjo
Lietuvoje formuoti iš 29-tojo korpo karių, pasiprie-

158

šinusių rusam ir likusių Lietuvoje“ (St. Raštikis). O
vyko tai šiuo būdu:

“Vokiečių rusų karui prasidėjus, buvusio lietuvių
teritorinio 29-ojo (Vitkausko) korpo dvi divizijos,
179-oji ir 184-oji, ir Vilniaus pėstininkų karo mokyk-
la su ginklais, bet beveik be šaudmenų, rusų buvo iš-
skirstytos dviejuose, viena nuo kitos toli esančiuose
poligonuose, Švenčionėliuose ir Varėnoje. Prieš pat
karą visi vyresnieji lietuviai vadai rusų buvo arba
suimti arba pakeisti rusais. Jaunesnieji karininkai ir
kareiviai buvo palikti be savo vadų, vienų rusų vado-
vaujami. Rusų kariuomenei pradėjus labai netvarkin-
gai trauktis iš Lietuvos į Tarybų Sąjungą, lietuviai
kariai pasipriešino rusams ir atsisakė trauktis iš Lie-
tuvos į SSSR. Vieni jų savarankiškai, kiti, susijun-
gę su lietuviais sukilėliais partizanais, liko tėvų ir
protėvių žemėje. Nuo rusų negalėjo atsipalaiduoti ir
buvo priversta trauktis kartu su jais į rytus tik nedi-
delė buvusio 29-ojo korpo dalis, apie du tūkstančių
lietuvių karių".

“Nuo rusų atsipalaidavę lietuviai kariai labai
troško tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Šitą jų norą
vokiečiai pradėjo naudoti savo tikslams pasiekti. Pir-
miausia jie pradėjo grasinti, kad visus šiuos karius jie
laikysią karo belaisviais, kuriuos vokiečiai tuo laiku
labai žiauriai naikino badu ir kitomis priemonėmis.
Keli šimtai lietuvių jau buvo uždaryti bendrose ka-
ro belaisvių stovyklose kartu su rusais“.

“Kaune lietuvių karo belaisvių buvo nedaug.
Daugiausia jų buvo Vilniuje, Alytuj, Varėnoj. Dalis
lietuvių jau buvo nugabenta į rusų karo belaisvių
stovyklą prie Karaliaučiaus. Alytus ir Varėna prik-
lausė Vilniaus vokiečių karo komendantui." (St. Raš-
tikis, Kovose dėl Lietuvos II, 304 p.).

159

Gen. St. Raštikis žodžiu ir raštu kreipėsi į gen.
leit. von Rocgues, kad lietuvius karius paleistų. Pas-
tarasis atsakė raštu, kad lietuviai belaisviai nebūsią
laikomi kartu su rusais, bet kad bus paleisti tik tie,
kurie nebus paskirti pagelbinei vokiečių kariuomenės
tarnybai. Tačiau von Rocgues kompetencija nesiekė
Vilniaus ir Alytaus. Ten buvo Vilniaus komendanto
plk. lt. Zehnpfennigo kompetencija. Gen Raštikis pa-
siuntė pas jį b.g. Zaskevičių. Rezultatai: “Komendan-
tas nesileido į jokias derybas, iš pat pradžių labai
kategoriškai pasielgė su lietuviais kariais — arba lik-
ti vokiečių pagelbinėje tarnyboje arba eiti į rusams
skirtas belaisvių stovyklas. Dalis lietuvių karių, ma-
nydami, kad iš tokios pagelbinės tarnybos ateityje
gal galėsiąs susidaryti branduolys būsimajai Lietuvos
kariuomenės užuomazgai, kiti iš baimės patekti į be-
laisvių stovyklas sutiko tarnauti. Vėliau jie buvo
papildyti savanoriais. Šie savanoriai turėjo pasirašy-
ti sutartį tarnauti tik tris mėnesius. Tačiau tam lai-
kui praėjus, niekas jų nebuvo paleistas namo, nors
daugelis jų nebenorėjo toliau tarnauti. Visi jie vie-
ton sutartų trijų mėnesių buvo priversti tarnauti po
keleris metus net iki karo galo. Tokiu būdu atsirado
vadinamieji savisaugos batalionai. Keli tūkstančiai
į tuos batalionus nepatekusių lietuvių karių išvengė
karo belaisvių stovyklų ir buvo paleisti namo. Taip
pat pavyko išlaisvinti ir paleisti namo ir tuos mūsų
karius, kurie jau buvo patekę į rusams skirtas karo
belaisvių stovyklas Lietuvoje arba Vokietijoje“ (St.
Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 305 p.).

1942 metais batalionų buvo net 22. Vėliau 1944
metais jų skaičius sumažėjo iki kelių, o bendras ka-
rių skaičius juose iš beveik 20,000 sumažėjo iki
4-6,000. Priežastis? Bėgo, kas galėjo, nes jautėsi esą

160

apgauti. Gen. St. Raštikio teigimu, šiems savisaugos
batalionams vadovauti iš pradžių buvo organizuotas
bendras štabas ir inspekcija. Vėliau šios institucijos
buvo sumažintos, o jų vadas buvo paverstas beveik be-
teisiu ryšių karininku. Atskirų batalionų priklauso-
mybė buvo decentralizuota ir išimta iš lietuvio ryšio
karininko žinios. Visas betarpiškas vadovavimas vo-
kiečių buvo paimtas į jų rankas. Nepaisant pažado,
kad tai batalionai vietinei apsaugai, kai kurie jų buvo
išsiųsti į generalinę guberniją (Lenkiją), Ukrainą, Gu-
diją, kai kurie atsidūrė net Jugoslavijoje ir Italijoje.

(2) Transporto talkininkai. — 1942 naujos pas-
tangos panaudoti lietuvių jaunimą, specialiai studen-
tus ir aukštesniųjų klasių mokinius, buvo vadinami
transporto talkininkai. Juos organizavo generalkomi-
saras drauge su feldkomendantu. Abiejų pasirašytame
atsišaukime jaunimas buvo kviečiamas stoti į trans-
porto talkininkus, kurių uždavinys buvo palaikyti ryšį
su toli nuėjusių frontu. Stojantiem žadėjo... degti-
nės ir tabako, o nestojantiem grasino mirties bausme.
Šis atsišaukimas susilaukė didžiausio pasipiktinimo ci-
viline ir karine vyresnybe, kurios tokius idealus pa-
statė Lietuvos jaunimui prieš akis — tabako ir deg-
tinės ... Po nakties daug atsišaukimų buvo nudrasky-
ta; kitur užspausdintas ant to pat atsišaukimo atsa-
kymas “Nestoti!". Dar kituose prie žadamų degtinės
ir tabako prirašyta — “ir mergų".

Kiek pasisekė suimti, nėra tikslesnės žinios. Su-
imtieji buvo nugabenti į pafrontę ar frontą. Jų pa-
dėtis buvo blogesnė juo labiau, kad jie buvo betei-
siai: paimti prievarta, o laikomi savanoriais, taigi
neturėjo teisės į karių aprūpinimą...

Transporto talkininkų rinkliava betgi nepaten-
kino okupacinės administracijos. Tada pavarė pasto-

161

tes ir vyrus paėmė su vežimais ir arkliais. Juos nusi-
varė po kelis šimtus kilometrų iki pat rytų fronto.
Dalis, palikę vežimus ir arklius, pėsti tuojau sugrįžo,
kiti atsirado tik po kelių mėnesių.

(3) SS legionas, 1942 metais vokiečiam pavyko
sudaryti SS dalinius Estijoje ir Latvijoje. Be mėgi-
nimo juos organizuoti ilgiausiai išliko Lietuva. Jai
eilė atėjo 1943 sausio mėn. Iniciatyvos ėmėsi SS ir
policijos vadas Lietuvoje gen. mjr. Wysocki. Pagal
jo planą SS legiono vadu turėjo būti gen. St. Raš-
tikis. Organizuoti turėjo generaliniai tarėjai, kurie
ir buvo iškviesti tam reikalui į Rygą pas gen. Jeckel-
ną, “SS vadą Rytam". Bet gen. Raštikis atsisakė būti
vadu, generaliniai tarėjai atsisakė organizuoti. “Vokie-
čiai, matydami, kad su lietuviais bus sunku susikal-
bėti, ir generaliniams tarėjams prižadėjus netrukdyti
vokiečiams lietuvių SS legiono reikalu, pradėjo patys,
be lietuvių, viešai skelbti, kad lietuvių SS legionas
jau formuojamas, pradėjo propaguoti, ragindami lie-
tuvius karininkus, puskarininkius ir kareivius stoti
savanoriais į tą legioną. Kandidatams buvo žadamos
įvairiausios gėrybės — geras maistas — geri drabu-
žiai, sulyginimas jų teisių su vokiečių esesininkų tei-
sėmis, pirmenybės darbui, tarnybai ir net nekilno-
jamam turtui po karo gauti ir tt. Prie SS ir policijos
vado įstaigos Kaune, Laisvės Alėjoje, Pažangos rū-
muose buvo įsteigtas lietuvių SS legiono formavimo
štabas, kurio viršininku buvo paskirtas... majoras
Songinas (pirmojo pasaulinio karo metu buvęs leite-
nantas vokiečių armijoje, nuo 1919 tarnavęs Lietuvos
kariuomenėje, kurioje ištarnavęs 20 metų buvo pa-
leistas į atsargą majoro laipsniu; kalbamu metu jis
buvo gen. mjr. Wysockio, vokiečių SS ir policijos va-
do Lietuvoje, adjutantas. Aut.).

162

Prie gausių pažadų kandidatam į legioną jau ne-
buvo degtinės ir tabako. Bet nebuvo ir kito pažado
— kad SS legionas bus skirtas Lietuvos nepriklauso-
mybei ginti. O tai ir buvo pagrindinė priežastis, kad:
“iš vyresniųjų lietuvių karių į legioną buvo įsirašę
tik du: Kaune ats. plk. Birontas ir Panevėžy int. b.
gen. Navakas. Abu jie buvo nerikiuotės karininkai:
Navakas buvo intendantas, o Birontas beveik visą sa-
vo tarnybą Lietuvos kariuomenėje buvo praleidęs ne
rikiuotėje, bet įstaigose".

“Stipri lietuvių pogrindžio spauda pasisakė prieš
legioną ... Visos vokiečių pastangos susilaukė visiško
boikoto" (St. Raštikis Kovose dėl Lietuvos II, 325 p.).
Ypačiai boikotavo kaimo jaunimas. Propagandistai
prieš legioną buvo tiek drąsūs, kad kai kur pastatė
vyrus prie komisijos durų sulaikyti tiem, kurie drįs-
tų ateiti į komisiją siūlytis; kitur prie komisijos būs-
tinės prisegė plakatus, jog registracija į legioną ati-
dedama, ir komisijos nariai pro langus stebėjosi, kad
vienas kitas prieina prie durų, bet niekas neužsuka
į vidų.

Žinia apie legiono fiasco Lietuvoje pasklido, At-
vyko į Kauną gen. Windeckeris, Ribbentropo įgalio-
tinis prie reichskomisaro Rygoje, privačiai teirautis
apie padėtį. Lankėsi pas komendantą gen. Justą, pas
gen. Raštikį, gen. Nagių; kalbėjosi su pirmininko pa-
reigas ėjusiu laikinojoj vyriausybėj. Teiravosi, kodėl
lietuviai nesugyvena su civilfervaltungu ir nusistatę
prieš SS legioną. Jam buvo pakartotos civiliervaltun-
go pastangos nuneigti lietuviam politinės nepriklau-
somybės teises, o kovoti prieš bolševikus be politi-
nės nepriklausomybės tikslo lietuviuose nebus entu-
ziazmo. Į tai Windeckeris tegalėjo kartoti bendrą

163

frazę — reikia dabar kovoti prieš bolševizmą, o jau po
karo bus atsiskaityta pagal nuopelnus.

Windeckeris išvyko, o civilfervaltungas ir SS
rengė represijas. Jas įvykdė 1943 kovo 16-17. Pagal
civilfervaltungo paruoštą sąrašą gestapui pasisekė
suimti 46 “intelektualus“, tarp kurių buvo tarėjai,
profesoriai, gimnazijų direktoriai, kunigai, gydytojai,
žurnalistai, tarnautojai, senimas ir jaunimas. Dau-
giausia jų buvo paimta iš Kauno ir Vilniaus, bet
buvo taip pat iš Mariampolės, Šiaulių. Suimtieji bu-
vo išgabenti į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Jų
kančios kelias ir gyvenimas yra aprašytas išlikusiųjų
atsiminimuose (A. Gervydo Už spygliuotų vielų, Sta-
sio Ylos Žvėrys ir žmonės, Balio Sruogos Dievų miš-
kas).

Anuos atsiminimus skaitydamas, nuo šiurpą ke-
liančių faktų pakyli į refleksiją: Bažnyčios viena iš
tvirtybių yra jos kankiniai; ir tautos gali būti tvir-
tos savo kankiniais; Bažnyčia saugoja savo kanki-
nių relikvijas, kad jos kalbėtų gyviesiem; atsimini-
mai iš Stutthofo yra tautinės relikvijos, rodančios ko-
kia didelė auka buvo sudėta už visos tautos pasiprie-
šinimo dvasią. Jos vardam tautos atmintyje palaikyti
čia teįmanoma surašyti juos tokia eile, kaip jie buvo
surašyti 1943 kovo 25-6 Stutthofo koncentracijos la-
gerio sąrašuose:

Juozas Valenta, Algirdas Tumėnas, Kazys Rakiū-
nas, Aleksandras Kantvilas, Jonas Čiuberkis, Bronius
Grigas, Petras Buragas, Antanas Liūdžius, Vincas
Blažys, Rapolas Mackonis, Balys Sruoga, Vytautas Tu-
mėnas, Vladas Jurgutis, Jonas Malinauskas, Jonas
Šernas, Vladas Butkus, Petras Kiškis, Jurgis Valiu-
kevičius, Petras Mačiulis, Adolfas Barginavičius, Jo-
nas Noreika, Petras Kerpė, Alfonsas Lipniūnas, Jonas

164

Rimašauskas, Ignas Budrys, Antanas Januševičius,
Zigmantas Masaitis, Leonas Puskunigis, Kazys Kuprė-
mas, Pilypas Žukauskas, Kazys Bauba, Vytautas Sta-
nevičius, Jonas Katinauskas, Antanas Kučinskas, My-
kolas Pečeliūnas, Juozas Narakas, Pranas Germantas,
Stasys Puodžius, Mikas Mačiokas, Antanas Starkus,
Stasys Yla, Mečys Kriaučiūnas, Mečislovas Mackevi-
čius, Juozas Bredikis.

Po trijų mėnesių suimtieji, kurie išliko nenukan-
kinti, buvo pavadinti “garbės kaliniais“ — atgavo
savo pavardes vietoj numerių, atleisti nuo darbų ir
turėjo teisę gauti siuntinukus. Ilgainiui šie “garbės
kaliniai" virto “garbės konsulais“, t.y. rūpintojėliais,
globėjais tiem lietuviam, kurie paskiau buvo atgaben-
ti — 1943 balandžio 18 atgabentai žurnalistų 16 žmo-
nių grupei, 1944 gegužės 21 atgabentiem 110 karių
iš Vietinės Rinktinės ir kt. Tas pasikeitimas ištremtų-
jų likime buvo rezultatas įvykių, kurie toliau riedėjo
Lietuvoje kaip pastangos ieškoti kompromiso, kuris
tramdytų įerzintus okupacinius “liūtus".

(4) Kompromisų konferencijos. — 1943 kovo 17
pasklidus gandam apie suėmimus, pirmasis generali-
nis tarėjas P. Kubiliūnas ėmėsi iniciatyvos padėčiai
švelninti. Sukvietė visuomenės veikėjų, įtakingų as-
menų ir aukštųjų karininkų pasitarimą, kad jie pa-
reikštų pritarimą SS legionui ir nuimtų kaltinimą,
gen. komisaro mestą visiem lietuvių “intelektualam"".
Gen. komisaras kaltino, kad lietuviai intelektualai
kurstą tautą prieš vokiečius, padedą bolševikam; esą
lietuvių SS legiono formavimas sustabdomas; lietu-
viam daugiau nebūsią leista jo organizuoti, nes jie
neverti garbės būti SS tarnyboje; jo vietoj lietuviai
turėsią duoti darbininkų naują kontingentą Vokieti-
jai — 100,000. Tas kaltinimas tą pat dieną buvo pa-

165

skelbtas spaudoje ir per radiją. Iš pirmojo tarėjo pa-
reiškimo aiškėjo, kad gen. komisaras grasinęs suimti
daugiau lietuvių intelektualų ir įvesti padėtį kaip
generalinėje gubernijoje (Lenkijoje). Pirmasis tarė-
jas terado išeitį paskelbti atsišaukimą, kuriuo ragi-
namas jaunimas talkinti vokiečiam kovoje su bolše-
vikais. Tekstą pakeitus tiek, kad jame dingtų SS le-
gionas, atsišaukimas buvo pasirašytas.

Atsišaukimo rezultatas — iš vienos pusės tiesiai,
atvirai, įvykių įkaitintame ir kiek bravuriškai nusi-
teikusiame jaunime tas atsišaukimas sukėlė pasipik-
tinimą pasirašiusiais, Iš kitos pusės vienas iš pasira-
šiusių aiškino: “Kaip ir kiti, aš pasirašiau atsišauki-
mą su labai skaudančia širdimi, tačiau su įsitikin-
mu, kad visi lietuviai, ypačiai mūsų jaunimas, jau
gerai orientuojasi visuose reikaluose, jog jie tikrai
supras, ką pasirašiusieji norėjo patys pasakyti ir kas
jiems buvo padiktuota iš šalies. Be to, tas atsišauki-
mas tuomet buvo vienintelė priemonė tuoj sulaikyti
lietuvių inteligentų suiminėjimo bangą, kuri būtų pa-
siekusi nežinia kurias ribas, jei atsišaukimas būtų
buvęs atmestas ... Šis aiškinimas vėliau visiškai pasi-
tvirtino: politiškai subrendusi lietuvių visuomenė ir
jaunimas puikiai žinojo (kai kurios mūsų pogrindžio
organizacijos dar tą pačią dieną painformavo jauni-
mą, ką tai reiškia), kaip suprasti tokių ir kitų para-
šų atsiradimą, ir reagavo taip, kaip ir turėjo reaguo-
ti, o vokiečių teroro banga buvo sulaikyta" (St. Raš-
tikis, Kovose dėl Lietuvos II, 328 p.).

Praktiškai bet kokių karinių dalinių organizavi-
mas buvo atidėtas. Tačiau minėtame visuomenės vei-
kėjų pasitarime bene darbo tarėjas dr. J. Paukštys
buvo kėlęs mintį, kad reiktų šaukti visuomenės kon-
ferenciją, kuri pasisakytų dėl karinių dalinių orga-

166

nizavimo. Vokiečiai jai nebuvo priešingi. Tačiau jie
nustatė jos pobūdį ir šaukimo būdus, kad nedomi-
nuotų, anot jų, intelektualai o gautų savo nuomonę
pareikšti tiesiai “tautos atstovai". Konferencijos da-
lyviai buvo parenkami tokiu būdu: tarėjai nuvažiuo-
ja į apskrities miestus; sutaria su apskrities virši-
ninkuų, kuriuos Žmones pakviesti į konferenciją; kan-
didatus dar patikrina gen. komisaras, pasilikdamas
teisę išbraukti ar papildyti. Šitaip buvo sušaukta
1943 pavasarį konferencija Kaune, Vytauto Didžiojo
muzėjaus patalpose. Jai pirmininkavo prof. M. Bir-
žiška, kuris turėjo vilčių, kad šitokia konferencija
suvaidins panašią rolę, kaip 1917 metais Vilniaus kon-
ferencija. Bet tokiom viltim maža buvo pagrindo. Dar
prieš konferenciją jos programos rengimo komisija,
kuriai pirmininkavo gen. St. Raštikis, buvo atsistaty-
dinus, kada generalkomisaro politinio skyriaus virši-
ninkas von Luethe nesutiko, kad rezoliucijose būtų
vartojami žodžiai “nepriklausomybė", “valstybė", “ka-
riuomenė“ (žr. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II,
331 p.). Konferencijai buvo pasiūlyta rezoliucija, reda-
guota generalkomisariato; konferencija prašo Vokie-
tijos vyriausybę leisti organizuoti karinius dalinius
kovai prieš bolševizmą Vokietijai vadovaujant. Kon-
ferencija rezoliucijas pakeitė ta prasme, kaip buvo
atsistatydinusios komisijos paruošta: pasisakė už rei-
kalą kovoti prieš bolševizmą, už reikalą organizuoti
karinius dalinius; minėjo Lietuvos laisvę, vardan ku-
rios lietuviai kariai stoja į kovą. Kitaip sakant, kon-
ferencija davė rezoliucijai idėjinį pagrindą, valstybinį
tikslą. Kada konferencijos pirmininkas su pirmuoju
tarėju rezoliucijas nunešė gen. komisarui, pastarasis
išbraukė viską, ką konferencija buvo pridėjusi ar pa-
keitusi. Tokia rezoliucija, nerodžius jos daugiau kon-

167

ferencijos dalyviam ir buvo paskelbta konferencijos
pirmininko parašu. Betgi švedų spaudoje prasiskver-
bė žinia tučtuojau, kad konferencija pasisakiusi už
Lietuvos nepriklausomybę. Žinia, iš esmės buvo tei-
singa ir sukėlė Berlyne susijaudinimą atsiliepusį vie-
tos lietuvių tardymais ir grasinimais, beieškant ži-
nios autoriaus. Savo ruožtu žinios apie konferenci-
jos rezoliucijos suklastojimą pasklido Lietuvoje ir su-
kurstė naują pasipiktinimo bangą visa procedūra.

Praktiškai ir vėl bet koks lietuviškų dalinių organi-
zavimas buvo nudelstas. Jis atgijo jau tų pat metų ga-
le. Pats gyvenimas jį suaktualino ir paskatino trečią
visuomeninę konferenciją, kurioje formavosi lietuvių
karinių siekimų formulės.

(5) Lietuvių karinių siekimų formulė. — 1943
antroje pusėje pagausėjo šiaurės ir rytų Lietuvoje
sovietinių partizanų veikimas. Gyvendami miškuose,
jie lankėsi pas gyventojus, ėmė maistą, drabužius, gy-
vulius, žudė įtariamus bolševikam nepalankiuosius,
sprogdino geležinkelius, tiltus, užpuldinėjo vokiečių
mašinas. Prie partizanų dar dėjosi ir plėšikai. Vokie-
čiai įsakė vietos gyventojam saugoti geležinkelius,
strategines vietas ir padarė juos atsakingus už par-
tizanų veiklą. Aną padėtį pogrindinis laikraštis dra-
matino ir ironizavo:

“Banditizmas, kaip kokia Dievo rykštė ima siausti
vis labiau ir labiau. Šis pasibaisėtinas reiškinys, su-
prantamas dalykas, kelia visoj tautoj didelio susirūpi-
nimo, nes ne tik kaimuose ir viensėdijose pasidarė
doram žmogui nesaugu, bet ir miesteliuose ir net
didesniuose miestuose, kur yra apsauga ir apsigynimo
priemonės. Pasekę banditizmą ne vien iš skelbiamų
laikraščiuose užuojautų žuvusių giminėms, gavome
patirti labai liūdnų dalykų. Ne tik kaimuose, bet ir

168

miesteliuose esamos lietuviškos policijos pajėgos daž-
niausiai yra per menkai ginkluotos, kad galėtų dides-
nes bandas sunaikinti arba nors tinkamai beginklius
apginti. Turime užregistravę ne vieną faktą .. jog
vokiečiai dėl šito dalyko galvos sau nesuka. Kai vie-
noj vietoj, aiškiai turint žinių apie siaučiančių ban-
ditų būrelį, buvo kreiptasi į garsųjų gestapą ginkluo-
tos paramos, buvo atsakyta neigiamai ir pasiūlyta ko-
voti turimomis priemonėmis. . . Iš keleto atsitikimų pa-
tyrėme, jog vokiečiai, kad ir netiesiogiai, stačiai bandi-
tizmą palaiko. Kuo daugiau žus žmonių, tuo jiem ge-
riau... Mūsų žmones nori priversti kovoti Rusijoj, o
čia tegu rusai buvę politrukai ir enkavedistai, pava-
dinti ukrainiečiais, padeda naikinti lietuvius ir plėšti
jų turtą... Ot, kai sužino, kad kas nors papiovė kiau-
lę, narsusis gestapas tuojau pribūva... jeigu ban-
ditai naikintų vien kiaules, vokiečiai tikrai susirūpin-
tų" (Lietuvos Laisvės Trimitas 1944 vasario mėn.),

Tokioje atmosferoje 1943 lapkričio 24 pas pir-
mąjį tarėją pirmojo tarėjo ir jo tarybos pirmi-
ninko M. Biržiškos vėl buvo sukviesti 46 visuome-
nės veikėjai: Kubiliūno tarybos nariai, aukštieji ka-
rininkai ir visuomeninių grupių veikėjai. “Susirinku-
siųjų sąstatas buvo margas. Jame buvo tik vienas kitas
vokiečiams palankus asmuo... Visi kiti aiškūs lietu-
viai patriotai ... Po ilgo svarstymo ir diskusijų aš pa-
siūliau tokią išvadą šiuo klausimu (dėl tokio siūlymo
aš iš anksto buvau susitaręs su kaikuriomis pogrin-
džio organizacijomis): 1. SS legionas ar kitas karinis
SS junginys mums visai nepriimtinas... 2. Lietuvių
tautai priimtina tik tautinė Lietuvos kariuomenė (ki-
taip jos nevadinti). 3. Lietuvos kariuomenė skiriama
tik Lietuvai betarpiškai ginti... 9, Lietuvos kariuo-
menės visos dalys ir visi daliniai turi būti lietuvių ka-

169

rininkų vadovaujami. 10. Lietuvos kariuomenės va-
das turi būti lietuvis, kuriuo lietuvių visuomenė pa-
sitikėtų ... Prieš šį mano siūlymą pasisakė tik tary-
bos narys ats. pulkininkas Birontas ir mjr. Šimkus.
Mano pasiūlytiems pagrindams pritarė visi kiti kal-
bėtojai ... Generaliniai tarėjai nedalyvavo balsavime.
Lietuviam tada atrodė, kad sunkiose vokiečių okupaci-
jos sąlygose ir jaučiant galimą naują bolševizmo pa-
vojų visi tie principai priimtini ... Žinoma, vokie-
čiam tokios sąlygos buvo visai nepriimtinos, ir jie jas
atmetė. (St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 356 p.).

Vokiečiai atmetė. Bet tai, ką jie atmetė, ir buvo
lietuvių bendras nusistatymas; anų laikų kalba ir sti-
lium, buvo išreikštas tokiais pogrindinio laikraščio
pasisakymais, reiškiančiais Vliko valią: “Lietuvių tau-
ta, turėdama prieš akis vyriausią savo tikslą — Lie-
tuvos valstybės išlaisvinimą ir tam tikslui tausodama
gyvąsias savo jėgas, atsižvelgdama betgi į besiartinan-
čios naujos bolševikinės invazijos grėsmę okupuoti
Lietuvą ir mūsų tautą galutinai sunaikinti, be to, į
vis plintantį krašte bolševikinį banditizmą, vienin-
gai pasisakė už reikalą kurti Lietuvos kariuomenę.

“Okupacinė vokiečių valdžia, tą lietuvių tvirtą
norą paneigdama ir vietoj Lietuvos kariuomenės te-
siūlydama organizuoti lietuviškus dalinius vokiečių
vadovybėje, parodė, kad vokiečiai ir toliau tebesie-
kia vien savo politinių tikslų, visai nepaisydami Lie-
tuvos gyvybinių reikalų ir interesų".

“Dėl to Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komi-
tetas kviečia lietuvių tautą vieningai laikytis savo
nusistatymo, — tik tada paklusti šaukimo mobilizuo-
tis, kai bus organizuojama Lietuvos kariuomenė, pa-
čių lietuvių sudaroma ir vadovaujama, Lietuvos sie-
noms ginti ir kovoti už Nepriklausomybę...

170

Kartu V.L.I.K. mūsų visuomenei primena: vo-
kiečių okupacinės valdžios ar jos pritariamų asme-
nų skelbiama mobilizacija, priešinga mūsų tikslams
ir tautos valiai, teisiškai yra Lietuvos piliečiams
neprivaloma, pavartojimas mobilizacijai prievartos
priemonių bus smurto aktas, prieštaraujantis tarp-
tautinei teisei..." (N.L. 1944.1.30).

Tokia lietuvių valia. Jau generaliniam tarėjam
teko toliau tartis dėl naujų kompromisų, iš kurių iš-
kilo Vietinės Rinktinės idėja.

(6) Vietinės Rinktinės staigmena. — 1944 vasa-
rio pradžioje SS ir policijos vadas Lietuvoje iš prin-
cipo lietuvių tautiniam junginiui nesipriešino, net
nereikalaudamas, kad lietuvių junginio vadas būtų
vokiečių formaliai paskirtas. Tačiau iš trijų kandida-
tų jie rado labiausiai priimtiną gen. Povilą Ple-
chavičių, kuris formaliai tebūtų skiriamas pirmojo
tarėjo, taigi ne vokiečių.

“Gen. Plechavičius, besitardamas su vokiečiais,
pasiūlė jiems iš pradžių suformuoti lietuvių vietinę
rinktinę ir apskričių miestuose įsteigti lietuvių karo
komendantūras. Su visu šiuo aparatu turėjo būti pa-
ruošta dirva ir sąlygos įvykdyti mobilizacijai ir su-
formuoti lietuvių ginkluotai jėgai, iš pradžių vienai
divizijai. Taigi vietinė rinktinė ir jos štabas buvo tik
pirmoji stadija didesnei karinei organizacijai ir ge-
neralinio inspektoriaus štabui. Po gen. Plechavičiaus
pasitarimų su SS Obergruppenifuehreriu Jeckeln (SS
und Polizeifuehrer fuer das Ostland) ir SS ir polici-
jos vadu Lietuvai SS gen. mjr. Harm (kuris buvo
atkeltas iš Ukrainos vietoj Wysockio, sukompromituo-
to SS legiono nesėkmės. Red.), 1944 m. vasario 13 die-
ną buvo pasirašytas susitarimas maždaug tokio turi-
nio,:

171

“Kovai su išsiplėtusiu ir vis dar besiplečiančių ban-
ditizmu Lietuvoje steigiama lietuvių rinktinė (vo-
kiečiai stengdavosi ją kitaip vadinti, būtent, Litauis-
che Sonderverbaende) ir apskrityse lietuvių komen-
dantūros. Rinktinės dydis pradžioje — 20 batalionų.
Vietinei rinktinei vadovauja jos vadas su štabu. Jis yra
atsakingas atatinkamoms vokiečių įstaigoms. Rink-
tinei vadovauja lietuvių karininkai (atskirai buvo su-
sitarta, kad rinktinės daliniuose bus vokiečiai ryšių
karininkai). Rinktinės veikimo ribos — Lietuvos
teritorija. Rinktinė formuojama savanoriškumo pa-
grindu. Vėliau dar papildomai buvo susitarta, kad
pradėjus formuoti rinktinę, vokiečiai priverstiniu bū-
du nebeims lietuvių darbininkų į Vokietiją. Po tri-
jų dienų, t.y. vasario 16 dieną, gen. Plechavičius pa-
sakė per radiją kalbą, kviesdamas vyrus į jo for-
muojamą rinktinę. Tuo laiku lietuvių pogrindžio spau-
da pritarė tam žygiui. Į lietuvių komendantūras pra-
dėjo plaukti savanoriai, ir reikalingas vyrų skaičius
greit buvo pririnktas. Toks pasisekimas nustebino
vokiečius* (S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II, 344 p)

Vokiečiai nebuvo tikėję, kad pasisektų. Sklido
tarp lietuvių gandai, kad generalkomisariato pareigu-
nai iš anksto piktai džiaugėsi būsima lietuvių kom-
promitacija. Jie laukė, kad pasitvirtins ankstesnis,
tuojau po SS legiono smūgio, vokiečių kaltinimas lie-
tuviam — lietuviai esą anarchistai, biją karinio gy-
venimo ir netinką kariuomenei. Dabar turėjo su pik-
tumu priimti faktą, kad, paskelbus savanorišką sto-
jimą į rinktinę, per porą dienų priėmimai komisijose
buvo baigti, nes vietoj leistų 18,000 įsirašė per 30,000.

Vokiečių pareigūnam buvo naujas nusivylimas,
kada organizuojant vietinės rinktinės štabą nebuvo
įtrauktas nė vienas jų nužiūrėtas ir jiem visai pati-
kimas lietuvis karininkas. Rinktinės vadas pasirinko

172

karininkus specialistus, bet sykiu nepalenkiamus pa-
triotus. Tada SS vadovybė ėmė reikalauti, kad rinkti-
nės kuopose būtų po vokiečių karininką; kad bata-
lionų intendantūrom vadovautų taip pat vokiečių
karininkai — “zahlmeisteriai"'.

Pagal susitarimą rinktinę apginkluoti turėjo vo-
kiečiai, maistą duoti — vietinė savivalda. Bet duoti
ginklus, perduoti kareivines vokiečiai delsė. Nuolati-
niais klabenimais rinktinės vadovybė išgavo tik pran-
cūziškus šautuvus, po 10 šovinių ir kulkosvydžius,
bet pasirodė, kad jiem pristatyti šoviniai netiko, To-
kia buvo pradžia. Rinktinės štabas kantriai kentė tuos
trukdymus ir pats darė net daugiau, nei vokiečių
buvo leista. Pvz. prisidengęs mokomosios kuopos var-
du, Mariampolėje suorganizavo karo mokyklą kari-
ninkam rengti ir sutelkė ten šauniausią akademinį ir
gimnazijų jaunimą.

Tiek jaunesnieji karininkai, tiek ir kareiviai ne-
buvo diplomatai — nemokėjo paslėpti nepasitenkini-
mo dėl vokiečių daromų trukdymų. Buvo atsitiki-
mų, kad lietuvių kariai išvaikė vokiečių žandarus ir
paleido ūkininkus, kurie buvo suimti už tai, kad at-
vežė maisto produktų į miestą. Nuo agentų negalėjo
būti paslėpti neatsargūs, bravūriški jaunimo prasita-
rimai: duosim į kailį vokietukam....

Vietinės rinktinės pirmieji batalionai buvo paskirti
Vilniaus kraštui, kur banditizmas buvo stipriausias.
Bet tuojau ėmė aiškėti, kad vokiečiai, diriguojami
Jeckelno iš Rygos, siekią perimti batalionus grynai
savo žinion. Pvz. paskirtas vykti į Trakus batalionas,
SS vadovybės įsakymu, perduotu traukinio palydovui,
turėjo būti nuvežtas į Daugpilį. Tik bataliono va-
dui laiku apsižiūrėjus, jėga pasisekė vyrus iškelti
reikiamoj stoty ir nugabenti į Trakus, kur jiem
buvo įsakęs vykti rinktinės štabas.

173

Batalionai, kurie buvo Vilniaus srityje, valyti
kraštą nuo banditų turėjo sykiu su vokiečių daliniais.
Ekspedicijos vadas vokietis taip užvedė lietuvių ba-
talioną, kad priešo kulkosvydžiai jam pridarė didelių
nuostolių. Tai nekėlė tarp lietuvių karių pasitikėjimo
vokiečiais. Nepasitikėjimą dar didino faktas, kad ne-
paisydami vietinės rinktinės štabo protestų, vokiečiai
rinktinės dalinius skaldė iki kuopos dydžio ir tokius
vienetus siuntė į sritis, kur veikė iki 3,000 gerai gink-
luotų banditų. Ar tai strateginis neišmanymas, ar
sąmoningas noras, kad banditai sulikviduotų lietuvių
dalinius?

(7) Priesaika — Lietuvai ar Hitleriui? — Vieti-
nės rinktinės štabo viršininkas pulk. O. Urbonas ko-
vo mėn. pradžioje paskelbė priesaikos tekstą, labai
artimą buvusios Lietuvos kariuomenės priesaikai:
“Aš, vietinės rinktinės karys savanoris, Visagalio Die-
vo akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėsiu savo jėgų
ir gyvybės, ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių
bandų. Tam stropiai vykdysiu visus viršininkų įsaky-
mus, būsiu narsus ir sąžiningai atliksiu savo tarnybos
pareigas, kaip dera doram ir garbingam Lietuvos
kariui. Taip man, Dieve, padėk“. Susipažinęs su to-
kiu priesaikos tekstu, SS ir policijos vadas Harm pa-
reikalavo, kad vietinės rinktinės kariai prisiektų pa-
gal jo atsiųstą tekstą: “Dievo akivaizdoje prisiekiu
šia šventa priesaika, kad kovoje su tautų žudiku bol-
ševizmu būsiu ištikimas ir paklusnus Adolfui Hitle-
riui ir jo paskirtiems viršininkams. Šiai priesaikai
išpildyti esu pasiruošęs paaukoti savo gyvybę".

Kilo skandalas: rinktinės štabas atsiųsto teksto
visai nepateikė kariam; kariai, iš šalies išgirdę apie
Harmo priesaikos tekstą, nenorėjo nė klausyti apie
priesaiką. Pogrindinė spauda tuojau vokiečius demas-
kavo: “Šis įvykis — tai skandalinga tikrovė, dar

174

kartą įrodanti, kaip greitai ir su kokiu brutalumu
vok. bando laužyti duotus pažadus. Lietuviai gi nepri-
siekė ir neprisieks vok. pol. vadų kuriamiems die-
vams' (N. Lietuva 1944. IV.16).

Vokiečiai įsitikino, kad vietinė rinktinė nebus jų
klusnus įrankis kaip ROA ar panašūs kariniai dali-
niai. Jie ryžosi rinktinę sulikviduoti.

(8) Rinktinės finalas. — Žinodami lietuvių ir rink-
tinės vyrų nuotaikas, vokiečiai rinktinės likvidaciją
ėmė rengti “psichologiškai", naujais reikalavimais. Pir-
miausia SS bei policijos visam Ostlandui vadas gen.
Jeckeln 1944 kovo pradžioje pareikalavo 70,000-80,000
vyrų į padedamąją tarnybą, grasindamas “generalinės
gubernijos" (Lenkijos) režimu, jei tas reikalavimas
nebus įvykdytas.

“Kovo 22 Plechavičius buvo iškviestas pas vokie-
čių šiaurės fronto vadą feldmaršalą Model. Ten buvo
nuvykęs ir Jeckeln. Ten buvo nurodyta: iki balandžio
15 surinkti 15 naujų batalionų, 9,000 vyrų, ir juos ati-
duoti vokiečių kariuomenei. Šie batalionai buvo nu-
matyti aerodromų apsaugai ir kitai fronto užnugario
tarnybai... Be to, buvo pabrėžta, kad tie batalionai
būsią panaudoti tik vokiečių šiaurės fronto pietinėje
dalyje, t.y. jie, esą, tiesiogiai ginsią ir pačią Lietuvą.
Gen. Plechavičius pažadėjo apsvarstyti šį reikalą. Po
to Kaune prasidėjo pasitarimai šiuo reikalu. Vokie-
čiai reikalavo, kad batalionai būtų greičiau sufor-
muoti. Rinktinės vadovybė delsė ir įtikinėjo, kad to-
kia mobilizacija nepasiseksianti" (S. Raštikis, Kovo-
se dėl Lietuvos II, 345 p.).

Pagaliau balandžio 5 Plechavičius nuo viso to
projekto atsisakė. Rezultatas: jau rytojaus dieną “ba-
landžio 6 dieną generalinis komisaras von Renteln
pareikalavo 80,000 darbininkų į Vokietiją ... Pagaliau
balandžio 15-16 d. von Renteln ultimatyviai parei-

175

kalavo, kad tuojau būtų paskelbta mobilizacija. Buvo
pagrasinta, kad dėl šio reikalavimo neišpildymo vo-
kiečiai laikysią lietuvių tautą kariaujančią su Vokie-
tija... Tuo pačiu metu atėjo dar naujas Jeckelno rei-
kalavimas — sumobilizuoti 30,000 lietuvių į vokiečių
karo aviaciją. Visas šis reikalas baigėsi tuo, kad ba-
landžio 28 dieną g. Plechavičius per radiją paskelbė
vokiečių reikalaujamą mobilizaciją“ (S. Raštikis, Ko-
vose dėl Lietuvos II, 345 p.). Turėjo būti pašaukti
18-45 metų amžiaus vyrai.

I tą reikalavimą pogrindinė spauda paskelbė
griežtą — ne. Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komi-
teto pareiškime 1944.IV.29 tas ne skambėjo šiais žo-
džiais:

“Mes parodėme daug geros valios ir norų, mes
norėjome suorganizuoti savo ginkluotąsias pajėgas,
išvalyti kraštą nuo banditų, saugoti ir ginti jį nuo

bolševikų veržimosi... Deja, šį mūsų pasiryžimą at-
metė. Jie pareikalavo, kaip matyti iš gen. Plecha-
vičiaus atsišaukimo, “'kovoti be rezervų'... ir nuro-

dė, jog mūsų sumobilizuoti 'daliniai bus panaudojami
Vokietijos aerodromų tarnybai? ir tik 'dalis šių dali-
nių bus panaudoti Lietuvoje'. Taigi šia mobilizacija ..
vokiečiai reikalauja mūsų tautos sūnų į Vakarus, į
Vokietijos bombarduojamus rajonus ir miestus, tik-
rumoje jie reikalauja kovoti ne prieš bolševizmą, bet
prieš anglus ir amerikiečius ... Lietuviai! Jokių in-
teresų Vakaruose neturėjome ir neturime ir ten savo
aukų neduosime. Tuo labiau, kad tokiu atveju mūsų
tauta ir valstybė būtų bandoma pastatyti Anglijos
ir Amerikos priešų padėtyje, priešu tų šalių, kurios
pripažįsta mūsų valstybės nepriklausomybę ir kuriose
ir šiandien veikia Lietuvos valstybės pasiuntinybės.“

“Todėl laikydamies neabejotinai teisingo mūsų
nusistatymo — neduoti savo sūnų mirčiai už sve-

176

timus mūsų tautai ir valstybei interesus, — tvirtai
ir ryžtingai saugosime savo jaunimą mūsų Tautos ir
Valstybės Laisvės kovai, galimam bolševizmo ver-
žimuisi ir kitiems anarchiniams karo baigmėje iškil-
siantiems judėjimams sutramdyti. Jį saugosime Lietu-
vos išlaisvinimui. Mes čia buvome, esame ir būsime
kieti ir nepalaužiami."

“Mūsų visų šventa pareiga yra laikytis mūsų tei-
sės pasilikti Lietuvoje Tėvynės prisikėlimui. Kiekvie-
nas, kurį mobilizacija paliečia, ir kiekvienas, kuris
tariamai įpareigojamas mobilizaciją vykdyti, — turi
pilną teisę, saugomą tarptautinių nuostatų, ir tautinę
pareigą, saugomą lietuvio proto ir širdies, mobiliza-
cinių įsakymų nevykdyti.??

Mobilizacija nepavyko. Atmosfera tvenkėsi.

Vokiečių SS ir policijos vadas gen. mjr. Harm
buvo atleistas, ir į jo vietą gegužės 5 dieną buvo pa-
skirtas SS Brigadefuehrer policijos gen. mjr. Hintze..
“Gegužės 9 dieną rinktinės štabe buvo gautas Hint-
ze raštas, kad Jeckeln (iš Rygos) įsakymu (įsaky-
mas esą buvęs balandžio 15 dienos) Vilniaus krašte
esantieji vietinės rinktinės batalionai (jų ten bu-
vo 7) pereina betarpiškon paties Jeckelno valdžion,
kad visi kiti batalionai, visos vietinės rinktinės ko-
mendantūros apskrityse ir visi kiti rinktinės daliniai
pereina vokiečių sričių komisarų (Gebietskommissa-
re) valdžion, kad visi lietuvių batalionai gausią vo-
kiečių SS uniformas, turėsią sveikintis hitleriškai, t.
y. pakeldami ranką, ir kad nuo šiol jie esą pavadinti
vokiečių policijos pagelbiniais batalionais“.

“Vietinės rinktinės vadovybė atsisakė vykdyti šį
įsakymą, nes jis prieštaravo visiems ankstyvesniem
susitarimam .., Rinktinė išsiuntinėjo batalionams sa-
vo įsakymus, nurodydama, kad jie turi klausyti tik

177

savo lietuvių vadovybės“ (S. Raštikis, Kovose dėl
Lietuvos II, 346 p.).

Rinktinės vadovybė įsakė pradėti patylom vieti-
nės rinktinės demobilizaciją. Ypačiai rūpėjo, kad į
vokiečių pinkles nepatektų kariūnai Mariampolėje —
pusantro tūkstančio lietuvių šauniausio jaunimo. Šią
operaciją sklandžiai įvykdė gen. štabo pulk. A. Šova,
rinktinėje mobilizacinio skyriaus viršininkas. Gestapo
negalėjo to nepatirti. Ir tuojau, 1944 gegužės 15 užsi-
mojo lemiamam smūgiui prieš rinktinę.

Gegužės 15 vietinės rinktinės vadas gen. P. Ple-
chavičius ir jo pavaduotojas štabo viršininkas pulk.
O. Urbonas buvo pakviesti į SS štabą, ten nuginkluo-
ti ir suimti, Tuo pat metu gestapas su kulkosvydžiais
apsupo v.r. štabą ir suėmė visus štabo karininkus ir
tuo metu štabe buvusius asmenis. Štabo karininkus
suimdino iš Rygos atvykęs pats Jeckeln. Sprogda-
mas pykčiu, jis pasakė griausmingą kalbą, kaltinda-
mas v.r. ruošus sukilimą prieš vokiečius. Hitlerio var-
du jis diskvalifikavo lietuvių tautą kaip "netinkamą
naujosios Europos' narį ir pabrėžė, kad lietuvių tauta
iš tos bendruomenės esanti negrąžinamai išmetama.
Pažymėjo taip pat, kad v.r. vadovybės dalis būsią su-
šaudyti. “Vakare v.r. štabo ir Kauno komendantūros
puskarininkiai bei kareiviai buvo paleisti, o karinin-
kai nugabenti į gestapo rūmus“ (Į Laisvę 1944.V.17).
Ir Lietuvoje nuo tada niekas daugiau jų nematė. Tik
po kurio laiko slapta pasirodė mobilizacinio sky-
riaus viršininkas pulk. A. Šova. Paaiškėjo, kad jis,
vežamas su kitais, jau anapus Rygos iššoko miške iš
einančio autobuso ir pabėgo. Kiti buvo nugabenti į
koncentracijos stovyklą Salaspilį, 16 kilometrų nuo
Rygos. O nuo liepos 30, vadinas, kada jau bolševikai
buvo paėmę Vilnių, Kauną, Vilkaviškį ir artėjo prie
Rygos, gen. Plechavičius buvo paleistas, o štabo vado-

178

vybė, kiti nariai — štabo viršininkas pulk. O. Urbo-
nas, pulk. Grudzinskas, pulk. Andrušaitis ir štabo ka-
rininkas leit. Ptašinskas — buvo nugabenti į Stutt-
hofo koncentracijos stovyklą. Kiti štabo karininkai
buvo laikomi Salaspily prie Rygos iki 1944 rugpiū-
čio 18. Nuo tada iš stovyklos jie buvo išvežti į frontą
ir įjungti į vieną vokiečių policijos baudžiamąjį bū-
rį. Jiem buvo atimti laipsniai ir kaip eiliniai prista-
tyti apkasų kasti ir atlikti kitas pareigas dažnai tarp
dviejų frontų, niekeno žemėje. Bolševikam užėmus
beveik visą Latviją ir Lietuvą, jie atsidūrė prie Lie-
pojos ir buvo atgabenti prie Gdynės į rusų belaisvių
stovyklą. Dar Latvijoje žymi dalis pabėgo, kiti jau
nuo Danzigo gruodžio mėn. buvo paleisti. Tarp lietu-
vių tada sklido gandas apie vieną v.r. karininką, ku-
ris pabėgęs ir parašęs paskui laišką: “Dėkoju už supu-
vusį šautuvą, kurį pasiėmiau iš jūsų bėgdamas. Jūsų
elgesys mane padarė partizanu. Nors aš kovoju prieš
bolševikus, bet patariu ir jums nesirodyti mūsų miš-
kuose". Ar tai faktas, ar tik legenda, bet ji išreiškia
visų to meto karininkų nuotaikas.

Suėmus štabo karininkus, rinktinės drama nebu-
vo baigta. Ji kilo į viršūnę, likviduojant batalionus.
Rytojaus dieną antradienį, V. 16, prasidėjo v. r. bata-
lionų nuginklavimas“ (Į Laisvę 1944.V.17). Vienur
jie buvo nuginkluoti be pasipriešinimo, kitur tik po
kautynių. Sekant ano meto pogrindinio laikraščio pra-
nešimus:

— (Gegužės 16 dieną anksti rytą Mariam-
polėję vokiškosios tanketės puolė lietuvių ka-
reivines. Karo mokykla jau buvo išsiskirsčiusi, Vie-
tos komendantūros dalinys ir dalis dar likusių ka-
riūnų atsišaudė. Iš abiejų pusių buvo aukų.

— Vilniaus krašte nuginkluojant vieną batalio-
ną buvo sušaudyta 13 lietuvių vyrų: eiliniai — Anta-

179

nas Dirvelis, Juozas Kurelaitis, Jonas Šileika, Vytau-
tas Kymantas, Vytautas Grybas, Stasys Bakanaus-
kas, Alfonsas Boreiša, Antanas Juodis, Pranas Noru-
šis, grandiniai — Antanas Vasiliauskas, Jonas Sa-
baliauskas, Aleksas Stankevičius ir jaun. pusk. Ru-
seckas.

— Gegužės 17 d. Vilniaus krašte Paneriuose, to-
je vietoje, kur buvo sušaudyta dešimtys tūkstančių
žydų, buvo sušaudyta 306 bataliono 17 karių; jaun.
pusk. — Stasys Jasiūnas, Petrauskas, Antanas Lu-
košius, Kazys Bečys, grandiniai — Kazys Linaus-
kas, Stasys Venclauskas, Stepas Daujotas, Ipolitas
Aramavičius, Jonas Jonikas, eiliniai — Jonas Kryže-
vičius, Jonas Jankauskas, Apolinaras Bugenis, Vincas
Mačiukas, Stasys Vasiliauskas, Jonas Tamulevičius,
Petras Padvalskis ir Vladas Alekna. Šiuos karius žu-
dė teatraliai. Iš bataliono parinko 10 lietuvių karių,
nuvežė į šaudymo vietą ir vertė žiūrėti į jų draugų
mirtį.

— Gegužės 21 Vilniaus kareivinių kieme išrikia-
vo 800 nuginkluotų v.r. karių. Iš jų parinko 12 ir,
nuvežę į Panerius, taip pat sušaudė. 41 rinktinės ka-
riai, kurie buvo daboklėje, iš jos buvo paimti ir taip
pat sušaudyti (Į Laisvę 1944.V1.1).

“Iš visos vietinės rinktinės vis tik pateko į vo-
kiečių rankas dar apie 3,500 lietuvių vyrų. Visi kiti,
su ginklais, išsislapstė. Visi suimtieji buvo atvežti į
Kauną ir įkurdinti buvusioje rusų karo belaisvių sto-
vykloje prie 6-tojo forto ir Aukštojoje Panemunėje ..
Kaune karininkai ir kareiviai buvo suskirstyti kuo-
pomis, aprengti vokiečių karo aviacijos (Luftwaffe)
drabužiais ir, kaip 'savanoriai', stiprios vokiečių sar-
gybos saugomi, išvežti į Vokietiją įvairiems darbams
aerodromuose ir fabrikuose. Kai kurie lietuviai pa-

180

keliui dar suspėjo pabėgti“ (S. Raštikis, Kovose dėl
Lietuvos II, 349 p.).

Dalis batalionų nelaukė, iki juos ištiks toks liki-
mas kaip jų vadovybę. Vieni davė ženklą individua-
liai išsivaikščioti namo, kiti ištisais daliniais su gink-
lais ir amunicija patraukė į miškus. “Nepatvirtintomis.
žiniomis — jau tada skelbė pogrindinė spauda
— bent pora batalionų su visais ginklais pasitraukė
į miškus. Ir šiaip nemažam karių skaičiui pavyko pa-
bėgti" (Į L. 1944.V.17). Tai bus stipri pradžia būsi-
miem lietuvių partizanam, kurie kovos prieš bolševi-
kus jau antros jų okupacijos pradžioje.

Ano likvidacijos momento dramatizmą pogrindžio
spauda vaizdavo: “Padėties įtempimas valandomis au-
ga. Civilfervaltungas apginklavo visus civilius vokie-
čius, skleidžia pasakas, kad gen. Plechavičius organi-
zavęs sukilimą Rentelnui nuversti ir, matyt,... ruo-
šiasi inteligentų bei jaunimo medžioklei“ (Į L. 1944.
V.17).

Veltui vokiečiai toliau tiesiogiai ir per pirmąjį
generalinį tarėją ragino grąžinti ginklus ir nustatinėjo
net tris grąžinimo terminus. Veltui jie paskyrė pulk.
Birontą naujo mobilizacinio štabo viršininku. Veltui
ir pirmasis tarėjas P. Kubiliūnas skelbė naujus mo-
bilizacinius šaukimus su mirties bausmės grasinimais,
— lietuviai ginklų negrąžino, į mobilizaciją nesto-
jo — neatšaukiamai netikėjo ir nebepasitikėjo ...

Atitrūkstant nuo gausių to meto asmeninių aukų
ir pergyvenimų ir sutelkiant žvilgsnį tik į dvejo-
pų idėjų ir valių susidūrimą, lietuvių ir vokiečių va-
lių, to susidūrimo rezultas išreiškiamas šiais žodžiais:
“Visos tos mobilizacijos lietuvių buvo boikotuoja-
mos. Todėl vokiečiams ir nepavyko Lietuvoje sukurti
bet koks didesnis karinis junginys ar vienetas, kaip
tai jiems buvo pavykę kituose jų okupuotuose kraš--

181

tuose, Lietuviai nedavė vokiečiam nei SS legiono, nei
jokios brigados ar divizijos. O jei iš prievarta ar ap-
gaule surinktų ar sugaudytų vyrų vokiečiai ir sten-
gėsi šį tą suformuoti, tai tie suformuoti daliniai buvo
taip įvairūs ir taip išbarstyti, be to, dar ne tik men-
kai apginkluoti, bet dažnai net visai be ginklų, kad
jau iš to vieno buvo matomas lietuvių tautos pasi-
priešinimas vokiečiams ir vokiečių sumanymų Lie-
tuvoje visiškas nepasisekimas" (S. Raštikis).

3. Paskutinės konvulsijos: ir žūdamas režimas dar vis
planavo Vetuvius mobilizuoti

Bolševikų banga 1944 liepos 3 užėmė Minską, lie-
pos 12 Vilnių, liepos 31 jau buvo Vilkaviškis bolše-
vikų rankose, rugsėjo 22 Tallinas, spalio 13 Ryga. II-
giau stabilizavosi frontas Žemaitijoje, ir vokiečiai
dar neprarado vilčių. Berlyne atsidūrę civilfervaltun-
go pareigūnai mėgino atgaivinti savo veikimą ir pa-
stangas ...mobilizuoti lietuvius. Dėl šios iniciatyvos
ėmė reikštis net konkurencija tarp dviejų ministerijų,
vadovaujamų Himmlerio ir Rosenbergo.

Rosenbergo ministerija okupuotiem rytam suor-
ganizavo Berlyne įstaigą, vadinamą Litauische Hilf-
stelle. Jos vedėju betgi buvo skirtas dr. J. Paukštys,
buvęs darbo ir socialinių reikalų tarėjas, gestapo pa-
laikomas, netgi prieš Rosenbergo ministerijos norus.
Gestapas per dr. J. Paukštį mėgino paveikti įžymes-
niuosius lietuvius, kad jie prašytų leisti karinius da-
linius organizuoti. Tam tikslui pasitarimas buvo su-
kviestas Berlyne 1944 rugsėjo 20-21. Ne visi kviestie-
ji dalyvavo. Pvz. arkivyskupas J. Skvireckas gavęs
kvietimo telegramą, pasirašytą Nagus (ar Magus?),
faktinio Hilfstelles valdytojo, nes Hilfstelles vedėjas
dr. Paukštys neturėjo teisės net pasirašinėti, — tuo-

182

jau atsiliepė telegrama: prašau paaiškinti, kas yra tas
ponas Nagus... Po tokio atsiliepimo arkivyskupas
buvo paliktas ramybėje...

Iš kviestinių asmenų rugsėjo 20 pasitarime da-
lyvavo generaliniai tarėjai — Germanas, Ivanauskas,
Matulionis, Ramanauskas, buvęs tarėjas Vitkus, vice-
tarėjas J. Venclova, pirmojo tarėjo juriskonsultas
dr. D. Krivickas, pirmojo tarėjo tarybos narys gen.
Nagius, dr. Paukščio įstaigos vyresnieji tarnautojai
Danta ir Montvila ir be jokio čia tinkamo titulo gen.
S. Raštikis. Dr. Paukščio pranešimu, SS vodovybė
nori gauti vyrų ir laukia, kad lietuviai pasiprašytų
leisti karinį dalinį organizuoti kovai su bolševizmu.
Įspėjo betgi, kad politinės sąlygos nebus priimtinos, o
apie jas susirinkusieji daugiausia ir kalbėjo. Dr.
Paukščio plane to dalinio vadu buvo numatytas gen.
S. Raštikis. Kai pastarasis griežtai atsisakė, kitą die-
ną buvo siūlyta pavėlavusiam atvykti gen. S. Pun-
dzevičiui. Bet jis jau buvo gen. Raštikio informuotas
apie vakarykščią eigą ir iš karto atsisakė. Atrodo, bu-
vo sutikęs taip pat pasivėlinęs gen. Tallat Kelpša,
bet paskui ir tas atsisakė. Tada buvo pasirinktas gen.
M. Rėklaitis.

Pasitarimai dėl prašymo, dėl parašų užtruko iki
gruodžio mėn. Ir tik tada memorandumas buvo pasi-
rašytas. Iš 27 turėjusių pasirašyti tebuvo surinkti pa-
rašai tik 10. Tarp jų buvo buvusio prezidento K. Gri-
niaus parašas, gen. M. Rėklaičio; kitos pavardės ma-
žiau ką sakė. Bet nebuvo pirmojo tarėjo P. Kubiliūno
parašo. Jis paaiškino, kad atsisako ne politiniais su-
metimais, bet dėl to, kad tai organizuoja dr. Paukš-
tys. Iš tikrųjų, tur būt, dėl to, kad tarėjų firmą pa-
sirinko antra konkuruojanti įstaiga Ostministerium.
Generaliniai tarėjai griebėsi iniciatyvos taip pat or-
ganizuoti memorandumą ir jį įteikė rytų mMinisteri-

183

jai 1945 sausio 6. Memorandumas kalbėjo tarėjų ir
prie pirmojo tarėjo 1943 sudarytos M. Biržiškos pir-
mininkaujamos tarybos vardu. Kalbėjo apie reikalą
deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę; skelbė protes-
tą prieš sovietinę okupaciją ir nepriklausomybės pa-
neigimą, prašė konferencijos ir tt. Nuo dr. Paukščio
paruošto memorandumo skyrėsi ne tiek prašomais da-
lykais, kiek savo forma — mažiau jame buvo nuolan-
kavimo nacių režimui. Skyrėsi ir tuo, kad tarėjai ap-
lenkė — memorandumą įteikė. Himmlerio įstaigai tai
buvo akibrokštas, ir kaltė už tai buvo suversta dr. J.
Paukščiui — kam jis davėsi aplenkiamas. Buvo pasi-
rūpinta atleisti jį iš Hilfstelles vedėjų, ir jo vietoj
buvo paskirtas buvęs Kauno burmistras, tom parei-
gom vokiečių civilfervaltungo pasirinktas.

Rosenbergo ministerija dar prieš pat nacionalso-
cializmo galą mėgino vykdyti tarėjų ir tarybos var-
du jai įteiktą memorandumą — sušaukti įžymesnių
lietuvių konferenciją, kuri paragintų lietuvius jung-
tis su Vokietija kovai prieš bolševikus. Ta konferen-
cija turėjo įvykti Bad Salzungen kurorte, prie Ful-
dos. Žinodami, kad kviečiamieji lietuviai patys ne-
vyks, per SS vadovybę įsakė policijai pristatyti nu-
matytuosius konferencijos dalyvius į Bad Salzungen.

Likimo ironija betgi lėmė, kad anksčiau už kon-
Terencijos dalyvius prisistatė į Bad Salzungen . . .ame-

10 XIAB O

Sustojam čia įvykius sekę ir juos registravę pa-
gal užrašus iš 1945 metų. Sustojus prasminga pakar-
toti anų įvykių registruotojo pastabą: “Tenkinamės
čia baigdami rudosios okupacijos istoriją. Ją rašėm
suspausta, bet ramia širdimi, be pykčio ir pagiežos
tam, kuris mus buvo šiurpiai nuskriaudęs. Norėjom

184

užspausti visas, nors ir skaudamas, žaizdas ir vaizdą
parodyti objektyvų. Norėjome geriau nedasakyti ne-
gu persakyti... Tačiau bent baigdami, negalime iš-
silaikyti šalto istoriko plotmėje. Esame gyvi žmonės.
ir žinome, kad rašome apie gyvos tautos kruvinus
žingsnius dygiame kelyje. Negalime savo širdyje ne-
nusilenkti prieš mažosios tautos tuos žmones, kurie
save paaukojo rudajam slibinui, kaip anoje legendoje,
kad jų tauta būtų ištikima jai prideramai garbei. Ir
ji tokia išliko.

“Ji buvo apiplėšta vienų ir kitų kaip retai kuri
tauta, net iš kariavusių. Bet ji neėmė pataikauti ir
šliaužioti apie galingųjų plėšikų, galvažudžių ir sadis-
tų kojas. Ji nepasidavė gundymam. Ir teroras nenu-
kreipė jos nuo savojo kelio. Ji išliko ištikima savo
idealistiniam principam. Pirmiausia — laisvės princi-
pui...
Ach, ta laisvė! Niekas kitas taip jos neįvertina
kaip maža tauta, nelaisvėj būdama.

“Didieji, kurie savo kojomis mindžioja kitų tau-
tų laisvę, nežino, ką jie daro. Prekiaudami mažų tau-
tų gyvybe, nesižino, kad jie šventvagiškai prekiauja
žmogum. Žmonių prekyba jau buvo pasmerkta pra-
ėjusių šimtmečių. Gėdos ženklu bus žymimi ir tie di-
džiavyriai, kurie prekiauja tautom.

“Žmogaus žudymas ar grobimas baudžiamas ka-
lėjimu ir mirtim. Titulai ir ženklai, kuriais apsisags-
tę tautų žudikai bei grobikai, bus Kaino ženklai.

“Bet šiandien dar jų dienos ir viešpatavimas, kol
tebėra žmogaus prievartavimo ir niekinimo laikai;
kol nebaigta grynosios demokratijos kova su dikta-
tūriniais siaubais“'.

Nuo šiol tenka rašyti naują lapą tautos istorijoje
— tautos kamieno sovietinio kūjo ir pjautuvo val-
džioje, tautos šakos — 48 žvaigždžių (dabar jau 50.

185

Aut.) valdžioje. Ano laiko faktų registratorius įsira-
šė pastabą:

“O tos žvaigždės, žvaigždės! Gilioj priespaudos
naktyje jos buvo pažadinusios tiekos vilčių! Tiek dar
nerealizuotų vilčių!

— Laisvė nuo baimės! Laisvė nuo prievartos!
Laisvė nuo bado ir skurdo! Laisvė grįžti į tėvynę
— taip pat laisvą!

Tų laisvių svaiginantį troškimą pajausti gali tik
tas, kuris gyveno rudojo ir raudonojo pavojaus grės-
mėje, baimėje, nepritekliuje... Bet tegul bus atskira-
me lape rašoma tragiška istorija lietuvių, gyvenan-
čių Žvaigždžių globoje, ir lietuvių, turinčių atlaiky-
ti diena iš dienos, metai iš metų smūgius — kūjo ir
pjautuvo".

186

ginkluotasis
pasipriešinimas

K ARO eigoje Sovietų kariuomenė 1944.7.12
užėmė Vilnių. Tai buvo antros sovietinės oku-
pacijos pradžia. Naują okupaciją lietuviai suti-
ko kaip laikinį dalyką; buvo įsitikinę, kad vaka-
rų demokratijos, baigusios karą su Hitleriu, pri-
vers pasitraukti ir Staliną iš jo okupuotų kraš-
tų. Tokiam tikėjimui stipriausias pagrindas bu-
vo prezidento Roosevelto ir min. pirmininko
Churchillio 1941. 8.14 paskelbta Atlanto charta,
kurią Lietuvoje buvo išgarsinusi pogrindinė spau-
da. Chartoje buvo deklaruota atstatyti “suvereni-
nes teises ir nepriklausomas vyriausybes tautom,
kurios jas turėjo prieš karą ir kuriom jos bu-
vo prievarta atimtos".

Šio tikėjimo įtakoje lietuviai nusistatė ir dėl
antros sovietinės okupacijos: iki bus baigtas karas
ir Atlanto chartos pažadai įvykdyti, reikia išsi-
laikyti, išlaikyti žmones, išlaikyti kraštą be so-
vietinės valdžios ir jos primetamos santvarkos;
kaip lietuviai niekais vertė nacinius užsimoji-
mus, taip turi būti paverčiami ir sovietiniai.

189

Tuo įsitikinimu ir nusiteikimu prasidėjo he-
rojiškiausias ginkluotos rezistencijos, partizanų,
veikimas, virtęs didele individualine ir tautine
tragedija, kada palaipsniui ėmė aiškėti, jog re-
zistencijos greito pasisekimo prielaida buvo iliu-
zija ir partizanam beliko tik žūti, teturint išlais-
vinimo perspektyvą vien kitom kartom.

1. KAS SUVEDĖ JUOS Į MIšKUS

a. Žemaičių pirmieji partizanai: pastanga įsijungti į
laužomą pylimą

1944 liepos pabaigoje frontas ilgesnį laiką susto-
jo Šiaulių rajone. Ten laikėsi ir vokiečių okupacinio
civilfervaltungo likučiai. Bet civilfervaltungas ne-
pajėgė pavartoti represijų prieš gyventojus, neklau-
sančius įsakymų, nei apginti gyventojų nuo sovie-
tinių partizanų, kuriem veikti buvo patogios sąlygos.
Tada patys lietuviai suorganizavo savo partizanus
gintis nuo banditų ir nuo sovietinių partizanų. Ak-
tyviausiai veikė Laisvės Armijos vanagai, Su šių par-
tizanų faktu skaitėsi ir vokiečių karinė valdžia. Ne-
besipriešino, kai lietuviai ėmė organizuoti karinius
dalinius; nesipriešino, kai užėmė tam tikrą barą fron-
te prieš bolševikus.

Du mėnesius padėtis nesikeitė, Kai spalio mėn.
prasidėjo nauja bolševikų ofenzyva Žemaičiuose, vo-
kiečiai pavedė lietuvių daliniui pridengti vokiečių at-
sitraukimą. Lietuvius, ginkluotus tik šautuvais, kul-
kosvydžiais, granatom, paliko vienus, atitraukdami
artileriją, kuri būtų parėmus partizanų defenzyvą.
Lietuviai pasijuto priešais raudonosios armijos tan-
kus vieni. Tos kovos išlikę dalyviai paskiau negalėjo

190

be susigraudinimo pasakoti, kaip eiliniai kareivėliai
savo duobėse sutiko tankus rankinėm granatom ir
paskui — mirė. Keletas šimtų išlikusių atsidūrė Vo-
kietijoje ir buvo pristatyti daugumas apkasų kasti
ar į Luftwaiię.

Taip dramatiškai baigėsi dalinės pastangos įsi-
jungti į pylimą bolševikų invazijai sulaikyti.

b. Masinis partizanavimas: Kol gaivino iliuzija

Spalio viduryje Lietuva buvo galutinai okupuo-
ta, išskyrus pajūrį — Mažeikių, Klaipėdos ruožus.
Sugrįžęs okupantas atgaivino komunistinio režimo
aparatą. NKVD sistemingą terorą režimui įtvirtinti
sustiprino dar labiau karo meto mobilizacijos, rek-
vizicijos, pastotės. Chaosą didino individualinis karei-
vių savivaliavimas, plėšikavimas. Gyvenimas nesau-
gus buvo mieste, nepakenčiamas kaime.

Savisauga nuo suėmimo, mobilizacijos, gyvento-
jų apsauga nuo sovietinių kareivių ir administraci-
jos pareigūnų plėšikavimo bei teroro, pasiruošimas
kovai už naują Lietuvos išlaisvinimą, pasitikėjimas
rezistencijos jėga, išugdytas kovose prieš nacinę oku-
paciją, greito išlaisvinimo viltis, — visi tie motyvai
skatino trauktis į miškus masiškai.

“1945 metų pradžioje periferijoje jau veikė vie-
nur stipresni, kitur silpnesni paskiri partizanų dali-
niai. Šis nuolat augąs judėjimas buvo apėmęs visas
Lietuvos vietas, išskyrus tuos rajonuš, kuriuose lai-
kėsi didesni rusų kariuomenės daliniai, kaip Paprū-
sėje ir šiaurės vakarų Lietuvos srityse.

Lietuvos miškingosios vietos, kaip Rūdninkai,
Prienšilis, Kazlų Rūda, Žaliosios girios, Labanoro ir
Tauragės miškai, glaudė didesnius kovos junginius
nuo keliasdešimt iki kelių šimtų vyrų. Bendros par-

191

tizanų vadovybės tuo kartu dar nebuvo. Koman-
davimo plotai buvo labai maži. Prieš vykdydami di-
desnio masto operacijas, vieni daliniai kviesdavosi
kitus talkon. Po atlikto uždavinio visi vėl išsiskirs-
tydavo į nuolatines savo veikimo vietoves, palaiky-
dami tarpusavio ryšius. Tiek organizacinė dalinių
struktūra, tiek veikimo būdai bei uždavinių suprati-
mas buvo skirtingas. Tačiau turėjo pagrindinius tiks-
lus tuos pačius: paraližuoti bolševikinio aktyvo
veiklą, trukdant jų planų vykdymą ir naikinant NK-
VD pajėgas, provincijoje siaučiančias. Kitos rūšies
uždavinys buvo palaikyti viešąją tvarką, apsaugojant
gyventojus nuo nuolatinių plėšikavimų, vykdomų tiek
raudonarmiečių, tiek civilių. Su raudonosios armi-
jos daliniais stoti į atviras kautynes buvo vengiama.

Sausio, vasario bei kovo mėnesiais (1945) vokie-
čiai numetė į įvairias Lietuvos vietoves savo žval-
gų — agentų, radistų ir sabotažiniams veiksmams
vykdyti lietuvių tautybės desantininkų. Kartu buvo
numesta ir nemaža ginklų bei sprogmenų.

Daugumas desantininkų buvo grynai lietuviškos
orientacijos ir vokiečių pagalbą pasirinko ne iš mei-
lės ar simpatijų vokiškajam nacionalizmui, bet rea-
listiniais apskaičiavimais: gavus vokiškosios mokyk-
los patyrimą ir partizaninei veiklai reikalingiausių
priemonių, pasiekti ir padėti kovojančiam kraštui.
Vokiečių pagalba atsidūrę Lietuvoje, bet kokio bend-
radarbiavimo su vokiečiais jie atsisakė...

Desantininkų šen bei ten numetimo nuo gyven-
tojų nuslėpti nepavyko. Krašte dėl to pasklido įvai-
riausi gandai apie galimus bolševikams smūgius. Tai
dar labiau paskatino dėtis prie partizanų judėjimo.
Buvo kalbama, kad vokiečiai, įsitikinę galį pralaimė-
ti, nušluosią Hitlerį, padarysią atskirą taiką su Va-

192

karais ir jau bendromis jėgomis duosią smūgį bol-
ševikams.

Tada buvo negalima apsaugoti masės nuo pana-
šių klaidingų nuotaikų, kadangi nebuvo bendros
centrinės pogrindžio vadovybės, kuri savo tiksles-
nę informaciją galėtų perduoti tautai. Iš kitos pusės
žiaurus bolševikų šeimininkavimas, nuolat didėją
“valymai' dar labiau sukėlė tautos masių reakciją
prieš prispaudėjus. Partizanų eilės diena dienon au-
go, jų veikimas gyvėjo. Jau balandžio mėnesį (1945)
visoje Lietuvoje veikė apie trisdešimt tūkstančių par-
tizanų armija" (J. Daumantas, Partizanai, 81 p.).

Kada gegužės 8 prezidentas Trumanas ir min.
pirmininkas Churchillis paskelbė, kad karas Europo-
je baigtas, tos Europos dalyje, Lietuvoje, išaugo
miško armija, pasirengusi kovoti dėl antrojo pasau-
linio karo tikslų — laisvės nuo prievartos, baimės
ir t.t., kaip tai buvo kalbama Atlanto chartoje.

“Bandydami suvokti artimiausios ateities tarp-
tautinię politinių įvykių raidą ir plėtotę, mes niekad
negalėjom prileisti, kad Vakarai leistų raudonajam
Azijos siaubui sunaikinti rytų ir vidurio Europos
tautas... Šventai tikėjom, kad laisvė ir Žmogaus bei
tautų teisės yra nedalomos, kaip tai buvo deklaruo-
ta Atlanto chartoje ar vėliau tas pats pakartota daug
kartų įvairių iškilmingų konferencijų proga" (J. Dau-
mantas, Partizanai, 47 p.).

2. KOVOJE DĖL VALDŽIOS

a. Administracija: miestas režimo, kaimas partizanų
rankose

Lietuvą okupavus, tuojau buvo atstatyta sovie-
tinio režimo administracija. Pagrindiniai režimo pa-

193

reigūnai buvo grąžinti iš Rusijos, į kur jie buvo pa-
bėgę 1941 karo pradžioje. Režimui vadovauti prie
Lietuvos komunistų partijos buvo prikomandiruotas
Sovietų partijos centro komiteto narys Michail Sus-
lov.

Partizanai parodė drąsios iniciatyvos kovoje
prieš režimo užsimojimus sudaryti visame krašte re-
žimui ištikimos administracijos tinklą, prieš jos pa-
reigūnus, pasižymėjusius gyventojų plėšimu, teroru.
Iliustracijai, kuo tai konkrečiai reiškėsi, keletas bū-
dingų visam Lietuvos plotui faktų iš J. Daumanto
Partizanų:

— Pakuony mobilizacijos dieną partizanai Tig-
ras ir Šarūnas išvadavo iš daboklės sugaudytus vy-
rus.

— Ties Prienais partizanai Dešinysis su grupe su-
stabdė NKVD mašinas, amerikietinius studebakerius,
enkavedistus sušaudė, kalinius paleido, studebakerius
sudegino.

— 1945 sausio vidury Geležinio pulko 50 vyrų
dalinys Ilgavangio kaime (Šilavoto v.) likvidavo 18
enkavedistų bei stribų, renkančių pyliavas, paėmė
pyliavų išpylimo dokumentus, užėmė Šilavotą.

— Prienuose partizanai, apsivilkę rusiškom mi-
linėm, turgaus dieną susirado aktyviuosius komunis-
tus ir sušaudė.

— Šiaurės rytų Lietuvoje 1945 kovo mėn. kapi-
tono G. vadovaujama 800 partizanų grupė kovėsi su
2 enkavedistų divizijom.

— Tarp Panevėžio, Ukmergės, Kauno veikusi
Vaitelio grupė, mašinom atvykusi į Kauną, mėgino
Kaune, Italijos gatvėje, kalinamus draugus išvaduoti.

— Marijampolėje 1947 pradžioje Mažvydas, su-

194

organizavęs tariamas savo sužadėtuves, vienas likvi-
davo partijos ir NKVD vadus.

Ligi 1947 galo, per trejus okupacijos metus,
miestas buvo režimo valdžioje, kaimuose šeiminin-
kavo partizanai. Kaip enkavedistai darydavo “išvy-
kas" į kaimus, taip ir partizanai įsiverždavo į mies-
tus griežčiausių administracijos pareigūnų likviduoti.

b. Stribai: vienos gyventojų dalies kėlimas prieš kitą

Režimui įtvirtinti okupacinė valdžia ėmėsi tra-
dicinio komunistų metodo — sukelti vieną visuome-
nės dalį prieš kitą: klases, rases, tautybes. Šiuo metu
okupantas ėmė organizuoti jo vadinamus liaudies gy-
nėjus, rusiškai vadinamus istrebitelius, o žmonių va-
dinamus stribus. Juos organizuoti pradėjo 1944 ru-
denį.

“Į šiuos dalinius buvo stengiamasi sumobilizuo-
ti kiekviename valsčiuje iki 30 vyrų. Jų tikslas bu-
vo kova su partizanais. Į juos stojantieji buvo at-
leidžiami nuo karinės mobilizacijos. Šios sąlygos bu-
vo suviliojusios nemaža lietuvių, kadangi pirmieji
jų uždaviniai ne visiems buvo aiškūs. Partizanai dėjo
visas pastangas juos pakrikdyti, kad nelietų kraujo
lietuviai prieš lietuvius. Ši akcija buvo pradėta as-
meninių kontaktų ir atsišaukimų forma, kartais ne-
vengiant nė jėgos. Neretai šių stribų eilėse buvo par-
tizanų draugai ar jų giminės“ (J. Daumantas, Par-
tizanai, 82 p.).

Partizanų Tauro apygardos vadas išleido įsaky-
mą “sunaikinti aktyvesnius bolševikų atsparos punk-
tus, kad demoralizuotų dar užsilikusius lietuvių kil-
mės stribus. Buvo nutarta naudotis efektyvaus vei-
kimo ginklais: prieštankinėmis ir fosforinėmis gra-

195

natomis, taip pat raketiniais prieš tankus ginklais
— bazukomis. Kiekviena rinktinė gavo uždavinį su-
naikinti po vieną bolševikų atsparos punktą, kartu
paskleidžiant grasinamo turinio atsišaukimus, ragi-
nant visų kitų punktų stribus pasišalinti iš bolševi-
kų suformuotų dalinių.

Vykdant įsakymą, Tauro apygardoje buvo su-
naikintos Gižuose, Žaliojoje ir Kačerginėje bolševi-
kų pajėgos... Toki partizanų planingai suruošti, su
geru pasisekimu įvykdyti puolimai stribų eilėse su-
kėlė tikrą paniką... O gyventojuose buvo paleisti
gandai, kad naujiems puolimams bus vartojami dar
baisesni ginklai ir kad partizanai yra nustatę sunai-
kinti visus bolševikų atsparos punktus. Lauktieji re-
zultatai partizanų neapvylė. Stribų likučiai neišdrį-
so laukti, kol puls jų būstines, bet pradėjo trauktis
nuo enkagiebistų. Vieni kažkur pasislėpė, kiti per-
ėjo pas partizanus, dar kiti legaliu keliu stengėsi pa-
sitraukti iš stribų eilių ... Tstrebitelių eilėse liko 1a-
bai mažas skaičius, — po keletą viename valsčiuje
ar viename atsparos punkte" (Daumantas, 229 p.).

“1945 pavasarį stribų bėgimas buvo masinis ...
Likusios stribų eilės nustojo rusų pasitikėjimo. Tau-
toje stribai buvo nekenčiami. Į juos lietuviai žiūrė-
jo kaip į aklus okupanto įrankius, padedančius nai-
kinti tautą. Tas tautos pyktis ir neapykanta juo la-
biau reiškėsi, kad stribams vadovavo tik rusai" (Dau-
mantas, 82 p.).

“Partizanams jaučiamos simpatijos ... tikrovę
dažnai padidindavo, išpūsdavo, sufantazuodavo taip,
kad teisybės palikdavo tik griaučiai. Nuo nemalonios
partizanų rankos dingstant visai eilei bolševikų NK
VD agentų, aršių komunistų, visokio plauko parsida-
vėlių okupantui ir sulikviduojant besireiškiančių plė-

196

šikų ar vagių bandas, partizanų veikimas žmonėms
darėsi dar vis paslaptingesnis, tiesiog mistiškas (pl.
aprašymus apie Žaliąją Velnią ir jo veikimą. Par-
tizanai, 482 p.). Gyventojams imponavo partizanų
apsiginklavimas, organizacija, drausmė, aukšta mo-
ralė, išlaikoma paslaptis ir vykdoma teisybė.

Šios veiklos dėka daug kur buvo visai sutrikdo-
mas tarybinės administracijos aparatas, po kelis mė-
nesius nebūdavo nei apylinkių pirmininkų nei sekre-
torių, o apie dešimtininkus nė kalbos negalėjo būti,
nes vieną smarkiai pataikaujantį nubaudus, kitų
smarkaujančių neatsirasdavo, ir niekas be partizanų
žinios ar pritarimo nedrįsdavo imtis bet kokių parei-
gų. Ši sąmoningai partizanų vedama netvarkos lini-
ja nuolat griovė bet kokius bolševikų projektuoja-
mus penkmetinius planus ar kitokias jų užmačias.
Tuo būdu laimėta, kad ir didžiausi bolševikų padlai-
žiai neišdrįsdavo imtis nenaudingos gyventojams ir
pražūtingos kraštui linijos, o išardytas tarybinis apa-
ratas nepajėgė taip greit iščiulpti gyventojų turto,
gėrybių ir darbo jėgos" (Daumantas, 105 p.).

Lietuviško elemento išjungimas iš stribų eilių
buvo smūgis ir sovietinės propagandos mitui, kad
Lietuvoje vyko “civilinis karas" — karas tarp seno-
jo “kapitalistinio nacionalistinio, buržuazinio reži-
mo" šalininkų ir naujo “liaudies demokratijos" re-
žimo. Istrebitelių pakrikimas negalėjo būti ženk-
las, kad tos “liaudies demokratijos" jėgos stiprios.
Teko parodyti tikrąjį to “liaudies demokratijos" vei-
dą — NKVD jėgas ir jos reguliarius dalinius įjung-
ti į kovą prieš partizanus.

Su NKVD jėgomis ėjo ir toliau kova dėl val-
džios Lietuvoje. Ji ypačiai buvo aštri dėl tautos va-
lios klastojimo balsavimų keliu.

197

3. BALSAVIMŲ BOIKOTAS

a. 1946 metai: pirmas jėgų išmėginimas, kas kontro-
liuoja politinį tautos nusistatymą

Pirmos okupacijos, 1940, “liaudies seimo“ taria-
mi rinkimai tebebuvo gyvas įrodymas, kaip sovieti-
nis okupantas stengiasi klastoti tautos politinę va-
lią. Naujai klastai pasipriešinti partizanai laikė savo
rezistenciniu uždaviniu. Pirmas bandymas, kiek tau-
tos masėse turi įtakos partizanai ir kiek partinė oku-
pacinė administracija, buvo 1946 vasario 10 rinki-
mai į aukščiausią sovietą. Rinkimų akcijos vienos
vietovės vaizdas pagal Daumantą gali būti iliustra-
cija ir visai Lietuvos teritorijai, kur pasireiškė tos
dvejopos jėgos:

“Į Dambravos dvarą prieš rinkimus atvyko apie
900 enkavedistų rinkimam mitingo organizuoti. Iš
apylinkės surankiojo kelis šimtus gyventojų. Pagal
direktyvas veikti kiekvieną individualiai enkavedis-
tai atskiruose kambariuose kalbėjosi su būsimaisiais
rinkikais, įpareigodami kiekvieną balsuoti. Kurie mė-
gino prieštarauti, buvo kai kurie apdaužyti ir už-
daryti į rūsį, kad 'politiškai persiorientuotų'.

Po tokios akcijos nemaža dalis gyventojų kitur
jau slėpėsi šiauduose ar smuko į mišką, kai pamatė
saugumiečius atvažiuojant. Paliktas sodybas lanky-
dami, saugumiečiai valė jas nuo maisto ir vertin-
gesnių daiktų.

Kur gyventojai balsuoti nenuvyko, ten lankėsi
sunkvežimiais kareiviai į namus balsų surinkti.

Rezistencija ėmėsi kontrakcijos. Nutarus rinki-
mus boikotuoti, ėmėsi gyventojus raginti, kad rinki-
muose nedalyvautų, ir sudaryti priežastis, dėl kurių

198

gyventojai galėtų pasiaiškinti, kodėl nedalyvavę rin-
kimuose. Priemonės buvo tokios parinktos:

1. Kelias dienas prieš rinkimus partizanai perei-
na per gyventojus ir surenka pasus, kad rinkimų ko-
misija negalėtų juose pažymėti, ar balsavo.

2. Rinkimų išvakarėse, 1946 vasario 9-10 naktį,
išardo ar išsprogdina visus vietinės reikšmės tiltus
ir sunaikina telefono linijas, kad balsavimo dieną
rinkimės apylinkės bolševikų aktyvas negalėtų susi-
siekti su centrine vyriausybe, gauti instrukcijų ar
papildomos ginkluotos pagalbos.

3. Rinkimų išvakarėse apšaudo rinkimines būsti-
nes, kad vietos sovietinės įgulos būtų pririštos ir ne-
galėtų sukliudyti tiltų ir telefono linijų sulikvidavi-
mo, o taip pat, kad nerodytų didelio uolumo gyven-
tojam varyti prie urnų. Savo ruožtu gyventojai galės
pasiaiškinti, kad dėl apšaudymo negalėjo eiti bal-
suoti.

Tokios akcijos dėka tose apylinkėse dalyvavo ne
daugiau kaip 12 procentų, o bendras visoj Lietuvoj
lietuvių dalyvavimas rinkimuose, įskaitant ir miestus,
skaičiuojamas 27-28 procentais, nors oficialiai buvo
paskelbta 96 procentai (J. Daumantas, Partizanai,
179 psl.).

b. 1947 metai: įtampa pažiaurėjusi

Kaip buvo vykdomi rinkimai 1947 ir kiek juose
dalyvavo gyventojai, rezistenciniai organai sudarė
formalius dokumentus. Iš vieno tokio dokumento ke-
letas fragmentų:

“1, Rinkimams Lietuvoje pravesti nepakako Lie-
tuvoje esančių apie 50,000 MVD (buvusi NKVD)
ginkluotų pajėgų ir vietinių raudonosios armijos įgu-
lų, todėl tam tikslui buvo atsiųsta apie 60,000 regu-

199

liarios armijos. Kariuomenė atvyko keletą dienų prieš
rinkimus. Dalis kariuomenės po 25-30 vyrų buvo iš-
skirstyta prie rinkiminių apylinkių patalpų ...

2. Keletą dienų prieš rinkimus bolševikiniai agen-
tai platino gandus, kad nebalsavusieji bus vežami į
Sibirą.

3. ...Visiems kaimų įgaliotiniams buvo įsakyta
iš anksto ryto rikiuote atsivesti visus kaimo gyvento-
jus balsuoti, o jei neatsives, tai buvo grasoma di-
delėmis bausmėmis .

6. Prie rinkiminių apylinkių, kurių Lietuvoje bu-
vo 2,277, buvo paskirta po MVD arba MGB (slap-
tosios policijos) karininką, kuris buvo atsakingas už
rinkimų pravedimą, ir jie buvo faktiniai rinkimų ko-
misijų pirmininkai ...

7. Įstaigos bei įmonės gavo įsakymą su visais dir-
bančiais organizuotai atvykti į rinkimus...

8. Visiems, kurie pirmieji atvyks balsuoti, buvo
pažadėta duoti po dvi bonkas spirito ir po gabalą
dešros.

9. Rinkimai buvo paskirti 1947 m. vasario mėn.
9 d. nuo 6 val. iki 24 val. (Maskvos laiku). Šeštą
valandą ryto pradėjo balsuoti bolševikai ir visi jų
tarnai bei apsauga. Atvyko ir varu atvaromi įstaigų
tarnautojai ir darbininkai. Tačiau kaime padėtis bu-
vo kita. Čia, be bolševikų, balsuoti atvyko tik vie-
nas kitas bailesnis pilietis Buvo apylinkių, kur iki
vidudienio iš 500 užregistruotų balsuotojų balsavo tik
apie 0.25 proc.

10. Nežiūrint bolševikų atvykimo ir gresiančio
teroro, šiuose rinkimuose lietuviai laikėsi daug atkak-
liau negu prieš tai buvusiuose. Tą dieną gyventojai

200

niekur nevaikščiojo iš savo namų; nėjo net kaip pa-
prastai į bažnyčią. Jeigu ne bolševikiniai raiti ir pės-
ti pasiuntiniai, tai Suvalkijos kaimai, kur sekiau rin-
kimų eigą, atrodė kaip išmirę. Patikrintomis žiniomis,
iš kaimų turinčių po 30-50 šeimų, į rinkiminės apy-
linkes balsuoti nuvyko 2-3 žmonės...

11. Tokiam mažam rinkėjų skaičiui teatvykstant
balsuoti, bolševikai ėmėsi naujos priemonės. Apie 12
val. (Maskvos laiku) buvo išsiųstos iš apylinkių rin-
kiminių būstinių po 10-15 ginkluotų grupių su kilno-
jamomis urnomis į kaimus rinkti balsų. Bet ir čia
susidūrė su atkakliu gyventojų pasipriešinimu. Gy-
ventojai vienur užsirakindavo butuose ir balsų rin-
kėjų neįsileisdavo. Kitur suaugusieji slėpėsi, o vaikai
pasakydavo, kad tėvai išėję balsuoti. Bolševikai kai
kur darė kratas butuose ir ieškojo balsuotojų....

Vienoje apylinkėje buvo pastebėta, kad į rinki-
minės apylinkės būstinę ateina balsuoti verkiančios
moterys. Pasiteiravus paaiškėjo, kad jos, nepaisyda-
mos grasinimų, atsisakė balsuoti. Bolševikai, nors
buvo 25 laipsniai šalčio (Fahrenheito minus 13), jas
pusnuoges buvo suklupdę sniege ir laikė tol, kol jos
pasižadėjo eiti balsuoti. Šiame moterų klupdyme ant
sniego ypatingai pasižymėjo Pilviškių valsčiaus kom-
sorgas — Juozas Petrauskas. Jis ne tik klupdė, bet
ir mušė.

„.. Tikrai patikrintomis žiniomis, kiekviena bal-
savimo apygarda ir apylinkė jau iš anksto buvo ga-
vusios nustatytą planą iš Vilniaus, kiek kuri apylin-
kė turi surinkti balsų ... Pav., Paežerių rinkiminėje
apylinkėje po visų 'vaikščiojimų' dar trūko 114 bal-
sų iki plano išpildymo. Tuos trūkstamus 114 balsų
pati komisija įmetė vasario mėn. 10 dieną, daugeliui
pašalinių žmonių matant.

201

„„ . Savu noru balsavo ne daugiau kaip 5 proc.
Prievarta atvaryti į būstines balsavo ne daugiau
kaip 10 proc. Likusieji balsai buvo pačių bolševikų
sumesti ... Tiesa Nr. 36, 1947 m. vasario mėn. 11 d.
rašo: “Komunistų ir nepartinio bloko pergalė — nau-
jas puikus bolševikų partijos triumfas".

„.. Šių metų rinkimų vaizdas ir aplinka dar sky-
rėsi ir tuo nuo pereitų metų, kad dabar daug kur
miestelių gatves 'puošė' partizanų lavonai, primeną
gyventojams Maskvos budelių žiaurumą. Veiverių
miestelyje buvo paguldyti penki lavonai ... Šie par-
tizanai buvo nukauti beveik prieš dvi savaites prieš
rinkimus, bet jų lavonai gatvėse buvo spardomi net
ir po rinkimų" (J. Daumantas, Partizanai 256-263 p.).

Metų eigoje rezistencija pagriežtėjusi. Ji domi-
navo visuomenės valią. Pagriežtėjusi ir NKVD ak-
cija — pasipriešinimui palaužti ėmėsi pačių žiauriau-
sių teroro priemonių. Būdinga, kad ir paskesniais
metais sovietiniai šaltiniai, skelbdami balsavusių pro-
centus, Lietuvoj dažnai minėdavo mažesnį procentą
nei kitose “respublikose"".

4. KOVA DĖL ŽEMĖS

a. Pirmas laipsnis: nubuožinimas

Siekdami gyventojų masę suskaldyti ir vieną
dalį nukreipti prieš kitą, bolševikinio režimo vykdy-
tojai Lietuvoje labiausiai dėmesį sutelkė į ūkininkų
klasę, tvirčiausią, gausią, nepalankiausią komuniz-
mui. Jai palaužti išmėgintas būdas — kolektyviza-
cija. Tačiau į ją ėjo palaipsniui net ir antros okupa-
cijos metu.

Pirmas laipsnis kolektyvizacijos kelyje — “nu-

202

buožinimas". “1944 metais rugpiūčio trisdešimtą die-
ną buvo išleistas įstatymas dėl žemės reformos re-
zultatų atstatymo ir tolimesnio tos reformos pagili-
nimo. Pagal minimą įstatymą bolševikai atėmė iš
ūkininkų apie vieną milijoną hektarų žemės. Tokiu
būdu šios okupacijos metu bolševikai susidarė žy-
miai didesnius žemės fondus, negu tai buvo sudarę
1940 metais. Jei žemės komisijoms, sudarytoms iš
komunistų, pavykdavo įrodyti (kas ėjosi labai leng-
vai), kad kuris gyventojas vokiečių okupacijos me-
tu išpylė visą pyliavą, tai nors jo turimas žemės
sklypas nesiekė trisdešimt jų leidžiamų valdyti hek-
tarų, visa žemė turėjo būti atimama, paliekant tik
penkis hektarus. Tokis pat likimas ištiko ir visus
tuos gyventojus, kurie bolševikų sąvokomis buvo
vadinami “buožės". Gi buožės vardą prikergdavo
kiekvienam, ryškiau besipriešinančiam sovietiniam
režimui, nors to asmens turtai buvo labai kuklūs
— nė dešimt hektarų nesiekiąs žemės sklypas.

Kartu su žeme buvo atimama dalis ūkio inven-
toriaus. Taip iš Lietuvos ūkininkų, pačių bolševikų
daviniais, buvo atimta 16,000 arklių, 20,000 karvių,
11,400,000 įvairių mašinų bei padargų. Kartu buvo
atimama dalis trobesių. Nei už žemę, nei už trobe-
sius, nei už gyvulius, nei už ūkio mašinas bei padar-
gus nieko neatlygino.

Ūkininkus, iš kurių žemė buvo atimama iki pen-
kių hektarų, apkraudavo labai dideliais mokesčiais,
kad šie, negalėdami išmokėti, turėdavo pamesti ir
tuos penkis hektarus. Šie ūkininkai buvo smarkiai
baudžiami, jei vykdant jų nubuožinimą, bandydavo
dalį turto nuslėpti. Bausmės grėsė iki trejų metų ka-
lėjimo ir viso turto konfiskavimo.

Dalį nusavintos iš ūkininkų žemės bolševikai
buvo nusprendę išdalinti 'proletarams', dalį paskirti

203

valstybiniams ūkiams, kurių dydis siekė net iki ke-
turių šimtų hektarų. Bežemiams, esą buvę išdalinta
575,000 hektarų, kuriais aprūpinta po kelis hekta-
rus 78,000 bežemių. Iš 244,500 hektarų sudaryti pa-
gelbiniai ūkiai įvairioms įstaigoms.

Partizanai daugiausia buvo kilę iš darbininkų ir
smulkiųjų ūkininkų klasės, pritarią gana pažangiai
socialinės reformos programai, bet šitokios rūšies
žemės išdalinimui pasipriešino. Išleistuose partiza-
nų įsakymuose visiems naujakuriams buvo uždraus-
ta imti žemės ir kitoks su ja teikiamas bolševikų
inventorius iš ūkininkų, kurių turima žemė nevirši-
jo keturiasdešimt hektarų. Šis partizanų patvarky-
mas nelietė stambesnių žemvaldžių ir naujakurių
santykių" (J. Daumantas, Partizanai, 104-106 p.).

Šios dvejopos valdžios rezultatas: “Susidarė pa-
dėtis, kad norinčių žemės gauti naujakurių skaičius
buvo labai mažas, lyginant su dalinamos žemės plo-
tais. Išrėžyti nauji sklypai paliko be savininkų, nes
buvusiems ir tikriesiems žemės savininkams draudė
žemę dirbti bolševikai, o naujųjų savininkų neatsi-
rado. Neretai bežemiams buvo žemė siūloma per prie-
vartą, o atsisakius buvo grasoma didelėmis bausmė-
mis, kaip sabotažninkams ir partizanų įsakymų vyk-
dytojams. Tačiau jokia baimė ir jokie pažadai dau-
gumai naujakurių žemės neįpiršo,.

Net 1946 metais bolševikai skundėsi, kad iš su-
daryto fondo buvo dar niekam neišdalinta 180,000
ha žemės" (J. Daumantas, 100 p.).

b. Antras laipsnis: deportacijos ir kolonizacija

“Vis labiau ir labiau Lietuvos ūkininkai juto
bolševikų spaudimą kolektyvizacijai. Lietuviai ... dė-
jo visas pastangas kuo ilgiau išsilaikyti nuosavuose

204

žemės sklypuose. O komunistai ėmėsi įvairiausių ne-
žmoniškų prievartavimo priemonių. Ūkininkus ap-
krovė nepakeliamais valstybiniais mokesčiais, dide-
lėmis pyliavomis, darbo prievolėmis, atėmė bet ko-
kias teises įsigyti paskiriems ūkininkams ūkio maši-
nų, įrankių, trąšų ir kt. Drauge jie kūrė kolcho-
zus, valstybinius ūkius (sovchozus) bei organizavo
grupines sodybas, kurių tikslas buvo bent psicholo-
giškai pripratinti ūkininkus prie kolektyvinio gyve-
nimo. Kolchozai ir sovchozai buvo atleidžiami nuo
valstybinių pyliavų, mokesčių bei prievolių. Sėjos
metais jie buvo aprūpinami ne tik trąšomis, bet ir
sėkla. Tiktai jiems tarnavo MTS (mašinų - trakto-
rių stotys). Dalį šių prievolių turėjo ir grupinės so-
dybos. Joms jau duodavo įsigyti trąšų ir mašinų.

Kelerių metų pastangos pasirodė “per menkos'
ir dar "neįtikinančios' būsima gerove kolektyvinėje
sistemoje. Dar ir 1947 metų pabaigoje kolektyviza-
cijos žingsniai buvo labai menki. Tada bolševikai
griebėsi kraštutiniausių priemonių, gyventojus de-
portuodami į tolimiausius Rusijos užkampius ar su-
naikindami vietoje. Nuolatinį gyventojų skatinimą
stoti 'savanoriškai' į kolchozus bolševikai pakeitė iš-
tremiamųjų sąrašais, į kuriuos patekdavo tos ūki-
ninkų šeimos, kurios, jų akimis, atrodė priešingiau-
sios kolektyvizacijai. Į vienoje vietoje atsiradusį di-
desnį tuščių sodybų skaičių bolševikai iš Rusijos at-
gabendavo Stalino doktrinoj išauklėtų bolševizmo
bernų".

Pogrindžio rolė? Deportacijas sulaikyti pogrindis
buvo bejėgis. Pajėgos buvo perdaug nelygios. Bet
kolektyvizacijos ir kolonizacijos tempą lėtinti pogrin-
dis kurį laiką įstengė. “Pogrindžiui reikėjo imtis
griežtų priemonių sulaikyti kolonizacijai provincijo-
je. To negalima buvo padaryti miestuose, kur di-

205

delis gyventojų procentas jau buvo atvykę rusai. Jie
buvo vyriausybės proteguojami ir lengvai įkurdina-
mi bet kokiose įstaigose, patikrinant jiems svarbes-
nes vietas.

Dėl tokių bolševikinių priemonių 'įsikūrė' Vil-
kaviškio apskrityje, Pilviškių valsčiuje Aušrutų kol-
chozas. Pradinę kolchozo mintį čia davė keletas tuš-
čių ūkių. Tačiau šių ūkių kolchozui buvo permaža,
o savanorių kaimynų dėtis į kolchozą neatsirado ...
Visus gyventojus, kurių ūkiai įėjo į projektuotas kol-
chozo ribas, jie ištrėmė į Rusiją ar sukišo į kalėji-
mus, o į įsikūrusį kolchozą atkėlė apie penkiolika
rusų šeimų. Iš atkeltųjų, kaip visiškai subrendusių
politiškai ir ideologiškai, buvo sudaryta administra-
cinė apylinkės 'valdžia'. Tai nebuvo eiliniai kolehozi-
ninkai, bet su tinkamu stažu MVD agentai, turį pa-
grindinį tikslą prisidėti prie bolševikinio vyriausy-
bės planų įgyvendinimo ir, žinoma, daug plačiau, ne-
gu tai lietė Aušrutus ar Pilviškių valsčių ...

Dar vasaros metu Tauro apygardos vadovybės
posėdyje, palietus šį klausimą, visų nuomonės suta-
po, kad reikia imtis griežtesnių priemonių sukliudy-
ti bolševikų prievarta vykdomus kolchozinimo ir ko-
lonizavimo planus. Kiek skyrėsi nuomonės dėl pasi-
rinktos reakcijos metodų ...

Žvalgybos duomenimis, valsčiuje buvo apie 35
ginkluoti rusai. Turėjo du kulkosvydžius. Buvo su-
daryti visų kolchozininkų sąrašai, surūšiuojant juos
pagal jų darbus. Numatyta pulti aštuonios sodybos,
kuriose laikėsi patys ištikimiausi bolševikiniai akty-
vistai ... Kartu buvo numatyta paruošti rusų ir lie-
tuvių kalbomis tinkamų atsišaukimų ir įspėjimų, ku-
riuose Lietuvos partizanų vadovybės įsakoma per
vieną mėnesį išsikraustyti iš Lietuvos ribų visiems
naujai atkeltiems ar atsikėlusiems rusų kolonistams...

206

Besipriešiną ir neklausą partizanų įsakymų buvo ža-
dami bausti jau pažįstamomis partizanų bausmėmis".
Iiapkričio 11 naktį “su visais besipriešinančiais ap-
sidirbę, partizanai pilnas pakeles prisėjo atsišaukimų
ir pasitraukė.

Rytojaus dieną į Pilviškius iš Aušrutų kolchozo
išsirikiavo eilė raudonų karstų. Kolchozininkų šei-
mos, susikrovusios savo mantą į vežimus, ne tik kad
nelaukė partizanų duoto vieno mėnesio termino, bet
dar prieš švintant išvažiavo rytuosna, teiraudamiesi
sutiktus keleivius, kur čia saugesni ir artimesni ke-
liai į Rusiją" (J. Daumantas 378 p.).

c. Sodybų sargyboje: tremtinių palikimo apsauga

“Dėl nuolatinių išvežimų ir ypač paskutiniųjų
masinių trėmimų Lietuvoje liko gana daug tuščių
sodybų. Niekas nesirūpino nei jų žemės apdirbimu
nei pastatų priežiūra. Bolševikai tokias tuščias sody-
bas pradėjo griauti. Vienus trobesius, sugriovę, pa-
siėmė kurui, iš kitų gi, parsivežę į miestus, statė
dabokles, sandėlius ir kitokius jiems reikalingus daik-
tus. Tokio pat likimo susilaukė ir ūkiuose likęs kil-
nojamasis inventorius: ūkio mašinos, padargai bei
įrankiai.

Kartais prie šitokio savivaliavimo prisidėdavo ir
aplinkiniai gyventojai. Vieni iš jų turėjo geras inten-
cijas — išsaugoti nelaimingųjų turtą, kiti gi bandy-
davo jį neteisėtai pasisavinti.

Partizanų vadovybė išleido instrukciją, kurioje
nurodė partizanų laikyseną dėl tokio turto. Savo ruož-
tu buvo išleistas ir įsakymas visuomenei, draudžiąs
bet ką savintis iš tuščių sodybų be savininkų ar jų
artimųjų žinios.

207

Partizanai, pasistengę perduoti giminėms tą tur-
to dalį, kuriai reikėjo apsaugos, neretai sodybas
užminuodavo, išlipindami patvoriuose skelbimus, kad
draudžiama į ūkį brautis, griauti trobesius ir grobti
įrankius bei mašinas“ (J. Daumantas, 188 p.). Vie-
nas kitas sprogimas atgrasindavo ilgam svetimo tur-
to mėgėjus.

5. VISUOMENĖS INFORMAVIMAS

a. Pogrindžio spauda: technikinis jos organizavimas

Vokiečių okupacijos patirtis rodė, kad visuome-
nei orientuoti ir jos opinijai sudaryti reikia pogrin-
dinės spaudos tinklo. Vokiečių okupacijos metu spau-
dos gaminimas ir platinimas buvo sutvarkytas tiks-
liai ir pasiekdavo tolimiausius užkampius. Prie po-
grindinės spaudos nurodymų pripratę, gyventojai tuo-
jau pasigedo pogrindinės informacijos sovietinės oku-
pacijos metu. Bet spaudos gaminimas ir platinimas
buvo nepalyginti sunkesnis nei vokiečių laikais. Sun-
kesnis visais atžvilgiais. Vokiečių metu spaudos ga-
minimas telkėsi Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Mariam-
polėje. Sovietų okupacijos metu ji turėjo persikelti
į nuošaliausias vietas, dažniausiai į miško bunkerius.
Antai, konkretus tokios spaudos gaminimo epizodas:

“Pirmas mūsų uždavinys buvo 'Laisvės Žvalgą'
ir priešrinkiminius atsišaukimus išleisti. Pradiniai
darbo žingsniai buvo labai sunkūs. Man su Uosiu
teko paruošti rankraščiai. Toliau — ant mano galvos
gulė pagaminti vinjetes. Priešrinkiminei propagan-
dai skirtoje spaudoje teko, be atsišaukimų, taip pat
duoti dviejų rūšių karikatūrą, vaizduojančią 'demo-
kratiškiausius' Tarybų Sąjungos rinkimus. Itin daug

208

kantrybės ir pasišventimo reikalavo matricų paruo-
šimas. Neturėjom jokių raižymo priemonių, reikėjo
matricoje įbrėžti nusmailinta kulka.

Spausdinome rotatoriumi. Viskas buvo atlieka-
ma mažame bunkeriukyje, miške. Grubo rankos tiek
prie rašomos mašinėlės, tiek prie graviūrų, tiek prie
spausdinimo. Darbas truko tris dienas. Prieš mus gu-
lėjo 900 egzempliorių "Laisvės Žvalgo' ir apie 1400
atsišaukimų bei karikatūrų.

Spauda platinama pagal anksčiau gautas instruk-
cijas buvo dviem būdais. Vienas būdas tai patys par-
tizanai naktimis lipdė viešesnėse, dažniau žmonių
aptinkamose vietose, o antras — buvo panaudojamas
bolševikinis administracijos aparatas. Provincijoje
tai buvo atliekama per apylinkių pirmininkus. Daž-
nas iš jų buvo partizanų įpareigoti, kad kiekvieną
jo žinioje esantį gyventoją tikrai spauda pasiektų.
Vieni tai atlikdavo, dėdami savo turimus antspau-
dus ant partizanų spaudos ir paskui ją leisdami per
kaimą krivulės tvarka, kiti gi, daugiau pataikaujan-
tieji bolševikam, privalėjo patys eiti per kaimus ir
pas kiekvieną ūkininką perskaityti.

Dalis karikatūrų bei atsišaukimų buvo išlipinti
didesnėse kryžkelėse ir užminuoti. Šie atsišaukimai
ne vienam bolševikui gyvybę atsiėjo. Štai dešimt die-
nų prieš rinkimus važiavo į Pakiauliškį pilnas sunk-
vežimis agitatorių, lydimas ginkluotų enkagiebistų.
Paskutinėje kryžkelėje jie pamatė medį, aplipintą
atsišaukimais ir karikatūromis. Medis buvo aptver-
tas spygliuota tvorele, ant kurios kabojo užrašas:
*“Liesti draudžiama' ir rusiškai: "Tronut nelzia'. Keli
bolševikai iššoko iš mašinos ir pradėjo nuo medžio
draskyti pogrindžio atsišaukimus ir karikatūras. Vie-
na didesnio formato karikatūra buvo prilipinta prie

209

kartono, kuris buvo sujungtas su mina. Ją beplėšiant
mina sprogo, sunaikindama tris iššokusius ivanus.
Du kitus sužeidė minos nukirstas medis.

Po šitokių atsitikimų niekas iš eilinių bolševikų
nedrįsdavo plėšyti partizanų išlipintos spaudos, kuri
tokiu būdu kabodavo ištisas savaites, kol ją aptikda-
vo didesnis bolševikų būrys“ (Daumantas, 155 p.).

b. Spaudos dvasia: jėgos ir silpnybės šaltiniai

Liet. spauda rodėsi įvairiais vardais. “Vakarus
pasiekė tik labai maža jos dalis. Bent eilė jos vardų:
Kova (leido BDPS), Aukuras (Lietuvos partizanų
X-jo dalinio štabas), Aukštaičių Kova (Lietuvos Lais-
vės Armijos Vytauto apygardos štabas), Mylėk Tė-
vynę (Merkio rinktinės partizanų štabas), Laisvės
Talka (LLA 1-ji Liūto rinktinė), Laisvės Varpas (vė-
liau tapęs Kęstučio apygardos organu, leido Lietuvos
partizanų A. apygardos štabas), Laisvės Rytas (Lietu-
vos partizanų I grupės štabas), Kovos keliu (Tauro
apygardos partizanai), kurį vėliau pakeitė Laisvės
Žvalgas, pasidaręs Tauro apygardos laisvės kovotojų
organu, Už Tėvų Žemę (Lietuvos partizanų N. gru-
pės štabas), Partizanas (LLK pietų Lietuvos srities
organas)" (Į Laisvę 1961 Nr. 24).

“Ši antrosios bolševikų okupacijos pirmųjų me-
tų laisvoji pogrindžio spauda, palyginti su vokiečių
okupacijos metais leistąja pogrindžio periodika, at-
rodo žymiai menkesnė technikiniu atžvilgiu. Daugu-
mas tų leidinių spausdinti ne spaustuvinėmis prie-
monėmis, bet rotatoriais, šapirografais, kiti tiesiog
surašyti rašomąja mašinėle. Daugelio jų popierius la-
bai blogos rūšies, pasitaiko leidinių, spausdintų ant
vyniojamojo popieriaus" (Santarvė 1954 Nr. 10).

210

Tačiau ši kuklaus pavidalo pogrindinė spauda
stengėsi atsiliepti į visus aktualiuosius klausimus,
susijusius su pasipriešinimu okupantui: kelti aikštėn
okupanto žiaurumus ir kėslus, drausminti gyvento-
jus, kad nevirstų aukom dėl savo atvirumo, o ypa-
čiai dėl girtavimo. Pogrindinės spaudos dvasiai gali
būti būdingi “Kovos" vedamojo 1947 kovo 22 Lithua-
nia militans — Kovojanti Lietuva žodžiai: “Ta ko-
vojanti Lietuva gyva ir yra čia, kur teka Nemunas
ir Vilija, kur vaitoja okupacijoj lietuviai, nes čia te-
ka kraujas, nes čia gesta už laisvę kovotojų gyvy-
bės, kaip žvakės, nes čia milžinų kapai ir jų ainiai
— Lithuania militans“.

Kiek stipri buvo kovos ir aukos dvasia, tiek silp-
ni buvo pačios informacijos šaltiniai. Dideliu vargu
ir rizika tebuvo galima pasinaudoti BBC pranešimais
iš Londono, kurie betgi maža davė orientacinių in-
formacijų apie tarptautinę padėtį. O jeigu ir davė to-
kios informacijos, tai ji buvo ne tokia, kokios kovo-
tojai laukė, ir nenorėjo ja patikėti. Jie visi gyveno
viltim, sukeltom dar vokiečių meto pogrindinės spau-
dos prognozėm, kuriose buvo sudėta daugel vilčių
į Vakarų demokratijų paskelbtus laisvės šūkius At-
lanto chartoje. Už tat jei Lietuvos pogrindis pirmiau-
sia troško laisvės nuo bolševizmo, tai antras jų trokš-
tamas siekimas buvo — susirišti kaip nors su Vaka-
rais ir gauti iš jų tikrosios informacijos bei, žino-
ma, pagalbos.

Silpnybės šaltinis buvo ir tas, kad vokiečių oku-
pacijos metu rezistencijai vadovavę asmens daugu-
mas buvo pasitraukę nuo bolševikų antrosios okupa-
cijos, ir nebuvo vadovaujančio organo. Iki jie atsi-
rado, teko sudėti daugel aukų.

211

6. ORGANIZACINIS AUGIMAS

a. Pirmos pastangos: Lietuvos Išlaisvinimo Taryba,
Vienybės Komitetas, Partizanų Sąjūdis

Partizaninis veikimas buvo pradžioje vietinio
pobūdžio — be ryšio su kitom vietovėm, be politi-
nio centro. Tokio vadovaujančio centro ir nebuvo.
Nevadovaujama padėtis buvo skaudžiai išgyvenama.
Tai buvo karčiai išreikšta paskiau 1947 suvažiavime,
Kęstučio apygardos vado Visvydo žodžiais:

“... liūdna prisiminti, kad kai mūsų žemėn pra-
dėjo veržtis raudonosios gaujos, gana garsių pogrin-
dinių organizacijų kai kurie vadovaują asmenys,
anksčiau taip gražiais ir gausiais žodžiais kvietę ir
raginę visus tautiečius kovon, pasišovę tai likiminei
kovai vadovauti, pabūgo tos tikrosios kovos ir pa-
skubomis, metę visa tai, kam buvo pasiryžę ir net
prisiekę arba ėmę priesaiką iš kitų, atsidūrė už mū-
sų tautos sienų. Tokiu būdu negarbingai pasitraukė,
kada pajuto, kad jau visų patirtas lietuvių tautos
priešas — bolševizmas grįžta į mūsų kraštą baigti
lietuvių tautos naikinimo, kada iš tikrųjų turėjo
prasidėti ta tikroji kova, kuriai reikalingas kietas ir
sunkus vadovavimas.

Ypač sunkūs laikai prasidėjo, siaučiant raudona-
jam okupantui. Nepraslinkus nė pusmečiui po antro-
sios okupacijos, daugumas likusiųjų Lietuvoje po-
grindinių organizacijų vadovaujančių asmenų, norė-
jusių atstatyti pakrikusią laisvės kovos sąjūdžio pa-
dėtį, žuvo arba buvo areštuoti. Tarp atskirai vei-
kiančių organizacijos vienetų nutrūko organizacinis
ryšys, svarbiausia, nutrūko pats jungiamasis dvasi-
nis siūlas — nustojo ėjusi organizacijos slaptoji
spauda“ (Daumantas, 241 p.).

212

Toje kalbėtojo sudramatintoje padėtyje skiriame
kai kuriuos konkrečius faktus:

— Vokiečių okupacijos pabaigoje Vyriausiojo
Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto prezidiumas, kuria-
me buvo trys asmens — Lietuvių Fronto P. Č., social-
demokratų K. B. ir tautininkų B. N., išleido atsišau-
kimą liepos mėn. pradžioje, kuriuo buvo raginama
pasilikti krašte. Tačiau iš paties prezidiumo narių
tepasiliko tik pirmasis.

— Pasitraukė taip pat daugelis asmenų, buvusių
organizacijų prieky. Organizacijos buvo apardytos,
paliktos be ryšio viena su kita. Taigi visa vokiečių
okupacijoje sukurta pogrindinė organizacija nebega-
lėjo atlikti savo paskirties naujoje okupacijoje.

— Naują pogrindinę organizaciją reikėjo kurti
iš naujo — iš pogrindinių organizacijų likusių narių
jau naujais vardais.

“1945 metais ankstyvą pavasarį visuomenės ori-
entacijai pasirodė LIT'o (Lietuvos Išlaisvinimo Ta-
rybos) atsišaukimų. Pirmą kartą pasirodė tokios ap-
imties politinio rezistencinio organo veikla šioje oku-
pacijoje. Lietuvos Išlaisvinimo Taryba bandė supa-
žindinti tautą su tarptautinės padėties įvykių prog-
noze, kartu pateikdama pagrindines gaires, kaip lai-
kytis visuomenei. Taryba buvo numačiusi kiek nuo-
šaliau organizuoti atitinkamus vienetus technikinių
darbuotojų, kuriems buvo paskirtas uždavinys suras-
ti būdus ir priemones į legalią padėtį išvesti daugy-
bę krašte besislapstančių gyventojų ...

Deja, LIT'as gyvavo tik iki gegužės mėnesio vi-
durio, kol enkavedistam pavyko iššifruoti ir suimti
didesnę jos narių dalį. Likusieji nariai bandė persi-
mesti į Vilnių, tikėdamiesi, susijungę su tenykščiu
skyrium, atlikti Kaune buvusio centro uždavinius.

213

Apsirikta. Kažkokiais siūlais NKVD priėjo ir prie
Vilniaus ... Be minėto LIT'o skyriaus, ten buvo įsi-
kūrus stipri rezistencinė organizacija — Vienybės
Komiteto vardu. Šių metų. (1945) vasarą davė ir
šiam komitetui mirtiną smūgį — suėmė apie šešio-
lika pagrindinių komiteto narių su jo pirmininkų ka-
pitonu Mataičiu ir prof. Mir. S“. (Daumantas 79 p.).
Veikė dar LPS (Lietuvos Partizanų Sąjūdis). “Šio
sąjūdžio pagrindinis tikslas buvo užmegsti ryšius su
visame krašte veikiančiais partizanų daliniais, pade-
dant jiems susijungti į didesnius vienetus ir, suda-
rius bendrą vadovybę, koordinuoti veikimą“ (Dau-
mantas 78 p.).

Pirmi nepavykę mėginimai rodė, kad sovietinės
okupacijos pogrindis negalės remtis legalioje padėty-
je esančiais asmenim, kaip tai buvo vokiečių okupa-
cijoje. Turės remtis pasitraukusiais iš legalaus gy-
venimo į partizanus. Bet daryta dar naujų pastangų
suderinti bei apjungti politinį pogrindį su partiza-
nais. Tų pastangų naujus žingsnius jau randame pie-
tų Lietuvoje.

b. Centralizacijos pradžia: Tauro apygarda

Pirmas posėdis buvo 1945 birželio 19 pas kun.
A. Ylių Skardupiuose, Mariampolės ap. Dalyvavo, be
paties šeimininko, buvęs policijos tarnautojas Pilec-
kis, zakristijonas Pilypas, nuo mobilizacijos slapstę-
sis Bukaveckas, ūkvedys Lasevičius, Mariampolės mo-
kytojų seminarijos mokinys Januškaitis, bažnyčios
sargas Urbonas ir stalius Gudelevičius. Čia kilo mintis
susirišti su kitais partizanais ir suorganizuoti rajo-
ninį štabą. Kun. Ylius susižinojo su kapitonu Tauniu,
ir 1945 liepos pradžioje Skardupių kaime buvo slap-
tas keturių pasitarimas. Sutarta sudaryti rajoninį

214

štabą. Vadu išrinktas kapitonas Taunys, adjutantu
Pileckis, pats kun. Ylius sanitarinio skyriaus viršinin-
ku ir kapelionu. Gavėnas štabo viršininku. Sutarta
vėl susirišti su miškuose veikiančiom grupėm ir ver-
buoti naujus narius; taip pat nutarta partizanus pri-
saikdinti bažnyčioje.

Su grupėm, veikusiom Kazlų Rūdos miškuose
susirišo Gavėnas, kurio slapyvardis buvo Vampyras,
su veikiančiom Palių miškuose — Ratkelis, kurio sla-
pyvardis buvo Oželis, su Alytum — kap. Taunys.
Ryšiai davė vaisių. Tų pat metų rugpiūčio vidury
pas kun. Ylių buvo vėl pasitarimas. Jame, be rajoni-
nės vadovybės, jau dalyvavo iš Kazlų Rūdos atvykęs
Vytautas Bacevičius, iš Palių — Berželis, iš Alytaus
—- Navickas, iš Marijampolės miesto — Radzevičius,
Kulboka, Šačkus, pulk. Butkevičius. Čia ir buvo nu-
tarta sudaryti Tauro apygardą, kuriai turėjo pri-
klausyti šios apskritys: Mariampolės, Šakių, Lazdijų,
Vilkaviškio, Alytaus — iki Nemuno, taigi nuo Ne-
muno visa pietinė Lietuva. Tauro apygardoje nutar-
ta sudaryti penkias rinktines: Perkūno, Vytauto,
Stirnos, Vytenio ir Geležinio Vilko. Tauro apygar-
dos štabo viršininku išrinktas V. Bacevičius ... Vie-
toj kelių nelegalių laikraštėlių sutarė leisti vieną —
Laisvės Žvalgą. Bendra politinė vadovybė pavesta
pulk. Butkevičiui, o laikraščio redaktorium paskir-
tas Radzevičius-Vaidyla. Nelegalaus laikraščio spaus-
tuvė buvo Puskelnių kaime, malūne ar greta ma-
lūno.

Pasitarime buvo iškelta mintis siekti dar plates-
nio apsijungimo — įsteigti “Lietuvai išlaisvinti ko-
mitetą“', susirišti su visoje Lietuvoje veikiančiais par-
tizanais, susisiekti su užsieniu. Tačiau tie klausimai
palikti be sprendimo.

215

Kitu kartu Skardupiuose susitiko tik 1945 spa-
lio 21. Per tą laiką buvo išvažinėję vienas į Žemai-
čius, kitas į Vilnių. Dabar susitikus teko pasidalyti
žiniom. Agronomas Pupelis, žvalgybos skyriaus vir-
šininkas, pasakojo, ką patyręs Vilniuje. Esą ten su-
mezgęs ryšius su dviem karininkais, kurie turi radi-
jo aparatą ir klausosi žinių iš užsienio. Tas žinias
jie perduoda nelegalios spaudos redaktoriui. Gausiau
žinių parvežė iš Žemaičių kun. A. Ylius. Jis buvo nu-
vykęs į Kauną, Telšius ir mažesnius žemaičių mies-
telius. Telšiuose, kuriuos jis buvo pasiekęs spalio
10, padėtį rado pakrikdytą. Veikusi ten Lietuvos Liais-
vės Armija veikimą sustabdė, nes kai kurie štabo
nariai buvo suimti, kiti pasitraukė. Telšiuose kun.
Ylius susitarė palaikyti ryšius su gimnazijos mokyto-
ju Jakštu (kuris rezistencijoje vadinosi Beržu). Pa-
sitarime su juo ir dar su vienu karininkų buvo ki-
lęs planas — įsteigus vyriausią Lietuvai išlaisvinti
komitetą ir sudarius generalinį štabą, reikia paruošti
memorandumą, kuris, remdamasis LTSR konstituci-
ja, praneštų, kad “Lietuva išeina iš sąjunginių res-
publikų tarpo“; memorandumo nuorašą reikia pasiųs-
ti į užsienį Anglijai ir Amerikai. “Memorandumui
pasiųsti į užsienį mes ketinome pavogti lėktuvą. Kon-
kretaus nutarimo nebuvo, bet tarėmės, kad jeigu
mums nepasiseks gauti lėktuvo be ginkluotos jėgos
pagalbos, tai jį įsigysime ginkluotų gaujų pajėgo-
mis“.

Šiame pasitarime Skardupyje prieita išvada, kad
suvažiavimas minėtam komitetui ir vyriausiam šta-
bui sudaryti turi būti Kaune lapkričio 11. Buvo taip
pat nutarta, kad kap. Taunys ir leit. Bacevičius nu-
vyktų į Marijampolę, nes iš ten nebuvo atvykęs Ra-
dzevičius į pasitarimą. Ėjo gandas, kad jis esąs suim-

216

tas. Pasiųstieji su uždaviniu išvyko į Mariampolę ry-
tojaus dieną, bet iš ten negrįžo. Buvo suimti. Tos
pat dienos vakarą Pileckis pranešė, kad esą suimti
dar Kulboka, Šačkus ir kiti. Tą pat naktį buvo su-
imtas ir kun. A. Ylius.

Tai vis žinios iš kun. A. Yliaus tardymo, pa-
skelbtos sovietinės spaudos. Papildomai tardytojas
dar išgavo iš kun. A. Yliaus, kad jo malkinėje po
durpėm Pileckis, apygardos viršininko adjutantas, bu-
vo įsitaisęs bunkerį; jame dažniausiai ir gyveno; ten
turėjo radijo aparatą, rašomąją mašinėlę, šapirogra-
fą. Tai buvo Tauro apygardos būstinė.

Taip buvo sukurta Tauro apygarda; taip jos pir-
moji vadovybė buvo likviduota. Šios informacijos
yra duotos kun. Yliaus sovietiniam tardytojui ir pa-
skelbtos sovietiniame leidinyje “Faktai kaltina. Žu-
dikai bažnyčios prieglobstyje. Archyviniai dokumen-
tai. II rinkinys, 1960“. Iš jo čia atpasakotos pagrin-
dinės žinios apie apygardos įsikūrimą ir jos vadovy-
bės likvidavimą sutampa ir su Daumanto pasakoji-
mu Partizanuose. Tačiau ir sovietinis leidinys toliau
patvirtina, kad pati Tauro apygarda nebuvo likvi-
duota. Mini, kad 1946-7 metais tos apygardos vadu
buvęs Lankeliškių kunigas Justinas Lelešius, pogrin-
dyje žinomas Grafo slapyvardžiu.

c. Centralizacijos viršūnė: karinė ar politinė organi-
zacija?

Nors Tauro apygardai ir buvo suduotas smūgis,
tačiau partizanų centralizavimosi pastangų jis nesu-
stabdė. Tauro pavyzdžiu ir kitose vietose jungėsi apy-
gardom. Žemaičiai ikūrė jungtinę Kęstučio apygar-
dą, dzūkai A apygardą. Tolimesnis organizacinis žings-
nis — apygardų sujungimas. 1946 balandžio 23 Tau-

217

ro apygarda, vadovaujama Mykolo Jono, sutarė su-
sijungti su A apygarda, vadovaujama pulk. Kazimie-
raičio. Taip buvo sudarytas bendras pietų Lietuvos
štabas, kurio vadas buvo pulk. Kazimieraitis, o My-
kolas Jonas tapo jo pavaduotoju.

Naujas žingsnis turėjo būti — jungimasis su že-
maičiais. Jau buvo sutartas ir pietų Lietuvos srities
vado pavaduotojo Mykolo Jono susitikimas su žemai-
čiais panemunėje. Tačiau sustiprėjo ir kliūtys. MVD
pajuto partizanų organizavimosi eigą, tad sustiprino
sekimą, košimą, partizanų vadų likvidavimą. Ir My-
kolas Jonas kelionėje į minėtą susitikimą Kazlų Rū-
dos miškuose, Agurkiškėje, susidūrime buvo sužeis-
tas ir turėjo susisprogdinti. Tai buvo 1946 birželio
7. Liepos pradžioje pasalos aptiko pulk. Kazimierai-
tį, ir jis taip pat žuvo prie savo būstinės dzūkų gi-
riose.

Sustiprinta MVD akcija prieš partizanus, vis la-
biau aiškėjanti tiesa, kad konflikto tarp Vakarų ir
Sovietų netenka laukti vertė išlikusius partizanų va-
dus skubėti, kad organizuotas ir centralizuotas vei-
kimas apimtų visą Lietuvą. Buvo numatytas tam rei-
kalui suvažiavimas. Jis turėjo būti 1947 sausio 18
prie pat Kauno. Tačiau paskutiniu momentu teko vie-
tą ir laiką keisti. Išaiškėjo, kad visas suvažiavimo
planas per infiltruotus agentus buvo žinomas MVD,
kuris tik ir laukė patogios progos visus vadus su-
semti vienoje vietoje. Pėdom sumėtyti suvažiavimas
iš sausio 18 buvo atkeltas į sausio 12 ir sukviestas
ne pakaunėje, o Kazlų Rūdos rajone.

Šiame nepaprastame suvažiavime pagal J. Dau-
manto aprašymą aiškiai rodėsi trejopi rūpesčiai —
organizacinis susicentralizavimas, ryšiai su Vakarais,
partizaninio sąjūdžio pobūdis bei jo vietos nustaty-
mas tautos likime.

218

Organizaciniu atžvilgiu čia buvo atstovaujami
partizanai dar ne iš visos Lietuvos. Nebuvo rytų Lie-
tuvos partizanų. Jie kiek kitaip tvarkėsi, ir su jais
atsargiau buvo elgiamasi, kad būtų išvengta agentų
intiltracijos. Suvažiaviman tebuvo suspėta sukviesti
trijų apygardų vadus (suvalkiečių — Tauro, dzūkų
— Dainavos, žemaičių — Kęstučio); taip pat buvo
atstovai centrinių institucijų — BDPS (Bendro De-
mokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio) ir VGPŠ (Vy-
riausio Ginkluotų Partizanų Štabo). Buvo suvažiavi-
me numatyta, kad šių trijų apygardų organizaciniai
sutarimai bus pranešti nedalyvaujančiom apygardom
ir jos bus prašomos tuos sutarimus priimti.

Kitas rūpestis buvo Vakarai. Nežinia, kas juo-
se darosi ir kiek iš jų pagalbos galima laukti. Bu-
vo tad sutarta siųsti du atstovus į Vakarus — po vie-
ną iš žemaičių ir iš dzūkų apygardos.

Įdomiausias betgi čia buvo savosios padėties api-
būdinimas, kuris labiau atsiskleidė iš Daumanto kny-
goje pateiktos Kęstučio apygardos vado Visvydo kal-
bos.

Visvydas karčiai išreiškė nusivylimą buvusia po-
grindžio vadovybe vokiečių okupacijos laikais: ji
narsiai kalbėjo apie kovą, bet bolševikam ateinant
pasitraukė į Vakarus, nepalikusi net jokių direktyvų.
Visvydas apibūdino dabartinį sąjūdį — tai likučiai
buvusių pogrindžio organizacijų, kurios rado bendrą
siekimą — kovą dėl laisvės, o jų supratimas apie
vidaus santvarką laisvoje valstybėje nedaug kuo sky-
rėsi. Visvydo kalba buvo partizaninės veiklos karš-
ta apologija nuo priekaišto, kad jie išėję į miškus,
savo kailį gelbėdami. Joje taip pat su pasipiktinimu
atmetamas kažkeno pasikesinimas nustumti partiza-
nus nuo atsakomybės ir teisės tarti savo žodį bū-

219

simoje laisvoje Lietuvoje, atmetamas kažkeno noras
padaryti partizanus tik ginkluota jėga, diriguojama
komitetų ir firmų, atneštų iš šalies. Tai buvo aiškus
pasisakymas prieš tuo metu kilusią idėją partizanus
paversti tik ginkluota jėga, be politinių siekimų, o
tuos politinius siekimus perduoti politinėm firmom,
kurios buvo atsiradę ryšium su Jono Deksnio atvy-
kimu į Lietuvą 1946. Tada buvo atsiradęs Vlakas (Vy-
riausias Lietuvos Atstatymo Komitetas) ir BDPS
(Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis). Kai
vėliau išaiškėjo, kad šios atneštinės firmos tėra fik-
cija, be realios jėgos, jos buvo užmirštos, ir krašte
1948. VI. 15 susidarė sava organizacinė forma — Lie-
tuvos Laisvės Kovų Sąjūdis, kuriame buvo sujungta
ir karinė ir politinė jėga. Bet tai įvyko tik po to,
kai krašto rezistencijos atstovai pasiekė Vakarus.

Partizaninis sąjūdis savo viduje tvarkėsi ir organi-
zavosi Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu. Lyg tai būtų
atsikūrusi Lietuvos kariuomenė miškuose. Dėvėjo
Lietuvos kariuomenės uniformą, vartojo karinius
laipsnius, kadrus ruošė miško karo mokyklose; gink-
lus komplektavo ir maisto tiekimu rūpinosi tam tik-
ri skyriai, kaip kariuomenės intendantūros.

Partizanų organizacija buvo padalyta į terito-
rines apygardas, apygardos į rinktines, rinktinės į
kuopas, kuopos į būrius ir skyrius. Tas mažiausias
vienetas skyrius buvo 8-10 vyrų.

Šitoks partizanų pririšimas prie tam tikros gy-
venamos teritorijos buvo paskesnis padaras ... Pas-
kesniais laikais, kai miškuose laikytis didesnei ma-
sei darės vis sunkiau; kai rezistencija vis giliau trau-
kėsi į pogrindį, tada nyko ir išviršiniai kariniai ženk-
lai, stiprėjo pogrindinės armijos charakteris — išsi-
laikyti nepastebėtiem ir veikti savo gyvenamos vie-

220

tos ribose, dalyvauti vietos gyvenime ir per jį veik-
ti gyventojų ir krašto naudai prieš okupacinį reži-
mą. Tokia tvarka garantavo gerą orientaciją vietos
padėtyje, greitą ir tikslų reagavimą; lengvino maiti-
nimosi ir išsilaikymo klausimą. Sovietinė spauda pas-
kiau partizaną ir vaizdavo žodžiais: “dieną dirba kol-
choze, naktį banditauja“.

7. PARTIZANO TIPAS

a. Socialinis charakteris: pagrinde jaunimas

Buvo skiriami trejopi rezistencijos nariai: akty-
vieji, pasyvieji ir rėmėjai. Aktyvieji — su ginklu ir
pasitraukę iš legalinio gyvenimo; pasyvieji — lega-
liniame gyvenime, bet pasirengę kiekvienu metu per-
eiti į aktyviuosius; rėmėjai turėjo pareigą labiausiai
paremti aktyviuosius maistu ar globa. Dėmesys čia
labiausiai krypsta į pirmuosius.

Aktyviosios rezistencijos nariai daugiausia buvo
kilę iš darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų klasės, į-
vairių profesijų ir įvairaus amžiaus, nors pagrinde
tai buvo jaunimas — karininkai, tarnautojai, studen-
tai, vyresniųjų klasių gimnazistai, ūkininkaičiai, dar-
bininkai, kunigai. Paslankiausias buvo jaunimas. Kai
kur ištisos klasės iš gimnazijų pasitraukdavo į miš-
kus ir nesidavė prikalbamos grįžti į legalinį gyveni-
mą. O ir kariniai vadovai tai buvo daugiausia jau-
nieji karininkai. Dėl to ir Lietuvos kariuomenės cha-
rakteris taip ryškiai atsispindėjo partizaninės orga-
nizacijos charaktery su pirmaisiais metais.

Socialiniai partizanų bruožai yra sutelkti viena-
me ryškiame J. Daumanto vaizde:

221

“Praskleidžiau palapinės angą ir stebėjau šias
vyrų gretas. Mintimis grižau dešimt metų atgal į
nepriklausomos Lietuvos laikus ir pamažu pradėjau
gretinti anų laikų Lietuvos kariuomenės mokomąsias
kuopas su šiąja kovos metų kuopa. Išorėje skirtumo
nedaug: uniforma ir apranga ta pati, tik mes la-
biau diagonalą mėgstam ir labiau linkę prie automati-
nių ginklų. Tačiau pažvelgęs arčiau į šiuos partiza-
nus laisvės kovotojus, jų veiduose įskaitai tūkstančio
dienų ir naktų įbrėžtus pavojus, kelių dešimčių kau-
tynių pergyvenimus. Jų gražiai sudėtus kūnus dažnai
darkė didesni ar mažesni randai. Antai, Kairys, su
sutrupintu per alkūnę dešinės rankos sąnariu, neap-
sileidžia draugams savo vikrumu, valdydamas SSV.
Strazdui abiejų rankų lankstumas per sąnarius su-
mažėjęs. Skirgaila jau aštuonias žaizdas savo kūne
buvus skaito. Sakalas taip pat sunkiai randa sveiką
vietą, Bijūnui dar ir po metų neišeina raportas po go-
murio sudraskymo. Vargiai beatsirastų iš šių kelių
dešimčių nors vienas vyras, kuris nebūtų paženklin-
tas nors vienose kautynėse, kuris nebūtų savo krau-
ju palaistęs mielos tėvų žemės.

“Ir jie nepabūgo šių ženklų. Jie nenusigando sa-
vo kraujo dėmių mūsų žemės veide.

“Ir kaip mišrios šios eilės: studentai, gimnazis-
tai, tarnautojai, ūkininkai ir darbininkai. Nesveti-
mi jų eilėse nei dvasiškiai, nei vyresnio amžiaus in-
teligentai, nei nepriklausomybės laikų kariai. Čia ra-
si ir ne vieną nepriklausomybės laikų savanorį. Vi-
sus juos subūrė ta pati tėvynės meilė ir pareiga gin-
ti tėvų Žemę ir savo seses-brolius nuo beatodairinio
rytų barbaro teroro. Ginti ir gintis, jaučiant didįjį
laisvės ir žmogiškumo troškimą ir suprantant bega-
linį šios kovos sunkumą; ginti ir gintis visiškai atsi-
žadant savo asmeninio gyvenimo, kol kas pasitikint

222

tik savo jėgomis ir budrumu, paslapčiomis rusenant
vilčiai, kad pagaliau tie, kurie dar taip neseniai kal-
bėjo apie teisingą pokario sutvarkymą, pajus atsa-
kingumą prieš žmonijos ateinančias kartas ir paša-
lins barbariją, terorą ir vergiją, visu nuogumu kul-
tyvuojamą didesnėje Europos ir Azijos dalyje. Juo-
se negęstamai rusena ta pati nemarioji sentėvių dva-
sia, šimtmečiais istorijon nusitęsusi, mūsų laisvės sar-
gyboje stovėjusi. Čia krauju paremtas draugiškumas
neatskiriamai sujungė Prienų pašilės ūkininkaitį su
studentu iš Kybartų miesto. Stovi šiandien juodu ša-
lia vienas kito ir drauge trypia Kazlų Rūdos miško
smėlį ...* (J. Daumantas 353 p.).

Partizanų eilėse moterys buvo ne tik ryšininkės,
slaugės, bet ir aktyvios kovotojos, rodžiusios hero-
jizmo lygiomis su vyrais. Kaip jos įeidavo į pogrin-
dį ir kokias funkcijas jame atlikdavo, vaizdu pra-
byla Nastės istorija, vienas iš daugelio partizaninių
epizodų. Jis toks:

— 1946 sausyje buvo sužeistas kovotojas Ere-
lis; kulka nukirto jam aukščiau kelio kojos kaulą.
Partizanai nepajėgė padaryti jam operacijos. Teko su-
daryti fiktyvius dokumentus ir paguldyti Kauno ligo-
ninėn. Ligoninėje buvo aiškinama, kad Ereliui ark-
lys įspyręs. Bet NKVD pareigūnai nuolat tikrinda-
vo ligonių žaizdas, įtardami, kad turi būti čia ir par-
tizanų, kuriuos slepia ligoninės personalas. Po kelių
savaičių NKVD rado medžiagos Ereliui įtarti. NKVD
pasirengimus pastebėjo gailestingoji sesuo Nastė, ku-
riai buvo patikėta Erelio paslaptis. Nežinodama, ku-
riam partizanų daliniui Erelis priklausė, ji pasiryžo
nakčia pati jį išvogti iš ligoninės. Apsirūpinusi me-
dicinos įrankiais ir reikalingais dokumentais, ji su-
organizavo roges, įkėlė ligonį ir su juo pati išvyko.
Kelio atgal jai nebebuvo. NKVD nesunku buvo su-

223

sekti, kas yra kaltininkas. O už tai grėsė mažiausia
10 metų. Nastės iškviestas gydytojas sugipsavo koją,
ir po poros savaičių ligonis pradėjo taisytis. Nastei
su palydovais buvo pavesta pergabenti ligonį į jo
kuopą. Nastė išvyko jai skirto uždavinio atlikti —
pasitikti ir perimti į savo globą Erelį. Nakčia ties
Plutiškėm Nastę ir jos palydovus užpuolė pasalavę
enkagiebistai. Pirma jų šūvių serija vieną partizaną
užmušė ir Nastei peršovė kojas. Negalėdama trauk-
tis, Nastė gynėsi vietoje, o enkagiebistų kulkosvai-
dininką, kuris mėgino užtverti partizanam atsitrauki-
mą, ji pašovė ir atidarė kelią savo draugam. Kai par-
tizanų šūviai išsklaidė užpuolikus, gelbėti Nastę jau
buvo per vėlu: nauji šūviai jai buvo atėmę gyvybę...
Tokiais pavyzdžiais mirga partizanų istorija.

b. Moralinis charakteris: tautos riterinė atranka

Iš visų kovotojų buvo reikalaujama aukštų mo-
ralinių kvalifikacijų. Jas labiausiai išryškino Tauro
apygardos statutas:

“Laisvės kovotojai gali būti lietuviai vyrai ir mo-
terys be amžiaus skirtumo, aukštos moralės, drąsūs,
ryžtingi, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietu-
vių tautą ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvi-
nimą"',

Visi stojantieji į rezistencijos organizaciją turė-
jo duoti priesaiką: “Aš ... prisiekiu Visagalinčio Die-
vo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos
laisvę ir nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklauso-
mos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei
jėgų nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsaky-
mus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidė-
ti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams.
Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą

224

būsiu baustas mirties bausme. — Tai, ką pasižadu,
tegu Dievas užlaikyti man padeda".

Tas pats statutas dar specialiai prideda kvalifi-
kacijas ypačiai vadams: “Visų laipsnių vadai ir ei-
liniai laisvės kovotojai niekad neturi patekti į des-
peratišką ir pesimistišką stovį. Visose aplinkybėse
jų moralė privalo būti kuo aukščiausia. Skyrininkas,
kaip tiesioginis Laisvės kovotojų skyriaus vadas, vi-
sada prisirišęs prie kovotojų, rodo kuo daugiau su-
manumo, ryžtingumo, atsidavimo ir iniciatyvos ir
turi būti pavyzdys savo valdiniams išpildant įsaky-
mus, niekad nenustoja ūpo pats ir visuomet kelia tą
ūpą kovotojuose. Jis pats turi žinoti kiekvieno kovo-
tojo savumus“'.

Rezistencijos narys negalėjo iš organizacijos pa-
sitraukti, iki bus iškovota Lietuvai nepriklausomybė.
Pasitraukti negalėjo net ir nepriklausomybę atgavus,
iki bus vadovybės leista.

Iš margos socialinės masės, atsidūrusios miškuo-
se ar dar gyvenančios legaliniame gyvenime, vado-
vybė siekė sudaryti aukštų moralinių kvalifikacijų
bendruomenę, pasiryžusią kovoti ne tik su priešu dėl
krašto laisvės, bet ir su pačiu savim dėl savo asme-
nybės aukštesnio moralinio lygio. Tokių žmonių or-
ganizuota bendruomenė yra išskirtinė, rinktinė tau-
tos dalis — save paskyrusi neabejotinai aukai dėl
aukštesnių idealų — kaip viduriniais amžiais anks-
tyvasis riterių luomas. Į tą riterinį luomą partiza-
nas panašus netgi savo religine dvasia, kuri lydėjo
partizanų viešąjį ir asmeninį gyvenimą. Kai vie-
nas iš vakarų atvykęs asmuo parodė nepasitenkinimo,
kam dienos darbus partizanų stovykla baigia mal-
da, jam buvo pasiūlyta pasitraukti iš stovyklos. Mo-
ralinis, patriotinis, religinis momentai priklausė par-
tizano asmenybės esmei.

225

c. Pischologinis charakteris: pareigos ir širdies mo-
tyvai

Idealinė ir tikrovinė, siekiamoji ir pasiektoji plot-
mė visada nesutampa. Natūralu, kad partizano mo-
ralinis idealas, nurodytas statutuose, nebūtų visu
pilnumu pasiektas. Buvo direktyva nesiduoti gyvam
nelaisvėn, bet pasitaikydavo paimtų. Buvo direkty-
va per Kalėdas ar Naujus Metus nesilankyti gimtuo-
siuose namuose, bet žmogiškasis sentimentas ne
vieną nugalėdavo — parvesdavo namo, pas saviškius
ir tokį apsilankymą ne kartą apmokėdavo gyvybe.
Įtampa tarp idealinės ir tikrovinės plotmės, tarp pri-
siimtų įsipareigojimų ir prigimtojo sentimento buvo
nuolatinis partizano palydovas. Toje įtampoje iš vie-
nos pusės reiškės partizano herojinė pusė — su di-
džiu pareigos supratimu, rūsčiu pasiaukojimu kovo-
je, tokiu pat rūsčiu elgesiu su priešu, su išdaviku,
nes tai buvo kova tarp mirties ir gyvybės, kova, ku-
rią teko apmokėti ir savo ir priešo gyvybe. Įtam-
pos kitoje pusėje stovėjo lyg kitas žmogus — švel-
niasielis, sentimentalus, pasiilgęs ramaus, taikaus gy-
venimo džiaugsmo, pasiilgęs mylėti ir būti arti my-
linčios širdies. Ir tai dvi pusės to paties partizano.

Rūstus herojizmas kaitaliojasi su lyriniu senti-
mentalumu partizanų istorijos vaizduose. Raišupio
didvyriai, žuvę iki paskutinio, bet nepasidavę priešui
nė vienas, prilygsta istorijoje išgarsintam Margerio
vaizdui. Nastės, Pušelės pasiaukojimas stoja šalia le-
gendinės Gražinos, šalia istorinės Vytauto tarnaitės,
kuri išgelbėjo kunigaikštį, jo vietoje žūdama.

Mažvydo ir Pušelės vaidyba tarp meilės ir mir-
ties — tokios situacijos prašosi platesnių dramatinių
ataudų (ir iš dalies jau susilaukė!). Vis tai partiza-
no pusė — herojinė.

226

Bet partizanų dainos, kurios atliko tuo Metu so-
cialinę funkciją — palaikyti socialinį bendravimą
tarp kovos draugų, nustelbti kankinančią tylą, —
tos dainos liks dokumentas, iš kurio skaitome gilų
sentimentą paliktiem namam, profesijai, mylimiem
žmonėm, nujautimą, kad niekados neteks į aną sva-
jonių šalį grįžti. Tai ne karinė poezija. Tai žemdirbio
poezija, taikingo darbininko, kuris ginklą yra paėmęs
ne iš malonumo, profesinės aistros, bet iš kieto pa-
reigos supratimo, pareigos, kuri verčia asmeninį sen-
timentą paaukoti herojikos žygiui.

Vėliau prie šių partizano bruožų prisidės dar vis
labiau kankinantis laukimas žinios bei pagalbos iš
Vakarų, o dar vėliau desperacinis praregėjimas, kad
tos pagalbos nebus, kad priešas nenuveikiamas, ta-
čiau kelio atgal nėra ir belieka viena išeitis — te-
sėti priesaiką iki savo asmeninio žuvimo, nesijau-
čiant net, ar ta asmeninė auka bus kam nors pras-
minga. Tai aukščiausias tragikos niuansas partizano
likime.

8. RYŠIAI SU VAKARAIS

a. Iš Vakarų į Lietuvą: Jono Deksnio kelionės

Rezistencija gaudė iš Vakarų kiekvieną žinią.
Daugiausia jų patirdavo iš Londono BBC. Žinias aiš-
kinosi sau palankia prasme ir jom stiprino tarp sa-
vęs iliuziją, kad konfliktas tarp Vakarų ir Sovietų
neišvengiamas ir greitas — gal jau “šiais metais".
Tokios nuotaikos spalvingas vaizdas yra J. Daumanto
Partizanuose aprašytas reagavimas į žinią apie atomi-
nę bombą, pavartotą Japonijoje (1945.VIII.6):

“Ši diena partizanams buvo nepaprastai džiugi.

227

Visi su dideliu dėmesio klausėsi BBC radijo komen-
tatoriaus pranešimo apie atominės bombos jėgą, pa-
rodytą prieš keletą dienų Japonijoje. Buvo tikima,
kad su šiais naujais moksliniais išradimais prasidės
naujas tempas ir pasaulio politiniame gyvenime. Vi-
sus džiugino Amerikos prezidento žodžiai, lietę vie-
ną pasaulio valstybę ir vieną vyriausybę.

Pasibaigus pranešimui, visi trynė rankas ir pa-
kelta nuotaika dalinosi įspūdžiais, tikėdamiesi grei-
tai baigti savo varganotą partizano gyvenimą ir su-
laukti laisvės, dabar vakariečiams intensyviai tvar-
kant pasaulio valstybių santykius.

Čia pat ant kelmo pasidėjęs rašomąją mašinėlę,
Ąžuolas kalė matricas, o Vėtra jau ruošė rotatorių.
Už pusvalandžio Audronė vikriai ėmė iš rotatoriaus
išspausdintą ekstra “Laisvės Žvalgo" laidą, kurioje
riebiomis raidėmis buvo skelbiama džiugi mūsų tau-
tai žinia apie suskaldyto atomo panaudojimą gink-
lams prieš agresorius. Bolševikinė spauda praėjo ty-
lomis pro atominės bombos galybę, Japonijos pa-
klupdymą aiškindama raudonosios armijos laimėji-
mais.

Po kelių valandų numatytas “Laisvės Žvalgo“
egzempliorių skaičius buvo baigtas. Vėtra juos skirs-
tė daliniams, tinkamą skaičių palikdamas miestelė-
nams ir tolimesniems kaimynams. Darbas buvo baig-
tas kartu su pradedančiomis suokti vakaro lakštin-
galomis. Žalgiris užsuko iš Varšuvos muzikos. Trys
poros partizanų susikibo ir polkutę sudėjo" (117 p.).

Vėliau, kada prasidėjo pirmi Amerikos pasiprie-
šinimo naujom sovietinėm agresijom ženklai, tos kon-
flikto viltys partizanų spaudoje itin pagyvėjo. “Jau
kuris laikas — rašė rotatorinis laikraštėlis “Už Tė-
vų Žemę!“ (Nr. 13, 1847. X. 7) — Vakarų spaudoje

228

varoma griežta kampanija prieš Sov. S-gą ir atvirai
propaguojamas naujas karas. Tą įvairiomis progomis
savo kalbose patvirtina ir oficialūs vyriausybės at-
stovai. Šiom priemonėm norima viešąją pasaulio nuo-
monę paruošti naujam neišvengiamam karui. Bolše-
vikai neatsilikdami savo spaudoje taip pat kritikuo-
ja ir smerkia “karo kurstytojus", ypač amerikiečius.
Naujo karo grėsmę paryškina ir tokie faktai, kaip
neseniai pasibaigusi tarpamerikinė Rio de Žaneiro
konferencija, kurioje buvo sudarytas Amerikos kon-
tinento visų valstybių karinis blokas“.

Patikrinti, kiek tos nuotaikos yra realiai pagrįs-
tos, kiek iliuzijos, nebuvo galima tiesioginiais ryšiais
su Vakarais. Geležinė sieną — net triguba (tarp Lie-
tuvos ir Lenkijos, Lenkijos ir rytų Vokietijos, rytų
Vokietijos ir vakarų Vokietijos) — skyrė Lietuvą
nuo Vakarų. Pagaliau ir Vakaruose tarp lietuvių vy-
ravo panašios iliuzijos ir lengvino tam laikui varga-
ną tremties lagerių gyvenimą.

Pirmi ryšiai tarp Lietuvos ir Vakarų buvo su-
megzti iš Vakarų pusės: 1945 rudenį repatriacijos ke-
liu Lenkiją ir paskiau Lietuvą pasiekė J. Daumanto
knygoje minimas Daunoras, kuris 1960 “Tiesoje" iš-
sišifravo kaip Jonas Deksnys. Su juo parvyko ir inž.
Brunius. Pastarasis mėgino Lietuvoje ir pasilikti pas
šeimą, bet MVD buvo išaiškintas ir išvežtas į Sibi-
rą. J. Deksnys, sumezgęs ryšius su pietų Lietuvos
partizanų kai kuriais daliniais, parvyko į Vokietiją.
Tačiau 1946 pavasarį jis vėl išvyko. Daumanto knygo-
je minima, kad jau 1946 gegužės 27 pasirodęs Tauro
apygardoje Daunoras bei Lokys, vėliau J. Deksnio
išaiškintas kaip Vytautas Stanevičius. Po pasitarimų
su partizanais pastarasis tais pačiais keliais grįžo į
Vakarus, o rugsėjo pradžioje parvyko į Vakarus ir
J. Deksnys.

229

Jono Deksnio, iš dalies ir Stanevičiaus kelionė
kraštui turėjo dvejopos reikšmės. Jie atnešė į Lietu-
vą žinias, kurios partizanam nebuvo mielos, nes ma-
žino pasitikėjimą greito konflikto iliuzija. Jie atnešė
taip pat naujas formas ir titulus pogrindžiui peror-
ganizuoti. Jei tokia valia iš Vakarų — partizanų va-
dovybė, su kuria jie susidūrė, tas formas priėmė,
ir 1946 birželio 6 gimė BDPS (Bendro Demokratinio
Pasipriešinimo Sąjūdis), birželio 10 Vlakas (Vyriau-
sias Lietuvos Atstatymo Komitetas).

Tenka paaiškinti čia, kad BDPS reiškė rezisten-
cinių organizacijų susitelkimą, kuriame dalyvavo Lie-
tuvos Partizanai (jų vardu aktą pasirašęs Alg. Ža-
liukas), L. Laisvės Kovotojai (pas. Alfonsas Hektoras
— tas pats Jonas Deksnys). Lietuvių Frontas (pas.
Juozas Vytis), Lietuvos Laisvės Armija (pas. Juozas
Erelis — paskiau išaiškėjęs MVD infiltruotas agen-
tas prof. Juozas Markulis), Nepriklausomos Lietuvos
Sąjūdis (pas. — niekas), L.J. V.S. Atžalynas (pas.
Andrius Meškis — Vytautas Stanevičius).

Vlakas reiškė platesnę politinę atstovybę, kurią
sudarė trejopos grupės: ginkluotų jėgų, rezistencinių
organizacijų sambūrio, senųjų partijų atstovai: gink-
luotų karinių jėgų 1 atstovas, BDPS 3 atstovai,
krikščionių dem. partija 1 atstovas, L. Soc. Demo-
kratų partija 1 atstovas, Valstiečių Liaudininkų S-ga
1 atstovas. Pažymėtina: visai išjungti tautininkai.

Pagal numatytas funkcijas Vlakas (kaip seniau
Vlikas) yra “parlamentas", BDPS yra “vyriausybė",
kuri vykdo valdžią per VGPS — "kariuomenę". Ta-
čiau krašto kovai ta atneštoji organizacinė forma di-
desnės reikšmės neturėjo, ji buvo ir 1947 sausio 12
suvažiavime kritikuojama. “Prapuolenio (J. Deksnio)
ir Meškio (Vytauto Stanevičiaus) užsimojimai “per-
organizuoti" krašto rezistenciją praktiškai jiems pa-

230

geidaujama linkme apčiuopiamų rezultatų nedavė.
Neprigijo nė jų atvežtos organams etiketės. Jų at-
vežtas Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio
vardas, remtas pietų Lietuvos rezistencijos vadovy-
bės, išsilaikė tik iki 1948 metų birželio mėnesio. Nuo
šios datos visam krašte egzistuojančiam sąjūdžiui pri-
imtas LKS (Laisvės Kovų Sąjūdžio) vardas. BDPS
vardas nuo tada pasiliko tik politinės - rezistencinės
vadovybės etiketė" (Juozas Lukša, 1950. II. 20).

Jono Deksnio kelionė turėjo daugiau reikšmės
Vakaruose tarp lietuvių tremtinių. Jis ir V. Stane-
vičius, grįžę, prisistatė kaip krašto rezistencijos va-
dovybės nariai ir įgaliotiniai, abudu kaip Vlako na-
riai. Jie parvežė dar Vlako paskirtą “užsienio dele-
gatūrą“, kuriai įgaliojimai buvo išrašyti dviem para-
šais — Hektoro (Deksnio) ir J. Erelio (prof. Mar-
kulio). Vlako delegatūros nariais buvo paskirti 7
asmens (Stepas Kaminskas, M. Krupavičius, Bronius
Bieliukas, Juozas Brazaitis, Stasys Žymantas, Pranas
Padalis ir Andrius Meškis). Taigi J. Deksnys kaip
Vlako prezidiumo narys su šia “delegatūra" turėjo
atstovauti krašto rezistencijai ir laisvinimo akcijoje
pakeisti Vliką, kurį laikė emigrantinių partijų sam-
būriu.

Siekdamas įsipilietinti vietoj Vliko, J. Deksnys
su “delegatūra"" rėmėsi dviem argumentais: turėjo
skyrimą iš krašto, artimai bendradarbiavo su diplo-
matijos šefu, kuris savo ruožtu rėmėsi Vlaku kon-
traversioje prieš Vliką. Apeinant tylom konflikto
tarp Vliko ir Vlako delegatūros smulkmenas, kurios
tektų rašyti jau tremties istorijoje, čia tenkinamasi
suminėjus tuos faktus, kurie galėjo turėti reikšmės
paties krašto rezistencijos eigai ar nuotaikom. Bū-
tent:

231

(1) Paskirtosios Vlako delegatūros įtvirtinti ne-
pavyko. 1946 lapkričio 19 buvo sukviestas Pifullin-
gene tų Vlako delegatūron skirtųjų asmenų pasitari-
mas, antras panašus pasitarimas buvo 1947 sausio
17 Kirchheime. Be delegatūron skirtųjų, gyvenančių
Vokietijoje, antrame pasitarime dalyvavo dar iš Šve-
dijos atvykę J. Deksnys, V. Stanevičius ir A. Vokie-
taitis. Pasitarime išaiškėjo, kad visi susirinkusieji pri-
tarė krašto primatui kovoje dėl laisvės; išsiskyrė bet-
gi nuomonės, ar ta delegatūra tikrai yra krašto pri-
mato reiškėjas. Kurie tuo neabejojo, įgaliojimus pri-
ėmė (Br. Bieliukas, St. Žymantas, V. Stanevičius);
kurie tuo nebuvo tikri, bet norėjo pasitikrinti, pri-
ėmė lygtinai, t.y. kai pasitikrins naujom žiniom iš
krašto (S. Kaminskas, M. Krupavičius); kurie ne-
abejojo, kad tai krašto valios klastojimas, įgalioji-
mų nepriėmė (J. Brazaitis).

(2) J. Deksnys, A. Vokietaitis 1947 rugpiūčio
27-30 turėjo dar konferenciją su diplomatijos šefu
S. Lozoraičiu, kuriam perdavė iš krašto gautos me-
džiagos, kuris savu ruožtu perdavė savo raštišką pa-
reiškimą, skirtą kraštui. Jame tarp kitko informuoja-
ma ir apie Vliką: esą Vlikas laiko save Lietuvos sei-
mu, bet su tuo “žymi dauguma įg. ministerių nesu-
tiko (Šaulys, Balutis, Žadeikis, Girdvainis, Graužinis,
Lozoraitis)". Raštas datuotas 1947 rugpiūčio 27. Kai
jis pakliuvo į kraštą, sukėlė ten rezistencijos vado-
vybėje susidomėjimo kaip tik minimu Vliku, apie
kurį J. Deksnys ten kitaip buvo informavęs. Tada ir
buvo pažadintas krašto rezistencijoje noras sueiti į
ryšius su Vliku.

(3) Vlako delegatūrai “praktiškai neveikiant",
1947 gruodžio 7 buvo sudaryta BDPS užsienio dele-
gatūra (Jonas Deksnys, Algirdas Greimas, Bronys
Raila, Vytautas Stanevičius-Staneika, Jurgis Valiulis,

232

Stasys Žakevičius Žymantas (žr. Meškio pranešimą
BDPS prezidiumui ir Vyr. Ginkl. Partizanų štabui).

Neaiškumai ir trintis truko, iki atvyko į Vakarus
rezistencijos įgaliotiniai iš Lietuvos.

b. Iš Lietuvos į vakarus: Juozo Lukšos kelionė

Jonas Deksnys, išvykdamas iš Lietuvos, buvo su-
taręs su pogrindžiu tolimesnius ryšius per pasiunti-
nius ir per radiją. Bet kraštas ryšio nesulaukė.
“1946 m. Prapuolenis (J. Deksnys) su Meškiu (V.
Stanevičium) atsigabeno į kraštą ... radijo ryšiui
šifrą. Tučtuojau, panaudojus turimas priemones ir
žmones, ryšys buvo bandytas užmegzti. Tačiau ne-
buvo pasiekta jokių rezultatų, nes, kaip vėliau buvo
išaiškinta, atvykusieji nebuvo nieko padarę, kad kas
nors užsienyje su krašte pradėjusia veikti stotimi
bandytų rištis. Rudeniop, Prapuoleniui išvykus ir ga-
vus iš jo naujas garantijas, kad jis Vakaruose pa-
darys visa, kad į krašto radijo siuntas būtų atsa-
kyta, spalio ir lapkričio mėnesiais vėl buvo imtasi
bandymų radijo ryšiui užmegzti, išsikviečiant į dar-
bo vietą net geriausius specialistus (dipl inž. K.).
Tačiau ir šis bandymas nedavė jokių vaisių, dargi
pareikalavo kelių aukų, tarp jų inž. K. ir D. Nauji
radijo ryšiui užmegsti bandymai prasidėjo 1947 me-
tų vasarą, kai po susitikimo su Prapuoleniu Gdynė-
je buvo iš jo gauti šiam ryšiui daviniai. Dėl tų pa-
čių priežasčių (neveikimo užsienyje stoties) ir vėl
rezultatų nesigavo" (J. Lukša).

Tada ryšiam iniciatyvos ėmėsi krašto rezisten-
cija, mėgindama pasiųsti savo žmones į Vakarus.
Šiam uždaviniui buvo paskirtas Daukantas. “Apie
gruodžio mėn. turėjome gauti pirmąsias žinias apie
jo kelionės į užsienį rezultatus ... Sutartu laiku ne-

233

sulaukėm ir iš Daukanto žadėtų siuntų bei ryšio“
(Daumantas, Partizanai 238 ir 297 pp.). Sulaukti ir

negalėjo — vėliau paaiškėjo, kad Daukantas pake-
liui buvo suimtas infiltruoto agento dėka. Tada 1947
kovo mėn. buvo išsiųsti kiti žmonės — Juozas Luk-

ša ir Rimvydas. Jie prasiveržė pro Punską ir po il
gos odisėjos pasiekė Gdynę. Laimingų sutapimu ten
susitiko su atvykusių iš Švedijos Jonu Deksniu. Iš
jo patyrė, kad Daukantas pakliuvo bolševikam į ran-
kas. Pakliuvo ir kraštui skirti pora informacinių siun-
tinių. “Nors su Daunoru (J. Deksniu) susitikę ne-
galėjome atlikti visų mūsų gautų uždavinių, bet nuo
jų tolimesnio vykdymo turėjome atsisakyti, nes, jo
tvirtinimu, jų dar negalima atlikti dėl mums nepa-
lankių tarpvalstybinių įvykių konjunktūros. Šiais rei-
kalais jis ir rūpinęsis visą laiką, bet kol kas pažan-
gos nematyti. Įtikinęs mus, kad dabar bus tikslingiau-
sia mums grįžti atgal ir veikti panašiai kaip lig šiol,
pats žadėjo rudeniop sugrįžti jau su dovanomis ir
pasisekimais, dabar mūsų nelaimėtais“ (Partizanai
297 p.).

Iš Gdynės pasiuntiniai grįžo laimingai, jei tuo
žodžiu suprasim, kad grįžo visi ir nesužeisti. Bet ry-
šys ir toliau su Vakarais neveikė. Rugsėjo mėn. bu-
vo Nutarta siųsti kitą porą į Vakarus. Bet jie buvo
bolševikų aptikti ir turėjo susisprogdinti. Jų vietoj
BDPS prezidiumo nutarimu buvo paskirtas vykti
Juozas Lukša, partizanų vado adjutantas ir partiza-
nų kapitonas. Jį lydėti į Vakarus turėjo Mindaugas
— taip jis vadinamas Daumanto knygoje, o jau
Vakaruose jis buvo vadinamas Audroniu. Šie parti-
zanų atstovai su BDPS prezidiumo įgaliojimais at-
sisveikino draugus Lietuvoje 1947 gruodžio 15 ir po
nuotykingos kruvinos kelionės (ji aprašyta Partiza-

234

nuose 374-405 p.) pasiekė Švedijos sostinę jau 1948
metų kovo mėn.

Audronis pasiliko laukti Švedijoje. Juozas Lukša
su Jonu Deksniu atvyko į Vokietiją, į pasitarimus
su Vliko atstovais. Pasitarimuose 1948. VII. 7-9 prie
Baden-Badeno kaimelyje buvo pasirašytas susitarimas,
kuriame pagrindinis dalykas buvo, kad krašto rezis-
tencijai užsieniuose įgaliotas atstovauti Vlikas. Susi-
tarimą vykdydamas, Jonas Deksnys, kaip BDPS pre-
zidiumo narys, 1948. IX. 6 “direktyva Nr. 2“ įsakė
BDPS delegatūrai “bet kokį viešą ar slaptą savo vei-
kimą, kaip neturintį teisėto pagrindo sustabdyti! .. .*
Tačiau delegatūra nepasidavė J. Deksnio įsakymui.
Raštu min. S. Lozoraičiui ir kt. apkaltino ji, kad jis
neturėjęs teisės pasirašyti susitarimo su Vliku, paša-
lino jį iš delegatūros. Jo vietoj pakvietė F. Neveravi-
čių, gyvenantį Anglijoje.

Įtampa dėl delegatūros baigėsi tuo, kad ilgainiui
jos vardas dingo. Joje buvę žmonės 1950 susikūrė
Lietuvos Rezistencijos Santarvę (pirmininkaujamą
Londone St. Kuzminsko). Jos tikslas buvo remti re-
zistenciją Lietuvoje, o jos nariai privačiai pareikš-
davo, kad tai esanti pradžia lietuvių liberalų demo-
kratų organizacijai. Jonas Deksnys, saviškių pasmerk-
tas, 1949 drauge su Audroniu grįžo į Lietuvą jūros
keliu. Juozas Lukša pasiliko, pasiryžęs įvykdyti už-
davinius, kuriuos buvo gavęs iš krašto, laukiančio
žinių ir paramos.

c. Patirtis iš Vakarų: jie mus atidavė mirčiai...

Rezistencija veltui laukė iš Vakarų moralinės
ir materialinės paramos. Vakarai, tiesa, jau buvo nu-
traukę sąjungą su Sovietais, kurie buvo užsimoję
naujom agresijom. 1947 kovo 12 jau pagarsėjo Tru-

235

mano doktrina, kuri apsaugojo Graikiją ir Turkiją
nuo bolševikų invazijos; 1948 kovo 14-31 buvo pri-
imtas Marshallo planas, kurio tikslas buvo sustiprin-
ti Europą iš vidaus, kad atsispirtų komunizmo grės-
mei; 1949 balandžio 4 sudarytas Nato karinei apsau-
gai; 1950 birželio 27 Jungtinės Valstybės, formaliai
Jungtinės Tautos, ginklu pasipriešino komunistų inva-
zijai Korejoje. Tie visi žygiai buvo skirti komunis-
tų tolesnei agresijai sustabdyti, bet jie nereiškė už-
simojimo pavergtiem kraštam laisvinti. Tokia padė-
tis negalėjo duoti paramos rezistencijai Lietuvoje,
negalėjo nė jos moraliai sustiprinti. Tai matyti aki-
vaizdžiai iš partizanų užrašų įvairiais laikotarpiais:

1945:

“Iš Daunoro ir Lokio (atvykusių iš Vakarų pir-
mų ryšininkų) lūpų apygarda klausėsi tiesioginės in-
Iormacijos iš Vakarų pasaulio. Jų pranešimai mus
nuteikė pesimistiškai. Atrodė, kad Vakarų pasaulio
sąžinė bunda pernelig lėtai. Priėjom išvados, kad mū-
sų ramių artojų šalims, kažkaip užmestoms pasaulio
politikų užpečkin, dar ilgai teks lieti kraujas, kol
atgausime laisvę, o tuo tikėti nenorėjom" (Dauman-
tas Partizanai 201 p.).

1947:

Skaitydami iš Vakarų gautą slaptu keliu infor-
maciją, kovotojai darės išvadas:

“Jie mus atidavė mirčiai Jaltoje, Potsdame ...
kartoja ir toliau tas klaidas, neišdrisdami pakelti bal-
so prieš mūsų tautos naikinimą, net nenorėdami ži-
noti, kad mes dar esam jais ne tik nenusivylę, bet
kad tęsiam kovą su jų "sąjungininku", nebežinoda-
mi pralaimėjimo ... Ir ilgas ir baisiai kruvinas dar
styro mums prieš akis kovos kelias" (Partizanai 306
p.).

236

1949:

Krašto rezistencijos įgaliotinio Juozo Lukšos ra-
porte, kuris iš Vakarų buvo perduotas rezistencijos
vadovybei Lietuvoje:

“Mūsų uždavinių eilėj buvo išreikalauti namams
paramos. Šie uždaviniai sutiko sunkiausiai įveikia-
mas kliūtis,

Lietuviškų pusvalandžių išrūpinimas per įvairias
laisvo pasaulio radijo stotis vis dar sutinka kliūčių.
Vatikanas transliacijas lietuvių kalba kiek pagyvino.
BBC visai nepradeda, nors pakartotinai buvo prašy-
ta, tiek per rezistencinius kanalus, tiek per diplo-
matinius. Tas pats ir su Voice of America“ (Voice
of America lietuviškos transliacijos pradėjo veikti
tik 1951 vasario 16, o nuo 1952 transliacijos ir iš
Miuncheno; pastarosios buvo labai populiarios Lietu-
voje, bet nuo 1958 visai sustabdytos, o Amerikoje
transliuojamos lietuviškos programos virto grynai
amerikinės politikos ir amerikinio gyvenimo veidro-
džiu, be žymesnio lietuviškų reikalų politinio aspekto).

1950:

Krašto rezistencijos atstovo Juozo Lukšos, kai
jis pasirengė pagaliau grįžti į kraštą, buvo tarti šie
žodžiai:

“Kai 1944 metais Lietuvos žemę vėl užplūdo bol-
ševizmas, šita nelaime nė tikėt nenorėjom. Nenorė-
jom, nes ji perdaug baisi prisiminimais — ir dar iš
netolimos praeities. Širdyse nešiojom viltis, kad va-
kariečių lūpose dažnai kartojami žmogaus ir tautų
laisvei apginti principai nebus tų pačių autorių šlykš-
čiai išduoti. Deja. Raudonasis bolševizmas šlykščiau-
siai pasityčiojo iš vakariečių. Po priedanga anų
skambių punktų azijatai nužudė mūsų tautos laisvę,
mirtimi bausdami visus, kurie nenulenkė galvų bol-

237

ševikinėms banditiškoms idėjoms; kitiems atimdami
minties, sąžinės, žodžio laisvę; išdegindami ir atimda-
mi mūsų įsigytas ar iš tėvų paveldėtas gėrybes.

Atimdami mūsų tautai teises laisvai gyventi ir
dirbti, azijatai nuolat besitęsiančiais trėmimais ir žu-
dymais mus paskyrė ne tik moralinei, bet ir fizinei
mirčiai. Nebegirdėti šiandien Lietuvoje skardaus se-
sių juoko, skambios vakarų dainos, niekur nejunti
ir nematai laimingo džiaugsmo. Tai visa pakeitė gi-
lios motinų ir sesių raudos bei gailios ašaros, paly-
dinčios vis krauju garuojančius kautynių laukus ...
Šiandien vien tėvynės laukuose priskaitysim ketu-
riasdešimt tūkstančių partizanų gyvybių“ (Į Laisvę
1954 Nr. 2).

Tokią nuotaiką ankstesnė patirtis tėvynėje ir
naujesnė patirtis iš Vakaruose esančios politinės pa-
dėties gimdė tuo metu pergyvenimuose rezistencijos
kovotojo, pasiryžusio pagaliau grįžti į kovojančios tė-
vynės žemę.

d. Patirtis tarp tremtinių: šešėliai ir pragiedruliai

Iš tolo viskas atrodo idealiau. Iš tolo Vakaruose
atsidūrę lietuviai vaidenos pasilikusiem tėvynėje tu-
rį įtakos ir nesuinteresuoto nuoširdaus pasiaukojimo.
Su tokiu nusiteikimu buvo priimti krašte pirmi ry-
šininkai iš Vakarų. Kai rezistencijos įgaliotiniai at-
vyko patys į Vakarus 1948, tikrovę pamatė iš arti,
ir nuomonės neišvengiamai turėjo keistis. Patirtis
iš arti pirmiausia aptraukė šešėliais buvusį ryšininką
Joną Deksnį ir su juo drauge veikiančius. Krašto įga-
liotinio Juozo Lukšos raportas krašto rezistencijos
vadovybei, praneštas 1949 Audronio, iškelia nepasi-
tenkinimo J. Deksniu eilę pagrindų:

(1) J. Deksnio nenoras įsileisti krašto atstovų

238

į Vakarus, — Gdynėje 1948 vasario pabaigoje “ban-
dė mudu įkalbėti grįžti namo ... nepasiekus Vaka-
rų ... Mudu kategoriškai priešinomės, spirdamiesi,
kad paramą “žūt būt“ turime gauti. Galop, Prapuo-
leniui (J. Deksniui) nusileidus, atsidūrėme Vakaruo-
se“.

(2) Netiksli informacija kraštui. — Atvykęs
1946 į Lietuvą netiksliai informavo apie lietuvių po-
litines organizacijas, tendencingai piršo naujas orga-
nizacines formas rezistencijai, siekdamas asmeninio
intereso.

(3) Krašto valios iškreipimas Vakaruose. — 'Už-
sienyje radome kovojančio krašto vardu kalbančią —
BDPS UD. Jos sudėtis buvo kraštui nežinoma, kuri
veikė be juridinio krašto aprobavimo ... Išanalizavę
jos veiklos pobūdį ir dvasią, radom ją nesuderina-
mą su kovojančio krašto uždaviniais ir nuotaikomis“.
Kitame rašte: “Tiek iš delegatūrininkų pusės, tiek
ir iš pačio Prapuolenio (J. Deksnio) buvo aiškus nu-
sistatymas nesiskaityti su krašto rezistencijos pagei-
davimais“.

(4) Nesirūpinimas parama kraštui. — “Bendra-
darbiavimo būdas (su patėviais, pusbroliais ir dėdė-
mis) stokojo valstybinio masto ir neatitiko mūsų re-
zistencinius minimalius reikalavimus. Visa atrodė pa-
našėliau į “pasitarnavimą meškai" nei į “do ut des"
santykių reguliavimą. Štai kodėl mūsų šaukimasis iš
krašto su radio siųstuvais 1946 ir 1947 metais buvo
be vaisių, kadangi niekas neklausė".

“Jei ieškoti priežasčių, kurios stokholmiškiams
atimdavo drąsą ar iniciatyvą pildyti krašto pageida-
vimus išrūpinant iš svetimųjų paramą, tai tenka su-
stoti ties viena bene svarbiausia priežastimi, apibū-
dinančia stockholmiškius kaip svetimos valstybės

239

agentus". Primenama rašte net, kad gauta parama,
išimtinai skirta kraštui ir įsakmiai tik kraštui, buvo
“išleista UD reikalams"'.

(5) Krašto informacijos piktnaudojimas. — “Per
keliskart atgabenta iš krašto į užsienį įvairi rezis-
tencijos surinkta medžiaga, aplenkiant laisvės kovai
vadovaujančius veiksnius, tiesiog patekdavo į sveti-
mųjų rankas. Ir po BB susitarimo Prapuolenis VT
informacijos tarnybai perdavė tik dalį medžiagos ...
Medžiagos saugojimas ir naudojimas visiškai neati-
tinka tai kainai, kuria ta medžiaga buvo krašte su-
rinkta ar iš krašto į čia pergabenta. Kai kuri me-
džiaga, kurios dvasia neatitiko stockholmiškių ideolo-
gijai, buvo užmesta archyvuosna ir delsiamas jos
perdavimas adresatams".

Krašto įgaliotinio Juozo Lukšos raportai bei do-
kumentai, kurie turėjo būti papildyti Audronio pra-
nešimais žodžiu krašte nulėmė, kad susitarimas su
Vliku krašto vadovybės buvo patvirtintas. Tačiau
praktinis bendradarbiavimas ruošiant kraštui paramą
ir ryšius sklandus su Vliku nebuvo: skirtingos psi-
chologijos žmonės, skirtingų siekimų sunkiai galėjo
bendradarbiauti (Dokumentai, kuriais krašto įgalioti-
nis Juozas Lukša reiškė priekaištus Vliko ir VT pirmi-
ninkui, yra nurodyti J. Daumanto Partizanuose 414
p.).

Tarp šešėlių buvo ir pragiedrulių. Vakaruose su-
sirado keletas vyrų, kurie panoro savo likimą skirti
rezistencijai krašte. Kai 1950 spalio 3 Juozas Lukša
grįžo į Lietuvą, su juo išvyko pora naujų kovotojų
— Benediktas Trumpys, slapyvardžiu Rytis, ir Širvys,
slapyvardžiu Sakalas. 1951 balandžio 19 nusileido Lie-
tuvoje dar du — Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukaus-
kas. Tai buvo padrąsinantis ženklas, kad Vakaruose
netrūksta drąsos ir pasiaukojimo vyrų.

240

d. Ryšininkų finalas: gyvi tarp žuvusių ir Žuvę tarp
gyvųjų

Jonas Deksnys ir Juozas Lukša — du pagrin-
diniai ryšininkai, turėję įtakos rezistencinei veiklai
— vienas iš vakarų į Lietuvą, kitas iš Lietuvos į va-
karus. Jie ne vieninteliai. Iš vakarų pro Stockholmą,
pro J. Deksnio ryšius, vyko į Lietuvą grupė, kurioje
buvo lietuvis kovotojas Neris. Jis Palangos pajūry
buvo patiktas ir kovoje žuvo. Iš Lietuvos vyko 1949
Jurgis Rimvydas ir laimingai pasiekė Lenkiją, bet
delsiant Vliko atitinkamiem ryšininkam paimti jį iš
Lenkijos — taip pat žuvo. Žuvo jau Lietuvoje ir su
Juozu Lukša išvykęs Benediktas Trumpys - Rytis; žu-
vo ir Julijonas Būtėnas. Buvo sužeistas ir paimtas gy-
vas su Lukša išvykęs Širvys-Sakalas, Ilgiausiai buvo
nepaimamas pats Juozas Lukša, Jis žuvo tik 1951 ru-
denį. Tarp gyvųjų išliko sužeistas ir paimtas Širvys-
Sakalas. O Jonas Kukauskas, apsuptas bunkeryje
drauge su J. Būtėnu, pasidavė ir atgailojo tuo, kad
padėjo išduoti Juozą Lukšą. Gyvas paimtas buvo ir
Jonas Deksnys, kai 1949 jis trečiu kartu drauge su
Audroniu atvyko į Lietuvą. Audronis žuvo kovotojo
mirtimi. J. Deksnys buvo paimtas ir padėjo KGB
insifiltruoti į pogrindį Vakaruose. Tai išaiškėjo galu-
tinai jau 1953, o 1960 pats Deksnys paskelbė Tieso-
je savo "išpažintį" ir buvo naudojamas pogrindžiui
diskredituoti.

Kiek Jono Deksnio pateiktos informacijos ir ry-
šiai prisidėjo prie Juozo Lukšos žuvimo; kokia jo ro-
lė buvo, kad Londone pasirodė tariamai rezistenci-
jos pulkininkas; kiek per jį ar jo atstovus KGB mė-
gino insifiltruoti į Vliką — puslapiai apie tą galin-
giausią KGB ir MVD priemonę kovai su rezistenci-
ja lieka nerašyti.

241

9. AKCIJA PRIEŠ LAISVĖS KOVOTOJUS

a. Karinė jėga: istrebiteliai ir specialūs MVD daliniai

Po Sovietų reguliarios kariuomenės, kuri stūmė
vokiečių kariuomenę, keliom dienom praėjus rodėsi
NKVD kariuomenės daliniai, kurie turėjo užimtame
krašte įtvirtinti sovietinį režimą. Vienas tokis dali-
nys buvo pulk. Grigorij Stepanovič Burlitskio, kuris
1953 perbėgo į Vakarus ir 1954 birželio 28 liudijo
Kersteno komitete Miunchene apie Sovietų saugumo
veiklą Lietuvoje prieš partizanus. Jis liudijo, kad
partizanai buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais, kul-
kosvaidžiais, lengvaisiais ir sunkiaisiais, sovietiniais
Maksim tipo, o taip pat vokiškais ir gamintais Če-
koslovakijos Škodos fabrikuose. Kai kurie daliniai tu-
rėję net lengvosios artilerijos, nors iš partizaninių
liudijimų tokio ginklo tarp jų nematyti. Burlitskis
liudija, kad kovai prieš partizanus buvo patelkta ir
reguliari kariuomenė, net aviacija kautynėm Kazlų
Rūdos miškuose. “Tačiau su partizanais sunku buvo
kovoti, nes, pažindami gerai teritoriją ir vietos gy-
ventojų remiami, jie gerai žinojo mūsų planus; kai
mes sulaipindavom savo žmones į sunkvežimius ope-
racijai prieš banditus, jie apie tai turėjo žinias ir
pasitraukdavo į miškus; stodavo kovoti tik, jei būti-
nai reikėjo. Tačiau jei turėjo progą, jie, žinoma, steng-
davosi kautynes laimėti" (Communist Aggression In-
vestigation. Fourth Interim Report. Washington 1954,
1368-1375 p.).

Pastangos suorganizuoti vietos gyventojų “liau-
dies gynėjus", istrebitelius kovai su partizanais, kaip
anksčiau buvo rašyta, lauktų vaisių sovietams neda-
vė. Ir J. Paleckio valdžia bei A. Sniečkaus vadovau-
jama partija prarado Maskvos pasitikėjimą.

Tai buvo pirmaisiais grįžusios okupacijos metais.

242

b. Kruglovo ir Suslovo valdžia: teroras ir klasta

Pulk. Burlitskio liudijimu, Panevėžin 1944 rug-
sėjo mėn. atvyko generolas Kruglovas, Berijos pava-
duotojas. Naktį buvo sušauktas slaptas pasitarimas,
kuriame dalyvavo NKVD kariuomenės dalinių vadai
bei politiniai vadovai. Kruglovas informavo, kad So-
vietų politbiuras, Berija ir pats Stalinas esą nepaten-
kinti padėtim Lietuvoje ir kad dėl to čia turi būti
pertvarkytas administracinis ir partinis aparatas. Tam
reikalui buvo paskirtas Lietuvai Michail Suslovas,
kompartijos centro komiteto narys, kuris davė direk-
tyvas Lietuvoje valdžiai ir partijai. Suslovas tai buvo
vyriausia valdžia. Savo ruožtu Kruglovas perdavė
Berijos įsakymą sustiprinti ir pagriežtinti akciją prieš
partizanus. Būtent:

(1) Sustiprinti agentūrinį partizanų, jų šeimų,
galimų rėmėjų sekimą; insifiltruoti į partizanų or-
ganizacijos vidų ir vadus pirmiausia išaiškinti.

(2) Pastebėtus partizanus suimti, daryti jiem
sprendimus be jokio teismo, pavartoti visokias prie-
mones prisipažinimam išgauti, deportuoti juos, o taip
pat jų šeimas bei rėmėjus, jų namus sudeginti, gy-
vulius bei turtą perduoti vietos komunistų partijai.

(3) Diskredituoti partizanus vietos gyventojų
akyse.

(4) Įtraukti partizanus į kautynes su NKVD ka-
riuomene ir sunaikinti; jei kautynių išvengtų, košti
miškus ir kaimus.

Karines operacijas vykdyti buvo pavesta NKVD
generolui J. Bartašiūnui.

Direktyvas vykdant buvo sustiprinta ir karinė
akcija, ir propaganda, ir infiltracija. Kokiais veiks-
mais tai reiškėsi konkrečiai?

243

(1) Kariniai veiksmai. Jų gausu per visus 1945-
46 metus. Tačiau partizanai apskritai laikėsi taktikos,
kurią buvo apibūdinęs pulk. Burlitskis — nesileisti
į atviras kautynes, kaip to buvo norėjęs Kruglovas.
Stengėsi arba kautynių išvengti arba pasirinkti to-
kias pozicijas kautynėm, kad padėtis būtų jų naudai.
Būdami geriau ginkluoti, daugiausia automatais bei
kulkosvaidžiais, pažindami vietos sąlygas, o svarbiau-
sia — vedami kovos dvasios ir aiškaus tikslo, par-
tizanai kautynėse pridarydavo NKVD daliniam di-
delių nuostolių, palyginti su savaisiais. Pasekant J.
Daumanto Partizanuose aprašytas kautynes, aukų
proporcija taip atrodo: Žemaitkiemio kautynėse žu-
vo bolševikų 27, partizanų 3 ir sužeisti 5; Būdinin-
kų kautynėse 100:6 proporcija, Palių kautynėse 200:
17; Alšininkų kautynėse 23:5; Paverkniuose, kur 79
partizanai kovėsi su 300 enkagiebistų, 290:33; Rai-
šupyje žuvo apsupti visi 6 partizanai, išbaigę šaud-
menis, enkagiebistų ten žuvo 67.

Nors priešininko žuvo nepalyginti didesnis pro-
centas, bet jo ir jėgos buvo nepalyginti didesnės ir
jas galėjo nuolat papildyti, ypačiai baigusis karui.
O partizanų jėgos seko.

(2) Amnestija. Karo pabaigos proga Bartašiūnas
paskelbė amnestiją tiem, kurie prisistatys ir atiduos
ginklus. “Joje ragino mesti kovą, grįžti iš miškų,
žadėdamas paklausiusius nebausti ir netaikyti jokių
represijų nei jų šeimoms nei jų artimiesiems" (Dau-
mantas, Partizanai 120 p.).

Propagandos reikalui vertė vyskupus, kad pa-
skelbtų atsišaukimus pasinaudoti amnestija. Kaip į
tokį raginimą žiūrėjo Telšių vyskupas V. Borisevi-
čius, yra įrašytas NKVD tardymo protokoluose kun.
Jono Janausko liudijimas: “Borisevičius nepalankiai
atsiliepė apie Kauno vyskupijos valdytojo Jakubaus-

244

ko kreipimąsi, kuriuo banditai buvo kviečiami lega-
lizuotis. Vyskupas Borisevičius tokį kreipimąsi vadi-
no neprotingu ir neapgalvotu. Tai sakydamas, su pa-
nieka jis numojo ranka“ (Dokumentai kaltina).

“Nors partizanų vadovybei buvo aišku, kad bol-
ševikai savo politiniams ir idėjiniams priešams neži-
no jokio pasigailėjimo, o dar labiau ginkluotiems,
bet vis tik nusprendė partizanams nedrausti regis-
truotis ir atiduoti ginklus“ (Daumantas, Partizanai
120 p.). Ir Burlitskis tai patvirtino, pridėdamas, kaip
tokiais įsiregistravusiais siekė NKVD pasinaudoti:
“Tiem žmonėm (kurie registravosi) buvo pasakyta,
kad jie turi NKVD vietos organam atiduoti ginklus
ir turi pranešti, kur yra pogrindžio štabai, kur gink-
lų sandėliai, kas partizanų daliniams vadovauja ir
tt.

Kiek partizanų registravosi ir kokis jų likimas,
tikslių žinių nėra. Tačiau yra žinomi atsitikimai, kad
dalis prisistačiusių buvo priversti eiti gyventojų pro-
vokuoti — eiti nakčia su enkavedistais ir dėtis par-
tizanais, prašyti iš gyventojų valgyti ar ryšių su vie-
tiniais partizanais. Jei gyventojai sakydavosi nieko
nežiną, juos prikankindavo — tegul mato, koki par-
tizanai budeliai. Jei ką ūkininkai prasitardavo ar pa-
valgydindavo, tai dieną tie patys jau ateidavo kaip
enkavedistai ir suimdavo.

(3) Provokaciniai desantai. Pagal Kruglovo di-
rektyvas 1945 vasario mėn. tarp Tauragės ir Rau-
dondvario buvo nuleista daug parašiutininkų. Tai bu-
vo enkavedistai, vaidinę anglus ar vokiečius, žinoda-
mi, kaip gyventojai laukia vienų ar antrų, tebegy-
vendami iliuzija, kad vakariečiai neišvengiamai atei-
sią. Tų pat metų liepos mėn. kita provokatorių —
desantininkų grupė pasirodė Kazlų Rūdos miškuose

245

ir vaidino vokiečius. Vietos gyventojai ir net parti-
zanų dalinio vadovybė jais patikėjo, suėjo į kontak-
tą ir — visa buvo išžudyta, o vietos gyventojų daug
buvo suimta. .

(4) Lavonų niekinimas. Gen. J. Bartašiūno įsa-
kymu 1946.2.15 nukautus partizanus jau nepalikda-
vo vietoje, kaip buvo ligi tol, bet paimdavo ir pa-
mesdavo miestelių aikštėse. Tikslas — gyventojus
įbauginti, antra — stebėti, kas rodys užuojautos, ku-
ri bus ženklas tolimesniam agentūriniam sekimui.
Keletas tokio lavonų niekinimo vaizdų pagal Dau-
manto aprašymus:

— Garliavoje. 1946 vasario pabaigoje ties Juod-
giria, prie Kauno, keliasdešimt enkavedistų aptiko
Žvangučio būrį — keliolika vyrų. Išskynus 23 bol-
ševikus, partizanam pavyko prasimušti pro apsupimo
žiedą ir pasitraukti, paliekant kautynių lauke patį
būrio vadą Žvangutį ir šešis žuvusius kovotojus.
Visus partizanų lavonus bolševikai susirinko ir nusi-
vežė į Garliavą. Žvangučio lavoną pastatė aikštėje
prie sienos, paramstė kuolais, kad nesudribtų, ir į
išžiodintą burną įgrūdo vandentiekio vamzdį. Kitus
lavonus išdėstė pusračiu įvairiose padėtyse, stengda-
miesi surežisuoti mitingą. Kiekvienas valsčiaus bol-
ševikinio aktyvo narys privalėjo eiti į šią aikštę ir
lieti savo pyktį, kuldamas lavonus pagaliais, spar-
dydamas kojomis ir t.t. Lavonai buvo paguldyti to-
kioje vietoje, kad iš NKVD būstinės būtų galima
stebėti pro aikštę pravažiuojančius žmones. Jei pra-
važiuojančių veiduose enkavedistai pastebėdavo užuo-
jautą, tuojau tokius sulaikydavo ir plakdami reika-
lavo išduoti lavonų pavardes.

— Šilavote. 1946 birželio 3 11 partizanų, žygiuo-
dami po didelio nuovargio, nepakankamai gerai mas-

246

kavo savo pėdas ir buvo staiga užpulti enkavedistų
prie Šilavoto. Gyviem pavyko pasprukti tik dviem.
Partizanų lavonus bolševikai numetė Šilavote tur-
gaus aikštėje. Nakčia nežinomos rankos lavonus ap-
klojo gėlėmis. Rytojaus dieną Kardo, Laimutės, Vėt-
ros lavonus išvežė į Mariampolę. Prie jų atvedė iš ka-
lėjimo Kardo žmoną ir mušdami reikalavo išduo-
ti pavardes. Nieko nepešę, lavonus išvežė į Prienus,
kur juos atpažinti reikalavo gimnazijos mokytojus.
Lavonai buvo apnuoginti ar visai nuogi. Su Laimu-
tės lavonu išdarinėjo įvairias paleistuvavimo scenas.

— Kazlų Rūdoje. 1946 birželio 7 dvi divizijos
NKVD kariuomenės, talkinamos net šarvuotų trau-
kinių, apsupo Kazlų Rūdos miškus, ir įvykusiose kau-
tynėse žuvo septyni partizanai, o apygardos vadas,
sužeistas, susisprogdino. Kritusių kovotojų lavonai
buvo atvežti į Kazlų Rūdą. Visus lavonus bolševikai
žiauriai išniekino, pažabodami juos rastais partizanų
rožančiais, burnas užkimšdami maldaknygėm, iš odos
pjaustydami Gedimino stulpus.

(5) Kapų naikinimas. Tuo pačiu metu bolševi-
kai gavo instrukciją naikinti supiltus partizanų ka-
pus, išbarstytus tėvynės pakelėse, pamiškėse, gojuo-
se, miško tankmėsę ir net laukų pievose. Toki kapai
gyventojų ir partizanų rūpesčiu buvo nuolat tvar-
komi ir puošiami gėlėmis.

Antai Klebiškio miško pakraštyje, prie kelio, ve-
dančio į Šilavotą, pušų pavėsyje ilsėjosi septyni par-
tizanai, žuvę įvairiose kautynėse. Gerų žmonių pa-
stangomis šių septynių miško brolių kapai buvo ap-
tverti lietuviško stiliaus tvorele, padaryti puikūs ant-
kapiai ir pastatyti skoningi visiems vienodi kryžiai.
Šiuos kapus aptikę Prienų enkagiebistai išardė. Vie-
tinio dalinio būrio vadas Papartis ... atsivedęs sa-

247

vo vyrus ir dar pasikvietęs pasyvius kovotojus, su-
tvarkė kapus, supildamas vėl panašius antkapius, pa-
rūpindamas kryžius ir tvorelę. Tada kapus užminavo
ir įspėjo lankytojus, kad jie kurį laiką kapų nelan-
kytų. Gi prie tvorelės pridėjo rusišką ir lietuvišką
užrašą, kad kapai liesti draudžiama. Po kelių savaičių
tie patys enkagiebistai didžiai nustebo, rasdami ka-
pus vėl žydinčius po senovei. Įtūžę griebėsi darbo.
Dar labiau nustebo, kad pajudinus tvorelę sprogo.
Buvo sunkiai sužeisti trys.

Tokis kapų naikinimas ėjo visame krašte. Vie-
nur kapus sunaikindavo patys enkavedistai, kitur į-
sakydavo tai padaryti miško eiguliams, kurių lau-
kuose toki kapai buvo. Režimo atstovai siekė, kad
nebūtų jokio ženklo, kuris gyventojam bylotų apie
partizanus, kovojančius dėl laisvės. Žuvusieji taip pat
pavojingi.

(6) Miškų ir kaimų košimas. 1946-47 ypačiai
pagausėjo masinis kaimų ir miškų košimas. Ištisos
divizijos, talkinamos lėktuvų, su specialiais įrankiais
žemei badyti, su šunim buvo vartojamos tam reika-
lui. Partizanam tebuvo dvi išeitys: jei nebuvo ap-
supti, mėginti persimesti į vietas, kurios jau buvo
iškoštos; jei tai negalima — tūnoti bunkeriuose. Jei
bunkeriai surasti, tada jau beveik vienintelė išeitis
— susisprogdinti, kad nebūtų atpažinti. Kai kada mė-
gindavo partizanai prasimušti ir iš bunkerio, bet tai
buvo didesnė rizika pakliūti gyvam. O tada neišven-
giamos tortūros, kad išgautų žinių (Partizanui Eu-
mai, kuris atsisakė kalbėti apie draugus, buvo iš-
pjautas liežuvis). Vienas tokio košimo vaizdas:

Punios miške. 1947 liepos 10 prie Punios šilo
pasirodė per vieną naktį apie 300 amerikoniškų ma-
šinų (studebakerių) su bolševikais. Prie šių pajėgų
prisidėjo vietiniai bolševikų daliniai. Vieni jų dviem

248

žiedais apsupo mišką, o kiti sulindo į mišką kratos.
Šiuo laiku visame miške gyveno tik 8 partizanai
— apygardos vadovybė. Bolševikų daliniai turėjo
visokiausius kratos įrankius. Krėtė kiekvieną miško
pėdą, susigrupavę eilėmis vyras prie vyro. Buvo ap-
tiktas partizanų bunkeris. Apie jį bolševikai sudarė
tris žiedus, visom kryptim išdėstė kulkosvydžius.
MGB pulkininkas vaikščiojo viršum bunkerio ir kvie-
tė partizanus pasiduoti. O tuo tarpu pro ventiliacijos
kanalus veržėsi naikinamų bunkeryje dokumentų dū-
mai. Slėptuvėje esantį archyvą sutvarkius, partizanų
nuomonės pasidalino. Apygardos vadas manė, kad ne-
verta veržtis laukan, nes bolševikų jėgos per didelės,
kad galima būtų pralaužti. Kiti dar pasitikėjo savo
ginklais ir tikėjosi, kad pasiseks. Jei nepasiseks gy-
viem išlikti, bent brangiau bus gyvybė parduota. Kai
tik buvo baigti naikinti dokumentai, vadas, atsi-
sveikinęs su draugais, nusišovė. Kiti kovotojai, pra-
lindę pro atsarginį kanalą, veržėsi laukan. Bolševi-
kai buvo nustebinti, kad partizanai pasirodė visai
nelauktoje vietoje. Partizanai suspėjo pirmieji paleis-
ti šūvius. Bet į besiveržiančius iš angos partizanus
bolševikai paleido granatas. Laimė lėmė tik vienam,
pralaužus žiedus, pasislėpti krūmuose. Per kautynes
du kovotojai granatų buvo ne nukauti, o tik apsvai-
ginti ir paskui atsigavo. Bolševikai tada jų vardu
suredagavo atsišaukimą, kuriame partizanai prisipa-
žino ėję klaidingais keliais ir ragino kitus taip pat
pasiduoti.

Po šio įvykio bolševikai pirmą kartą viešai pa-
skelbė spaudoje apie pogrindinę organizaciją, kurios
vienas štabas dabar esąs sutriuškintas.

Daugiau ir atviriau apie partizanus bolševikai
prašneko tik žymiai vėliau — apie 1957. Tada Kom-
jaunimo Tiesoje L. Martavičius, pavaduotojas vals-

249

tybės saugumo komiteto prie LTSR ministrų tary-
bos pirmininko K. Liaudžio, kalbėjo, kad jis sėk-
mingai vartojęs agentų infiltraciją. Apie šią kovos
prieš partizanus priemonę tenka specialiai informuo-
ti, remiantis ne KGB, bet rezistenciniais dokumen-
tais.

c. Infiltracijos viršūnė: Smerš agentas Juozas Erelis

Iš visų rezistencijon infiltruotų pagal Kruglovo
direktyvas šnipų, kurie buvo išaiškinti, pavojingiau-
sias ir apsukriausias buvo Juozas Erelis, veikęs pačio-
se rezistencijos viršūnėse ir simuliavo pats vyriausią
rezistencijos vadą. Jo istorija rodo, kokius žmones
sovietai angažavo savo agentais, kaip tie agentai pa-
gavo pasitikėjimą ir kaip tada veikė rezistencijai su-
naikinti iš pagrindų.

Juozo Erelio vardas Vakaruose pirmu kartu pa-
žistamas 1946 iš atgabentų Vlako delegatūros nariam
įgaliojimų, kuriuos Vlako komiteto vardu buvo pa-
sirašę Juozas Erelis ir Alfonsas Hektoras. BDPS stei-
gimo akte Juozas Erelis pasirašęs L. Laisvės Armi-
jos vardu.

Lietuvos rezistencijos istorijoje Erelis pirmu kar-
tu pasirodė 1946 gegužės 18, kada jis buvo suvestas
su Tauro apygardos vadu Mykolu Jonu ir kitais pa-
reigūnais ... Sužymėtinos pagrindinės scenos, kurio-
se pasireiškė Erelis ir kurios kaip dramos veikale
plėtojo jo veiklą vis giliau ir dramatiškiau.

(1) Pirmosios žinios. Juozą Erelį pogrindžio
organizacijai rekomendavo pogrindžio ryšininkės stu-
dentės. Iš jų Tauro vadovybė patyrė, kad tikroji jo
pavardė yra Juozas Albinas Markulis; jis buvo bai-
gęs kunigų seminariją, bet į kunigus nesišventino;
baigė mediciną; vokiečių okupacijos metu buvo pro-

250

vincijoje gydytojas ir turėjo artimus ryšius su po-
grindžių — veikęs Laisvės Armijoje. 1944 jis pakvies-
tas į Vilniaus universitetą medicinos fakultete ana-
tomijos katedrai vadovauti. Jis buvo populiarus tarp
intelektualų savo socialiu, gyvu būdu; jis buvo mėgs-
tamas tarp studentų, nes visi nujautė, kad jis patrio-
tas, o dažnai jį matydavę ir bažnyčioje. Jis netgi
davęs kelis kartus pogrindžio studentėm vaistų su-
žeistiem partizanam gydyti.

(2) Pirmas įspūdis. Pirmam susitikime su Tau-
ro vadovybe jis paliko palankų įspūdį. Susitikime
jis kalbėjo kaip Vienybės Komiteto likučių atstovas,
ir kaip apsijungusių aukštaičių partizanų įgaliotinis.
Jis informavo apie aukštaičių partizanų veiklą, tei-
ravosi apie veiklą pietų Lietuvoje, drąsino sudaryti
bendrą partizaninę vadovybę, kėlė optimizmą dėl ry-
šių su Vakarais per Lenkiją. Davė suprasti, kad tie
ryšiai jau veikia.

Po pirmo susitikimo nepraėjo nė mėnuo, enka-
vedistai apsupo apygardos vadą majorą Mykolą Jo-
ną, ir jis žuvo. Kitą mėnesį žuvo Dainavos apygar-
dos vadas pulk. Kazimieraitis. Niekas to žuvimo ne-
siejo su Juozu Ereliu. Manė: gal ėmė smarkauti en-
kavedistai, kaip nors patyrę apie pirmų ryšininkų
atvykimą iš Vakarų.

(3) Pirmas pasiūlymas. Tauro vadovybės liku-
sieji tarp gyvųjų siekė paskubinti apsijungimą ir
kreipėsi į Juozą Erelį Vilniuje. Tas atvyko antro su-
sitikimo, kuriame dalyvavo ir iš vakarų atsiradę Hek-
toras bei Meškis. Erelis davė suprasti, kad rezisten-
cijos centras kuriasi pačiame Vilniuje; ar ne geriau
būtų ir ryšininkam iš Tauro bei kitų apygardų ten
persikelti. Trečiame susitikime pakvietė jau Hektorą
persikelti pas jį į Vilnių.

251

(4) Hektoras pas Erelį. Hektoras persikėlė gy-
venti pas Erelį. Ryšiam su užsieniais organizuoti Hek-
toras davė įgaliojimą Ereliui, kad perimtų savo ži-
nion ir atsigabentų į Vilnių radijo siųstuvą. Hektoro
įsakymu, Ereliui buvo perduoti ir ligšioliniai visi
ryšio punktai Lenkijoje bei slapyvardžiai. Liko dar
J. Lukša ir jo draugas. kurie žinojo tuos punktus.
Jeigu jie dingtų, ryšiai išimtinai būtų tik Erelio ži-
nioje. Niekas neįtarė, kad tuo metu buvo suimta ry-
šininkė, kuri suvedė Erelį su partizanais. Bet po mė-
nesio ją paleido.

(5) Lukša taip pat. Kai ryšininkė buvo suimta,
J. Lukša ir kiti iš savo nuolatinės būstinės pasi-
traukė. Ką gali žinoti, gal kankindami gali iš jos ką
nors išgauti. Tikrai, kelis kartus lankėsi enkavedis-
tai, ieškojo, krėtė. Niekas nesiejo kratų su Erelio var-
du. Pagaliau vėl atvyko pats Erelis ir pakvietė, kad
Lukša ir jo draugas persikeltų į Vilnių, nes jau per-
gabentas radijo siųstuvas ir galima pradėti ryšius
su Vakarais. Erelis paliko taip pat keletą tuščių blan-
kų dokumentam pasidaryti. Nuvyko. Susitiko su Hek-
toru, kuris gyveno pas Erelį.

(6) Erelio pagalba Hektorui. Iš Hektoro J. Luk-
ša patyrė, kad Erelis jam padėjo organizuoti grįži-
mą atgal į Vakarus. Iš Erelio buvo gavęs lenkų re-
patrianto dokumentus su Franek Matuzenowicz pa-
varde. Kaip repatriantui jam buvo Erelio papiršta
versija kelionėje vaidinti psichiatrinį ligonį, neper-
seniai išėjusį iš ligoninės, dėl to net pavėlinusį do-
kumentuose nurodytu terminu išvažiuoti. Hektoras
jautėsi truputį nesmagiai, nes nemokėjo lenkų kal-
bos ir kiekvienu momentu galėjo būti emgiebistų
dešifruotas ir suklupti. Be to, dokumentuose jo vers-
las buvo įrašytas ūkininku, o rankų delnai to nero-

252

dė. Visa laimė, kad ta durnystė buvo pakliuvus, tai
ir rankų delnus galėjo kanceliariškus padaryti ....
Hektorą lydėti turėjo kažkoks Erelio patikėtinis
Antanas (slapyv.). Tai aukšto ūgio, blondinas vy-
ras, apie 27 metų amžiaus, Erelio pasakojimu, Vil-
niaus universiteto studentas, geriau mokąs lenkiškai
negu lietuviškai ...

Repatriantų ešalonas kažkodėl vėlavo. Nustaty-
ta pirmoji data buvo apeita net dviem savaitėm.
Pagaliau per Erelį buvo gautas pranešimas, kad jau
Hektorui metas įsikurti vagone ... Antru kartu at-
sisveikindamas, man Hektoras pažadėjo dar spalio
mėnesio pradžiai pasiųsti pirmąją siuntą su keliais
tūkstančiais dokumentams blankų. Tai turėjo parga-
benti Antanas, kuris Gdynėje turėjo lukterti, kol Hek-
toras pasieks savo nuolatinę būstinę ir iš ten pri-
siųs Antanui minėtą siuntą. Paskutiniu metu rezis-
tencijoje vyravo nuomonė, kad būtina kuo daugiau
kovotojų aprūpinti asmens dokumentais ir bent fik-
tyviai legalizuotis" (J. Lukša).

(7) Pirmas “suvažiavimas". Iš Hektoro J. Luk-
ša taip pat patyrė, kad Vilniuje jau įvykęs 1946. 8. 25
“pirmasis partizanų atstovų suvažiavimas, kuriame
dalyvavo Lokys (Žemaitijos atstovas), Genelis, Ža-
lias Velnias ir Ožka (Didžios Kovos atstovai) ir kaž-
kas iš Vyčio apygardos ... Posėdis pagimdė keletą
protokoluotų nutarimų, net ir įsteigdamas VGP (Vy-
riausias Ginkluotas Pajėgas)" (J. Lukša).

Hektoro įspūdžius apie tą suvažiavimą J. Luk-
ša perduoda tokiais žodžiais: “Lokys vienintelis bu-
vo Hektorui padaręs teigiamą įspūdį, bet kiti atsto-
vai, be Ožkos, buvę gerokai pusgirčiai. Posėdis ne-
atrodęs visus dalyvaujančius dominęs. Hektoras ir
Erelis kalbėję, Ožka klausiusi, Genelis miegojęs, Lo-

253

kys kartais su Žaliu Velniu įsiterpdavę su savo pa-
stabomis, o likusieji buvo visai mažai aktyvūs po-
sėdžio dalyviai... Nors Hektorui susidarė nerimto
įspūdžio iš vykusio suvažiavimo, bet jis užgyrė
Erelio turimas galimybes čia Vilniuje išvystyti ir
gerai funkcionuoti vyr. pogrindžio centrams. Hekto-
rui Erelis jau buvo pasakojęs apie Vienybės Komite-
to likučius, į jų tarpą priskaitydamas ir K. (Šalkaus-
kį) ir D(agilį). Tačiau Hektorui, kaip vėliau paaiškė-
jo, su jais susitikti ir posėdžiauti ar tartis netekę,
Erelis Hektorui aiškinęs, kad prieš tokią kelionę su-
sitikti esą netikslu. Hektoras tokiu paaiškinimu pa-
sitenkinęs" (Vėliau iš kitų rezistencijos narių buvo
patirta, kad Vilniaus profesoriai pogrindy nedalyva-
vę (J. Lukša).

To suvažiavimo nutarimus pranešti apygardom
Erelis pavedė atvykusiam į Vilnių J. Lukšai. Tam
Lukša lankėsi Kaune ir susirišo su Kęstučio apygardos
atstovu Tautvaiša rugsėjo mėn., lankėsi Vyčio apy-
gardoje spalio mėn, Tauro apygardoje lapkričio mėn.
— vis kaip VGPŠ atstovas.

“Spalio mėnesį ... į VGPŠ kolektyvą atsirado
“A" apygardos atstovas Daukantas, buvęs pietų Lie-
tuvos srities vado adjutantas. Po keleto dienų čia
atsirado ir Tautvaiša (Kęstučio ap.). Erelis mums šiuo
metu pristatė majorą Vytenį ir pulk. Vytį ... Šis
karinės kolegijos branduolys turėjo baigti centrali-
zacijos darbus ir galutinai sukomplektuoti pilną VG
Pš sąstatą" (J. Lukša).

Bendrame BDPS Vyr. Komiteto ir VGPŠ posė-
dyje, kuriame faktiškai pirmajam organui atstovavo
Erelis, antrajam J. Lukša, Vytis ir Tautvaiša, buvo
numatytas visų apygardų suvažiavimas. Prieš jį dar
lankė apygardas VGPŠ pareigūnai drauge su BDPS
atstovu Ereliu, palenkdami jas paklusti VGPŠ ir jį

254

pripažinti galutinai bendrame vadų suvažiavime 1947
sausio 18. Bet prieš suvažiavimą buvo dar eilė įvy-
kių, kurie kėlė abejojimus, nors ir jokio įtarimo.

(9) Ryšiai su Vakarais. “Mūsų nepasisekimų rū-
pestis buvo jokių žinių negavimas iš Hektoro. Pra-
ėjo ir trigubas su juo susitarto laukti laiko tarpas,
o mes ne tik kad negavome iš jo jokio pranešimo,
bet nei žadėtos siuntos. Pradėjom galvoti, kad kelio-
nė nepavyko. Pradėjom galvoti apie galimybes naujų
projektų ryšiui su užsieniu, Hektoro ir Meškio nuties-
tus tiltus laikydami palaidotus. Mūsų pasiūlom prita-
rė ir Erelis. Nusprendėm iškomandiruoti į Gdynę vie-
ną asmenį, kuris ten sėdėdamas nuolat tvarkytų
sklandų ryšio funkcionavimą. Šiam postui atsirado
savanoris kandidatas — Daktaras. Jam kaip tik ne-
trūko nei lenkiškų manierų nei kalbos mokėjimo. Ere-
lis jam pažadėjo išrūpinti lenkų repatriacinės komi-
sijos valdininko dokumentus ir, tokiais apsiginklavęs,
jis “galėjo" į ten keliauti kiekvienu norimu momen-
tu...

Kaip tik šiuo metu gavau iš Erelio iššifruoti
porą iš Hektoro Antano parvežtų telegramų. Man už-
klausus, kur taip ilgai tos telegramos ir pats Anta-
nas užtrukęs, Erelis aiškino, kad buvę kelionėje kliū-
čių, ir jis nežinąs, ar toliau Hektorui pasisekę pasiek-
ti tikslą. Padirbėjęs keliolika valandų, telegramas de-
šifravau. Jose Hektoras pranešė, kad laimingai pasie-
kė Gdynę, ir taip pat patvirtino, kad Meškis laimin-
gai pasiekė savo gūžtą. Kadangi telegramos buvo man
pateiktos labai vėlyvai, tai buvau abejojęs, ar iš vi-
so jos yra Hektoro užšifruotos. Ilgai knaisiojęsis po
rankraštį ir po teksto kalbą, įsitikinau, kad jos vistik
Hektoro pagimdytos.

Kai dešifruotas telegramas perdaviau Ereliui,
pastebėjau, kad jis jomis nesidomėjo. Supratau, kad

255

jis jau turėjo žinoti jų tekstą; taip pat atrodė, kad
Hektoras jau buvo išdavęs jam dešifravimo raktą.
Prileidau, kad šias telegramas Erelis man pateikė tik
tada, kada pastebėjo mūsų vis didėjantį susirūpinimą
Hektoro likimu. Man užklausus, ar Antanas daugiau
nieko iš Hektoro žadėtų dalykų neparvežė, gavau at-
sakymą, kad nieko..." (J. Lukša).

(10) Abejonės telkėsi. “Per Vyčio apygardą
(Lampeo) patyrėme, kad ryšininkė Aldona (kuri ir
gyveno Vilniuje pas Erelį), neseniai turėjusi užda-
vinį nuvykti į Vyčio apygardą, pasielgė kaip išdavi-
kė. Įvykį nuodugniai išnagrinėjus, atrodė, kad ji tu-
rinti ryšius su vienu MGB majoru Vilniuje (Zaice-
vu). Tautvaiša, Daktaras, Juodvarnis, Lampeo ir aš,
dalyvavę įvykio tyrime, konstatavome ją esant MGB
agentę ir pasiryžom likviduoti. Savo nutarimą pra-
nešėmeę Ereliui. Šis gi kritikavo mūsų pačių apsispren-
dimą likvidaciją įvykdyti, nes tai iš vienos pusės yra
didelis smulkinimasis ir, be to, per didelis savęs iš-
statymas rizikai, nes ji, būdama MGB agentė, turi
būti tam tikroje kiekvienu momentu apsaugoje... Jis
pažadėjo ją likviduoti per Aitvaro žinioje esančią te-
roristinę grupę. Po kurio laiko Aitvaras jau pasakojo
“likvidavimo" smulkmenas — buvusi nužudyta prie
Trakų ežero..."

(11) Nuostaba auga. “Prieš naujus metus visos bol-
ševikinės karinės registracijos įstaigos turėjo pratęsti
visiems piliečiams karinius dokumentus. Šis prolon-
gavimas sukėlė mums naujo rūpesčio. Visi mūsų dar-
buotojai, aprūpinti laikiniais mobilizacijos atidėjimo
pažymėjimais, turėjo juos dabar vienokiu ar kitokiu
būdu pratęsti. Juodvarnis, išgavęs šiai procedūrai rei-
kalingus dokumentus iš universiteto vadovybės, krei-
pėsi į mane, prašydamas pasiteirauti šiuo reikalu Ere-
lio nuomonės. Iš Erelio gavau atsakymą, kad Juod-

256

varnis ir pats be mūsų pagalbos galįs tai sutvarky-
ti, kadangi kariniai stalai dažniausiai jokių dokumen-
tų šaknelių neieško, o pratęsia juos remdamiesi iš-
duotais darbo įstaigos pažymėjimais. Tačiau šį kar-
tą tokis samprotavimas netiko. Padavęs dokumentą,
Juodvarnis vietoj jo prolongatos gavo atsakymą, kad
įstaigoje nesą jo dokumento šaknelės, ir dar priedo
— įtarimą, kad dokumentas galįs būti sufalsifikuo-
tas. Aš vėl atsidūriau pas Erelį. Jis teiravosi, kuria-
me kariniame stale reikalas užkliuvo, ir pažadėjo pats
visa tai sutvarkyti. Ir tai buvo tiesa, Po kelių dienų
Juodvarniui užsukus į karinį stalą, gavo dokumentą
be jokių paklausimų ir trukdymų. Tuo tarpu kitiems
jo studijų kolegoms ir tikri dokumentai pratęsti buvo
labai sunku. Šis Erelio parodytas apsukrumas mumy-
se sukėlė ypatingo nusistebėjimo"'.

(12) Keista jau ir kalba. “Antroje gruodžio pu-
sėje Erelis, Tautvaiša ir aš išvykome ... į Jungt.
Kęstučio apygardą. Iš kęstutėnų posėdyje dalyvavo
apygardos vadas Visvydas, organizacinio skyriaus vir-
šininkas Sąžinė ir dar du štabo pareigūnai. Šiame pa-
sitarimę mane nustebino Erelio kalbos turinys, kur
jis aktyviąsias rezistencijos jėgas pradėjo dažyti kai
kurių buvusių partijų spalvomis ir tai laikė neužmirš-
tina cementuojant galutinius centrinius rezistencinių
organų rėmus. Be to, ginkluotus vienetus jis bandė
įgrūsti ir ateičiai į grynai karinius mundirus, atim-
damas tiek dabartyje, tiek ateityje jiems politinius
uždavinius. Tokis centrinių organų Erelio peršamas
cementavimo būdas sukėlė kęstutėnuose didelę reak-
ciją. Stebėjausi ir aš su Tautvaiša tokiu Erelio kal-
bos tonu, nes jis Žymiai skyrėsi nuo ankstesnių jo
kalbų. Kad susitikimas nesibaigtų be jokių rezulta-
tų, padėtį teko išlyginti man. Kęstutėnus turėjau už-
tikrinti, kad sausio aštuonioliktos dienos suvažiavime

257

visi bendrai apspręsime galutinės mūsų organizacines
formas ir kad man pažįstamos daugelyje apygardų
vyraujančios nuotaikos yra labai tapatingos kęstutė-
nų turimoms. Nesileisdami į ilgesnes diskusijas, išsi-
skyrėm, išgaudami kęstutėnų sutikimą dalyvauti sau-
sio Mėnesio suvažiavime.

Tiek aš, tiek Tautvaiša stebėjomės Erelio elgse-
na, priskiriant tauriečius Krikščionių Demokratų par-
tijos spalvai, nors be pastebėtų kovotojų pamaldumo
kitokių duomenų tam neturėjo“.

(13) Baisi staigmena, Gruodžio 28 J. Lukša tu-
rėjo susitikti su Ereliu suvažiavimo reikalais. Eida-
mas link medicinos rūmų, netikėtai susitiko Būtautą,
atvykusį iš Kauno. Tas pranešė apie suėmimus, kurių
siūlai vedą į tą “barzdočių, su kurio žinia išvyko
Hektoras"... Būtautas kvietė mane susilaikyti nuo
šiandieninio pasimatymo su Ereliu ir kartu svarstyti
esamų įtarimų tikrumą. Aš gi, prileisdamas, kad Ere-
lis gali būti išdavikas (panašūs įtarimai jau mums
buvo ne kartą kilę), nė kiek neabejodamas, ryžaus
pas Erelį eiti, nes turėjau “tartis" paskutiniukart dėl
sausio 18 suvažiavimo. Mano nėjimas — galvojau —
galėtų tik paankstinti Erelio abejones mūsų pasitikė-
jimu... Jaučiau, kad šį kartą pas Erelį turėsiu ge-
rokai valdyti savo nervus. Gi Erelis visad būdavo 1a-
bai akylus. Galvoje ūžė kažkas baisaus. Po Būtauto
įtarimų mūsų turėtieji įtarimai padidėjo dešimtimis
kartų. Kiekviena buvusi smulkmena atrodė buvo įvy-
kusi su MGB rankų prikišimu“. Ir Aitvaras, pas ku-
rį buvo įkurdintas pradžioje Lukša ir dėl kurio elge-
sio, nesuderinamo su partizano garbe, protestavo Ere-
liui Lukša, dabar rodės, kad buvo specialiai verbuo-
tas šnipinėti ir partizanam diskredituoti; ir toji Al-
dona, ir tik nesenos Kūčios į kurias Erelis buvo pa-
sikvietęs Lukšą ir kuriose dalyvavo kažkoks kunigas,

258

bet savo riebiais anekdotais rodės visai nekunigiškas,
dabar kilo kaip perrengtas agentas, ir tas Antanas
— tikriausiai tokis pat agentas... Su tokia minčių
maišatim J. Lukša nuėjo pas Erelį.

“Pas Erelį man vyko gana neblogai. Pokalbis su
juo nieku nesiskyrė nuo lig šiol buvusių... Galuti-
nai aptarėme sausio 18 dienos pasiruošimus, ir aš ga-
vau galutinį jo pritarimą už dviejų dienų vykti į
Tauro apygardą “parvežti posėdžio dalyviams ryšio
punktus, slaptažodžius, susirinkimui vietos nurodymą
ir kitas "reikiamas" smulkmenas ...

Pakeliui užsukau pas Vytį ... ir perspėjau, kad
turiu kai kuriems iš mūsų tarpo asmenims nepasiti-
kėjimo įtarimų, kurių prašiau niekam kol kas nepa-
reikšt bei perspėjau, kad jis pasiruoštų kiekvienu mo-
mentu palikti Vilnių. Lyg tyčia Vytis mano perspėji-
mą palydėjo klausimu: “Negi Erelis?" Nei paneigęs
nei patvirtinęs jo pataikytą įtarimą, paprašiau kant-
riai laukti sekančio mano pasirodymo. ..

Išskubėjau namo. Reikėjo elgtis gana šaltai, pa-
keliant labai daug rizikos, kad galėtume padėtį išgel-
bėti, kartu išvengiant žmonių aukų“. Posėdžiavo ke-
turiese ir svarstė visus įtarimo pagrindus. “Visa su-
sumavę, galėjom neabejodami konstatuoti, kad Erelis
dirba su MGB žinia ir yra kontrarazviedkos Smerš
(Smert Špionam) narys, per kurį bolševikai buvo su-
projektavę smogti milžinišką smūgį Lietuvos rezisten-
cijai. Visus Vilniuje buvusius nesklandumus ar įta-
rimus dabar rišom su MGB veiklos metodais. Atrodė,
kad ryšininkė Aldona tikrai buvo MGB agentė, de-
šifruota Vyčio apygardoje, ir tik todėl Erelis mums
patiems neleido jos likviduoti, bet pavedė “nužudy-
ti" Aitvarui. Ji tikriausiai buvo perkelta į kitą vei-
kimo sritį. Pats Aitvaras turėjo būti taip pat MGB
agentas. Už tai kalbėjo ir jo turima moralė ir Erelio

259

advokatūrinė laikysena jo atžvilgiu, nes mūsų (Taut-
vaišos, Daktaro, Juodvarnio ir mano) išreikštas ga-
na griežta forma juo nepasitenkinimas negalėjo ne-
sukelti Erelio reagavimo ... Be to, tik dabar aiškėjo,
kodėl Erelis bandė pravesti mintį, kad būtina sure-
gistruoti, susandėliuoti ir pristatyti sudarytus sąrašus
į VGPŠ legalizavusių partizanų ginklų sandėlius. At-
rodė, kad MGB galvojo ilgiau išsilaikyti nedešifruo-
ta, veikdama per Erelio asmenį iki pasiruošimo likvi-
duoti kartu partizanų vadovybę ir tuo pačiu, turėda-
ma sąrašus, nuginkluoti visą tautą, nes lig šiol, kaip
jiems praktika parodė, jie jokiu būdu nesugebėjo su-
sidoroti su ginkluotais partizanais... Hektoras ir Dak-
taras pagal mus turėjo būti likviduoti. Aš ir Juod-
varnis išvesti iš Tauro apygardos į Vilnių, kad Ere-
lis savo rankose turėtų paskutinius žmones, kurie nu-
jautė ryšių su užsieniu tvarkymą. Tokio pat tikslo
vedamas, Erelis neperseniai buvo davęs per mane
Juodvarniui parėdymą, kad jis atgabentų i Vilnių Hek-
toro ir Meškio paliktus "angliškus" šifrus. Bet šiuo
metu juos dar saugojau aš — Ereliui dar nebuvau
perdavęs. Tačiau pats įsakymas atgabenti juos tuo me-
tu, kada jau nebesvajojome apie radijo ryšio atsta-
tymą, negalėjo būti kitokia priežastim kaip tik jų per-
ėmimas į savo rankas.

Šie daviniai rodė, kad Erelio “visagališkumas"
ėjo iš kontrarazviedkos rankų. Vadinasi, bolševikams
pavyko prilįsti prie vyr. rezistencijos organų ... At-
rodė, kad data, kuri galėjo atsieiti daug kraujo Lie-
tuvos rezistencijai, buvo čia pat, apie sausio 18. Mes
— Vytis, Tautvaiša, Juodvarnis, Jovaras, Tauras,
aš ir visa eilė ryšininkų turėjom būti likviduoti dar
prieš sausio 18 suvažiavimą ar jo metu. Gi pagrin-
dinėms jėgoms buvo numatytas smūgis suvažiavimo
metu. Šiuo Metu jau buvo ruošiama maskuota mūsų

260

suėmimo pradžia. Atrodė, kad paskutinį turėtų likvi-
duoti mane, nes man buvo patikėti suvažiavimo pa-
siruošimai ...

Posėdžiavę lig paryčio, apsisprendėm, kad dar ne
metas palikti Vilnių. Visi pritarė mano vykimui į Tau-
ro apygardą, kur Žvejui turėjau nušviesti susidariu-
sią padėtį, kitų apygardų kol kas nejudinti, tik sau-
goti ryšių sklandumą, kad paskutinę minutę per ry-
šininkus galima būtų perspėti Vytauto, Vyčio, Daina-
vos, Didžios kovos ir Kęstučio apygardas.

Manėm, kad suvažiavimas turi vis tiek įvykti,
tik kitoj vietoj ir ankstyvesniu laiku, kad bolševikai
nesuspėtų susigaudyti ir pakenkti, Iš Tauro apygar-
dos vado Žvejo turėjau parvežti Ereliui fiktyvinius
sausio aštuonioliktos suvažiavimui davinius.

Laikėm savo pareiga surasti, kas yra kiti BDPS
komiteto nariai ir juos perspėjus greit taip pat išga-
benti į saugias vietas. Tačiau čia nesiorientavom, ku-
rie žmonės komitetui priklauso.

Iki mano grįžimo iš Tauro visi turėjo nesijudinti
iš savo postų ir kuo šalčiausiai laukti“.

(14) Galutinai įsitikinta. Grįžęs į Vilnių, J. Luk-
ša padėtį rado paaštrėjusią. Jau buvo prasidėję suė-
mimai. Perduoti Ereliui fiktyvius duomenis apie nu-
matytą suvažiavimą nuvyko drauge su Tautvaiša. Kad
susiorientuotų, kada Lukšai skirta suėmimo data, su-
tarė aiškinti, kad suvažiavimo vietoje numatytas bu-
dėjimo punktas ir pačiam Lukšai.

“Visus Mano perduodamus ryšio punktus, susi-
rinkimo vietą ir slaptažodžius Erelis žymėjosi popie-
ryje su dideliu gobšumu. Mačiau, kaip Judo rankos
net sudrebėjo, kai baigiau "pranešimą" su Žvejo nu-
matyta apsauga, susidedančia iš geriausių Tauro apy-
gardos kovotojų su rinktiniais ginklais. Mano likvi-

261

dacijos data buvo truputį ankstyvesnė negu susirin-
kimo data, nes man pasakius, kad viename punkte
aš pats turėsiu budėti, Erelis padarė pastabą, kad
taip būti negalės, nes aš ir taip turėsiu eilę kitų
reikalų tvarkyti. į

Erelis buvo šį kartą kiek susijaudinęs, ne toks
kaip visada... Erelį palikome prieš vidunaktį. Po
pusvalandžio vėl susitikome su Būtautu, Žaliuku ir
Juodvarniu. Erelio laikysena rodė, kad mūsų dienos
“suskaitytos, pasvertos ir padalintos". Likvidacijos rei-
kėjo laukti kiekvienu momentu. Juodvarnis pranešė,
kad prieš kelias valandas suimta Ožka. Sekanti auka
turėjo būti Juodvarnis, o po to jau mes. Taip daly-
kams susiklosčius, dar šią naktį nutarėme palikti Vil-
nių.

Iš Būtauto sužinojome, kad jis priėjęs prie B.
ir gavo atsakymą, kad jis jokiai rezistencinei grupei
iki šiol nepriklausęs. Pasilikom nuomonės, kad arba
Erelis vienas sudaro BDPS Vyr. Komitetą, arba ir
kiti jo nariai esą toki patys kaip ir jis išdavikai, ar-
ba pagal turimus mūsų davinius tokių rezistentų ne-
sugebėsime surasti“.

“Sausio mėnesio gale bandžiau patikrinti mano
sausio 18 dienos susirinkimui Ereliui perduotus ryšio
punktus. Kadangi mano nurodyti punktai nieko bend-
ro neturėjo su rezistencija, tai Erelis, kaip pasirodė,
per savo agentus bandė brautis net į kitus kaimy-
ninius namus ... Štai Aleksote Veiverių gatvėje bu-
vau nurodęs 82 nr. su “kovotoju Saule“ ir slap-
tažodžiais: “Ar pas jus šiandien rytą buvo elektra?
— Ne, tik šeštadienį dvi valandas". Kadangi mano
nurodytas namas (82 nr.) buvo karo metu sudegęs,
tai emgiebistai per kažkokią elegantišką ponią kreipėsi
į priešais esantį namą ir šeimininkę klausė, kur čia
kovotojas Saulė. Šeimininkei nieko nesiorientuojant,

262

dar kažką kalbėjos apie elektrą. Taigi bolševikai ma-
nė, kad aš, Ereliui perduodamas davinius, galėjau
suklysti numerį. Panašiai atsitiko ir su kitais išduo-
tais punktais“.

(15) Dar vienas Erelio pėdsakas. 1947 m. kovo
mėn. J. Lukša gavo įsakymą mėginti atstatyti ryšius
su užsieniu. Jis laimingai pasiekė Gdynę. Atsitiko
taip, kad tuo metu jau rado Gdynėje ir Hektorą. “Pa-
sirodė, kad Hektoras visai kartu su mumis atvyko
iš Švedijos į Gdynią konferencijai su Ereliu ... Ere-
lis buvo iškvietęs Hektorą gegužės mėn. 1 dienai ...
Hektorui atsiradus Gdynėje tik po pustrečios savai-
tės, Erelis jau galėjo pagalvoti, kad tas nesugebėji-
mas laiku atvykti jau reiškė dešifravimą. Mūsų pra-
nešimas apie susidariusią padėtį Hektorą dideliai nu-
stebino, nors smulkiai išsikalbėjus, Hektoras jokių
abejonių mūsų sprendimais neturėjo ... Hektoras tik
dabar suprato įvykusius jo kelionėje įtarimus. Įvažia-
vus jam su ešalonu į Lenkiją, traukinį lydįs MVD
majoras, išsišaukęs Hektorą iš vagono, permetęs ge-
rai akimis, nusišypsojęs ir prataręs: “Tak pojedem,
Matuzenowicz". Hektoras atsakęs, kad taip, bet nesu-
sigaudęs, ko tas pilietis iš jo norįs, Matyt, ešalono
viršininkui buvo puikiai žinoma, ką per paukštį jis
gabena, tai įsigeidė patikrinti jo išvaizdą, o gal pa-
tikrinti, ar jis iš vagono dar nepabėgęs.

Erelio buvo nesnausta. Hektoro teigimu, vasario
mėnesį jis per Antaną į Lietuvą pergabenęs dvi
spaustuvines portatyvines mašinėles ir eilę dokumen-
tų, kuriais naudodamasis jis vėliau bandė dezorien-
tuoti kai kurias apygardas.

Šis mūsų susitikimas buvo susiklostęs tiesiog ste-
buklingu būdu: visi mūsų ir Hektoro kelionės susi-
trukdymai, atrodė, buvo kažkeno paslaptingos rankos
diriguojami. Ankstyvesnis ar vėlyvesnis mūsų ar Hek-

263

toro atvykimas į Gdynią būtų palydėtas didžiulėmis
nesėkmėmis ir milžiniškais nuostoliais Lietuvos rezis-
tencijai. Ypačiai tai būtų didelis susikompromitavimas
prieš svetimąsias jėgas (tuo laiku anglų ir švedų).

Tik dabar su Hektoru pamatėm vieną iš gilesnių
MGB veiklos metodų. Hektoras Vakaruose atsidūrė
tik todėl, kad jo išpasakoti Ereliui vakariečių anga-
žementai dar buvo labai menki, bet turį tendencijų
artimiausioje ateityję vystytis mums pageidaujama
linkme. Bolševikai, tikėdamiesi per Erelį perimti vi-
sas ryšio su užsieniu gijas iš aktyviosios rezistenci-
jos, Hektorą savo globoje pervežė ligi Gdynės, ma-
nydami panašiu keliu eidami turėti vieninteliai šitų
ryšių kontrolę ir vykdymą. Mus, kurie šiek tiek ži-
nojom apie galimybes ryšiams atstatyti, turėjo tuo-
jau likviduoti. Ryšių perėmimas jau jiems buvo pa-
vykęs. Iš Hektoro jie jau turėjo visus ryšio punk-
tus per Lenkiją ir visus laiškais, telegramomis ar ra-
diju susisiekimo būdus.

Po Erelio pasisekimų bolševikai labai sustiprino
Lenkijos - Lietuvos sieną, kad kas nors kitas neat-
vyktų iš užsienio arba, Erelį dešifravus, nesugebėtų
per sieną prasiveržti rezistencijos žmonės. Štai ko-
dėl ir mes buvom priversti žygiuoti šį kartą per sie-
ną daug toliau nuo mūsų turimų pirmųjų ryšių punk-
tų Lenkijoje.

Daktaro jokių pėdsakų Lenkijoje nebuvo. Jis vie-
toj Gdynės buvo “iškomandiruotas" į kalėjimą. Gi
vietoj Daktaro vasario mėnesį Gdynėje lankėsi An-
tanas. Ir Daktaro likvidavimas rodė, kad mes savo
dienų galą pramatėme gana tiksliai.

Taip po šio susitikimo buvo vėl ryšiai su užsie-
niu iš kontrarazviedkos rankų perimti rezistencijos,
bolševikams nepaliekant jokių dokumentų, liudijančių
apie Vakarų pasaulio ryšius su Lietuvos rezistencija".

264

(16) Dar ne viskas. “Ne visos apygardos, Erelį
dešifravus, sugebėjo greit nuo kontrarazviedkos ran-
kų atsipalaiduoti. Tokiais laimingais buvo pradžioje
pietų Lietuvos sritis (Tauro ir Dainavos ap.), jungt.
Kęstučio apygarda, Vyčio apygarda ir tos apygardos,
kurios iki tol nebuvo spėtos standžiai su Vilniumi
susirišti (Algimanto, 3 LLA ir Žemaičių ap.). O dvi
partizanų apygardos — Didžios Kovos ir Vytauto —
dar ilgokai Erelio buvo smulkinamos. Vytauto apy-
gardai buvo laiku pranešta apie Erelio išdavystes, bet
po kurio laiko nutrūko šios apygardos ryšiai su cent-
rais. Šiuo metu ir vėl Ereliui užsimaskavus kitokia
firma ir kitokia savo slapyvarde pavyko užmegsti
ryšius su vytautėnais. O po Vilniaus pamokos rezis-
tencija atsargumo dėliai buvo nusistačiusi ryšius pa-
laikyti tik per ginkluotus dalinius, taigi su vytautė-
nais toki ryšiai negreit buvo atstatyti „.. To pasėk-
mė — 1947 metais rugpiūčio mėnesį Ereliui dar pa-
vyko išsikviesti į Vilnių Lietuvos šiaurės rytų srities
partizanų vadą Žalgirį ir Vytauto apygardos vadą
Žaliaduonį. Jų iškvietimas jau buvo jų flirto pabai-
ga — jų likvidavimas. Abu jie apsistojo pas Aitvarą.
Nakčia bemiegodami, išgirdo namo prieangyje rusiš-
kus šnabždesius: “Patichonko, patichonko". Abu stvė-
rėsi už pagalvių, kur buvo pasidėję pistoletus. Ta-
čiau ... Pistoletų nebuvo. Žaibo greitumu abu suvo-
kė, kad išdavimas — jie Aitvaro jau buvo nugink-
luoti. Be drabužių abu iššoko pro langą ir laimingai
pasitraukė. Žalgiris buvo vilniškis ir, turėdamas daug
pažįstamų, pasirūpino sau ir Žaliaduoniui drabužius.
Šis laimingai užsibaigęs nuotykis atvertė paskutinius
tomus - netikėlius... Spalio mėn. Žvejys (ėjęs tuo
metu VGPš viršininko pareigas) gavo iš Žalgirio ir
Žaliaduonio laišką, kuriame jie išdėstė savo nutiki-
mus Vilniuje ir apgailestavo, kad iš jų pusės iki šiol

265

nebuvo bendradarbiaujama ... Kartu pareiškė, kad
nuo šios datos jie pilnai susibordinuoja VGPšui".

Kiek kitokios rūšies pinklės buvo su Didžios Ko-
vos apygarda. Šią apygardą MGB pirmąją sugriebė
ir gana tandžiai į savas klastos reples ... Šiai apy-
gardai ir vadą Erelis buvo parūpinęs (buvo iškvietęs
į Vilnių apygardos vadą Žalią Velnią, o jo vietoj pa-
siuntęs vadu Griežtą, savo agentą (Žalias Velnias iš
Vilniaus nebuvo išleidžiamas, iki atėjo laikas jį lik-
viduoti). Mums iš Vilniaus pabėgus, šiai apygardai
buvo padažnintas smūgis po smūgio. Ji kaip rezisten-
cinis vienetas taip nusilpo, kad maža ką ir bereiškė
bendroje kovoje“. Smūgiai pagreitino ginkluotus dali-
nius susicentralizuoti vienos karinės vadovybės žinio-
je, kad būtų išvengta tolimesnės infiltracijos ir iš-
davimų.

O Erelis — šiuo metu jis tebėra Vilniaus univer-
siteto personalo sąrašuose kaip Juozas Markulis, do-
centas. MVD tarnybon jis patekęs šantažo keliu, ku-
riam negalėjo atsispirti jo oportunistinė natūra.

10. GINKLUOTOSIOS REZISTENCIJOS IšGESIMAS

a. Priežastys: laikas veikė prieš ginkluotą rezisten-
ciją

Krašto rezistencijos įgaliotinis J. Lukša, 1950 m.
grįžęs iš Vakarų, padėtį rado pablogėjusią. Bolševi-
kai buvo sustiprinę akciją specialiai prieš ginkluotą
rezistenciją ir apskritai sustiprinę sovietinės sistemos
vykdymą.

Akcijai prieš partizanus nebeužteko vietinių MV
D dalinių nei infiltracijos. Bolševikai pamatė, kad
partizanų ginkluotosios pajėgos yra išsprūdę iš MGB

266

kontrolės. Ryšiai su Vakarais taip pat išsprūdę jau
iš jų rankų. Vakaruose rezistencija susilaukia dau-
giau dėmesio ne tik iš lietuvių išeivijos, bet dėmesio
ima rodyti ir J. Valstybių organai bei spauda. Tad
1949-51 “visai kovai prieš vadinamų banditų sąjūdį
Lietuvoje buvo atkomandiruotos specialiai dvi MGB
divizijos, vadinamos specialiem uždaviniam divizijos
— 2-ji ir 4-ji. 2-osios specialiosios divizijos būstinė
buvo Vilniuje; jai vadovavo generolas Vetrov, o 4-oji
specialių uždavinių divizija buvo Šiaulių mieste, va-
dovaujama generolo Piašov. Žinoma, tos dvi divizi-
jos, dviejų generolų vadovaujamos, vykdė visus
veiksmus kovoje prieš vadinamą banditinį sąjūdį
Sovietų Socialistinės Lietuvos Respublikos teritorijoje
sykiu ir bendradarbiaudamos su vietiniais MVD da-
liniais. 1949-51 tose mano minėtose divizijose buvo
daug atsitikimų, kad kareiviai, seržantai ir net ka-
rininkai, vykdydami šiuos uždavinius, dezertyravo
protesto ženklui. Ir įsakymus šukuoti miškus, ieš-
kant vadinamų banditų, vykdė tik formaliai". Kada
parvyko J. Lukša iš Vakarų, “jam ir jo grupei lik-
viduoti buvo sutelktos žymios kariuomenės pajėgos.
Jam suimti ar likviduoti visai operacijai vadovavo
pats Kruglovas“ (pulk. Burlitskis).

Čia vėl pažymėtina: pagal sovietinius šaltinius
J. Lukša buvo likviduotas ne kariuomenės, bet infil-
truoto agento, ne jėga, bet klasta, apgaule, kuri te-
bėra galingiausias komunizmo ginklas žygyje per
pasaulį.

J. Lukšos likvidavimas 1951 nereiškė rezistenci-
jos likvidavimo. Tačiau ginkluotai rezistencijai jau ne
buvo nei socialinių nei moralinių sąlygų. — Savo so-
cialinę programą, sovietizaciją, kolektyvizaciją, so-
vietai buvo suintensyvinę. 1948. 3. 24 oficialiai paskel-
bė įsakymą organizuoti kolchozus. Ūkininkų atsisa-

267

kymas eiti į kolchozus buvo visuotinis. Jam palauž-
ti sovietai sustiprino deportacijas — 1947 rudenį,
1948 kelis kartus per metus, 1949 ir 1950 pavasa-
riais, Ginkluotoji rezistencija jau nebegalėjo pasi-
priešinti kolektyvizacijai. Ji buvo netekus daug krau-
jo. Iki 1950 pradžios 65 proc. Lietuvos ūkininkų jau
buvo priversti įstoti į kolchozus. 1951.7.8 Tiesa pa-
skelbė, kad jau “92 proc. sutelkta į kolektyvinius
ūkius". 1952 rugsėjo mėn. kolchozai buvo apjungę 96
procentus ūkininkų. Su kolektyvizacija pasunkėjo par-
tizanų materialinė parama. Iš ryšių su Vakarais buvo
aišku, kad iš ten nėra nė moralinės paramos.

Rezistencijos vadovybė jau 1947 stengėsi mažin-
ti ginkluotų partizanų skaičių ir su likusiais leistis
kiek galint giliau į pogrindį Ginkluotos rezistenci-
jos pristabdymas laiko atžvilgiu sutampa su laikotar-
piu, kuriam iš vienos pusės priklauso J. Lukšos žu-
vimas, iš kitos Stalino mirtis. J. Lukšos žuvimas
buvo smūgis rezistencijos pastangom turėti ryšius su
Vakarais, po Stalino mirties stiprėjanti koegzistenci-
jos dvasia buvo smūgis Vakarų - Rytų konflikto vil-
tim, kuriom buvo grindžiamas išsilaisvinimas.

Taigi ginkluotosios rezistencijos gesimo priežas-
tys buvo ketveriopos: — sustiprintas MVD divizijų
veikimas Lietuvoje; — per tokį ilgą laiką nutekėjęs
kraujas, nukraujavusi rezistencija; — įsigalėjusi že-
mės ūkio kolektyvizacija; — Vakarų pagalbos, nei
materialinės nei moralinės, nebuvimas.

Individualus vietinio pobūdžio pasipriešinimas
liko dar ilgam. Jo buvimą liudija ir tai, kad 1955.
8. 17 dar buvo paskelbta amnestija. Ir 1956.3.22
KGB kreipėsi į “dar besislapstančius asmenis", kad
jie pasinaudotų amnestija. “Tiesa" paskelbė 6 pavar-
des asmenų, kurie amnestija pasinaudojo. Taip pat
dar 1957 buvo suimti kai kurie asmens už partiza-

268

navimą. Net 1959 buvo pranešta apie nukautus “tris
banditus“, vadinas, partizanus.

Tačiau masinis pasipriešinimas iš ginkluoto par-
tizaninio jau įsiliejo į kitokias formas.

b. Kovotojai iš perspektyvos: KGB ir tremtinių ūkimis

Partizanų veikimą sovietinis režimas stengėsi iš-
laikyti tyloje. Nieko neskelbti apie tai nei namie nei
užsieniuose. Taktiką pakeitė nuo 1957. Sovietinio sau-
gumo atstovai tada nusprendė, kad nebėra prasmin-
ga toliau tylėti. K. Liaudis, “valstybės saugumo ko-
miteto prie LTSR ministrų tarybos pirmininkas“,
“Tiesoje? 1957. 12. 22 skelbė: “Pokario metais saugu-
mo organai didelį dėmesį skyrė buržuazinėms gink-
luotoms gaujoms likviduoti vakarinėse Ukrainos sri-
tyse, Baltarusijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ...
Lietuvos valstybės saugumo darbuotojai negailestin-
gai kovojo su ginkluotomis banditų gaujomis"“.

To pirmininko pavaduotojas L. Martavičius tą
pat dieną “Komjaunimo Tiesoje" kalbėjo dar aiškes-
niais žodžiais: “Pokariniais metais LTSR čekistų or-
ganų dėmesys buvo nukreiptas į likvidavimą gink-
luoto nacionalistinio pogrindžio, kuris rimtai trukdė
taikiai socialistinei statybai“. Martavičius taip pat
minėjo, kad jis vartojo infiltraciją kovai su pogrin-
džiu. K. Liaudis prašneko apie Vakarų paramą rezis-
tencijai: “Hitlerininkų sumanymą sukurti Lietuvoje
ginkluotą pogrindį parėmė JAV ir Anglijos imperia-
listinės žvalgybos ir kontrevoliucinė lietuvių emigra-
cija".

Nuo tada sovietinė žvalgyba ėmė gausiai skelb-
ti medžiagą apie Lietuvos pogrindį — saugumo tar-
dymo duomenis (serija “Dokumentai kaltina“); re-
portažinę medžiagą apie kovą su pogrindžiu (“Vana-

269

gai iš anapus“), beletristinę kūrybą, buvusių rezis-
tencijos žmonių “išpažintis? (J. Kukausko, Jono
Deksnio).

Gausus prašnekimas apie laisvės kovotojus po
ilgai trukusios tylos turėjo pagrindinį tikslą — dis-
kredituoti kovotojus, jei jau negalima visai išrauti
jų iš žmonių atminimo. Kai kovotojų sąjūdis fiziš-
kai sunaikintas, reikia tada dar sunaikinti jų aureo-
lę, likusią tautoje, nes jų atminimas trukdo įtvir-
tinti sovietinį režimą. Dėl to laisvės kovotojai vaiz-
duojami kaip banditai, kilę iš “buožinio elemento“,
dirbę prieš “liaudies interesus", menkos moralės, sa-
vinaudžiai, remiami svetimų imperialistinių valsty-
bių. Parenkamos visos spalvos, kurios padarytų par-
tizano vaizdą kuo nesimpatingesnį. Kad partizano
patrioto vaizdas būtų išstumtas iš žmonių atmini-
mo, įsakyta sovietiniam rašytojam sukurti bolševi-
kinių partizanų kultą.

Ar tai pavyko sovietiniam režimui? Sunku Lie-
tuvos gyventojam pašalinti iš atminimo laisvės ko-
votojus, kada maža buvo šeimų, kurios nebūtų da-
vusios partizanų ar suteikusios jiem globos ir dėl to
kentėjusios. Laiko perspektyvoje dingo neramumas,
pavojai, kančios, kurias teko pakelti kovos tarp par-
tizanų ir sovietinio okupacinio režimo laikais.

Atminime kovotojai liko kaip gyva milžiniška
auka, kurią keliasdešimt tūkstančių jaunų žmonių
sudėjo ant laisvės aukuro. Tai liudija paskesniais lai-
kais jaunimo dainuojamos partizanų dainos, kurios
gausiai paplito, nelyginant vidurinių amžių “chan-
sons de gestes" arba Amerikoje legendos apie Daniel
Boone. Galima su žeme sulyginti partizanų kapus,
bet su žeme nesulyginsi tų dainų.

O keturių į Sibirą pakliuvusių tremtinių mergai-
čių surašytos maldos (Marija, Gelbėk Mus) laisvės

270

kovotojus pergyvena kaip kankinius ir šventuosius.
Žuvusius apgaubia kankinių aureole ir paslepia juos
nuo viešo niekinimo intymiausiame savo dvasios per-
gyvenime — religiniame:

Mūsų tautos kankiniai,

Išmelskite stiprybės ir sumanumo
mūsų Tautos darbuotojams,
išmelskite tikrai šviesų, amžiną poilsį
galvą paguldžiusiems už savo žemę.

moralinis
pasipriešinimas

STALINAS mirė 1953. 3.5. Stalino įpėdiniai
jo siekimų neišsižadėjo; juos vykdė toliau — vyk-
dė ekspansiją į komunizmo dar neužimtus kraš-
tus; vykdė sovietizaciją ir rusifikaciją jau uUž-
imtuose. Susidūrę su Vakarų aktyviu pasiprieši-
nimu, Stalino įpėdiniai betgi pakeitė taktiką,
metodus, netgi patį Staliną nuvainikavo. Vakarų
pasipriešinimą, iš kurio išaugo šaltasis karas,
Stalino įpėdiniai stengėsi neutralizuoti, sustiprin-
dami “taikingos koegzistencijos" šūkius.

Lietuvių tauta nepakeitė taip pat savo sie-
kimo — būti nepriklausoma. Tačiau valstybinės
nepriklausomybės siekimo Lietuvoje esantieji ne-
galėjo vykdyti ir turėjo tenkintis viena nepri-
klausomybės dalimi — dvasios nepriklausomybe,
moraline nepriklausomybe, iš kurios plaukė pa-
syvus tylus pasipriešinimas okupacinėm pastan-
gom atimti iš lietuvio pajautimą, kad jis yra
savitos dvasios, savitos kalbos, savitos kultūros
bei tradicijų asmuo ir kad toje srityje jis ne-
gali sutapti su rusu.

275

Šaltojo karo, taikingos koegzistencijos ir
tylaus moralinio pasipriešinimo fone iškyla kon-
kretūs konfliktai, jų įtampa bei atoslūgiai.

1. ĮVYKIAI IR IDĖJOS PO STALINO

a. Nauja ir sena: šaltojo karo ir koegzistencijos ka-
leidoskope

Stalino paskutiniais valdymo metais buvo pa-
aštrėjusi visam jo laikotarpiui būdinga politika —
ekspansija, kurios pagrindinė priemonė buvo karinė
jėga. Tačiau jau Stalinas susidūrė su pasipriešinimu
savo ekspansijos žygiam. Vakarų pasipriešinimas bu-
vo dvejopas: į Sovietų karinę ekspansiją Vakarai at-
sakė taip pat karine jėga; į Sovietų propagandą, bent
Amerika, atsakė ofenzyvine propaganda, atakuodama
jau įvykdytus Sovietų agresijos faktus, atakuodama
pačią sovietinę sistemą, paremtą enkavedistų tero-
ru, koncentracijos lageriais ir totalizmu. Tai buvo
šaltasis karas.

Šiuose Rytų bei Vakarų santykiuose išryškėjo
šaltojo karo viršūnės:

— 1948.1.23-25 Maskvos suorganizuotas komu-
nistų smurtas Čekoslovakijoje perdavė valdžią Mask-
vos iškamšinei vyriausybei. Pasisekimas Čekoslovaki-
joje drąsino tos rūšies veiksmus toliau.

— 1948. 6. 18 Sovietų ekspansija į vakarų Berly-
ną, blokuojant Vakarų valstybėm kelius į jį. Vaka-
rai atsakė “oro tiltų“, kuris veikė iki 1949. 5. 12; bai-
gėsi Maskvos kapituliacija.

— 1948. 6.28 Maskvos pastangos dominuoti Ju-
goslavijoje baigėsi Tito separatizmu.

—1949.4.4 Vakarų 12 valstybių sukūrė Nato
apsaugai nuo Sovietų galimos agresijos Europoje.

276

— 1949. 9. 21 sukurta vakarų Vokietijos valstybė.

— 1950.9.24 Trumanas paskelbė, kad Sovietai
turi atominę bombą, kuri padrąsino toliau Sovietų
agresinę politiką.

— 1950. 6. 25 Maskvos suplanuota šiaurės Kore-
jos invazija į pietų Koreją. Vakarų pasipriešinimo
dėka invazija baigėsi paliaubom 1953.7.27, jau Sta-
linui mirus, bet paliaubos nedavė Korejos klausimui
sprendimo, kada Amerika atsisakė nuo gen. Mac-
Arthuro suplanuotos rizikos laimėti karą totaliai.

— 1951.2.16 Amerikos Balsas pradėjo translia-
cijas lietuvių kalba; 1952 gegužės mėn. prisidėjo
transliacijos iš Muencheno; jos turėjo didelio pasi-
sekimo Lietuvoje.

— 1952 pabaigoje rinkimų propagandoje Eisen-
howerio “Liberation" politikos šūkis kuriam laikui
buvo pakėlęs pavergtųjų entuziazmą.

— 1953. 7. 27 sudarytas Kongrese komitetas, kon-
gresmano Kersteno vadovaujamas, tirti komunistų
genocidiniam veiksmam Baltijos ir kituose jų paverg-
tuose kraštuose. Tai reiškė Amerikos propagandinę
ofenzyvą.

Toki faktai buvo ženklas Maskvos naujiem va-
dam, kad Stalino politinė strategija, paremta karine
jėga, nebeduoda norimų vaisių. Stalino mirtis buvo
patogus momentas jo strategiją keisti. Ėmė garsinti
naujus šūkius, kurie turėjo dezorganizuoti augantį
Amerikos pasipriešinimą komunistiniam užsimoji-
mam.

— Prieš Stalino karinę ekspansiją Maskvos nau-
ja valdžia sustiprino “taikingos koegzistencijos" su
Vakarais šūkį.

— Prieš Stalino enkavedistų savivališką masinį
terorą ir koncentracijos lagerius iškėlė administra-

277

cijos įpareigojimą vadovautis teisiniais nuostatais
santykiuose su piliečiais, ir tai sumažino savivalę.

— Prieš Maskvos uniforminės sistemos prime-
timą kiekvienam Maskvos dominuojamam kraštui pa-
leido šūkį: “Kiekvienas kraštas gali turėti nuosavą
kelią į socializmą“. O prieš ūkinę centralizaciją nuo
1957 paskelbtas decentralizacijos principas pagal vie-
tos reikalus.

— Atsisakymas nuo Stalino sistemos labiausiai
buvo pademonstruotas 1956. 3. 20 Chruščiovo paskelb-
tu pasmerkimu Stalinui ir jo “asmenybės kultui“,
kurio vietoj paskelbtas “kolektyvinio vadovavimo“
kultas.

b. Iliuzijos Vakaruose: revizionizmas, Uberalizmas,
tautinis komunizmas ir kt. šūkiai

Maskvos nauja taktika sukūrė satelituose, o dar
labiau Vakaruose iliuzijas, kad komunistinis režimas
keičiasi iš esmės, duoda daugiau laisvės asmenim
ir tautybėm. Iš čia ir vardai: revizionizmas, libera-
lizmas, tautinis komunizmas. Tautinio komunizmo,
vadinas, nepriklausomo nuo Maskvos pavyzdžiu buvo
laikoma Jugoslavija, 1948 atsiskyrusi nuo Maskvos.
Tautinį komunizmą Jugoslavijos pavyzdžiu mėgino
sukurti Lenkija (Gomulkos atėjimas į valdžią 1956.
10.21). Ta kryptimi mėgino eiti ir Vengrija. Bet
1956. 10. 24 Chruščiovo tankai, pasiųsti prieš Vengri-
ją, suardė minėtas iliuzijas.

Nuo Vengrijos palaužimo ėmė aiškėti, kad Mask-
va nesirengia leisti nei liberalizmo, nei revizioniz-
mo, nei tautinio komunizmo, nei apskritai nukrypimo
nuo Maskvos linijos. O Lenkija, kuri buvo suspėjusi
nukrypti (atsisakymas nuo privalomos žemės ūkio
kolektyvizacijos, šiokia tokia didesnė religinė laisvė,

278

kultūrinis liberalizmas), greitai pajuto sistemingą
spaudimą derintis ne tik su Maskvos užsienių poli-
tika, bet ir su Maskvos ūkio bei kultūros linija.

Subangavę šūkiai ir pastangos po Stalino mir-
ties ir ypačiai Stalino nuvainikavimo buvo sukėlę
vilčių ir Lietuvoje. Nuo 1953 prasidėję atsargūs laiš-
kų ryšiai tarp Lietuvos ir Vakarų, nuo 1956 pra-
dėję grįžti pirmieji tremtiniai iš Sibiro buvo laiko-
mi “liberalizmo" pirmais ženklais. Jie žadino ir di-
desnes viltis. Buvo paleistas gandas per Suomijos
spaudą, kad pasikeis Baltijos valstybių politinė pa-
dėtis — bus joms duotas satelitų status. Buvo Lie-
tuvoje imta viešai reikšti nepasitenkinimo ūkine
sistema, ir pareigūnai kėlė mintį kolchozus mažinti,
gyvulių auginimą iš dalies perduoti į privačias ran-
kas. Tai buvo balsai už privatinę iniciatyvą. O 1956
Vengrijos sukilimas Kaune ir Vilniuje buvo sutiktas
jaunimo demonstracijom, kurios reiškė simpatijas
Vengrijos patriotam. Tarp rašytojų ir menininkų bu-
vo sustiprėjęs sąjūdis už kūrybinį “liberalizmą".

Tai buvo pirmosios reakcijos po Stalino mirties,
ypačiai jo “asmenybės kultą“ pasmerkus. Tos reak-
cijos sovietų dominuojamuose kraštuose jau 1957 su-
silaukė kontrareakcijos. Bet Vakaruose tebegyvavo
iliuzijos ilgam ir davė pagrindo naujom teorijom
apie besikeičiančio ar besikeisimo komunistinio re-
žimo veidą — gerojon pusėn.

2. GENOCIDAS

a. Stalino ir Hitlerio bendras balansas Lietuvoje:
vienas milijonas gyvybių

Genocidu vadinamas tautinių, rasinių, religinių
grupių masinis naikinimas. Nors tai buvo baisiau-

279

sias Hitlerio ir Stalino režimų ženklas, bolševikai
tuo nenori prisipažinti. Jie ir patį genocidą kitaip su-
pranta. “Genocidas — gyventojų atskirų grupių iš-
naikinimas ... sunkiausias nusikaltimas žmonijai, ku-
rį vykdo imperialistinė buržuazija" — aptaria sovie-
tų išleistas “Lietuvių kalbos žodynas“, tokiu aptari-
mu nuplaudamas nuo nusikaltimo ne tik bolševikinį,
bet ir nacinį režimą.

Hitlerio ir Stalino genocidinės priemonės skyrė-
si: Hitleris genocidą vykdė koncentracijos lageriuose
dujų kamerom ar šūviais; Stalinas buvo praktiškes-
nis — norėjo pirma išnaudoti aukų fizines jėgas “s0-
cialistinei statybai“; tad 15-20 milijonų pervarė per
koncentracijos lagerius su anglies kasyklom, miškų
kirtimu, aukso plovimu, geležinkelių statyba, Don-
baso darbais ir kt. Kiek iš jų liko tarp gyvųjų, jokia
statistika nesako. Kiek tai liečia deportuotuosius iš
Baltijos kraštų, tai Demaree Bess, amerikietis laik-
raštir'nkas, lankęsis Baltijos sostinėse 1959, patyręs
tiek: “.., dabar vertinama, kad apie trečdalis depor-
tuotų baltų rusų valdžios buvo leisti grįžti. Kitų dvie-
jų trečdalių daugumas laikoma žuvusiais" (The Sa-
turday Evening Post, October 31, 1959).

Kiek buvo deportuota iš Lietuvos, galima tik
apytikriai pasakyti. Lietuvių šaltiniai skaičiavo tarp
400,000 ir 550,000. Tiem skaičiam tikrinti medžiagos
duoda gyventojų surašymai.

Lietuvių šaltiniai rodo, kad 1939, vadinas, prieš
Lietuvos okupaciją, dabartiniame Lietuvos plote gy-
ventojų buvo 3,215,060 (V. Rastenis, The Baltic
Review, December 31, 1956). Nuo to laiko iki sovie-
tinio gyventojų surašymo 1959 sausio 15 praėjo 20
metų. Jei normalaus gyvenimo nebūtų sugriovę du
didieji “laisvintojai", Hitleris su Stalinu, tai per tą
laiką Lietuvos gyventojų prieauglis būtų apie 643,

280

000 — prieš karą metinis prieauglis buvo daugiau
kaip 1 procentas. Bendras gyventojų skaičius, jei ne
karas ir okupacijos, 1959 būtų turėjęs siekti apie
3,858,000. Bet faktinė padėtis yra kitokia.

1959 sausio 15 surašymas Sovietų Sąjungoje ra-
do Lietuvoje gyventojų viso 2,711,000. Trūksta dau-
giau kaip vieno milijono potencialių gyventojų. Iš-
imtas iš Lietuvos gyventojų skaičius faktiškai dar di-
desnis, nes į esamų Lietuvoje tarpą įskaityti jau ir
atgabenti į Lietuvą rusai. Vienas milijonas — tai
Hitlerio ir Stalino bendras nuopelnas!

Hitlerio sąskaitoje tenka įrašyti Lietuvos pilie-
čių žydų sunaikinimą iki 200,000. Jei šalia to skai-
čiaus dar bus padėti apie 177,000 repatrijavusių į Vo-
kietiją 1941, 65,000 pasitraukusių iš Lietuvos nuo
antrosios bolševikų okupacijos, 130,000 iš Klaipėdos
krašto, 50,000 Sovietų okupacijos Metu repatrijavusių
į Lenkiją, tai Stalino sąskaita vis tiek toli nusvers
Hitlerio sąskaitą — Stalino sąskaitoje liks apie 700,
000 tų, kurie masiškai ir individualiai buvo suimti,
nužudyti, deportuoti į Sibirą, tų, kurie žuvo kovoje
su okupantu kaip rezistencijos kovotojai; taip pat
tų, kurie būtų buvę natūralus prieauglis normaliais
laikais.

Dalis atsakomybės už to genocido kaltę tenka
ir Stalino įpėdiniui Nikitai Chruščiovui. Ne tik dėl
to, kad jis buvo Stalino bendradarbis vykdant depor-
tacijas. Dar ir dėl to, kad genocido veiksmus tebe-
tęsia, nors kitokiom formom.

b. Chruščiovinis genocidas: “savanorinis", "tarnybinis"?

Chruščiovas atsisakė Stalino atstumiančio bru-
talumo. Masines deportacijas sustabdė. Daliai depor-
tuotų nuo 1956 leido grįžti. Pilietis gali ramiau atsi-

281

gulti, nesibaimindamas, kad gulęs laisvas, atsibus jau
suimtas. O betgi genocidas vykdomas — švelnęs-
nėm, ne taip į akį krintančiom priemonėm; būtent:

(1) Nuo 1956 ėmė paleidinėti iš koncentracijos
stovyklų. Bet grįžti į Lietuvą leido ne visiem. Leis-
ti ir parvykę iš Sibiro tremtiniai dažnai negalėjo
gauti darbo ir buto. Ypačiai didžiuosiuose mMiestuo-
se. Administraciniai potvarkiai reikalavo turėti tei-
sę gyventi, jei nori gauti darbą; arba turėti darbą,
kad gautum teisę gyventi. Tais potvarkiais remiantis,
kai kurie grįžę tremtiniai buvo nustumti į užkam-
pius ir ten gyvena tik artimųjų parama; kiti buvo
priversti grįžti atgal į Sibirą.

(2) Jaunimas į Sibiro plėšinius. Į Krasnojars-
ką, Kazachstaną, Karagandą, kur Chruščiovas nuo
1954 organizavo plėšinius, buvo siunčiamos jaunimo
grupės iš visų respublikų. Jaunimas išvežamas “sa-
vanoriškai", ir darbai skelbiami esą laikinio pobū-
džio. Tačiau taip sudaromos ūkinės ir administraci-
nės sąlygos, kad išvykusieji ten ir pasiliktų. Per ei-
le metų jų iš Lietuvos išvykdavo po 4,000 - 6,000.
Išvykdavo daugiausia jauni vyrai. Tai dar labiau
padidino Lietuvoje vyrų trūkumą, kuris jau anksčiau
buvo didelis ryšium su rezistencine kova. “Tiesoje"
1954.10.29 minimas “Vagos" kolchozas, kuriame
600 ha plote buvo tik 59 žmonės; tarp jų 50 mote-
rų ir tik 9 vyrai. Minimas kitas kolchozas, kuriame
iš 700 darbininkų vyrų tebuvo 200.

(3) Mokslo sistema. Siekiantieji aukštojo moks-
lo turi prašyti stipendijų, kurias duoda valstybė.
Mokslus baigę, išskyrus lietuvių kalbos mokytojus,
už stipendiją turi atitarnauti ten, kur bus valdžios
skiriami. Paskiriami dažnai 2-4 metam į Rusiją.

Šitokiais metodais jaunimas atitraukiamas nuo
lietuviškos aplinkos. Sudaromos jam sąlygos geriau

282

įsikurti Rusijoje nei Lietuvoje, kaip tai buvo daroma
ir caro laikais. Sudaromas tokiu būdu vadinamų spe-
cialistų trūkumas Lietuvoje. Jis yra geras pateisini-
mas siųsti į Lietuvą rusus kaip “specialistus?'.

Kiek šiuo būdu yra lietuvių išblaškyta po Ru-
sijos plotus, apytikriai galima spėti iš 1959 sausio
15 gyventojų surašymo. Viso lietuvių Sovietų Są-
jungoje ir Lietuvoje rasta 2,326,000, o tik vienoje
Lietuvoje 2,151,000. Taigi skirtumas 175,000. Tas
skaičius turi būti įvairiose Sovietų Sąjungos vieto-
se. Tarp jų turi būti deportuotieji ir negrąžintieji,
kurie dar išliko gyvi, esantieji kariuomenėje, studi-
juojantieji ar tarnaujantieji už stipendijas, o taip pat
jaunimas, išvežtas į “plėšinius"'.

(4) Kolonistai iš Rusijos. 1942 metų gegužės 27
Lietuvos gyventojų surašymas buvo radęs Lietuvoje
rusų 85,303. Tai buvo 3,1 procentas viso tuo metu
gyventojų skaičiaus Lietuvoje. 1959 surašymas rado
231,000 ir dar 18,000 ukrainiečių. Tai sudaro jau
8,5 procentus rusų, o drauge su ukrainiečiais per
9,0 proc.

Surašymo duomenys rodo sumažėjus Lietuvoje
visas kitas tautybės, tik vienus rusus pagausėjus.
Pagausėjus tris kartus. Tai oficiali statistika. Kiti
šaltiniai rodo rusų skaičių dar didesnį. Maskvos pro-
fesorius Žerdancevas 1954 nurodė, kad rusų Lietuvo-
je esą 290,000, arba daugiau kaip 10 proc. (Zher-
dantsev, Textbook of Soviet Economic Geography).
Lietuviškuose šaltiniuose randam apskaitymų, kad
1956 rusų buvo iki 400,000 (V. Rastenis, The Baltic
Review, December 31, 1956). Tokiu būdu oficialus
rusų procentas Lietuvoje tuo metu pakyla iki 12 proc.
neoficialiai.

Rusų skaičius tebedidinamas pastoviai. Demobi-
lizuojami rusų karininkai siunčiami apsigyventi Lie-

283

tuvoje. Rusų laikraštis “Za Rodinu“ 1960.2.4 buvo
paskelbęs Lietuvos kompartijos sekretoriaus A. Snieč-
kaus kalbą Baltijos karo apygardos partinėje konfe-
rencijoje. Sniečkus kalbėjo, kad “paskutiniais metais
į respubliką atvyko didelis skaičius atsargos karinin-
kų. Jie visi įkurdinti įvairiose pramonės šakose,
transporte, statyboje ir žemės ūkyje". Naujai atvyks-
tantiem esą įsakyta sudaryti “butų fondus“ ir parū-
pinti jiem darbo.

Kolonistų uždavinys, pagal Sniečkaus žodžius, ne
tik čia pragyventi, bet ir “kelti politinį masių švie-
timą". Tais žodžiais išreikšta jiem skiriama rusinimo
ir bolševikinimo misija tarp Lietuvos gyventojų.

Kolonistai yra privilegijuotoje padėtyje, paly-
ginti su vietos gyventojais pramonės, prekybos, ban-
kų, transporto, žemės ūkio, saugumo viršininkų, įvai-
rių "ekspertų" pareigose. Jie taip pat statomi parti-
jos priekyje. Atsakinguose postuose jie dominuoja
ne pagal savo proporciją. Vadinamoje “ministrų ta-
ryboje“ 1955 rusų buvo 29 procentai, partijos centro
komitete 20.5 proc. Partijos c. komitete 1949 lietu-
vių tebuvo 59 proc., 1952 — 66.7 proc., 1956 — 73.8,
1958 — 78.8, 1960 — 77.3, 1961 — 71.46, 1964 —
67.5. Tendencija aiški, paskutiniu laiku ima gausėti
rusų, atgabenamų iš Rusijos.

Partijos centro komitete rusų procentas banguo-
ja tokia linija: 1952 — 33.43 proc., 1954 — 20.0,
1956 — 26.2, 1958 — 21.7, 1960 — 22.7, 1961 —
28.4 (V. Vaitiekūnas, A. Survey of Developments in
Captive Lithuania in 1961, New York).

Lietuvos gyventojų tankumas prieškariniais lai-
kais sovietinės spaudos pažymimas 49 gyventojai vie-
nai kv. myliai, tuo tarpu Sovietų Sąjungos gyven-
tojų tankumas žymimas 23. Taigi iš retai apgyven-

284

tos vietos gabenami žmonės į tirščiau gyvenamą Lie-
tuvą. Dėl to reikia iš Lietuvos išimti vietinius gy-
ventojus ir juos išbarstyti po Rusiją.

Šitokiom priemonėm vykdoma lietuvių tautos
dispersija. Jos kompaktinė masė retinama. Tokios
politikos galutinis tikslas — per ilgesnį laiką lietu-
vių skaičius turi būti rusų taip atskiestas, kad dau-
gumą sudarytų nebe lietuviai. Tada bus galima rengti
ir gyventojų laisvus pasisakymus dėl politinės pri-
klausomybės ir valdžios sistemos, kokių dabar taip
reikalauja Vakarai Vokietijai ir Korejai.

Lietuvos gyventojai šios kolonizacijos tikslą aiš-
kiai mato. Tačiau plačiu mastu jam pasipriešinti ne-
gali. Jie priešinosi kolonizacijai ir rusifikacijai, ku-
rios eina drauge, bent legaliniais būdais — reika-
laudami, kad rusai, skiriami viešom pareigom, mo-
kėtų lietuvių kalbą; priešinosi, vengdami su rusais
fraternizuotis, kurti mišrias su jais šeimas. Nuo 1961
šis legalusis pasipriešinimo būdas žymiai pasunkin-
tas, sušvelninus reikalavimus dėl vietinės kalbos
vartojimo ir nutarus, kad “tėvai turi teisę nuspręs-
ti, kuria dėstomąja kalba mokyklą lankys jų vaikai".
Tai įgalina į Lietuvą atsiųstuosius rusus negližuoti
“respublikos kalbą savo vaikų mokyklose; įgalina
okupacinio režimo pareigūnus prievartauti ar gundy-
ti lietuvius, kad jie savo vaikam parinktų mokyk-
lą “didžiojo brolio" kalba (V. Vaitiekūnas).

3. SOCIALISTINĖ KŪRYBA

a. Socialistinis realizmas: terminų tikroji ir tariamoji
prasmė

Sovietiniame režime nėra nei privačių leidyklų,
nei privačių laikraščių, chorų, orkestrų, teatrų. Vi-
s0s kultūrinės įstaigos yra valdžios ir — tik val-

285

džios. O valdžia priklauso partijai, ir tik tai vienai
partijai. Nuo partijos priklauso rašytojo, dailininko,
aktoriaus likimas — jam užsakymų davimas, tarny-
ba. Nuo partijos priklauso. ir kūrybos faktų aproba-
ta ar pasmerkimas. Rašytojas, kuris nori, kad jo vei-
kalas išvystų pasaulį, turi vykdyti tai, ko nori partija.

O partijos nusistatymus kūrybos atžvilgiu su-
traukiant:

(1) Visokia kūryba tiek yra vertinga, kiek ji
tarnauja partijos tikslam. Partijos mastas politikai
yra sykiu ir mastas meno kūriniui. Dar daugiau —
partija yra nustačius kultūrinės kūrybos turinį ir
formas. Jos direktyvos privalomos visiem kūrėjam.
Valdžia pavartoja savo galioje esančias priemones
paskatinti kūrėjam, kad jie gamintų tokios kūrybos,
kuri partijai pageidaujama.

(2) Partijos kūrybos kryptis ir sykiu direkty-
va kūrėjam yra išreikšta dviem žodžiais — “socia-
listinis realizmas". Tie žodžiai skiria kūrėjam dve-
jopas pareigas: demaskuoti gyvenimo praktiką —
nesocialistinę, nebolševikinę gyvenimo praktiką —
ir ją pasmerkti; iš antros pusės — idealizuoti gyve-
nimą, organizuojamą pagal komunistų partijos pro-
gramą ir tuo skatinti toliau “socialistinę statybą".

(3) “Socialistinis realizmas" statomas kaip prie-
šybė Vakarų kūrybai. Sovietinis kūrėjas turi rody-
ti, kad sovietinė kultūra, kūryba, sovietinis Žmogus
esą pranašesni už Vakarų kultūrą ir žmogų.

(4) Nerusų tautybių socialistinė kūryba dar tu-
ri specifinį uždavinį — pripažinti rusų tautos pra-
našumą tarp kitų socialistinių tautų, pripažinti pra-
našumą jos kūrybai ir vadinti rusus “vyresniaisiais
broliais?.

(5) Socialistinio realizmo kritika turi tam tik-
rą žodyną, tam tikrus terminus, kurie reiškia “bal-

286

ta" ir “juoda", vadinas, girtina ir peiktina. Socialis-
tinio gyvenimo baltumą ir Vakarų gyvenimo juo-
dumą šiuo metu reiškia tokiais dažnais terminais:

Balta: proletarinis internacionalizmas, kuris iš
tikrųjų reiškia direktyvą: gerbk visas sovietų tau-
tas kaip savąją, o rusų tautą už savąją labiau. Juo-
da: kosmopolitizmas, kai visos tautos, taigi ir rusų,
lygiai vertinamos.

Balta: sovietinis patriotizmas, kuris reiškia: bū-
si patriotas, jei aukščiau už viską vertinsi komu-
nistų partiją ir visų reikalų centre laikysi Maskvą.
Juoda: buržuazinis nacionalizmas — kai pirmiausia
branginsi savo tautą, kalbą, kūrybą, tradicijas ir sa-
vo tautos laisvę. Sovietai tatai smerkia dabar ir ki-
tais vardais: regioniniais interesais, vietininkiškumu.

Balta: kūrybos gyvenimiškumas, kuris reiškia:
žiūrėk, kad savo raštais tęstum partijos kovą pasau-
liui užvaldyti. Juoda: kūrybos esteticizmas, kuris
reiškia kūrėjo pastangas kurti estetines vertybes, ne-
paisant, ar komunistų partijos kova bus tuo stipri-
nama ar ne. Esteticizmą labiausiai prikiša Vakarų
kūrybai.

b. Galimybės kūrėjui: tyla, savęs prievartavimas,
laisvės pakaitalas

Sovietiniame režime yra nuolatinė įtampa tarp
diktuojančio bei kontroliuojančio režimo ir rašytojo,
siekiančio laisvės savo kūrybai. Įtampa galėtų ding-
ti tada, kai — arba režimas nusileidžia ir duoda ra-
šytojui bent reliatyvią laisvę; arba kada kūrėjas ka-
pituliuoja ir mėgina savo prigimtį priversti ir vyk-
dyti kūryboje režimo direktyvas, arba kada nei re-
žimas nenusileidžia, nei rašytojas nenori savęs išduo-
ti — tada atsiranda kūrybinė tyla.

287

Lietuviai kūrėjai sovietinėje okupacijoje pergyve-
no visus tuos trejopus santykius su režimu: stalini-
nių laikų bekompromisinį spaudimą, po Stalino mir-
ties ir Vengrijos įvykių trumpo laikotarpio sulibera-
lėjimą bei šiek tiek didesnę kūrybinę laisvę, paga-
liau po to vėl jau su 1958 atėjusią reakciją. Stali-
no laikais vyravo kūrybinė tyla. Vietoj originalinės
literatūros buvo daugiausia verčiami sovietiniai ra-
šytojai. Režimas nuolat grasino kūrėjam už tai, kad
jie nekuria. Jie vis teisinosi: dar neįsigyvenę į so-
vietinę dvasią...

Po Stalino mirties ir Vengrijos sukilimo, reži-
mui laikinai susvyravus ir pasimetus, lietuvių rašy-
tojai ir kiti kultūros žmonės pasijuto galį turėti dau-
giau laisvės. Jie 1957 viešai prabilo prieš “kūrybi-
nius štampus“, kalbėjo už “kūrybinę laisvę". Keli
šiuo metu pasirodę veikalai patraukė dėmesį kūry-
biniu pajėgumu, o dar daugiau nutolimu nuo parti-
jos direktyvų. Dėmesio centre atsidūrė V. Mykolai-
čio Putino istorinis romanas “Sukilėliai", kuriame
buvo rodomas valstiečių sukilimas 1863 prieš Rusi-
ją ir prieš dvarininkus — už laisvę ir žemę. Nors
romano autorius nevengė savo veikėjus rodyti socia-
listiniam realizmui priimtino pobūdžio, tačiau kai pa-
gal tą romaną buvo parašytas libretas (L. Liuoby-
tės) ir sukurta opera (D. Juzeliūno), po repeticijos
opera buvo nuimta nuo scenos. Kultūros ministeris
(J. Banaitis) apkaltino nukrypimu nuo linijos. Ne-
buvo priimtina, kad veikalo pagrindinis veikėjas su-
kilimo vadas (A Mackevičius) buvo katalikų kuni-
gas. Tai griovė visą socialistinio realizmo teoriją, pa-
gal kurią kunigas tegali būti reakcijos, atžangos, bet
ne revoliucijos ir pažangos reiškėjas.

Su 1958 pradžia, derindamasis prie Maskvos, ir
Lietuvoje režimas pakėlė stiprų aliarmą prieš viso-

288

kius nukrypimus kūryboje. Vilniuje 1958 sausyje
buvo rašytojų mitingas, kuriame pasmerktas “revi-
zionizmas". Tai buvo kartota partijos suvažiavime
1958 vasario mėn. ir per visus metus. Net ir 1960
metais.

Pasmerkimai buvo skelbiami suminint būdinguo-
sius rašytojų ir šiaip menininkų nusikaltimus. Pvz.:

(1) Revizionizmas. T. Tilvytis, senas, partijai
ištikimas rašytojas, Vilniaus mitinge 1958:

“Paskutiniu laiku pasigirdo balsai, nors ir ne-
drąsūs balsai, kurie ėmė šaukti rašytojus į revizio-
nizmą, kvietė atsisakyti nuo savo idėjinių pozicijų“.

Bet M. Sluckis ten pat:

“Partija sugebėjo duoti atkirtį visom revizionis-
tinėm nuotaikom“'.

(2) Liberalizmas. Literatūra ir menas 1958 Nr 6:

“Tam tikras palaidumas iš atžvilgio į partijos
principus, susilpnėjęs Komunistinis budrumas ir ne-
dovanotinas liberalizmas galėjo būti jaučiamas mū-
sų respublikos kūrybinio segmento veikloje". Tokiu
būdu “buvo išspausdintas tam tikras skaičius kny-
gų su aiškiom klaidom ir paskelbti klaidinantieji
straipsniai rašytojų žurnale".

(3) Buržuazinis nacionalizmas. A. Venclova, se-
nas komunizmui ištikimas rašytojas, Vilniaus mitinge
1958:

“Būtų neteisinga teigti, kad buržuazinė ideolo-
gija visiškai išnyko iš žmonių sąmonės. Jaunimo da-
lis, kuri nežino kapitalistinės tikrovės, kartais pati-
ki buržuaziniams nacionalistiniams elementams, idea-
lizuojantiems buržuazinę praeitį“.

A. Sniečkus, partijos sekretorius, 1958 vasario
13 partijos suvažiavime:

289

“Buržuaziniai nacionalistai vis dar bando pa-
naudoti kultūrinį palikimą kaip idėjinį ginklą prieš
marksizmą - leninizmą. Jie stengiasi kelti aikštėn,
propaguoti tuos kultūrinio palikimo elementus, kurie
padeda skiepyti buržuazinės praeities reiškinių idea-
lizavimą"'.

(4) Regionalizmas. Komunistas, partijos organas,
1958 Nr. 15 kaltino, kad nesirūpina didžiosios tėvy-
nės (t.y. Rusijos) reikalais, o tik savo regionine
gerove. A. Sniečkus partijos suvažiavime 1959 lie-
pos mėn. ragino aktyvistus aštrinti lietuvių tautoje
“meilę ir pagarbą didžiajai rusų tautai“.

(5) Esteticizmas. Partijos kongresas 1958. 2.13
pasmerkė rašytojus ir literatūros mokslininkus už
“esteticizmo tendencijas". A. Sniečkus kalbėjo, kad
tom tendencijom užsikrėtę net ir kai kurie jaunieji
mokslininkai.

(6) Bėgimas nuo gyvenimiškumo. Kompozitorių
sąjunga 1958 kovo mėn. suvažiavime konstatavo:

Partija įspėjo, kad ne visi kompozitoriai tvirtai
laikosi socialistinio realizmo pozicijos; kad kai kurie
jų nusilenkia buržuazinio nacionalizmo nuotaikom;
kad kai kurios simfoninės poemos ir siutos pianui
netiko spausdinti, nes kompozitoriai svarbiausia ne-
turėjo konkrečių ideologinių temų.

A. Venclova ir A. Sniečkus 1958.2.13 partijos
suvažiavime skundėsi literatūros “atitrūkimu nuo gy-
venimo". Tuos skundus kartojo partijos komitete
1958. 10. 5.

Dalis kūrėjų mėgino prisiderinti prie partijos
direktyvų ir kurti tai, ko iš jų buvo reikalaujama.
Dalis nutilo. Dalis mėgino pabėgti į Lietuvos praei-
ties vaizdavimą, į folklorą, kad nereiktų vaizduot
sovietinio gyvenimo. Režimas nepagaili pagyrimo ir
premijų kuriantiem pagal jo direktyvas. Šaltai su-

290

tinka mėginusius bėgti į praeitį ir folklorą (Tokis
likimas ištiko ir V. Klovos operą * Vaivorykštę", kur-
tą pagal liaudies legendas). Režimas kartoja priekaiš-
tus kūrėjam, rašytojam, dailininkam ir muzikam,
kad nepakankamai vaizduoja “socialistinę tikrovę“,
dabartinį gyvenimą.

c. Partijos ir skaitytojo išvados: kalti kūrėjai, auk-
lėtojai?

Senieji kūrėjai gali būti teisinami, kad jie nespė-
ję įsigyventi į “socialistinio realizmo“ dvasią. Bet
kuo gali būti teisinami jaunieji, kurie augo jau oku-
pacijoje? Dėl to partijos rūstybė nukrypo prieš švie-
timo įstaigas. Oficialūs kaltinimai buvo paskelbti Vil-
niaus universitetui, ypačiai lietuvių literatūros kated-
rai, kad neauklėja studentų. “Tiesa" 1960 kovo 16
rūstybę nukreipė prieš konservatoriją ir reikalavo
“išvalyti parazitinių buržuazinių pažiūrų liekanas
iš konservatorijos"'. Partijos centro komiteto posėdis
1959 liepos mėn. apkaltino ir savo kadrus “dėl poli-
tinio nerūpestingumo“, o A. Sniečkus išpažino, kad
net atitinkamos partinės organizacijos ne visiškai at-
liekančios savo uždavinius naikinant buržuazinės ideo-
logijos liekanas įvairiose šviesuomenės grupėse. A.
Sniečkus kaltino švietimo ministeriją, kad esą poli-
tiškai nenusistojusius asmenis skiria į departamen-
tų vadovų postus ir net fakultetų dekanus.

Partijos kaltinimai nereiškia, kad nėra kūrėjų,
kurie mėgintų vykdyti partijos direktyvas. Jų yra ir
tarp senųjų ir tarp jaunųjų rašytojų. Yra su aiškiais
talento ženklais. Gal būt, jei ne direktyvos, talentai
prasiveržtų originaliau ir spontaniškiau. Bet partija
nevertina tokio meno, kuris partijai netarnauja. Dėl
to ji ir pyksta, kad Lietuvoje perdaug yra kūrėjų,

291

kurie myli savo kraštą savo žmones, negarbina Mask-
vos stabų, nenusisuka nuo Vakarų kūrybinių tradici-
jų. Maskvos akim tai nusikaltimas linijai. Nekomu-
nistų akim tai kultūrinė rezistencija. Tačiau būtų
neprotinga tos rezistencijos šaltinio ieškoti Vakaruo-
se ar lietuvių išeiviuose, kaip tai daro okupaciniai pa-
reigūnai ir jų spauda. Tai rezistencija, kuri eina ne
iš Vakarų ar kurios kitos pašalės. Ji teka tiesiai iš
kūrėjo prigimties, nes kol ji yra nesužalota, neišsiža-
dėta, ji reikalauja sau kūrybinės laisvės. Kai jai va-
ga užtvenkta, belieka nutilti ar daužytis direktyvų
narve. O ši užtvanka apima vis didesnius plotus. Jei
pradžioje buvo laisvė pvz. reikštis liaudies dainom,
tai paskesniu metu direktyvos žiūri į šią sritį nebepa-
lankiai. Kai pastebėjo, kad klausytojai su didesniu
entuziazmu priima liaudies dainas, nei sovietines,
tai iš liaudies ansamblių repertuarų liaudies dainos
imta mažinti.

Laiko eigoje kūrybinė laisvė subangavo ir šiek
tiek švystelėjus 1956-57 vėl nuo 1958 susiaurėjo ir
vis tebesiaurina į tą vieną pagrindinę liniją — į šios
dienos sovietinio gyvenimo vaizdavimą.

Mokslo žmonės taip pat turi derintis prie teori-
jų, kurios yra skelbiamos Maskvos. Net kalbotyroje,
ne tik istorijoje ar visuomenės moksluose. Tačiau
moksle vis tiek lieka daugiau laisvės. Gali tirti litu-
anistinius klausimus, tik juos skelbiant viešai, reikia
duoti priedų, kurie patenkintų partijos ir Maskvos
tendencijas, būtent, suniekinti nepriklausomos Lietu-
vos laikus ir apskritai Vakarus, aiškinant, kad jie to
klausimo netyrė, nesidomėjo, nes klausimo tyrimas
būtų tarnavęs liaudies pažangai, o “buržuaziniai na-
cionalistai" siekę liaudį laikyti tamsoje ir išnaudoji-
me. Taip turėjo skelbti tie, kurie rašė apie Maironį,
apie Donelaitį ir kitus lituanistinius klausimus.

292

4. ŪKINIS KOLONIALIZMAS

a. Sovietizacijoje: nepriklausomybė labiausiai išliku-
si žemės ūkyje

Privatinį individualinį ūkį pakeisti valstybiniu
kolektyviniu, naują ūkį tvarkyti centralizuotai pagal
direktyvas iš Maskvos, pajungti ūkį Maskvos interesų
tarnybai, ne vietos gyventojų — tokis yra sovietinis
ūkio tikslas okupavus naujus kraštus. Tikslas siekia-
mas ne visada vienoda įtampa. Siekiamas pagal Le-
nino patarimą: žingsnį atgal, du žingsnius pirmyn.
Dėl to susidaro iliuzija, kad vienais tarpais reiškia-
si atoslūgis, kitais įtampa sovietinių tikslų siekiant.

Ar buvo žymu Lietuvoje pasipriešinimo sovietų
ūkiniam siekimam?

Nuo pat pirmų okupacijos savaičių okupaciniam
režimui nebuvo sunku suvalstybinti Lietuvos bankus,
fabrikus, įmones, krautuves, vertybių popierius, ban-
kų indėlius, Sunkiau buvo pakeisti žemės ūkio siste-
mą. Čia neužteko pašalinti vienus šeimininkus ir rak-
tus perduoti kitiem. Čia reikėjo didelio proceso -—
individualinius ūkius paversti kolektyviniais, indivi-
dualiai gyvenančius ūkininkus sukilnoti į kolekty-
vines gyvenvietes; neišmanančius nieko apie žemės
ūkio darbą paversti naujais žemės ūkio tvarkytojais.
Visas šitas žemės ūkio sovietizacijos procesas susilau-
kė griežto gyventojų pasipriešinimo. Ginkluotas pa-
sipriešinimas sukliudė organizuoti kolektyvinius
ūkius ištisus trejis metus. Pasipriešinimui palaužti
Stalino režimas ėmėsi labiausiai Ukrainoje išmėginto
metodo — deportacijų. Per 1947 - 1950 metus iš Lie-
tuvos buvo išgabenti į Sibirą ištisi kaimai. Tik 1947
buvo suorganizuotas pirmas kolchozas. Bet jau 1948
įsakyta kolektyvizaciją pagreitinti, ir 1949. 2. 15-18

293

partijos suvažiavimas sustiprino propagandą už kai-
mo kolektyvizaciją. Jau 1952. 9. 22-25 kitas suvažia-
vimas gklėjo džiaugtis, kad 96.2 procentai visų vals-
tiečių buvo įjungti į kolchozus. Tokiu būdu buvo su-
likviduota 392,000 privatinių individualinių ūkių ir iki
1955 sukurta 1809 kolchozai bei 74 sovchozai. Pasta-
rieji daugiausia pagal Nemuno upę Klaipėdos kraš-
te ir Lietuvos rytuose (Litovskaja SSSR, Moskva
1955, 154 p.).

Nors gyventojų pasipriešinimas kolektyvizacijai
buvo sulaužytas, tačiau režimas nepajėgė visiškai
sulyginti Lietuvos sukolektyvinto žemės ūkio su so-
vietiniu. A. Sniečkus, partijos pirmas sekretorius,
1959.12.25 Kremliuje partijos centro komitete kalbėjo
apie Lietuvos žemės ūkį ir pripažino, kad dar nega-
lima Lietuvoje suvaryti kolchozininkų į kolektyvines
gyvenvietes, kaip tai yra Rusijoje. Esą apie 300,000
kolchozininkų šeimų gyvena atskirose sodybose. Esą
per paskutinius penkeris metus tebuvo pastatyta 18,
000 namų bendrose gyvenvietėse. Iki septynerių me-
tų plano pabaigos tikisi, kad bus sukelta 150,000
šeimų. Džiaugėsi, kad kolchozų pirmininkais esą 76
proc. komunistai.

Tokiu būdu, gyvendami atskirose sodybose, Lie-
tuvos gyventojai dar išlaikė daugiau savo individua-
lios, nesukolektyvintos dvasios.

b. Kolonialistinė diskriminacija: skelbiamieji ir nuty-
limieji ūkiniai faktai

Žemės ūkis ir dabar Lietuvoje užima didžiausią
teritorijos plotą — 64 proc, Tuo atžvilgiu Lietuva
laikoma pati pirmoji tarp vadinamų sovietinių res-
publikų (Litovskaja SSSR, Moskva). Tačiau vykdant
bendrą sovietinės urbanizacijos ir pramoninimo pla-

294

ną, didesnis gyventojų kiekis pasuktas į miestus, į
pramonę. Joje darbo jėgų kiekis sovietiniu tvirtini-
mu padidintas 3.5 ar keturis kartus, palyginti su ne-
priklausoma Lietuva. Kuriama elektrifikacija, pra-
monė. Gamyba didėja.

Tačiau krašto ūkinio pajėgumo sveikata remia-
si ne pagaminamų gėrybių kiekiu, bet pusiausvyra
tarp pagaminamų gėrybių ir dirbančių gyvenimo
štandarto. Sovietinėje gamyboje būdingas betgi ženk-
las, kad visas susirūpinimas nukreiptas į pagamina-
mų gėrybių kiekį, o ko mažiausia rūpesčio rodoma
darbo žmonių gyvenimo štandarto pakėlimu. Sovie-
tinėje propagandoje skelbiami gamybos faktai, nuty-
limi darbo žmonių aprūpinimo faktai; skelbiamas
gamybos augimas, nutylima, kad ta gamyba eina
ne dirbančiųjų naudai. O tikrasis ūkinės padėties
vaizdas susidarytų tik sugretinant tuos skelbiamus ir
nutylimus faktus. Pvz.:

(1) Gamyba ir kam ji eina. Skelbiama: “Dabar
Lietuvos pramonė išleidžia gamybos 10 kartų daugiau
negu 1940 metais“ (kada Lietuva dar buvo nepri-
klausoma) (M. Šumauskas, Laisvė 1960.7.19) O
Chruščiovas Stockholme tvirtino, kad 1963 Baltijos
valstybėse buvo 13-14 kartų daugiau pagaminta nei
prieš okupaciją.

Neskelbiama: Lietuvos ūkio pagrindinės šakos
yra įjungtos į Sovietų Sąjungos ūkį — pramonė, ra-
diotechnika, transportas, statyba, susisiekimas, elekt-
rinės, laivų statyba, žvejyba, užsienio prekyba — vi-
sa tai priklauso prie “bendrasąjunginių ministerijų“.
Kitaip sakant, pagrindinė pramonė ir kitas ūkis bei
jo gaminių paskirstymas vykdomas pagal Maskvos
patvirtintus planus, ir jo pajamos eina Maskvos, ne
Lietuvos naudai.

295

Bet kokios pastangos šiai Maskvos linijai pasi-
priešinti laužomos visu griežtumu. Kai Latvijoje 1959
pačioje administracijoje kilo reikalavimas gaminti
vietos gyventojų reikalam prekes, o ne “stambiajai
pramonei", tuojau buvo nuimtas ministeris pirminin-
kas ir pastatytas naujas Maskvai ištikimas. Kalbos
apie ūkinę decentralizaciją jau dingo. Ir Maskva tiek
diriguoja, kad Chruščiovas nusprendė, ar Lietuvos
klimatas tinka ar netinka pašariniam augalam. Kai
Lietuvos žemės ūkio institutas 1961 pasisakė, kad
tinka, tai susilaukė iš Chruščiovo griežto įspėjimo:
mokslininkai ir specialistai turi prisitaikyti prie par-
tijos instrukcijų ir jas vykdyti (V. Vaitiekūnas, A.
Survey ... 26 p.).

Kiek Lietuvos darbo žmonės turi atiduoti Miask-
vai, apskaityta laisvojo pasaulio spaudoje:

“Ligi 1957 metų Kremlius skirdavo vadinamoms
respublikoms tik 19-23 procentus visų surinktų paja-
mų. 1957 metais davė 30 proc., o 1961 metais nau-
jaisiais rubliais (kurių vertė, palyginti su buvusiais
rubliais, buvo pakelta dešimtį kartų) respublikiniams
biudžetams jau paskyrė 50 proc. visų numatomų biu-
džetinių pajamų“.

“Per 1951-60 metus sovietiniam biudžetui iš Lie-
tuvos ūkio buvo surinkta 49,588 milijonai (49,588,038,
000 Aut.) rublių. Didžiąją šios kontribucijos dalį,
t.y. 51 proc., arba 25,558 milijonus rublių pasiėmė
Kremlius, o mažesniąją tų pajamų dalį, t. y. 49 proc.,
arba 24,029 milijonus rublių Kremlius paliko Lietu-
vai“,

“Imant gi atskirus metus, matyt, kad 1951-56
metais Lietuvai tebuvo paliekama vos 33-37 proc.
Lietuvoje surinktų pajamų. Sovietų Sąjunga pasiim-
davo sau 67-63 proc.; kiekvienais metais šiek tiek
skirtingai“.

296

“Kaip jau anksčiau minėta, 1957 metais buvo
pravesta tam tikro laipsnio ūkinė išcentralizacija.
Nuo to ir Lietuva šiek tiek laimėjo, palyginus su
tuo, kas buvo prieš tai". Tačiau gyventojam buvo
kitas smūgis: “Jau yra žinomas faktas, kad ir rublį,
ir kainas, ir atlyginimą sumažinus dešimtį kartų, gy-
ventojų ekonominė būklė gerokai pablogėjusi. Mat
nors ir valstybės nustatomosios prekių kainos vis
šiek tiek ima kilti, o darbininkų uždarbio kelti nie-
kas nesiskubina".

Dar iškalbingesnis liudijimas, kiek vienas Lietu-
vos darbo žmogus turi sumokėti Maskvai kontribuci-
jos.

“Okupuotoje Lietuvoje yra 2,700,000 gyventojų,
kurie 1951-60 metų laikotarpyje per metus viduti-
niškai mokėjo Sovietų Sąjungai po maždaug penkis
bilijonus rublių kontribucijos. Reiškia, vienas gyven-
tojas kasmet vidutiniškai sumokėjo po 1,883 rub-
lius. Priimant dėmesin tai, kad vidutiniškas darbi-
ninko ar šiaip samdinio metinis uždarbis buvo apie
3,000-5,000 rublių, mums yra aišku, kokią didelę ir
labai sunkią mokestinę naštą (kontribuciją) lietuvis
savo tėvynėje turėjo sumokėti ir vis tebemoka ko-
lonizatoriui — Sovietų Sąjungai“ (Juozas Audėnas,
Sėja 1961 Nr. 3 str. “Piniginis Lietuvos apiplėši-
mas'').

Apie kolonistinį apiplėšimą informavo ir Ameri-
kos spauda. Nuo 1955 Sovietai apgrobė pavergtąsias
tautas 8 bilijonais dol. Šiais pagrobtais skaičiais mo-
ka už Vakarų kviečius — tokią išvadą paskelbė Jour-
nal American kolumnistas John Chamberlain 1964.
6.13, analizuodamas Pavergtos Europos Seimo pirmi-
ninko Aleksandro Kutt pateiktus duomenis (Assemb-
ly of Captive European Nations 1962-63). Kaip tą su-
mą išplėšė, Chamberlainas informavo amerikiečius

297

skaitytojus šiais pavyzdžiais: Rusija pristato Vakarų
valstybėm naftą po 1.36 dol. už barelį, o iš pavergtų
kraštų paima po 2.52-2.98 dol.; už anglį iš jų paima
72.7 proc. brangiau nei iš Vakarų valstybių, už gele-
žies gaminius 63.6 proc. brangiau nei iš Italijos ar
Prancūzijos. Ir kitas to paties dienraščio kolumnistas
Pierre Huss dėl to paties kolonialistinio išnaudoji-
mo paskelbė: Chruščiovas turi apmokėti pavergtiem
kraštam 8 bilijonų sąskaitą ...

(2) Subsidijos ir kiek jų skiria Lietuvai. — Jei
Lietuvos gėrybių pajamos eina Maskvos naudai, tai
būtų logiška, kad Maskva ir tam tikras sumas pramo-
nei auginti Lietuvoje skirtų proporcingai su kitais
kraštais. Tuo atžvilgiu skelbia: Per septynerių metų
planą Lietuvoje numatoma pagaminti gėrybių už 120
bilijonų rublių. Tokiam gamybos lygiui pasiekti nu-
matyta investuoti kapitalinių indėlių 14 bilijonų
rublių.

Nutyli: Visoje Sovietų Sąjungoje per tuos septy-
neris metus investicijų numatyta 3,000 bilijonų. Tai-
gi vienam gyventojui tektų investicijų 15,000 rublių.
Pagal Lietuvos gyventojų skaičių tų investicijų Lietu-
vai išeitų ne 14, bet 40,5 bilijonai. Išvada: Lietuva lai-
koma diskriminacinėje padėtyje— jai skiria proporcin-
gai investicijų mažiau nei kitiem kraštam. Tokia in-
vesticijų disproporcija Maskva siekia kiek galima
daugiau išnaudoti Lietuvos ūkį, bet neduoti sąlygų
ūkio pajėgumui augti. Pristabdo dirbtiniu būdu Lie-
tuvos ūkio kilimą, kad amžinai galėtų sakyti, jog
Lietuva vis dar menkesnė už “vyresnį brolį“ ir turi
amžinai jį vytis (Dr. Trimako apskaitymas).

(3) Darbo žmogaus teorinis ir praktinis aprūpi-
nimas. Nuo 1959 skelbia ir Lietuvoje: daugiau ir ge-
resnių prekių gyventojų “buitiniam reikalam“. Skel-
bia ir nepaprastą aprūpinimo pagerėjimą: “Teksti-

298

lės prekių ir odinės avalynės sunaudojimas skaičiuo-
jant vienam Lietuvos gyventojui, padidėjo, palyginti
su prieškariniais metais, daugiau kaip du kartus, kul-
tūrinės buitinės paskirties prekių — keliolika kartų
(M. Šumauskas, ibid.).

Nutyli: Kokiu būdu ta statistika sudaryta: ar
pagaminamų prekių kiekį paskirsčius pagal gyvento-
jų skaičių? Bet žinia, kad tų prekių tik dalis tenka
Lietuvos gyventojam. Ar suvartojamų prekių bendrą
kiekį padalinus iš gyventojų skaičiaus? Bet žinia,
kad rusai gali pirktis savo specialiose krautuvėse, ir
jie gauna daugiau nei vietos gyventojai. Tokiu at-
veju statistika klaidinga. Dar svarbiau: nutyli, kad
prie krautuvių tebėra uodegos; kad negauna tokių
prekių, kokių nori, o turi imti tokias, kokių yra, ar-
ba ir visai nieko negauti. Nutyli, kad 1963-64 ypa-
čiai pasunkėjo su maisto prekėm. O to niekada ne-
priklausomos Lietuvos laikais nebūdavo. Nutyli taip
pat, kad maisto ir “buitinių reikalų“ reikmenys, o
anksčiau, kol leisdavo, ir vaistai eidavo į Lietuvą
kaip dovanos iš Amerikos, o ne iš Lietuvos į Ame-
riką. Toki nutylimi faktai daugiau pasako, negu M.
Šumausko statistika.

Dar daugiau sako skelbiami ir nutylimi daly-
kai apie nusikaltimus. Būtent:

(4) Ūkiniai nusikaltimai ir kas jų priežastis.
Skelbia gausiai apie teismo bausmes “liaudies tur-
to" pasisavintojam.

Nutyli to pasisavinimo priežastis. O jos labai
svarbios suprasti gyventojų štandarto lygiui. Jas iš
Lietuvos atvykusi taip aiškina: “Tie žmonės, kurie
Lietuvoje gerai gyvena ir gražiai rėdosi, tai ne iš
uždarbio. Kiekvienas, kas dirba fabrike ar kur kitur,
padaro pinigo, bet ne iš algos, o, kaip sakoma, —
“kombinuoja". Iš darbovietės išsineša tai, ką gamina,

299

parduoda ir turi pinigo. Taip yra visose darbo sri-
tyse. Kiekvienas žmogus kiekvieną dieną rizikuoja
patekti 5-7-10 metų kalėjiman, o sugrįžęs vėl taip
pat daro ..., nes iš algos. nė vienas nepragyvena“
(Keleivis, 1960.7.27).

Skelbiama gausiai ir apie vadinamą “broką“.
Pvz. Maskvos 'Univermagas" atmetė 50 proc. batų,
gamintų “Raudonojo spalio" Kaune (V. Vaitiekūnas,
A. Survey ... 21 p.).

Neskelbiama, kad darbininkas turi atlikti tam
tikrą gamybinę "kvotą" — paruošti tam tikrą ga-
minių kiekį; kiekio vaikydamasis, jis neturi kada žiū-
rėti kokybės.

Tai nėra jokis noras daryti sabotažą. Tai logiš-
kas rezultatas sovietinės sistemos, siekiančios eks-
ploatuoti darbo žmogų. Žmogaus prigimtis siekia sau
egzistencinių sąlygų. Kai sistema neduoda jų natū-
raliu būdu, prigimtis imasi nenatūralaus kelio — pa-
sisavinti tai, ką jis pats gamina; kai sistema per-
krauja pagamintinų gėrybių kiekį, prašokantį jo na-
tūralų pajėgumą, jis imasi nenatūralios žmogaus pri-
gimčiai išeities — pagaminti skaičių, nežiūrint ko-
kybės.

Sistemos kaltė, kad ji tesudaro darbo Žmogui
tokias uždarbio sąlygas, kuriose jis yra priverstas
vogti, o taip pat susigyventi su tuo vogimu kaip su
normaliu faktu, kuris jam jau nesudaro sąžinės kon-
fliktų. Ir priešingai — režimas tą vogimą savo dokt-
rina pateisina, nes kai doktrina skelbia, kad fabrikas
ir jo gaminiai yra “liaudies turtas", visų dirbančių-
jų turtas, tai iš tokios doktrinos darbo žmogui ne-
sunku pasidaryti praktinę išvadą: aš esu taip pat tos
“liaudies" dalis, taigi ir to “liaudies" turto dalį ga-
liu pasiimti sau...

300

5. KOVA DĖL VAIKŲ

a. Jaunimas: tai komunistų pagrindinis taikinys

Lietuvos gyvenime ligi šiol reiškėsi trejopos
kartos. Vyriausioji — augusi ir dalyvavusi nepri-
klausomos Lietuvos gyvenime. Ji labiausiai sunaikin-
ta — kalinimais, deportacijom, pačiu metų skaičium.
Ji labiausiai išstumta iš bet kokios reikšmės valsty-
bės administravime ir profesijoje. Tačiau reprezenta-
cinėse vietose dekoracijai tebėra išstatyti dar kaip
tik šios generacijos žmonės — J. Paleckis, M. Ged-
vilas, M. Šumauskas, A. Sniečkus. Kūrybiniuose pos-
tuose, švietime bei ūkyje, yra jaunesnė generacija,
kuri augo dar nepriklausomoje Lietuvoje, nors jos
darbe aktyviai ir nedalyvavo. Būtent, ta šios kartos
dalis, kuri buvo reiškusi simpatijų Sovietam, kol jų
dar nepažino, ar kuri dar nebuvo spėjusi aktyviai
angažuotis už nepriklausomą Lietuvą.

Sovietai daug dėmesio nekreipia į pirmąją gene-
raciją. Jei kurie jos asmens “persiauklėjo" — gerai.
Jei “nepersiauklėjo"" — jie nustumti nuo gyvenimo.
Antrajai kartai tenka daugiausia priekaištų dėl ko-
munistinio neaktyvumo. Ji daroma atsakinga už tre-
čČiosios kartos likimą. Tai karta, kuri visai jau išau-
go okupacijoje ir nepriklausomos Lietuvos nėra paži-
nusi; kuri mokslus baigė ar tebesimoko jau sovietin-
tose Mokyklose. Į šios kartos žmones labiausiai nu-
kreiptas partijos dėmesys. Dėl jos labiausiai ir eina
kova — kova dėl vaikų.

Lenino nurodymą paimti į savo įtaką jaunimą
komunistai vykdo Lietuvoje nuo pat pirmos okupa-
cijos metų. Antroje okupacijoje, jau ir Chruščiovo
režimo metu, siekimas perdirbti jaunimą tik sustip-
rėjo ir priemonės pagausėjo. 1960.12.26-28 mokyto-
jų suvažiavimas paskelbė atsišaukimą į visus moky-

301

tojus ir jame kartoja iš naujo dešimtim ir šimtais
sykių skelbtus mokyklos ir mokytojų uždavinius:

— Kiekviena mokykla turi padaryti viską, ką
tik gali, kad jos mokiniai pajaustų partijos politi-
kos gilumą ir teisingumą... Aktualu yra uždegti
mokinių neapykantą buržuazinei ideologijai ... Be
pasigailėjimo ir sistemingai mes turime kovoti už
mokinių neiškreiptą materialistinę ideologiją, be pasi-
gailėjimo stiprinti jų ateistinį auklėjimą, suaktyvin-
ti kovą prieš religijos tarnų pastangas nuodyti mū-
sų jaunimo mintis idealistinėm pasaulio pažiūrom
(Tarybinė Mokykla 1961 sausis, cit. V. Vaitiekūnas,
A. Survey ... 32 p.).

Kokis skirtumas tarp Vakarų ir Maskvos mo-
kyklos supratimo! Pritaikant Amerikai Maskvos mo-
kyklos sistemą, — jei valdo respublikonai, tai visos
mokyklos turėtų ruošti respublikoniukus, jei demo-
kratai, tai demokračiukus. Ir tam turi būti pavarto-
tas visas administracinis aparatas ... Sovietinis peda-
gogas nenorės suprasti, kad Amerikoje taip nėra.
Lygiai ir vakariečiui sunku patikėti, kad jei Sovie-
tuose valdo komunistų partija, tai ir visas mokykli-
nis aparatas turi formuoti būsimuosius partijos na-
rius. O pavergtuose kraštuose mokykla gauna dar
papildomą uždavinį — formuoti pavergėjui ištikimą,
dėkingą ir atsidavusį vergą, kuris dar padėtų ir kitus
vergti. Praeities laikais kryžiuočiai grobėsi atskirus
lietuvių vaikus, gabenosi į ordiną ir užauginę siuntė
kovoti prieš lietuvius. Kryžiuočių praktikoje tai in-
dividualūs atvejai, o Sovietai tatai padarė savo sis-
tema.

b. Metodai: izoliacija nuo “sena"', infiltracija į “nauja"?*
Sovietinė sistema veikia dviem kryptim: izoliuo-
ti vaiką nuo sovietam nepageidaujamos auklėjamo-

302

sios aplinkos, iš kitos pusės panardinti jį sovietinėje
aplinkoje. Socialinė-ekonominė santvarka verčia dirb-
ti tėvą ir motiną, ir tada reikia vaiką atiduoti dar-
želin. Tokiu keliu vaikas izoliuojamas nuo tėvų įta-
kos.

Vyresnio amžiaus vaikui pakertamas tėvų auto-
ritetas priešingais aiškinimais nei tėvų; vaiko klausi-
nėjimas, ar tėvai nedraudžia eiti į pionierius; jei
draudžia, kodėl — tokia procedūra verčia tėvus lai-
kytis santūriai, "neutraliai".

Izoliuoti vaiką nuo bažnyčios įtakos padeda
draudimas kunigam katechizuoti vaikus iki 18 metų
amžiaus.

Izoliuoti dar labiau paaugusius nuo literatūros
įtakos padeda draudimas laikyti bibliotekose bet ko-
kias knygas, žurnalus, kurie buvo leidžiami nepri-
klausomoje Lietuvoje. Izoliuotas mokinys ilgai buvo
ir nuo savos istorijos bei literatūros eigos, nes ilgus
metus nebuvo Lietuvos istorijos vadovėlio, o taip pat
lietuvių literatūros vadovėlio. Ankstesnių vadovėlių
sovietinė administracija nesutiko leisti vartoti, o pa-
rašyti tokius, kurie Maskvai būtų priimtini, ilgai ne-
buvo įmanoma. Ilgiau nei Latvijoje ir Estijoje, nes
mokiniui vadovėlis turėjo rodyti rusų tautos drau-
giškumą ir nuolatinę paramą lietuvių tautai, o visi
istorijos šaltiniai liudija priešingai — šimtmetines
kovas tarp Lietuvos ir Maskvos. Pagaliau 1961 Lie-
tuvos istorija visai buvo panaikinta kaip dėstomasis
dalykas — paversta tik Sovietų Sąjungos istorijos
dalimi.

Taip izoliuotas nuo tėvų, šeimos, bažnyčios, pra-
eities tikro vaizdo, nuo laisvos lektūros, mokinys bu-
vo persodinamas į komunistinę aplinką darželyje,
mokykloje, jaunimo organizacijoje.

303

(1) Darželis ir mokykla, Iš 1953, dar iš Stalino
laikų, darželio idealinis tipas, komunistų akim, taip
atrodo: “Kad vaikas nuo namų atšaltų, darželyje
jis gauna gerą maistą — pusryčiam tris riekutes py-
rago su sviestu, sūriu ar dešra ir pieno ar kakao;
priešpiečiam — pyrago, šokolado ir pieno; pietum
— sriubos, mėsos, daržovių ir vaisių; vakarienei —
tas pats kaip ir pusryčiam. Valgymo metu vaikam
nuolat primenama ir aiškinama, kad visa tai, ką jie
gauna, yra “dovana Stalino ir komunistų partijos,
nes ir tėvas Stalinas ir partija vaikučius labai my-
li ir jiems nieko nesigaili." To padarinys yra tas, kad
vaikai pradeda namais bodėtis ir prisiriša prie dar-
želio, prie darželio vedėjo.

Vedėjas su vaikais pasikalba apie tėvus, bro-
lius, seseris, ką jie veikia, kur dirba, kada pareina
namo, kas lankosi ir pan. Prasideda laipsniška tėvų
kritika su nurodymais būti geresniem už savo tėvą,
mamą, brolį. Nuolat primenama, kad Stalinas ir par-
tija vaikučius labiau myli nei jų tėvai, nes jei tėvai
daugiau mylėtų — daugiau dirbtų, daugiau uždirbtų
ir vaikams būtų geriau gyventi. Pats vedėjas vaikam
perstatomas kaip juos mylinčio Stalino patikėtinis,
kuriam vaikai gali viską patikėti" (Į Laisvę, 1953
Nr. 1-38).

Pradžios mokykloje:

“Negali būti tokios pamokos, kuri apsieitų be bol-
ševikinio budrumo ir bolševikinės ištikimybės pa-
vyzdžių. Pirmojo skyriaus vaikus mokant skaityti,
vartojami ne tik iš rusų kalbos verstiniai su sovie-
tų "didvyrių" paveikslais vadovėliai, bet ir Tiesos,
Kauno Tiesos ir kt. bolševikinių laikraščių parinkti
sakiniai, pvz.: “Laikas galutinai likviduoti buržuazi-
nes liekanas!", “Pateisinkime partijos pasitikėjimą!“.
Po kiekvieno sakinio vaikams aiškinama ne tik,

304

ką reiškia toki žodžiai kaip "pateisinti", "ištikimy-
bė", "partija", bet ir duodami konkretūs bolševiki-
nės ištikimybės pavyzdžiai ... Paišymo pamokų me-
tu vaikams duodama piešti šūkius: “Nebijau mamos
nei klebono", “Aš noriu būti kaip Onutė. Ji pionierė
ir iš visų mergaičių geriausia“, “Didžiuokis, mama,
kad užauginai sūnų komunistą" ... O kad vaikai pa-
žintų, kas yra Amerika ir amerikietis, mokyklose kart-
kartėmis iškabinami prieš Ameriką plakatai. Viena-
me jų vaizduojamas apsiginklavęs amerikietis, puo-
ląs Sovietų Sąjungą, bet komjaunuolių partrenktas
ir batais mindomas" (ib.).

Chruščiovo režimo metu įvesta nauja priemonė
— vadinami internatai. Tai tokios mokyklos, ku-
riose mokiniai mokosi ir gyvena. Tokios mokyklos
visiškai izoliuoja mokinį nuo komunizmui nepagei-
daujamos įtakos ir palieka virti išimtinai partinėje
sistemoje.

(2) Komjaunimas vidurinėje mokykloje. Nacinės
Vokietijos pastangos išauginti lietuvių jaunimą išti-
kimą Hitleriui buvo tik šešėlis, palyginti su Sovie-
tų Sąjungos užsimojimais. Kaip tai buvo daroma, no-
rint suimti mokyklinį jaunimą į pionierius ir pas-
kui komjaunimą, rodo konkretus pasakojimas apie
vieną aukštaičių krašto vidurinę mokyklą. Pasakoto-
jas yra buvusi tos mokyklos mokytoja, kuri kaip ki-
tos valstybės pilietė anksčiau ištrūko iš Lietuvos.
Apie savo buvusią mokyklą ji pasakojo:

“Mokykloje nuolat lankosi inspektoriai, tikrin-
dami daugiausia mokinių politinį lygį. Neužtenka to,
kad mokykloje yra vadinamas komsorgas, kurio pa-
reigos tarp mokinių tokios kaip kariuomenėje polit-
ruko. Šalia jų dar specialūs inspektoriai tikrina, ar
pakankamai mokiniai pažįsta kom. partijos istoriją,
ar pakankamai susigyvenę su komunizmo dvasia.

305

Ypačiai reikalaudavo, kad būtų pagerbti rusų didvy-
riai, rusų kultūra, rusų armijos galingumas ir jos
pranašumas prieš Vakarus. Už nepakankamą politinį
išsilavinimą daug pribardavo inspektoriai mokytojus.

Lankėsi į mokyklą ir komjaunimo inspektoriai,
jei nebūdavo pakankamai komjaunimo organizatorių
pačioje mokykloje tarp mokytojų. Vienaip jie ver-
buoja mokinius jaunesnėsę klasėse, kitaip vyresnėse.
Jaunesnėm, sakysim, toks inspektorius ar mokytojas
užrašo lentoje pareiškimo tekstą, kad nori įstoti į
komjaunimo organizaciją; liepia paskui mokiniam tą
tekstą persirašyti į lapelius ar sąsiuvinius ir pasira-
šyti; paskui tuos lapelius bei sąsiuvinius surenka, ir
jau gatavi pareiškimai. Vyresnėse klasėse padaroma
kitaip. Atvykęs inspektorius ar kompartijos atstovas
pasišaukia mokinius po vieną į raudonąjį kampelį".
Prie stalo, užtiesto raudonai, pasisodina mokinį ir
teiraujasi, kodėl jis nestoja į komjaunimą, kodėl jis
priešingas tai organizacijai, ar gal tėvai jam nelei-
džia? Jei mokinys prasitaria, kad tėvai draudžia, ta-
da toks inspektorius vyksta pas tėvus. Kai nesiseka
susikalbėti gražiuoju, partijos atstovas primena tė-
vams, kad jų sūnaus ar dukters mokslas baigsis su
vidurinė mokykla, jei jie nestos į komjaunimą. Ir
priešingai, jei bus geras komjaunimo narys, galės
gauti stipendiją ir stoti į universitetą.

Ir tai nėra tik grasinimas. Mokyklos baigimo
pažymėjimas tikrai bus geresnis, jei mokinys bus
komjaunuolis. Mokinys gali ir gerai mokytis ir per
egzaminus gerai mokėti per metus išeitą kursą, bet
švietimo atstovai jo pažymius sumažina, jei komjau-
nuolių ar kompartijos atstovai bus jį rekomendavę
kaip “politiškai nepažangų“, “politiškai atsilikusį“,
“politiškai neaktyvų". O su silpnesniais pažymiais
jis negalės įstoti į universitetą, nes stojant reikalin-

306

gas ne tik atestatas, bet tarp kitų popierių ir kom-
partijos pažymėjimas, kuris įteikiamas universitetui
uždarytame voke“ (Į Laisvę 1955 Nr. 6-43).

Ta pati technika išliko ir paskesniem laikam.
Jos pratęsimas buvo komjaunimo veikimas universi-
tete. Ko universitetas negalėjo atlikti, turėjo atbaigti
tarnyba kariuomenėje ar privaloma tarnyba už sti-
pendiją Sovietų Sąjungos nelietuviškoje aplinkoje.

c. Rezultatai: trejopi jaunimo tipai

Kiek pasisekė Maskvai lietuvių jaunimą atitrauk-
ti nuo ištikimybės tėvų tradicijom, tautai, religi-
jai; kiek pasisekė padaryti jį aktyviu kovotoju prieš
religiją, atsidavusiu rusam — tegalima tik spėti
iš atskirų liudininkų. Patikimas liudininkas šiuo at-
veju yra patys sovietiniai pareigūnai. Oficialiuose pa-
reiškimuose jie nuolat ir nuolat ligi paskutinių laikų
kalba apie “buržuazinio nacionalizmo" liekanas tarp
jaunimo, apie religines praktikas net tarp partijos
pareigūnų. Jų liudijimas rodo, kad idealiosios prie-
monės (darželis, mokykla, internatas, pionieriai ir
komjaunimas) jaunimui paimti į partijos įtaką ne-
funkcionavo idealiai ir ligi šiol vis nefunkcionuoja.
Iš vienos pusės nepasisekė idealiai izoliuoti jaunimo
nuo šeimos, religijos, Vakarų įtakos. Iš kitos, nepa-
sisekė sudaryti idealių auklėtojų kadro, kurie idea-
liai būtų jiem skirtą uždavinį atlikę — automato
tikslumu. “Daugumas mokytojų ... iš mokinio dau-
giau nieko nereikalauja kaip išmokti iš vadovėlio“
(K. Jurgaitis, atvykęs iš Lietuvos, Į Laisvę 1961 Nr.
26-63). Gal čia reiškiasi ta būdinga lietuviam pu-
siausvyra, kuri saugoja lietuvius dažnai nuo ekstre-
mizmų ...

Tačiau laikas dirba komunistų naudai ta prasme,
kad auga sovietinimo priemonių skaičius, auga ir

307

skaičius mokinių, vis labiau ir labiau eksponuotų
sovietinei įtakai.

Antai ana vidurinės mokyklos mokytoja, atvy-
kusi į Vakarus, apie savo mokyklos komjaunimą pa-
sakojo: “Nors partinis spaudimas stiprus, bet iš 300
šios mokyklos mokinių komjaunuolių dar 1953 pa-
baigoje buvo nedaugiau kaip 10 proc. Nors propa-
ganda prieš religiją varoma per kitas pamokas ir
specialiai, bet iš 300 mokinių per 200 lankė bažny-
čią ir ėjo sakramentų. Tokius kritikuoja mokinių su-
sirinkimuose ir jų pavardes skelbia sieniniuose laik-
raščiuose" (ib.).

Kitokią padėtį sovietiniai šaltiniai rodo jau
paskesniais laikais — 1957 metais. Pagal tuos šalti-
nius Lietuvos jaunimui yra skirtos dvi organizacijos:
pionieriai (9-14 metų) ir komjaunuoliai (14-28 me-
tų). Pionieriai veikia panašiai kaip skautai. Lietuvo-
je 1957 jų buvo 152,000. Tas skaičius rodytų, kad
apie pusė mokyklinio jaunimo jau priklausė pionie-
riam. 1963 jau buvo 172,757. Komjaunuolių organi-
zacijos tikslas tas pats kaip ir kompartijos. Komjau-
nuolių mMinėtais 1953 buvo 99,000, 1960 — 130,000,
1964 —- 205,000. Svarbiau betgi stebėti tų įtrauktųjų
psichologinę raidą.

(2) Veidas pakitęs. Aplinka yra stipriai pavei-
kusi jaunimo charakterį ir jo idėjinius nusistaty-
mus. Pirmiausia jaunimas yra priverstas atsisakyti
nuo būdingo jaunimui atvirumo. “Per eilę metų se-
kami ir gaudomi bei naikinami jaunuoliai nustojo
savo Mintimis dalintis tarpusavyje ne tik raštu, bet
ir žodžiu" (K. Jurgaitis, op. cit.). Vyt. Rimkevičiaus
romane "Studentuose", 1957, komjaunimo susirinki-
me Elenai “rodės, kad kiekvienas melavo, veidmai-
niavo, bet nė vienas apie tai garsiai neprasitarė".

308

Idėjiniu atžvilgiu V. Rimkevičiaus komjaunuolis
Liucijus, grįžęs iš Vėlinių antikomunistinės demons-
tracijos, samprotauja: “Gyvenimas mus pastatė prieš
dilemą: iš vienos pusės — “mes gyvename, kad ;-
vykdytume Dievo valią žemėje ir nueitume į dangų",
iš kitos pusės — “visi keliai veda į komunizmą"...
Mes netikėjome ir netikime nė vienai nė antrai pu-
sei ... Mes praradome visokį savo tikėjimą. Mes bė-
game be tikslo, mes kalbame tik dėl to, kad turime
liežuvį; mes juokiamės dėl to, kad kiti taip pat kva-
tojas ir žybčioja savo akim“. Dvilypumo įtakoje at-
sidūrusio idėjinę maišatį liudija ir pats tai pergyve-
nęs atvykęs iš Lietuvos K. Jurgaitis: “Per visą mo-
kyklos lankymo laikotarpį jaunuolio pasaulėžiūra for-
muojasi dviejų veiksnių įtakoje: tėvų ir sveiko pro-
to iš vienos pusės ir komunistinės mokyklos iš kitos.
Tai trunka tol, kol jaunuolis susidaro savo asmeniš-
kas pažiūras. Kiek jos komunistiškos ar nekomu-
nistiškos, kas gali pasakyti? Teisingiau bus tarus,
kad dauguma besimokančių jaunuolių turi nenusi-
stojusią pasaulėžiūrą. Dažniausiai net aukštąją mo-
kyklą baigęs jaunas specialistas atrodo taip: jo gal-
va prikimšta skambių datų, citatų, revoliucijų, jų re-
zultatų; jis turi triuškinančių argumentų prieš idea-
listinę pasaulėžiūrą ir kapitalistinę santvarką, bet
literatūros, iš kurios ima savo argumentus, jis nėra
skaitęs ar studijavęs. Sau pačiam jis tegali pastatyti
vos keletą labai nesudėtingų, tiesa, labai mįslingų
klausimų, į kuriuos niekas nepajėgs atsakyti. Šito-
kiose aplinkybėse jaunuoliai išeina iš mokyklos “'ne-
susitupėję", nors mokyklos juos paruošia gerais spe-
cialistais įvairioms ūkio šakoms, nes mokslo lygis ne-
žemas. Bet tos jaunos geros galvos vaikšto siūbuo-
damos ant silpnų, politinio rachito sugadintų kojų“
(op. cit.).

309

Iš tokios idėjinės maišaties gyvenimas suformuo-
ja trejopus jaunimo tipus. Vienas, kuriame kovą
prieš tėvus yra laimėjusi partija. Tai jauni komunis-
tiniai idealistai aktyvistai, komunizmo avangardinin-
kai. Antri — kuriuose kovą yra laimėję tėvai prieš
partiją. Tai atkaklieji rezistentai. Tretieji — kuriuo-
se yra laimėjęs gyvenimo prisitaikymas. Tai oportu-
nistai, kurie prisiėmė partijos doktriną, šūkius ir juos
kartoja lūpom, bet jais netiki, anot Rimkevičiaus,
veidmainiauja. Pirmieji nėra gausūs. Sunku pasaky-
ti, ar yra gausesni antrieji. Bet iš jų kyla tie, dėl
kurių partija labiausiai aliarmuoja ir mokyklą smer-
kia. “Ar verti tarybinio mokytojo vardo tie, kurie
šiais metais išperėjo 17 klierikų, jų tarpe keletą su
aukso ir sidabro medaliais?" kalbėjo inspektorių pa-
sitarime 1954 lapkričio mėn. švietimo vadinamas mi-
nistras Pupeikis (K. Jurgaitis, op. cit.).

Nesunku pasidaryti išvadą, kad oportunistinio ti-
po jaunimo turi būti daugiausia. Jo daugiausia nu-
eina ir į komjaunimą. “Patys jaunieji komjaunuoliai
yra gerokai skeptiški, indiferentiški politiniame gy-
venime, oportunistai — pragmatikai. Kad daugelis
prisirašo komjauniman oportunistiniais sumetimais,
matyti iš nuolatinių nusiskundimų tarybinėje spau-
doje dėl komjaunimo neaktyvumo, žemo ideologiš-
kumo ir kitų nuodėmių partijos moralei ...

“Pastebima, kad Latvijoje, kurios gyventojų
skaičius mažesnis už Lietuvos, yra daugiau komjau-
nuolių negu Lietuvoje. Tokia pat tendencija yra ko-
munistų partijoje. Lietuvos komunistų partija pro-
centualiai yra mažiausia visoje Sovietų Sąjungoje.
Viena išvada sektų: Lietuvos jaunimo ir gyventojų
tarpe pasipriešinimas komunistiniam režimui yra di-
desnis negu bet kurioje kitoje Sovietų Sąjungos res-
publikoje. Ką tik pateiktos žinios sugestionuoja, kad

310

kaimo jaunimas (tiek pionierių, tiek komjaunuolių
atveju) yra mažiausiai linkęs tapti komunistinių jau-
nimo organizacijų nariais. Panaši situacija yra ir ko-
munistų partijoje — mažai partiečių kaime" (T. Re-
meikis, Mūsų Vytis, 1960 Nr. 1).

Komjaunuolių eilėse atsiduria ne tik šis oportu-
nistinis elementas, ne tik pirmojo tipo jaunimas —
aktyvistai, bet kartais ir rezistentai. Pastarojo tipo
jaunuoliai nueina ne tik į kunigus, bet nueina ir į
komjaunimą tokiais pat tikslais. Apie tai daug sykių
skelbė partijos pareigūnai, ragindami budėti. Šio ti-
po jaunimas pratęsia naujom priemonėm rezistenci-
ją, kurią jo pirmatakai partizanai vykdė ginkluotu
būdu.

Tačiau ir tarp oportunistinio jaunimo nėra pil-
nos ištikimybės komunizmui. Jis niekaip negali pa-
klusti ypačiai dviem Maskvos reikalavimam — nie-
kinti Vakarus ir garbinti Maskvą labiau nei Lietu-
vą. Jie mielai demonstruoja savo “simpatijas? Va-
karam bent tuo išvirkštiniu būdu: mielai šoka vaka-
rietinius šokius, rengiasi amerikinio stiliaus drabu-
žiais. Gal tai atėjo per Lenkiją! Tas jaunimas rodo
entuziazmą koncertuose lietuvių liaudies dainom ir
šokiam ir daug šalčiau priima sovietinį repertuarą.
Kada Maskvos spauda iškritikavo Vilniaus moderniai
įrengtą kavinę Neringą, jaunimas su ironija garsiai
kalbėjo: tai tik dėl to iškritikavo, kad “vyresnysis
brolis“ pavydi. Užklydusi vakarietinė knyga, ar ne-
priklausomos Lietuvos laikų knyga eina per rankas,
iki suplyšta.

Tai vis individualūs fakteliai, kaip jaunimas pa-
demonstruoja savo priklausymą Vakaram ir Lietu-
vai, ne Rusijai ir ne Kremliui. Bet esti momentų,
kad ši lietuviškos dvasios rezistencija prasiveržia gai-
vališkai ir masiškai.

311

d. Patriotinė mistika: Vasario 16 ir Vėlinės

Yra pora dienų metuose, kada dingsta atsargu-
mas ir gaivališkai prasiveržia viešumon ryšys su
Lietuvos praeitimi. :

Viena — tai Vasario 16, Lietuvos nepriklauso-
mybės šventė. Ją Minėti uždrausta. Bet tą dieną iki
paskutinių laikų kai kur medžiuose atsiranda po nak-
ties vėliavos. Po to, žinoma, areštai, tardymai. O 1957,
kada atmosfera buvo įkaitinga Vengrijos įvykių, jau-
nimo nuotaikos prasiveržė Vasario 16 naktį demons-
tracijos eisena. Ją įvykių liudininkė Kaune taip at-
vaizdavo:

“Aš gyvenu šalia vykdomojo komiteto. Viršuj ma-
nęs moksleivių - studentų bendrabutis. Šiandien ten
triukšmas neapsakomas, ir aš negaliu užmerkti akių.
Tik skamba ir skamba senos lietuviškos dainos. Stai-
ga pažadina mane didelis triukšmas. Dvylikta valan-
da. Laisvės alėjoj skamba Lietuvos himnas. Užsime-
tus apsiaustą ir užmiršus pavojų, atsiduriu gatvėje.
Nakties tamsoje matau judančią masę. Dieve, tai jau-
nimas. Jo negalėjo uždaryti namų arešte. Giedodami
Lietuvos himną, jie traukia į vykdomąjį komitetą. ..
Masės užpakalyje su šautuvais žygiuoja milicija ir
kareiviai ...

“Jau rytojaus dieną kalbėjo, kad buvo uždrausta
šauti, o minia nesiskirstė, neklausė, tad beliko ją ly-
dėti ... Tą naktį senamiesty ant katedros bokšto ir
prie rotušės išaugo trijų spalvų vėliavos ... Pasako-
jo taip pat, kad buvo suimta daug naktį ir rytojaus
dieną" (Į Laisvę 1958, Nr. 15-52).

Antra tokia diena — tai Vėlinės, kuriose susipi-
na patriotinis ir religinis sentimentas bei jo bendras
išpažinimas. Asmuo, subrendęs jau sovietų okupaci-
niame režime, 1960 taip pasakojo:

“Ypač per kelis pastaruosius metus Vėlinės kaž-

312

kokiu ypatingu būdu pasidarė brangi diena visiem
lietuviam. Vėlinių vakarą Kauno minios rinkdavosi
ne tik į kapines, bet ir prie nežinomojo kareivio
paminklo.

“Praėjusiais metais Vėlinių minėjimai buvo ra-
mesni, bet prieš porą metų jie buvo išvirtę demons-
tracijomis (tai buvo laikas po Vengrijos sukilimo.
Aut.). Pasigirdo giesmė: Marija, Marija! Įsikišo mi-
licija, Įvyko susidūrimai, po ko buvo nemaža areš-
tų.

“Kodėl Vėlinių diena lietuviam pasidarė tokia
brangi? Ar čia būtų galima įžiūrėti politinį momen-
tą? ... Sunku būtų atsakyti ... Greičiau kažkas ki-
ta. Čia ... daugiau pasąmoninė reakcija prieš sveti-
mųjų valdymo ir priespaudos faktą“.

Tas pats liudininkas toliau apie jaunimą, per ku-
rį ta patriotinė ir religinė mistika labiausiai prasi-
veržia:

“ „labai mažai terusėja, tebėra lietuviškas, pat-
riotiškas, myli savo tėvynę, savo kraštą, savo kalbą,
turi tautinės garbės jausmą. Kai kada labai aštrų
ir jaudinantį. Ir kai tarybinė santvarka per pusant-
ro dešimtmečio jau nusistojo, pasakyčiau stabilizavo-
si, vis dėlto yra viena paslaptis, kurią būtų sunkų
racionaliai išaiškinti, bet kurią visi jaučiame. Tai bū-
tų lyg kokia nematoma ranka, kuri vadovauja tau-
tos laikyseną ir nusistatymus. Buvo ir tebėra kaž-
kokia neapčiuopiama, tartum pasąmoninė dvasinė ir
politinė linija, kuriai be paraginimų ir įsakymų lyg sa-
vaime pasiduoda kone visa tauta, kiekvienu atveju
absoliutinė jos vaikų dauguma.

“Tai yra dalykas, apie kurį gerai žino Sniečkus
ir visi kiti partijos vadai; nujaučia, tur būt, ir ru-
sai. Jie dėl to jaudinasi, pyksta, grasina" (Pagal Br.
Railos atpasakotus liudijimus Dirva 1960 Nr. 21).

313

6. PASKUTINĖ LAISVĖS TVIRTOVĖ

a. Kova prieš religiją tebeina: Stalino ir Chruščiovo
siekimas tas pats.

Prancūzų korespondentas, 1960 lankęsis Vilniuje,
susidarė įsitikinimą, kad Lietuvoje paskutinė tvirto-
vė, kurioje tebesilaiko laisvė, yra Bažnyčia. To nesle-
pia ir komunistai.

A. Sniečkus partijos kongrese 1949 ragino tą pas-
kutinę tvirtovę atakuoti visom priemonėm (pl. Bal-
tic Review 1954 Nr. 2-3).

Po penkerių metų, 1954.1.6 ta pati partija per
Vilniaus radiją skelbė susirūpinimą, kad religija ir
patriotizmas einą drauge, tarp savęs pasiremdami.

Herald Tribune 1960.1.14 citavo iš Sovetskaja
Kultūra V. Niunkos, kompartijos sekretoriaus, tuos
pačius nusiskundimus: esą Bažnyčia turi didelės įta-
kos tautoje, kadangi ji nesąmoningai stengiasi su-
plakti save su tautos istorija.

A. Sniečkus 1962 Komunisto Nr. 4 prisipažino,
kad “religiniai prietarai“ laikosi žmonių sąmonėje
stipriai įsikibę" (pl. dr. J. Savasis, Kova prieš Die-
vą Lietuvoje).

Net Izvestijų korespondentas N. Konovalev, ku-
ris 1959 lankėsi Lietuvoje Joniškyje per šv. Jokūbą,
piktinosi tokia padėtimi: “Kai tik nuskambėjo bažny-
čios varpai, ištuštėjo gatvės, ir visi — jauni ir seni
— suėjo į bažnyčią pamaldų“ (Izvestija 1959.9.13).

Tokių pareiškimų, nusiskundimų, kad partijos
nariai ir komjaunimas eina į bažnyčią ir net su baž-
nytiniais drabužiais laidotuvėse vėliavas neša; kad
tuokiasi bažnyčioje; kad partijos nariai nerodo uo-
lumo kovoti su tikėjimu, — yra gausų sovietinėje
spaudoje. Nugalėti religiją, Bažnyčią; kunigus, religi-

314

nes tradicijas reiškia nugalėti paskutines kliūtis į ko-
munizmą. Ta kova buvo Stalino ir yra Chruščiovo
tas pats bendras siekimas. Skiriasi metodai, įrankiai,
skiriasi tam tikrais laikais kovos įtampa.

b. Stalino įrankiai ir metodai: enkavedistas, kalėji-
mas, ištrėmimas

Tarp Stalino metodų bei priemonių pagrindinis
buvo brutalus enkavedistų smurtas: kalėjimas, nu-
žudymas, ištrėmimas. Tuo keliu Lietuvoje buvo pa-
siekta:

(1) Vyskupų bei kunigų suėmimas. Iš buvusių
1946 Lietuvoj 6 vyskupų suimti ir deportuoti buvo
4: 1946.2.16 suimtas Telšių vyskupas Vincentas Bo-
risevičius ir 1949.3.3 Vilniaus uždarame teisme nu-
teistas mirti; 1946 suimtas jo pavaduotojas vyskupas
Pranciškus Ramanauskas ir deportuotas; Kaišiadorių
vyskupas Teofilius Matulionis deportuotas; Vilniaus
arkivyskupas Mečislovas Reinys suimtas 1947 ir nu-
kankintas Vladimiro kalėjime 1953.11.3. Arkivyskupo
Reinio vardu buvo pasirašytas atsišaukimas, kuriuo
raginami partizanai pasiduoti; arkivyskupas buvo su-
imtas, kai jis bažnyčioje paskelbė tokio atsišaukimo
nepasirašęs. Lietuvoje 1947 teliko vienas vyskupas
Kazimieras Paltarokas.

(2) Vienuolynai uždaryti. Nuo 1947 priklausyti
vienuolynam paskelbta nusikalstamu darbu. Vienuo-
lynų turtas, spauda, mokyklos nusavinta ar likvi-
duota jau buvo seniau. Devocionalijų gamyba už-
drausta. Maldaknygių spausdinti neleista.

(3) Bažnyčiom ir kunigam diskriminaciniai mo-
kesčiai. “Kunigai turi mokėti dešimteriopai už
elektrą, butą, ir jie negali oficialiai pirktis pramo-
ninių gaminių", rašė 1947 Lietuvos tikinčiųjų laiškas.

315

Pijui XII. Jei mokesčiai nesumokami, bažnyčios už-
daromos.

(4) Kunigų seminarijos uždarytos. Paliko tik vie-
na — Kaune. Jai nustatytas numerus clausus — 150,
paskui 75 ir 60 klierikų "(Chruščiovo laikais — 45
ir 25).

(5) Represijos bažnyčias lankantiem tarnauto-
jam ir mokiniam. Lankantieji negali avansuoti tar-
nyboje, o kartais ir atleidžiami, mokiniai peikiami
pavardėm sieninėje lentoje.

(6) Kalėdos ir kitos religinės šventės paverstos
darbo dienom.

(7) “Tautinė" bažnyčia, nepriklausoma nuo Va-
tikano, nepavyko sukurti. Mėgino tada infiltruoti savo
agentus į bažnytinius komitetus, kurie rūpinosi baž-
nyčių išlaikymu.

(8) Vyskupų ir kunigų panaudojimas politikai
—- prieš krašte vykstančią rezistenciją, prieš Vatika-
ną, prieš Ameriką Korejos karo metu.

c. Chruščiovo įrankiai ir metodai: policininkai, pro-
pagandistai, teismai, ekskunigai, “mokslinio institu-
to“ aparatas

Po Stalino mirties kovoje prieš religiją laikinai
atėjo atoslūgis. Fizinis teroras mažėjo. 1954.11.10 par-
tijos centro komitetas Maskvoje suniekino terorą
prieš religiją ir dvasininkus ir paskelbė, kad ateity-
je kova prieš Bažnyčią turėsianti eiti sustiprintom
ideologinėm priemonėm, “moksliniu aiškinimu". Bet
atoslūgis truko neilgai, maždaug iki 1957, kada Mask-
voje įsigalėjo vėl reakcija po Lenkijos ir Vengrijos
sukilimų. Šiame atolydžio ir naujo griežtėjimo lai-
kotarpyje būdingi toki kovos prieš religiją reiški-
niai:

316

(1) 1953.2.27 ir 1955.9.17 paskelbtos amnestijos
kaliniam. Tuo metu į Lietuvą grįžo Stalino ištremtų
130 kunigų. Leista 1956 grįžti išlikusiem gyviem vys-
kupam: Matulioniui ir Ramanauskui. Neleista betgi
jiem eiti ganytojų pareigų nei gyventi savo vyskupi-
joje. Ramanauskas turėjo gyventi Švėkšnoje ir mirė
Telšiuose 1959.10.17; Matulionis mirė 1962 Šeduvoje.

(2) Leisti du nauji vyskupai. 1955.9.11 vysku-
pas K. Paltarokas įšventino į vyskupus Julijoną Ste-
ponavičių Vilniaus vyskupijos valdytoju, Petrą Ma-
želį Telšių vyskupijos valdytoju. Paltarokas 1958.1.3
mirė, tada vyskupas Steponavičius perėmė valdyti
Vilniaus arkivyskupijos lietuvišką dalį ir Panevėžio
vyskupiją. Bet 1961 jis buvo ištremtas į Žagarę, kai
atsisakė šventinti į kunigus keturis klierikus, kurie
buvo iššifruoti kaip saugumo agentai. O vyskupui V.
Slatkevičiui, kurį vyskupas Matulionis konsekravo
1957, neleido ne tik perimti pareigų Kaišiadorių vys-
kupijoje, bet net toje vyskupijoje gyventi.

(3) Komisaras kulto reikalam. Visas bažnytinio
gyvenimo administravimas atiduotas kontrolei “ko-
misaro kulto reikalam“ prie vad. min. tarybos. Be
jo sutikimo negali būti skiriamas kunigas parapijos
ar kitom pastoracinėm pareigom, Be jo sutikimo ne-
gali būti priimtas kandidatas į kunigų seminariją.
Jam vetuojant kandidatus kunigų seminarijoje 1961
bebuvo tik 46 klierikai. “Pradedamas jausti kunigų
trūkumas, nes žymiai daugiau kunigų išmiršta, negu
įšventinama", liudijo kan. J. Stankevičius, Kauno ar-
kivyskupijos valdytojas (Šaltinis 1963 Nr. 6, Lon-
donas).

(4) Bažnyčios tebeuždarinėjamos. Vilniuje ligi
1962 uždarytos 27 bažnyčios ir 15 koplyčių (J. Sa-
vasis). Iš 38 bažnyčių (neskaitant koplyčių) Vilniu-
je teliko 8 atdaros (Lituanus 1960 Nr, 2). Kaune

317

iš buvusių 29 bažnyčių bei koplyčių uždaryta 20 (J.
Savasis). Kaune iš 17 bažnyčių, neskaitant koply-
čių, liko 4 (Lituanus 1960 Nr. 2). Valdžia patvarkė,
kad provincijoje bažnyčia negali būti arčiau viena
kitos kaip per 7 kilometrus. “Viso Lietuvoje komu-
nistai uždarė 405 bažnyčias bei koplyčias. Yra dar
likusių 581" (J. Savasis).

(5) Bažnyčios — valdžios nuosavybė. Jos tikin-
tiesiem “išnuomojamos"' naudotis už tam tikrą atly-
ginimą. Kadangi bažnyčios priskirtos prie pramoginių
pastatų kategorijos, tai ir mokesčiai už jas yra la-
bai dideli, iki šiol siekę nuo 10 iki 50 tūkstančių
rublių. Paskutiniu metu bažnyčios mokesčiai pakelti
3-4 kartus (J. Savasis).

(6) Vyskupų ir vyskupijų valdytojų vardai pikt-
naudojami politiniam interesam kaip ir Stalino lai-
kais. 1959.12.3 kom. spauda paskelbė “Lietuvos vys-
kupų ir pavaduotojų atsišaukimą į Italijos, Prancū-
zijos, Vokietijos ir kitų kraštų katalikus“. Atsišauki-
me buvo garbinamas Chruščiovo nusiginklavimo siū-
lymas ir raginami katalikai “jungtis į kovą už taiką".

(7) Kunigai izoliuojami nuo tikinčiųjų. Uždraus-
ta katechizuoti vaikus iki 18 metų. Uždrausta lan-
kyti tikinčiuosius — kalėdoti. Uždrausta kunigam at-
laidų metu be specialaus leidimo lankytis kitoje pa-
rapijoje ir ten kunigui talkinti. Panašiai kaip carų
laikais.

(8) Kunigai priversti "įsidarbinti", jei “kulto ko-
misaras" yra atėmęs teisę eiti kunigystės viešąsias
pareigas.

(9) Kunigai moraliai izoliuojami. Sudarinėja-
mos bylos už mokesčių rinkimą iš parapijiečių baž-
nyčiai palaikyti; organizuojami tėvų komitetų ir mo-
kyklų mokytojų vieši pasmerkimai kunigam, jei pa-

318

moksluose yra pasmerkę jaunimo nutolimą nuo re-
ligijos ir vadinę tai moralės gedimu; propagandoje
kaltina kunigus rėmus "banditus", t. y., partizanus;
talkinus “hitlerininkam"; organizuoja kunigų ''nuku-
nigėjimą", skelbia jų "išpažintis" ir skatina pasekti
jų “herojišku"“ pavyzdžiu. Didžiausi tos rūšies “hero-
jai" — kun. Jonas Ragauskas; jau mažesnio masto
Dorotiejus Besčastnas, Stasys Markonis, jėzuitas J.
Misiūnas, Aleksas Ramanauskas, Ambraziejus Aks-

tinas. Eilė neuždaryta ... Organizuoja pasauliečių
"išpažintis", kaip jie atsikratę religijos. Paskutiniu
laiku dar — infiltruoti į seminariją agentai išventi-

nami, paskui jie veda...

(12) Kunigų diskreditavimas teismų keliu. 1959
nuteistas kun. N. Gilis už 30 vaikų katechizavimą.
Klaipėdoje buvo leidę statyti katalikų bažnyčią, o
1960 jos pašventint jau neleido ir jos kleboną kun.
L. Pavilonį nuteisė 8 metus, vikarą B. Burneikį 4
metus tariamai už “liaudies turto" spekuliaciją. 1963
nuteistas kun. Antanas Šeškevičius ir kun. J. Danyla
7 metus už devocionalijų, kryželių, medalikėlių ga-
minimą ir gabenimą ištremtiesiem į Sibirą. Naujau-
sias išradimas — teisti kunigus už “tarybinių pilie-
čių" tariamą šaudymą. Tos rūšies byla buvo skirta
ir kun. Lionginui Jankui. Dubičių klebonas Alfredas
Kanišauskas nubaustas 6 mėnesius pataisos darbų
ir 300 rublių, nes be leidimo tvarkęs kapines ir nu-
kirtęs medžius, kurie prislėgę kapus ir nuvertę kry-
žius ...

(13) “Mokslinio ateizmo" skelbimas. Nuo 1954
Chruščiovas paragino skelbti “mokslinį ateizmą“,
moksliniais argumentais parodyti tikėjimo nemoks-
liškumą ir Dievo nebuvimą. Pats Chruščiovas, net
Vengrijoje būdamas, aiškino, kad jis pasiuntęs Tito-
vą su raketa, ir jis ... Dievo neradęs. Tam tikslui

319

veikia “ateizmo institutas“, “ateizmo mokyklos". Pvz.
Sovetskaja Litva pranešimu, tokia “mokykla" buvo
įsteigta Anykščiuose. Jos kursas trunka dvejis metus.
Paskaitos du kartu per mėnesį. Ją lanko vietos gy-
dytojas, kolchozo pirmininkas, vaistinės vedėjas, pra-
džios ir vidurinės mokyklos mokytojai. Temos —
prieš Vatikaną, kuris esąs Amerikos imperializmo
atstovas, prieš religines Lietuvos šventoves, prieš
Lietuvos kunigus, kurie esą hitlerininkai ir t.t. Nuo
1949 jau esą sudaryta 25,000 agitatorių, kurie su-
skirstyti į 722 grupes, o 1960 tokių grupių buvę 779.
Vien Kauno mieste veikia 3,000 propagandininkų. Į
propagandininkus verbuojami gydytojai, kad jie me-
dicinos ir higienos argumentais griautų tikėjimo tie-
sas ir tradicijas. Ateizmą platinti nuolat ir nuolat
įpareigojami rašytojai savo veikaluose.

(14) Speciali spauda. A. Sniečkus 1949 pranešė,
kad esą spausdinama 650,000 egz. laikraščių ir žur-
nalų, kurie “atidengia reakcinę katalikų dvasiškijos
veiklą"; keturių metų laikotarpyje esą išleista 1500
knygų, tarp jų 95 klasikiniai marksizmo-leninizmo
veikalai, Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje nuo 1962
veikia ateistinis muziejus, kurio uždavinys — orga-
nizuoti kilnojamas parodas. Muziejaus direktorius yra
kunigas Markonis.

(15) Ateistinės tradicijos. Katalikų religijos tra-
dicijom išstumti kuriamos ir praktikuojamos ateis-
tinės "religijos" “religinės tradicijos" — komunisti-
nės krikštynos, komunistinės jungtuvės, komunisti-
nės laidotuvės.

(16) “Koegzistencija" su Vatikanu. Visoje pro-
pagandoje Vatikanas laikomas Amerikos imperializ-
mo tarnu. Tačiau 1963 buvo daromos pastangos už-
megsti santykius su Vatikanu. Buvo pasiųstos pora

320

delegacijų iš Lietuvos — kunigų ir kunigų drauge
su pasauliečiais, kurios turėjo įteikti popiežiui dova-
ną ir kalbėti Lietuvos kunigų bei tikinčiųjų vardu.
Manoma, kad tokiom delegacijom buvo siekiama
dviejų tikslų. Viena, išjungti iš santykių tarp Vatika-
no ir Lietuvos tikinčiųjų egzilinius vyskupus ir kitus
aukštuosius dvasininkus; antra, pačiu pristatymo ir
priėmimo faktu parodyti, kad Vatikanas pripažįsta
tuos Bažnyčios atstovus, kurie ateina į Vatikaną pro
sovietinę atstovybę Romoje. Ir vienas ir antras tiks-
las sovietinei administracijai Vatikane nepasisekė.
Sovietinis režimas už tat atsilygino Vatikanui Bes-
častnovo pamiletu, vėl nusimesdamas “koegzistenci-
jos“ kaukę.

d. Nauji apaštalai: Irenos Stankūnienės tipo moterys

Kai kunigai yra izoliuoti nuo jaunimo; kai tėvai
dėl darbo yra priversti palikti vaikus, atsirado nau-
ja rūšis apaštalų tikėjimui palaikyti. Apie juos aliar-
mavo Vilniaus radijas 1959.12.11, pranešdamas,
kad “davatkos" sugeba organizuoti katekizmo kursus
vaikam. Kaip tos “davatkos" sugeba prieiti prie jau-
nimo, plačiu vaizdu aprašė provincijos komunistinis
laikraštis Stankūnienės istorijoje, nutikusioje Kulau-
tuvoje:

“Prie Kulautuvos bažnyčios susirenka būrelis
vaikų. Berniukai ir mergaitės lūkuriuoja šventoriu-
je, iki pasirodo jauna moteris. Ji eina šlubčiodama.
Nė žodelio netarusi, mosteli vaikam ranka ir pasuka
į pušyną. Šie seka įkandin taip pat tylūs, susikaupę
vis gilyn į miško tankmę. Pagaliau moteris sustoja,
išsirenka vietą, atsisėda. Vaikai apsupa ją ratuku.

— Šiandien, vaikučiai, mes tęsime savo pamokas
toliau, — apmetusi žvilgsniu vaikus, prabyla mote-

321

ris, — pakalbėsime apie gerąjį Dievulį, kuris sutvė-
rė dangų ir žemę, Adomą ir Ievą ... Išmoksime Die-
vo įsakymus.

Moteris atsidaro mažytį čemodanėlį. Vaikai smal-
siai stebi, kaip ji ima iš jo mažutes knygutes ir, lie-
pusi visiem persižegnoti, pradeda skaityti. Skaito ji
lėtai, atsidėjusi, kad kiekvienas žodis, kiekviena ei-
lutė įstrigtų jauniesiem klausytojam ilgam atminty-
je. Paskaičiusi skyrelį, tuoj liepia pakartoti. Ir vaikai
kartoja, kartoja poterius, "Dievo įsakymus', kartoja ir
Tihamero Toth — jėzuito 'profesoriaus' kūrinį 'At-
merk akis'. Visa tai, ką jie čia girdi, kaip ugnis ir van-
duo skirias nuo to, ką jiem pasakoja mokytojai mokyk-
Joje. Gal todėl devynmetė Gražina Gasparėnaitė kar-
toja "'apaštalautojos' žodžius taip kietai sutraukusi
savo tankius antakėlius, gal todėl ir Stasio Rudžionio
kaktutėje rangosi aiškaus rūpesčio raukšlelės, o tokių
kaip Stasys ir Gražina čia ne vienas, ne du, bet vi-
sas tuzinas, tarpe jų dar antra tiek mažylių, kurie
lanko tik pirmą klasę...

— Sekantį kartą, vaikučiai, ateisite kaip papras-
tai, — praneša baigusi “pamokslą" “apaštalautoja".

Ir taip tris kartus savaitėje Kulautuvos gyven-
vietės vaikai renkasi į “apaštalautojos" pamokas,
gražiam orui esant — miške, lyjant — jos namuose
Jočionių kaime, Taip tris kartus savaitėje nuodijama
mažamečių, mokyklinio amžiaus vaikų sąmonė, griau-
jama ir neigiama tai, ką sukūrė šviesiausi žmonijos
protai. Ne taip lengva mažiesiem suvokti, kas gi tei-
sus: mokytoja, ar ši susimąsčiusi "tetulė' ... O vidu-
rinėje mokykloje silpnai auga pionierių ir komjau-
nuolių eilės. Tačiau ... 'apaštalautojos' veikla kažko-
dėl gana ilgai rimčiau nesusidomėjo nei Kulautuvos
vidurinės mokyklos mokytojai, nei gyvenvietės ta-

322

ryba, nei vietos partinė organizacija. Niekas nesi-
domėjo, iš kur vos septynmetę mokyklą baigusi
'apaštalautoja' Irena Stankūnienė gauna prieš dvi-
dešimt-trisdešimt metų išleistus jėzuitų leidinius, ku-
riuos pati skaito ir duoda skaityti mažamečiam vai-
kam?“.

Prasideda tėvų apklausinėjimas. Labiausiai tar-
naujančių. Jų atsakymus taip atvaizduoja komunis-
tinis laikraštis:

“Aš neprašiau, kad Stankūnienė mokytų poterių
mano vaikus, net nežinojau, kad jie pas ją lankosi,
— sako Kulautuvos TBC sanatorijos darbininkas Juo-
zas Bernotavičius, — ji pati mano berniukus pri-
kalbino.

Lygiai tą patį sako ir Kulautuvos TBC sanato-
rijos sanitarė Veronika Vendziulytė apie savo dukre-
lės Onutės lankymąsi pas Stankūnienę.

Kai kurie tėvai tikrai nežinojo, kad jų vaikai
priklauso prie 'apaštalautojos' Stankūnienės būrio, ku-
rį sudaro apie 30 vaikų. Reiškia, Irena Stankūnienė
pati savo iniciatyva sugebėjo suorganizuoti vaikus.
Šioje istorijoje niekas nė vienu žodžiu neužsimena
apie Kulautuvos parapijos kleboną Gustavą Guda-
navičių, bet reikia manyti, kad čia be jo neapsiei-
ta, nes Irena Stankūnienė yra labai dažnas svečias
klebonijoje".

Laikraštis baigia pamokymu: “Mūsų visų parei-
ga apsaugoti vaikus nuo tokių 'apaštalautojų', kurie
mūsų jaunajai kartai skiepija nepasitikėjimą žmo-
gaus jėgomis ir mokslo galia, žaloja vaikų sąmonę“.

Sov. Litva 1960 rašė, kad kitai panašiai apašta-
lautojai, Vaičiulytei, iškelta teisme byla už tai, kad
mokė vaikus tikėjimo.

323

e. Mistikos jėga: Roma Macvytė Skiemonyse

1962 metai priklauso prie laikotarpio, kada ateis-
tų akcija prieš tikėjimą ypatingai sustiprėjo. Šios
akcijos įniršio metu iškilo naujas ir nelauktas veiks-
nys tikinčiųjų naudai. Jo veikimo regimu ženklu,
simboliu, virto 18 metų mergina Roma Macvytė, gy-
venanti Juliaus Janonio kolchoze, Skiemonių parapi-
joje Utenos ap.

Tai buvo 1962 liepos 13-14. Įvykį pranešė Tiesoje
jos korespondentas V. Miniotas:

“Roma Macvytė išėjo parsivesti iš ganyklos kar-
vės. Dobilienoje, netoli balto kuolo, pasirodė šviesos
stulpas ir joje Mergelė Marija. Mergaitė išsigandusi
puolė ant kelių ir apkabino Madonos kojas. Dievo
Motina liepė jai ateiti sekantį vakarą. Buvo šeštadie-
nis, ir Roma vėl nuėjo į dobilieną. Marija stovėjo
ant altoriaus, ant kurio degė žvakės. Macvytė jos pa-
klausė, kodėl ji nepasirodanti vyskupams ir kuni-
gams. Ši jai atsakė: “Tu esi verta, ir dėl to pasi-
rodau tau!''.

“Marija pagal davatkos pasakojimą — tęsia ko-
respondentas — nusiskundusi, kad Lietuvoje tiek
daug ateistų. Ji labai verkė, ir jos ašaros krito tokio
dydžio kaip 5 kapeikos".

Toliau V. Miniotas tvirtina, kad visa istorija
esanti sumontuota Skiemonių klebono A. Papučkos.

Kiti liudijimai — laiškai iš Lietuvos, atvykusių
pasakojimai — aną pasirodymą patvirtina ir papil-
domai dar nurodo šiuos faktus:

(1) Antrą pasirodymo dieną šviesą matę ir kiti
žmonės,

(2) Pasirodymas nuskambėjo per visą kraštą,
ir lankytojai ėmė keliauti iš visur, net iš Latvijos
ir Gudijos.

(3) Įvyko keletas nuostabių ir staigių pagijimų.

324

Taip pat “labai daug atsivertimų tokių asmenų, ku-
rie buvo žinomi kaip aršūs ateistai".

(4) Valdžia atsiuntė pagarsėjusį bedievį kunigą
Joną Ragauską, kuris susirinkusiem aiškino, kad tai
haliucinacijos vaisiai, ne apsireiškimas. Nuo susirinku-
sių rūstybės Ragauską turėjo apsaugoti milicija, kuri
jį išsivežė automobiliu.

(5) Tiesos korespondentas Miniotas barė vietos
komunistinės organizacijas, kad jų nariai, užuot su-
laikę kitus, patys keliais ėję į apsireiškimo vietą
drauge su visais.

(6) Įvykis Lietuvoje buvo 1962 liepos 13-14,
bet Ameriką jis pasiekė tik 1963 pradžioje. Matyti,
buvo stengtasi jį sulaikyti nuo plitimo. Tačiau nuo
to laiko naujos ir naujos žinios ateina, kurios sako,
kad Roma Macvytė iš kolchozo dingo — išvežta “mo-
kytis". Rodo taip pat, kad apsireiškimo faktas žmo-
nių pergyvenamas kaip didelė moralinė paguoda, sų-
stiprinimas.

Netenka čia svarstyti, ar tai buvo stebuklas ar
ne. Tenka kreipti dėmesį tik į visuomeninę to įVy-
kio reikšmę, kurią pripažino ir komunistinė spauda.
Įvykis sukrėtė Lietuvoje žmones: sustiprino tikinčių-
jų tikėjimą, nelyginant anuos įsibauginusius apaš-
talus vakarienės metu pasirodęs Kristaus vaizdas. Į-
vykis sukrėtė ir kai kuriuos tikėjimo priešininkus
— nelyginant anas šviesos pasirodymas, partrenkęs
ant žemės persekiojantį Saulių ir jį perkeitęs į apaš-
talą Paulių.

Visuomeninę įvykio reikšmę pripažįstant yra
laisvė vieniem aiškintis, kad tebėra neištirtų Žmogaus
prigimtyje galių, kurios tam tikrom aplinkybėm pa-
žadina žmoguje vizijas ir sustiprina jo valinius nu-
siteikimus, Yra laisvė kitiem įžiūrėti metafizinę ga-
lią, kuri pasirodo šalia žmogaus tada, kai jo Žmogiš-

325

kosios jėgos jau nebegali ištesėti ir kada prasiveržia
apaštalo Petro šauksmas: Viešpatie, galbėk, nes žūs-
tame...

Ar šiaip bus sutiktas anas Skiemonių įvykis ar
kitaip, bet jį tenka žymėti tarp veiksnių Lietuvos
religinėje rezistencijoje.

Šioje vietoje tinka įregistruoti ir antrą veiksnį
— Sibiro mergaičių surašytas maldas “Marija, gel-
bėk mus“, surašytas 1952, Vakarus pasiekusias 1959.
Jos gali būti svarstomos kaip vaizdas, kuriame ma-
tyti deportuotų dvasia. Aišku, ne visų ji vienoda. Bet
dvasia tų, kurios surašė šias maldas, yra tokia, kad
jom tiktų taip pat kaip Romai Macvytei anie jai
tarti žodžiai: tu esi verta ... Šios dvasios rašytinė
išraiška, anos maldos, stebina savo visuomenine
reikšme. Nė viena knyga, nė viena informacija ne-
apėjo taip pasaulį, kaip tos maldos — tiek tautų,
tiek kalbų, toki tiražai. Ji pralaužė uždangą ir paro-
dė, kad dvasia išliko visų persekiojimų ir kentėjimų
nesulaužyta, kaip auksas ugnyse.

Skiemonių įvykis, Marija, gelbėki mus! maldos
priklauso prie nepaprastų reiškinių, kurie atkreipia
dėmesį, nustebina kaip žaibas, kurio švystelėjime
praregi tai, ko nebūtum pastebėjęs kasdienybėje. O
ta dabartinė religinė kasdienybė yra mažiau vilinga
nei nepaprastų įvykių šviesoje. Būtent: kunigų
skaičius mažta, presija žmonėm nuo jų ir nuo baž-
nyčios izoliuotis stiprėja; jaunimas vis labiau izoliuo-
jamas nuo religinės aplinkos, ypačiai tie, kurie at-
sidūrė plėšiniuose ir kariuomenėje. Fiziškai nelygio-
je kovoje lietuvių tikinčiųjų pusėje tėra viena iš na-
tūralių jėgų: žmogaus prigimties šauksmas — juo
labiau jį slopinsi, juo skaudžiau kada nors jis ims
reikšti savo teises. O sovietinė kova prieš religiją
ir yra kova prieš žmogaus prigimtį.

326

VI
kova prieš tylą

Po STALINO mirties uždanga tarp Rytų
ir Vakarų pradėjo kilti. Šaltojo karo atmosferoj
palaipsniui ėmė stiprėti taikingoji koegzistenci-
ja. Klimato pasikeitimo simbolinė data buvo
1955 viršūnių konferencija ir joje pagimdyta
“Ženevos dvasia". Ji reiškė siekimą susiprasti
ir sugyventi; bet kokios tarptautinės atmainos
turinčios būti taikingai sutartos. Kol to nėra,
esama padėtis turinti būti įšaldyta.

Taip naujas klimatas buvo suprastas Va-
karuose.

Naujas klimatas veikė Vakarų nusistatymą
dėl pavergtų tautų. Veikė tylėjimo linkme, Vei-
kė ir Sovietų nusistatymą — didino siekimą pa-
versti Vakarų tylėjimą status guo, t. y. užgrob-
tų teritorijų pripažinimu (Kennano vadintu fina-
lity); didino siekimą šalinti iš kelio ar nutildy-
ti tuos, kurie tylėjimą drumsčia. Veikė ir Vaka-
ruose esančių lietuvių nuotaikas dėl Lietuvos
išlaisvinimo — veikė išlaisvinimo galimybes pir-
mom abejonėm ir koegzistencijos pagundom.

329

1. AMERIKA IR PAVERGTOSIOS TAUTOS

a. Perėjimas iš šaltojo karo į koegzistenciją: augan-
ti tyla

Amerika pasirodė palankiausia iš visų valstybių
pavergtiem kraštam. Amerikoje, ne kitur, nuo 1951
sudaryti ir remiami tautiniai Laisvės Komitetai.
Amerikoje nuo 1954 veikia ir yra remiamas Paverg-
tų Europos Tautų Seimas. Amerikos Balsas kalba
daugeliui pavergtų tautų jų kalbom (į Lietuvą nuo
1951). Tos ir kitos dėl laisvės kovojančios įstaigos
buvo sukurtos šaltojo karo eigoje, prezidento Tru-
mano ir prezidento Eisenhowerio laikais.

Prezidento Eisenhowerio laikam tenka ir šalto-
jo karo įtampa ir perėjimas iš šaltojo karo į koeg-
zistencijos klimatą. Tam pačiam prezidentui priklau-
so ir 1952 “Liberation" šūkis ir 1955 “Ženevos dva-
sia", kuri nuosekliai vedė į 1958 kultūrinių mainų
sutartį. Jei nušauto U-2 lėktuvo istorija papūtė vėl
šaltais vėjais, tai tik iš Maskvos pusės — Maskva
pareiškė, kad jai Eisenhoweris esąs persona non gra-
ta, ir atšaukė jo kelionę į Sovietus. Amerikos poli-
tikos betgi tai nepakeitė. Prezidentas Kennedy ją tę-
sė naujais veiksmais ta pat koegzistencijos dvasia:
Vienoje sutarė su Chruščiovu Laosą neutralizuoti,
1963 pasirašė sutartį atominiam bandymam sustab-
dyti, atsisakydamas šioj srity nuo tradicinio Ameri-
kos reikalavimo — kontrolės; 1963 sutarė Ameri-
kos kviečius Sovietam parduoti, netaikydamas įstaty-
mo, kuriuo buvo draudžiama strategines prekes par-
davinėti komunistinio režimo kraštam. Tuo pat keliu
ėjo prezidentas Johnsonas, ragindamas statyti “til-
tus" tarp Vakarų ir komunistinių režimų ir plėsti
tarp jų šalia kultūrinių mainų, ypačiai prekybos mai-
nus.

330

Tokiame klimate kito nusistatymas dėl paverg-
tųjų. To nusistatymo skirtingi ženklai reiškėsi vyriau-
sybėje ir Kongrese. Vyriausybėje stiprėjo koegzisten-
cinė tylėjimo nuotaika — tarp Kongreso narių te-
bebuvo gyvas pasipriešinimas komunizmui ir balso
prieš jį kėlimas.

Vyriausybė 1956 Vengrijos sukilime deklaravo sa-
vo "neutralumą". Kongresas 1959 nutarė įvesti Pa-
vergtųjų Tautų Savaitę, įsakmiai suminėdamas pa-
vergtas tautas vardais Azijoje ir Europoje, o taip
pat pavergėju skelbdamas komunistinę Sovietų Są-
jungą. Prezidentai Kennedy ir Johnsonas, skelbdami
Pavergtų Tautų Savaitę, kalbėjo apskritai apie lais-
vę visom tautom tokia forma, kuri būtų priimtina ir
Chruščiovui, jei nebūtų buvę ano konteksto — Kon-
greso nutarimo.

Atstovų Rūmuose buvo projektas sudaryti nuo-
latinį komitetą pavergtų tautų reikalam, kuris tir-
tų padėtį, pranešinėtų ir palaikytų opinijoje klausi-
mą nuolat gyvą. Vyriausybė tokiam komitetui prie-
šinosi ir priešinasi, vengdama erzinti Sovietus. Pa-
galiau prezidentas Kennedy leido 1963 pradžioje iš-
imti iš J. Tautų darbų tvarkos Vengrijos klausimą;
prezidentas Johnsonas savo inauguracinėje kalboje
pavergtų tautų klausimui neskyrė nė užuominos.

Kongreso nariai kėlė rezoliucijas (daugiau kaip
60 rezoliucijų!) nutarti, kad Baltijos valstybių klau-
simas būtų keliamas Jungtinėse Tautose. Vyriausybė
tam nepritarė ir priešinosi.

Vyriausybė aktyviai rėmė apsisprendimo teisę
Afrikos tautom; reikalavo panaikinti jom primestą
Anglijos, Olandijos, Portugalijos ar kitų vakariečių
kolonializmą; balsavo prieš Pietų Afriką, kurioje
vykdoma rasinė diskriminacija, bet nekėlė tose pa-

331

čiose Jungtinėse Tautose ir nepritarė, kad kiti keltų
sovietinio kolonializmo rytų Europoje klausimą. Kon-
greso kai kurie nariai (Ohio dem. Michael A. Feighan
1963. II. 9, Pennsylvanijos dem. Daniel J. Flood
1963. II. 27) kaltino valstybės departamentą dėl to
dvigubais standartais, prorusiška politika.

Vyriausybė siekė tylos. Formaliai finansiniais
sumetimais vyriausybės diriguojamas Laisvosios Eu-
ropos Komitetas nuo 1956 pradėjo siaurinti, o nuo
1963 ypačiai ėmė siaurinti paramą tautiniam Lais-
vės Komitetam; nuo 1964 ėmė įtaigoti ir Pavergtų
Europos Tautų Seimą sušvelninti liniją, pristabdyti
akciją prieš sovietinį kolonializmą.

Bendras vyriausybės ar Kongreso nusistatymas
pavergtųjų tautų atžvilgiu lietė ir Lietuvą. O dar
specialiai Lietuvos reikalu: vyriausybė tvirtai lai-
kėsi tradicinio Amerikos nusistatymo — nepripažin-
ti inkorporacijos į Sovietų Sąjungą, bet susilaikyti
nuo bet kurio gesto, kuris rodytų daugiau nei ne-
pripažinimą. Kai prezidentas Johnsonas, kai kurių
amerikiečių skatinamas, 1964 metų vasario 16 pro-
ga buvo sutikęs priimti Baltijos valstybių diploma-
tus ir jau paskyręs tam dieną, valstybės departa-
mentas tą priėmimą užblokavo.

Tokis vyriausybės, konkrečiai valstybės depar-
tamento politinių planuotojų, nusistatymas pavergtų
tautų atžvilgiu remiasi gal ne tiek jų simpatijom
Sovietam, palankumu Rusijai, kiek jų pragmatiniu
galvojimu, kuriame nėra vietos principam, o tik ap-
skaitymui, kaip šiuo metu būtų tikslingiau Ameri-
kos interesui ir kuriame yra vietos dvigubiem stan-
dartam.

332

b. Politikos planuotojų vizija: taika ir laisvė ateis
per tiltą tarp Rytų ir Vakarų...

Amerikos politikos planuotojai politinę liniją
sudarinėja, remdamiesi šiom pagrindinėm jų skel-
biamom prielaidom:

(1) Karas, kaip priemonė ginčytiniem klausi-
mam spręsti, jau esąs nebegalimas. Abidvi pusės
esančios įsitikinusios, jog apsiginklavimas pasiekė
tokį laipsnį, kad moderniųjų ginklų pavartojimas bū-
tų savižudybė. Belieka tartis, derėtis. Ir pavergtųjų
klausimu belieka įtikinti Sovietus, kad jiem naudin-
giau būtų duoti žmonėm ir tautom laisvę.

(2) Kultūriniais, prekybiniais tiltais komunisti-
niai žmonės Vakarų įtakoje pasikeis, suburžuazės; re-
žimas praras savo ekspansijos siekimą ir agresyvu-
mą; duos žmonėm daugiau asmeninių laisvių.

(3) Tos evoliucijos procese ir atskiros tautos,
kurios dabar yra pavergtos, gaus didesnių laisvių, o
gauta laisvė didins siekimą laisves didinti ir atsipa-
laiduoti nuo Maskvos.

(4) Vakarų uždavinys šį procesą paskubinti. Bet
kokis perversmas jį sulėtintų; tad jis atmestinas, ne-
remtinas; procesą paskubinti gali Amerikos didesnė
parama satelitiniam režimam, didesni su jais preky-
biniai ryšiai, kad jie pasijustų mažiau priklausomi
nuo Maskvos ir pasisuktų Vakarų link.

Tokio politinio tikėjimo atstovu laikomas šiuo
metu valstybės departamente politinio planavimo še-
fas W. W. Rostowas, senate tos pačios linijos atsto-
vu laikomas politinės komisijos pirmininkas J. W.
Fulbrightas. Jie iš tikrųjų yra tik reiškėjai tos po-
litinės linijos, kuri išauga užsienių politikos institu-
te, sutelkusiame kelis šimtus rytinių valstybių poli-
tinių intelektualų, susispietusių labiausiai Harvar-
do, Yale, Columbijos universitetuose, Massachusetts

333

technologijos institute ir pan. Pavergtos tautos jų
vizijoje yra tik vienas iš klausimų jų bendroje vi-
zijoje apie vieną pasaulio bendrą valstybę. Jų vizi-
joje atskiros tautybės nėra skatinantis, o greičiau
trukdantis veiksnys vienos pasaulio valstybės reali-
zavimui. Dėl to jie nuolat kaltina “nacionalizmą?
Vakaruose. Bet nacionalizmą nori paremti satelituo-
se, kad ten jis būtų skaldantis veiksnys prieš Sovie-
tų Sąjungą. Dėl to jie su simpatija pakalba apie
nacionalistinių interesų rėmimą anapus uždangos,
apie nacionalinius komunizmus ne dėl to, kad būtų
palankūs nacionaliniam interesam, bet tik dėl to, kad
tie nacionaliniai interesai laikinai gali būti naudinga
sprogdinimo priemonė.

Nacionalinis komunizmas, arba titoizmas, libera-
listinis komunizmas, gradualizmas yra tie dažnieji
šių politikų žodžiai, kuriais jie kalba apie komuniz-
mo ir jo valdomų asmenų bei tautų raidą, kaip ke-
lią į didėjančią laisvę.

c. Priešinga samprata: laisvė ateis tik per kovą ir
spaudimą pavergėjui

Pluralistinio galvojimo ir laisvo pasisakymo
krašte reiškiasi ir priešinga politinė nuomonė:

(1) Tikėjimas, kad komunizme vyksta evoliu-
cija liberalizmo linkme, esąs iliuzija, mitas, kurio
nepatvirtina faktai. Faktai rodo, kad pvz. Lenkijoje
komunizmas eina priešinga linkme — ne evoliucija
į liberalizmą, bet į represijas. O Sovietų Sąjungoje
komunizmo raidoje reiškiasi bangavimas: potvyniai
ir atoslūgiai. Labiau patikima tezė: režime reiškia-
si ne laipsninė evoliucija (gradualizmas) į laisvę,
bet laipsninė evoliucija į komunizmą pagal Lenino
dėsnį: žingsnis atgal, kad būtų galimi du žingsniai
pirmyn.

334

(2) Atolydis, šiuo metu pastebimas Sovietuose
ar Vengrijoje, yra ne evoliucijos padaras, bet spau-
dimo — iš vidaus ir užsienio — opinijos, ūkinio,
propagandinio, diplomatinio spaudimo padaras. Ko-
munizmas tiek padarys nuolaidų, kiek bus iš jo
spauste išspausta.

(3) Tiltas, t. y. kultūriniai, prekybiniai mainai
yra ne Vakarų išradimas; Maskva jau seniai siūlė už-
megsti stipresnius prekybinius santykius su Vaka-
rais. Maskva ir pasikeitimą konsulatais pasiūlė at-
naujinti. Tad dėl tilto lieka atviras klausimas: ar til-
tu daugiau nutekės Vakarų įtakos į anapus uždangos,
ar komunistinės įtakos daugiau per tiltą atitekės į
Vakarus? Abidvi pusės tikisi laimėsią.

(4) Vakarai, kalbėdami apie tiltus su satelitais
ir su Sovietais, iš tikrųjų mezga ryšius su komu-
nistiniais režimais, pavergusiais tautas; taigi stipri-
na pavergėjus, o ne pavergtuosius.

(5) Tiltų su komunistiniais režimais labiausiai
nori Vakarų kapitalistai, labiausiai jiem priešinasi
lig šiol Amerikoje darbininkų unijos, atsisakydamos
pakrauti laivus, kurie gabena kviečius į Odesą ar ki-
tas prekes į Kubą.

Šios kritikos pagrindinės mintys stipriausiai bu-
vo išreikštos 1964 Pavergtų Tautų Savaitei skirta-
me manifeste, kuris buvo pasirašytas 7 organizaci-
jų atstovų (Christopher Emmet, Pavergtų tautų drau-
gų amerikiečių pirmininkas, Msgr. J. Balkūnas, rytų
bei vidurio Europos kilimo amerikiečių konferenci-
jos prezidentas, Maria Detar, Moterų europiečių eg-
zilų tarybos pirmininkė, Geraldine Fitch, Moterys
už laisvę, Inc., prezidentas, Thomas J. Cuite, Pa-
vergtų Tautų Savaitės komiteto narys, Steven J. Ja-
rema, Amerikiečių konferencijos nerusų tautom So-
vietų Sąjungoje išlaisvinti).

335

Evoliucija ar spaudimas? Manifestas atsako fak-
tu: “Jei Vengrijoje ir Lenkijoj yra geriau nei rytų
Europos kaimynuose, tai dėl to, kad Vengrijos lais-
vės kovotojai stojo prieš Sovietų galybę nors ir pli-
kom rankom, ir dėl to, kad Sovietų Sąjunga, baimin-
damasi galimo sukilimo Lenkijoje, panikoje sutiko su
Gomulkos atolydžio politika. Dabar Gomulka yra tvir-
tai balne ir jaučiasi laisvas atnaujinti represijų po-
litiką".

“Laipsniškas pagerėjimas vengrų likime po 1956
ir 1957 juodųjų represijų atsirado dėka viešojo
spaudimo per Jungtines Tautas, siekiant vykdyti jų
rezoliucijas, ir dėka Jungtinių Valstybių griežto at-
sisakymo pripažinti legalumą vyriausybės, Vengrijai
primestos sovietinių tankų pagalba ...".

“Mes bijome, kad prisitaikymo (accommodation)
politika duos katastrofinius rezultatus ne tik pačiom
pavergtom tautom, bet visam laisvajam pasauliui. ..
Tik vadovaudami kovai už pavergtų tautų laisvę, Va-
karai gali sovietinės ekspansijos strategiją sėkmin-
gai atremti ekonominiu, politiniu, kariniu spaudimu
ir atominio karo grėsme“.

Du skirtingi pasauliai, dvejopos pažiūros. Kai
kurie Amerikos Kongreso nariai (politinės komisi-
jos narys sen. Thomas J. Dodd) mėgina "tiltą" nu-
tiesti tarp tų dvejopų pažiūrų: neatmesdamas preky-
bos santykių su komunistiniais režimais, siūlo, kad
už ekonominę Amerikos paramą komunistiniam re-
žimam būtų reikalaujama politinių nuolaidų paverg-
tų Žmonių ir tautų laisvės kelyje.

Šių idėjų rate formuojamas amerikiečių galvo-
jimas. Jei vyriausybės politikoje persveria pirmo-
sios grupės galvojimas, tai visuomenės masėje vis
labiau populiarėja pavergtųjų reikalai ir pasiprieši-
nimo komunizmui dvasia.

336

2. SOVIETŲ ŽINGSNIAI ATGAL IR PIRMYN

a. “Ryšių su kraštu“ pradžia: laiškai, siuntiniai

Uždangos tarp Rytų ir Vakarų praskleidimą pa-
juto ir Lietuva. Būdingi ženklai:

— Nuo 1953 prasidėjo atsargus pasikeitimas laiš-
kais tarp Lietuvoje ir Vakaruose esančių.

— Nuo 1955 ėmė gausėti pasikeitimas siunti-
niais. Iš Vakarų ėjo į Lietuvą vaistai (vėliau buvo
uždrausti), medžiagos drabužiam, maistas. Iš Lietu-
vos atsiteisė siunčiamom knygom, meniniais medžio
drožiniais, gintaro dirbiniais, audiniais, ypačiai folk-
loriniam drabužiam. Iš Vakarų knygos nueidavo tik
retom išimtim. Laisvas kelias buvo tik prokomunis-
tiniam rašytojam ir komuniptiniam laikraščiam iš
Amerikos. Juokais tariama: “kultūrinės" vertybės
keičiamos į ūkines gėrybes.

Šiuo uždangos pakėlimu Sovietai laimėjo ūkiškai
— iš muitų už siuntinius milijonus svetimos valiu-
tos. Lietuviai laimėjo karitatyvinį ryšį su tautiečiais.
Katra pusė daugiau laimėjo, klausimas vargiai atsa-
komas. Tačiau Amerikos lietuviai šį siuntinių ryšį
teigiamai vertino. 1957 žurnalas Į Laisvę įžymiuoju
lietuviu, daugiausia tais metais nusipelniusiu Lietu-
vai, paskelbė nežinomą siuntinių siuntėją, o kitais
metais vieną iš tų siuntėjų individualizavo, — Balfo
reikalų vedėją kun. L. Jankų.

Sovietai šį siuntinių ryšį nelaikė sau naudingu.
Tai rodė jų pastangos spaudoje suniekinti pačius
siuntinius, atgrasyti siuntinių gavėjus. Bet kadangi
siuntiniai davė svetimos valiutos, tai nuo 1963 So-
vietai sugalvojo naują siuntinių rūšį — tegul iš Ame-
rikos siunčia pinigus, o siuntiniai bus paruošti Le-
ningrade, Maskvoje. Tuo būdu siekia ir dvigubai dau-

337

giau svetimos valiutos gauti ir išvengti propagan-
dos, kurią varė tarp Lietuvos gyventojų siuntiniai
pačia savo kokybe.

b. Turizmas: nelietuvių ir lietuvių patirtis

— Nuo 1957 pradėjo išleisti iš Lietuvos atski-
rus asmenis su Sovietų ekskursijom į Europos vaka-
rus, griežtai saugumo kontroliuojamus nuo ryšių su
lietuviais laisvajame pasauly. Leido į užsienį tik pa-
tikimuosius. Tačiau buvo ir tarp jų tokių, kurie ne-
išvengė susitikti su laisvaisiais lietuviais. Buvo ir to-
kių, kurie pasiliko Vakaruose.

— Nuo 1959 leido lankytis turistam iš Vakarų
Vilniuje. Rygoje leista buvo pora metų anksčiau.
Vilnių aplankė ir savo įspūdžius paskelbė pirmieji ne-
lietuvių korespondentai — Demaree Bess (Saturday
Evening Post) 1959 spalio mėn., Tom Lambert (N. Y.
Herald Tribune) 1959 gruodžio mėn., Wanda Gaw-
ronska (Il Tempo) 1960 kovo mėn. Kiti lankėsi ir
tik privačiai informavo.

Prityrę spaudos profesionalai vykdami žinojo, ko
nori, kas juos labiausiai domina. Antai Demaree Bess
keliavo per Baltijos sostines su klausimu: “Ar jie
(baltai) rezignavo, įjungti į Sovietų Sąjungą? Kiek
jiem leidžia laikytis jų savitumo? Koks jų gyvenimo
standartas, palyginti su rusais? Ar Maskvos elge-
sys pasikeitė po Stalino mirties? Ir Damaree Bess iš
smulkmenų rado atsakymą: “Baltijos valstybės dra-
matiškai rodo nepaprastai gudrią Kremliaus sistemą
gausybę mažumų laikyti tvirtai centralizuotoje kont-
rolėje, leidžiant jom vartoti jų senąsias kalbas ir kai
kuriuos senovinius papročius ... Pagrindiniai parei-
gūnai yra komunistų partijos nariai. Ir tai yra Krem-
liaus įrankiai. Baltijos komunistai kaip ir kitų kraš-

338

tų Sovietų Sąjungoje yra tiesiogiai atsakingi Mask-
vai". Dėl gyventojų rezistencijos: “Pažymėtina, kaip
šie žmonės yra prisirišę prie savo tradicinių kalbų
bei papročių. Tai ypačiai pažymėtina kaimų bend-
ruomenėse, kur baltai atkakliai priešinosi Maskvos
pastangom primesti rusiško stiliaus kolektyvizmą. Aš
manau, kad jie iš dalies laimėjo ... Kaip atrodo iš
lėktuvo, baltų kraštas su plačiai išsklaidytom indi-
vidualiom sodybom labiau primena mūsų Naująją
Angliją negu Rusiją ... Baltų ūkininkų negalėjo su-
varyti į miestelius. Dėl to daugumas baltų kolekty-
vinių ūkių yra visai kitoki nei Rusijoje (" >dėl taip
— žr. 292 pusl. Aut.). Su tuzinais tų žmonių ūkiuo-
se kalbėjau. Kai kurie tik paskutiniu laiku sugrįžę iš
Rusijos. Būdas, kaip jie kalbėjo, rodė, kad jų dvasia
nepalūžus".

Tą nepalūžimą, tikriau nenusilenkimą, liudijo ir
Wanda Gawronska (Il Tempo): “Čia, Vilniuje, visas
įdomesnęės žinias gavau iš žmonių gatvėse. Čia jie
patys prie manęs prieidavo. Juos tuojau perspėda-
vau, kad esu policijos sekama. Tačiau jie to nepaisė,
sakydami, kad jie jau tiek visko pergyvenę, jog nie-
ko blogesnio jiem negali atsitikti".

Savitas gyvenimo stilius? Ir taip ir ne. Tom Lam-
bert (N. Y. Herald Tribune), buvęs Vilniuje 1959
gruodyje, liudijo: “Vilniuje, atrodo, yra daugiau 4y-
vumo ir juoko negu Maskvoje ... Krautuvės čia pa-
puoštos skoningiau, bet jose prekių pasirinkimas to-
kis pat kaip Maskvoje. Gatvių vardai rusų ir lietu-
vių kalbom. Taip pat restoranuose meniu ir kai ku-
rie laikraščiai. Pagrindinė gatvė vadinama Stalino
prospektu. O daugumas naujų statinių yra toki pat
kaip Maskvoje, rytų Berlyne ar Pyongyang (Korejo-
je) ir nesiderina su grakščiais renesanso ar baroko
statiniais, kurie charakterizuoja šį miestą".

339

Visi trys minėti pirmieji laikraštininkai kreipė
dėmesį į tikėjimo laisvės reikalą. Wanda Gawronska
buvo pirmoji iš Vakarų žurnalistų, kuriai po 15 me-
tų pasisekė pasikalbėti su vyskupu J. Steponavičium.
Pasikalbėti vienai neleido — dalyvavo ir įgaliotinis
kulto reikalam. Kaip užsienio korespondentus nori
apsaugoti, kad nepatirtų tikrosios padėties, rodo Gaw-
ronskos epizodas dėl šv. Kazimiero bažnyčios: “Se-
noje universiteto bažnyčioje, šv. Jono, yra popieriaus
sandėlis. O kai aš užsispyriau, kad man parodytų
Lietuvos tautinio patrono šv. Kazimiero bažnyčios
vidų, mums su Eugenija (Inturisto palydovas) buvo
atsakyta, jog tai negalima, nes viduje esanti mokyk-
la. Užsispyriau tada pamatyti tos mokyklos vidų, ta-
čiau nieko negalima buvo padaryti. Tiktai kitą die-
ną, kai man pasisekė nusikratyti savo palydove ir
vienai pavaikštinėti po miestą, supratau, kad Eugeni-
ja turėjo priežasties nerodyti man bažnyčios vidaus:
ji buvo pilna vyno statinių, o nebuvo joje jokios mo-
kyklos (Dabar joje yra jau antireliginis muzėjus.
Red.).

“Teęsdama pasivaikščiojimą, įėjau į kitą bažny-
čią: vienoje pusėje čia viena mergaitė visame savo
natūraliame puošnume visą laiką tūpčiojo; kairėje
pusėje, kur buvo pabarstyta piuvenų, keletas atletų
kilnojo sunkumus; tuo tarpu visai centrinėje navoje
vieną mergaitė išdarinėjo piruetes, lavindamasi dis-
ko metime didžiojo altoriaus pusėn".

Tom Lambert: “Iš trisdešimt trijų Vilniaus bažhy-
čių atdaros tik dešimt ar dvylika ir viena sinagoga.
Kitos vartojamos kaip muzėjai ar sandėliai. Bet kiek-
vieną dieną senajame mieste katalikai klūpo šaligat-
vyje, melsdamiesi į Vilniaus šventąją Mergelę".

W. Gawronska: “Vienintelis būdas pamokyti
žmones yra pamokslai, ir jie sakomi visada po mi-

340

šių. Pati pastebėjau, kad visa bažnyčia pasilikdavo
po mišių ir nė vienas neišeidavo, kol kunigas baig-
davo paskutinius žodžius ... Šiuose kraštuose religi-
nis nusistatymas smarkiai stiprėja dėl tautinių mo-
tyvų, nes jiedu čia dažnai sutampa. Eiti į bažnyčią
turi tą pačią reikšmę kaip ir parodyti protestą ir,
gal būt, yra pabaltiečiam vienintelis būdas parody-
ti, kad jie neprisiima dabartinės politinės padėties".

Tom Lambert: “Ji (religija) yra svarbus veiks-
nys daugelio gyvenime, net kai kurių mažesnių vy-
riausybės pareigūnų ar partijos šalininkų. Bet čia
(Vilniuje) bažnyčia neturi nei tokios padėties nei to-
kios įtakos kaip Lenkijoje".

Prancūzas turistas X. 1960 pradžioje privačiai
savo įspūdį pareiškė: “Paliko tvirtas įspūdis, kad re-
ligija čia yra paskutinė tvirtovė, kurioje tebėra gy-
va minties laisvė ir dėl kurios tebeina kova“.

Dėl jaunimo betgi Gawronska: “Kunigam drau-
džiama surinkti vaikus į zakristiją ir čia juos moky-
ti tikėjimo tiesų ir ruošti prie sakramentų; tik vie-
ni tėvai galėtų tai padaryti. Bet čia reikia turėti gal-
voje, jog šiose šeimose tiek tėvas, tiek ir motina dir-
ba ištisą dieną nuo ryto iki vakaro, vaikai gi die-
nas praleidžia arba prieglaudose, arba mokyklose,
kur jų tikėjimas yra išjuokiamas lyg didžiausi prie-
tarai".

Demaree Bess: “Kaip ir sovietinėse mokyklo-
se baltų vaikai yra mokomi, kad organizuotos reli-
gijos yra “opiumas liaudžiai". Trijų Baltijos valsty-
bių vaikai yra mokomi jų gimtąja kalba per visus
skyrius, bet programa yra nustatyta ir griežtai kont-
roliuojama U.S.S.R. švietimo ministerio Maskvoje.
Maskvos švietimo ministeris kalbėjo Amerikos guber-
natoriam, kai jie pereitą vasarą lankėsi Rusijoje,
kad jis apgailestauja Amerikos švietimo sistemą, ku-

341

ri leidžia vietinėm valdžiom nustatyti savus st 1ndar-
tus. Jis atkakliai gynė sovietinę sistemą, kuri nu-
stato tas pačias programas visom penkiolik i sovie-
tinių respublikų ir nusprendžia, koki vadovėliai tu-
ri būti vartojami visom kalbom Sovietų Sąjungoje.
Ši sistema įgalina Maskvą apsaugoti nuo bet kokio
nukrypimo komunistinę doktriną regioninėse mokyk-
lose. Inspektoriai iš Maskvos reguliariai lanko Balti-
jos mokyklas, idant būtų tikri, kad jos nenukrypsta
nuo marksistinio kelio“.

Jaunimas, tokiose mokyklose augintas, pagal
Demaree Bess:

“Jaunimas, kurį sutikau, neretas įsiderinę į ko-
munistines klišes. Kaip daugelis jaunimo visur kur
kitur, jis buvo susiinteresavęs mažiau praeitim kaip
ateitim“.

Tom Lambert: “Vienas vaikinas buvo paklaus-
tas, kodėl jis įstojo į partiją. “O kaip kitaip?" at-
sakė nustebintas: “Mes gi dabar esame Sovietų Są-
jungoje“.

Užsieniniai korespondentai stebėjo taikliai ir,
ką pastebėjo, galėjo paskelbti. Priemonių jiem su-
kontroliuoti Sovietai turi mažiau nei tiem nuvyku-
siem lietuviam, kurie Lietuvoje turi savo artimųjų. O
ir tai vienam iš aukščiau minėtų korespondentų su-
tiko duoti vizą antrai kelionei tik tada, kai pažadė-
jo nieko nerašyti.

Lietuviai turistai iš Vakarų lig šiol buvo dvejo-
pi: grupinės ekskursijos ir individualūs lankytojai.
Grupinės ekskursijos buvo pradėtos organizuoti ko-
munistų. Dėl savo komunistinės priklausomybės, o
gal ir dėl pažintinio ribotumo, jei nesakysim naivu-
mo, ekskursijų dalyviai turėjo matyti, kas buvo ro-
doma, ir grįžę pasakoti tai, kas jiem buvo pasako-

342

jama. Tai buvo sovietinės propagandos ruporai, aiš-
kiai naudingi Sovietam. Tačiau ir tokiose ekskursijo-
se pasitaikė "išdavikų", kurie matė daugiau, nei jiem
buvo rodoma, ir parvykę netylėjo (Veronikos Zlot-
kienės epizodas. Darbininkas, 961). Antra vertus,
propagandinė nauda buvo ribota: komunistiniai tu-
ristai parvykę turėjo siaurą klausytojų ratą, taigi ir
siaurą informacijos įtaką.

Daugiau galimybių turėjo iš individualių lan-
kytojų. Sovietai į kiekvieną tokį atvykstantį iš Va-
karų, jeigu jis nėra komunistas, žiūri kaip į galimą
CIA agentą, kuris turįs būti įpareigotas rinkti kari-
nes, ūkines, propagandinės informacijas ar verbuoti
agentus — žodžiu, yra šnipas. Sovietai nuo tokių lan-
kytojų šnipinėjimo pavojaus yra rimtai apsidraudę
— riboja lankytinas vietas, draudžia tam tikras vie-
tas fotografuoti; duoda inturisto palydovą, o jei vyks-
ta kur toliau automobiliu, tai šalia palydovo kontro-
lės pareigas eina ir šoferis; tai jau du kontrolieriai,
kurie ir vienas kitą kontroliuoja. Vilniaus viešbuty,
kuriame apgyvendinami turistai, tam tikruose kam-
bariuose veikia mikrofonai. Taip kontroliuojamas
asmuo negalės įvykdyti svarbesnių CIA uždavinių, o
smulkmenos — jos visiem ir taip jau žinomos.

Iš kitos pusės Sovietai tikisi tokį turistą pada-
ryti sau naudingą. Nebūtinai nori jį padaryti šnipu.
Dažniau siekia padaryti jį savo propagandos įrankiu:
tegul jis parvykęs plečia žinias, kokios yra pagei-

daujamos Sovietam; o jei ne — bent minimum —
tegul nieko nekalba iš viso. Geriausia tokiam įparei-
gojimui priemonė — šantažas: davimas suprasti, kad

bus imtasi represijų prieš liekančius artimuosius. Jei
Sovietai pasieks to, kad parvykęs plės informacijas,
palankias Sovietam, tai jau bus laimėjimas. Dėl to-
kio laimėjimo galima rizikuoti, kad turistas parga-

343

bens ir kokių žinių CIA. Tai lenktynės, kam turis-
tas bus naudingesnis.

Taip galvodami, Sovietai neklydo. Vieni iš turis-
tų lietuvių apsiribojo informacijoje tik tuo, ką jie
gero pastebėjo. Kiti, jei kalbėjo neigiamus reiškinius,
tai bent spalvas mėgino švelninti. Kai kurie, ten bū-
dami, skelbė pareiškimus, kokių buvo iš jų norima;
o grįžę ėmė griaudėti prieš sovietinę sistemą (Jokū-
bas Stukas). Manantiem, kad jie gali naudotis vaka-
rietinio atvirumo laisve, teko išmėginti Lietuvoje
tardymų, grasinimų; baigėsi apgailestavimu, pasi-
aiškinimais; tie pareiškimai paskui buvo sovietinė-
je spaudoje panaudojami propagandai prieš tokius
“melagius" iš Vakarų (Chicagos Dan Kuraičio epizo-
das. Naujienos 1963). Mėginantieji kompromisus, pa-
kliuvo į tuščiažodžiavimą, sakydami ir liežuvį pri-
kąsdami. Tai negalėjo patenkinti nei sovietinės nei
lietuvių patriotinės pusės (Salomejos Narkeliūnaitės
epizodas). O mėginimas rodyti filmais tik vieną Lie-
tuvos pusę — šviesiąją, gamtą, kultūrinius ar ūkinius
laimėjimus susilaukė aiškaus konflikto su lietuvių
visuomene (S. Narkeliūnaitės, V. Tysliavienės epizo-
dai). Dėl tokio neišvengiamo konflikto su visuome-
ne A. Šalčius savo filmų ir nerodė.

Tačiau toki koniliktai tarp Amerikos lietuvių bu-
vo naudingi Sovietam, nes tai buvo tegul ir mažas,
bet skaldymas. Jis buvo Sovietam gal naudingesnis
nei komunistinių ekskursijų įspūdžiai tarp komunis-
tuojančių.

b. Žingsniai pirmyn: prieš nepriklausomybę, prieš
jos kovotojus

Sovietai niekad neišsižadėjo siekimo gauti tarp-
tautinį pripažinimą Baltijos valstybių aneksijai —
bent netiesioginiu būdu, bent de facto. Iki paskuti-

344

nių laikų šiam siekimui jie sutinka aiškų Jungtinių.
Valstybių pasipriešinimą. Ir to pasipriešinimo J.
Valstybių atstovai nevengė pademonstruoti. Net kai
Washingtone buvo Sovietų vaikų piešinių paroda,
valstybės departamento atstovas atsisakė tos paro-
dos atidaryme dalyvauti, nes joje į sovietinę terito-
riją buvo įjungta Lietuva. Teismai iki šiol atsisako
pripažinti Sovietų įstaigų tvirtintus įgaliojimus Lie-
tuvos gyventojų, kuriem priklauso Amerikoje miru-
sių giminių palikimas. Tie palikimai tebėra blokuo-
jami, nepaisant Sovietų atstovybės samdomų ameri-
kiečių advokatų didelių pastangų.

Mažiau besitikėdami aneksijos formalaus pripa-
žinimo, Sovietai sustiprino akciją prieš lietuvius, da--
lyvaujančius Vakaruose kovoje prieš sovietinę oku--
paciją, neleidžiančius Lietuvos reikalą nuskandinti
tyloje. Tų sovietinių pastangų keleriopi ženklai:

(1) Mėginimas skaldyti lietuvių išeiviją, skirs--
tant jos narius į “gerus išeivius“ ir “blogus išei--
vius". Tie “gerieji" tai pasitraukę iš Lietuvos per ne-
susipratimą, dėl neteisingos ir piktos informacijos,
kurią tarp jų paskleidė anie “blogieji". O tie “blo-
gieji" sovietinės propagandos yra vadinami “karo
nusikaltėliai", "hitlerininkai", “nacių koliaborantai“.
Tais vardais vadina visus, kurie aktyviai pasireiškia
dabar prieš sovietinę okupaciją Lietuvoje.

“Bloguosius" reikia likviduoti fiziškai, o jei to.
negalima, tai moraliai. Kad likviduotų fiziškai, Sovie-
tų Sąjungos valdžia oficialiu keliu kreipėsi į Jungti--
nes Valstybes, kad būtų išduoti toki “karo nusikaltė-
liai" kaip Paškevičius, A. Impulevičius. Kreipėsi laiš-
ku į Chicagos visuomenę, kad tokių “karo nusikal-
tėlių" savo tarpe nelaikytų. Sovietai turėjo nuryti
tylom Valstybės departamento atsakymą, kad kalti-
namieji negali susilaukti teisingumo sovietiniuose

345

teismuose. Jau tiesiog sovietinės spaudos buvo įtūži-
mas prieš Amerikos vyriausybę, kai netrukus po to
reikalavimo išduoti A. Impulevičių jam buvo suteik-
ta Jungtinių Valstybių pilietybė.

(2) Mėginimas gauti Amerikos žydų bendruome-
nės opiniją prieš sovietam nepatinkamus laisvės ko-
votojus. To buvo siekta dviem būdais. Buvo 1963
paskelbta minėta Alleno brošiūra apie “nacių karo
nusikaltėlius", kurioje ir devynios lietuvių pavardės
suminėtos su kaltinimais dėl žydų žudymo (Jurgis
Bobelis, Kazimieras Palčiauskas, Stasys Žakevičius,
Mykolas Biržiška, Jonas Šlepetys, Mečys Paškevi-
čius, Juozas Ambrazevičius, vysk. Vincentas Brizgys,
Antanas Impulevičius). Buvo tais pačiais metais su-
organizuotas Chicagoje ir New Yorke žydų mitingas
prieš tuos “karo nusikaltėlius". Tačiau ne visi žydai
davėsi suklaidinami. Chicagos žydų karo veteranų
sąjungos vadovybė įspėjo savo narius, kad tai gali
būti komunistų darbas.

(3) Mėginimas diskredituoti nepriklausomą Lie-
tuvą ar laisvinimo organizacijų atskirus asmenis.
Buvo tam skelbiamos informacijos apie V. Sidzikaus-
ko, P. Karvelio praeitį; skelbiamas Z. Ivinskio die-
noraštis, S. Blyno dienoraštis; skelbiamas V. Rastenio
parodymas tardytojam; skelbiamas buvusio Alto tar-
nautojo A. Morkaus aprašinėjimas apie Alto valdy-
bos, L. Šimučio, P. Grigaičio, M. Vaidylos veiklą.

(4) Mėginimas “geruosius" įtraukti į “kultūri-
nius ryšius" ir per juos prakišti propagandinę infor-
maciją apie ūkinius bei kultūrinius “pasiekimus*' so-
vietinės okupacijos metu Lietuvoje. Per juos taip pat
turi būti varoma akcija prieš tuos “bloguosius", prieš
“karo nusikaltėlius", “hitlerininkus". Jei šiam rei-
kalui buvo skirtas Vilniuje leidžiamas “Tėvynės Bal-

346

sas", tai jis laukiamos įtakos nepadarė. Užuot suda-
ręs objektyvios informacijos įspūdį, negalėjo atsikra--
tyti bolševikiniu koviniu tonu, šmeižiančia, kurstan-
čia propaganda, o tai atstumia skaitytoją, kuris Va-
karuose yra pripratęs prie kitokio tono. Mėginimas
tad įsibrauti į išeivijos patriotinius laikraščius ir per
juos paskleisti savo idėjas buvo sėkmingesnis. Jis
pradžioje buvo davęs sovietam tam tikro laimėjimo,
kada per ilgą laiką susvyravo tarp išeivių laisvini-
mo sampratos, pasitikėjimas jas skelbiančiais, o gal
ir ištvermė.

3. KELIAS Į LAISVE TARP LIETUVIŲ
VAKARUOSE

a. Netolima praeitis: prielaidos laisvei laimėti

Siekimas atgauti Lietuvai laisvę niekad nesu-
svyravo. Tačiau prielaidos, kuriom laisvės atgavi-
mas buvo grindžiamas, keitėsi. Buvo aišku, kad vie-
ni lietuviai okupacija nenusikratys. Tik įsijungimas
į palankias tam tarptautines aplinkybes gali Lietu-
vą išlaisvinti. Optimistiškiausia prielaida Vakaruo-
se kaip ir Lietuvoje buvo tikėjimas, kad su karo pa-
baiga bus imta vykdyti Atlanto charta — bus grąži-
namos nepriklausomybės tiem kraštam, kurie jas tu-
rėjo ir kurie jų neteko dėl karo. Beliko tik kantriai
palaukti. Ir lietuviai kantriai laukė, net entuziastiš-
kai kėlė DP lagerių vargus. Bet ši prielaida buvo
iliuzija.

Po jos atėjo sunkesnė, mažiau optimistiška ir
daugiau lietuvių pastangų reikalaujanti: tikėjimas,
kad karinis konfliktas tarp Rytų ir Vakarų neišven-
giamas ir kad jis bus laimėtas Vakarų; tada ir Lie-
tuvai ateis laisvė; teks šiame konflikte ir lietuviam

347

savo duoklę atiduoti. Šia prielaidą buvo pateisinamos
rezistencijos aukos Lietuvoje. Šia prielaida ilgą lai-
gą buvo grįstas ir Vakaruose esančiųjų lietuvių pa-
siruošimas.

Ir tai buvo iliuzija. Karinio konflikto prielaidą
pakeitė šaltasis karas: buvo tikima, kad šaltojo ka-
ro priemonėm Sovietai bus priversti vykdyti apsi-
sprendimo pažadus Vokietijai suvienyti, Lenkijos de-
mokratinei tvarkai atstatyti. Ir Lietuvai turės būti
taikoma ta pati padėtis.

Šaltasis karas dar nebaigtas. Bet palaipsniui kei-
čiama koegzistencijos ir susipratimo ar prisitaiky-
mo dvasia. Šio tarptautinio susipratimo klimate per
Jungtines Tautas iškilo siekimas naikinti kolonializ-
mą, vykdyti tautų apsisprendimo principą. J. Tauto-
se buvo sudarytas dekolonizacijos komitetas. Buvo ti-
kima, kad baigęs dekolonizaciją Afrikoje, imsis jos
Europoje. Taip buvo tikima, nes buvo tikima Vaka-
rų politikų laidytais šūkiais: laisvė nedaloma, taika
nedaloma.

Prielaida griuvo, kai išaiškėjo, jog Vakarų vals-
tybės vadovaujasi dvejopų standartų politika. Jei
Vakarų atstovai ir užsimindavo kada J. Tautose So-
vietų pavergtus europinius kraštus, tai ne kaip poli-
tinį siekimą juos išlaisvinti, o tik kaip politinę de-
fenzyvos priemonę sovietinio oponento puolimam at-
remti. Kitaip sakant, pavergtieji, būdami belaisviai,
dar turėjo būti laisviesiem apsaugos priemonė.

Dar vėliau laisvės šalininkų mėginta atsistoti
ant Vakarų politikų skelbiamos teorijos, kad komunis-
tiniuose režimuose laisvės žmonėm ir tautom padi-
dės be karo, taikingu evoliucijos keliu. Tik Vakarų
politikai skelbė, kad laisvės padidės režimam sužmo-
niškėjus, palaikant su jais Vakaram kultūrinius, pre-
kybinius, turistinius santykius; komunistinius reži-

348

mus paremiant, glostant. Laisvės šalininkų galvoji-
mas čia skyrėsi ir skiriasi: tiek laisvės padidės, kiek
komunistiniai režimai bus priversti varžtus atleisti;
varžtai atsileis ne nuo glostymo, bet nuo Vakarų ūki-
nio, diplomatinio, karinio spaudimo. Kad tas spaudi-
mas būtų efektyvus, vieningai turi veikti visi pa-
vergtieji. Visi turi veikti ne tik Vakarų vyriausy-
bes, bet ir visuomenes. Visuomenės opinijos spau-
džiamos vyriausybės bus priverstos imtis pozityvios
akcijos pavergtųjų naudai. Tai visuomenės opinijai
sudaryti ir turi būti nukreipta visų laisvės siekian-
čių ir jų draugų veikla.

b. Iki dabar: laisvės link ir atgal

Laisvei dirbančių lietuvių kolektyvų arba kar-
tais rimtai, kartais su šypsniu vadinamų veiksnių
yra keli centriniai. Pats pirmasis Amerikoje yra
Amerikos Lietuvių Taryba (Altas), veikianti nuo
1940, o dabartiniu vardu nuo 1941. Alto pirmas po-
litinis laimėjimas Lietuvos laisvei buvo išgautas iš
prezidento Roosevelto pareiškimas, kad Lietuvos ne-
priklausomybė nesanti panaikinta, bet tik laikinai
nuslopinta (1940.X.15). Pareiškimas ilgam turėjo
propagandinės moralinės reikšmės. Šalia rutininių de-
maršų, šalia kasmetinių didelės reikšmės Lietuvos
nepriklausomybės minėjimų Kongrese, Altui priklau-
so didžiausias žygis — 1953 Alto rūpesčiu buvo su-
darytas kongresmano Kersteno vadovaujamas komi-
tetas Baltijos ir kitų pavergtų tautų pavergimo ir
genocido faktam tirti. Tai buvo didžios reikšmės pro-
pagandinis žygis sovietinei agresijai ir genocidui de-
maskuoti. Bet jis liko nepaverstas politiniu įrankiu
laisvėn artėti — tam buvo priešingas valstybės de-
partamentas.

Iš Europos laisvės akcijai vadovavo Vlikas (Vy-

349

riausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas). Neišven-
giamai jo veiklos pobūdį veikė anos minėtos laisvės
atgavimo prielaidos. Vlikas negalėjo išsilaisvinti nuo
visuotinio tada tikėjimo, -kad laisvė Lietuvai ateis
per Rytų bei Vakarų greitą koniliktą. Tokis greito iš-
laisvinimo tikėjimas skatino Vliką imtis pirmiausia
reprezentacinės funkcijos — gauti pripažinimą kal-
bėti Lietuvos vardu, pasiruošti atgautai Lietuvai val-
dyti. Tai reprezentacijai buvo dvejopos galimybės —
atnaujinti 1941 laikinosios vyriausybės veikimą, ati-
tinkamai pakeitus jos asmeninę sudėtį; antra — iš-
eiti viešumon su firma Lietuvos pogrindy veikusio
Vliko, kuris dabar eitų parlamento, seimo funkci-
jas, o jo Vykdomoji Taryba, egzekutyvas — vyriau-
sybės funkcijas. Tik karui pasibaigus 1945 kai ku-
rių grupių ultimatyviu reikalavimu laimėjo antroji
koncepcija. Tačiau ji negalėjo patenkinti Lietuvos dip-
lomatų, kuris žiūrėjo į Vliką kaip į visuomeninį
grupių sambūrį ir nenorėjo jam subordinuotis. Iš
čia kilo ilga trintis tarp Vliko ir diplomatijos šefo,
kurio užnugary stovėjo vadinama BDPS delegatūra,
norėjusi veikti kovojančio krašto vardu. Nieko ne-
sutarus nusistojo ir įsitvirtino faktas — diplomati-
niai atstovai ir Vlikas yra skirtingo charakterio veiks-
niai, kurie bendradarbiauja, bet vienas kitam nesu-
sibordinuoja.

Ta pačia kryptim nuėjo jau Amerikoje Lietuvos
Laisvės Komiteto komplektavimas 1951, kada, min. P.
Žadeikio iniciatyva, amerikiečiai sutiko sudaryti ma-
terialines sąlygas vadinamom baltų “patariamom
grupėm", iš kurių išaugo tautiniai laisvės komitetai.
Ir čia galėjo būti dvi sampratos: sudaryti kolekty-
vą žmonių, kurie būtų tinkami akcijai už laisvę; ki-
ta samprata — kolektyvas, kuris tinkamai reprezen-
tuotų Lietuvoje buvusias visuomenės pagrindines

350

sroves. Galima buvo ir abudu principus derinti. Ta-
čiau buvo pasirinktas daugiau grupių reprezentavi-
mo charakteris ir šiam kolektyvui.

Noras reikšti valdžią ar grupei noras reikštis
valdžioje vertė siekti kiekvieną grupę rungtis dėl
įtakos pačiame kolektyve ir dėl kolektyvo pripaži-
nimo. Nesunkiai tą pripažinimą Vlikas gavo iš lietu-
vių visuomenės tremtyje. Nepasisekė gauti tarp sve-
timųjų — jie tebuvo linkę laikyti Vliką visuomenei
atstovaujančia institucija, ne vyriausybe, nors ir
daug buvo kalbėta apie egzilinės vyriausybės suda-
rymo reikalą.

Kai Vlikas persikėlė į Ameriką, protarpiais kil-
davo trinties tarp VLIKO, LLK ir Alto dėl “valdžios".
Amerikos erdvėje Altas jautėsi “namie". Bet kurias
Vliko pastangas diriguoti Amerikoje visuomenės ak-
diją laisvinimo reikalu laikė kišimusi į Alto kompe
tenciją. Vlikas savo ruožtu ne visada jautėsi laimin-
gas LLK pastangom padiriguoti. LLK “nusodinti"
Vliko atskirų narių buvo primenama: LLK — Ame-
rikos padaras ir jo nariai — jos tarnautojai
Buvo betgi paradoksas, kad LLK nariai visi tegalė-
jo būti išlaikę Lietuvos pilietybę, kuo negalėjo pasi-
girti Vliko didžioji narių dalis. Laikas daro Vliką
Amerikoje paralelų Altui — tik tas asmeninis skir-
tumas, kad Altas buvo senosios išeivijos srovių ko-
lektyvas, Vlikas naujosios išeivijos.

Nebuvo reikalo čia slėpti šios trinties. Ji vargiai
išvengiama pluralistinėje visuomenėje. Jos primini-
mas padeda suprasti, kodėl veiklos vaisiai — tiek,
kiek jiepriklauso nuopačių lietuvių pastangų, nebuvo
proporcingi įdėtam darbui ir kapitalui, o taip pat vi-
suomenės pasitikėjimui. Tačiau ir tose sąlygose ruti-
ninėm informacijos, memorandumų, asmeninių kon-
taktų priemonėm buvo pasiekta kai kurių laimėji-

351

mų laisvės reikalui. Vliko veiklos pradžioje antai pa-
ti pirmoji kliūtis Lietuvos laisvei buvo vakarų Eu-
ropoje sudaryta opinija, kad Lietuvos ir apskritai Bal-
tijos valstybių klausimas išspręstas; jokios proble-
mos nebėra; jos yra Sovietų Sąjungos respublikos ir
iš Vakarų žemėlapio išbrauktos. Tik po ilgo darbo va-
karų Europoje buvo atstatyta mintis, kad Lietuva,
Latvija, Estija yra pavergtos valstybės, bet kad jos
visa prigimtimi ir siekimais yra vakarų Europos dalis
įr tas pretenzijas reiškia gyva savo veikla. Pirmas
oficialus vakarų Europoje persilaužimas šios idėjos
naudai buvo Lietuvos, Latvijos, Estijos priėmimas į
Europinį Sąjūdį 1949. Tai buvo visuomeninė organi-
zacija, bet Europos vyriausybių remiama. Durys bu-
vo atidarytos Lietuvos atstovam ir tokiuose sąjū-
džiuose kaip federalistai, tarptautinis komitetas
krikščioniškajai kultūrai ginti, tarptautinės NEI, so-
cialistų, liberalų sąjungos.

Tie sąjūdžiai pritilo ar jų reikšmė sumažėjo, kai
Amerikoje nuo 1954 buvo suorganizuotas Paverg-
tų Europos Tautų Seimas. Lietuvos Laisvės Komite-
to pagrindinis darbas pozityviai reiškėsi per šį sei-
mą. Laisvės kovos eigoje tai buvo naujas svarbus
žingsnis, kad Lietuva nebūtų nurašyta į sovietines
respublikas, o laikytųsi bendroje antro pasaulinio ka-
ro eigoje pavergtų tautų šeimoje. Tiesa, tebeduoda-
ma pajusti, kad Baltijos valstybės toje šeimoje tebė-
ra kitokesni “broliai" ir jiem Laisvosios Europos ra-
dijo transliacijų neduoda, savo leidiny informacijos
apie padėtį Baltijos kraštuose nekalba. Jei komite-
tas būtų komplektuotas darbo principu, gal po 12
metų darbo 8 - 10 žmonių būtų galėjs palikti ap-
čiuopiamesnės medžiagos Lietuvos reikalui; gal pusės
milijono suma būtų galėjusi duoti didesnės išlieka-
mos vertės studijų; bet tik gal. Paradoksu atrodo fak-

352

tas, kad sumažinus komitetui paramą ir darbe likus
iš 8 tik 2-3, iš komiteto susilaukiama studijinės me-
džiagos daugiau.

Kovos dėl laisvės vaizdas nebūtų pilnas, nesu-
minėjus veiklos grupių, esančių šalia Vliko. Jų veik-
la labiausiai buvo nukreipta į Lietuvoje vykusios
rezistencijos populiarinimą tarp lietuvių laisvajame
pasauly, ypačiai tarp jaunimo. Jų pastangom pasi-
rodė tos rezistencijos dokumentiniai leidiniai J. Dau-
manto Partizanai ir Laisvės Dainos. Gausiais rezis-
tencijos minėjimais buvo sukurtas partizano kultas.

Jaunosios kartos akademikų leidžiamas Lituanus
sistemingai ir periodiškai populiarina Lietuvos pro-
blemas ir faktus akademiniuose amerikiečių sluoks-
niuose.

* Senosios kartos išeivių atžalos Vyčiai veikė ame-
rikiečių spaudą bei Kongreso narius savo laiškais.

Išlikę diplomatiniai atstovai, bent priėmimuo-
se pasirodydami, prezentuoja Lietuvą: esu čia jos
vardu...

Visa ta veikla, vykdoma skyrium, tekoordinuo-
ta vieno bendro siekimo Lietuvai laisvės, savo pėd-
sakus yra palikusi ir palieka. Kitaip okupantas ne-
sijaudintų. Po poros dešimčių veiklos metų padėtis
Vakaruose galėtų būti šiaip nusakyta:

(1) Jei lygintume padėtį pirmais pokario me-
tais ir dabar, tai tarptautinėje plotmėje ji vienų
atžvilgiu dabar geresnė: Vakarų visuomenės ir vyriau-
sybės yra pakankamai informuotos apie okupacinę,
genocidinę, kolonizacinę padėtį Lietuvoje; apie Bal-
tijos valstybių priklausymą rytų vidurio Europos pa-
sauliui; apie jos kovą dėl laisvės kaip dalį visos pa-
vergtos Europos kovų.

(2) Padėtis yra blogesnė dėl įsisenėjimo ir Va-
karų vyriausybėse vyraujančių defetistinių, appease-

353

mentinių nuotaikų, dėl kurių jos sunkiai pasiduoda
bet kuriai pozityviai laisvinimo programai, nors ir
veikiamos Amerikos visuomeninių organizacijų (Ame-
rikiečių kilimo iš rytų bei vidurio Europos konferen-
cija, vadovaujama Msgr. J. Balkūno, Amerikiečiai,
pavergtų tautų draugai, vadovaujami Christopher
Emmet) bei gausių Kongreso narių.

(3) Jei pokario metais lietuvių visuomenėje bu-
vo entuziastinė išlaisvinimo nuotaika, pasitikėjimas
Vliko, Alto autoritetu, tai po poros dešimtų metų, ne-
atnešusių laisvės, atėjus naujom idėjom ir naujom
kartom į gyvenimą, susvyravo kai kur ištvermė, pa-
sitikėjimas autoritetais, atsirado veikėjų disidenti-
nio galvojimo ir reiškimosi toje srityje, kurią vadi-
name laisvinimu.

c. Dabartyje: laisvės veikėjų tipai

Ilgas laikas, neįvykusios viltys, geriau pažintos
Vakarų politinės tendencijos, savų laisvinimo veiks-
nių autoriteto susvyravimas, naujų Žmonių ir idėjų
atėjimas į gyvenimą ir visa eilė kitų priežasčių pa-
veikė lietuvių pažiūras ir nuotaikas dėl laisvės ko-
vos. Nesumažėjo nepriklausomybės troškimas. Tik
ėmė skirtis nuomonės dėl kelių į ją. Pagal tai susi-
darė skirtingo galvojimo tipai.

(1) Tradicinis tipas. — Tai žmonės, kurie savo
galvojimu suaugę su nepriklausomos Lietuvos demo-
kratiniu laikotarpiu, iki 1926, ištikimi to meto vi-
suomenės pasiskirstymui grupėm, siekia jas išlaikyti
ir Čia; paversti jas — ir tik jas — tautos valios reiš-
kėjom ir šiuo metu. Šio tipo žmonių daugiausia su-
sitelkę Vliką sudarančiose grupėse.

(2) Revoliucinis tipas. — Tai žmonės, savo gal-
vojimu susiję su rezistencine veikla Lietuvoje. Po-
grindyje negalėjo būti rūpesčio reprezentacija, o tik

354

veiksmais. Jiem ne tai svarbu, keno vardu bus pa-
daryta, bet kad būtų padarytas veiksmas, kuris, jų
įsitikinimu, yra naudingas Lietuvos reikalui. Jiem rū-
pi ne esamos padėties išlaikymas, bet palankesnės
Lietuvai padėties ieškojimas: nesitenkinimas inkor-
poracijos nepripažinimu, bet pozityvios laisvinimo
programos reikalavimas. Šio tipo Žmonės stipriausiai
praktiškai pasireiškė Los Angeles susidariusiame re-
zoliucijų komitete, vadovaujamame L. Valiuko. Jei
valstybės departamentas laikosi status guo padėties,
tylėjimo linijos pavergtų tautų klausimu, tai šio ti-
po veikėjai drįsta laužyti departamento liniją, eida-
mi į Kongresą ir siekdami, kad Kongresas nutartų
kelti J. Tautose Baltijos valstybių klausimą. Repre-
zentacijos nesiekdami, iniciatoriai savo idėją norėjo
įsiūlyti Altui, bet kai Altas atsisakė, jie išėjo viešu-
mon ir susilaukė pasipriešinimo iš kai kurių Alto na-
rių, kurie nenori eiti prieš departamento valią, bet
susilaukė paramos iš rezistencinių grupių, iš Vliko
kai kurių narių ir šiaip niekur nepriklausančių pi-
liečių. Jų veiklos reikšmė ne ta, kad Kongresas ims
ir nutars. Reikšmė ta, kad per metus ir antrus klau-
simas judinamas, populiarinamas lietuvių visuomenė-
je, tarp Kongreso narių ir ardo tylą, kurioje būtų
norima Lietuvos klausimą įšaldyti.

(3) Prisitaikėlinis tipas. — Tuo terminu norima
ne asmenis vertinti, bet apibūdinti. Tai žmonės, ku-
rie linkę prisitaikyti prie esamos padėties ir paimti
iš jos tai, kas šiuo metu galima. Dažniausiai pri-
sitaikėlis ima tai, kas jam asmeniškai naudinga. Ta-
čiau prisitaikėlių esti ir su visuomeniniais siekimais.
Lietuvos laisvės kovoje, kai jie nemato realių gali-
mybių laisvei pasiekti, jie linksta laisvės siekimą ir
reikalavimą atidėti į šalį ir siekti mažesnio dalyko
— ryšių su “tauta".

355

Prisitaikėlinis žmogus nebūtinai turi būti paveik-
tas sovietinės įtakos. Jis gali būti paveiktas savo 10-
gikos, galvodamas, kad per “ryšius bus galima pra-
dėti “dialogą" su atskirais žmonėm iš Lietuvos. O kal-
bantis su jais bus galima juos paveikti — juos stip-
rinti ir stiprėti patiem. Dar greičiau jis galėjo būti
paveiktas amerikiečių — sovietų mainų programos.
Kultūrinis bendravimas su “kraštu? turėtų būti
amerikinės mainų programos pratęsimas į Lietuvos
teritoriją. Ta grupė amerikiečių, kuri įtaigojo savo
vyriausybę veikti per šiuos kultūrinius mainus, turi
savo šalininkų ir tarp lietuvių.

Kultūrinių ryšių pradininkai ėmė reikštis spau-
doje nuo 1957. Iš pradžių partizaniškai — atskiri au-
toriai Tėviškės Žiburiuose, Aiduose, Margutyje, Vie-
nybėje. Jų negalėjo paveikti politinis teisinis argu-
mentas, kad tarp Amerikos - Sovietų ir Amerikos -
Lietuvos nėra paralelės. Amerikos ir Sovietų santy-
kiai yra dviejų suvereninių valstybių santykiai. San-
tykiai tarp Amerikos ir Lietuvos dabartiniu metu
būtų suvereninio organo santykiai su okupaciniu, ir
tai reikštų to okupacinio organo pripažinimą. Valsty-
bės departamentas tai gerai suprato. Bet lietuviam
šio tipo veikėjam tai rodės formalybe. Labiau juos
paveikė kultūrinių ryšių su kraštu šalininkų prakti-
kos pora faktų. Vienas — šio bendradarbiavimo gru-
pė ėmė ne tik apie nepriklausomybės klausimą tylė-
ti, bet priešingai — ėmė niekinti nepriklausomy-
bės siekimus bei tos rūšies veikėjų pastangas; ėmė
niekinti Amerikos vyriausybę, kad ji nepripažįs-
ta inkorporacijos. Tai jau buvo tiesioginis pasitarna-
vimas Sovietam. Kilo aliarmas, ir tų veikėjų idėjas
koncentravęs socialdemokratų žurnalas Darbas buvo
uždarytas pačios partijos.

Antras faktas, sudavęs smūgį ryšių su kraštu ša-

356

lininkų idėjai, buvo Vienybės laikraščio tendencijos
— kartoti sovietinius kaltinimus lietuviam Vakaruo-
se. Jei sovietinė propaganda skelbė, kad Vakaruose
didžioji dalis išeivių esą "geri", tik saujelė esą “ka-
ro nusikaltėliai", “žudikai", “koliaborantai", tai Vie-
nybė nuėjo toliau — skelbė pradžioje, kad kas de-
šimtas buvęs DP esąs savo rankas sutepęs krauju, o
paskiau tokių priskaitė jau net du trečdaliu. Kai to-
kiu būdu kultūrinių ryšių šalininkai virto praktiškai
sovietinės propagandos įrankiais, susiaurėjo ir visas
tas ryšių sąjūdis, kiti laikraščiai uždarė jo idėjom
skiltis. Neskaitant komunistinių laikraščių beliko tai
idėjai ištikima Vienybė; protarpiais Dirvoje suban-
guoja jiem palankesnė mintis (V. Rastenis), bet tuoj
pat prieš ją piestu stoja priešinga (Br. Raila). Aiš-
kioje opozicijoje kultūriniam ryšiam kaip santykiam
su okupantu atsistojo rezistencinė spauda. Visuome-
nės daugumos nusistojo aiški opinija: ryšiai tegali-
mi su atskirais lietuviais senąja tvarka — laiškų,
siuntinių būdu.

1964 ypatingi tuo, kad skirtingų tipų veikėjai
surado kelią į formalią laisvinimo organizacinę vie-
nybę. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybai ėmu-
sis iniciatyvos, treji metai truko, iki 1964 buvo su-
tarta atnaujinti bendrą laisvinimo organą. Tai buvo
kompromisas tarp pirmo ir antro tipo žmonių. Iš
vienos pusės buvo išlaikytas tradicinio tipo siekimas,
kad apsijungusiame Vlike būtų atstovaujamos tradi-
cinės visuomenės grupės, nors kitos faktiškai jau čia
ir negyvos. Iš kitos pusės buvo išlaikytas revoliuci-
nio tipo siekimas svorį permesti į veiksmą, ne į kon-
tinuiteto ir įgaliojimų akcentavimą, kaip buvo no-
rėjusios pirmojo tipo veikėjų grupės.

1964 metai ypatingi dar ir tuo, kad Alto sušauk-
tame kongrese Washingtone buvo pademonstruota ir

357

pagrindinių laisvės idėjų vienybė — atsiribota nuo
trečiojo tipo siekimų, ryšių su “kraštu"" per santykius
su okupaciniais organais; sutikta nesitenkinti tik in-
korporacijos nepripažinimu, bet siekti pozityvios pro-
gramos laisvei.

Tas pats 1964 Alto kongresas pademonstravo
dar vieną vienybę — generacijų vienybę laisvės ko-
voje; šalia senosios generacijos atėjo su sava inicia-
tyva jaunimas.

(4) Jaunasis veikėjas. — Jaunoji lietuvių kar-
ta, jau Vakarų mokyklų parengta, save apibūdina ki-
tokią nei vyresnioji Lietuvoj augusi. Čia rūpi tik vie-

nas tos jaunosios kartos aspektas — jos santykis su
Lietuva ir jos laisvės kova. “Jaunoji karta — sako
vienas iš tos kartos atstovų — savo veiksmais sąmo-

ningai ar nesąmoningai kitaip atsako į klausimą,
ką reiškia būti lietuviu, ir tas atsakymas ne visada
derinasi su tuo, kurio tikėjosi senoji karta" (Rimas
Rudys, Ateitis 1964 birželio nr.). Suprantama, kodėl
kitaip: ji nėra mačiusi pačios Lietuvos ar bent jos
nespėjusi pergyventi visa asmenybe; ji yra virusi
kitokioje mokykloje ir tebeverda kitokiame visuome-
ninio gyvenimo klimate, iš viso nepalankiame tau-
tybėm, o kalbančiame apie apskritai žmogiškąsias
asmenybes. Ji eksponuota pačiam pagrindiniam pavo-
jui — nusiteikti abejingai visokiom vertybėm, ku-
rios tik išeina anapus asmeninio ar profesinio inte-
Teso ribų.

Šioje aplinkoje susiklosto nevienodi jaunosios
lietuvių kartos atstovai. Vieni lietuviškam gyvenimui
yra nutrupėję: “Mes visi pažįstam lietuviškų šeimų,
kuriose tėvai sielojasi lietuviškais reikalais, dirba,
laksto ir plėšosi, bet jų vaikų nesimato nei lituanis-
tinėse mokyklose, nei jaunimo organizacijose, nei iš
viso lietuviškame gyvenime“ (A. Skirmuntaitė, Laiš-

358

kai lietuviams 1964 birželio nr.). Jie tekę ameriki-
nei aplinkai, jos blogajai pusei — hedonistinei, opor-
tunistinei. Jei jie prisimena Lietuvos laisvės reikalą,
tai, anot A. Skirmuntaitės, suranda savo negalės pa-
siteisinimą: vis tiek neišvaduosim, tai kam dar va-
duoti ...

Kiti tiki: “Aš tikiu lietuviškumo prasme, daugu-
mas mano draugų ja tiki, ir tas tikėjimas bent ban-
do atitinkamais veiksmais pasireikšti" (A. Skirmun-
taitė, ib.). Tie, kurie tiki Lietuva ir lietuviškumu;
tie, kuriem Lietuva tebėra jų gyvenimo dalis, savo
santykį su Lietuva grindžia ne sentimentu, ne gaivi-
namais prisiminimais (nes jų nėra), bet racionaliai
suprasta ir valios prisiimta moraline pareiga. “Gim-
toji šalis yra etinė vertybė ir kaip tokia ji žmogų
saisto ir įpareigoja. Nedarykim sau iliuzijos, jog grįž-
ti į Lietuvą bus mūsų gyvenimo malonus išsipildy-
mas. Grįžti Lietuvon yra niekas kitas kaip gal ne-
maloni, gal didelės asmeninės aukos pareikalausian-
ti kieta pareiga. Tėvynė yra taip etinė moralinė ver-
tybė, kaip ir Dievas žmogui yra vertybė. Ir tauti-
nis susipratimas — tai šviesus proto pažinimas, su-
pratimas tėvynės kaip etinės vertybės, kaip morali-
nės pareigos, ir tvirtas valios palenkimas, nusistaty-
mas šitą pareigą įvykdyti" (A. Sužiedėlis, Į Laisvę
1956 Nr. 6-46).

Tokios rūšies vertybėm išlaikyti šiame krašte
reikia “aukos dvasios" (V. Vygantas, Į Laisvę 1956
Nr. 11-48).

Tas jaunųjų mintis perkeliant į kitus terminus
reiškia — būti jaunajai kartai lietuviais reikia būti
sykiu rezistentais, rezistentais prieš tą dvasią, kuriai
svetima yra auka, svetima valios pastanga, svetimas
yra pareigos pajautimas.

Tokios rezistencijos vyskupas Fulton Sheenas

359

šaukte šaukėsi, kreipdamasis į Amerikos jaunimą
(Journal American 1964.VII.25). Jis pramatė: jei ne-
bus rezistencijos dvasios, Amerikai gresianti katas-
trofa. Tai minčiai paremti jis pakartojo net ir buv.
Amerikos politikos planuotojo Kennano žodžius, kad
rungtynių su Sovietais Amerika neatlaikys, jei jos
tmonėse bus tokia moralinė dvasia, kokia ji yra šiuo
metu. .

Logiška tad galvoti, kad tie iš lietuvių jaunosios
Čia augusios kartos, kurie pasirenka ištikimybę Lie-
tuvai ir lietuviškumui, vadinas, pasirenka rezisten-
ciją, tie virsta stiprybės šulais tiek Lietuvai, tiek ir
Amerikai. Ir priešingai.

Žmonių su aukos dvasia, žmonių, rezistuojančių
prieš niveliuojančią oportunistinę aplinką, paprastai
yra mažuma. Taip yra visais laikais. Kiek tokių žmo-
nių yra tarp lietuvių įaunimo Vakaruose, jokia sta-
tistika neparodys. Bet jų yra, ir jie yra druska. Juos
parodys ir jau dabar rodo jų realūs darbai — šiuo
tarpu veržimasis į kitas tautas ir į Amerikos inte-
lektualinį gyvenimą ir formavimas Lietuvai palan-
kios opinijos bei skelbimas faktų tose intelektualinė-
se sferose, kurios lig šiol kaip tik mažiausiai palan-
kios Lietuvos reikalui.

Alto kongresas Washingtone pademonstravo jau-
nosios kartos savus žingsnius laisvės kovoje. Mažiau
ar daugiau vykę, bet tai tautiniu atžvilgiu gyvų
žmonių žingsniai. Jie darys klaidų kaip ir karta prieš
juos. Jie klaidžios mokykloje išmoktame pragmatiz-
me, kuris nuvertina visas vertybes ir į jas leidžia
žiūrėti su ironija. Klaidžios tariamame objektyviz-
me, kuris sakys, kad sovietinius šaltinius galima im-
ti kaip mokslo objektyvius duomenis, o bėglių nuo
komunizmo liudijimus reikia priimti kritiškai, nes
tai suinteresuotų liudijimai. Jie klaidžios tikėdami,

360

kad galimas nuoširdus dialogas tarp komunisto ir
nekomunisto. Bet tarp tų klaidų, kurias jiem pakiša
mokykla ir aplinka, jie išmoks pagaliau atskirti tie-
są iki gelmės nuo tiesos, kurios padažu yra aptrauk-
ta viduje gryniausia klaida. Kitais metodais, gal būt,
kitokiom ir organizacinėm formom šios kartos žmo-
nės sieks betgi tos pačios idėjos kaip ir prieš juos
ėjusi karta — Lietuvos laisvės.

Yra pagrindo išvadai, kad porą dešimtmečių jau
trukusioje laiko distancijoje laisvės kova ne siaurė
ja — ji plinta horizontaliai ir vertikaliai — apima
ne tik Baltijos tautas, bet visus pavergtuosius ir
jiem simpatizuojančius laisvės draugus vakariečius
bei jų organizacijas; laisvės kova iš nueinančios kar-
tos persilieja į ateinančią kartą.

Tie, kurie pradėjo kovą, pergyveno jos tragizmą,
jausdamiesi esą kovoje vienų vieni, jei dar būtų tarp
gyvųjų, galėtų pratarti: rodos, jau esame nebe vieni,

361

Rezistencijos apžvalga čia nutraukiama. Tik nu-
traukiama, nes toji rezistencija nesibaigus. Ligšio-
liniai rezistencijos epizodai betgi davė medžiagos at-
sakyti į klausimus, iškeltus apžvalgos pradžioje —
kodėl Lietuvos rezistencijos likimas kitoks nei rezis-
tencijos brolių vakarų Europoje; kodėl Lietuvoje re-
zistencija vyksta jau šimtmečio katvirtis, o Vakarai
reagavo į ją daugiausia tyla, nors patys Vakarai jau
yra atsidūrę tik gynimosi, savotiškoje rezistencijos,
rolėje.

Skirtingą rezistencijos likimą lėmė keli veiksniai.

1. GEOPOLITINIAI VEIKSNIAI

Lietuvos teritorija yra maža, matuojant ameri-
kiniais plotais. Tik tris kartus didesnė už New Jer-
sey valstybę. Bet europiniais matais Lietuva trečda-
liu didesnė už Šveicariją ar Daniją, du kartu dides-
nė už Olandiją ar Belgiją. Tačiau Lietuvos likimas
po antrojo pasaulinio karo priklausė ne nuo didumo,
o daugiau nuo geopolitinės padėties.

365

Ta padėtimi Lietuva vienu atžvilgiu analogiška
Belgijai, kuri yra tarp dviejų kaimynų milžinų ir
vieno kovoje prieš antrą buvo taip pat okupuota kaip
ir Lietuva. Kitu ažvilgiu didelis skirtumas — 1940
Belgijos tik vienas kaimynas buvo totalistinio reži-
mo su agresiniais ekspansijos planais. Griuvus naci-
nei Vokietijai, tam totalistiniam kaimynui, Belgija
atgavo laisvę. Demokratinė Prancūzija revanše prieš
nacinę Vokietiją neprimetė okupacijos Belgijai. Lietu-
va nebuvo tokioje laimingoje padėtyje. Nes abudu
Lietuvos kaimynai 1940 buvo totalistinio režimo ir
su agresiniais siekimais. Ekspansijos apetitus abudu
tenkino pirmiausia bendru susitarimu pasidalyti
valstybes, kurios buvo tarp jų — Estiją, Latviją, Lie-
tuvą, Lenkiją. Tai buvo slapto susitarimo 1939 rug-
piūčio 23 ir rugsėjo 28 rezultatas.

Pirmasis agresorius, nacinė Vokietija, buvo sunai-
kintas, ir jo pavergtos tautos atgavo laisvę. Antra-
sis, Sovietai, sunaikintas nebuvo. Priešingai, jis iš-
augo. Jis išplėtė po antrojo karo savo ekspansiją iki
Elbės. Vergijos zona pasistūmėjo pirmyn į vakarus.
Lietuva pateko į ją, ir dėl to rezistencija Lietuvoje
nėra baigta.

Vakaram tą rezistenciją buvo ir tebėra sunku ste-
bėti. Vakarai yra susirūpinę tempu, kuriuo komunis-
tiniai Rytai vergijos ribas plečia vis toliau — į Azi-
jos pietus, į Afriką, netgi į lotynų Ameriką. Vakarai
laiko savo uždaviniu sulaikyti komunizmo ekspansi-
ją nuo kraštų, kurie yra dar laisvi ar pusiau laisvi.
Tai tik vadinamas containment, bet ne roll back po-
litika. Su ironija dėl to sakoma: jei Baltijos valsty-
bės būtų kitoje geopolitinėje erdvėje, sakysim, Afri-
koje, tarptautinės institucijos kalbėtų garsiai apie
laisvės jom grąžinimą. Jei kiti apie tai nekalbėtų,
tai prašnektų Sovietai. Bet jos yra prie Baltijos jū-

366

ros. Dabar ten sovietinio dominavimo erdvė. Vaka-
ram telieka tyla palydėti tai, kas ten daroma. O sa-
vo negalei užslėpti ir pavergtiesiem guosti tenka
kurti teorijas: palaukit — Sovietų Sąjungos viduje
kils evoliucija didesnių laisvių link, laisvių žmonėm
ir tautom ...

Yra paradoksas, kad Vakarai, kovoję prieš vieną
totalistinį agresorių ir gausiai rėmę rezistenciją prieš
jį, padėjo įsigalėti antram agresoriui, pirmojo sąjun-
gininkui, ir rezistenciją prieš sovietinį komunizmą
nuleido tylom.

Tokį Vakarų nusistatymą lėmė netolimos praei-
ties veiksniai, pirmoj eilėj psichologiniai.

2. PSICHOLOGINIAI VEIKSNIAI

Sovietai pasirūpino, kad ginkluota rezistencija
prieš jų okupaciją nebūtų girdima ir Vakarų nealiar-
muotų. Jiem tai sekės dėl ypatingos psichologinės at-
mosferos Vakaruose po antrojo karo.

Psichologinis klimatas tada buvo palankus So-
vietam. Sumanios ir planingos propagandos dėka Va-
karuose buvo sudarytas psichozas, kad Sovietai esąs
čempionas kovoje prieš nacizmą. Sekės jiem palaiky-
ti iliuziją, kad ir po karo didžiausias ir pavojingiau-
sias demokratinių laisvių ir taikos priešas tebesą na-
cizmas ir fašizmas, nors ir vienas ir antras jau buvo
negyvi. Ta fikcija Vakarų akis atitraukė nuo realaus
demokratijos ir taikos priešo — sovietinio komuniz-
mo. Vakarai su tuo demokratijos priešu, Sovietų Są-
junga, koliaboravo, ją rėmė ar bent toleravo. Dėl to-
kio psichozo Vakarai matė tai, ko norėjo Sovietai, ir
nematė, ko Sovietai nenorėjo rodyti. Taigi nematė

367

ir rezistencijos už uždangos nei sovietinio teroro už
jos.

Antai Londone 1946 posėdžiavo pirmoji sesija
Jungtinių Tautų, kurios savo chartoje buvo pareiškę,
kad siekia “sutvirtinti tikėjimą asmens pagrindinėmis
teisėmis, asmens garbingumu ir vertingumu, vyrų ir
moterų, didelių ir mažų tautų lygiom teisėm“. Tuo
pačiu metu, 1946 vasario 18, Jungtinių Tautų nario,
Sovietų Sąjungos, kariuomenė pietų Lietuvoje suėmė
20,000 gyventojų, susodino į sunkvežimius, kuriuos
vadino “amerikankom"' (studebakeriai, kuriuos Ame-
rika buvo davusi karui su Hitleriu) ir gabeno iki
artimiausios stoties kelionei į Sibirą. Jungtinės Tau-
tos nekreipė dėmesio į tuos genocidinius veiksmus,
laužančius J. T. chartos principus, nes Sovietai su-
gebėjo J. T. dėmesį nukreipti nuo rytų į pietus. Re-
zultatas: tais metais gruodžio 7 J. T. rekomendavo
savo nariam nutraukti diplomatinius santykius su ...
Franco Ispanija, ne su genocidą vykdančia Stalino
Rusija...

Kada Sovietų ekspansija nesiribojo Europoje El-
be ir ėmė veržtis pro Balkanus į Viduržemio jūrą, pro
Persiją į Indijos vandenyną, vykdydama carinės Ru-
sijos siekimus, tada jau buvo išgirstas pirmas Chur-
chilio Fultone tartas įspėjimas; tada 1947 pasirodė
pirma prezidento Trumano pagalba Graikijai ir Per-
sijai prieš Sovietų agresiją.

Kada tarptautinė Darbo Organizacija ištyrė pri-
verčiamojo darbo sistemą ir rado, kad sovietinis re-
žimas yra paremtas koncentracijos lageriais, vergų
darbu ir teroruų; kada Amerikos Kongreso vadina-
mas Kersteno komitetas 1953 ėmė tirti sovietinius
smurto ir apgaulės metodus Baltijos valstybėm ir
kitiem kraštam okupuoti, tada prieš Vakarų rinkti-
nius asmenis ėmė aiškėti Sovietų režimo antidemo-

368

kratinis ir antihumanistinis veidas. Psichozas dauge-
liui geros valios žmonių praėjo.

Tačiau ir Kongreso tyrinėjimai labiau akis krei-
pė į Sovietų Sąjungos barbarybes, mažiau į paverg-
tų tautų pastangas jom rezistuoti. Iš Kongreso su-
rinktos medžiagos apie rezistenciją Lietuvoje įspū-
dingiausias buvo buv. MVD pulk. Burlitskio liudi-
jimas. Tačiau Vakarų opinijoje ir ši dokumentacija
nesusilaukė tinkamo atgarsio, taigi ir susidomėjimo
pačia rezistencija. Nors tokio susidomėjimo rezistuo-
janti Lietuva laukė ir šaukte šaukėsi.

Kodėl nei moralinės nei materialinės paramos ne-
sulaukusi tauta ir toliau rezistavo; kodėl Vakarai, jau
metę išlaisvinimo šūkius, betgi nepavertė jų veiks-
mais, — tie faktai atskleidžia ypatingą moralinę
vienos ir antros pusės padėtį, kuri yra pagrindinis
veiksnys visam rezistencijos vyksmui. Pagrindinis
veiksnys, gal būt, ir viso šaltojo karo likimui.

3. MORALINIAI VEIKSNIAI

Europoje visų demokratinių kraštų rezistencijas
įkvėpė bendras siekimas — pašalinti okupantą, at-
gauti laisvę. Rezistencijos jėgas stiprino parama iš
šalies — Norvegijos, Prancūzijos rezistentų akys bu-
vo nukreiptos į Londoną, iš kur girdėjo savo egzili-
nių vyriausybių direktyvas ir gavo materialinę pa-
ramą. Kas palaikė Lietuvos rezistencijos dvasią?

(1) Atlanto charta kaip moralinė atrama ir tra-
gizmo šaltinis. — Lietuvos rezistencijos viltys pra-
džioje taip pat buvo nukreiptos į Vakarus. Iš to pa-
ties Londono buvo sulaukta ir didžiausia parama,
politinė, moralinė parama — tai BBC žinia apie At-
lanto chartą, kurią prezidentas Rooseveltas ir min.

369

pirmininkas Churchillis paskelbė 1941 rugpiūčio 14.
Chartos skelbėjų pasisakymas už suverenumo ir ne-
priklausomybių atstatymą tautom, kurios jų buvo ne-
tekusios dėl karo, buvo didelis propagandinis argu-
mentas lietuvių rezistencijai prieš nacinę okupaciją
ir jos propagandą, kad esą Amerika ir Anglija tik
išnaudoja tautas, o nieko jom neduoda. Atsiliepdama
į tuos okupanto teigimus, lietuvių pogrindinė spau-
da gretino nacinę Vokietiją ir iš kitos pusės Ameriką
bei Angliją, kaip tik primindama Atlanto chartą. Esą
vakariečiai, “paskelbdami Atlanto chartą, ... labiau
nei vokiečiai mokėjo sužadinti kenčiančių tautų vil-
tis" (Į Laisvę 1943.12.8).

“Mes esame įsitikinę, kad tos vakarų tautos, ku-
rios sukūrė Atlanto chartą ... padės mums, momen-
tui atėjus, iš nacionalsocializmo iškovoti ir nuo bol-
ševizmo apginti tai, už ką mes esame pasiryžę auko-
ti viską" (L. Kovotojas 1944.2.16).

Sabotuodama vokiečių karo mašiną, Lietuvos
rezistencija jautėsi dalyvaujanti bendroje Europos
kovoje už principus, paskelbtus Atlanto chartoje.

Atlanto chartos moralinė reikšmė, įkvepianti re-
zistuoti, gali būti lyginama su prezidento Woodrow
T. Wilsono “Keturiolika punktų" 1918 sausio 8, kur
buvo paskelbtas tautinio apsisprendimo principas.

Tikėjimas Atlanto chartos pažadais stipriai pa-
laikė rezistencijos viltis ne tik kovoje prieš nacinę
okupaciją, bet ir prieš sovietinę. Dėl Atlanto chartos
rezistencijos veikėjai ir buvo susidarę iliuziją, kad
reikia tik išsilaikyti kelis mėnesius, ir sovietinė oku-
pacija bus pašalinta.

Lietuvių rezistencijos tragizmas iškilo, kai tas
moralinis pagrindas, pasitikėjimas Atlanto charta, bu-
vo sugriautas; kai rezistencija pasijuto palikta vie-

370

nų viena okupanto savivalei ir terorui. Tokis liki-
mas vargiai buvo ištikęs rezistenciją bet kuriame ki-
tame krašte. Galėtų būti tai lyginama nebent su tra-
gizmu Jugoslavijos rezistencijos vado gen. Michailo-
vičiaus, kada Vakarai jį iškeitė į komunistą Titą. Lie-
tuvoje sovietinė propaganda sumaniai išnaudojo šį
tragizmą, skelbdama, kad Vakarai seniai jau išdavė
ir būtų klaida ateity jais pasitikėti.

Lietuvių rezistencijos susigraužimas dėl Vakarų
nesolidarumo ir pareiškimų nesilaikymo virto įsitiki-
nimu, kad iš Vakarų pagalbos netenka laukti, bet ne-
virto neapykanta Vakaram. O tai, tur būt, dėl to,
kad lietuvis jaučiasi pats esąs tų Vakarų dalis. Ne-
apkęsti jų reikštų neapkęsti savęs. Reikštų solidari-
zuoti su okupantu, kuris kiekviena proga niekina Va-
karus. Nors ir nelaukdama išvadavimo iš Vakarų, bet
kreipdama akis į Vakarus, domėdamasi Vakarų gyve-
nimu, lietuvių rezistencija tuo pačiu vykdė rezisten-
cinę funkciją prieš Sovietų pastangas visą pavergto
krašto dėmesį laikyti sutelktą tik į Maskvą.

Jei lietuvių rezistencija, netekus moralinės at-
ramos Vakaruose, nekapituliavo, tai dėl to, kad jos
nusistatymus veikė dar ir nuosavos vidinės morali-
nės kategorijos.

(2) Rezistencija kaip moralinio imperatyvo re-
zultatas. — Kiekviena rezistencija plaukia iš asmens
moralinių nusiteikimų. Rezistencija nebūtų įmanoma
tarp asmenų, kurie savo siekimu ir norma laiko bio-
loginį išlikimą ar prosperity ir tesivadovauja prisi-
taikymo principu. Oportunistinės moralės žmonės yra
svetimi bet kokiai rezistencijai. Rezistencija galima
tarp žmonių, kurie savo veiksmus vertina objektyvi-
niais principais, aukštesniais už biologinį išlikimą,
saugumą, patogumus. Tai idealistinės moralės žmonės.

Antrasis pasaulinis karas akivaizdžiai išryškino

371

tuos dvejopos moralės atstovus — iš vienos pusės
kvislingus, iš antros laisvės kovotojus. Ir pirmieji ir
antrieji suranda rimtų argumentų savam keliui pa-
teisinti. Tačiau viešoji opinija karo metu ir po karo
atsistojo antrųjų pusėje, pasmerkdama moraliai ir
bausdama teismuose kvislinginius.

Tokia opinija jau yra tam tikras moralinis su-
stiprinimas rezistencijai. Lietuvių rezistencija, jaus-
dama Vakarų tylą, neturėjo nė šios paramos. Bet ji
rezistavo toliau. Rezistavo, tenkindama vidaus įsitiki-
nimą, kuris dirigavo ir aprobavo, ką ji turi daryti
kaip savo pareigą. Lietuvių veikėjai jautė savo pa-
reiga kovoti už asmens ir tautos laisvę. Šią parei-
gą pergyveno kaip aukščiausią iš vidaus plaukiantį
moralinį imperatyvą. Tokią pareigą vykdyti, net aki-
vaizdoje fakto, kad laimėjimo neteks matyti, tegalė-
jo žmonės tokių moralinių kvalifikacijų, kokių rei-
kalavo lietuvių rezistencijos dvasia ir statutas.

Psichologinis bei moralinis žvilgsnis į šiame lai-
kotarpyje išryškėjusius kvislinginius ir herojinius
asmenis, į oportunistinius ir idealistinius veikėjus ga-
lėtų ryškinti nepaprastai įdomių charakterių. Jei tarp
kvislinginio tipo veikėjų kreipsim dėmesį į pirmojo
bolševikmečio viršūnę Justą Paleckį, tai vargiai ro-
dysis, kad jis bū :ų buvęs įsitikinęs komunistas ar įsi-
tikinęs Lietuvos pardavikas Maskvai. Tačiau dėl savo
moralinių kvalifikacijų jis buvo toli užsiangažavęs
Maskvai ir jau nebematė kelio atgal: kitos išeities
nesą nei jam nei, jo supratimu, tautai, kaip tik eiti
su rusais bolševikais, nors ir tektų vidaus konflik-
tuose kankintis. M. Šumauskas ar A. Sniečkus buvo
komunistai iš įsitikinimo, ir jiem nebuvo sąžinės kon-
flikto išduoti nepriklausomos Lietuvos idėją ir Lietu-
vą versti Rusijos dalim. Tai jau daugiau nei kvis-
lingai.

372

Antra bolševikų okupacija išryškino dar rūstes-
nį ir moraliniu atžvilgiu niekingesnį tipą — išdavi-
ką, įdaviką. Tai vienas iš tų, kurie savo išlikimą
laiko pagrindiniu tikslu, dėl kurio aukoja visus ki-
tus tautiečius mirčiai. Du asmens liks to meto rezis-
tencijos istorijoje išdavikų įdavikų simboliais — mi-
nėtieji Jonas Kukauskas ir Juozas Albinas Markulis.

Kitoj pusėj tarp idealistinio nusistatymo žmonių,
daugybės žinomų ir nežinomų kovotojų simboliais
pirmos okupacijos metu virto Kazio Škirpos (Berly-
ne) ir Leono Prapuolenio (Lietuvoje) vardai.

Vokiečių okupacijos metais pro smulkius kvislin-
ginius negausius asmenis iškyla Konrado Valenrodo
dvasia Prano Germanto Meškausko asmenyje. Jis bu-
vo Vokietijoje ir jautėsi esąs nacinio galvojimo. Jis
norėjo nacizmą perkelti į Lietuvą. Pats atsidūręs Lie-
tuvoje ir virdamas rastoje kovos bei herojizmo dva-
sioje, virto karštu Lietuvos patriotu. Tada, dengda-
masis nacizmo skraiste, kaip švietimo tarėjas jis he-
rojiškai gynė lietuvių moksleivių bei studentų rei-
kalus iki pasiaukojimo ir mirties kacete. Tai retos
dvasios kovotojai.

Antrojoj Sovietų okupacijoje dešimčių tūkstan-
čių kovotojų, tarp kurių atminime ryškiai įsirėžė pulk.
Kazimieraitis Vitkus, majoras Mykolas Jonas Drun-
ga, Mažvydas Piplys, Nėris - Dočkus ir kt., herojiz-
mo simboliais virto to pasiaukojimo viršūnės Juo-
zas Lukša ir Julijonas Būtėnas.

Tarp šių tamsių ir šviesių viršūnių yra įvairūs
varijantai kitų asmenų, kovos meto gimdytų. Tuos,
kurie neištvėrė rezistencijoje, palūžo ir virto priešo
įrankiais, nelaimingai reprezentuoja Jonas Deksnys.
Buvo daugybė vardais neminėtinų oportunistinio nu-
siteikimo veikėjų, kurie reiškė lojalumą J. Paleckio
režimui. Jie tai darė, optimistiškai tikėdami, kad su

373

Paleckiu atėjo tik naujas socialinis perversmas; kad
nuolankumas sušvelnins režimą ir išgelbės daugel
Lietuvos elito nuo sunaikinimo. Jie nenorėjo prileis-
ti minties, kad jie eina reikšti lojalumą pareigūnui
tos galybės, kuri laidoja Lietuvos nepriklausomybę
ir verčia Lietuvą Rusijos dalim. Jie klaidingai padė-
tį įvertino — per šviesiai. Klaidingai padėtį įverti-
no ir tie veikėjai, kurie siekė prisiderinti prie naci-
nio okupanto, tikėdami, kad pasikartos 1918 metų
istorija ir iš pirmojo tarėjo tarybos išaugs nauja
Lietuvos taryba, kuri nepriklausomybę galės atgai-
vinti, kaip ji buvo tokios tarybos skelbta 1918. Yra
pagrindo manyti, kad klaidingai padėtį įvertina ir
tie veikėjai, kurie mano, kad, atsirėmus į esamą ko-
egzistencijos padėtį, bus galima tiesti kelius į Lie-
tuvos laisvę einant į ją laipsniškai, gradualizmo ke-
liu, per ryšius su “tauta", okupaciniam režimui tar-
pininkaujant.

Natūralu, kad oportunistinė linkmė daugiau reiš-
kiasi tarp vyresnės kartos veikėjų, kurie tariasi esą
patirties žmonės. Idealistinė linkmė daugiau reiškia-
si tarp jaunesniųjų žmonių, kurie turi mažiau patir-
ties, bet daugiau tikėjimo idealistine padėtimi, kurią
jie siekia vykdyti narsiau, nei jų realios pajėgos lei-
džia. Tai liudijo gausiais pavyzdžiais visas prailgęs
okupacijų laikotarpis. Jų moralinius nusiteikimus ati-
tinka dr. J. Girniaus žodžiai: “Jei nėra nieko, dėl
ko verta net mirti, tai lygiai nėra nieko, dėl ko
verta ir gyventi" (Aidai 1964 Nr. 6).

(3) Vakarų tylos moralinė priežastis. — Mora-
liniai veiksniai lėmė ir antros pusės elgesį — Va-
karų tylą rezistencijai prieš komunizmą. Jei kas Va-
karuose buvo visai neutralūs rezistencijai anapus už-
dangos; jei kas skelbė rezistencijai simpatijas, iš-
laisvinimo bei paramos šūkius, bet nepavertė jų rea-

374

liais veiksmais, tai tam artimoji priežastis ir pasi-
teisinimas buvo įprastinis: nėra realios galimybės
pavergtiesiem padėti. Tačiau šios “galimybės" nebu-
vo iš esmės dėl tos priežasties, kurią formulavo dr.
Charles Malik, buvęs Libano užsienių reikalų minis-
teris, Jungtinių Tautų pirmininkas ir paskui Dort-
mouth kolegijos profesorius:

“Gal būt, liūdniausias faktas Vakaruose yra pa-
sitenkinimas savim ir sau pagyrimas, ištižimas, ap-
snūdimas, apsisprendimo ir pasiryžimo stoka, bend-
ras nuosmūkis, nekritiškas pasišovimas eiti į “tai-
kingą koegzistenciją“ (U. S. News and World Report,
July 4, 1960).

Tais žodžiais, gal būt, išreikšta priežastis, dėl
kurios Vakarų įtaka nustojo tekėjus į Rytus ir —
priešingai — Rytai stipriais šuoliais veržiasi į Vaka-
rus. Tai Vakarų žmogaus moralinis pakitimas. Jei
anksčiau apie Vakarų žmogų buvo kalbama kaip apie
valios, veiksmo, dinamikos žmogų, o Rytai buvo filo-
sofavimo, kontempliacijos ir pasyvumo simbolis, tai
dabar priešingai — dinamiką, veržlumą, valią, orga-
nizaciją perėmė Rytai. Iš čia ir plaukia Vakarų žmo-
gaus išsijungimas iš gyvenimo dinamikos, kur reikia
turėti idealus, turėti energijos už juos kovoti, turė-
ti pasiryžimo už juos aukotis. Kur to nėra, negali bū-
ti nė solidarumo su pavergtais kraštais; nėra ryž-
tingumo nė savos tautos interesam ginti.

(4) Fatalizmas ar asmeninė atsakomybė? —
Prieš siekiančius esamą Vakarų moralinę padėtį pa-
teisinti; prieš aiškinančius, kad tokia moralinė padė-
tis esanti neišvengiama istorinių — socialinių santy-
kių išdava, griežtai priešingą tezę plėtoja dr. Malik:

“Jei jūs manote, kad tai buvo neišvengiama, bū-
tent, išdavos kovų Kinijoje, Korejoje, Indokinijoje,

375

viduriniuose rytuose ir lotynų Amerikoje, stoka efek-
tyvios jėgos pasipriešinti komunistų partijai, relia-
tyvus Vakarų įtakos ir Vakarų ūkinės bei karinės jė-
gos sumenkėjimas ir t.t.; jei jūs manote, kad visi
tie dvidešimtojo amžiaus šeštos dešimties įvykiai ne-
galėjo būti išgelbstimi, tai tokiu atveju jūs esate jau
marksistas.

Aš dėl to įspėju jus prisiimti visą moralinę is-
torinę atsakomybę už tai, kas įvyko per paskutinius
du dešimtmečius, nes jei jūs to nedarysit, jūs esate
jau marksistas ir marksinis komunizmas jau yra lai-
mėjęs jūsų dvasią".

Prieš aną tezę, kad įvykiai priklauso nuo aplin-
kybių, Malik skelbia tezę, kad įvykiai priklauso nuo
asmens ir jis turi jausti atsakingumą. Tokiu atveju:

“Vienintelė viltis tėra tikėti, remiantis tiesa, o
ne tamsumu ar sentimentu ar dogmatizmu, kad nie-
kas, kas praeinama, nėra neišvengiama ir kad viskas
gali būti apeita ar pakreipta. Tik atsiremdami į griež-
tą moralinę atsakomybę, jūs galite išvengti kosmo-
logų fatalizmo ir dialektinio materialistų determi-
nizmo“.

Tad išvada:

“Jei tik žmonės veržtųsi į progas; jeigu tik jie
nebūtų apveikti savo ištižimo ir apatijos; jei tik jie
nugalėtų savinaudą; jeigu tik jie moraliai būtų tvir-
ti; jeigu tik jie būtų ne egoistai ir siauri; jei tik jie
nebūtų smulkmeniški, storžieviai ir paiki; jeigu tik
jie būtų didūs; jeigu tik jie pažintų, dėl ko visas rei-
kalas eina; jei tik jie nebūtų viedmainiai, jeigu tik
jie žengtų plačiu ir tiesiu keliu!

Aš žinau ne vieną instituciją, kuriose kaip tik
vien dėl žmonių anų moralinių trūkumų mes esame
ten, kur mes esame šiandien".

Čia keliama asmeninė atsakomybė yra vienas iš

376

tų moralinių veiksnių, kurie verčia rezistuoti ar ku--
rie skatina rezistenciją paremti.

Lietuviai buvo viena iš tų tautų, kurios nariai
jautė asmeninę atsakomybę ir pareigą rezistuoti.
Amerika buvo vienas iš kraštų, labiausiai jautusių
pareigą kreipti dėmesį į rezistenciją anapus uždangos.

Tą vieno ir antro krašto pareigos bei atsakomy-
bės pajautimą stipriai parėmė vienų ir kitų istorinės.
praeities veiksnys.

4. ISTORINIAI VEIKSNIAI

Lietuviuose rezistencijos tradicijos, kaip rodė is--
torinė apžvalga, buvo senos ir gilios, palikusios pėd--
sakus daugumos atmintyje. Rezistencija pažįstama iš.
tų laikų, kada Lietuva buvo okupuota carinės Rusi-
jos. Dabartinių žmonių daugelis galėjo užmiršti, kaip
ilgai ta okupacija truko, kiek sykių lietuviai rengė
sukilimus prieš ją, tačiau negalėjo pamiršti carinės.
Rusijos represijų po 1863 sukilimo. Jas lygindami su
sovietinėm represijom, negalėjo dabar nepasidaryti
keleriopų išvadų.

(1) Nuostabus panašumas tarp carinės ir sovie-
tinės Rusijos siekimų bei metodų. — Juos lyginda-
mas, prof. S. Sužiedėlis teigia, kad pagrindinis sie-
kimas išliko tas pats — imperialistinis: paversti Lie-
tuvą Rusijos dalim; iškeldinti ar išnaikinti vietos gy-
ventojus ir kraštą kolonizuoti rusais.. Toliau:

Carinė Rusija puolė katalikų tikėjimą, bolševi-
kinė siekia sugriauti bet kokį tikėjimą ir įstiprinti
ateizmą.

Carinė Rusija griebėsi visom priemonėm lietu-
vius rusinti; sovietinė daro tą pat, prisidengdama
komunistinė ideologija ir kruvinom priemonėm per-

377

sekiodama tautinį pasireiškimą, kuris nesiderina su
komunistine ar rusiška dvasia.

Carinė Rusija pradėjo trėmimus į Sibirą; sovie-
tinė juos padarė masinius ir nuolatinius.

Caro kariuomenės pastovus laikymas Lietuvos
teritorijoje nuo Petro Didžiojo ir Kotrynos Didžio-
sios laikų primena sovietų raudonąsias bazes, įves-
tas 1939.

Metodai ir priemonės tiek tesiskiria, kad Sovie-
tų Rusija nesiskaito su jokiu žŽmoniškumu ir teisė-
tumu, kai carinėje Rusijoje buvo galima gintis teise
ir apeliuoti į žmoniškumą.

(2) Šių laikų lietuviam caro represijos priminė
ir lietuvių rezistenciją caro užmačiom. — Anuo me-
tu lietuviai boikotavo lietuvių raštam primetamus
rusiškus rašmenis, slapta mokė vaikus; slapta gabe
no užsieniuose spausdintus laikraščius ir knygas; sa-
vo kūnais dengė Kražių, Kenstaičių bažnyčias nuo
kazokų pasikesinimo jas uždaryti. Tai darė ano me-
to lietuviai, vykdydami savo vyskupo Motiejaus Va-
lančiaus slaptose brošiūrose paleistas direktyvas: Lie-
tuviai, žinokite, kol bus maskoliai mūsų krašte, tol
nesiliaus katalikus persekioję ... persekiojami ken-
tėkite, bet nesiduokite pravoslavinami ir rusinami,
saugokitės išdavikų, susispieskite apie savo kunigus;
o jei pasitaikytų parsidavėlis kunigas, būkite šalin. ..
nebeikite pas jį išpažinties ir saugokitės kaip vilko.
“Kentėkite visa, ką daleis Viešpats; nerūgokite ir
žinokite, jogia sulauksite gadynės, kurioje praslinks
persekiojimai, ir vėl su džiaugsmu giedosite bažnyčio-
se žemaitiškai ir lietuviškai šventas giesmes“.

Visa tai buvo praeitis. Ta praeitis betgi lietuviui
buvo sykiu asmeninis angažavimas. Angažavimas re-
zistencijai, kuri demonstruotų tautos valią gyventi
be svetimųjų priespaudos. Jei tauta nerezistuotų prieš

378

okupantą, ji pasirodytų neturinti savos valios. Jai
negalėtų tada būti taikomas ir anas apsisprendimo
principas, kuris nėra nustojęs populiarumo nė po ka-
ro. Jei tauta nerezistuotų, ji išduotų savo tradicijas.

Tyli kalba, kurią dabarties lietuviai girdėjo iš
savo netolimos praeities bylojant, veikė jų nusista-
tymus. Rezultatas — per 25 metus lietuviai nenu-
stojo demonstravę, kad jie yra kitokia tauta nei ru-
sai; kad jie nori gyventi “savu gyvenimo stilium" —
kitokiu nei jiem prievarta primetamas Maskvos sti-
lius.

(3) Praeities faktai byloja dabarčiai ir tam tik-
ra paguoda. — Ta paguoda paprastai išsakoma: ne-
buvo amžina caro okupacija, nebus amžina nė ko-
munizmo .

Tam tikros moralinės paguodos duoda lietuviam
ir žvilgsnis į Ameriką. Istorinėje eigoje dėl laisvės
kovojančių tautų globojimo aureolė iš Prancūzijos
yra perėjusi Amerikai. Amerikos nesenos nuosavios
kovos dėl laisvės, kovos prieš vergiją, prezidento Lin-
kolno idealistiniais principais grįsta politika, kurią
pratęsė prezidento W. Wilsono skelbtas apsisprendi-
mo principas — visa tai netolima praeitis yra pali-
kusi gilius pėdsakus amerikiečių galvojime. Bendro-
je po antrojo pasaulinio karo Vakarų apatijoje ir
neutralume pavergtos pasaulio dalies atžvilgiu ame-
patijas laisvės siekiantiem asmenim ir tautom, ne-
sankcionuoti laisvų tautų pavergimo faktų.

Jau vien ši pasyvi Amerikos politika, kai ji pa-
demonstruojama, nervina sovietinį okupantą ir su-
kliudo jo siekimą stabilizuoti okupacijos sukurtą pa-
dėtį (plg. Pavergtų Tautų Savaitės atgarsį Maskvo-
je!).

Lietuvis pastebi Amerikos visuomenėje ir dau-

379

giau nei tik pasyvią politiką. Kai viena dalis Ame-
rikos intelektualų, pragmatiniu metodu galvodami,
pasisako už esamos padėties pripažinimą, kita dalis,
kuriai Amerikos tradicinis idealistinis palikimas yra
brangus, jaučia atsakomybę už pavergtų tautų liki-
mą. Tarp šimtų kongresmanų ir senatorių, kurie kas-
met pareiškia Lietuvai simpatijas Vasario 16 proga,
vieni su sen. Irving M. Ives lietuvių rezistencijoje
įžiūri žmonijos bendrų pastangų dalį: “Lietuvių drą-
si rezistencija sovietiniam pavergėjui yra šviesus
simbolis žmonijos kovos prieš piktąsias jėgas" (1956).

Kiti su sen. Thomas J. Dodd pažiūri į lietuvių
rezistenciją kaip į dinamišką jėgą, kuri angažuoja
amerikiečio sąžinę ir amerikiečio asmeninį atsakin-
gumą: “Ar mūsų diplomatija priims tautų pavergimą
kaip nepakeičiamą faktą? Ar mes paversime jų iš-
laisvinimą šventu ir didžiu tikslu, kuris turi būti
siekiamas patvariai, ištikimai, visom priemonėm, iš-
skyrus karą? Tokius klausimus mes turime nukreip-
ti į savo sąžines".

Juo atviriau vienoje pusėje oportunistinės Ame-
rikos nariai siūlo prisiderinimą, koegzistenciją, juo
garsiau ir gausiau idealistinės Amerikos nariai stip-
rina reikalavimus imtis pozityvios politikos tautų
laisvei grąžinti.

“Jungtinėse Valstybėse yra šiandien tokių, kurie
sako, kad mes turime priimti žemėlapį, kaip komu-
nistai jį perbraižė. Jie sako, kad mes tik apgaudinė-
jame save ir Lietuvos žmones, kalbėdami apie laisvę
Lietuvai ateity. Tie kurie teikia šiuos defetistinius
patarimus, save vadina realistais. Aš vadinu juos
trumparegiais. Jie neįstengia įžvelgti po momento fak-
tų paviršiumi slypinčios pasaulinės padėties realy-
bės... Tikras realizmas reikalauja optimistinės ei-
gos. Mes turime nedviprasmiškai aiškiai parodyti, kad

380

mūsų pasitarimai su komunistinių pasauliu niekad
neįsileis į derybas ar nuolaidas pagrindiniais Žžmo-
gaus laisvės ir teisių dalykais ... Mes neturime ten-
kintis pasyvia nepripažinimo politika. Mes turime
kiekviena proga skelbti apsisprendimo teisę lietuviam
ir daugeliui kitų tautų, kenčiančių komunistinį pa-
vergimą ir priespaudą“ (sen. Kenneth B. Keating
1964).

Tie Amerikos žmonių žodžiai yra lyg pozityvus
atsiliepimas — tolimas, ilgai keliavęs atsiliepimas — į
žodžius, kuriuos prieš 25 metus įrašė švedų kalba
paskelbtoje lietuvio rašytojo ir diplomato knygoje:
“Amerika, kaip ir visas kitas kultūringas pasaulis,
supras, kad Lietuvos laisvės reikalas yra ne vienų lie-
tuvių reikalas. Žmonės su širdimi ir galva turi su-
prasti, bus priversti tai suprasti. Pavienių žmonių ir
tautų laisvė yra bendras ir nedalomas išsilaikyti no-
rinčios civilizacijos pagrindas.

“Aš noriu tikėti, aš pradedu tikėti tais žodžiais"
(Ignas Šeinius).

Anglis, tūkstančius metų išgulėjusi po žemėm, į
paviršių iškelta, virsta šildymo, kaitinimo, deginimo
priemone.

Gyvenimo faktai, kai juos iškeli aikštėn, gali
taip pat šildyti, kaitinti ir net deginte deginti — jei
jie ras dvasią, galinčią kaisti ir degti.

Laisvėje gyvenančiam lietuviui kaleidoskopiškai
prabėgo pro akis 25 metų Lietuvos pavergimo ir re-
zistencijos būdingieji faktai. Faktai kalbėjo apie įvy-
kusį ar tebevykdomą lietuvio prievartavimą, apie fi-
zinį ir kultūrinį genocidą aname Baltijos plote, nors
popieriuje genocidas laikomas nusikaltimu.

Kalbėjo apie lietuvių herojinį pasipriešinimą, vy-

381

kusį ar tebevykstantį kiekvienu laiku kitokiom prie-
monėm; apie desperaciją pasijutus, kad jie yra vienų
vieni; kad nei laumės nei audėjos neateina talkon
(K. Bradūnas). ,

Faktai kalbėjo ir apie laisvojo pasaulio nuotai-
kų bangavimą — banga už išdavimą, už kapituliaci-
ją, už įteisinimą vergijos iš naujo; asmenų vergija
buvo panaikinta prieš šimtmetį (JAV), tautų vergi-
jos vykdytojų ir jos pateisintojų ir šiandien esama;
kyla ir banga — už pasipriešinimą vergijai, kur ji
bebūtų ir kurie galingieji pasaulio despotai ir demo-
nai ją bevykdytų ...

Lietuvis, lyg ant laisvės ir gerovės kalno užki-
lęs, jaučiasi minėto priešybių klimato apgaubtas ir
veikiamas.

Jaučia tariamai sveiko proto vardu didijį gun-
dymą defetistiškai įkalbantį: nusiplauk rankas, užsi-
kimšk ausis ir eik neatsigręždamas keliu, kuris veda
į tavo asmeninę laimę.

Jaučia ir kitą gundymą, tariamai mažiau žadan-
ti, bet įpareigojančiai tariantį: nebus tau nuosavos
laimės, jei jos nebus tėvynėje (A. Mickevičius); ne-
atsikratysi asmeninės atsakomybės jausmo, jei leisi
ją laidoti; jei nieko nedarysi jos gyvybei grąžinti.
Ir jausi asmeninę laimę, suklojęs savą duoklę jos
laisvei...

Lyg tai būtų laisvėj esančio lietuvio dialogas su
savim. Jis neišvengiamai veda į vieną ar kitą asme-
ninį apsisprendimą. Į apsisprendimą: tegul ten jie
bus vienų vieni, tik tegul be manęs... Arba į kitą
apsisprendimą: drauge su ten kovojančiais ir ken-
čiančiais; drauge su juos remiančiais — už Žmogaus
pagrindinių teisių atstatymą šiame konkrečiame, nors
ir mažame Baltijos pajūrio plote, drauge su jais
ir — aš.

382

PAPILDAI

Knygoje svarstomi klausimai gali būti papildyti informa-
cijom bei vertinimais iš kitų veikalų ar straipsnių. Visų bet-
gi surašyti čionai neįmanoma. Teko surašyti tuos, kurie arba
atskleidžia naujų faktų bei idėjų, ar tuos, kurie čia esančiam
skaitytojui lengviau prieinami.

Papildomoji medžiaga yra surikiuota pagal atitinkamas
veikalo dalis.

I. SLINKTIS Į VAKARUS

Slinkties etapai, slinkties pateisinimas istorijos klastoji-
mu, pasipriešinimas rodomas šioje literatūroje:

Zenonas Ivinskis, Lietuvos ir kitų baltų praeitis Sovietų
aiškinime, Į Laisvę 1957 Nr. 12; Istorijos mokslai nepriklau-
somoje Lietuvoje, Į L. 1958 Nr. 16-17 — čia nurodomi ir isto-
rijos klausimai, kurie vokiečių istorikų kitaip aiškinami; Ru-
sifikacija — rusų veržimosi į vakarus pagrindinis veiksnys,
Į L. 1961 Nr. 25, 26; Herojiniai momentai Lietuvos istorijo-
je, Į. L. 1960 Nr. 23.

V. Sruogienė, Bolševikai falsifikuoja Lietuvos istoriją. Lie-
tuva, 1954 Nr. 6. Antanas Musteikis, Sovietų kultūros pa-
žangumo mitas, Lietuva, 1956 Nr. 8.

383

II. LŪŽIAI IKI SUKILIMO

Bendra padčtis.-—-Sovietų agresijos ir okupacijos lai-
kotarpis yra daugiau nušviestas. Medžiagai surinkti ypatinga
proga buvo Kersteno komisijos tyrinėjimai, kurių duomenys
yra Report of the Select Committee to Investigate Communist
Aggression and the Forced Incorporation of the Baltic States
Into U.S.S.R. 1954,

Kiti veikalai: Lietuva tironų pančiuose, Clevelandas, Ohio,
1946.

Lietuvių archyvas, Brooklynas, 1952.

Albertas Tarulis, Soviet Policy Toward the Baltic States
1918-40, Notre Dame, 1959.

Dr. Petras Mačiulis, Trys ultimatumai, Brooklynas, 1962.

Domas Krivickas, Soviet Efforts to Justify Baltic An-
nexation, Lituanus 1960 Nr. 2.

Kontraversos. šio laikotarpio buvo du klausimai,
dėl kurių paskesnėje lietuvių spaudoje išsiskyrė aiškinimai.
Vienas — Lietuvos kapituliavimas prieš Sovietų ultimatumą
1940 be ginkluoto pasipriešinimo. Iki paskutinių laikų paliko
skirtingos nuomonės tarp karinių ir civilinių asmenų. Antras
klausimas — atsakomybė už kapituliaciją. Buv. prezidento A.
Smetonos promemorija kaltę suvertč labiausiai vyriausybės na-
riam ir partijom (nors jos buvo uždarytos). ši tezė kartoja-
ma ir 1964 A. Merkelio knygoje apie Antaną Smetoną. Prie-
šingos tezės šalininkai atsakomybę priskiria prezidentui, kuris
pagal jo paties 1938 metų konstituciją savo atsakomybe ski-
ria bei atleidžia ir vyriausybę ir kariuomenės atsakingus va-
dus.

Sukilimas. The Lithuanian National Revolt of 1941.
A Thesis to the Graduate School of Rutgers' the State Univer-
sity by Algirdas Budreckis in Partial Fulfillment of the Re-
guirements for the Degree of Master of Arts 1962. šiame vei-
kale panaudota sukilimo rengėjų bei dalyvių informacija, gau-
ta pasikalbėjimų keliu, paskelbtoji informacija knygose bei
žurnaluose, sovietinė spauda.

Sukilimo dalyvių atsiminimų daugiausia buvo paskelbta
Į Laisvę: K. Ambrozaitis, Aukos ir vilties dienos, Į L. 1956

384

Nr. 10; J. Brazaitis, Sukilimas ir tauta, Aidai 1962 Nr. 2; to
paties, liudijimas Kersteno komisijoje apie sukilimą, Report I;
A. Damušis, Kaip sukilome prieš bolševikus 1941 metais, Į L.
1954 Nr. 3; to paties, Laisvės kovų pirmasis veiksmas, Į L.
1961 Nr. 25; A. V. Dundzila, Skautų Įnašas, Į L. 1956 Nr. 10;
P. Narutis, Pirmosios sukilimo aukos, Į L. 1961 Nr. 25; to
paties, Aviacijos kapitonas Albertas švarplaitis, Į L. 1961 Nr.
27; Leonas Prapuolenis, Tautos istorinio laimėjimo sukaktis,
Į. L. 1961 Nr. 25; Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos II,
Los Angeles 1957; Kazys Škirpa, Gairės į tautos sukilimą, Į.
L. 1961 Nr. 27; to paties, Apie tris birželio įvykius, Lietuvių
Dienos 1959 Nr. 6; to paties, Sukiliminės vyriausybės genezė,
N. Lietuva 1951-2; J. Vidzgiris, Lietuvių pasipriešinimas oku-
pantams, Į L. 1960 Nr. 22,

Kontraversa. — Sukilimas įvertintas teigiamai kaip
tautos valios laisvas pasireiškimas. Paskesniais laikais pasi-
rodė neigiamo vertinimo — kaip betikslis aktas, J. Liūdžius,
Naujienos 1957.4.2, kaip savanaudiška kova dėl vietų, Vienybė,
o Tėvynės Sargas 1962 Nr. 1 rašė, kad sukilimo iš viso ne-
buvę, tebuvęs "partizaninis judėjimas" ir “politinių tikslų par-
tizaninis judėjimas neturėjo". Kitame nr. žurnalas paaiškino,
kad tai tebuvusi privati autoriaus nuomonė.

Sukilimas spaudoje. — 1941 m. lietuvių tautos
sukilimas Amerikos lietuvių spaudos puslapiuose, Į L. 1961
Nr. 27 pakartota, ką buvo rašęs Draugas, Naujienos ir kt.
1941 metais.

Kitom kalbom. — Pirmos gausesnės žinios buvo E.
J. Harrisono knygelėje Lithuania's Fight for Freedom, New
Yorkas. In The Name of the Lithuanian People, Wolfsberg 1945
N. E. Suduvis, Ein kleines Volk wird ausgeloescht, Thomas
Verlag, Zuerich 1947.

Gausiai sukilimą pristatė Lituanus: J. Brazaitis, Insurrec-
tion Against the Soviets, Lit. 1955 Nr. 3., Stasys Daunys,
The Development of the Rezistance and the National Revolt
Against the Soviet Regime In Lithuania in 1940-41, Lit. 1962
Nr. 1; Stasys Žymantas, Twenty Years Rezistance, Lit. 1960
Nr. 2; L. Prapuolenis, Amerikiečių spauda aple sukilimą, Į
L. 1961 Nr. 25. Cituojamas N, Y. Times.

385

III. PASYVUSIS PASIPRIEšINIMAS

Bendra padčtis — Vokiečių okupacijos laikotarpis
mažiau aprašytas. Išsamiausiai politinė eiga ir lietuvių santy-
kiai su vokiečiais yra aprašyti Stasio Raštikio Kovose dėl
Lietuvos II. Jos Informacijas papildo straipsniai žurnaluose.

Laikinoji vyriausybė. — Laikinoji Lietuvos Vy-
riausybė, Į L. 1961 N.R. 26; St. Raštikis, The Relations of
the Provisionai Government of Lithuania with the German
Authorities June 23 — August 5, 1941, Lit. 1962 Nr. 1-2. In-
formacijos pagal to paties autoriaus Kovose dėl Lietuvos II;
Zenonas Ivinskis, šešios savaitės, Į L. 1955, Nr. 6:43.

Provokacijos. — A. Damušis, Svečiuose pas Kurmį,
Į L. 1955 Nr. 7; L. Prapuolenis, Prisitaikymo politikos mė-
ginimas, Į L. 1964 Nr. 35. Čia liečiami vadinami voldemari-
ninkai, jų santykiai su gestapu ir laikinąja vyriausybe; klau-
simas virto kontraversa paskesniais laikais; Į L. Enciklopedi-
jos aprašymą apie liepos 23-24 perversmą prieš laikinąją vy-
riausybę atsiliepė S. Kviecinskas (L. Lietuva 1963 Nr. 22),
atsiribodamas nuo gestapo; atsiliepė J. Pyragius, K. Šimkus
ir Ig. Taunys (N. Liet. 1964 Nr. 1); teigdami, kad jiem ne-
są žinoma apie vokiečiam įteiktą “prašymą nepripažinti lai-
kinosios vyriausybės". Tada pasirodė L. Prapuolenio minčti at-
siminimai, patvirtindami tuos šaltinius, kuriais buvo pasirem-
ta ir šioje knygoje. Tai patvirtino ir dr. K. Bobelio (sūnaus)
laiškai paskelbti spaudoje.

Žydai. — Lietuvių spaudoje klausimas imta gausiau
svarstyti ypačiai dviem atvejais. Pirmas, kada pasirodė minė-
ta Alleno brošiūra “Nazi War Criminals Among Us“ ir kada
žydai prokomunistai ėmė rengti mitingus. Lietuvių spaudoje
(Draugas 1963) buvo demaskuota, kad brošiūra ir mitin-
gai yra komunistų propagandos vaisius; kad minėtoje bro-
šiūroje ne tik faktai iškreipti, bet ir cituojami dokumentai
suklastoti, nepatinkamas jų vietas užtepant dažais, kad būtų
neįskaitoma.

Tuos mitingus demaskavo ir žydai karo veteranai. Jų 53-
jungos Illinois skyriaus komandierius dr. Samuel Perlman rašė
rabinui S. Burr Yampo!, kuris rengė Chicagoje mitingą 1963

386

spalio 20 protestui prieš “karo nusikaltėlius, minimus Allen.
Dr. Samuel Perlman įspėjo rabiną Yampo!l, kad tokia demons-
tracija gali sukelti antisemitizmo bangą, kad, jo organizacijos
žiniom, eilė Yampol kaltinamų asmenų (suminėjo vysk. Briz-
gi) yra garbingi bendruomenės nariai; kad Yampol grupės
daugelis narių priklauso prie tų, kurie vyriausybės sąrašuose
yra laikomi kairiaisiais ekstremistais; kad žydai karo vetera-
nai tokiam mitingui nepritaria ir apgailestauja jo klaidinančią
veiklą. Pagaliau komandierius priminė, kad žydai karo vete-
ranai organizuoja protestus prieš žydų persekiojimą Sovietų
Rusijoje ir, jo žiniom, daugelis rabino Yampol grupės narių
nėra šiai protesto prieš Sovietus akcijai palankūs.

Antru atveju aštri polemika kilo tuo pačiu klausimu, kai
Vienybė 1964.5.14 paskelbė dr. B. T. Dirmeikio laišką Pr. La-
pienei, kuriame jis žydų naikinimo kaltę nuo vokiečių perkėlė
lietuviam ir kaltino, kad du trečdaliai vadinamų dykupų esą
savo rankas sutepę. Atmesdamas Dirmeikio tvirtinimus, V.
Rastenis Dirvoje 1964.6.5. pateikė tokių konkrečių duomenų
apie žydų naikinimą:

“1) Lietuvos žydų persekiojimas ir žudymas prasidėjo
ir vyko specialios iš paskos su vokiečių kariuomene Lie-
tuvoj pasklidusios vokiečių Sicherheitsdienst (saugumo po-
licijos) iniciatyva, paremta to meto Vokietijos centrinės
valdžios kategorišku ir nepalenkiamu įsakymu.

2) Lietuvos žydų išžudyta net daugiau, kaip 100,000
(tur būt, apie 170,000), bet tai įvyko ne pirmąją vokiečių
— rusų karo savaitę, o įvairiais atvejais, tada, kai Nei
lietuvių visuomenė, nei šioki ar toki lietuvių administra-
ciniai organai neturėjo ne tik iniciatyvinės, bet ir jokios
pasipriešinimo galios prieš tuos veiksmus.

3) Žudynėms vykdyti vokiečių policijos organai, tie-
sa, rado talkininkų ir iš vietos žmonių tarpo, bet jų kie-
kis skaičiuojamas ne tūkstančiais ir net ne šimtais, o ne-
bent keleta ar keliolika dešimčių.

4) Buvo keletas atvejų, kur, ką tik nutrūkusio bol-

387

388

ševikų teroro ir žudynių poveikyje (ką tik įvykusi siau-
binga deportacija, Rainių, Raseinių, Pravieniškių, Panevė-
žio, Zarasų, Červenės žudynės), aklo keršto vedami, vo-
kiečiams talkininkauti pasišovė ir keletas ar keliolika jau-
nų vyrų. Bet šiaip tos kelios ar keliolika dešimčių tipų
vargu ar galčtų būti laikomi buvę iš lietuvių visuomenės,
nes vargu kas lietuvių visuomenėje galėjo net atspėti,
kas jie toki, iš kur jie atsirado ir koks jų likimas buvo
tą kruvinąją talką atlikus. Nei bolševikai jų, galbūt, ne-
surado, nors, tiesą pasakius, bolševikai tų niekad nei ne-
ieškojo. Jie gi tuos nusikaltimus rūpinasi prisegti kitiems,
kurie jiems neparankūs visai dėl kitų priežasčių. Bet nė
bolševikai tokių nusikaltėlių niekad nepriskaičiavo...45
tūkstančių!

5) Buvo atvejų, kur žudynes pagal pirmą vokiečių
ženklą itin uoliai organizavo ir vykdė buvę bolševikų
agentai, stengdamies tuo užsimaskuoti. Ryškiausias tokio
atvejo pavyzdys Pakruojus. Ten gyvenusieji žydai sku-
biai ir be išimčių (bet ir tai ne pačią pirmąją savaitę!)
buvo išžudyti vietinio advokato Požėlos "rūpesčiu". Tuo
“nuopelnu remdamasis, Požėla tuojau tapo šiaulių apy-
gardos komisaro Geweckės pirmuoju patarėju. Lietuviai
saugumo policijos valdininkai ir visuomenininkai bendro-
mis pastangomis, rizikuodami savo likimu, surinko doku-
mentus, įrodžiusius, kad advokatas Požėla buvo buvęs
slaptas NKVD agentas — skundikas, paties NKVD cent-
ro Vilniuje tiesioginis patikčtinis, ir visą eilę lietuvių,
jų tarpe vieną visai jauną moksleivį įmurdęs į bolševi-
kų kalėjimus. Buvo nustatyta ir jo slapyvardė, bene Po-
povas. Vokiečiams tai nedarė įspūdžio: tegu ir buvęs “Po-
povas", dabar jis jiems buvo geras. Tik kai lietuviams
pavyko surasti dokumentus, parodžiusius, kaip tas Požė-
žėla - Popovas savo kaimyną dvarininką baroną von Rop-
pa stengėsi sulaikyti nuo repatriacijos Vokietijon ir sunai-
kinti, ir tik kai pats Roppas tuos dokumentus pamatė,
tada jie tą savo patarėją areštavo, atrado jį jau ir Lie-
tuvos laikais buvus bolševikų šnipų ir nedelsdami sušau-
aš."

Papildomų duomenų pateikė Lietuvoje leidžiamas švyturys
1963 spalio 19. Ten J. Jurginis aprašė rytų Vokietijoje su-
rengtą teismą už akių vakarų Vokietijos valstybės sekretoriui
Hans Globkei. Jis buvo kaltinamas rasizmo vykdymu, Klaipė-
dos atplėšimu. Į teismą iš Lietuvos buvo pasiųsti liudininkai:
Juozas Urbšys, buvęs užsienių reikalų ministeris, Antanas Ja-
kobas, buv. piliečių apsaugos dep. direktorius, ir Augustinas $a-
vickas, dailininkas, buvęs gette. Kaip ekspertai buvo pasiųsti
J. Jurginis ir prof. Krunsas.

“Mudu su prof. Krunsu, kaip ekspertai, pateikėm teis-
mui pluoštą dokumentų, iš kurių vienas išgarsėjo Jėgerio
ataskaitos vardu. Jį beveik ištisai perskaitė teismo pirmi-
ninkas, citavo radijas ir spauda. Jėgeris — SS štandarten-
fiureris, trečiosios baudėjų komandos (Einsatzkomando)
vadas, gestapo viršininkas okupuotai Lietuvai. 1941 m. lie-
pos 2 dieną jis su savo komanda iš tariamosios lietuviš-
kųjų buržuazinių nacionalistų Škirpos - Ambrazevičiaus
“vyriausybės" perėmė žmonių šaudymą Lietuvoje ir šaudė
iki tų pačių metų gruodžio menesio 1 dienos. Po to jis
pateikė savo viršininkams Rygoje ataskaitą, parašytą, ga-
lima sakyti, su vokišku tikslumu. Nurodyta, kada, kur ir
kiek sušaudyta vyrų, moterų ir vaikų, kokios jie tauty-
bėd. Liepos 21 dieną Panevėžyje sušaudyti 103 žmonės:
59 žydai, 11 žydžių, 22 lietuviai, 1 lietuvė, 9 rusai, 1
lenkas. Liepos 23 dieną Kėdainiuose sušaudyta 125. Jų tar-
pe — 83 žydai, 12 žydžių, 15 lietuvių, 15 rusų. Liepos 28
dieną vėl Panevėžyje sušaudyta 288. Iš jų — 234 žydai,
15 žydžių, 19 rusų, 20 lietuvių. Liepos 30 dieną Arioga-
loje sušaudyta 38. Jų tarpe — 27 žydai, 11 Netuvių. Rug-
piūčio 14 dieną Rokiškyje sušaudytas 981 žmogus: 493
žydai, 432 rusai, 56 lietuviai ..,. Galutinė suma — 137,346
žmonės“,

Šis sovietinės spaudos cituojamas dokumentas savo tei-
gimu, kad liepos 2 Jėgeris “perėmė" žydų šaudymą, sugriau-
ja Alleno pastangas žydų naikinimo kaltę primesti laikinajai
vyriausybei.

389

Kariuomenė. — šis klausimas virto taip pat mažos
kontraversos tema. Kai šios knygos dalis buvo paskelbta Dar-
bininke 1963, buvo gautas pulk. A. špokevičiaus patikslini-
mas ir papildymas apie Lietuvos kariuomenės Vilniuje bei
Vilniaus apylinkčse likimą pirmom karo dienom, Rašė:

“1941.VI.22 nuo ryto aš (Ššpokevičius) buvau sukili-
mo dalyvis Vilniaus mieste. Mačiau ir dalyvavau to me-
to vykusiuose veiksmuose ... 1941.VI.24 vidudienį aš pra-
dėjau vadovauti 29 šaulių korpo vienetams, atsipalaidavu-
siems iš SSSR kariuomenės, Vilniaus krašte. Mano padė-
jėjas buvo puik. leit. K. Dabulevičius. Vokiečių kariuome-
nės vienetai įėjo į Vilnių 1941.VI.24 6 val. ryto. Majoras
Songinas, labai aktyviai dalyvavęs sukilime, pirmutinis
suėjo į ryšį su vokiečiais ir tą pat dieną priešpietinėmis
valandomis laikinąją Lietuvos kariuomenės vadovybę pri-
statė vokiečių kariuomenės Vilniaus miesto komendantui
pulk. leit. von Ostmannui. 1941.VI.24 vakarui artėjant vo-
kiečių kariuomenės vadovybė paskelbė šitokį įsakymą:
“Vilniaus mieste tvarką palaiko Vokietijos ir Lietuvos ka-
riuomenės dalys“.

„ Tasai parėdymas pripažino, kad Lietuvos kariuo-
menė egzistuoja ...

„.. 1941.VI.26 Lietuvos kariuomenės vadovybė per Vil-
niaus miesto komendantą pulk. Zehnpfennigą gavo iš Vo-
kietijos vyriausybės parėdymą, kad nuo 1941.VI.26 Lietu-
vos kariuomenė toliau neegzistuoja. Karius paleisti namo.
Vilniaus atstatymo tarnybai palikti 60 karininkų ir 1800
puskarininkių bei eilinių.

„„.184 divizija ir korpo vienetai buvo Varėnos poligo-
ne. Jie pirmieji atsipalaidavo nuo SSSR kariuomenės. Atsi-
palaidavusieji nebuvo pasiųsti į belaisvių stovyklas. Jie,
pulk. leit. Vaznonio vadovaujami ir vokiečių leitenanto 1y-
dimi, atvyko į Vilnių".

Rezistencija. — Kazys Ambrozaitis, Į Laisvę pra-

deda rodytis iš pogrindžio, Į L. 1956 Nr. 9; Bronius Sakalas,
Vieno pogrindžio kronika (veikimas Žemaičiuose), Į. L. 1957

390

Nr. 12; Pilypas Narutis, Neeilinis kovotojas Bronius Stasiu-
kaitis, Į L. 1955 Nr. 7; Algimantas P. Gureckas, The National
Rezistance During the German Occupation, Lit. 1962 Nr. 1-2.
Taip pat leidiniuose: N. E. Suduvis, Ein kleines Volk ...,
Allein, ganz aliein ... (P. Puronas patikslina šioje knygoje
informaciją: suimtas ne švenčionių apskrities, bet saugumo
viršininkas. Darb. 1963.4.23).

Kacetai. — Vokiečių išvežtųjų į kacetus bei kalėjimus
likimas davė daugiausia literatūros: Jonas Grigolaitis, Nacių
pragare, 1948; Balys Gaidžiūnas, Pakeliui į mirtį, 1948; A.
Gervydas, Už spygliuotų vielų ........ ; Stasys Yla, žmonės ir žvė-
rys, Putnam, Conn. 1951; Balys Sruoga, Dievų miškas, Vil-
nius 1957.

IV. GINKLUOTASIS PASIPRIEšINIMAS

1944-47 laikotarpiui svarbiausias šaltinis yra J. Dauman-
to Partizanai, Chicago 1962, kurie sukėlė partizaninį kultą
Vakaruose. Kiti raštai apie partizanų veiklą neprilygsta Dau-
manto veikalo nei savo idėjiniu politiniu platumu, nei prasi-
veržiančia poetine jėga, tačiau papildo naujais faktais iš nau-
jų gyvenimo vietovių ir naujų laikų. Tarp jų:

Gyvenimas apskritai . — X., Kaune. Atsiminimai
iš 1956-57, Į L. 1957 Nr. 14, 15; Vincas Nelaimė, Dotnuvoje
1944, Darbininkas 1964.6.16 - 7.8; to paties, Lietuvos pajūry-
je, Darbininkas 1946.7.15-8.18; J. Daunoras, Duonos beieš-
kant, London 1954: Juozas Grišmanauskas, Tolimieji kvadra-
tai, New Yorkas, 1952.

Partizanai. — X., Lietuvos milžinai, kovojančios Lie-
tuvos partizano atsiminimai, Laisvoji Lietuva 1962-63; K. Jur-
gaitis, Ginkluotos rezistencijos žygiai, Į L. 1961 Nr. 24. Ma-
no tėviškėj partizanai veikė, Europos LF Bičiulis 1960 Nr.
7. Pasakojimai atvykusios moters apie partizanus, atrodo, vei-
kusius iki 1953 Daukšių paliose. Maž. Lietuvos įnašas laisvės
kovose. Europos LF Bičiulis 1961 Nr. 2, Nr. 3 ir kt. Partiza-
no iš Smalininkų atsiminimai iš 1947-49; X., Partizanų vadas
Juozas Lukša Daumantas, Į L. 1962, Nr. 28; Julijonas Bū-
tėnas, Į L. 1962 Nr. 29.

391

Partizanai literatūroje. Laisvės kovų dainos,
Redaktorius Jonas Aistis, New Yorkas 1962; Jonas Grinius,
Rezistencija lietuvių literatūroj, Į L. 1961 Nr. 27; Vincas Nat-
kus, Partizanas heroJinėj ir realistinėj buity, Į L. 1960 Nr, 22.

Partizanai ir svetimieji. — Pulk, Grigori Ste-
panovič Burlitski liudijimas apie partizanus Lietuvoje Commu-
nist Aggression Investigation, Fourth Interim Report, Washing-
ton 1954; Jonas Grinius, Lietuvių rezistencija vokiečių akimis,
Į L. 1963 Nr. 31; N. E. Suduvis, Allein, ganz allein, pa-
kartoti vokiečių atsiliepimai.

Sovietai apie partizanus. — M. Chienas, K.
Šmigelskis, E. Uldukis, Vanagai iš anapus, Vilnius 1960. Pa-
sakoja apie Juozo Lukšos, Julijono Būtėno ir jų draugų pa-
ruošimą Vokietijoje ir jų žuvimą Lietuvoje. Faktai kaltina:
žudikai bažnyčios prieglobsty, Vilnius 1960. Suimtųjų parody-
mai tardymo metu. Tarp jų vysk. V. Borisevičiaus, kun.
Yliaus. Minimas taip pat partizanų vadas leit. Alytaus moky-
tojas Ramanauskas, kurio slėptuvėje kurį laiką buvęs Juozas
Lukša. Ramanauskas buvo suimtas Kaune jau 1957 ir nuteis-
tas sušaudyti.

Kitom kalbom. — Tauras, Guerilia Warfare on the
Amber Coast. History of the Lithuanian Rezistance Against
Soviet and Nazi Oppressors Between 1940-1952, New York
1962. N. E. Suduvis, Allein, ganz aliein, Vokietija 1964. Tomas
Remeikis, The Armed Struggle Against Sovietization of Lith-
uania After 1944. Lit. 1962 Nr. 1-2. Stanley Vardys, The Par-
tisan Movement in Postwar Lithuania. The Slavic Review,
September 1963. Panaudoti lietuviški ir sovietiniai šaltiniai.

VI. MORALINIS PASIPRIEšINIMAS

Bendra padėtis. Išsamiausiai ją rodo V. Vaitiekū-
no A Survey of Developments in Captive Lithuania, metinės
visų sričių apžvalgos pagal sovietinę spaudą. Iš 1961 metų
spaudos informacijos padarytos tokios bendrinės išvados:

“Viltys, kad nauja kampanija prieš stalinizmą gali
duoti kokių nuolaidų lietuvių tautinei dvasiai, nepasitei-
sino. Priešingai, ryšium su partijos nauja programa Lie-

392

tuvoje buvo sustiprinta rusHikacija. Nauja partijos pro-
grama pabrėžia, kad: (1) “Sienos tarp USSR sudarančių
respublikų palaipsniui netenka savo buvusios reikšmės“;
(2) kad “komunistinė statyba eina į naują pakopą tauti-
niuose santykiuose USSR viduje, iki pasiekiant visišką
tautinę vienybę“; (3) kad “rusų kalba tampa iš tikrųjų
bendra susižinojimo ir bendradarbiavimo priemone tarp
visų USSR tautų“; (4) kad "auganti komunistinės staty-
bos skalė reikalauja nuolatinio tarp tautybių treniruoto
personalo pasikeitimo".

Apžvalga pagal 1962 metų spaudą paskelbta Į L. 1963
Nr. 32:69.

Lietuva okupacijoje. Pranešimai Pasaulio Lietuvių Bend-
ruomenės seimui apie okupuotos Lietuvos gyvenimo kai ku-
rias sritis, New Yorkas 1950.

Genocidas. — Barbara Armonas and A.L. Nasvytis,
Leave Your Tears in Moscow, Philadelphia 1961. H. Tautvai-
šienč, Tautų kapinynas, Bostonas 1962. K. Bielinis, Teroro Ir
vergijos Imperija, Brooklynas 1963. Tai tiesioginiai vaizdai iš
deportuotųjų gyvenimo.

Apie deportacijas ir kitas genocido formas: Vincas Raste-
nis, Lithuania's Population in Soviet Statistics. The Baltic
Review, December 31, 1956. Dr. Kazys Pakštas, Colonialism
and Genocide in Lithuania, Lit. 1960 Nr. 3. Ign. Andrašūnas,
Pavergtosios Lietuvos gyventojų problema, Dirva 1964 Nr. 69.

Politinis status. — Baltijos respublikos — sateli-
tai? Į L. 1956 Nr. 10. V. Vaitiekūnas, MTS likvidavimo tik-
roji prasmė. Aidai, 1961 Nr. 2. Andrius Baltinis, Kiek dar H-
kę nepriklausomos Lietuvos? Į L. 1962 Nr. 28. B..J. Kaslas,
Sovietinė tautybių politika. Aidai 1964 Nr. 2-167. Straipsnio
tezės:

“Sovietinė tautybių teorija atskleidžia mums visai nau-
jos pasaulio bendruomenės sąvoką ir perspektyvą. Einant
šia teorija, pirmiausia turėtų išnykti tautos, sudarančios
SSR Sąjungą, vėliau, einant sovietų ekspansijos tvarkaraš-
čių, turėtų būti asimiliuotos kitos Rytų Europos tautos,
vėliau turėtų sekti Kinija, Vakarų Europa ir tt. ... Pasku-

393

tinčmis žiniomis, Sovietų Sąjungos vyriausybė vykdo pa-
ruošiamuosius darbus galutiniam savo tautybių teorijos
įgyvendinimui. šis planas numato iš esmės pakeisti So-
vietų federacijos tautinį respublikinį pagrindą regionali-
nėmis respublikų federacijomis, kurios eliminuotų tauti-
nius skirtingumus ..."

Sovietizacija. — Vincas Rastenis, Effects of Soviet
Imposed Revolution. Lit. 1961 Nr. 1. Svarstoma įtaka Lietuvos
gyventojų mentalitetui; to paties, The Russification of Non-
Russian Peoples in the Russian Empire, Lit. 1959 Nr. 4. Tho-
mas Remeikis, The Lithuanian Comsomol Organization. Lit.
1960 Nr. 3. A. J. Greimas, Tarybinis Lietuvos jaunimas. Dar-
bas 1958 m. 1-36. V. Vaitiekūnas, Jaunimo indoktrinacija Lie-
tuvoje, Į L. 1964 Nr. 35. Jonas Grinius, Literatūra ir menas
okupuotoje Lietuvoje po Stalino mirties. Aidai 1959 Nr. 2; to
paties, Lietuviai studentai dabartinėj Lietuvos literatūroj. Aidai
1964 Nr. 8, 9. V. Vaitiekūnas, švietimas okupuotoje Lietuvo-
je. Aidai 1960 Nr. 1. K. Jurgaitis, Dabartinės jaunimo pro-
blemos Lietuvoje. Į L. 1961 Nr. 26. Julius Vidzgiris, Okupaci-
jos padariniai Lietuvos visuomeninei raidai. Į L. 1959 Nr. 18.
Thomas Remeikis, A Note on Book Publishing Statistics as
an Index to Soviet Cultural Policy, Lit. 1963 Nr. 2. A. Balta-
ragis, Numaironintas Maironis. Aidai, 1963 Nr. 4 ir 5. X, So-
vietinamas lietuvių literatūros mokslas. Į L. 1961 Nr. 12. J.
Brazaitis, Donelaitis praeityje ir dabartyje. Aidai 1964 Nr
3. Nurodomi Donelaičio sovietinimo keliai. L. Dambriūnas, Lie-
tuvių kalbos sovietinimas. Lietuva, 1956 Nr. 8.

Ūkis. — Benedict Maciuika, Lithuanian Agriculture, Lit.
1961 Nr, 1. Pranas Zundė, Valstiečių atlyginimas okupuotoje
Lietuvoje. Aidai 1962 Nr. 2; to paties, The Collectivization of
the Lithuanian Agriculture. Lit. 1963 Nr. 3; to paties, The
Private Plot and the Socialized Sector of the Lithuanian Agri-
culture. Lit. 1963 Nr. 3; to paties, Soviet Industrial Policy In
Lithuania. Lit. 1963 Nr. 2. “Darbininkas 1960.1.15, atsiliep-
damas į M. J. šumausko knygelę “Pasakojimai apie Lietuvos
ateitį", 1959, kurioje lyginama Lietuvos pažanga su Amerikos
pažanga, tą lyginimą pratęsia tokiais duomenim:

394

“Kad galčtų nusipirkti pieno vieną kg. darbo žmogus
turėjo dirbti nepriklausomoje Lietuvoje 1938 metais 16 mi-
nučių; J. Valstybių darbininkas 1957 metais 7 minutes, o
Sovietų valdomoje Lietuvoje 1957 metais 33 minutes.

“Kad užsidirbtų vieną kg. sviesto, nepriklausomoje Lie-
tuvoje turėjo dirbti 220 minučių, J. Valstybėse 49 minu-
tes, sovietiniame režime 415 minutes, Vadinas, sovietinia-
me režime darbininkas tam pačiam dalykui turi dirbti du
kartu ilgiau kaip nepriklausomoje Lietuvoje ir apie 9 kar-
tus ilgiau kaip J. Valstybėse".

Bažnyčia. — Dr. J. Savasis, Kova prieš Dievą Lietu-
voje. Putnam, Conn. 1963. Čia pilniausiai sutraukti lig šiol ži-
nomi Lietuvos religinio gyvenimo faktai.

Tarp straipsnių žurnaluose pažymėtini: Dr. V. Mar., Ko-
munizmo kova su religija Lietuvoje. Aidai 1963 Nr. 4. T. Paukš-
telis, Religion Under Soviet Rule. Lit. 1960 Nr. 1; to paties,
Freedom of Religion. Lit. 1960 Nr. 2. Pranas Zundė, Antireli-
ginė propaganda Lietuvoje. Į L. 1960 Nr. 22. Stasys Yla, Ma-
rija prabilo Lietuvai. Chicago 1964. Sutrauktos čia informaci-
jos ir apie Skiemonių įvykius.

Tėviškės žiburiai 1964 m. analizuodami sovietinės spau-
dos paskelbtus duomenis kun, V. Mažeikos, Vilniaus arkivysku-
pijos kanclerio, vardu, pateikia tokius skaičius: Lietuvoje prieš
karą buvo 721 bažnyčia ir 256 koplyčios, kun. Mažeikos pa-
reiškimu, dabar tesą 600. Lietuvoje 1950 buvo 1368 pasaul. ku-
nigai, 574 vienuoliai, 934 vienuolės, taigi 2876 religinio gyve-
nimo puoselčtojai. Dalis jų pasitraukė į Vakarus — apie 250.
Kun. Mažeikos pareiškimu, dabar Lietuvoje dirba 900 kunigų.
Nepriklausomoje Lietuvoje veikė 4 kunigų seminarijos su 470
klierikų. Dabar Lietuvoje yra viena kunigų seminarija su apie
40 klierikų.

Rezistencija. — Kontraversa, ar rezistencija galima
tremtyje, buvo atsakyta — “ne" Tėvynės Sargo, atsakyta —
“taip" Į Laisvę, atsakyta — “ne" Margučio 1963, atsakyta —
“taip" Dirvos 1964.1.4 (Br. Railos).

395

VI. KOVA PRIEš TYLĄ

Bendra informacija. — Julius Vidzgiris, Lietu-
viškas laisvojo pasaulio Ir Sovietų propagandos dialogas. Į L.
1960 Nr. 20-57, 21-58. Apibūdintos. Vatikano, Romos, Vilniaus,
Amerikos Balso ir Madrido lietuviškos radijo programos. To
paties, Spausdintas žodis laisvės kovos tarnyboje. Į L. 1960
Nr. 21-28. Bibliografija knygų bei periodinių leidinių apie Lie-
tuvą lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kt. kalbom.
V. Vardys, Kersteno komitetas, arba kodėl JAV atmetč lais-
vinimo politiką, Į L. 1959 Nr. 18.

Ryšium su laisvės kova kilusias kontraversas tarp lietu-
vių Vakaruose gausiai svarstė laisvojo pasaulio lietuvių spau-
da. Daugumas jų lietė politinės vadovybės ar pirmavimo dėl
vadovybės klausimus, mažiau pačias laisvinimo uždavinių bei
taktikos problemas. Orientacijai keletas bibliografinių duome-
nų apie tas kontraversas:

Vlikas — dipl. šefas — Dokumentų šviesoje. Į
L. 1953 Nr. 1-38 iki 1954 Nr. 5-42; taip pat 1956 Nr. 10-47.
Bronys Raila, Tamsiausia prieš aušrą. Chicago 1960; to paties,
Iš paskendusio pasaulio. Chicago 1962. Rinkinys straipsnių, ku-
riais paremia dipl. šefo bei BDPS delegatūros tezes.

Vliko grupės. — L. Prapuolenis, Atviromis akimis.
Laisvinimo organizacija tremtyje. Į L. 1953 Nr. 1-38. Taip pat:
iš Vliko veiklos 1953 Nr. 1-38, 1956 Nr. 9-46, J. Kaminskas,
Laisvinimo organizacijos klausimu. Lietuva, 1952 Nr. 6. Vy-
tautas Vardys, Lietuviškosios politikos perspektyvos, Į L. 1957
Nr. 13-50; J. Brazaitis, Rezistencija 15 metų tone. Į L. 1956
Nr. 11-48; to paties, Vienybė, iliuzija, utopija. Į L. 1957 Nr.
13-50. J. Alaušius, Dvasių išsiskyrimas ir susiskaldymo žai-
dimas. 14 partijų ar tik dvi? Aidai, 1947 Nr. 4-99. Doku-
mentų šviesoje: pasitarimai dėl vieningos egzilinės politinės
vadovybės. Į L. 1957 Nr. 13-50. Lietuviškų viršūnių konferen-
cija ir komunikatai. Į L. 1958 Nr, 15-52. Vliko grupių pasi-
tarimo komunikatas. 1958. Leidinys apie 1957 metų derybas
tarp Vliko, LNT, LF-LDF atstovų. M. Krupavičius, Lietuvos
vadavimo politinės akcijos organai ir jų tarpusavio santykiai.
Tėvynės Sargas 1963 Nr. 1-23,

396

“Ryšiai". — Diskusijoje dalyvavo veik visa spauda.
šalia “ryšių su kraštu" iškilo ir antriniai klausimai: “trečio-
sios jėgos", arba trečiafrontininkų; Lietuvą lankiusių turistų
pareiškimai; Lietuvoje kuriamos sovietinės kultūros propagan-
da Vakaruose. Diskusijos eigai orientacijos duoda — J. Re-
pečka, Ryšys su Lietuva: nuodėmė ar prievolė? Darbas 1959
Nr. 1-40. Vincas Trumpa, Kartos problema santykių su kraš-
tu perspektyvoje. Aidai 1959 Nr. 3-18. V. Kv., Trečiosios jė-
gos formavimasis? Metmenys 1962. Taip pat K. Drunga Met-
menyse 1963, Marguty 1963 gruodžio mėn. Informacinės bei
vertinamos apžvalgos Į L. 1959 Nr. 18-55, 1960 Nr. 22-59,
1961 Nr. 24-61, 1963 Nr. 3-68 ir 1963 Nr. 33-70.

Diskusijos esmei būdingi pareiškimai:

“Stebint ir lyginant mūsų emigrantinę kūrybą su kraš-
to kūryba, galima prieiti prie labai paprastos išvados: ir
vienai ir kitai jų trūksta vieno dalyko — emigrantinei kū-
rybai trūksta žemės, krašto kūrybai trūksta laisvės. Ka-
žin ar gyvesni santykiai tarp emigrantinės visuomenės ir
krašto negalėtų padėti ir vieniems ir kitiems patenkinti
tą amžiną žmogaus žemės ir laisvės ilgesį" (V. Trumpa).

“Būtų kas kita, jei lietuvis laisvėje galėtų kalbėtis su
lietuviu Lietuvoje. Tada vienas kitą galėtų suprasti ir tei-
singai apie vienas kitą atsiliepti. Bet tos galimybės nėra,
Lietuviui Lietuvoje yra užčiauptos lūpos. Už jį tr jo var-
du kalba Lietuvos okupanto pastatyti pareigūnai..." (Dar-
bininkas).

Grįžusių iš Lietuvos turistų pareiškimų klasinis pavyzdys
sakyti ir nepasakyti buvo Jokūbo Stuko ir S. Narkeliūnaitės
pokalbis per radiją.

“Stukas: Bet aš, Salomeja, būdamas Lietuvoje, drąsiai
galiu pasakyti, kad nesutikau nė vieno žmogaus, kuris
būtų patenkintas ta tarybine santvarka ... Bet ar jūs ne-
matčte troškimo pakeisti tą santvarką 7"

Narkeliūnaitė: “Na, klausykit, susitinki pažįstamą, su
kuriuo kartu dirbęs, viską. Jis dabar pasakoja. Jis dirba

397

ten, bet šitokių, kad sakytų, ot, jūs taip darykit, ar mums
čia yra .„.. Mes tokių ... Aš manau, gal jie irgi varžėsi,
Nu, žinot, vistiek kaip čia dabar."

“S. Narkeliūnaitei niekas, priekaištų nedarė dėl jos
kelionės į Lietuvą. Reakcija kilo, kai grįžusi Amerikos
lietuvių kolonijose pradėjo daryti pranešimus ir rodyti fil-
mus. Jos pranešimuose Lietuva graži, nors ir svetimųjų
valdoma. Apie pavergtą, kenčiančią ir okupantui tebesi-
priešinančią Lietuvą nekalba ... Nė žodžio apie eilę me-
tų vykdytus baisiuosius masinius trėmimus, apie ištremtų-
jų kančias, darbo sąlygas ir mirtį Sibire, apie didvyriš-
ką partizanų pasipriešinimą, kovas, partizanų lavonų nie-
kinimą miestelių aikštėse — lyg to nebūtų buvę...

“Daug bažnyčių tik "neveikia" (pats švelniausias Žžo-
dis bažnyčių uždarymui apibūdinti), bet nepasako, koks ne-
veikiančių bažnyčių išniekinimo laipsnis, kas dabar jose
yra — sandėliai, šokių salės, krautuvės? ... Dar blogiau,
kai sutinka atsakyti į klausimus, gerai žino, kokios rū-
šies klausimai bus, bet į juos atsakyti negali ... Ar į
Lietuvą važiuosi sų akiniais ar be akinių, su filmų apara-
tais ar be jų, vis tiek nieko nematysi ir grįžęs nieko ne-
pasakysi. Tinka pasakymas: Lietuvoj buvau, Lietuvos ne-
mačiau" (Į Laisvę 1961 Nr. 27).

Minčtas lankymosi Lietuvoje ir pareiškimų atvejis yra in-
dividualus reiškinys, ir būtų klaida jį visuotinti. Turizmo ir
turisto pareiškimų tikroji vertė priklauso nuo asmens. Tai pa-
demonstravo kitas pavyzdys — Rūta Lee Kilmonytė.

Generacijos. — Vytautas S. Vardys Žvirzdys, Lietu-
viškasis dialogas. Aidai 1956 Nr. 6. Analizčs išvadoje:

“Auga jaunimas, nuo vyresniosios kartos skirtingas ne
tik psichologija ir temperamentu, bet įsitikinimais ir kul-
tūra ... Juo toliau, juo asimiliacijos proceso nebandant
stabdyti — mažiau saitų bebus jaunimą pririšti prie lie-
tuviškosios bendruomenės".

398

Naujos generacijos veidą ryškina — Vytautas Vygantas,
Kartų bendravimo problema tremtyje, Į L. 1956 Nr. 11. Ričar-
das Bačkis, Taikiosios koegzistencijos periodas ir egzilų jau-
nimas, Į L. 1957 Nr. 10. Andrius Baltinis, Jaunimas dviejų
kultūrų kryžkelėje, Į L. 1957 Nr. 14. Kęstutis Skrupskelis,
Mano generacijos problemos. Į L. 1957 Nr. 14. Bronius Vaš-
kelis, Mūsų jaunimo perspektyvos mūsų pačių rankose. t. p.
Aidona Krikščiūnaitė, Jaunimas ir šeima: mano šeima — lie-
tuvybės pilis. t. p. Valdas Adamkavičius, Jaunimas visada bu-
vo pirmose kovų eilėse. t. p. Specialiai jaunimo ir politikos
reikalu: Algimantas Gečiauskas, Vytautas Kavolis, Tomas Re-
meikis. Į L. 1959 Nr. 18. Janina Radvilaitė lygina ameri-
kinį ir lietuvių jaunimą. Ateitis 1963 Nr. „ Jaunųjų libera-
lų galvosena — anketa, kurią atsakė A. Adamkavičius, J. Bi-
lėnas, V. Kavolis, S. Rekašius, J. Slavėnas, R. šilbajoris, J.
šmukštys, H. Žibas. Santarvė 1957 Nr. 3. Atskirų jaunimo or-
ganizacijų narių pareiškimai: Sigito Leimono, Vandos Gegevi-
čiūtės, Tomo Remeikio, Gyčio Dantos. Metmenys 1960. Adomo
Mickevičiaus ir Liūto Mockūno pasikalbėjimas su Lietuvos kom-
jaunimo sekretorium A. Česnavičium. Studentų Gairės 1960 Nr.
2-3.

Agentai. — Kaip sovietai infiltruoja agentus į Vakarų
lietuvių eiles, pasakojasi Pranas Jančauskas Į L. 1957 Nr. 13.
MGB verbuotas Maskvoje apmokytas, 1953 atsiųstas į Vaka-
rus su uždaviniais:

“Vaidinti taip, jog atrodytų, kad tikrai esu Lietuvos
patriotas".

“Sekti kiekvieną vakarietį lietuvį. Sužinoti jo būdą,
silpnybes, adresus ir t.t."

“Nustatyti, kokius asmenis galima būtų užverbuoti,
kad dirbtų Maskvos MGB reikalams".

“Sužinoti lietuviškųjų organizacijų pavadinimus, nu-
statyti jų paskirtis, sužinoti vadus, jų adresus ir tt."

“Aktyviai dalyvauti lietuviškose organizacijose, steng-
tis pasiekti to, kad būčiau paskirtas į organizacijų vado-
vybę ir vėliau apie viską praneščiau Maskvos MGB."

399

VII. DOKUMENTACIJA

Dokumentai iš Lietuvos okupacijos, sovietizacijos ir rezis-
tencijos laikų buvo paskelbti Nazi-Soviet Relations 1939-1941,
Department of State, 1948, Lietuvių Archyve, Brooklynas 1952,
Lithuanian Bulletin, Alto leidinys, Report of the Select Com-
mittee „.. visuose keturiuose tomuose. Tie dokumentai buvo
kartojami daugiau prieinamuose šiuo metu leidiniuose, knygose
ar žurnaluose. Orientacijai čia suminima, kokių dokumentų
juose galima rasti.

Lietuva, Lietuvos Laisvės Komiteto leidinys, 1954 Nr. 6:

1. Ribbentropo susitikimas su Stalinu ir Molotovu Krem-
liuje 1939.8.23, kur tarėsi dėl Baltijos kraštų. 2. Ribbentropo-
Molotovo slaptas papildomas protokolas 1939.8.23, kuriuo Lie-
tuva paliekama Vokietijos interesų sferai. 3. Ribbentropo-Mo-
lotovo slaptas papildomas protokolas 1939.9.28 — Lietuva per-
leista Sovietam, išskyrus vakarinę pietinę juostą. 4. Vokieti-
jos atstovo Maskvoje Schulenburgo telegrama Berlynui 1939.
10.4 apie Molotovo norą, kad Vilniaus perleidimas Lietuvai ir
ano vakarinio pietinio Lietuvos ruožo perleidimas Vokietijai
būtų Lietuvos pasirašytas su Rusija ir Vokietija tą pat die-
ną. 5. Berlyno telegrama Schulenburgui 1939.10.4, kad Molo-
tovo siūlymas nepriimtinas. 6. Molotovo pranešimas Schulen-
burgui 1939.10.9, kad sutartą Lietuvos ruožą Sovietai rezer-
vuoja Vokietijai. 7. Schulenburgo telegrama Berlynui 1940.6.19
apie Molotovo įspėjimą, kad Sovietų kariuomenė įžygiavo į Bal-
tijos valstybes; kad paskirti Dekanozovas, Višinskis ir Ždano-
vas “liaudies vyriausybėm" sudaryti. 8. Schulenburgo praneši-
mas Berlynui 1940.7.13, kad Stalinas nori gauti iš Vokietijos
Lietuvos ruožą ir siūlo repatrijuoti vokiečius. 9. Ribbentropo
telegrama Schulenburgui 1940.8.2 pasiteirauti, ką Sovietai duos
už Lietuvos ruožą. 10. Schulenburgo pranešimas Berlynui 1940.
8.13, kad Molotovas siūlo 3,860,000 aukso dolerių (pusę sumos,
kiek Amerika sumokėjo Rusijai už Aliaską). 11. Schulenbur-
go pranešimas 1940.0.11, kad Molotovas patenkintas Vokietijos
sutikimu derčtis dėl Lietuvos ruožo. 12. Schulenburgo ir Mo-
lotovo slaptas protokolas 1941.1.10, kuriuo Lietuvos ruožas per-

400

leidžiamas Sovietam už 7,500,000 dol., arba 31,500,000 reichs-
markių.

Lietuva 1956 Nr. 8:

13. Sovietų pirmas pramanytas kaltinimas Lietuvai 1940.
5.25. 14. Min. J. Urbšio atsakymas 1940.5.26 Sovietų atstovui
Pozdniakovui. 15. Lietuvos vyriausybės papildoma nota Sovie-
tų vyriausybei 1940.5.29. 17. Lietuvos vyriausybės informaci-
ja visuomenei apie Sovietų kaltinimus 1940.5.31. 18. Atstovo
Maskvoje dr. L. Natkevičiaus pranešimas min. Urbšiui apie min
pirm. A. Merkio pasikalbėjimą su Molotovu 1940.6.7. 19.L.Nat-
kevičiaus antras pranešimas apie Molotovo kaltinimus Lietu-
vai pasikalbėjime su min. Urbšiu 1940.6.8. 20. Trečias praneši-
mas apie Merkio, Urbšio pasikalbėjimą su Molotovu ir Posd-
niakovu 1940.6.11. 21. Ketvirtas pranešimas apie prez. A. Sme-
tonos laiško įteikimą Kalininui 1940.6.14. 22. Prezidento Sme-
tonos laiškas Kalininui. 28. Sovietų Sąjungos ultimatumas Lie-
tuvai 1940.6.14 dieną 11:50 val. vakaro. 24. Min. Urbšio te-

legrama iš Maskvos apie Sovietų kariuomenės veržimąsi į Lie-
tuvą 1940.6.15.

Lituanus 1962 Nr. 1-2. Selected Documentary Material on
the Lithuanian Rezistance Movement Against Totalitarianism
1940-1960:

1. NKVD memorandumas apie antisovietinę veiklą Lietu-
voje Nr. 2-1504 1941.4.14. 2. Gladkovo įsakymas Nr. 45 1941,
6.21 — pasiruošti deportacijom iš Lietuvos. 3. Lietuvos Akty-
vistų Fronto instrukcijos iš Berlyno kaip elgtis sukilimo me-
tu. 4. Sukilimo paskelbimas 1941.6.23. 5. LAF atsišaukimas
1941.6.24 saugoti turtą ir tvarką. 6. New York Times informa-
cija apie sukilimą Lietuvoje. 7. Laikinosios vyriausybės atsi-
šaukimas į tautą. 8. Pogrindžio spauda apie laikinosios vyriau-
sybės santykius su Vokietijos valdžia. 9. Lietuvos politinių par-
tijų ir kovos organizacijų deklaracija. 10. Vliko deklaracija
1944.2.16. 11. MVD paskelbtos amnestijos tekstas 1946.2.15, pa-
sirašytas Bartašiūno. 12. Pulk. Gr. Burlitskio liudijimas Kers-
teno komitete. 13. Rezistencijos raportas apie 1946 rinkimus
Lietuvoje. 14. Ištraukos iš Lietuvos katalikų laiško popiežiui
Pijui XJI 1947. 15. Lietuvos rezistencijos memorandumas J.

401

Tautom (BDPS prezidiumo). 16. Lietuvos stučentų laiškas apie
1956 metus.

Lietuvos rezistencijos dokumentinių pareiškimų paskelbta
J. Daumanto Partizanų prieduose: Lietuvos Respublikos Rymo
Katalikų laiškas šventajam "Tėvui Pijui XII Vatikane, Neži-
nomo lietuvio skundas broliams ir sesėms už tėvynės ribų.

Keturių laikotarpių dvasią ir programinius kiekvieno lai-
kotarpio siekimus konkrečiausiai išreiškia keturi žemiau skel-
biami pareiškimai ar ištraukos iš jų.

Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atsišaukimas į tautą

Nepriklausomos Lietuvos valstybė jau atstatyta. Raudono-
ji armija išbėgdama išsivežė ir savo sukurtos vadinamosios
tarybinės Lietuvos valdovus. Raudonosios Lietuvos istorija baig-
ta, ir jos puslapį užverčiam. Užverčiam kaip klaikų košma-
rišką sapną, nes tie vieneri metai ir aštuonios dienos suspė-
jo sugriauti ar apgriauti tai, kas geriausio mūsų darbo žmo-
nių buvo sukurta per dvidešimt metų. Suardė visą ūkininko
buitį, sugriovė mūsų darbininkų bei tarnautojų pusiausvyrą
tarp pajamų ir išlaidų. Išgrobė, išvežė įmonių įrengimus ar su-
naikino įmones, su tokiu vargu žmonių kurtas. Išvežė ar su-
kimšo į kalėjimus keliasdešimt tūkstančių mūsų tautos sūnų.
O likusius vertė aklais savo rusiškojo imperializmo ir bolše-
vikinio šovinizmo įrankiais.

Paskutinėmis dienomis atstatytosios nepriklausomybės fak-
tą teko dar apmokėti labai gausiomis mūsų nekaltų civilinių
gyventojų ir mūsų partizanų kraujo ir gyvybės aukomis.

šiandien sykiu su visa tauta mes lenkiam galvas prieš
šiuos didvyrius kankinius, nukankintus ar herojiškai kritusius
kovoje. Tėvynės vardu lenkiamės prieš jų didžiąją auką —-
auką del Tėvynės.

Su meile minim herojiškas pastangas tų lietuvių, kurie
susispietę į Aktyvistų Frontą, ruošė nepriklausomos Lietuvos
atstatymą.

Vokiečių žygis į Rytus įgalino mus paskelbti nepriklau-
somą Lietuvos valstybę. Jis sustiprino mumyse pasitikėjimą,

402

kad ir mažos tautos nežūsta, nors laikinai ir būtų paglemžtos.
Jis leido mums įsijungti vėl į Vakarų kultūros pasaulį.

Bendradarbiavimo tarp Didžiosios Vokietijos ir Lietuvos
konkrečioms formoms išryškčjus, bus sudaryta nuolatinė Lie-
tuvos Vyriausybė, ir prasidės naujai kuriamos atgimusios
valstybės darbas. Tai nebus toks darbas, kaip mūsų visų blogo
atminimo režime prieš 1940 m. birželio 15 d., negarbingai pa-
sibaigęs valstybės sulikvidavimu. Nebus ir toks, kaip tarybinėje
Lietuvoj prieš 1941 m. birželio 23 d., raudonojo režimo metu.

Naujos epochos, naujas gyvenimas, nauja kūryba. Valsty-
bės pastangos bus sutelktos pakelti gerovę ne vienos grupės
ar partijos, ne vieno žmogaus, bet tų visų Lietuvos žmonių,
kuriems nuoširdžiai rūpi lietuvių tauta. šie sunkūs metai ir
paskutinės dienos parodė, kas yra tautai ištikimi, kuo tauta
gali atsiremti vargo dienomis. Tai lietuviai ūkininkai, darbi-
ninkai, inteligentinis jaunimas. Kelti jų materialinę ir dvasi-
nę gerovę, kelti gerovę visos šitos tautos daugumos, įtraukti
juos į valstybės valdymą pagerbiant kiekvieno savarankišką
iniciatyvą, — tai reiškia tiesti tautos gyvenimui tikruosius
pagrindus.

Ir ne tarpusavio klasių kova mums reikalinga. Nereik
mums kovos tarp darbininko ir ūkininko, nes abudu yra tokie
pat darbininkai. Mes per maža esame tauta, kad galėtume vie-
ni kitus tarpusavio kovoj naikinti. Tegul tokią prabangą lei-
džia sau šimtamilijoninės valstybės, o mums brangus kiekvie-
nas lietuvis, be luomo ir pažiūrų skirtumo. Ir dėl to mūsų vie-
nas kelias — visų darbas, visų sutartinis darbas.

Darbas ne tam, kad darbininką eksploatuotų privatinis
kapitalistas ar valstybė. Pastaroji, kaip patyrėme iš žiaurios
praeities, darbininkui gali būti tokis pat išnaudotojas, kaip ir
privatinis kapitalistas, — ji ne tik šykštuoliškai išnaudoja
žmogų, bet tuo pačiu metu griauja visą gyvenimą.

Darbas tam, kad pagerėtų gyvenimas visų tų, kurie dir-
ba ūkyje, ar fabrike, ar kontoroje, ar mokslo meno srityje.
Darbas tam, kad pats dirbantysis žmogus ir valstybės piliečių
visuma pajustų, kad gyvenimas gerėja, o jei negerėja, tai
kad matytų, jog visi naštą kelia vienodai bendroje nepriklau-
s8omoje valstybėje ir planingai veržiasi į geresnes dienas.

403

Ir tikrai — būkime pasiruošę dar visko pakelti. Apiplėš-
ti likome — ir ūkininkas, ir darbininkas, ir tarnautojas. Ka-
ro našta visą pasaulį vis sunkiau slegia. Tačiau tapome lais-
vi. Ta viena mintis padės pakelti — turi padėti — visus ne-
priteklius. Ji turi paskatinti kiekvieną lietuvį, mylintį savo
kraštą, imtis kasdieninių pareigų su tokiu pasiryžimu, su to-
kiu nesireklamuojamu atsidėjimu, su kokiu šiomis dienomis
mūsų didvyriai ėjo mirti dėl tėvynės. Gyventi dėl tėvynės yra
taip pat herojizmas kaip ir mirti dėl jos.

Laikinoji Vyriausybė nieko nežada. Ji jaučia, kad ir be
tų pažadų tauta jos siekimus supranta ir pritaria. Tie gi sie-
kimai yra ne Laikinosios Vyriausybės sudaryti, o tik jos pa-
imami iš visų trijų milijonų širdžių ir jos formuojami — no-
rime būti nepriklausomi, pasiryžę aukotis ir viską atiduoti
Lietuvai.

Nepriklausomos Lietuvos
Laikinoji Vyriausybė

1941 m. birželio 25 d.

] lietuvių tautą

Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmas atsišau-
kimas, paskelbtas 1944.2.16.

“Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, pradėdamas
savo darbą, skelbia —

1. Lietuvių Tautos laisvė ir Lietuvos valstybės nepriklau-
somybė yra Tautos egzistencijos ir jos visokeriopos gerovės bū-
tinoji sąlyga.

2. Suvereninė Lietuvos valstybė nei dėl Tarybų Sąjungos,
nei dėl dabartinės Reicho okupacijos nčra išnykusi, tik suve-
reninių valstybės organų veikimas yra laikinai sutrukdytas.
1940 m. birželio 15 d. Tarybų Sąjungos okupacijos ir tos oku-
pacijos prievartoje padarytų kitų jėgos ir klastos aktų per-
trauktas Lietuvos suvereninių organų veikimas 1941 m. birže-
lio 23 d. Tautos sukilimo ir Laikinosios Vyriausybės veikimo
buvo laikinai atstatytas.

404

3. Lietuvą iš okupacijos išlaisvinus ir toliau veikia 1988:
m. Lietuvos Konstitucija, kol ji teisėtu keliu bus atitinkamai
pakeista.

4. Respublikos Vyriausybė, laikui atėjus, bus sudaryta Vy--
riausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete koaliciniu pagrindu
politinių grupių susitarimu.

5. Demokratinė Lietuvos valstybės santvarka bus suderin--
ta su plačiųjų tautos sluoksnių interesais ir bendromis po-
kario sąlygomis.

6. Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimų įstatymai bus.
reformuoti pagal demokratinius rinkimų principus.

7. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, vadovau--
damas Tautos kovoms ir darbams Lietuvai išlaisvinti, Lietu-
vos valstybės suvereninių organų veikimui atstatyti, demokra-
tinei Lietuvos santvarkai atkurti ir kraštui nuo bolševizmo ir“
kitų jo gyvenimą ardančių veiksnių apginti, vykdys kuo pla-
čiausią visuomenės koaliciją, lygins politinių grupių tarpu--
savio nesusipratimus.

8. Didžiai vertindamas tautinių karo pajėgų reikšmę kovo--
je dėl Lietuvos Išlaisvinimo, Komitetas visokeriopai rems Lie-
tuvos kariuomenės atkūrimą.

9. Komitetas palaikys glaudžius ryšius su Lietuvos pasiun--
tinybėmis ir konsulatais ir bendradarbiaus su užsienių, ypač
Amerikos, lietuviais ir su visomis tautų apsisprendimo laisvę-
ir Lietuvos nepriklausomybę pripažįstančiomis tautomis.

10. Kultūrinei ir ūkinei tautos pažangai paspartinti ir“
valstybės gyvenimui veikiau į normalų kelią grąžinti Komite-
tas rinks ir ruoš medžiagą išlaisvintos Lietuvos administraci-
jai, ūkiui, socialiniam gyvenimui, teisingumo ir švietimo dar--
bui tvarkyti.

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, skelbdamas
Lietuvių Tautai šią savo deklaraciją, kviečia visų politinių nu-
sistatymų geros valios lietuvius nusiteikti tarpusavio bendra--
darbiavimo ir vienybės dvasia nelygstamoje kovoje dėl Lietu-
vos.

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas'"
Vilnius, 1944 m. vasario 16 d.

405

Laisvės kovų sąjūdžio siekimai

“... Dabartinio laisvės kovų sąjūdžio neigiamon charakte-
ristikom dedamas tvirtinimas, esą, šiame sąjūdyje nesama inte-
lektualinių pajėgų, kurios sugebėtų tinkamai organizuoti, veik-
ti ir vadovauti. Savo laiku kelias į Vakarus buvo atviras ir
laisvas. Mūsų tautiečiai žinojo ir puikiai suprato, kad bolše-
vikinė furija, įsibrovusi į mūsų kraštą, tuoj pradės beatodai-
rines pjautynes ir galutinį “krašto valymą nuo liaudies prie-
šų"' — atseit, nuo visų padorių lietuvių. Tačiau daugumas lie-
tuvių perdaug mylėjo savo laukus, savo gimtuosius namus, kad
būtų ryžęsi juos palikti. Su savo gimtuoju kraštu juos siejo
toki dvasiniai saitai, kurie buvo stipresni už pavojų gyvybei
ar už bet kokius kitus išskaičiavimus.

"Tuo gali būti paaiškintas šiandieninis laisvės kovos sąjūdžio
narių herojiškumas: laisvės kovos sąjūdžio narys su granata
kišenėje veža slaptąją spaudą, laisvės kovos sąjūdžio narė lie-
tuvaitė ... tamsią, darganotą naktį neša slaptąją koresponden-
ciją, laisvės kovos sąjūdžio narys ..., apsuptas iš visų pusių
priešo, iššaudęs paskutinius šovinius, žūsta susisprogdinęs gra-
nata.

Laisvės kovos draugai, pasakykite, ar tai eina kalba apie
“kailio saugojimą"? ... Kiekvienas savaime supranta, kad da-
bartinėje kovoje gal mažiausiai yra galimybių “išsaugoti savo
kailį", tveriantis ginklo „..

Taip, ginklo kova yra aukščiausioji ir žiauriausioji tautos
laisvės kovos forma, tačiau tai nėra aukščiausioji kliauzulėš
paskiro tautos nario egzistencijai. Taigi naivu ir netikslu tvir-
tinti, kad asmeninių bėdų verčiami, kovoja laisvės kovos są-
jūdžio nariai ...

Laisvės kovos broliai, iki šiol veikusiam laisvės kovos są-
jūdžiui BDPS pasiūlytoji susivienijimo forma — sudaryti Gink-
luotąsias Jėgas, vadovaujamas VGPŠ, nėra priimtina, kaip ne-
„atitinkanti laisvės kovos sąjūdžio aspiracijų ... Išeitų, lyg no-
rima iš šiandieninio mūsų tautoje laisvės kovos sąjūdžio atim-
ti pirmaujančią visos tautos laisvės kovoje vietą ir nežymiai
atimti visa tai, ką sąjūdžio dalyviai pirko krauju, nepalaužia-
ma drąsa ir pasišventimu...

406

BDPS pasiūlytoji susivienijimo forma, įvelkanti mus į gry-
nai karinį drabužį, neapima visų tų aspiracijų, į kurias mes
turime teisę ir, pasakyčiau, pareigą ... Mes reiškiame kuklių
vilčių turėti tiesioginės įtakos tolimesniam mūsų krašto tvar-
kymuisi ... Mes šiuo reikalu nekeliame didelių iliuzijų ir iš.
anksto tam tikrų reikalavimų ar išimtinės padėties. Tai savo
laiku spręs pati tauta, tvarkydama savo reikalus demokra-
tiniais pagrindais.

šiandieninio laisvės kovos sąjūdžio eilėse įvairiausiuose
postuose yra daugumas tokių, kurie neturi jokio karinio pa-
tyrimo, kurie nepretenduoja, kai baigsis laisvės kovos reika-
las, įsijungti į karines... organizacijas. Jie šiandien yra pui-
kūs laisvės kovos sąjūdžio kovotojai ... Jie ryt norės grįžti
ten, iš kur atėjo. Tačiau, laisvės kovos broliai, jie nenorčtų
niekada izoliuotis nuo tų šūkių ir idealų, kuriuos šiandien
pasiryžę apginti, dėl kurių išėjo į žūtbūtinę kovą; jie nenorės
atsižadėti to, ką šis laikas įspaudė jų širdyse ir prote. Jie
ir ateityje norės būti kovotojai dėl laisvos demokratinės Lie-
tuvos, kurioje visiems be išimties jauku, šviesu ir gera būtų
gyventi, viešpatautų socialinis teisingumas, paremtas naujais
principais ir niekada daugiau nebūtų sūnų ir posūnių. Mes
trokštame, kad visa tai, ką yra geriausio išreiškusios mūsų
kovos sąjūdžio programos, būtų išreikšta bendrąja vieningu-
mo laisvės kovos sąjūdžio programa ir būtų kelrodžiu dabar
ir ateityje" (Iš Kęstučio apygardos vado Visvydo kalbos par-
tizanų suvažiavime 1947.1.12. Daumanto Partizanai. 242-45 p.)

Lietuvos vergijos dvidešimtmečiui

Kokia Vakaruose galima rezistencija Sovietam:

“Lietuvoje okupacinė administracija ir komunistų partija,
diriguojamos iš Maskvos, mini šią vasarą okupacijos dvide-
šimt metų sukaktį su džiūgavimu. Tas Maskvos džiūgavimas.
betgi yra pamuštas susirūpinimu. Susirūpinimą išduoda nuo-
lat skelbiama neapykanta tiems, kurie gresia padaryti Mask-
vos laimėjimą netikrą ir nepastovų.

407

Niekam okupacinė propaganda nelieja tiek neapykantos
kaip “buržuaziniams nacionalistams", tai yra tiems, kurie my-
li Lietuvą, negarbina Maskvos, neprisideda prie istorijos bei
gyvenimo klastojimo ir Lietuvos kolonizavimo.

Prieš jokią kitą idėją okupantas taip nesivaro kaip prieš
tautinę ir religinę. Jokio kito patrioto taip neniekina kaip
laisvės kovotoją, partizaną. Joks kitas Lietuvos gyventojas
taip nediskriminuojamas kaip kunigas.

Sovietinė neapykanta yra ženklas, kad okupantas, ilgų
metų teroru nužudęs šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, ne-
įstengia nužudyti laisvės idėjos. Idėjos, kuri kankinių krauju
nuskaidrinta, kaitina ir įkvepia gyvuosius trokšti — laisvės
asmeniui, laisvės tautai, laisvės gyvenimui, laisvės kūrybai.

Smurto sukakties minėjimu Maskva siekia Lietuvoje sustip,
rinti savo padčtį ir susilpninti laisvės idėją. Vietoj laisvės
siekia įpiršti jos priešybę pavergtojo lietuvio galvojimui, kad
pavergimą laikytų laisve, pavergėją — išlaisvintoju.

Į okupanto skelbiamą Lietuvos pavergimo džiūgavimą lais-
vasis lietuvis savo darbais skelbia Lietuvos laisvę ir tikčjimą.

Į okupanto laisvės kovotojų naikinimą laisvasis lietuvis
atsako sustiprintu dėmesiu laisvės kovotojams, partizanams;
parodo jų siekimus, žygius, aukas. Pačioje Lietuvoje ir Sibire
kilęs žuvusiųjų laisvės kovotcjų kultas laisvojo lietuvio palai-
komas ir plečiamas.

Į okupanto akciją prieš lietuvybę, į jo pastangas lietuvy-
bę pakeisti maskviniu nacionalizmu — laisvasis lietuvis atsako
savo gyvu tautiniu pareigingumu, sustiprintu patriotizmo švitė-
jimu savo gyvenimo eigoje.

Į okupanto neapykantą religijai ir bažnyčiai, į jo pastan-
gas religiją pakeisti sovietiniu ateizmu, bažnyčią — Kkompar-
tija, — laisvasis lietuvis atsako, religijos ir bažnyčios poveikį
pavergtųjų lietuvių atsparumui stiprindamas, atsako pastango-
mis išlaikyti išeivijos lietuviškųjų parapijų tautinį vaidmenį.

Į okupanto Lietuvos praeities ir dabarties vaizdo klasto-
jimus, į lietuvių ir kitų pavergtų tautų prieš Maskvos rasę
diskriminavimus, kaip tai darė į nagarbingą praeitį nuėjęs

408

Maskvos sąjungininkas hitlerinis nacizmas; į Maskvos reikala--
vimus dėkingumo už pavergimą ir baudžiavinės duoklės, —-
laisvasis lietuvis atsako, tuos klastojimo, diskriminavimo, plč-
šikavimo faktus registruodamas, kad būtų keliamas pasaulio.
sąžinės pasipriešinimas okupantui.

Į okupanto laisvųjų lietuvių veikėjų juodinimą, laisvųjų
lietuvių skaldymą, jų vaizdavimą praradus tautinį bei morali-
nį jausmą ir kūrybos pažangą — laisvasis lietuvis atsako,
stiprindamas tautinį solidarumą, asmeninių ir grupinių san-
tykių džentelmeniškumą, laisvosios kūrybos meninio lygio kš-
limą.

Į okupanto kaltinimus laisvųjų lietuvių bendravimu su
Amerikos "imperialistais" laisvasis lietuvis atsako padčka ir
pasididžiavimu, kad Amerika ir kiti laisvieji kraštai remia
sovietų pavergtų tautų kovą.

Laisvieji lietuviai, pagarbiai nusilenkdami pavergtųjų lie-
tuvių žygiams bei kančioms, jų aukos bei ištvermės herojiz-
mui, jų kūrybiniams laimėjimams, savo laisvu apsisprendimu
ryžtasi tiems tautiniams uždaviniams, kurie pavergtajam lietu-
viui neprieinami". (Iš Lietuvių Fronto Bičiulių Tarybos dekla-
racijos 1960 m. gegužės 29 d.).

409

VIETOJE UŽSKLANDOS

Paskutinį lapą užskleidžiant, galima pasisakyti, kad kny-
ga neturėjo pretenzijų būti istorija Lietuvos okupacijų laiko-
tarpio, trunkančio ilgiau nei visas paskutinis nepriklausomos
valstybės metas.

Knyga tesiekčš telkti dėmesį į to laikotarpio vieną aspek-
tą — į pasipriešinimą okupacijai. Pasipriešinimą ji laikė žy-
miausiu tautos gyvųjų jėgų prasiveržimu. Kiekvienu metu ki-
tais pavidalais ir kita įtampa jis rodėsi, bet visais atvejais
siekč to paties — save pareikšti.

Okupacinių režimų ir pasipriešinimo faktai yra surankio-
ti iš spaudoje paskelbtų, iš dalyvių dar nepaskelbtų liudiji-
mų. Tokiu būdu knyga nčra vieno autoriaus padaras. Kaip
pasipriešinimas buvo daugelio žymesnių, mažiau žymių ar visai
bevardžių veikėjų padaras, taip ir šios pasipriešinimo istori-
jos autoriais tektų laikyti visus tuos faktų dėstytojus, kurių
pavardės knygos puslapiuose yra suminčtos. Jų gausus skai-
čius. Tas, kuriam teko jų “plytas" sudėlioti į knygos pastatą,
jaučia visiem jiem, pradedant nuo A. ir baigiant Ž., dėkingu-
mą už tylų bendradarbiavimą.

Buvo mėginta ties kontraversiniais klausimais pateikti ir
kontrastuojančius sprendimus bei argumentus. Norčta: tegul
buvęs minčių įvairumas bus dokumentuotas ir pasipriešinimo
vaizde. Be abejo, svetimų minčių mozaikoje įsipina ir auto-

410

riaus - redaktoriaus individualybė. Tai neišvengiama ir paga-
liau nevengtina, nes ir jis yra vienas iš to laikotarpio jau-
tusių, galvojusių, veikusių.

Pasipriešinimo — rezistencijos knyga negalėjo būti nei vi-
siškai pilna, nei visiškai tikra istorija. Faktus, paimtus iš
spaudos, esamom sąlygom sunku patikrinti. O ir pogrindinio
laikotarpio spaudoje faktai ne visada garantuotai tiksliai yra
atpasakoti. Tad į šią knygą autorius linkęs žiūrėti kaip į
“juodraštį", kuriuo naudojantis būtų parašoma ir tikresnė ir
pilnesnė rezistencijos istorija “kolektyviniu būdu; tai reiškia
faktų dalyviam patikrinant jiem pažįstamus faktus ir iškeliant
naujus nepastebėtus, kaip jau buvo šiek tiek pasireiškę lei-
džiant šios knygos dalį Darbininko atkarpoje.

Knyga susidurs su dvejopu skaitytoju. Vienam, kuris nė-
ra matęs nepriklausomos Lietuvos, čia duodamas pasiprieši-
nimo vaizdas bus “naujas". Kitam, kuris pats yra pergyvenęs
okupacinius laikus, galės rodytis — “nieko naujo". Tačiau, sen.
Kenneth B. Keatingo taikliu pasakymu Vasario 16 keturiasde-
šimt šeštąsias sukaktis švenčiant, 46 metų amžiaus lietuvis yra
didesnę savo gyvenimo dalį augęs be Lietuvos. Po tokios per-
traukos norinčiam išlaikyti dvasinį ryšį su tauta nepakanka
vienos atminties; jam gali praversti tos praeities faktai, su-
telkti vienoje vietoje.

Autorius jausis atlikęs bent šiokią tokią ryšininko parei-
gą, jei ši knyga pajėgs būti ryšiu tarp laisvojo skaitytojo ir
gyvosios Lietuvos.

N. E. S.

1964 Adventuose

411

„„Kalbėti apie laisvės viltis šiandien yra savęs ap-
gaudinėjimas, nes tos viltys daros vis miglotesnės; laisvės
galimybė vis toliau nustumiama. Šiuo krašto vyriausybės detante
politika vis tvirčiau palieka pavergtus kraštus pavergėjo malo-
nei. Tegalima būtų kalbėti.' kaip nelaisvėje elgtis. kad
neužtrokštum ir neuždustum, ir kaip elgtis, kad didieji slibinai
fiziškai nesunaikintų, pirma chloroformavę apgaulingais paža-
dais". (Iš vieno laiško 1971.XII.23)

Juozo Brazaičio, N. E. Sūduvio slapyvardžiu. knygos Vienų vieni. 1964.
aplankas. pieštas Pauliaus Jurkaus.

k “

' a ( avis Ją š „1 V i
N. M vs 2 EVS p a EN
SNORO

SIANTAS J N

REZISTENCIJA

GYVENTI PER MIRTĮ

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad
priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos
laisvei. Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip
šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos
vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai — šimtai ir tūkstančiai —
savu noru ryžtasi mirti, kad tik svetimiesiems nevergautų.
Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą
gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas, bet ir graudus. Graudu su kritu-
siais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams ir artimie-
siems; graudu ir laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir ka-
riams — vienas nusiraminimas — partizanai kovojo ir žuvo
didvyriškai, kaip kovoja narsiųjų pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms ir artimiesiems tėvynės vardu dėko-
jame, kad išaugino ir atidavė tėvynei tai, ką jie turėjo bran-
giausia. Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos
gyvenimo pažangai buvo reikalingi; neteko idealingiausių
žmonių.

Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių

417

šioms dienoms ir ateičiai. Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip
tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje
pavers jų kapus gausiai lankoma vieta. Tylos ir ramybės.

Tos ramybės, kurioje telkėsi ir bręsta nauja dvasios
energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti. Skyrium ar
būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime
dirbti, o jei reikės ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojos:.
būtent. vėl Lietuvos laisvei.

1941

418

PRIEŠ TAUTOS VALIĄ

PASKUTINIS LIETUVOS LAIKINOSIOS
VYRIAUSYBĖS POSĖDIS

Laikinosios vyriausybės atsiradimas yra susijęs su Lietu-
vių aktyvistų fronto veikla. Frontas, dirbdamas nuolatiniame
kontakte su Berlyne veikusiais aktyvistais, jų štabu ir savo
vadu pulk. Škirpa, kurio veiklai vokiečių karinės ir politinės
žinybos rodė palankų nusistatymą, bolševikų okupacijos
metu Lietuvoje paruošė ir slapta suorganizavo lietuvių su-
kilimą. Sukilimas buvo intensyviai planuojamas tam mo-
mentui, kada, karui kilus, vokiečių kariuomenė ims žygiuoti
prieš bolševikus. Pagal numatytą planą jau pačiomis pirmo-
siomis karo dienomis buvo pradėtos aktyvistų bei partizanų
kovos su rusais; sukilę Lietuvos korpuso daliniai (VI.22) sėk-
mingai savo ginklus nukreipė prieš rusiškai-bolševikišką savo
vadovybę, o Kaune jau birželio 23 d. 9 val. 30 min. ryto
Aktyvistų frontas, visos tautos priešakyje stovėdamas, pasi-
ryžęs atstatyti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą ir akcentuo-
damas draugiškus ryšius su Vokietija, paskelbė Laikinąją
Lietuvos vyriausybę. Taigi Laikinoji Lietuvos vyriausybė gimė
revoliuciniu būdu kaip karo ir lietuvių tautos sukilimo rezul-

419

tatas. Gaudama mandatą iš sukilusių lietuvių karių, parti-
zanų-šaulių ir Aktyvistų fronto, kuriame buvo susibūrusios
arba jo vadovaujamos visų grupių ir srovių veikliosios
pajėgos, kovojančios prieš bolševikus, Laikinoji Lietuvos
vyriausybė pirmiausia tęsė krašto vadavimo darbą. Jau
pirmajame Ministerių kabineto posėdyje buvo įsteigta
Lietuvos Ginkluotų pajėgų vadovybė. Ji dėjo pastangų už-
megzti artimą kontaktą su vokiečių kariuomenės daliniais,
kad energingai išvalytų kraštą.nuo daug kur Lietuvoje siau-
čiančių žiaurių bolševikų gaujų, vietomis iki pat paskutinių
dienų.

Dėl karo neturėdama jokio ryšio su Aktyvistų fronto
pastatytu ministeriu pirmininku pulk. Škirpa, kurio atvyks-
tant buvo labai laukiama nuo pat pirmųjų Laikinosios Lietu-
vos vyriausybės veikimo dienų Kaune, ir nebūdama pakan-
kamai informuota apie jo galimus susitarimus su
Auswaertiges Amt Lietuvos likimo klausimu, Laikinoji
Lietuvos vyriausybė pati ėmėsi pastangų užmegzti betarpiš-
kus ryšius su atitinkamomis į Kauną atvykusiomis vokiečių
karinėmis įstaigomis. Jau birželio 25 d. rytą vyriausybės
atstovai prisistatė ką tik į Kauną atvykusiam Kauno karo
lauko komendantui Pohl aptarti įvairių aktualių reikalų, kurie
galėjo dominti ir vyriausybę, ir vokiečių komendantą. Bet
vokiečių karo komendantui įsakmiai pabrėžus, kad jis tegalįs
kalbėtis su miesto burmistru, nes Lietuvos vyriausybės klau-
simas jo neliečiąs ir tam jis neturįs įgaliojimų, — apsiribota
paprastu pasiinformavimu. Generolas Pohl taip pat nesu-
tiko, kad atvykusioji Kaunan vokiečių kariuomenė būtų Lai-
kinosios Lietuvos vyriausybės vardu pasveikinta. Nuo šito
momento jau buvo galima konstatuoti, kad vokiečių karinė
vadovybė, matyti, turėdama atitinkamų instrukcijų, Laiki-
nosios Lietuvos vyriausybės formaliai nepripažino, į ją forma-
liai nesikreipė, žinoma, neieškojo kontakto. Tuo tarpu Laiki-
noji vyriausybė stengėsi su generolu Pohl išsiaiškinti įvairius

420

vyriausybei rūpimus klausimus, ir nors vokiečių karo komen-
dantas vis atsisakinėdavo su vyriausybės atstovais oficialiai
kalbėti, bet praktiškai iškeltus pageidavimus, ypač maitinimo
ir policijos tvarkymo srityje, priimdavo dėmesin. Tokiu būdu
keliais atvejais VI.27-28 vyriausybė bandė aptarti su generolu
Poh! ir tokius klausimus, kaip valiuta, partizanų organi-
zavimas, skundai dėl turto ėmimo iš sandėlių ir t.t. Vokiečių
aukščiausioms karinėms įstaigoms Kaune buvo įteikta eilė
pro memorijų. Prašyta paleisti internuotus lietuvių karius;
prašyta leisti organizuoti tautinį korpusą, kuris dalyvautų
žygyje prieš bolševizmą; prašyta sustiprinti krašte bolševikų
valymo akciją. Prašyta leisti naudotis vyriausybei susi-
siekimo priemonėmis ir telefonu su provincija ir t.t. Bet tik
nedidelė dalis prašymų tebuvo tenkinta. Tuo tarpu sunkumų
buvo daroma vis daugiau. Pvz., dalis buvusiojo korpuso
karių buvo išvežti kaip karo belaisviai, dalis paleista ato-
stogų, o kita dalis Vilniuje paversta paprasta policija, nero-
dant nei mažiausio noro leisti susiorganizuoti tautiniam lietu-
vių korpusui, nors iš jų paimta buvo raštu sutikimas
dalyvauti žygyje prieš bolševizmą. Susisiekimo priemonių
atžvilgiu vyriausybė ne tik negavo jokių lengvatų, bet priešin-
gai — liepos mėnesio antroje pusėje jai buvo atimtos visos
auto mašinos. Tarnybinėm pareigom atlikti vyriausybė nebe-
teko paprasčiausių priemonių.

Bet ir neturėdama nei pašto, nei telefono ryšio, Laikinoji
Lietuvos vyriausybė nenutraukė sunkaus krašto atstatymo
darbo. Palyginti, labai trumpu laiku buvo atstatytos prieš
1940.VI.15 d. buvęs administracijos aparatas (apskričių,
miestų ir valsčių savivaldybės); suorganizuota policija; išleis-
ta visa eilė įstatymų, kuriais naikinama bolševikų okupacijos
metu įnešti pakeitimai bei įstatymai. Pvz., ministerių kabi-
nete buvo priimti miestų namų ir žemės sklypų denacionali-
zacijos įstatymas, prekybos ir viešojo maitinimo įmonių dena-
cionalizacijos įstatymas, pramonės įmonių denacionalizacijos

421

įstatymas, įstatymas žemės valdymui tvarkyti, teismų san-
tvarkos įstatymo pakeitimas, Universiteto ir kitų mokyklų
įstatymai ir t.t.

Šis vyriausybės veikimas buvo visai supančiotas dar ir
tuo būdu, kad savo pagrindinių potvarkių ar įstatymų jis ne-
galėjo paskelbti nei spaudoje, nei per radiją, kuris jau nuo
25.VI, buvo vokiečių žinioje. Taip pat vokiečių lauko ko-
mendantūros esanti vokiečių karinės cenzūros žinyba nuo
pirmųjų savo veikimo dienų neleido skelbti, kas tik galėjo tu-
rėti ryšį su vyriausybės vardu. Tik elementariai multiplikuo-
jama, privačiu būdu per atvykstančius iš provincijos Žmones
tegalėjo Laikinoji Lietuvos vyriausybė silpnai informuoti kraš-
tą apie savo darbus. Apskritai, nuo visuomenės vyriausybė
buvo atskirta, ji neturėjo priemonių apie save formuoti
opinijos.

Vokiečių karinės žinybos ir toliau oficialiai stengdavosi
ianoruoti ir sąmoningai apeiti Laikinąją Lietuvos vyriausybę,
nors iš to bendradarbiavimo, kaip ne kartą atskirom pro-
grom vokiečių žinyboms buvo pareikšta, vokiečiams ūkiniu
atžvilgiu būtų buvę tik naudos. Tiesa, į įvairias ministerijas su
įvairiais pageidavimais, reikalavimais atvykdavo įvairių sričių
vokiečių kariški valdininkai, kurių norus visaip buvo stengia-
masi šimtu procentų patenkinti. Liepos pradžioje atvykusi
ūkinė vadovybė (Wirtschaftskommando) sistemingai domė-
josi, kiek jai buvo naudinga, atskirų ministerijų nurodymais,
jų patarnavimais ir pagalba. Tas pats pasakytina apie
generolo Rocgues štabo VII jį skyrių (Kriegsverwaltung),
kurio vadovybė visų sričių ministerius VII.10-11 d. buvo pas
save paeiliui atsikvietusi susipažinti su jų darbu. Šitokiu bū-
du faktiškai užmezgus santykius, oficialus kontaktas su
vyriausybe vis dėlto buvo sąmoningai vengiamas, nežiūrint ir
toliau jos dėtų pastangų. Priešingai, vyriausybė jau birželio
paskutinėm dienom buvo gavusi patirti, kad net ministeriui
pirmininkui pulk. Škirpai, kuris buvo organizavęs Aktyvistų

422

frontą ne be Vokietijos tam tikrų įstaigų pritarimo, Berlyne
buvo uždėtas naminis areštas. Veltui liepos mėn. pusėje Kau-
ne veikiąs aktyvistų štabas per gen. Rocgues bandė prašyti
leisti pulk. Škirpai grįžti į Lietuvą. Tas raštas, kuriame kartu
Fuehreriui buvo dėkojama už išsilaisvinimą, paliko be jokio
atgarsio. Taip pat ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės
užsienio reikalų ministeriui R. Skipičiui iš Berlyno nebuvo
leista atvažiuoti Lietuvon.

Tokiu būdu Laikinoji Lietuvos vyriausybė visą laiką ne-
galėjo nei su vokiečių atitinkamomis žinybomis palaikyti
oficialius santykius, nei susisiekti su Berlyne atkirstais vyriau-
sybės nariais. Šitaip vyriausybė gyveno nežinios laiką.

Šiek tiek informacijų rados ir į naują santykių su Vo-
kietija faze įeita, Berlyno vokiečių specialiu lėktuvu VI.28 d.
parvykus gen. Raštikiui.

Iš tų informacijų, kurias gavo privačiuose pokalbiuose
VI.30-VII.1 gen. Raštikis su pas jį iš Berlyno siųstu politiniais
reikalais Vidaus reikalų ministerijos valdininku dr. Greffe ir iš
mano ir dr. Z. Ivinskio vėliau (VII.12) įvykusio pasikalbėjimo
su dr. Kleist, kuris dirba politiniame p. von Ribbentropo
biure, aiškėjo bendras vokiečių nusistatymas Lietuvos
atžvilgiu. Liepos 1 d. pokalbyje dr. Greffe gen. Raštikiui aiš-
kiai pareiškė, kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė esanti su-
daryta be vokiečių žinios. Šitokia savo forma nors prieš
atskirus asmenis ir nieko neturima, ji esanti vokiečiams
nepriimtina. Dabartinė Laikinoji Lietuvos vyriausybė turinti
pati persiformuoti į tautinį komitetą ar tarybą prie karinės
vokiečių valdžios. Pabrėždamas, kad vokiečiai turį pakan-
kamai priemonių Laikinajai Lietuvos vyriausybei likviduoti,
bet kartu akcentuodamas, kad jie nenorį konflikto su lie-
tuviais, dr. Greffe patarė tuoj patiems persiformuoti į tokį komi-
tetą ar tarybą. Tai siūlė dr. Greffe įvykdyti ligi VII.1 vakaro ir
primygtinai tai, ką vėliau atskiriems vyriausybės nariams iš
vokiečių pareigūnų dar dažnai teko girdėti, būtent, kad iki ka-

423

ro pabaigos, kuris vokiečiams stato tokius sunkius ir didelius
uždavinius, negalįs būti išspręstas Lietuvos likimas, nors,
kartais pabrėžiama, kad jis būsiąs sutvarkytas lietuviams pri-
imtina prasme. Dr. Greffes išvedžiojimams artimas mintis
VII.12 pareiškė man ir prof. Ivinškiui dr. Kleist, pridėdamas tik,
kad Laikinoji Lietuvos vyriausybė kol kas galinti dirbti savo dar-
bą, kurio naudingumas vokiečiams buvo aiškus. Tik kreipda-
masi į vokiečių žinybas, Laikinoji Lietuvos vyriausybė neturinti
vartoti ,„Ministerių ir ministerijų“ titulų. Bet Laikinoji Lietuvos
vyriausybė jautė, kad Aktyvistų fronto ir sukilusios tautos jai
yra pavesta išlaikyti nepriklausomybę, kuriai iškovoti patrio-
tiškiausia visuomenės dalis sudėjusi tiek daug aukų. Vyriausy-
bė buvo įsitikinusi, kad ji neturi teisės tos nepriklausomybės
atsisakyti, neišduodama tautos ir valstybės interesų. Todėl ji
negalėjo eiti jai per privačius pokalbius sugestijuojamu keliu, t.y.
transformuotis į vokiečių karinės valdžios pagelbinį komitetą
ar tarybą. Atsiklaususi visuomenės atstovų, gavusi jos prita-
rimą savo nusistatymui ir jos neabejotinai pozityvaus nusista-
tymo stiprinama, vyriausybė pasiliko toliau savo poste ir su
savo nusistatymais.

Dr. Greffe išvyko į Berlyną. Taip baigėsi privatūs pasikal-
bėjimai dėl vyriausybės ir jos tolimesnio likimo.

Nesulaukdama iš Berlyno parvykstančio dr. Greffe ar
kito pareigūno ir negaudama tiesioginių informacijų apie
Reicho nusistatymą Lietuvos atžvilgiu, Laikinoji vyriausybė
nusprendė pati siųsti delegaciją į Berlyną išsiaiškinti. Bet
pastarąjį žygį jau sutrukdė viduje suorganizuoti sunkumai
— nesutarimai tarp Lietuvių Aktyvistų fronto ir Geležinio
vilko, kurie iš viso suardė vyriausybės tos rūšies planus. Nuo
liepos pirmųjų dienų prasidėjo nesutarimai, posėdžiai, aiš-
kinimasis su voldemarininkais, kurie iškėlė reikalavimus
likviduoti Aktyvistų frontą, įkuriant naują politinę nacio-
nalistinę organizaciją. Nebūdama priešinga tokios organi-
zacijos įkūrimui ir stengdamosi eilę Voldemaro linijos šali-

424

ninkų įtraukti į pozityvų kūrybinį darbą, vyriausybė negalėjo
surasti bendros formulės, kuri galėtų abi puses patenkinti, juo
labiau, kai voldemarininkų reikalavimai, be įtakos, kaip pareiš-
kė iš šalies, vis didėjo, o priimti ar sutarti pasiūlymai būdavo
vėliau vis atmetami ar pakeičiami. Liepos 23-24 naktį voldema-
rininkai jėga į savo rankas paėmė Kauno komendantūrą, ba-
talioną ir lietuvių policiją. Buv. Lietuvos armijos majoras Pyra-
gius, dabar veikiąs prie vokiečių dalinių, naktį telefonu
reikalavo iš generolo Raštikio įsakymo jam perduoti ko-
mendantūrą. O kai gen. Raštikis atsisakė tai padaryti, p. Pyra-
gius, be kitko, pareiškė „savo ir savo vienminčių grupės vardu,
kad pavartosiąs jėgą, nes veikiąs su vokiečių karinės vadovy-
bės pritarimu ir Sicherheitspolizei žinia". Nors gen. Raštikiui
apie tai ;paklausus gen. Pohl, pastarasis atsakė, kad vokiečių
karinė vyriausybė Kaune apie tuos įvykius nieko nežinojo, nors
jis komendantui Bobeliui uždraudė formaliai perduoti parei-
gas, tačiau kitos vokiečių įstaigos skaitėsi su nakties įvykių
pastatytu nauju komendantu ir pripažino susidariusį faktą. Ši-
tokiu būdu Laikinosios vyriausybės padėtis buvo sunkinama,
norint atstatyti normalinę padėtį, toliau Mėginant suderinti
„Geležinio vilko" ir Aktyvistų fronto veiklą ir žmones.
Vyriausybei teko sutikti sunkumų ne tik visuomenę
konsoliduojant, bet ir jungiant atskirus Lietuvos regionus
centralizuotam valstybiniam gyvenimui. Ypačiai daug kliūčių
buvo vyriausybei santykiauti su Vilnium ir jo sritimis.
Būdamas kitoje armijos veikimo srityje ir gaudamas Vilniaus
karo komendanto aiškius nurodymus neklausyti Kaune rezi-
duojančios Laikinosios Lietuvos vyriausybės įsakymų, VIl-
niaus Laikinasis komitetas negalėjo sudaryti su vyriausybe
tvirtų ryšių. Kai, pvz., komiteto pirmininkas prof. St. Žakevi-
čius pareiškė norą atvažiuoti į Kauną pasitarti ir surinkti savo
aparatui labai trūkstamų žmonių, gavo jis 1941.VIL11 iš
Sicherungasdivision 403 Kriegsabteilungs šefo negiamą atsa-
kymą, kuriame, be kitko, buvo pasakyta, kad tokia kelionė

425

pasitarti su Lietuvos vyriausybe galinti įnešti dar daugiau
nedarnumo vokiečių žinyboms, „kurioms pradžioje tikrai per
daug skubotas valstybių fabrikavimas dar skamba ausyse“
(„„denen die anfaengliche, recht uebereilige Staatenfabrika-
tion noch im Ohre klinat“). Norėdama palaikyti su Vilniaus
komitetu glaudų kontaktą, vyriausybė kelis kartus siuntė
savo atstovus į Vilnių ištirti ten gana mums nepalankiai susi-
darančius lietuvių ir lenkų santykius, prie kurių atsiradimo
buvo prisidėjusios vokiečių žinybos. Vilniun buvo perduoti
vyriausybės nurodymai, informuojamasi, tačiau dėl trukdy-
mų iš vokiečių pusės glaudžių ryšių negalėjo būti. Buvo tuo
klausimu įteiktas Denkschriftas gen. V. Roppo įstaigai, tačiau
apčiuopiamų rezultatų nesusilaukta.

Nežiūrint nė iš vietos negerėjančių susisiekimo bei pašto
ir telefono ryšio reikalų, vyriausybė ieškojo kontakto su
provincija, tam panaudodama visas galimas priemones. Tik
santykiai su vokiečių oficialinėm sferom liko ir toliau neišaiš-
kinti ir nenustatyti. Atskiros žinybos ir ministerijos darė
viską, ką tik galėjo, tenkindamos vokiečių ekonominius
reikalavimus, kęsdamos sauvaliavimus, toleruodamos netei-
sėtumus ir t.t. Nuo liepos mėn. pusės ryškėjo naujos ten-
dencijos ne tik pasinaudoti Lietuvos įstaigų patarnavimais,
bet pačias įstaigas jau perimti į savo žinią. Liepos 10 atitinka-
(sovchozai). Tokios pat pastangos buvo matyti ir miškų
srityje, kurie VII.10 buvo perimti vokiečių žinion. Tokios
tendencijos rodė, kad Laikinajai vyriausybei nenorima palikti
tvarkyti Lietuvos ūkio. Jos potvarkiai sustabdomi.

Nuo VII.25 formaliai pradėjo veikti Zivilverwaltungas.
VII.28 keturių ministerijų atstovai buvo pakviesti naujai atvy-
kusios vokiečių civilinės valdžios Kauno apygardos komisa-
ro Oberfuehrerio Lentzen, kurio pareiškimai nieko aiškaus
taip pat neįnešė.

Pagaliau liepos 30 buvo paskelbti Reichskomisaro fuer

426

Ostland ir Generalkomisaro Lietuvai liepos 28 atsišaukimai,
kurie atėmė iš vyriausybės bet kurias sąlygas tvarkyti kraštą,
neigė Lietuvos vyriausybės ir pačios nepriklausomos
Lietuvos egzistavimą. Naujai išleistieji civ. valdžios įsakymai,
įstaigų užėmimai be atitinkamų organų žinios, pagaliau pačios
L. vyriausybės pašalinimas iš jos patalpų (VIII.4) sudarė Laiki-
najai Lietuvos vyriausybei nebeįmanomas darbo sąlygas.

1941 rugpjūčio 5, Lietuvos Generalkomisarui pakvietus,
įvyko pirmutinis su Generalkomisaru pasimatymas, kuris
oficialiai pareiškė ministerių kabinetui, kad vyriausybė negali
egzistuoti ir visą valdžią Lietuvoje į savo rankas ima General-
komisaras ir pats sau skiria generaltarėjus.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė, turėdama galvoje Reicho
Komisaro Rytų Kraštui ir Generalkomisaro Lietuvai liepos 28
atsišaukimus į lietuvius ir Generalkomisaro rugpjūčio 5
oficialų pareiškimą Lietuvos vyriausybei, kad Didžiojo Vokie-
tijos Reicho vyriausybė dėl vykstančio karo sąlygų perimanti
visą civilinę administraciją Lietuvoje ir kad Lietuvos vyriausy-
bė laikoma nuo šiol nustojusi veikti, nutaria šių faktų akivaiz-
doje laikyti vyriausybės veikimą sustabdytą prieš jos valią.

Kaunas, 1941 rugp. 9 d.

LAIŠKAS DR. VON RENTELNUI

Ekscelencija,

Tik 1941 rugpjūčio 7 popiet gavome tekstą Jūsų kalbos,
pasakytos Laikinosios vyriausybės nariams, kuriuos Jūs tei-
kėtės priimti 1941 rugpjūčio 5 audiencijoje.

427

Ryšium su tuo Ekscelencijos kalbos mums atsiųstu
tekstu turiu garbės atkreipti Jūsų dėmesį į tos kalbos antraš-
te, kuri netiksliai nusako faktinę padėtį, nes audiencijos
Ekscelenciją buvo prašę ne generaliniai tarėjai, bet Lietuvos
Laikinosios Vyriausybės atstovai.

Turiu garbės taip pat pranešti, kad Laikinoji Vyriausybė,
priimdama dėmesin Ekscelencijos pareiškimą, kad mūsų kaip
ministerių darbas turi būti laikomas baigtas, savo paskutinia-
me posėdyje tą pat dieną konstatavo, kad Lietuvos vidaus
gyvenimą perėmus tvarkyti vokiečių civilinei administracijai,
Laikinosios Vyriausybės veikimas iš tikrųjų toliau daros
nebegalimas ir prieš jos valią sustabdomas.

Aš asmeniškai labai dėkoju Ekscelencijai už man reiš-
kiamą pasitikėjimą būti Tamstos generaliniu tarėju. Tačiau,
kaip ir kiti daugumas Laikinosios vyriausybės narių, iš šešių
savaičių praktikos matėm, kad sugriautą Lietuvą atstatant
taip, kad ji būtų naudingiausia ir Vokietijos žygiui prieš bolše-
vizmą remti, mes galim tinkamiausiai pasitarnauti tik Lietuvai
esant nepriklausomai valstybei. Kai Didžiojo Reicho vadovy-
bė nerado galima tuo tarpu tos nepriklausomybės pripažinti,
aš nematau, kad tarėjo pareigose būtų galima sulaukti iš tau-
tos tokio milžiniško pritarimo, su kokiu buvo sutikta
nepriklausomos valstybės vyriausybė ir tos vyriausybės pa-
skelbtas aktyvus bendradarbiavimas su Didžiąja Vokietija.
Dėl to aš negaliu prisiimti tų atsakingų prieš Ekscelenciją
pareigų.

Pranešdamas apie tai Ekscelencijai, liekuosi ir t.t.

J. Ambrazevičius
buv. Lietuvos le. Ministerio Pirmininko p.

Jo Ekscelencijai

Ponui Dr. von Renteln,
Generaliniam Komisarui Lietuvoje.

428

J'ACCUSE!

VOKIEČIŲ OKUPACIJOS APŽVALGA

— Lietuviai? Jokių reikalų! Eikit sau pas vokiečius, —
pareiškė DP kapitonas lietuvių tremtinių atstovui. Pamatęs
lietuvį nustebusį, kietai pridūrė: — Taip, pas vokiečius. Su
vokiečiais surišot savo likimą, dabar su jais likimu ir
dalinkitės.

— Šitaip? — tepratarė lietuvis, nustebintas nelauktais
priekaištais ir nesusivokdamas, kas trumpai į juos beatsakyti.
— Jei leisit dar paklausti: kaip tai savo likimą surišom?

— Yes, norit aiškiau? Gerai. Jūs esat hitlerininkai,
nacius rėmėt, su jais prieš aliantus kariavot, nacizmą skelbėt
ir vykdėt, nuo aliantų pas nacius atbėgot... Tai dabar į juos ir
kreipkitės...

— Aha, suprantu jau. Tamsta mus sodini į kaltinamųjų
suolą su naciais ir kriminalistais ir kaltini... Rodos, leidžiama
gintis ir didiesiems kaltininkams Niurnberge. Ar tamsta man
leisi? Pone kapitone, tamsta sakai, mes surišom savo, t.y.
lietuvių tautos, likimą su vokiečiais. Ne, mes savo likimo
nesurišom, bet tamsta vis dėlto kalbi dalį tiesos: lietuvių
likimas tikrai su vokiečiais susijęs.

429

Tradicinis priešingumas tarp lietuvių
ir vokiečių imperializmo

Priešingumas susijęs ne tik su nacine, ne tik su demok-
ratine, kaizerine Vokietija, bet ir su vokiečių pirmatakais,
būtent su kryžiuočių ordinu, kuris 13 amžiaus pirmoje pusėje
atsikraustė lietuviams į kaimynus. Su juo mūsų protėviai
santykiavo kardais. Tik jėgos nebuvo lygios: lietuvių giminės
gynėsi vienos sau nuo kryžiuočių Drang nach Osten, o kry-
žiuočiams talkino riteriai iš Ispanijos, Prancūzijos, Anglijos,
visos Europos. Su jų atsiradimu susietas lietuvių giminės
prūsų likimas — jie buvo išžudyti, pavergti, o jų žemes apsė-
do riteriai. Tik prūsų senasis vardas teko pavergėjams.

Tas pats likimas būtų ištikęs kitas lietuvių gimines, jei ne
lietuvių kunigaikštis Vytautas Didysis. Drauge su lenkais jis
suorganizavo vienas iš didingiausių ano meto Europoje kau-
tynes (Tannenberą 1410). Po jų ordinas nebeatsigavo. Jeigu
ne tas smūgis, ordinas būtų apveikęs lietuvių gimines,
laimėjęs Baltijos pakraščio juostą, per Lietuvą susijungęs su
Livonijos ordinu ir būtų sukūręs jūrų pajėgą su Ryga, Talinu,
vos ne iki dabartinio Leningrado. Jeigu taip neįvyko, tai dėl
to, kad dviejų šimtų metų kovose vokiečių veržimąsi pasuko
atgal lietuvių kardas.

Tačiau nuolatiniai karai su kryžiuočiais išsėmė lietuvių
jėgas. Ir Lietuvos valstybė turėjo duoti koncesijų kitiems kai-
mynams — lenkams pietuose, rusams rytuose. Trimis fron-
tais negalėjo kariauti. Jeigu ne kryžiuočiai, lietuvių santykiai
su Rytais ir mūsų tautos likimas būtų buvęs visai kitoks, ir
slavų sienos nebūtų pasistūmusios taip toli į vakarus.

Kardas buvo padėtas tarp lietuvių ir vokiečių, net
paskiausiais demokratinės Vokietijos laikais. Kai 1918 Lietu-
va paskelbė savo nepriklausomybę ir kovojo su raudonosios
armijos slinkimu į vakarus per Lietuvos žemę, vokiečiai prisi-
minė tradicinę savo protėvių politiką — dalyvauti byloje
trečiuoju. Vokiškos divizijos, besitraukdamos iš rytų fronto,

430

buvo sugalvojusios apsistoti Lietuvoje, Latvijoje ir Čia įsi-
kurti. Taip būtų buvęs įvykdytas senasis vokiečių svajojimas
ir pastangos laimėti Baltijos pakraščius — Lietuvą, Latviją,
Estiją. Jos turėjo būti tramplinas tolimesniam šuoliui į rytus.
Tik jauna, vos vos susiorganizavusi Lietuvos kariuomenė su-
davė Bermonto vadovaujamiems vokiečių kariuomenės
junginiams lemiamą smūgį (prie Radviliškio). Tada vokiečių
divizijos, lietuvių kariuomenės stumiamos, pasitraukė į va-
terlandą. Lietuva čia vėl išsigelbėjo nuo to pavojaus, kuris jai
šimtmečius grėsė iš kryžiuočių.

Demokratinė Vokietija kardą pakeitė modernesniu
ginklu — šantažais ir ekonominėm represijom. Kai Klaipė-
dos sritis buvo sugrąžinta Lietuvai (1923), Tautų Sąjunga
pripažino Klaipėdos vokiečiams visišką autonomiją. Čia
vokiečiai legaliai turėjo savas mokyklas, spaudą, draugijas,
partijas, laisvai renkamą seimelį, visą administraciją, nors tais
laikais, kada Klaipėda priklausė Vokietijai, čionykščiams
lietuviams nebuvo leista jokios lietuviškos mokyklos, laikraš-
tis tebuvo gotinėmis raidėmis ir dvasia. Autonomijos vokie-
čiams buvo per maža. Kurstomi iš šalies, ypač Hitleriui
atėjus į valdžią, jie suskato rūpintis prijungti Klaipėdą prie
reicho. Kada lietuviška administracija griežtai sudraudė
vokiečius, ėmusius jau žudyti lietuvių pareigūnus, vokiečiai
pakėlė triukšmą: esą lietuviai laužą Klaipėdos krašto statutą,
padiktuotą Tautų S-g0s. Bet Haagos teismas bylą išsprendė
Lietuvos naudai. Negalėdami teisėtai nieko padaryti, vokie-
čiai ėmė atvirai rengti pučą (1934). Lietuvos saugumo orga-
nai pučininkus suėmė ir 124 jų vadams iškėlė bylą (Neuman-
no, Sasso byla, radusi didelio susidomėjimo Vakarų Europos
spaudoje). Nors Vokietija darė griežtus neoficialius žygius,
bet Lietuvos teismas nubaudė vienus teisiamuosius mirties
bausme, kitus ilgamečiu kalėjimu. Tai buvo pirmasis Niurn-
bergas.

Taip mažoji Lietuva pati pirmoji pasaulyje atsistojo

' 431

skersai kelio hitlerininkų imperializmo užmačioms ir jų meto-
dui — sprogdinti valstybes iš vidaus. Vokiečių spauda, o net
ir pats Hitleris (Niurnbergo suvažiavime!) grasino Lietuvai ir
plūdosi žodžiais, kurie gali būti surandami tik nacių leksi-
kone (Zwergstaat, Zweipienniastaat ir t.t.).

Ar talkininkai taip plūstami?..

To neužteko. Vokietija, reaguodama į nacių nuteisimą
Klaipėdoje, tuojau pritaikė Lietuvai ekonomines sankcijas:
uždarė rinkas Lietuvos prekėms. Blokada ji užsimojo
parklupdydami Lietuvą. Lietuvai buvo sunkios, labai sunkios
dienos. Žymi Lietuvos ūkio gaminių dalis buvo ėjusi į arti-
miausią kaimyną Vokietiją. Iš karto juos sustabdyti — tai di-
deliausia krizė krašto gyventojams. Bet Lietuva nepabūgo.
Ūkininkas kentė, neturėdamas kur gaminių dėti. Tarnau-
tojas privalomai turėjo pirkti iš ūkininkų žąsis. Kraštas
nepalūžo. Pereinamąjį laikotarpį pakėlė herojiškai, iki
Lietuvos gamyba prisitaikė, praplėtė rinkas Anglijoje ir
Vokietijos ekonominę blokadą pavertė niekais.

Lietuva viena iš pirmųjų Europoje atsistojo skersai kelio
ir nacionalsocializmo ideologijai, ypačiai jos pagrindiniam
punktui — rasizmo teorijai. Katalikų universiteto rektorius
vysk. M. Reinys skaitė seriją paskaitų prieš rasizmo
pagrindus ir juos pasmerkė dar atskira knyga.

Kai Hitleris pradėjo grobti svetimas žemes, Lietuva buvo
trečioji, į kurią jis ištiesė saują: po Austrijos ir Cekoslo-
vakijos iš Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas (1939).

Tai vis praeitis. Joje Lietuvos-Vokietijos interesai vis
kirtosi, kryžiavosi ir dažnai buvo sprendžiami ginklu. Tautos
sąmonėje per ilgus šimtmečius vokietis virto visokio pikto
simboliu. Net piktąją dvasią velnią lietuvis savo liaudies kūry-
boje vaizduojasi vokiečio pavidalu (tik su viena skyle nosyje).
Ar gali tauta, kurioje visa istorija sukrovė vokiečiams antipa-
tijias, panieką, jų baimę, staiga pasikeisti ir virsti jų talki-
ninku, sąjungininku, jų idėjų š+iininku? Kas amžiais susi-

432

krauja, niekas staiga to nepakeis, ir iš lietuvio niekas
nepadarys vokiečių sąjungininko!

Taip, jūs galite sakyti, kad politika yra nepastovus daly-
kas, ir kas vakar buvo negalima, tas šiandien virsta faktu.
Galite nurodyti, kad ir didžiosios valstybės vakar pasirašė
ilgametį draugiškumą, šiandien kardus sukryžiavo ar jau
grasina atomais svaidytis. Taip, galite priminti net, kad So-
vietų S-ga, 1939 padariusi sutartį su Vokietija, anglus apskel-
bė agresoriais, o po metų... kita daina... 1939 m. Sovietų
S-ga, užpuolusi Suomiją, turėjo pasitraukti iš Tautų S-g0s,
o kai Suomija panoro atsiimti savo žemes iš Sovietų S-gos, kai
kurie Tautų S-g0s nariai jai ginklus teikė.

Tie faktai rodo, kad staiga gali pasikeisti vyriausybės
politika, bet tik ne tautos. Bet tegul... Sutinku, kad tokie ki-
tų valstybių pavyzdžiai duoda pagrindo peržiūrėti ir kaip
lietuviai laikėsi šio Antrojo pasaulinio karo metu. Tegul patys
faktai patvirtins, ar jūs turite pagrindo kaltinti lietuvius nacis-
tinėm simpatijom bei darbais.

Nacių gundymą atmetėm

Vokietija, užpuolusi Lenkiją, ragino Lietuvą pulti Lenkiją
taip pat ir... atsiimti Vilnių. Tai buvo didelė pagunda. Dvi-
dešimt metų dėl Vilniaus bylotasi. Ir dabar lieka tik ranką iš-
tiesti, kad Vilnius sugrįžtų Lietuvai. Bet Lietuva pagundai
atsispyrė. Atsisakė tiesti ginklą į savo senąją sostinę ir dėtis
su Vokietija. Priešingai: ji suteikė azylio teisę lenkų kariuo-
menei, kuri, traukdamasi nuo vokiečių, peržengė Lietuvos
sieną. Lietuva tikėjo teisėtu keliu atgauti tai, kas jai teisingai
ir teisėtai priklausė. Atsisakymas (Ribbentropo) buvo
lemiamas Lietuvai: tą pat vasarą Ribbentropas slaptai susita-
rė su Molotovu Lietuvą pasidalinti (tai paaiškėjo iš Ribben-
tropo kalbos, karui su Sovietais prasidėjus.

— Bet karui prasidėjus, jūs talkinote vokiečiams prieš
mūsų sąjungininką. Jūs organizavote penktą koloną.

433

— Žinau, apie ką tamsta kalbi, nes tas priekaištas
mums pažįstamas iš komunistinės spaudos... apie lietuvių su-
kilimą prieš Sovietų S-g0s okupaciją 1941 birželio 23. Taip,
sukilimo neneigiame. Deja, jį visą laiką stengėsi nutylėti, nu-
slėpti nacių propaganda, spauda ir radijas, nes... sukilome ne
prieš jūsų sąjungininką, bet prieš mūsų okupantą. Sukilimu
mes didžiuojamės. Sukilėliai patys išvadavo iš okupanto
pagrindinius miestus — Vilnių ir Kauną. Tiesa, brangiai suki-
limą apmokėjome: kovose per kelias dienas netekome dau-
giau kaip 1918-1921 kovose dėl nepriklausomybės. Kraujo ir
gyvybės aukomis sukilimas parodė, kad lietuvių tauta nėra
nejautrus, negyvas, bevalis mainų objektas didžiųjų kaimynų
rankose. Tauta parodė savo valią nusikratyti sovietine
okupacija ir būti laisva. Laisve pagyvenęs vergu būti nenori.
Dėl to lietuviai negalėjo nė vokiečiams vergauti ar būti jų
įrankis, jų „penkta kolona“. Argi gali tauta aukoti tūkstan-
čius gyvybių tam, kad vieną vergiją pakeistų kita?

— Bet vis dėlto jūs laukėt vokiečių ateinant!

— Laukėm ne vokiečių, bet išsivadavimo! Laukėm bet
ko, nors ir paties velnio, kad tik kas susprogdintų sovietų
okupaciją... Laukėm jūsų, laukėm amerikiečių, anglų, ach,
kaip laukėm! Kiek gandų buvo priausta, kad jūs desantus
iškelsit Klaipėdoje, Rygoje. Tikriausiai nė patys amerikiečiai
tiek nemaldavo Dievą sėkmės jų ginklui prieš nacius, kiek
lietuviai... Bet jūs nesirodėt. Ką padarysi, kad tie, kurie tu-
rėjo sujudinti vandenis ir nuplauti bolševizmo dumblą, buvo
vokiečiai.

Rudajai okupacijai iš pat pradžių
pasipriešinom

Nebuvom akli. Buvom skaitę Hitlerio Mein Kampr ir ži-
nojom, kad užtvins naujas dumblas — nacinis. Tiesa, ir Hit-

lerio knyga buvo paskelbusi ne naujus dalykus. Pirmasis
pasaulinis karas jau buvo atskleidęs vokiečių planus kolo-

434

nizuoti rytus. Lietuvius jau tada buvo numatyta išstumti iš
Lietuvos į Gudijos plotus. Tas vokiečių sumanymas mūsų
spaudoje buvo plačiai dešifruotas. Hitleris tik patvirtino ir
kanonizavo senuosius planus. Jų neslėpė vokiečių spauda
Antrojo pasaulinio karo metu. Straipsnis „,„Germanisieren!“
(Das Schwarze Korps) skelbė reikalą ne suvokietinti
vietinius gyveutojus, bet juos išstumti, išnaikinti, jų vietoje
pastatyti tikruosius kraujo vokiečius. Vietinius laikinai dar
galima paversti vokiečių darbo vergais.

Šitam naujam antplūdžiui ir buvom pasirengę užtvaras
statyti. Įsitvirtinti taip savo žemėje, kad naujam okupantui
nebūtų pigu mus iš jos išrauti. Sukilimas prieš bolševikus ir
turėjo vieną iš tikslų — pašalinti sovietinę okupaciją, pa-
skelbti savo vyriausybę, perimti šalies administraciją, kad
atėję vokiečiai negalėtų sakyti: paėmėm Lietuvą kaip So-
vietų S-gos teritorijos dalį ir su ja elgiamės kaip su karo gro-
biu.

O kaip vokiečiai nenorėjo, kad sukilėliai paskelbtų
vyriausybę! Savaitę prieš karo pradžią du gestapo agentai
lankėsi pas Lietuvos pasiuntinį Berlyne, kad paveiktų Lietu-
voje esančius žmones neskelbti vyriausybės. Kai vis dėlto
vokiečių noro lietuviai nepaisė, sukilo, vyriausybę paskelbė,
tai vokiečiai paskelbtąją vyriausybę boikotavo ir pradėjo
akciją jai likviduoti. Iš Berlyno atsiųstas valdininkas (dr. Gref-
fe)-grasindamas pareikalavo iš Laikinosios vyriausybės, kad ji
per pusę dienos išsiskirstytų, susilikviduotų pati. Laikinoji
vyriausybė atsisakė tai padaryti savo valia. Tada atvyko iš
Berlyno kitas valdininkas (dr. Kleist, liepos 11) ir pakartojo:
Reicho vyriausybė Lietuvos laikinosios vyriausybės nepri-
pažin“, nepaisant kokia bebūtų jos personalinė sudėtis. Siūly-
mas tas pats kaip Greffės: pasivadinti komitetu, bet tik ne
vyriausybę. Lietuvių atsakymas: Laikinoji vyriausybė negali
išduoti nepriklausomybės, kurią sukilėliai išpirko savo krau-
ju.

435

„„Man taip jau beviltiškos visos kalbos apie vienybę, kad
tenorėjau dirbti tik konkretų darbą, nors ir partizaniškai". (Iš vieno
laiško, 1953.1.11).

Juozo Brazaičio, Dr. N. E. Suduvio slapyvardžiu, dvi vokiečių kalba
knygos: Ein Volk wird ausgeloescht, 1947; Allein, ganz allein, 1964.

"DeNE

M Ir

-Suduvis:
o sk “,»
1

Dr. N. E.SUDUVIS

Allein, ganz allein

WIDERSTAND
AM BALTISCHEN MEER

Tada iniciatyvos ėmėsi vietinis gestapas; jis suor-
ganizavo grupę avantiūristų, kurie liepos 23 naktį surengė
prieš Laikinąją vyriausybę pučą. Vyriausybė išsilaikė
(nepraliejusi nė vieno lašo krauję). Taip vokiečiams ir nepasi-
sekė susilaukti, kad Laikinoji vyriausybė susilikviduotų ar ją
sulikviduotų lietuvių rankos. Tada vokiečiams teko prievarta
nušalinti lietuvių tautinę vyriausybę ir pastatyti savo civilfer-
valtungą (1941 rugp. 5).

Tai buvo pirmas rudajai okupacijai pasipriešinimo aktų
ciklas. Jis parodė, kad bendradarbių lietuvių tarpe naciai
negalės surasti, kad lietuviai tęsia savo tėvų politiką — prie-
šintis ir atlaikyti nacių vykdomą jų tėvų ir protėvių veržimąsi
į rytus, Drang nach Osten.

— Bet jūs kolaboravote su naciais; jūs dirbot jų karo
pramonėje; organizavote arbeitsdienstą; jūs sudarėte SS
lietuvių legioną ir kariavote prieš sąjungininkus.

— Kaip jūs menkai informuoti! Leiskite iš eilės. Nuo
kolaborantų pradėkim.

Kolaborantų nedavėm

Tiesa, pirmiausia, ką jūs laikote koloborantu? Mūsų
supratimu, kolaborantai yra tie, kurie savo valia įsitraukė į
vokiškąji aparatą gryniems vokiečių interesams. Nesvarbu, ar
jie dirbo vokiečiams už pinigus ar iš įsitikinimo. Tokių pasi-
taikė visur. Net rimtoji Anglija neseniai teisė savo žurnalistą
už kolaboravimą nacių propagandai. Amerikiečiai taip pat
nuteisė savo žymų poetą Ezra Pound už kolaboravimą italų
fašistų propagandai.

Galima būtų suminėti eilę tokių gestapininkų ir Lietuvo-
je. Dalį jų vokiečiai buvo verbavę už pinigus dar prieš karą
kaip ir kituose kraštuose. Bet nė vieno, kuris anksčiau būtų
turėjęs tarp lietuvių bent kiek žinomesnį vardą ir būtų turėjęs
visuomenėje svorio.

438

Galima būtų laukti, kad administracijos pareigūnai
naciams ištikimas įrankis. Laimei, šiuos pareigūnus buvo su-
spėjusi paskirti lietuvių tautinė vyriausybė. Jų daugumas
išliko, nes vokiečiai neturėjo kuo juos pakeisti. Pasilikusiųjų
pareiga buvo sukliudyti ar bent laiku įspėti apie civilferval-
tungo ruošiamus žygius prieš Lietuvos gyventojus. Pareigū-
nų didžioji dalis vykdė pogrindžio direktyvas ar buvo to po-
grindžio nariai. Jeigu pasitaikydavo pataikūnų vokiečiams,
pogrindžio spauda įspėdavo juos individualiai, ir retai kuris
pats nesusitvarkydavo. Ištikimų naciams pareigūnų buvo
tarp lietuvių iš tų žemesniųjų tarnautojų, kuriuos patys vokie-
čiai buvo pasiskyrę.

Kaip lietuviai administracijos pareigūnai laikėsi, galima
spėti iš to, kad vienas iš seniau bendradarbiavusių vokiš-
kame gestape, kai buvo atvežtas į Lietuvą ir susidūrė su
pogrindžio žmonėmis, radikaliai persiorientavo. Paskirtas
švietimo tarėju, vaidindamas vokiečių bičiulį, jis ištisus dvejus
metus gynė lietuvių švietimo reikalus kaip niekas kitas. Po
dvejų metų gestapas iššifravo, kad jis palaiko ryšius su po-
grindžio žmonėmis, pasiduoda jų direktyvoms. Savo darbą
jis baigė koncentracijos lageryje (Stutthofe), iš kurio gyvas
neišėjo. Iš devynių generalinių tarėjų penki savo karjerą bai-
gė KZ-te, nes buvo iššifruotas jų sabotažas ir bendradar-
biavimas su lietuviškuoju pogrindžiu. Kolaborantais mūsų
krašte daugumas buvo tik Lietuvos vokiečiai repatriantai,
kurie buvo sugrąžinti į Lietuvą specialiems uždaviniams. Jų
sąrašą — skriaudusių mus, įdavinėjusių — mielai pateiksime
Lietuvos teismui...

Bet kaip jie blogai informuoti apie kolaborantus, parodo
anketos tremtiniams. Jose figūruoja klausimas, ar priklausai
organizacijai ,,„Šaulis" — turima galvoj Šaulių s-ga.

Priklausymas Šaulių s-gai laikomas kolaboravimo požy-
miu. Tatai ne kartą yra pareiškę ir DP atskiri pareigūnai
amerikiečiai. Kas gi toji Šaulių s-ga, kad jos nariai laikomi

4 439

kolaborantais? Tai patriotinė, pusiau kultūrinė, pusiau karinė
organizacija krašto apsaugos ministerio žinioje. Ji buvo
įkurta pirmaisiais nepriklausomybės laikais, grynai demokra-
tinio patriotinio pobūdžio. Ji išliko nepasikeitusi, nepaisant
kokis bebūtų buvęs režimas, remiama visuomenės ir visų
vyriausybių. Sovietų S-gai okupavus Lietuvą, Šaulių s-ga
viena iš pirmųjų buvo likviduota kaip stovėjusi nepriklau-
somybės sargyboje. Taigi, kai vokiečiai pasirodė Lietuvoje,
Šaulių s-ga jau nebeveikė, ir vokiečiai, žinoma, jos atgaivinti
neleido. Ar ne keista, kad kolaboravimu laikomas priklausy-
mas s-gai, kurios... jau nebuvo?! Tokis nesiorientavimas
rodo, iš kokių šališkų šaltinių yra imtos anos žinios apie kola-
borantus ir labai kompromituoja pačius pareigūnus.

Prievartos darbams priešinomės

Tamsta kaltini, kad mes įsijungę į vokiečių karo pra-
monę. Taip, daug mūsų žmonių buvo įkinkyta į tuos žmo-
gaus naikinimo ir karo palaikymo darbus: per 100,000, t.y.
daugiau kaip 34 visų Lietuvos gyventojų. Jeigu tokis pro-
centas būtų paimta prancūzų, tai jų būtų turėję būti apie 1
milijonas žmonių. Taigi kraštui didelis nuostolis.

Kaip į darbus buvo paimta kituose kraštuose, tiksliai
nežinau. Priminsiu, kaip mūsiškiai ten vyko: daugiausia tik
bolševikų buvę bendradarbiai, kurie, norėdami užsimaskuo-
ti, vyko į Vokietiją. Teko mobilizuoti. Kai nėjo — buvo įsaky-
ta gaudyti lietuviams policininkams. Bet policija, kurios dau-
gurias buvo pogrindžio darbininkai, buvo tinkamai ir laiku
įspėti, į gaudymą žiūrėjo pro pirštus. Daug kur patys pa-
informuodavo, kada ir kur bus gaudoma. Tokiu būdu iš
pareikalautų vienu atveju 100,000 buvo surinkta vos 7,000.
Tada pats gestapas ėmėsi gaudyti. Apstodavo gatves, kinus,
teatrus, net bažnyčias šventadieniais, o kai kur įsiveržė ir į
bažnyčią pamaldų metu (Kaišiadorys), iš ten išsivedė sugau-
dytus vyrus ir moteris ir tiesiai gabeno į Vokietiją, neleisdami

440

nė drabužių pasiimti, nei saviškiams apie suėmimą pranešti.
Kada Kaišiadorių vyskupas Matulionis pareiškė general-
komisarui protestą raštu prieš bažnyčios išniekinimą ir
elgesį, šlykštesnį nei bolševikų (vokiečiai mėgo visus jiems
prieštaraujančius laikyti palankiais bolševikams!), jis buvo nu-
gabentas į gestapą, reikalautas, kad savo protestą atsiimtų,
grasintas koncentracijos lageriu.

— Dvylika metų išbuvau bolševikų kalėjimuose ir iš-
trėmime, bet per tą laiką nepatyriau, kad ten iš bažnyčios
būtų žmones išvedę, kaip jūs padarėte, o lageris man pažįs-
tamas, galėsiu dienas ir jame pabaigti, — atsakė vyskupas,
buvęs kalinys.

Lietuvos darbininkais vokiečiai nepasitikėjo. Jų daug
bėgdavo. Šimtai jų buvo sugauti į koncentracijos lagerius, bet
daug ir sugrįždavo. Jau vokiečių smukimo dienomis, 1944
pabaigoje, buvo išleistas slaptas aplinkraštis darbovietėms
lietuviais nepasitikėti ir juos traktuoti blogiau nei kitus baltus.

Ar taip elgiamasi su talkininkais, savanoriškai kola-
boruojančiais karo pramonei? Naciai turėjo pagrindo jais
nepasitikėti. Jie žinojo, ką daro.

Lietuvos suvereniniai organai turėtų pateikti nacinei
Vokietijai sąskaitą už savo tautiečių darbą, iškelti bylą už
prievartavimą, kankinimą ir žudymą tūkstančių Lietuvos
žmonių. O jų tarpe buvo ne tik profesionalai fabriko, ūkio
darbininkai; tuose darbuose buvo atsidūrę ir artistai, rašy-
tojai, dainininkai, kompozitoriai, universiteto profesoriai...

Atkakliame pasipriešinime jaunimą apgynėm

Arbeitsdienstas buvo ta įstaiga, kuri tiesė nagus į jau-
nimą. Ji ėmė jaunimą, gabeno į Vokietiją, ideologiškai švietė,
kad padarytų nacizmo adeptus. Juos paskui turėjo grąžinti į
tą kraštą, iš kurio buvo atvykę. Metodas išmėgintas kryžiuo-
čių, nacių pirmatakų, apdainuotas Adomo Mickevičiaus —
arobti lietuvių vaikus, juos auklėti kryžiuotiškai ir siųsti prieš

441

tuos pačius lietuvius kariauti. Pirmieji tokie lietuviukai, atlikę
arbeitsdiensto mokslą, grįžę taip atvaizdavo naują nacių
evangeliją, kad savanorių į arbeitsdienstą visai jau neatsi-
rado. Tada vokiečiai ėmė juos vilioti lengvatomis: gimnazijos
nebaigusiems ar egzaminų neištaikiusiems, bet stojantiems į
arbeitsdienstą, įsakė duoti atestatus, gavusiems nepaten-
kinamus pažymius, bet vykstantiems į arbeitsdienstą —
įrašyti patenkinamus, klastojo parašus žinomų lietuvių vardu,
leisdami raginimus jaunimui vykti į arbeitsdienstą.

Kai lengvatos nieko nepadėjo, falsifikuoti raginimai nieko
nesuklaidino, atėjo įsakymai ir represijos. Nuo 16 metų
amžiaus įsakė atleisti visus mokinius iš gimnazijų, kurie nėra
atlikę arbeitsdiensto Vokietijoje. Iš gimnazijų 1944 pradžioje
jaunimo daugel pasitraukė, bet į arbeitsdienstą vistiek nėjo.
O lietuviškos gimnazijų vadovybės greitai surado išeitį įvyk-
dyti įsakymą, bet ir jaunimo reikalus patenkinti: iš gimnazijų
atleido, bet pavasarį leido jiems laikyti egzaminus sykiu su
visais ir išduodavo atestatus. Taip gimnazijų vadovybės apėjo
nacių įsakymus.

1943 m. mėgino susemti studentus ir tokiu būdu pakirs-
ti pagrindą universitetams. Pareikalavo, kad universitetai ir
kitos aukštosios mokyklos priiminėtų studentais tik tuos,
kurie yra atlikę arbeitsdienstą arba eina kitą viešąją tarny-
bą. Į arbeitsdienstą stojančių skaičiaus tas įsakymas nepadi-
dino, o į universitetus jaunimas vis buvo priiminėjamas.
Generalkomisariatas padarė universitetuose griežtą reviziją,
bet nustebo: nebuvo galima universiteto apkaltinti, kad jis
neteisėtai studentus priiminėja. Mat universiteto vadovybė
surado vokiečių įsakyme porą spragų, pro kurias jaunimas
galėjo sulįsti į un-tą. Viena, vadovybė sugalvojo priiminėti
jaunimą ne studentais, bet laisvaisiais klausytojais, kaip buvo
galima pagal statutą. Antra, arbeitsdienstas galėjo būti pa-
keistas kita visuomenine tarnyba. Tuo naudodamiesi, stu-
dijuojantieji pristatė iš savivaldybių, iš lietuviškų dirbtuvių,

442

kad jie ten esą raštvedžiai, buhalteriai ar kitokie darbininkai
(fiktyvūs!). Lietuviškoji administracija suprato reikalą ir
tokius pažymėjimus, kad ir rizikuodama, duodavo. Darant
generalkomisariatui reviziją be tokių dokumentų nerado nė
vieno, ir un-to vadovybė negalėjo formaliai būti pakaltinta.

Gestapui rūpėjo, kad pati un-to vadovybė įpareigotų stu-
dentus atlikti arbeitsdienstą. Universiteto senatas buvo
pakviestas į gestapą ir pareikalavo, kad jis išleistų atsišau-
kimą į akademinį jaunimą tuo reikalu. Senatas atsisakė ir
buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelių dienų jiems vėl tas pats
pasiūlymas. Bet ir šiuo kartu senatas nesutiko jaunimo par-
duoti už savo laisvę.

Mokslo jaunimas buvo išgelbėtas gimnazijose ir uni-
versitetuose, bet švietimo įstaigos užsitraukė ypatingą nacių
pyktį. Joms buvo priskirta atsakomybė už visus civilferval-
tungo nepasisekimus. Universitetuose jie matė didžiausią
pasipriešinimą, kuris davė toną visam kraštui. Universiteto
personalą bent smulkmenom mėgino pajungti ir lietuvių
akyse sukompromituoti: pasiūlė profesoriams dėstyti vokiš-
kai ar bent vokiškai padaryti paskaitų santraukas. Bet ir tos
pastangos atsimušė į kietą profesūros pasipriešinimą. Tas
pasipriešinimas kėlė nacių kerštą, ir jie laukė tik progos.
Kiekvienam universiteto žmogui jau buvo aišku, kad nacių
pyktis ties universitetu sprogs. Tik kada ir kaip?

— Na, ir...?

— Sprogo... Kaip tik ten, kur tamsta, bekaltindamas
lietuvius, padarei didžiausią klaidą ir kur lietuvių pasiprieši-
nimas pasiekė tokį laipsnį, kad tarp kitų okupuotų tautų

Lietuva virto išimtim

Tamsta kaltini lietuvius dėl SS legiono, nes žinojai, kad be-
veik visos nacių okupuotos šalys buvo priverstos suorgani-
zuoti savo tariamai tautinius SS legionus. Lietuva šiuo atžvil-
giu kaip tik buvo išimtis. Ji neturėjo SS legiono. Net jokio SS

443

dalinio! Jokio! Lietuva vienintelė Pabaltijų šalis apsiėjusi be
SS legiono. Iš vokiečių okupuotų kraštų, rodos, tik Lenkija ir
Lietuva jų išvengė. Išvengė, tiktai sutelkusi visas tautos
pastangas ir sudėdama nepaprastai dideles aukas...

O vokiečiai norėjo, labai norėjo lietuvius įtraukti į SS
dalinių organizavimą ar kitaip įvelti į vokiečių kariuomenę.
Pradėjo nuo savisaugos batalionų. 1941 atėję į Lietuvą vokie-
čiai rado dalį Lietuvos kariuomenės, kuri Sovietų S-g0s
okupacijos laikais buvo įjungta į raudonąją armiją ir sovie-
tams traukiantis pasiliko Lietuvoje. Vokiečiai dalį jų paėmė ir
išvežė su rusais kaip karo belaisvius, dalį paleido namo. Dalį
paliko vidaus tarnybai. Iš pastarųjų ir buvo suorganizuoti
pirmieji savisaugos batalionai. Su kiekvienu kariu individualiai
buvo pasirašoma sutartis 3 mėnesiams tarnauti pačioje
Lietuvoje vidaus apsaugai. Bet praėjo 3-6 mėnesiai. Namo
nepaleido. Sutarties nevykdė. Didžiąją dalį batalionų išvežė iš
Lietuvos. Apgaulei paaiškėjus, daugel lietuvių karių dezerty-
ravo ir grįžo namo. Likusiems drausmė krito, ir kiekvienas
laukė progos pasekti pirmaisiais. Tačiau ir šie batalionai
nieko bendra su SS neturėjo.

Naujoms vokiečių sugalvotoms formacijoms jau iš
anksto buvo lemtas nepasisekimas. Toks nepasisekimas
ištiko pirmiausia vad. transporto talkininkus. 1942 vasarą
generalkomisaras ir komendantas išleido atsišaukimą,
kuriame mirtim grasino, kas nestos ar atkalbinės nuo
stojimo, o stojantiems žadėjo tabako ir degtinės. Tokiais na-
cių galvosenoje aukščiausiais idealais stengėsi sužavėti būsi-
muosius kovotojus. Rezultatas — niekas nestojo. Tada na-
ciai griebėsi grubios klastos ir prievartos: pavarė pastotes,
atvažiavusius su vežimais paėmė ir nuvarė po kelis šimtus
kilometrų... link rytų fronto. Dalis pakeliui pabėgo, palikę
arklius, dalis žuvo nuo sovietų lėktuvų; dalis po kelių mėne-
sių grįžo.

1943 pradžioje, kada kiti kraštai jau buvo priversti suda-

444

ryti SS dalinius, civilfervaltungas panoro priversti ir lietuvius
organizuoti SS legioną. Paskelbė: lietuviams suteikiama
garbė SS legioną turėti... varė didelę propagandą. Paskirtą
savanoriško stojimo dieną stojo... mažiau kaip 296 turėjusių
stoti. lronijai — atėjo į SS legiono komisijas luoši, vienakiai,
kupriai, kurie negalėjo tikti tokiom ,,garbingom“ pareigom
naujajai Europai kurti. Ypačiai legioną boikotavo kaimo jau-
nimas. Sugriuvo nacių tezė: kaimas mums pritaria, tik
intelektualai mums priešingi ir laukia anglosaksų pluto-
kratų...

Tokio hiasco, tokio vieningo, puikiai organizuoto boikoto
vokiečiai nelaukė, ir dėl to jų pyktis sprogo. Sprogo lietuvių
tautai skaudžiais padariniais: kovo 16-17 buvo suimti 46
žymesnieji lietuviai: tarėjai, profesoriai, gimnazijų direktoriai,
advokatai, kunigai ir t.t. Juos išvežė į koncentracijos lagerį
Stutthofe. Po poros savaičių 2594 išvežtųjų jau buvo nu-
žudyti. Žvėriška lagerio administracija nepaleido likusiųjų nė
sovietų kariuomenei prisiartinus prie lagerio. Lagerio imtinius
evakuavo — pėsčius, per sniegą, kelias dienas visai be
maisto. Didžioji dalis pakeliui nusilpę buvo nušauti, dalis pa-
bėgo, dalis buvo susodinti į laivą ir išvežti į jūrą nuskandinti.
Tai tie, apie kuriuos švedų spauda pirmiausia pranešė, kad
pasmerktieji mirti nakčia nupjovę virves, pasidarę bures
pateko į Danijos pakraščius —- tikri „,„menschliche Ruinen“,
anot švedų korespondento.

Įkaitais nesitenkino. Po nakties buvo prikaltas prie visų
aukštųjų mokyklų ir net kai kurių vidurinių mokyklų užrašas:
„geschlossen...“ Taip uždaryti buvo abudu universitetai,
Lietuvos Mokslų akademija, Žemės ūkio akademija, Vete-
rinarijos akademija, Meno akademija, Taikomosios dailės
institutas, Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, Kon-
servatorija, Muzikos mokyklos. Anot lietuvių poeto Bara-
nausko žodžių, tartų caristinės Rusijos represijoms prieš
lietuvių kultūrą: tegul bus Lietuva ir tamsi, ir juoda.

445

Tai buvo lietuvių duoklė, skaudi duoklė geriausiais žmo-
nėmis ir kultūros įstaigomis už tautos garbę, kuri buvo išlai-
kyta, suboikotuojant SS legioną ir paverčiant niekais kitas
nacių užmačias Lietuvoje. .

Didžiuodamasis savo tautos parodytu atsparumu, nusi-
lenkdamas savo širdyje prieš tuos savo tautiečius, kuriems
teko virsti tautos kankiniais, aš drįstu tamstą klausti: ar vis
dar tamstai rodosi, kad lietuvių tauta buvusi nacių talki-
ninkė... Toks klausimas man rodytųsi jau užgaulus pasity-
čiojimas iš tamstos sveiko proto ir tamstai, kaip ir daugumai
amerikiečių, įgimto žmoniškumo... Aš suprantu ir labai verti-
nu tamstos tylą. Ja naudodamasis, aš dar noriu pratęsti tos
mano tautiečių rezistencijos faktus.

Kova dėl nepriklausomos kariuomenės

Kai nepasisekė SS legionas, vokiečiai vėl griebėsi klas-
tos. Jie žinojo lietuvių tvirtą norą atstatyti savą Lietuvos ka-
riuomenę, visai nepriklausomą nuo vokiečių... ,,Norim Lietu-
vos kariuomenės, lietuvio vado žinioje, veikiančios Lietuvos
teritorijoje..." Tokios buvo lietuvių tezės. Tokis buvo atsaky-
mas į visus vokiečių pasiūlymus. Bet kaip vokiečių pasiūly-
mai lietuvių, taip lietuvių atsakymas vokiečių nepatenkino.

1944 pradžioje vokiečiai jau įtartinai nesipriešino, kad
lietuviai organizuotų savo kariuomenės junginį, vardu Vietinė
rinktinė. Lietuviams rūpėjo sukurti savo kariuomenės bran-
duolį, jį išlaikyti be vokiečių įtakos tam, kad, griuvus vokie-
čių galybei, juo būtų galima atsiremti, atkuriant savo valsty-
bę. O jau reikėjo skubėti, nes vokiečių dienos kiekvienam
atrodė suskaitytos.

Kai vokiečiai nesipriešino, lietuviams buvo aišku, kad
jiems rūpi sukompromituoti lietuvius ir parodyti, kad lietu-
viai patys nieko nepajėgs suorganizuoti. Tokiu būdu vokie-
čiai tikėjosi pridengti savo nepasisekimą, organizuojant SS
legioną. Koks buvo jų nustebimas ir nusivylimas, kada lietu-

446

viui generolui (Povilui Plechavičiui, Red.) pašaukus sava-
norius į Vietinę rinktinę ir paaiškinus, kad tai lietuvių
kariuomenė ir tik lietuvių, stojo 20096 galėjusių būti priimtų.
Per dvi dienas kontingentai buvo užpildyti, ir priėmimą teko
sustabdyti.

Kada vokiečiai pamatė tokį pasisekimą, panoro paimti
Vietine rinktinę į savo rankas. Pasiūlė tuojau vokiečius ryši-
ninkus kiekvienam batalionui. Lietuviai karininkai jų nepri-
ėmė. Kilo pasipiktinimas tarp lietuvių karių. Pasklido tarp
kareivių šūkių: ,„Duosim prūsam į kailį..." Keliose vietose
vokiečių žandarus, kurie buvo suareštavę ūkininkus, lietuvių
kareiviai iš tiesų apmušė ir suimtuosius išvadavo.

Nuslėpti antivokiškų nuotaikų kareivių tarpe nebuvo
galima. Vokiečiai suprato, kokis jiems pavojingas žaidimas
pradėtas! Jie pranešė tada VR vadui, kad lietuviams sutei-
kiama nauja garbė: Vietinę rinktinę nutarta įjungti į vokiečių
policiją. Rinktinės vadas vedė griežtas derybas su vokiečiais,
kad nutęstų laiko, o tuo tarpu savo karininkams davė slaptą
įsakymą skubiai demobilizuotis, kad vyrai nepatektų į vokie-
čių rankas. Kai vokiečiai pastebėjo Vietinės rinktinės karius
išsiskirstant, gestapas apsupo rinktinės štabą, suėmė jo va-
dą ir jo karininkus, mėgino nuginkluoti dar neišsiskirsčiusius
batalionus. Dalis sutiko nusiginkluoti savo valia, kitur kilo
kautynės, treti su visa karo apranga pasitraukė į miškus ir
virto partizanais. 85 karininkus ir kareivius, kurie buvo su-
imti, sušaudė, o štabo karininkai buvo išvežti į koncentra-
cijos lagerį.

„Dėkoju už šautuvą, kurį galėjau iš jūsų paimti“, —
pareiškė vienas karininkas, pakeliui pabėgęs iš suėmimo. —
„Jūs padarėte mane partizanu, ir aš patariu jums nesirodyti
mūsų miškuose“.

Tai štai kaip lietuviai talkino vokiečiams kariauti prieš
aliantus! Ar bereikia didesnės neteisybės kaip ta, kada jūs
sakote, jog lietuviai buvę fašistai, buvę naciai... Atleisk, Vieš-

447

patie, už tuos burnojimus prieš mūsų vyrus, žuvusius nuo
nacių rankos.

Kaimas rezistencijoje

Rezistencijoje dalyvavo ne tik intelektualai, kaip tvirtino
generalkomisariato vyrai ir jų spauda. Inteligentai be masės,
be kaimo būtų nieko nepadarę. Nacių tezė — kaimas realiai
galvoja ir mums (suprask: vokiečiams) pritaria — visiškai su-
griuvo po nepasisekusio SS legiono ir po pilno pritarimo,
lietuviams organizuojant Vietinę rinktinę. Ūkininkas turėjo
progą parodyti savo pasipriešinimą, boikotuodamas pylia-
vas. Tiesa, pyliavos buvo tiek didelės, kad daugelis ūkininkų
nepajėgė jų atiduoti. Tačiau visuotinis ūkininkų nusiteikimas
buvo neduoti.

Ūkininkas parodė didelį solidarumą su inteligentija,
vadovaujančia rezistencijai. Kada civilfervaltungas nustatė
maisto normas tokias, iš kurių jokiu būdu nebuvo galima
pragyventi, o, be to, nebuvo galima gauti nė to, kas kor-
telėse buvo įrašyta, mieste prasidėjo badavimas. Užteko
pogrindinės spaudos šūkio, vyskupų trumpo paraginimo, ir iš
kaimo pasipylė maisto siuntinėliai badaujantiems inteligen-
tams — iš nežinomų siuntėjų. Arba vėl: kada gestapas mies-
tuose gaudė nestojančius į arbeitsdienstą, į karinius dalinius,
persekiojamus dėl nelegalios spaudos ar nelegalaus veikimo,
kaimas juos visus slėpė ir didžiavosi, galįs prie bendro pasi-
priešinimo prisidėti.

Kaimas pakėlė masinį terorą

Už pasipriešinimo nuotaikas ir aktus kaimas nukentėjo
nuo nacių ne mažiau kaip inteligentai. Šimtai ūkininkų vyrų ir
moterų už pyliavų neišpylimą buvo išvežti nežinia kur ir ne-
grįžo. Kai kuriose apskrityse neišpylusieji pyliavų buvo šau-
domi — viešai, miesteliuose, turgaus ar šventomis dienomis,

448

akivaizdoje visos minios ir paliekami lavonai tįsoti kelias
dienas, kad kitus įgąsdintų. Tokias budeliškas scenas ypač
buvo sadistiškai pamėgęs Vilniaus apskrities komisaras Wulf-
fas. Amerikoje žinomas garsus čekų Lidice. Lietuva turėjo ne
vieną Lidice. Ūkininkus šaudė ir jų trobesius degino ištisais
kaimais ten, kur partizanai apšaudydavo vokiečių mašinas ar
sprogdindavo tiltus bei geležinkelius. Antai, Trakų ap. prie
Lintupėnų buvo apšaudytas vokiečių automobilis. Už tai bau-
džiamasis būrys sudegino visus trobesius, o gyventojus —
tarp jų ir du kunigus — sušaudė: viso per du šimtu žmonių
tuo vienu sykiu. Arba kitas pavyzdys — 1943 rugsėjo pa-
baigoje vokiečių mašinas kažkas apšaudė ties Pirčiupio kai-
mu, Eišiškių ap. Vilniaus ir Eišiškių žandarmerija anksti rytą
apsupo Pirčiupio kaimą, suvarė visus gyventojus į vieną kluo-
ną, užrišo duris, pradėjo šaudyti padegamomis kulkomis ir jį
padegė. Kluone buvo iš 24 kaimo ūkių visi gyventojai —
vyrai, moterys, vaikai. Pradėjus kluonui degti, vyrai išlaužė
duris ir bandė bėgti. Į juos vokiečiai paleido šūvius. Moterys
tada bandė išmesti bent vaikus iš degančios trobos, bet su-
žvėrėję Žandarai sumetė vaikus atgal į ugnį. Paliko iš viso
kaimo tik keli ūkininkai ir du piemenukai, kurie tuo metu
buvo laukuose. Visas kaimas buvo paverstas pelenais... Prisi-
grobę įvairaus turto, naujosios Europos kūrėjai, kaip ir jų
pirmatakai kryžiuočiai, grįžo namo. Jų visam žygdarbiui
vadovavo Eišiškių komendantas kap. Giessler. Viešai kaimas
buvo apkaltintas tuo, kad iš jo buvo pasišalinę keletas vyrų,
nenorėdami vykti į priverčiamuosius darbus Vokietijoje. Prie
gaisro ir žudynių vietos buvo pastatyta sargyba. Kada
parapijos klebonas norėjo sudegusius kūnus palaidoti, nelei-
do. O kad nukreiptų akis nuo vokiečių, pasiūlė kreiptis į
lietuvių policiją, kuri... žudžiusi ir dėl to galinti duoti lei-
dimus... Tokis cinizmas buvo įprastas naujosios moralės
kūrėjams.

449

Rezistencija vieninga ir organizuota

Kaimas atidavė savo duoklę, didelę duoklę rezistencijai
prieš rudąją okupaciją, kaip kad jis buvo sudėjęs dideles
aukas kovoje su raudonąja okupacija. Lietuvių tautos tvirty-
bė ir buvo, kad kaimas ėjo solidariai išvien su savo šviesuo-
mene, išvien į laimėjimus ir pasiaukojimą.

Kartoju: išdavikų visur yra. Yra lankstančių nugarkaulį
pagal valdžios pasikeitimą ir prisitaikančių prie kiekvieno
naujo atėjusio į valdžią. Bet sakau: lietuviai turėjo taip maža
naciams pataikūnų, ir tie pataikūnai buvo tokie smulkūs
žmoneliai, kad jie nė kiek nelėmė tautos nusistatymo nei
bendros akcijos. Visi, be išimties, autoritetingesnieji lietuviai
stovėjo arba aktyviai įsijungę į rezistenciją, arba iš šalies jai
pritardami. Niekada tauta taip nebuvo šiuo atžvilgiu vieninga,
kaip pasipriešinimo metu.

Vieningai rezistencijos linijai išlaikyti, politinės grupės ir
kovos organizacijos sudarė bendrą koordinuojantį organą,
organą, reiškiantį tautos valią — Vyriausią Lietuvos Išlais-
vinimo Komitetą. Jis davė bendrąsias rezistencijos direkty-
vas.

Tiesa, spauda buvo gaudoma. Įtariamieji platinimu ar
bendradarbiavimu buvo gabenami į Vokietijos konclagerius.
Bet jų vietoj stodavo kiti, ir nė vienas laikraštis nebuvo dėl to
sustojęs.

Paskutinėmis dienomis 1944 gegužės mėn. buvo su-
imtas ir beveik visas Vlikas. Jis buvo apkaltintas vokiečių
karinės ir ūkinės veiklos sabotažu, apkaltintas ryšiais su
anglosaksais, ir byla buvo atiduota liaudies teismui (Volks-
gericht). Laimė, kad jos nesuspėjo teismas spręsti, ir ameri-
kiečių kariuomenė, paėmusi Bayreuthą, likusius gyvus iš
kalėjimo išvadavo.

Tačiau net ir tuo metu, kada Vlikas buvo suimtas, rezis-
tencijos darbas nesustojo. Bematant komitetas buvo atgai-

450

vintas naujais žmonėmis, kurie pirmųjų darbą tęsė, ligi jie
išėjo į laisvę.

Gal tamsta manai, kad aš pramanau ar pagrąžinu lietu-
vių tautos kančias ir pasipriešinimą dabar. Bet jei manim
tamsta negali tikėti, pavartyk tamsta Vliko pranešimus ir
memorandumus, kurie pasiekė aliantų valstybių galvas ir už-
sienio reikalų ministerijas. Ne šiandien, bet anais okupa-
cijos laikais jie buvo rašyti, ir Vakarų aliantai buvo informuo-
jami apie padėtį.

— Gerai, tikiu, kad jūs daug prisikentėt nuo nacių, nes
jie ir kitur panašiai elgėsi. Bet kaip jūsų nelaikysi nacių šali-
ninkais, jeigu jūs patys laisva valia pas nacius atbėgot.

— Pone kapitone, ar jūs apgalvojot,

ką reiškia laisva valia?

Ar tamsta esi matęs žvirblį, vanago užkluptą, kaip jis
sprunka tiesiog į Žmogaus trobą arba į žmogaus glėbį ir
slepiasi drebėdamas? Jis sprunka, tamsta pasakysi, laisvai,
nors nežino, ar tas nenaudėlis jo neiškeps ir nesudoros kaip
ir vanagas.

Taip spruko lietuviai nuo vanago iš Rytų, kurio nagus jie
buvo pažinę, į svetimą lizdą. Ar jie laisvai, savu noru skrido?
Įsivaizduok, tamsta, kad jūsų namus kaimynas piktadarys
padegė. Tamsta iš savo degančio namo iššokai tiesiausiu
keliu į kaimyno piktadario daržą. O ten tvarkos saugotojas,
jau pačiupęs už pakarpos padegėją, čiumpa ir tamstą ir
kaltina: tamsta susidėjai su padegėju ir net jo darže lankaisi.
Tamstos nusikaltimas juo didesnis, kad tamsta sąmoningai ir
laisva valia į jo daržą atbėgai... Ar ne panašiai tamsta dabar
mus sodini į kaltinamųjų suolą sykiu su karo padegėjais?!
Kada karo banga staiga užgriuvo; kada bombos krito
aplinkui; kada bolševizmo antplūdis, jau pažįstamas iš anks-
čiau, graso kiekvieno laisvei ir gyvybei, būtų naivu ir dema-
gogiška kalbėti apie laisvą atbėgimą. Tai buvo prievartos

451

bėgimas, bėgimas iš baimės netekti daugiau nei gyvybės ir
laisvės.

Į vakarinius aliantus pro nacinę skaistyklą

O dėl to, kad bėgom į vakarus. Tamsta, pasakyk, kur
kitur galima buvo bėgti? Dar į Švediją? Taip, per jūras mė-
gino keli šimtai į ten pabėgti. Bet vokiečių karo laivai dau-
gumą jų sugaudė ir sukišo į kalėjimus ar pristatė sutvirtinimų
darbam. Mums liko tik vienas kelias, norint į vakarus pakliū-
ti, pas vakarų aliantus — per Vokietiją (ne į Vokietiją, kaip
tamsta sakai!).

Gestapas puikiai žinojo, kur mes bėgom. 1944 pabai-
goje lietuvių skyriaus vedėjas gestape pasakė: tautų santy-
kiavimas su vokiečiais esąs trejopas — su vokiečiais, tada jos
klauso vokiečių direktyvų; prieš vokiečius, tada jos bus su-
triuškintos; neutralios, o jos yra anglofiliškos, ir jų laukia
antrųjų likimas; lietuviai esą trečiosios, o net ir antrosios
grupės...

Lietuviai žinojo, kad bėga ne į vaišes. „Liekantiems
gresia greita mirtis ir laisvės netekimas iš sovietų rankos,
pasitraukiantiems gresia lėtesnio tempo mirtis nuo bado. Vie-
nintelė jiems viltis — ištesėti, iki pasirodys vakarų aliantai“,
skelbė vienas pogrindinis laikraštis, orientuodamas tautie-
čius naujosios sovietų invazijos akivaizdoje.

Vokiečiai turėjo puikią progą lietuviams atsikeršyti. Ja
pasinaudojo. Visus jaunus vyrus, kurie peržengė sieną, su-
gaudė, pristatė apkasų darbams ar luftwaffei, ar tiesiog per-
davė wehrmachtui. Sugaudė tokiu būdu keliolika tūkstančių.
Juos atskyrė nuo šeimų ir apkasų darbuose išlaikė po kelis
mėnesius, o kariuomenėje iki pat karo pabaigos. Štai kaip
atsidūrė vokiečių kariuomenėje didžioji mūsų vyrų dalis. Jie
laukė, kad juos siųstų į vakarus, kur jie tikėjosi greičiau galė-
šią pasiduoti aliantams. Tatai ir vokiečiai žinojo. Dėl to lietu-
vius daugiausia siuntė į rytų frontą. Žinojo, kad ten lietuviai

452

negalės pasiduoti į nelaisvę, nes bus žudomi. Tie vyrai dabar
laikomi nelaisvėje, o dalis jų buvo perduoti Sovietų S-gai.
Juos kaltinate kaip nacių karius, vokiečių talkininkus. Vokie-
čiai panašiai buvo kaltinę sovietų talkininkais lietuvių kariuo-
menės dalis, kurios buvo likusios Lietuvoje, ir siuntė juos į
nelaisvę sykiu su raudonosios armijos kariais. Elgesys
vienodas ir skriauda ta pati.

Ar tamsta nejauti, kad tie vyrai yra dvigubai nuskriausti.
Juos nuskriaudė vokiečiai, per prievartą absoliutinę dau-
gumą įgrūsdami į karines milines. Dabar skriaudžiate jūs,
laikydami juos nelaisvėje ir kaltindami jų skriaudėjų kaltėmis.
Nepamirškite dar ir to, kad žymi dalis tų vyrų buvo prievar-
ta išvaryti anapus sienos. Ištisos trys pasienio apskritys buvo
griežtu įsakymu evakuotos, grasinant sušaudymu, jei pa-
siliks.

Lietuviai ne vieninteliai buvo prievarta į vokiečių karines
milines įvilkti. Atsiminkite, kaip atsidūrė vokiečių kariuo-
menėje prancūzų vyrai iš Elzaso — Lotaringijos. Tuos jų,
kurie pakliuvo į raudonosios armijos nelaisvę, sovietai
paleido. Kodėl gi su lietuviais elgiamasi, kaip su pikčiausiais
naciais! Jei nekalbame apie žmoniškumą, tai bent apie tei-
singumą.

— Na galbūt. Galbūt lietuvių tauta rodė rezistenciją.
Bet lietuvių tauta liko ten, savo tėvynėje. O dėl jūsų, kurie
čia atbėgote, mes turime žinių, kad esate naciai, kola-
borantai.

Tremtiniai kolaborantai?!

Jei mes, tremtiniai, būtume buvę naciai, tai žinot, ką bū-
tume padarę? Būtume jums, amerikiečiams, karą paskelbę!
Visai ne juokais! Naciai labai mus spyrė vėl skelbti mobili-
zaciją ir totaliai įsijungti į Vokietijos vedamą karą — taip kaip
Vlasovo armija. 1944 rugsėjo mėn. buvo reikalavę, kad gen.

453

Raštikis imtųsi organizuoti. Bet jis ir šiuo kartu, kaip ir Lietu-
voje, atsisakė kategoriškai. Tada norėjo naciai sušaukti lietu-
vių tremtinių konferenciją, kuri paskelbtų mobilizaciją. Bet
visi įžymesnieji žmonės atsisakė joje dalyvauti. Konferencija
nepasisekė. Mobilizacija nepaskelbta. Lietuviai tremtiniai ir
čia atsilaikė. Atsilaikė, nes ir ištrėmime veikė tos pačios
rezistencinės organizacijos ir to paties Vyriausiojo Lietuvos
Išlaisvinimo Komiteto delegatūra, nors joms buvo nepaly-
ginti sunkiau veikti. Vis dėlto, jos sugebėjo nustatyti ir per-
duoti vieningo laikymosi liniją. O ir patys tremtiniai jau tiek
buvo įgudę į nacių metodus, kad lengvai iššifruodavo tikruo-
sius vokiečių siekimus ir juos sugebėjo paversti niekais.

Prašėte, kad kalbėčiau trumpai. Dėl to dėsčiau, tik ne-
daugelį faktų iš tų, kuriuos pergyvenome per trejus rudosios
okupacijos metus.

Yra žmonių, kurie netiki ir faktais. Todėl beprasmiškos
pastangos būtų įtikinėti, beliktų tik konstatuoti, kad mūsų,
tremtinių, kaip ir tėvynėje likusių, sąžinė yra rami. Rami, nes
ištesėjome tėvų ir protėvių tradicijas, nesidavėme suklai-
dinami naujųjų laikų teutonų, nepuolėme kaimynų, kai jie
buvo jau kitų užpulti.

Mes nesidavėme sukurstomi ir prievarta verčiami pasi-
sakyti prieš vakarinius aliantus. Nei pirmomis nei pasku-
tinėmis karo dienomis iš mūsų tokio žodžio neištraukė.

Mes sėkmingai apgynėme savo jaunimą nuo nacinio
auklėjimo.

Mes pavyzdingai sulikvidavome ir niekais pavertėme
brutaliausias nacių pastangas sumobilizuoti mūsų jaunimą į
SS legioną ir kitus SS dalinius.

Mes išvengėme žinomesnių žmonių įtraukimo į kolabo-
rantus.

Taip, mes išlaikėme politinio subrendimo egzaminus.
tačiau dėl to skaudžiai, labai skaudžiai nukentėjo mūsų kraš-
tas.

454

Mūsų tautiečiai tūkstančiais, pradedant nuo pirmosios
nacių įžengimo dienos ir baigiant paskutinėmis, buvo šau-
domi čia pat Lietuvoje.

Mūsų krašto gyventojų daugiau kaip 1044 (iš dalies rasi-
niais sumetimais) buvo išžudyti (pagalvokit, kokis tai būtų
kraštui nuostolis, jeigu tokis procentas būtų išžudytas jūsų
amerikiečių!). Mūsų rinktiniai šviesuomenės žmonės ir
ūkininkai buvo išgabenti į KZ ar kalėjimus, iš kurių daugelis
neišėjo.

Mūsų vyriausios švietimo ir kultūros įstaigos buvo už-
darytos. Sulikviduota spauda, sustabdytas knygų leidimas,
sulikviduotas organizacinis gyvenimas.

Mūsų tautiečių šimtas tūkstančių prievarta buvo išsiųsti
iš savo krašto darbams.

Mūsų ekonominės gėrybės buvo gabenamos į reichą; jos
ėjo gausingiems nacių kadrams ir jų šeimoms, o Lietuvos
gyventojas buvo maitinamas bado racionu.

Mūsų gyventojų geriausi ūkiai, namai, įmonės buvo
atimti ir atiduoti nacių pareigūnams ir kolonistams, vykdant
sistemingą Rytų kolonizaciją.

Mūsų tremtinių tūkstančiai prievarta sugaudyti ir įvilkti į
vokiečių karių uniformas.

Mūsų daugelis miestų išgriauta, kaimų išdeginta, įmonių
mašinos išgabentos į reichą.

Mūsų tauta, šalia Lenkijos ir Belgijos, viena iš labiausiai
nekaltai nukentėjusių tautų. Viena iš sėkmingiausiai organi-
zuočiausiai variusių rezistenciją prieš okupantą.

Mes siekiame savos laisvės!

Siekėme, siekiame ir sieksime — atstatyti savo nepri-
klausomą demokratinę Lietuvą.

To mes neišsižadėjome nei raudonosios, nei rudosios
okupacijos metu. Dėl nepriklausomo gyvenimo orientavo-

455

mės pagal Vakarų demokratijų skelbiamas direktyvas ir į jas
veržėmės, ieškodami globos.

Dėl jo kovojame ir kovosime. Kas laisvėje pagyveno,
nelaisvėj gali nebent mirti.

Jums tai atrodo naivu, kad tokios mažos valstybės (nors
nemažesnės už Šveicariją, Belgiją, Daniją) įsigeidė išlaikyti
savo politinę nepriklausomybę!

Bet ar tos mažos valstybės yra sudarytos ne iš tokių pat
žmonių, kaip didžiosios? Ar jos Mažiau jaučia ir mažiau
galvoja?

Mes siekiame tik teisingumo!

Jeigu Attlee paskelbė reikalą sugrąžinti politikai krikš-
čionišką moralę ir jeigu ji iš tiesų būtų politikon sugrąžinta,
tai mes norėtume šauktis jos vieno principo — teisingumo!
Tik teisingumo!

Teisingumo vardan mes turėtume pateikti sąskaitas Vo-
kietijai ir kaltinimus naciams.

Teisingumo vardan galėtume jums padėkoti už globą,
bet ir daugeliui jūsų pasakyti: jūs apkalbate mus, sąmoningai
šmeižiate, apšaukdami mus ne tik naciais, bet ir kriminalis-
tais. Ar gi aš neturiu pagrindo taip kalbėti? Štai skelbiate apie
mus:

Ein offizieller Bericht der amerikanischen Militaerregie-
rung hebt hervor, dass die meisten der aus den
baltischen Laendern stammenden Fluechtlinge infolge
ihrer Symphatie fuer den Nationalsozialismus nach
Deutschland geflohen sind und auch heute noch keinen
Hehl aus dieser Gesinnung machen. Die Fluechtlinge
baltischer Nationalitaet sind ausserdem auch fuer ei-
nen grossen Teil der Verbrechen verantwortlich... (Die
Neue Zeitung 5.1.46).

456

Sakysite, čia ne amerikiečių laikraštis. Bet be kieno
žinios negali nė eilutė praeiti? Kas jį leidžia: ar ne patys
amerikiečiai? O amerikietinis Stars and Stripes ar ne tą pačią
insinuaciją įsidėjo, tik jau pavadino žinia ne iš Washingtono
kaip Neue Zeitung, o tiesiai iš Frankturto, niekam akių ne-
dumdamas. O radijas? Per radiją buvo paskelbta, kad lietuvis
apiplėšęs vokietį ūkininką, išprievartavęs jo dukterį. Nurody-
toj vietoj patikrinus, pasirodė, nei ten būta prievartavimo, nei
apiplėšimo, nei tokio lietuvio.

Sakote, jus suklaidina informatoriai. Bet iš kur jūs savo
informacijas semiatės ir kieno pranešimais jūs tikite? Mumis
jūs netikite (nes mes esą naciai, hitlerininkai). Bet jūs tikite
vokiečių informatoriais, kurie Hitlerį į valdžią išsirinko patys,
demokratiškai, ir kurie jo vadovaujami ir mūsų ir kitas tau-
tas buvo pavergę ir apiplėšę.

Jūs tikite vokiečių skundais, kad mes esame jiems didelė
našta. Bet vokiečiai iš Lietuvos išgabeno tiek maisto, drabu-
žių, apavo, baldų ir kito turto, kad dabartinis tremtinių išlai-
kymas neatstoja nė procentų to kapitalo, kuris iš Lietuvos
išgabentas. O dėl patalpų, kurias mes užimame, tai
primintina, kad vokiečiai savo kariniams ir civiliniams žmo-
nėms iš mūsų buvo atėmę visus geriausius butus.

Ar teisingumas nereikalauja, kad tauta, mus nuskriau-
dusi, bent šiuo tuo ir mums atsiteistų, bent iš teisingumo?

Vokiečių aukštosios mokyklos nenori priimti mūsų stu-
dentų. O kas kaltas, kad jie dar tik studentai ir dar neturi
savo profesijos? Juk vokiečiai buvo uždarę visas mūsų aukš-
tąsias mokyklas ir sukliudę jaunimui mokslus baigti. Ar tei-
singumas nereikalauja, kad bent savose mokyklose leistų
mūsų studentams studijuoti ir atitaisytų nors iš dalies
skriaudą, kurią jų tautiečiai yra padarę?

Jūsų informatorius — sovietiniai šaltiniai. Jūs tikite
sovietų pareigūnais, kuriems uoliai talkina ir kai kurie jūsų
DP pareigūnai. Abejojate, kad taip būtų? Deja, taip yra. Tie,

457

kurie siūlo mums, tremtiniams, sovietinę literatūrą, įkalbi-
nėja keliauti į sovietus, tie patys ir lietuvius šmeižiančias ko-
respondencijas iš Frankfurto rašo.

Širdyj tebejausdamas savo tautos karo metu patirtas
skriaudas, tebegirdėdamas deginamus ir žudomus tautiečių
vaitojimus ir dabar ją neteisiai šmeižiant, po to, kai aš Tams-
tai visa tai paaiškinau, drįstu, Pone Kapitone, kreiptis į Jus, o
per Jus ir į daugelį Jūsų pareigūnų su kaltinimu. Su senuoju
Zola tariu

Jaccuse!

Kaltinu Jus ir kai kuriuos Jūsų kolegas administratorius
ir politikus, kad išduodat garbingas jūsų tautos tradicijas pri-
glausti ir globoti kiekvieną, kuris pas jus atbėgo, persekio-
jamas ir laisvės ieškodamas.

Kaltinu, kad šmeižiate mano tautą, kuri šiame kare yra
netekusi visko, elądamosi, kaip jai sąžinė diktavo, orientuo-
damasi į Vakarų demokratijas ir į jas viltis sudėdama.

Ir Jeigu Tamsta ir būtum linkęs pritarti mano Tėvynės
laisvės laidotuvėms ir net padėtum ją laidoti, man dar lieka
viena viltis: skaičius tų, kurie yra ištikimi Amerikos laisvės ir
demokratijos idealams, auga diena iš dienos.

Leiskite man dar atviriau pasisakyti: atrodo, kad jūsų ne
vienas politikas yra suinteresuotas mus apjuodinti, kad galė-
tų nusiplauti rankas dėl Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų
likimo. Ligi šiol jūsų kraštas kilniai atsisakė pripažinti smurtą
ir neteisybe, Pabaltijo kraštams padarytą. Bet jeigu kai
kuriems politikams bus intereso paaukoti tas mažąsias
valstybes Sovietų imperializmui, tai jie drąsiau galės teisintis,
pirmiau jas apkaltinę nacizmu.

1946

458

LIETUVOS VERGIJOS DEŠIMTMETIS

1. Ketvirtasis padalinimas

Du didieji karo nusikaltėliai susitiko antru kartu 1939 rug-
sėjo 28 -— Molotovas ir Ribentropas. Slaptai ir galutinai juodų
susitarė pasidalinti Lenkiją ir Lietuvą bei jos kaimynes Latviją
su Estija. Ribentropas dosniai perleido savo nusikaltimo
bendrininkui Estiją, Latviją ir beveik visą Lietuvą, sau kukliai
pasilikdamas tik Lietuvos siaurą juostą pagal Šešupę (paskiau
ją savo bendrininkui pardavė už 31 mil. auksinių markių!). Taip
buvo sutartas ketvirtasis Lietuvos padalinimas, praėjus 144
metams nuo trečiojo, kuriame buvo dalyvavę tie patys rusai ir
prūsai, Lietuvos kaimynai ir draugai.

Gave laisvas rankas, Sovietai šuoliais, staigiais ir klas-
tingais, o paskiau jau ciniškai atvirais, ėmė grobti Lietuvą
dalimis, kaip graikų padavimo vienaakis milžinas Kiklopas,
kuris rijo graikus ne visus iš karto, bet palaipsniui, pasigar-
džiuodamas. Vieną koją Sovietų Kiklopas įkėlė į Lietuvą, pri-
versdamas Lietuvos vyriausybę pasirašyti „tarpusavio
pagalbos paktą“ ir įvesdamas į Lietuvą 20,000 raudonosios
įgulos (1939.10.10).

Toje sutartyje Sovietai dar pasirašė pasižadėjimą: „Šios

459

sutarties vykdymas jokiu būdu nepaliečia susitariančių suve-
reninių teisių, ypatingai jų valdymo formos, ūkinės socialinės
sistemos, o taip pat jų apsigyvenimo priemonių ir remiasi
nesikišimo į vidaus reikalus principu“.

Po 8 mėnesių Sovietai padarė naują klastingą šuolį —
laužydami aną nesikišimo 7 paragrafą, pareikalavo pakeisti
Lietuvos vyriausybę, vidaus politiką ir įsileisti sovietų kariuo-
menės jau neribotą kiekį. Taip Sovietų lokys įkėlė į Lietuvos
žemę antrą koją ir įsirito su visu prakauliu kūnu (1940.6.15).
Prasidėjo vėl viena iš okupacijų, kurių Lietuva, stovėdama
Rytų ir Vakarų sankryžoje, buvo daugel pakėlusi. Visos jos
buvo žiaurios, tačiau sunku ir palyginti pastarosios žiau-
rumus ir sunaikinimus su ankstesnėmis.

Ruso, dabar atėjusio bolševiko vardu, naujus oku-
pacijos tikslus ir metodus buvo atspėjęs poetas Vienažindys
pasakėčioj, dar prieš keliasdešimt metų parašytoj. Ten rusiš-
kas vilkas, įšokęs pas ožį, gyrė savo kailį ir įkalbinėjo: tu,
ožy, gali įsigyti tokį pat blizgantį kailį kaip mano, tik reikia,
kad sutiktum pereiti per mano vidurius ir mano kraujuje
atgimti... lr bolševikai užsimojo perleisti lietuvius per bol-
ševizmo vidurius ir suvaidinti, kad tai daroma pačių lietuvių
sutikimu ir jų naudai. Tai vaidybai buvo padarytas „liaudies
seimas“, kuris „nutarė“ įsijungti į Sovietiją (1940.7.21), buvo
pasiųsta delegacija į Maskvą, kad toji malonėtų priimti į
Sovietiją (1940.8.3). Toliau sekė Lietuvos bolševikinimo ir
rusinimo žygiai, ir po kiekvieno jų buvo organizuojamos
padėkos „tėvui ir saulei". Net po baisiųjų deportacijų buvo
dėkojama už „nepageidaujamo elemento“ išvežimą iš
Lietuvos (1941.6.14).

Žmonių valios klastojimas buvo gerai surežisuotas, bet
jame buvo neužgrimuotų spragų, pro kurias pasirodydavo
vilko kailis. Pvz., liaudies seimo rezoliucijoje prasitarta, kad
Lietuva įjungiama į Sovietų Sąjungą, raudonosios armijos
dėka, o ir Pravdos 1940 rugsėjo 4 prasitaria tais pačiais

460

žodžiais: „Lietuvių tauta, padedama raudonosios armijos,
numetė Smetonos režimą ir įvedė naują sovietinę tvarką“.
Pats karo nusikaltėlis Molotovas jau birželio 30 dieną, dar
prieš liaudies seimo rinkimą, tuometiniam liaudies vyriausy-
bės užsienių reikalų ministeriui prof. Krėvei Mickevičiui atvi-
rai pasakė: ,,Sovietų Sąjungos vadovybė yra nutarusi Baltijos
valstybes įjungti į sovietinių respublikų šeimą". Taigi „,„liau-
dies seimas“ turėjo tik įvykdyti, ką Maskvos vadovybė jau
buvo nutarusi.

Visą Lietuvą pervaryti per sovietinius vidurius sutrukdė
karas (1941.6.22). Bet čia, anot Vienažindžio, lietuviškasis
ožys parodė, kad jis turi ragus. Su karo pradžia įvykęs suki-
limas prieš okupantą per kelias dienas atsiėjo daugiau kraujo
ir gyvybių kaip visos laisvės kovos 1918-20 metais. Tačiau
jomis buvo pirmiausia atvaduoti iš bolševikų Kaunas ir Vil-
nius, atstatyta Lietuvos nepriklausomybė ir paskelbta Laiki-
noji vyriausybė. Sukilimas sugriovė visų metų sovietinius
tvirtinimus, kad Lietuva savo noru virtusi sovietine
respublika.

Laikinoji vyriausybė jau dvi dienas buvo šeimininkas
Kaune ir Vilniuje, kai įžygiavo vokiečių kariuomenė. Ji įžy-
giavo jau ne į sovietinę, bet į nepriklausomą Lietuvą.
Laikinoji vyriausybė buvo nelaukta rakštis Vokietijai, atsi-
radusi prieš Vokiečių Užsienio reikalų ministerijos iškalkulia-
vimą. Kai Laikinoji vyriausybė, vokiečių reikalaujama išsi-
skirstyti ar virsti nacių talkininke, griežtai atsisakė jų
reikalavimus vykdyt, po šešių savaičių jos veikimas buvo
prievarta nutrauktas, ir į savo kietą ranką Lietuvą paėmė
antrasis nusikalstamo suokalbio dalininkas — nacinė Vokie-
tija. Laikinosios vyriausybės sulikvidavimas iš pat pradžių nu-
lėmė lietuvių santykius su naujuoju okupantu. Į jo šūkavi-
mus, kad vokiečiai esą išvadavę Lietuvą ir kad lietuviai iš
dėkingumo turį atiduoti vokiečiams lašinius, duoną, namus,
laukus, visą žemę ir savo vaikus karui bei darbams Vokie-

461

„J. Tautos pragmatizmo keliu yra nuėjusios iki cinizmo. Jos
imasi kelti balsą dėl persekiojimų Čilėje, nes Čilė maža valstybė
ir antikomunistinis yra jos režimas. Bet jos tyli dėl Lietuvos
tikinčiųjų skundo, nes jis nukreiptas prieš Žmogaus persekiojimą,
vykdomą galingos komunistinės vyriausybės. Jungtinės Tautos
atsisako kelti tokius klausimus, dėl kurių galėtų susilaukti
nemalonumo. Dėl tokio JT charakterio Vakaruose kai kurie
publicistai davė jom patronu Poncijų Pilotą". (Iš Juozo Brazaičio
įvadinio žodžio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos I t.,
1974, psl. 19-20. Pasirašytas slapyvardžiu Z.V.)

Juozas Brazaitis su kai kuriais LFB veikėjais 1968.

tijoje, lietuviai pažiūrėjo su pasipiktinimu. Ko ko, bet jau savo
vaikų atiduoti kvailai nacionalsocializmo garbei ir jo koloni-
zaciniams tikslams lietuvių tauta per savo pogrindinę spaudą
griežtai atsisakė. Ir būtų per ilga pasakoti, kokių priemonių
lietuviai sugalvojo savo vaikams gelbėti. Pasyvus pasiprieši-
nimas buvo toks stiprus, kad Lietuva vienintelė, šalia Len-
kijos, iš visų nacių okupuotų kraštų neleido vokiečiams suor-
ganizuoti lietuvių SS legiono. Už tą pasipriešinimą teko
pakelti dideles aukas: geriausi žmonės atsidūrė Vokietijos
koncentracijos lageriuose, ir vienam tik Flossenburgo la-
geryje buvo nužudyta 2480 lietuvių; ištisi kaimai ir bažnytkai-
miai po 400 Žmonių ir daugiau buvo sudeginti, gyventojai nu-
žudyti, net vaikai, motinų išmesti iš degančio namo,
sužvėrėjusių žandarų buvo sviedžiami atgal į ugnį (Lintupiai,
Pirčiupis).

1944 liepos 13 raudonoji armija vėl įsiveržė į Vilnių, ir
Lietuva iš naujo pateko į pirmojo suokalbininko rankas.
Lietuvių kariniai daliniai, gaivališkai susiorganizavę Žemai-
čiuose, priešinosi antrajai sovietų invazijai. Jie su šautuvais
kovėsi prieš tankus ir žuvo. Jie žuvo, bet pasipriešinimo
dvasia liko gyva. Visuose Europos rytuose nėra ir dabar
tokio stipraus ir organizuoto pasipriešinimo, kaip Lietuvoje,
tam Sovietų prievarta ir smurtu vykdomam lietuviško „ožio“
virtimui sovietišku „vilku“. Jau penkeri metai pergyventi šioj
antrojoj okupacijoje, jau dešimt metų Lietuva naujoje vergi-
joje. Jos galo dar nematyti, bet jau matyti, ko per tą laiką yra
netekęs ir ką laimėjęs Lietuvos gyventojas ir lietuvių tauta.

2. Išlaisvinimas nuo Vakarų, nuo pažangos
ir nuo laisvės

Pažangi valstybė siekia kuo geriausiai apsaugoti ir kuo
labiausiai patenkinti visų piliečių ir kiekvieno reikalus, tiek
dvasinius, tiek medžiaginius. Dvasiniai reikalai patenkinami
tada, kai pilietis turi pagrindines demokratines laisves:

464

politinę laisvę — laisvę pareikšti savo valią dėl krašto valdy-
mo, dalyvauti rinkimuose, rinkti, kas jam patinka, pats statyti
kandidatus, spaudoje ir kalbose kritiškai pasisakyti dėl val-
džios ir atskirų asmenų; susiorganizavimo laisvę — laisvę
dėtis į politines, ūkines, profesines, kultūrines ar religines
draugijas; tikėjimo laisvę — laisvai ir nekliudomai savo
tikėjimą išpažinti ir jį viešai praktikuoti. Materialiniai reikalai
patenkinami, kai pilietis gali turėti sau patinkamą profesiją
(užsiėmimą), turėti pagal ją darbą ir gauti uždarbį, kuris
įgalintų jį ir jo šeimą padoriai pragyventi ir susidaryti san-
taupų ar įsigyti nuosavybės. Prie kiekvieno žmogaus giliausių
teisių priklauso ir laisvė gyventi savo krašte. (Tik už di-
džius nusikaltimus graikai nuteisdavo atplėšti žmogų nuo šei-
mos ir išvyti iš gimtojo krašto).

Kur šitie reikalai geriausiai patenkinami, ten žmogus gali
daugiausia parodyti kūrybos, ten valstybė yra pažangiausia.
Šita kryptimi stengiasi eiti vakarinio pusrutulio valstybės. Šita
kryptimi ėjo ir nepriklausoma Lietuva, būdama pačiame Eu-
ropos geografiniame centre ir palaikydama visus ryšius tik su
vakarų valstybėmis.

Sovietai okupavę atitvėrė Lietuvą nuo Vakarų ir prie-
varta lenkia ją į Rytus, visais Žmogaus reikalų patenkinimo
atžvilgiais atsilikusius. Į atsilikimą gramzdina ir Lietuvą. Atsi-
likimą žiauresnį, negu Vakarų valstybės tais užmirštais lai-
kais, kai dar jose klestėjo prekyba vergais. Vakaruose poli-
tinės, susiorganizavimo, tikėjimo laisvės, o taip pat laisvės
gyventi savo šalyje niekas neginčija. Vakaruose daugiausia
kovojama dėl uždarbio dydžio, dėl darbo ilgumo. Kas į Sovie-
tų rankas pakliuvo, pilietinių laisvių niekas neturi. Ten viskas
priklauso nuo partijos, nuo 14 žmonių gaujos, susėdusios
politbiure. Sovietų pavyzdžiu ir Lietuvoje dabar niekas negali
reikšti savo valios. Visi turi vykdyti tik partijos valią. Negali
būti kitos partijos, tik komunistų, kitos jaunimo organi-
zacijos, tik komjaunimas, kito laikraščio, tik kompartijos lei-

465

džiamas, kitos knygos, tik valdžios išleista. Ir visa tai daroma
net ne pagal vietinės partijos valią, bet pagal Maskvos planus
ir direktyvas. Net laikraščių vardas tas pats kaip Maskvoje,
formatas tas pats, laužymas, šriftas, ne tik mintys — viskas
Maskvos kopija, tik lietuviškais žodžiais parašyta. Ir tai prak-
tiškai reiškia bolševikų pasakymą „socialistinis turinys ir tau-
tinė forma“.

Tikėjimo laisvės sovietiniame krašte nėra ir iš principo
negali būti, nes kiekvienas pilietis verčiamas išpažinti, prak-
tikuoti ir skelbti tik sovietišką „tikėjimą“ — bedievybę ir ma-
terializmą. Kitoks tikėjimas persekiojamas. Tikintieji ir
einantieji į bažnyčias ar namie laiką šventųjų paveikslus atlei-
džiami iš tarnybų. Mokyklų jaunimui draudžiama tikėjimo tie-
sų mokytis net už mokyklos sienų. Bažnyčios apdėtos
mokesčiais kaip pasilinksminimo namai. Paskiausiu laiku nu-
statyta, kad bažnyčios viena nuo kitos būtų ne arčiau kaip
per 7 kilometrus. Tokiu būdu miestuose daug bažnyčių
uždaroma. Kunigai, nors neturi jokio uždarbio, apdedami tri-
gubais dirbančiųjų mokesčiais. Kunigai ir vyskupai buvo ver-
čiami dirbti NKVD tarnybai: kunigai ir visi kunigų semi-
narijos auklėtiniai — šnipinėti, vyskupai prievartaujami išleisti
ganytojiškus laiškus prieš partizanus, duoti pasaulio spaudai
pareiškimus, kad sovietinis režimas bažnyčias remia. Kai jų
sau nepalenkė, visus vyskupus suėmė ir išvežė (liko tik
vienas K. Paltarokas, 74 metų amžiaus, ir tas pats iki pasku-
tinių laikų gyvenęs nelegaliai). Kunigų išimta iš pastoracijos
darbo jau virš 704. Vieni išvežti, kiti slapstosi. Daugelyje
parapijų kunigų visai nebeliko. Naujų paruošti nebe-
įmanoma, nes iš keturių seminarijų, kuriose mokėsi per 300
auklėtinių, beliko viena seminarija, kuriai nustatytas kontin-
gentas 60 klierikų. Kunigai per išpažintį provokuojami: agen-
tai eina išpažinties, o paskui kunigus kaltina, kad jie neiš-
davę priešvalstybinio sąmokslo. Jokios maldaknygės, jokio
religinio turinio laikraštuko ar knygelės. Nuolatiniai straips-

466

niai, prakalbos, paskaitos, pamokos vidurinėse ir aukštosio-
se mokyklose prieš religiją, prieš Vatikaną, prieš Lietuvos
kunigus. Jaunimą spaudžia dėtis į komjaunimo organizačiją.
Nori jį perauklėti tikrais bedieviais ir bolševikais. Tam gim-
nazijų ir kitų vidurinių mokyklų pristeigta daugiau nei nepri-
klausomoj Lietuvoj. Nors jose mokslo lygis žemesnis (suma-
žintas bendras mokymo metų skaičius iš 13 į 12, trūksta
specialistų — mokytojų), bet Sovietams svarbiau už mokslą
yra sovietinis auklėjimas. Jaunimui perauklėti aukštosiose
mokyklose paskirti specialūs prorektoriai iš Maskvos. Kova
prieš religiją, parodžiusi 1945 metais truputį atlyžimo, dabar,
ypač nuo 1947 pradžios, stiprėja metai iš metų. Tikėjimo lais-
vės beliko tik atminimas.

Šalia tikėjimo laisvės kiekvienas žmogus Vakaruose turi
ir kūrybos laisvę. Rašytojas, dailininkas, muzikas, moksli-
ninkas kuria pagal savo įsitikinimus ir pergyvenimus. Lietu-
voj, kaip ir visoj Sovietijoj, šitos laisvės seniai nebėra. Juo
toliau, juo labiau spaudžiama, kad menas ir mokslas skelbtų
materializmą, bedievybe, bolševizmą. Rašytojams ir daili-
ninkams partija nustato, ką jie turi rašyti ir kaip. Po partijos
suvažiavimo 1949 Tiesa, partijos organas, rašytojams nusta-
tinėjo: „kovoti prieš buržuazinės ideologijos liekanas, prieš
kiekvieną mėginimą prašmugeliuoti nacionalistinius nuo-
dus", kurti tokią literatūrą, kuri naudinga „darbo žmonių
kovoje dėl savo geresnės ateities, dėl pilnutinio komunizmo
pergalės" (1949.3.3). Rašytojas turi suniekinti Vakarus,
ypačiai Jungtines Valstijas, pasmerkti visą nepriklausomos
Lietuvos gyvenimą, pagarbinti komunistų partiją, raudonąją
armiją, kolchozus, tarybinį patriotizmą, rusų pranašumą
prieš vakariečius, bedievius, o geriausia Staliną. Rašytojas
Grušas novelėje aprašė ūkininko su savo bernu susipykimą
ir susitaikinimą. Už tai buvo pasmerktas, nes darbininkas
turįs kovoti ir buožę ūkininką nukovoti. Jokio susitaikinimo
negali būti. Sovietinės rašytojos Valsiūnienės knygelė apie

467

bolševikinę Melnikaitę kritikos buvo priimta šaltokai, bet ji
„pasitaisė“: įdėjo dar posmą:

Kur Leninas? Klausiu
Aš saulės šviesios,
Man saulė šviesioji
Atsako:
— Narsioji širdis Draugo
Žemės visos
Krūtinėje Stalino
Plaka.

Tada kritika su palankumu sutiko. ,„Jau šio vieno eilė-
raščio sukūrimas yra didelis Valsiūnienės poetinio talento
laimėjimas" (Tiesa, 1947.7.27).

Kairysis rašytojas Jakubėnas, kuris drįso pasakyti, kad
Lietuvoje kurti neįmanomos sąlygos — išgabentas. Išga-
benta jau ir visa eilė kitų rašytojų, kuriais anksčiau mielai
bolševikai buvo naudojęs: (Boruta, Lukauskaitė). 1948
metais buvo koliojami Lietuvos mokslininkai, kad jie per
mažai bolševikiški. Jie atgailojo ir prižadėjo pasitaisyti. Parti-
jos suvažiavime 1949 partijos sekretorius Sniečkus užpuolė ir
lietuvių kalbos žodyno redaktorių: girdi, žodyno kalba esanti
klerikališka, o redaktorius nesimokąs dabartinės kalbos. Dai-
lininkai 1948 buvo brigadomis išgabenti į kolchozus, kad juos
atvaizduotų savo paveiksluose. Tačiau ir bolševikai mato,
kad iš senųjų rašytojų, kurie dar likę Lietuvoje, naudos
nebus daug. Jų neperdirbsi. Jie nutilo, o jeigu bolševikiškai
parašo, tai ir vaikas iš tokių raštų pasišaipys. Griebiasi
paskutiniu laiku ieškoti naujų rašytojų tarp jaunimo, tarp
gimnazistų, studentų. Iš jų nori išauginti bolševikus, ,,prieša-
kinius kovotojus". Ar tai pasiseks, — bolševikai tikisi; mes
abejojame, nes rašytojui trūksta bolševikijoj pagrindinės
kūrybai sąlygos — laisvės.

468

3. Išlaisvinimas nuo pinigo, nuo namo,
žemės ir uždarbio

Darbo, uždarbio, nuosavybės teisė?

Sovietai naikina skirtumą tarp kapitalisto ir darbininko,
pirmiausiai atimdami nuosavybę. Lietuvoj nacionalizacijos
buvo paskelbtos jau 1940 rugpjūčio 25. Buvo nacionalizuoti
indėliai bankuose, didesni už 1000 litų (160 dol.). Šitokiu
būdu iš bankų buvo paimta 38 milijonai litų, kurie priklausė
12,000 tarnautojų, darbininkų, smulkių savininkų. Iš pensijų
fondo paimta 40 mil. litų, ir pensininkams visos pensijos nu-
brauktos. Paimta be jokio atlyginimo visas auksas, sidabras,
akcijos ir kiti vertybiniai popieriai. Lito kursas nustatytas —
0,90 rb., nors lito perkamoji galia buvo iš tikrųjų 4-5 kartus
didesnė nei rublio. Taigi kiekvienam piliečiui, kuris turėjo
šiek tiek litų, buvo atimta faktiškai trys ketvirtadaliai, o pa-
likta tik vienas ketvirtadalis. Iš Lietuvos Banko sovietai pa-
ėmė 223 mil. litų, jų vietoj įmokėjo tik 200 mil. rb., nors
paimtieji litai buvo verti 780 mil. rb. Tokiu būdu buvo api-
plėšti ir atskiri piliečiai ir visas kraštas. Lietuvon atvykę rusai
galėjo viską išpirkti, o Lietuvos gyventojams pinigai buvo
atimti.

Kai atėjo vokiečiai, jie nustatė 1 M. — 10 rb., vadinas, 11
litų už markę. Atsimenant, kad markė prieš karą buvo lygi
2.40 lt., išeina, kad vokiečiai pinigo vertę numušė taip pat 4-5
kartus. Kai bolševikai atėjo antru kartu, jie markės visai
neėmė, ir žmonės visai pinigų neteko. Naujų rublių jie galėjo
gauti tik iš karių, pardavinėdami savo daiktus. Šitokiu būdu
visi gyventojai per kelis atvejus buvo sulyginti — visi pinigo
neturėjo.

Lyginami ir kitais atžvilgiais. Štai buvo nacionalizuota
prekyba, jeigu jos metinė apyvarta didesnė kaip 115,000 rb.
(20,000 dol.). Paliko tik smulkios krautuvėlės, kurios išsi-
vertė be samdomų tarnautojų. Bet joms buvo skirti dideli
mokesčiai, negavo prekių, ir antros okupacijos metu turėjo

469

visos likviduotis. Buvę savarankūs prekybininkai buvo pa-
versti valstybinių įmonių tarnautojais, darbininkais ar bedar-
biais (buožėms darbas neduodamas).

Nacionalizuoti namai, kurie turi naudojamo ploto di-
desniuose miestuose 220 kv. m, mažesniuose 170 kv. m. Va-
dinas, dviejų aukštų namelis 12 metrų ilgio ir 9 metrų pločio jau
atimamas, ir savininkas turi arba išsikelti, arba jis gauna tame
name sau kambarį ar porą kambarių (nuo žmogaus po 9 kv. m)
ir turi mokėti nuomą. Jeigu jis, statydamasis namą, buvo
prisidaręs skolų, tai tas skolas vis tiek turi jis sumokėti, o ne
valstybė, kuri iš jo namą atėmė. Šitokiu būdu buvo paliesti
14,000 savininkų, ir jie turėjo virsti nuominininkais.

Nacionalizuota ir žemė. Žemė visa paversta valstybės
nuosavybe. Buvusiems savininkams palikta tik teisė ją val-
dyti, bet nei parduoti nei kam perleisti negalėjo. Palikta ne
daugiau kaip 30 hektarų. Kita išdalyta mažažemiams ir be-
žemiams. Ir seniesiems ūkininkams ir naujakuriams buvo už-
dėtos tokios pyliavos ir tokie mokesčiai, kad visoj Lietuvoj
jau pirmaisiais metais jas tegalėjo išpilti tik 8,400 ūkių iš
bendro skaičiaus 33,456. O 4,492 žemę gavusieji naujakuriai
nuo jos atsisakė. Antros okupacijos metu reforma dar griež-
tinama: paliko po 20 hektarų, paskui po 15 ha; pakaltin-
tiems, kad pyliavas vokiečiams buvo išpylę ar geruoju su
vokiečiais sugyvenę, pakaltintiems, kad jų giminės į vakarus
pasitraukę, palikta tik po 5 ha, o pakaltintiems partizanus
rėmus visai ūkis atimtas, ir patys jo gyventojai išvežti į Rusiją.

Jei ir mažas ūkis gali būti produktingas, ir iš jo gali pra-
simaitinti jo savininkas ir valstybė turėti naudos, tai Lietuvos
ūkis sovietiniame režime, tiek didesnis, tiek mažesnis, negali
būti nei produktingas, nei pelningas. Nepriklausomoj Lietu-
voj didžiausias ūkininko pajamų šaltinis buvo kiaušiniai,
mėsa, sviestas, kuriuos gabeno daugiausiai į Angliją ir kitas
vakarines Europos valstybes. Iš vakarų gabenosi sau
reikalingus pramonės gaminius, mašinas, įrankius, trąšas.

470

Sovietija atėmė nuo ūkininko vakarų rinkas, atėmė ir ūkiui
būtinas pramonines prekes. Ūkio apyvarta ir pažanga dingo.
Dar daugiau. Antros okupacijos metu iš ūkininkų atėmė
gyvulius, tepalikdami po vieną karvę, po vieną arklį, atėmė
darbo jėgą, vyrus išgabendami, o iš šalies samdytis dar-
bininko nebuvo galima. Ūkis laikėsi tik iš seno įsigyvenimo. Jį
dar labiau prislėgė minėti mokesčiai ir pyliavos. Jei jos buvo
išpilamos, tai 1947 buvo skiriamos papildomos pyliavos. Kai
negalėjo ūkininkas išpilti, jis atidavė paskutinį gyvulį ir tokiu
būdu ūkį galutinai varė į bankrotą, norėdamas pusmečiui
pratęsti nelaimę. O ji buvo neišvengiama. Nepajėgiančius
apkaltina sabotažu ir teisia 6 metams ištremti. 1948 Tiesa
paskelbė, kad vienoj tik Marijampolės apskritų tokiu būdu
buvo nuteisti 153 ūkininkai. Tokios ūkio politikos rezultatas
toks, kad 1947 40 procentų visos žemės buvo nedirbamos, o
ūkininkų dalis metė ūkius, kad nebūtų deportuoti. Nėra
kaimo, kuriame nebūtų namų užkalinėtais langais ar durimis.
O ir Tiesa 1948 rašė, kaip Kauno bolševikų pareigūnai išvy-
kę griauna negyvenamus namus ir juos gabenasi į miestą,
kad turėtų kuo kūrenti.

Su 1948 pradžia, galima sakyti, baigiamas individualinio
ūkio laikotarpis. Jis imamas likviduoti ir smarkiu tempu
pereinama į kolektyvinį ūkį, kolchozą. Net tie, kurie buvo
gavę žemės iš sovietinio režimo, „reiškia džiaugsmo“, kad
galės savo žemę pervesti į kolchozą. 1948 pradžioje buvo
kolchozų tik 20, o jau 1949 metų pradžioje apie kovo pabai-
gą jų buvo per 900. Kai kuriuose Šiaulių apskrities valsčiuo-
se visi ūkininkai jau suvaryti į kolchozus, po keliolika, kelias-
dešimt šeimų.

Kolchoze ūkininkas grąžinamas į baudžiauninko padėtį,
nes jis dirba ne sau, ir ne tai, kas jam prie širdies. Darbą jam
paskiria. Už darbą gauna atlyginimą pinigais ir grūdais. Bet
ne tokį, kokį sutaria, o tokį, kokį nustato kolchozo admi-
nistracija. Mokestį gauna, atskaičius visas gamybos išlaidas

471

ir dar palikus sumas, reikalingas tolimesnei kolchozo pažan-
gai. Šitaip skaičiuojant, kolchozo pažangai niekada nebus
gana, ir kolchozo darbininkui lieka labai skurdžios pajamos.
Kolchozas turi statyti pirmoj eilėj ūkio, o paskui jį dirbančio-
jo reikalus. Ir seniau taip buvo: pirmoj eilėje dvarininko,
paskui baudžiauninko reikalai. Kolchoze atsidūręs žmogus iš
jo pasitraukti negali. Šituo atžvilgiu buvę žemės savininkai
prilygsta darbininkus, dirbančius įmonėse.

Darbininko uždarbiai Sovietų Sąjungoje labai nedideli.
Bet Rusijoje žemas ir pragyvenimo standartas. Lietuvių dar-
bininkas pripratęs prie aukštesnio gyvenimo lygio, tad jam iš-
gyventi iš uždarbio yra labai sunku. Nepriklausomoje Lietu-
voje darbininkas uždirbo vidutiniškai 153.31 litą per mėnesį.
Tai sudarė 1884 pragyvenimo minimumo. Kai tik atėjo
bolševikai, jis uždirbo 195 rb. arba 1114 pragyvenimo
minimumo. Antros okupacijos metu tarp uždarbio ir pragy-
venimo minimumo nėra nė palyginimo. Kvalifikuotas dar-
bininkas 1947 uždirbo 300-450 rb., o kilogramas riebalų 1947
buvo 120 rb. Negalėdamas išgyventi iš uždarbio, darbininkas
yra priverstas vogti įmonės produktus ir juos pardavinėti juo-
dojoj rinkoj arba išsipardavinėti savo daiktelius. Išgyventi
negali nė tarnautojai. Įstaigos mėgina organizuoti jiems pa-
galbą, paimdamos savo žinion vadinamus valstybinius ūkius,
sovchozus, ir iš jų išlaikyti savo tarnautojus. Dėl gaunamo
uždarbio neapsimokėtų dirbti fabrike ar įstaigoje ir būtų
geriau bėgti į kaimą, kur pavalgyti vis dar tebėra daugiau. Ta-
čiau tarnautojas ir darbininkas jaučiasi pririštas prie savo
įstaigos ar įmonės, nes jeigu jis pasitrauks, tai jis neteks
darbo pažymėjimo, o tokius čiumpa ir gabena į „broliškas“
respublikas darbams.

Kad iš darbininkų išspaustų daugiau produktingumo, te-
bevartojamos soclenktynės, savikritika, plano vykdymas ir
t.t. Apie darbininkų teises dalyvauti fabriko administravime ir
pelno paskirstyme buvo daug kalbama pirmos okupacijos

472

metu. Bet tik kalbama. Jau pirmos okupacijos metu paaiš-
kėjo, kad sovietinis režimas yra pakeitęs tik kapitalizmo
vardą. Iš esmės jis yra Žiauresnis darbininko išnaudotojas.
Nepriklausomoj Lietuvoj darbininkas galėjo skųstis darbo
inspektoriui, o bolševikinėje Lietuvoj nėra kam
skųstis, nes kapitalisto ir išnaudotojo rolę perėmė pati vals-
tybė. Nepriklausomoje Lietuvoj darbininko reikalus gynė
profesinės sąjungos ir draugijos. Jos galėjo ir streikus rengti.
Sovietiniame režime streikas yra sabotažas ir jokių streikų
niekad nesti. Jokia kritika tam sovietiniam išnaudotojui ne-
galima, darbininkas, išdrįsęs padėtį kritikuoti tik tarp drau-
gų, rytojaus dieną jau nepasirodo. Jį sudoroja NKVD kaip
reakcionierių, liaudies priešą.

4. Vergo organizavimas ir laisvojo naikinimas

Sovietinis režimas šitaip visose gyvenimo srityse —
žemės ūkyje, pramonėje, prekyboje — žmones sulygina,
atpalaiduodamas juos nuo teisių ir laisvių, nuo turto, nuo
nuosavybės, nuo pastovumo, organizuodamas visai naują
žmogų. Žmogų, kuris neturi savo valios nei minties bei inicia-
tyvos, aklai klausantį tik partijos ir jos viršininkų įsakymų.
Žmogų, kuris be turto, be nuosavybės, materialiai visai nesa-
varankus ir yra priklausomas nuo jam darbą duodančios ir
jam šiokį tokį uždarbį teikiančios valdžios, arba tikriau tos
pačios partijos. Žmogų, kuris yra tik darbo įrankis, vergas,
atlyginamas tiek, kad nemirtų, bet ne tiek, kad galėtų pa-
doriai gyventi. Žmogų, kuris laikomas amžinoje nežinioje,
nesaugume, nesurištas pastovesniais ryšiais nei su žeme, net
su šeima. Tokis žmogus, laikomas tarp bado ir sotumo, tarp
laisvės ir kalėjimo, tarp būti ir nebūti, priartinamas prie gy-
vulio-žvėrelio padėties. O toks yra sąmoningai sovietinio reži-
mo palaikomas, nes toks lengviausiai valdomas. Toks te-
galvoja apie šios dienos duoną, apie šios dienos poilsį, apie
savo egzistencijos bent laikinį pratęsimą, bet ne apie aukš-

473

tesnius politinius siekimus ir pastovesnius idealus. Tie aukš-
tesnieji valdymo reikalai ir idealai jau priklauso visagalinčiai
išrinktųjų gaujelei politbiurui, partijai. Iš kitos pusės tokie
žmonės yra ir pavojingiausi, nes išalkęs žmogus virsta tikrai
žvėrim ir sukelia kruvinas revoliucijas. Kad pastarosios
nelaimės nebūtų, sovietai turi žiauriausią pasaulyje policiją ir
šnipų tinklą, kuris nepatenkintuosius suseka, suima ir lik-
viduoja.

Vietinių gyventojų likvidavimas Lietuvoje prasidėjo su
bolševikų įėjimu (1940.6.15). Pradėta nuo vidaus reikalų
ministerio Skučo ir saugumo viršininko Povilaičio. Antras
etapas — 1940 liepos 12 dienos naktį visuomenės veikėjų su-
ėmė apie 500. Toliau individualinis suiminėjimas. Per metus
kalėjimuose buvo 12,000 (kai bolševikai atėjo į Lietuvą, jie
rado nepriklausomos Lietuvos kalėjimuose viso tik 245 kali-
nius, kurie kaip politiniai buvo paleisti). Iš jų apie 5,000 buvo
nukankinti tardymo metu ar išvežti (Červenėje sušaudyta
500, Praveniškėse 400, Raseiniuose 76 ir t.t). Tik 1941
birželio 14 naktį prasidėjo masinis vežimas, kurio metu dingo
iš Lietuvos netoli 40,000. Antroji okupacija tęsė pirmosios
planą. Pirmiausia buvo suimti žmonės, susiję su Laikinąja
vyriausybe ir partizanais, buvę rezistencijos žmonės vokie-
čių okupacijos metus. Toliau vėl grįžo prie 1941 sudarytų są-
rašų, kuriuose pažymėtų asmenų dėl karo nebuvo spėję
išvežti. Pagal juos, o taip pat ir pagal naujai sudaromus są-
rašus rankiojo žmones individualiai, gabeno ir tebegabena į
apskrities kalėjimą, paskui į Vilniaus ar Kauno, o iš ten jau
po „teismo“ už akių kas mėnuo dideliais būriais geležinkeliu
ar pėsčiomis gabena į Rusiją. Kas mėnuo apie 2-3,000.

Ligi 1947 pabaigos naikinimo balansas buvo toks: nužu-
dyta ar žuvę 30,000; deportuotų į Rusiją 120,000; repatrijuo-
dintų į Lenkiją 140,000. Viso ligi 1947 metų galo 290,000.
Tarp jų eilė profesorių, rašytojų, žurnalistų, daugiausia betgi
ūkininkų. Taip pat išgabenti, kaip minėta, visi Lietuvos

474

vyskupai, išskyrus tą vieną.

1948 deportacijos sustiprintos. Gegužės-birželio mėn.
buvo masinės deportačijos, daugiausia vėl ūkininkų. Per tą
pusę metų išgabenta ne mažiau per 60,000. Tokiu būdu ligi
metų vidurio balansas smarkiai paaugo. Vien bolševikų dėka
Lietuva jau 1948 vidury buvo netekusi 350,000. O jei priskai-
tysim dar pirmosios okupacijos metu išvežtuosius 40,000,
nužudytuosius ir per kalėjimus išgabentus 5,000, o taip pat
sulikviduotus vokiečių okupacijos metu 300,000, tai Lietuva
yra netekus ligi 1948 metų vidurio 695,000, arba 20-254 visų
ayventojų. Koks tai smūgis nedidelei valstybei, galima įsi-
vaizduoti prileidus, kad tokio procento netekdama Prancūzi-
ja ar Anglija, būtų netekusios po 8 milijonus, Jungtinės Vals-
tijos 24-30 milijonų.

Bet šis Lietuvos deportuotojų skaičius dar toli nebuvo
įvykdęs 1941 bolševikų sudaryto plano išgabenti iš Lietuvos
700,000 lietuvių. Anas planas atgimė 1948 liepos mėnesį,
kada NKVD pareigūno Abakumovo parašu buvo išleista
slapta instrukcija, pasiruošti naujai deportacijai, masinei, api-
mančiai Lietuvą, Latviją, Estiją, Karelų Suomiją. Deportacija
turėjo būti įvykdyta 1948 lapkričio-gruodžio mėn. Kokį skai-
čių palietė šitas planas, tuo tarpu dar sunku pasakyti. Bet
Svenska Morgenbladet korespondentas iš Londono pranešė:
„kas ketvirtas lietuvis deportuojamas... Į jų vietą gabenami
mongolai" (1949.3.28).

Sovietinis režimas žmones naikina ne dėl to, kad jie bū-
tų konkrečiai nusikaltę tam ar kitam įstatymui. Vakarų Vals-
tybėse yra susigyventa su praktika, kad žmogus baudžiamas
tada, kai jis yra sulaužęs paskelbtus jam privalomus įstaty-
mus. Sovietiniame režime, panašiai kaip ir nacių, Žmogus
naikinamas, jam siaurinamos teisės jau vien dėl to, kad jis yra
nepageidaujamos kilmės. Naciai sunaikinti ar nuteisinti ėmėsi
jiems nepriimtiną „„menkesnių“ rasių Žmones, sovietai naikina
ir nuteisina jiems nepriimtinos socialinės kilmės žmones. Ne-

475

svarbu, ar Žmogus yra turtingas, ar beturtis, ar gal net be-
darbis; svarbu, kas buvo jo tėvai. Pagal jų socialinę kilmę
žmonės skirstomi į tinkamus ir netinkamus sovietiniam reži-
mui, į liaudį ir buožes, į turinčius daugiau teisių ir mažiau. 1947
gruodžio 12 sovietinis ministerių kabinetas Lietuvoje įsakė
sudaryti buožių sąrašą, buožiškumą nustatant pagal jų turėtą
žemės kiekį prieš karą, prieš okupaciją. Buožės jau nepriimami
net į kolchozus. Jie turi būti išvežti, sunaikinti. Buožių, kurię
turi 18 ha žemės, vaikai nepriimami ir į universitetą.

Šitokiu būdu suskaldomi Lietuvos gyventojai ir paskui
dalimis likviduojami. Lietuva kolonizuojama mongolais,
rusais ir kt. Šito likvidavimo akivaizdoje jau nebėra prasmės
kalbėti, ko nustojo lietuvis, netekęs nepriklausomybės. Ne-
teko visko: turto, dažnas ir šeimos, padoraus gyvenimo, už-
darbio, saugumo sau ir savo šeimai, visokeriopos laisvės.

lr vis dėlto ne visko. Neprarado jis savo valios pajau-
timo. Neprarado laisvės troškimo. Neprarado pasiryžimo ją
ginti. Dėl to ir iš visų sovietinių respublikų Lietuvoje patys so-
vietai priskaito mažiausiai dalyvavus balsavimuose 1946. Kai
Estijoj balsavusių skaičių žymi 98.746, kitose respublikose net
99.94, Lietuvoje tik 91784. (Nouvelles Sovietigues,
1946.2.23). Dėl to Kauno universitete 1947 m. iš 2,000 stu-
dentų komjaunuolių buvo tik 13. Dėl to partizanų skaičius
Lietuvoje didžiausias ir pasipriešinimas organizuotas.

Pasyviame ir aktyviame pasipriešinime lietuvių charak-
teris netenka tų bruožų, kurie buvo paskutiniu laiku beatsi-
randą nepriklausomoje Lietuvoje: išlepimo ir patogumų ieš-
kojimo. Atgyja iš tėvų paveldėti bruožai: atkaklus pasyvus
pasipriešinimas, kuris tėvus buvo įgalinęs per 40 metų nepri-
siimti rusiškos raidės, atgyja idealizmas ir mokėjimas už
idealus pasiaukoti, kaip tėvai buvo aukojęsi Kražiuose. Pasi-
aukoti ligi mirties. Jeigu 8,000 partizanų vyrų ir merginų susi-
sprogdino, nenorėdami pasiduoti gyvi bolševikams, tai rodo,
kaip jie yra išmokę ir užsigrūdinę žiūrėti mirčiai į akis. Jie

476

žūsta kaip riteriai, kurie ėjo vaduoti Šventojo Grabo. Jų žu-
vimas yra didžiausias protestas, kokis tik gali būti, prieš
sovietinį režimą. Tai didis liudijimas, jeigu žmonės pasirenka
mirtį, bet ne sovietinį režimą.

Dėl tokio žuvusių daugumo kaltas ne tik okupantas.
Vakarų aliantų, britų, amerikiečių, vadovaujančių sąžinė turi
prisiimti didelę moralinės atsakomybės dalį. Ne kas kitas, o
juk Rooseveltas ir Churchillis paskelbė 1941 liepos 4 Atlanto
Chartoj pažadą atstatyti suverenines teises ir laisvę tų tautų,
kurioms prievarta jos buvo atimtos. Jeigu ne tie pažadai, gir-
dėti per radiją, daug didesnis skaičius iš Lietuvos būtų pasi-
traukę nuo bolševikų, gelbėdami savo gyvybę. Bet pasi-
tikėdami didžiaisiais valstybių vadais ir norėdami prisidėti
prie jų pažadų greitesnio įvykdymo, jie hiko savo krašte. Ir
dabar po kelerių metų jie jaučiasi tų vakarinių aliantų ir jų
chartų apvilti ir išduoti. Šitas išdavimas nepalaužia
atkaklumo, tik sėja desperaciją, kuri veda į pasiryžimą kuo
brangiau parduoti gyvybę, jeigu negalima gyvent laisvėje. Jie
daros panašūs į senųjų laikų Margirį su savo karžygiais, Pū-
nios gynėjais. Šiandien visa Lietuva virtusi Pūnia, o Margerių
dešimtys tūkstančių. Jų vardas nuėjo į tautos didžiavyrių
skrynias, o Pūnia atgimė. Kada atgims Lietuva ir kada nau-
jųjų didžiavyrių vardus surašys savo šventovių Marmure ir
širdyse?

Šitas klausimas spaudžia širdį lietuviui. Vakarinio pasau-
lio kitam Žmogui, amerikiečiui, britui, prancūzui... jis nerūpi.
Jam svarbu tai, kas liečia jį tiesiogiai šiandien. Jis nenori
galvoti, kad Lietuvos likimas liečia ir amerikiečius, ir anglus,
ir prancūzus. Lietuva, Latvija, Estija ir kiti sovietų okupuoti
kraštai yra dabar nelyginant vakarinio pasaulio desantai tarp
bolševizmo jėgų. Jie turi užėmę punktus ir juose gina ne tik
savo tautos, bet visų Vakarų reikalą. Vakarai džiaugiasi, kad
anapus geležinės uždangos yra jėgų, kurios neleidžia
bolševizmui galutinai įsišaknyti ir jį sprogdina. Bet desantas

477

gali būti sėkmingas, jei tuojau eina pagrindinės jėgos ir
paremia desantų laimėtus punktus. Kitaip tik be prasmės
aukojamos jėgos. Vakarai, savo šūkiais gundę pavergtąsias
tautas rezistuoti, savo neveiklumu jas yra išdavę sunaikinti.
Kada vakarai bus priversti nuo bolševizmo vaduotis, jau gali
būti pavėlintas reikalas, nes pavergtosios tautos ligi tol gali
būti sunaikintos. Už tai, ką dabar pavergtosios tautos laimi
savo kančiomis ir gyvybėmis, ką dabar vakariečiai laimi do-
vanai, turės tada jau amerikiečiai, anglai, prancūzai ir kiti
mokėti savuoju krauju. Tada parlamentuose pakils triukš-
mas ir ieškos atsakingų pareigūnų, kuriems galėtų kaltę su-
versti. Bet tada bus vėlu.

Amerikos ir Europos lietuviai yra daug padarę, kad pra-
plėštų akis vakarų visuomenei ir vyriausybėms, iki kokios
grėsmės yra privedęs jų pačių kraštus jų žiūrėjimas pro pirš-
tus į okupuotų kraštų kančias, jų lankstymasis prieš karo
nusikaltėlį, jų užsiliūliavimas saugumu, tariamai saugomu
atominės bombos. Dar daug reikės laisvųjų atkaklumo ir
energijos, o pavergtųjų kančios, iki galutinai bus pabusta iš
to apgaulingo sapno, ar iki suūš vėl audra, kuri padarys galą
ir ketvirtojo padalinimo vergijai.

1950

478

LIETUVOS PARTIZANŲ
LAIŠKAS ŠV. TĖVUI

1948 Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vado-
vybės siųstas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pa-
baigoje buvo sakoma: „„Rašome jį pogrindyje prie mirgančios
šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant.
Kai šitas laiškas Jūsų Šventenybę pasieks, mūsų galbūt
nebebus gyvų; galbūt kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką, prie
savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų".

Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia
našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio Šv.
Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris,
nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju
raštu ir vertimais.

Bet taip buvo įvykdyta tik viena Lietuvos tikinčiųjų
valios dalis.

Savo laiške jie kreipiasi į visą laisvąjį pasaulį, kad jis
atvertų savo akis ir pamatytų, jog bolševizmas rengiasi lai-
mėti visą pasaulį, ir vargas tiems, kurie nori apsigaudinėti
atominės energijos turėjimu. Laiškas dėl to turėjo patekti į
laisvąją Europą. Pirmiausia jis perėjo per viso pasaulio lietu-

479

vių spaudą. Lengvai perėjo per italų spaudą. Sunkiau jam
buvo nugalėti kitus Vakarus. Dar buvo laikai, kada Vakarų
Europa norėjo užsimerkti ir ausis užsiimti. Dėl to pačių lietu-
vių pastangomis jis buvo paskelbtas atskira knygele prancū-
ziškai. Bet laiškas buvo rašytas tokia degančia širdim, kad jis
negalėjo nepaliesti tų, kurie į širdį atsako. Pirmas ir didžiau-
sias jo skelbėjas ir gasintojas buvo rašytojas Edzard Scha-
peris, gyvenąs Šveicarijoje. Daugumą savo pranešimų apie
Baltijos valstybes jis baigdavo, perskaitydamas ištisai Lietu-
vos tikinčiųjų laišką. Laiško gilumas ir rašytojo įkvėpimas
padarydavo tai, kad daugel klausytojų nesulaikydavo ašarų.
Nuo šiol laišku rūpintis ėmė patys svetimieji. Šveicarijos
žurnalas Anima 1950 laišką paskelbė ištisai ir padarė atspau-
dą, vardu ,„Notschrei eines Sterbenden Volkes" — Mirštan-
čios tautos pagalbos šauksmas, — ir jį platino parapijose prie
bažnyčių. Kiekvienas, jį atvertęs, pastebėjo to paties
Schaperio įvedamuosius žodžius: „Iš tikrųjų tai nėra šauks-
mas tik į Romą. Tai įspėjimas ir šauksmas pabusti viso
pasaulio krikščionims... Pogrindžio laiškas, kuris karštai al-
suoja narsia ištverme, kukliai prakalba apie bedievybės kovą
prieš Dievą ir Bažnyčią, apie neįsivaizduojamą terorą prieš
mažą, demokratinę, Vakarams ištikimą tautą... Iš ten pasku-
tinių krikščionių kasdieninės kančios mozaika mums yra
pamokymas apie milžinišką tarp bolševizmo ir krikščionybės
frontą, į kurį esame kiekvienas pašauktas. Tegul bus kiek-
vienas į jį pažadintas šauksmo mirštančiųjų iš Lietuvos
miškų".

Atėjo laiškas ir į Vokietijos gyventojų mases. Pirmiausia
karštai juo susidomėjo Tarptautinio komiteto krikščioniš-
kajai kultūrai ginti Vokietijos skyrius, kurio centras yra Bon-
noje. Iš visų projektų, kuo jis karščiausiai galėtų prabilti į
visuomenę, savo pirmajam leidiniui jis pasirinko Lietuvos ti-
kinčiųjų laišką. Gausiai iliustruoto, pavadinto „Hilferuf aus
den Waeldern Litauens“ — Pagalbos šauksmas iš Lietuvos

480

miškų, ir „Čia kovoja kryžius prieš Sovietinę žvaigždę", —
išleido 10,000 egz. ir greitai išplatino taip pat per parapijas.
Paskleidė brošiūras ir tarp kitų Komiteto narių — Italijos,
Prancūžijos, Ispanijos, Belgijos, Liuksemburgo, Graikijos,
Rumunijos, Sveicarijos, Slovakijos. To Komiteto Vokietijos
skyrius iškilmingoje konferencijoje Bonnoje, kur dalyvavo ir
kitų tautų svečiai, rengėjai kalbėjo apie krikščioniškosios kul-
tūros naikinimą ir gynimą Lietuvoje, kurios kančių doku-
mentą, minėtą laišką, įteikė kiekvienam dalyviui į rankas, o
lietuvių atstovą prof. Z.Ivinskį pakvietė prabilti tos tautos
vardu. Tai buvo 1952 metų pradžioje.

Laiškas davė įkvėpimo ir minčių vienam vokiečių
žurnalistui iš Stuttgarto beletristiniu būdu atvaizduoti laiško
mintis. Dalis 1952 buvo paskelbta Schuwaebisch Illustrierte su
laiško ištraukomis ir partizanų nuotraukomis, atneštomis iš
Lietuvos.

Krauju buvo nušlakstytas kelias, kuriuo laiškas atėjo iš
Lietuvos. Lėtai ir vargingai jis skynė sau kelią į Europos
žmonių sąžinę. Bet prasiskynė. Jis buvo vienas iš pirmųjų
dokumentų, kuriais Europa buvo įspėta dė! savo likimo.
Kiekviena nauja žinia iš Lietuvos gilina ir tvirtina tuos įsitiki-
nimus Europoje, kuriuos diegė tikinčiųjų laiškas. Jo įtaka ne-
mirė ir nemiršta, nes tai kankinių laiškas ir testamentas,
kuris buvo paskelbtas lygiai prieš penkerius metus.

1953

481

REZISTENCIJOS DIENA

Dešimt metų jau Lietuva aklinai atitverta nuo Vakarų.
Jos likimas primena graikų skulptūrą, kurioje Laokooną ir jo
sūnus vis labiau veržia apsiraičiusios gyvatės. Jei ten atvaiz-
duotų kankinamųjų veiduose esąs išreikštas tylus didingu-
mas ir taurus paprastumas, tai lietuvių tautos veide stipriau-
siai atsispindi du kiti bruožai — kančia dėl okupanto smurto
ir tam smurtui pasipriešinimo dvasia.

Vakarai vis daugiau įžvelgia pirmą bruožą. Bolševizmo
klasta, smurtas, sadistiniai išradimai milijonams išnaudoti ir
sunaikinti, visa pavergimo ir naikinimo sistema iškilo su visu
siaubu.

Silpniau Vakarai mato pasipriešinimo ženklus. Ir mes
patys lią šiol daugiau turėjome kalbėti apie kankinimą. Iš tri-
jų dešimčių liudininkų Kersteno komisijoje tik pora tekalbėjo
apie lietuvių tautos pasipriešinimo veiksmus, rezistencijos
dvasią.

O kalbėti apie tai jau reikia. Ne tik dėlto, kad reikia tei-
sybę liudyti. Kalba apie pasipriešinimo žygius ir žmones
reikalinga esantiems tremtyje. Pasiaukojimo ir herojizmo
pavyzdžiai gali apvalyti dvasią nuo emigracijos rūdžių ir su-

482

veržti laiko atleidžiamus dvasinius ryšius tarp tremties ir
kovojančio krašto.

Svetimiesiems kalba apie bolševikų persekiojimą nepa-
žadina kovos dvasios. O pasiryžimas kovoti su bolševizmų
daugeliui Vakarų žmonių labiau reikalingas negu žinojimas
apie bolševizmo smurtą. Pavergtųjų pasipriešinimas, mažos
tautos herojizmas yra aštresnis dyglys sąžinei tų tautų,
kuriose stiprėja dvasia palaipsniui prieš bolševizmą kapitu-
liuoti. Pasipriešinimo reikšmę netiesiogiai iškėlė Amerikos
politikos vairuotojai, tvirtindami paremsią tas tautas, kurios
pačios priešinsis.

Tiesa, pasipriešinimo veiksmai krašte — ir kalbos apie
juos užsieniuose — gali užtraukti naujas okupanto represijas.
Dėl to protinga iš šalies nekurstyti tų veiksmų. Bet nepro-
tinga būtų tuos veiksmus ir žmones, kurie jau jėjo į tautos
kovų istoriją, nutylėti ir pamažu visai užmiršti. Kraujo auka
turi kilti kaip Čiurlionio paveiksle šviesiaisiais dūmais į Vieš-
paties sostą ir grūdinti žmonių gerą valią. Aitriais tirštais dū-
mais turi neraminti įdiržusias sąžines.

Atėjo momentas, kad svetimieji prabilo apie pabaltiečių
pasipriešinimą. Danų buvusi komunistė, vokiečių belaisviai
liudijo apie pabaltiečių pasipriešinimo žygius Sibiro
lageriuose. MVD pulkininkas atėjo liudyti, kaip sovietų
divizijos buvo reikalingos lietuvių pasipriešinimui palaužti.
Priešo liudijimas ir atsisakymas persekioti yra didelis
pripažinimas.

Šiuo metu prasminga yra mintis — tremtyje kasmet
rengti rezistencijos dieną ir tai dienai skirti birželio 23. Tą
dieną prieš 13 metų buvo paskelbtas lietuvių tautos suki-
limas prieš bolševikinį okupantą, atstatytas nepriklausomų
Lietuvos organų veikimas ir krauju paliudyta lietuvių tautos
valia gyventi laisvoje savo valstybėje.

Birželio 14 yra simbolinė kentėjimo ir skausmo diena,
kurioje sutelktas visų tebetrunkančių deportacijų ir žmogaus

483

naikinimo siaubas.

Birželio 23 yra simbolinė diena, kuri išreiškia tautos pasi-
priešinimą, tebetrunkantį ligi šiol.

Simbolinė rezistencijos diena turi priminti tremtyje kiek-
vienam rezistencijos kovų gyvą ir tebetrunkančią kruviną
eigą, joje Žuvusius, žūstančius, tebekovojančius rezistencijos
veikėjus, žinomus ir nežinomus. Ji turi sustiprinti tremtyje
herojinę dvasią priešintis visam, kas naikina ir silpnina gyvąjį
lietuvį. Ji turi pažadinti kiekvienam individualiai pasiryžimą
kreipti pasaulio dėmesį, kad ten anapus uždangos tautų pa-
sipriešinime yra didžioji talka kovoje su barbarybe.

Solidarumo dvasia bus pajausta ir krašte ne kaip
kurstymas į desperacinius žygius, bet kaip karštas linkėjimas
kantriai ištverti.

1954

484

REZISTENCIJOS PAGERBIMAS

Birželio 23 vis daugiau paminima Lietuvos rezistencija.
Tai dienai buvo duotas ir J. Brazaičio pranešimas per Ameri-
kos Balsą Europoje Lietuvos jaunimui. Jo ištraukos:

Laisvajame pasaulyje šiomis dienomis lietuviai prisi-
mena tas birželio 15, 14 ir 23...

Birželio 15 ir 14 tai ženklas grobiamos, naikinamos,
deportuojamos, kenčiančios Lietuvos. Birželio 23 atverčia
kitą lietuvių dvasios lapą. Tai pasipriešinusios, kovojančios,
laiminčios Lietuvos lapas. Birželio 15 primena, kad lietuvių
tauta buvo viena iš pirmųjų Vakaruose sovietinio imperia-
lizmo aukų. Birželio 23 liudijo, kad lietuviai buvo vieni iš
pirmųjų, kurie svetimam smurtu pasipriešino. lr dabar
birželio 23 proga laisvėje esantieji lietuviai mini lietuvių tau-
tos rezistenciją, pasipriešinimo dvasią, kuri per eilę metų
reiškiasi įvairiomis formomis.

Tėvynės pasipriešinimo dvasią labiausiai seka jaunimas.
Iš partizanų parašytos knygos Partizanai už geležinės už-
dangos, iš laisvėn pakliuvusių žmonių pasakojimo jie seka
tuos nežinomus didvyrius, vyrus ir moteris, seka ir tuos
pasyviosios rezistencijos žmones, kurie sugeba maskuoti

485

savo veidą ir veiklą, kad išvengtų betikslės aukos. Minėji-
muose prie inscenizuoto partizano kapo pergyvena graudų
partizano likimą, išreikštą partizanų poezijos tokiuose
žodžiuose:

Ateis pavasariai, paskęs laukai žieduose,
Miškuose pirmosios žibuoklės sužydės,

O kas ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane,
Ir kas vainiką iš pirmų žiedų uždės.

Jaunimo susibūrimuose dažnai skamba graudi parti-
zanų daina ,„Gegužėle, šį metelį tu anksčiau pas mus par-
lėk", arba gilios tėvynės meilės daina: „Aš verkiau parimus
tarpvartėj darželio“.

Tarptautiniuose jaunimo suvažiavimuose, leidiniuose
svetimomis kalbomis jaunimas nepraleidžia progos liudyti
tiek apie kankinamą Lietuvą, tiek ir apie lietuvių herojinę
pasipriešinimo dvasią.

Ir liudija sėkmingai. Laisvajam pasauliui pažįstami jau ne
tik Lietuvos skundai. Vis daugiau dėmesio kreipia į paverą-
tųjų pasipriešinimo dvasią ir žygius. Lietuvių rezistencijos
žmonių liudijimai Amerikos kongrese Kersteno komisijoje,
Sovietų MGB pulkininko Burlickio parodymai, iš Vorkutos
grįžusio vokiečių gydytojo Scholmerio, amerikiečio Noble ir
kt. pasakojimai parodė laisvajam pasauliui, kad bolševikam
pasisekė užgrobti valstybes, bet nepasisekė laimėti palan-
kumo bolševizmui nei palaužti lietuvių laisvės noro nei išsi-
laisvinimo vilties. Vakaruose stiprėja įsitikinimas, kad di-
džiausias talkininkas kovoje prieš komunizmą tai pavergtųjų
valia neišsižadėti laisvės troškimo.

Birželio 23 laisvėje esantieji lietuviai gyvai jaučia, kaip
geležinė uždanga nejstengia nuslėpti ne tik Lietuvos kančių,
bet ir jos pasipriešinimo dvasios. Lyg neregimais spinduliais,
lyg oro tiltu jungiasi tą dieną laisvėje esantieji su pavergtai-
siais. Tą dieną abeji ima giliau gyventi tuo pačiu tikėjimu, kurį

486

laisvės kovotojo kapo akivaizdoje išreiškia partizanų poezijos
autorius:

Ir čia Žuvai. Ir parašei krauju ant tėvų Žemės:
„Lietuvi, amžiais būk didus, nes tavo kelias — kruvina
kova".

Ir metai eis, žydės laukai prie kelio,

Ir kelsis vėl iš kraujo Lietuva.

1955

487

„Juo tamsesnė naktis, juo skaidriau ir mažas žiburėlis
pašviečia — rodo kelią, palaiko tikėjimą, drąsina žengti pirmyn...
Ne žiburėliai, o skaidrūs Žiburiai yra tie amžino atminimo
ir lietuvės, kurie organizavo nepriklausomos Lietuvos valstybės
atstatymą ar kurie pradėjo laimėjimo tebesiekiantį rezistencijos
žygį" (Iš J. Brazaičio žodžio, pasakyto New Yorke 1958.VI.23,
minint 1941 sukilimą)

1. Juozas Brazaitis su kai kuriais Lietuvių fronto bičiuliais: Vytautas
Vaitiekūnas, Brazaitis, Stasys Barzdukas, Leonardas Valiukas ir Kazys
Ambrozaitis 1964 Clevelande. 2. Juozas Brazaitis Amerikos Lietuvių
kongrese, Čikagoje 1952. Iš k. į d.: Brazaitis, Strikienė, A. Valonis,
S. Bredes, O. Zailskienė, vysk. V. Brizgys, kan. J. Končius, kun. (dabar
vysk.) A. Deksnys, P. Grigaitis.

AR TREMTYJE REZISTENCIJA
GALIMA?

Rezistencijos vardas išpopuliarėjo paskutinio karo metu.
Vakaruose juo vadino pasipriešinimą nacinei okupacijai ar
naciniam režimui. Lietuviai pirmieji tą rezistencijos turinį pra-
plėtė, parodydami pasipriešinimą jau bolševikams ir prieš
juos sukildami 1941 metų birželio 23-čią.

Nuo to laiko 15 metų. Viena okupacija Lietuvoje keitė
kitą; sugrįžo vėl pirmoji; pasikeitė rezistencijos kovotojai;
dalis atitrūko į vakarus; didžioji dalis po velėna ar nukeliavo į
Sibirą; atėjo nauja karta. Daug kas pasikeitė, pasikeitė ir re-
zistencijos formos bei plotis, bet rezistencijos dvasia tebėra
Lietuvoje gyva.

Tie, kurie atsidūrė vakaruose, vieni jaučia savyje kirmi-
nėlį, kad paliko kovos draugus; kiti jaučiasi toliau rezis-
tenciją vykdą, Vasario 16-tą dėdami po dolerį ar dešimtinę
Lietuvai laisvinti; treti, laimėję saugumą ir aprimdami, taria:
ar bėra prasmės kalbėti apie rezistenciją, čia, laisvame kraš-
te, kur tavęs niekas nepersekioja...

Tikrai, ar rezistencija čia įmanoma?

Lietuvoje rezistencija reiškia pasipriešinimą priešui,
kuris nori sunaikinti ar sužaloti gyventojus, jų gyvenimo bū-

490

dą bei kultūrą. Laisvame krašte tokio išorinio priešo nėra.
Laisvame krašte kreipiamos akys, kaip padėti nugalėti
priešą, kuris naikina paliktą tėvynę. Deja, visas čia esančių
ginklas prieš tą priešą — šauksmas. Tik šauksmas, baidant
priešą ir maldaujant kitus jį baidyti. Šauksmas visur ir viso-
mis priemonėmis.

Tačiau rezistencija reiškia ir kovą, ir globą tam, kas pade-
da išlaikyti tautos dalį, čia tremtyje esantį lietuvišką žmogų ir
jo sukurtą dvasios turtą. Niekas čia jo nepersekioja, tad
Mažiau į jį ir akis kreipiama kaip į šauksmą dėl priešo. O vis
dėlto lietuvis čia nyksta, silpsta, menkėja. Silpsta dėl tinka-
mos jam palankios atmosferos nebuvimo. Silpsta dėl to, kad
priešu jis virsta pats sau. Rezistencija čia reikalinga prieš
save vardan savęs. Bet aiman, — sakytų Vaižgantas, — leng-
va kovoti su kitais, tik ne su savim.

Kokios rūšies rezistencija čia galima ir reikalinga, pavyz-
dį parodė rezistencijos organizatoriai Lietuvoje. Paskutinės
rezistencijos metu dėmesį jie nukreipė ne tik į priešą, bet ir į
save — sudaryti laisvės kovotojams tinkamą dvasią, išugdyti
patį kovotoją. Ne priklausymas kuriai socialinei klasei ar
partijai bei organizacijai svarbu Lietuvos rezistentui, bet jo
charakteris ir jo nusistatymai bei nusiteikimai, kurie lems jo
kovą ir santykius su kovotojais bei tauta.

Koks turi būti rezistentas-kovotojas? Partizanų statutas
skelbia:

Laisvės kovotojais gali būti lietuviai vyrai ir mo-
terys be amžiaus skirtumo, aukštos moralės, drąsūs,
ryžtingi, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietuvių
tautą ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvinimą (18
par.).

Laisvės kovotojas veikdamas visuomet vadovau-
jasi tik Lietuvos gerove, nežiūrėdamas iš to sau pačiam
naudos ar pasipelnymo (41 par.).

491

Visų laipsnių vadai ir eiliniai laisvės kovotojai
niekada neturi patekti į desperatišką ir pesimistišką
stovį. Visose aplinkybėse jų moralė privalo būti kuo
aukščiausia (25 par.).

O visas laisvės kovų sąjūdis pasiryžęs ne tik kovoti su
priešu, bet ir ugdyti tautoje tautinę savigarbą, vienas kito
supratimą bei paramą.

Kas paskaitė J. Daumanto knygą Partizanai už geleži-
nės uždangos, Joseph Scholmerio, Jean Charles Ram-
pelbergo ar MVD pulk. Burlickio liudijimus, kokius lietuvius
jie matė Lietuvoje ir Sibire, galėjo pamatyti, kad statutų žo-
džiai jems buvo ne deklamacijos, o tikrasis gyvenimas ir
veikimas.

Rezistencija Lietuvoje sukūrė naujus kovotojų charak-
terius.

Tremtyje buvo mestos didelės jėgos į šauksmą dėl lais-
vės, bet praeita buvo pro rezistencijos giliausią šaknį ir
pagrindą — sukurti savyje, laisvintojuose ir visuomenėje
tinkamą dvasią, nusiteikimus, kurie būtų atrama aktyviam
lietuviškumui išlaikyti, atrama sugyvenimui tarp asmenų ir
grupių, atrama ir pačiam šauksmui dėl laisvės.

Tie nusiteikimai būtų reikalingi kitokie nei tėvynėje. Jie
turėtų kaip tik išryškinti tai, už ką tauta kovoja, kuo remia
visą kovą ir kovos aparato sėkmingumą. Tokie nusiteikimai
būtų pirmiausia — pagarba asmeniui, už kurį kovojame; pa-
garba laisvei, kurią norim grąžinti tėvynei ir joje esantiems
asmenims; pagarba laisvės logiškai išvadai — tolerancijai,
vienas antro supratimui, kurie yra pagrindas tarpusavio su-
gyvenimui ir bendradarbiavimui; pagarba teisei, kurios atsta-
tymo reikalavimu grindžiame visą išlaisvinimą...

Kai tie nusiteikimai bus iškelti, išryškinti, išpopuliarinti,
kai jie virs kiekvieno savaime aiškia, išpažįstama ir vykdoma
tiesa, kai jie darys įtakos tarpusavio santykiams ir laisvinimo
šauksmui, — tada savaime aprims kiti šauksmai, kurie šian-

492

dien išsiveržia kaip emigrantinės degeneracijos skausmai. Tik
prigydžius savyje tuos nusiteikimus ir jais pradėjus gyventi,
vienybė laisvinimo darbuose ir organizacijose, sugyvenimas ir
bendradarbiavimas gali nukristi kaip savaime prinokęs vai-
sius. Tuo atveju ir lietuvis, laimėjęs tam tikrus įsitikinimus ir
nusiteikimus, būtų paruoštas įsijungti į išlaisvintos Lietuvos
gyvenimą labiau, negu be jų grįžęs su Lietuvos atstatymo
planų glėbiais.

Praplėsti rezistencijos turinį šia kryptimi yra didžiulis ir
pats reikalingiausias rezistencijos uždavinys tremtyje.

1956

493

REZISTENCIJA 15 METŲ FONE

1. Ko rezistencija siekia; 2. Ar rezistencijai lietuviai buvo pasi-
ruošę; 3. Ar rezistencijos aukos buvo beprasmės; 4. Ar laisvėje esą
lietuviai patalkino krašto rezistencijai; 6. Ar laisvieji lietuviai panau-
dojo kovai krašto rezistencijos laimėjimus; 6. Kuriuo keliu toliau.

1941 metų birželio 23 sukilimas buvo pirmas lietuvių
rezistencijos prieš sovietus prasiveržimas viešumon. Nuo to
laiko keitėsi žmonės, keitėsi organizacijos ar jų vardai, keitėsi
Lietuvos priėšai, keitėsi ir rezistencijos uždaviniai bei me-
todai, bet išliko gyva dvasia, kuri vykdo rezistenciją. Gyva
Lietuvoje, gyva Sibire, daugiau ar mažiau gyva ir tremtyje.

Rezistencija yra tautos nepaprastos padėties padaras.
Lietuviškas žodis „pasipriešinimas“ gan tiksliai jos pobūdį
išreiškia. Tai pirmiausia pasipriešinimas išorinio priešo
pastangoms sunaikinti tautą ir valstybę. Tautos gyventojų
pastangos tuo nepaprastu metu labiau nukreiptos priešintis.
Paprastuoju metu, valstybės normalaus gyvenimo eigoje, tos
pačios pastangos labiau skirtos kurti — valstybinio gy-
venimo rūmui kurti bei puošti.

Nenormalios padėties padaras ir rezistencinės organi-

494

zacijos, kaip normalių laikų padaras yra politinės partijos.
Normaliais laikais susikuria eilė skirtingų partijų, skirtingų
pagal savo programą, kurią nori vykdyti valstybinio gy-
venimo rūme. Nenormaliais laikais susikuria taip pat ne viena
rezistencinė organizacija. Jos labiausiai skiriasi viena nuo
kitos savo narių vienas kitu pasitikėjimu, kuris yra būtinas
konspiracijos sumetimais.

Nenormalioje padėtyje ir partijos, jei jos yra, netenka
savo tiesioginės prasmės — rinkimų keliu siekti valdžios, kuri
įgalintų jas tvarkyti valstybę pagal savo programą. Nenor-
malioje padėtyje suspenduojamos partijų programos ir joms
vykdyti pagrindinė priemonė — valdžios paėmimas. Joms
tenka tie patys nepaprasto meto uždaviniai, kuriuos vykdo
rezistencinės organizacijos.

Rezistencijos tiesioginis uždavinys — vykdyti tai, kas
sėkmingiausiai sukliudytų. svetimos jėgos užmačias.
Bolševikų okupacija jas turi trejopas: naikinti lietuvių valsty-
bės nepriklausomybės sąmonę, kad lietuviai susigyventų su
mintimi, jog Lietuva yra ir turi būti Sovietų Sąjungos dalis;
naikinti tautinės nepriklausomybės sąmonę, kad lietuviai
imtų galvoti esą menkesnės tautinės vertės už rusus, esą tik
mažesnieji rusų broliai; silpninti biologinį tautos potencialą,
kad menkėtų gyvoji atrama valstybinei ir tautinei nepriklau-
somybei.

Pasipriešinti toms užmačioms reiškia daryti visas
pastangas, kad okupacija būtų pašalinta, o kol tai įvyks, —
išlaikyti lietuvių sąmonėje gyvą valstybinę ir tautinę nepri-
klausomybe, išsaugoti kuo daugiau gyvo tautos biologinio
potencialo.

Penkiolikos metų perspektyvoje dar nematyti žymių,
kiek yra priartėjęs okupacijos pašalinimo laikas. O jau labai
žymu, kad biologinis tautos potencialas yra sumažintas ir
atskiestas. Belieka susimąstyti ties klausimu, kiek valsty-
binės ir tautinės nepriklausomybės idėja išliko gyva ir skaidri.

495

II.

Lietuvos okupacijos galimybei, taigi ir rezistencijai lietu-
viai nebuvo pasiruošę. To nepasiruošimo buvo dvi didžio-
sios priežastys. Viena, vadistinio režimo ilgas užtrukimas dalį
lietuvių visuomenės spėjo nupolitinti, nustumti nuo domėji-
mosi valstybės reikalais; kitoje dalyje buvo sukėlęs
neapykantą režimui ir piktą džiaugsmą, kad jam ateina galas.
Antra priežastis — dalis lietuvių šviesuomenės, savo praei-
tyje susigyvenusi su rusų visuomene, tebegyveno ta praei-
timi ir nestengė įžiūrėti, kad rusas komunistas nėra tas pats,
kas buvo jo jaunystės dienų pažįstamas rusas demokratas.
Sovietinių tautų kultūroms pažinti draugija Lietuvoje buvo ki-
lusi ne tik pagal tiesioginį užsienio reikalų ministerio S. Lozo-
raičio paraginimą, kaip tai skelbė a.a. prof. Krėvė Mickevi-
čius. Jos pirmininkas pats Krėvė jau Lietuvos valstybės
pirmaisiais metais (1924) viešose diskusijose reikalavo, kad
Lietuva eitų į artimus ryšius su Sovietais, spirdamosi prieš
Vokiečius. Tai buvo vienas iš ženklų, kad dalis šviesuo-
menės linko į rusiškus rytus. Artimumu rusams gyveno ir
akademikų sukeltas kultūrbolševizmo sąjūdis su Trečiojo
fronto, Literatūros žurnalais. Prieš juos aktyviai stojo ko-
voti Naujoji Romuva, Židinys, XX amžius, o prieš slaptą
komunistų partijos veiklą tarp darbininkų aktyviai reiškėsi
veik vienintelė paskutiniu metu Krikščionių darbininkų
sąjunga. Taigi dvejopas buvo kovojančios visuomenės avan-
gardas. Jei šiandien Vakaruose pastebimas tam tikrų sluoks-
nių palankumas ir ,„koegzistencializmas“ sovietikai, iš kitos
pusės kova prieš jį, tai tą patį reiškinį lietuviai pergyveno
prieš porą dešimčių metų. Šiandien iš tų sovietikos simpa-
tikų daugelis yra atvirtę; tai rodo jų prisipažinimai klydus, bet
tai nekeičia jau įvykusios raidos.

Tos dvi priežastys buvo pagrindinės, kodėl nuėjo svei-
kinti Paleckio ir jam lojalumo pareikšti demokratinės partijos
(krikščionys demokratai, liaudininkai), nuėjo tautininkų sei-

496

mo prezidiumas, šaulių ir kariuomenės atstovai, 0 ir prezi-
dentas nepareiškė jokio paprieštaravimo ženklo. Turbūt dėl
to pat ir diplomatai pareiškė protestus tik vėliau, kai „liau-
dies seimas“ nutarė prašyti Sovietus, kad Lietuvą priimtų į
sąjungą.

Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai — be
aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Ne tik vyriausybės, bet
ir demokratinių partijų. Įkrito lengviau, nei bolševikai laukė.

(Tai minčiai patvirtini referentas citavo sovietų
NKVD majoro Petrovo liudijimus, paskelbtus 1949 Tri-
bune de Gėnėve: „Dekanozovas pranešė iš Lietuvos,
kad nesutiko jokio pasipriešinimo: respublikos prezi-
dentas ir vyriausybė visiškai pabėgo į Vokietiją. Latvi-
joje reikalai ėjo ne taip gerai. Nebuvo laukta pasiprieši-
nimo, bet prezidentas Ulmanis mūsų projektam
pasipriešino. Taline mes pergyvenome pačius sunkiuo-
sius momentus“. Daves Petrovo porą vaizdų, kaip pasi-
priešinimas reiškėsi Estijoje, referentas apgailestavo,
kad mums yra palikti ir primenami daugiau liūdni to
meto vaizdai, kaip valdžios žmonės sutiko savo kole-
gas perduoti sovietų malonei ar kaip šauliai ir pasienio
policininkai nukreipė savo ginklus prieš savo valstybės
prezidentą. Laikydamas tai netikro valstybinio susipra-
timo ženklu, referentas darė išvadą:)

Reikėjo laukti, iki susidarė okupacijai pasipriešinimo
dvasia ir virto darbais. Kilo ne iš režimo likučių ir ne iš buvu-
sios politinės organizuotosios visuomenės likučių. Kilo svar-
biausia iš jaunimo, kuris buvo kariuomenėje, akademiniame
darbe, įstaigose, fabrikuose. 1941 birželio 23 sukilimas pa-
demonstravo tą pasipriešinimą, į kurį įsijungė tada ir visi kiti
lietuviai be politinių pažiūrų ir amžiaus skirtumo. Ko ne-
galėjo padaryti Lietuva 1940, tą ji padarė 1941. Ir iš to laiko
paliko daugelio atmintyje herojizmo, pasiaukojimo vaizdų,
kurių nedavė 1940 metai.

497

III.

Nuo ano sukilimo dienos lietuvių pasipriešinimas ėjo ir
tebeina gal net stipriau nei kaimynuose. Pasipriešinimas rau-
donajai, rudajai ir vėl raudonajai okupacijai. Eina tėvynėje ir
Sibire. Jo nuotrupos rado atgarsio St. Ylos ir A. Kučo ka-
cetinėje literatūroje. Jų ištisa epopeja yra Daumanto Parti-
zanai už geležinės uždangos. Dar nuostabesni liudijimai
svetimųjų — Joseph Scholmerio Mirusieji grįžta (ištraukos
buvo Į Laisvę Nr. 7, 8), arba MVD pulkininko Burlickio
pareiškimas Kersteno komisijai.

(Pacitavęs Burlickio liudijimą apie partizano Miš-
kinio žuvimą 1950, referentas darė išvadą:)

Kelių eilučių liudijimas apie Miškinį suima visą pasi-
priešinimo tragiką. Jis išreiškia pasipriešinimo didybę — Miš-
kinis buvo pripažintas autoritetu visoje Lietuvoje. Jo su-
jungtos rezistencijos galybei palaužti buvo reikalingas pats
Maskvos saugumo viršininkas Kruglovas. Kovotojo tragiš-
kas likimas — jis žino, kad jis nelaimės, bet jis kovoja pagal
prisiimtą uždavinį: parduoti savo gyvybę kuo brangiausia
kaina, bet tik nepasiduoti gyvam. Jis susinaikina...

Miškinio likimas tai vienas iš dešimčių tūkstančių. Aki-
vaizdoje tokios baisios aukos, ne vienas išreiškia abejojimą,
ar toji auka nebuvo beprasmė, ar ne geriau prisitaikinti prie
padėties ir išlikti gyvam? Mums, esantiems saugioje vietoje,
nėra moralinės teisės kurstyti bent mažiausiu žodžiu, kad jie
aukotųsi; nėra teisės nei sakyti, kad jų auka yra beprasmė.
Bet kas norės susirasti atsakymą, turės pats pirma atsakyti į
klausimą: ar pasipriešinimas ir visos jo aukos prisidėjo prie
valstybinės nepriklausomybės ir tautinės nepriklausomybės
išlaikymo Lietuvoje esančių lietuvių sąmonėje?

Lietuva šiandien iš pagrindų pakeista politinėje, ūkinėje,
socialinėje srityje. Keičiamas ir lietuvių galvojimas. Tačiau tu-

498

rime pagrindo tvirtinti, kad Lietuvoje patriotizmo yra šian-
dien nemažiau kaip kada nors, ir lietuvių nuotaikos yra ilgam
antirusiškos ir antibolševikiškos. Vadinas, tauta savo dva-
sioje yra gyva, okupacijos nepalaužta. Gyva ne tik kartoje,
kuri augo nepriklausomoje Lietuvoje. Ji gyva ir jaunime,
augusiame jau pavergtoje. Nepaslaptis, kad antirusiški
jausmai yra paveikę net dalį ir tų, kurie yra atsidūrę komu-
nistų partijoje.

Ar ji būtų tokia, jei nebūtų buvę rezistencijos? Jei visi
būtų prisitaikę ir nuėję pasroviui? Jeigu nebūtų buvę Žmo-
nių, kurie pasipriešino savo gyvybės auka? Jų desperatiška
kova ir tragiškas likimas gali būti palygintas su A. Mickevi-
čiaus Konrado Valenrodo keliu — kovodamas su priešu ir
paskutiniu momentu susinaikindamas, jis davė taip pat
suprasti, kad tai jo kelias ir kad ne visi tokiu keliu gali eiti. Ir
dabartinės Lietuvos kovotojai neskelbia, kad jų keliu turi eiti
visa kita gyventojų dalis. Tačiau jie pasirinko kelią aukos,
kurios moralinis dydis plaukia iš to, kad tai savanoriška
auka. Ta savanoriška auka negali būti be įtakos likusiems
tarp gyvųjų. Kurie jos ženklus matė savo akimis, negalėjo
nepajusti įspūdžio visam gyvenimui. Kas kita tiems, kurie to
tiesiogiai nėra matę. Taip gali būti su būsima karta Lietu-
voje, jei rezistencijos ugnis išblėstų ir jaunoji karta nebejaus-
tų gyvo asmeninio kontakto su rezistencijos nešėjais. Taip
gali būti ir su lietuviais, esančiais tremtyje, kurie savo praei-
tyje nėra rezistencijos kovoje dalyvavę ar bent sąmoningai su
ja susipažinę.

IV.

Krašto rezistencijai esame patalkinę, bet esame ją ir
apvylę... — kalbėjo referentas, atsakydamas į klausimą: ar
laisvėje esą lietuviai yra veikę tėvynėje likusios rezistencijos
veiklą.

499

Krašto rezistencija matė, kad esame sustiprinę laisvame
pasaulyje propagandą. Esame virtę pavergtųjų balso šauk-
liais. Net daugiau: eilė žmonių iš laisvojo pasaulio yra pade-
monstravę simboliškai laisvojo lietuvio vienybę su pa-
vergtuoju, atiduodami savo gyvybę su jais ir už juos. Jų auka
yra taip pat laisvos valios auka ir dėl to moraliai didelės
vertės.

Tačiau esame krašto rezistenciją ir apvylę, kaip ją yra
apvylę ir suklaidinę Vakarai. Apvylę tada, kai laisvojo pasau-
lio lietuviai suėjo į tiesioginį ryšį su pavergtojo krašto rezis-
tencija.

(Tam teigimui iliustruoti referentas nurodė du tų
santykių tarp krašto ir laisvojo pasaulio epizodus —
santykius su Vlako-BDPS delegatūra, santykius su
Vliku. Citavo krašto rezistencijos įgaliotinio raportą
krašto rezistencijos vadovybei, iš kurio buvo matyt, jog
kraštas į laisvėje esančius žiūrėjo kaip į savo vaduo-
tojus, pirmuosius jų ryšininkus priėmė su visišku pasi-
tikėjimu; priėmė visus jų siūlymus. Bet tas pasitikėji-
mas per porą metų vis labiau ėmė blėsti ir virto dideliu
kartumu ir nusivylimu, kai patyrė, kad tie ryšininkai
kraštą informavo klaidingai; kai kraštas padarė visas
pastangas susirišti su Vakarais, o laisvėje esą lietuviai
neištesėjo sutarto ryšio ir į krašto pastangas neatsakė;
kai patyrė paramą, skirtą kraštui, buvus sunaudotą
vietos reikalams; kai iš krašto atgabentą medžiagą,
patyrė, nepatekus į laisvinimo veiksnių rankas ir netinka-
mai panaudotą ar visai nepanaudotą. Raportas rodė, kaip
po to nusivylimo tąja BDPS-Vlako delegatūra krašto
rezistencija savo pasitikėjimą ir įgaliojimus perkėlė 1948
Vlikui, rezervuodamasi sau specialias funkcijas. Po
pusantrų betgi metų tas pats krašto specialus įgaliotinis
raštu (Nr. 6, 1949 gruodžio 6 d.) Vliko pirmininkui jau
nurodė eilę faktų, kuriais Vlikas buvo pažeidęs susitari-

500

mą ir paneigęs krašto įgaliotiniui rezervuotas teises.
Rašte tiek kartumo, kad net daroma išvada, jog Vlikas ir
VT faktinai esą atsisakę nuo susitarimu prisiimtų įsiparei-
gojimų... Taip yra pergyvenę krašto rezistencijos atstovai
santykius su laisvaisiais lietuviais vakaruose).

Krašto rezistencijos auka ir laisvėje esantiems lietuviams
veltui nenuėjo, tačiau kai kurių jos žygių ir neišnaudojome
kovai, — atsakė į tai, ar krašto rezistencijos Žygiai yra stip-
rinę laisvėje esančių lietuvių rezistencinius pasiryžimus, — jų
žygiai stiprino ir tebestiprina laisvėje esančių rezistencinę
dvasią; juos laisvieji populiarina tarp svetimųjų. Bet ne visa
tai, ką rezistencija laikė laimėjimu, panaudotinu tolimesnėje
kovoje už nepriklausomybę, laisvieji panaudojo. Du pavyz-
džiai... 1941 sukilimas nuėmė nuo tautos kaltinimą, kad ji
sava valia įsijungusi į Sovietų Sąjungą ir nepasipriešinusi
prieš valstybės grobimą. Sukilimas davė formalų valstybės
atstatymo ženklą — vyriausybę. Vyriausybės buvimas ir iš-
laikymas iki dabar būtų galėjęs turėti reikšmės. Jos institu-
ciją pratęsus, prestižas tarp svetimųjų būtų kitokis nei tų eg-
zilinių vyriausybių, kurios yra sudaromos užsieniuose, nes
anoji vyriausybė turėjo mandatą iš Lietuvos — kraujo man-
datą. Savo tarpe vyriausybės išlaikymas būtų atėmęs bet ko-
kį pagrindą ginčui dėl įgaliojimų ir kompetencijų. Tačiau nuo
šio valstybinio kelio nusisukome ir pasirinkome kitą — tokį,
kuriuo ėjo mūsų tėvai prieš 1918, sudarydami Lietuvos Ta-
rybą, tikusią tai padėčiai, kai Lietuvos valstybės dar nebuvo,
ir kada tarybai reikėjo kovoti dėl šiokių ar tokių vyriausybės
funkcijų jai pripažinimo. Dabar tai jau praeities klausimas.

Kitas pavyzdys, kaip skirtingai laisvieji ir pavergtieji pa-
žiūri į kovos dėl nepriklausomybės priemones, yra krašto pri-
statytos informacinės dokumentinės medžiagos panaudoji-

501

mas. Lietuvos tikinčiųjų laišką Pijui XII krašto rezistencija
laikė vienu iš pagrindinių tautos valios pareiškimų, o lietuvių
atstovai, kurie pristatinėjo Kersteno komisijai lietuvišką me-
džiagą, sutiko laikyti jį „neautentišku“ „ Ir tas dokumentas
nevirto kovos priemone.

Šios rūšies faktai neskelbia, kad vienur patriotizmo dau-
giau, kitur mažiau. Jie tik rodo, kad tie patys dalykai Lietu-
voje ir čia kitaip vertinami. Kova prieš okupaciją, valstybinės
nepriklausomybės atstatymas vykdoma ir čia, bet valsty-
bingumo ženklų, dėl kurių nors priežasčių nepatogių, sun-
kiau vykdomų, lengvai išsižadama. Taip buvo atsisakyta
panaudoti aną 1941 vyriausybės buvimo faktą; taip paskiau
Vlikas atsisakė vientisos Lietuvos valstybės koncepcijos,
prisiimdamas regioninį atstovavimą; taip buvo nutarta, kad
Vliko nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai, arba ir siūlyta,
kad Lietuvai svetimoje sostinėje atstovautų svetimos valsty-
bės pilietis ir tarnautojas.

Tas sąmyšis valstybinės nepriklausomybės supratime,
atrodo, kilęs iš nepakankamo aiškumo, už ką kovojame, ką
norime atstatyti ir kiek su tais norais deriname savo veiks-
mus. Iš to neaiškumo kilo ir eilė kitų minties nesusipratimų:
svarstymas, ar mums reikalingas politinis ar kultūrinis
veikimas, ar partijos ar rezistencinės organizacijos, ar vieny-
bė ar daugingumas... Net tame svarstyme tų pačių Žmonių
ima painiotis mintys: čia įrodinėjama, kad rezistencinės
organizacijos nebegalimos, kad jos tegali būti tik Lietuvoje, o
čia vėl tų pačių žmonių nutariama, kad Vlike Mažosios
Lietuvos ar Vilniaus krašto lietuviai, eidami į Vliką, turi va-
dintis tik rezistencinių organizacijų vardais; čia raginama
visas pajėgas sutelkti kovai už Lietuvą, o čia pat ir tie patys
asmens nuo tų jėgų sutelkimo atsisako, bijodami, kad su-
telkę gali laisvinimo organe valdžios netekti.

Šitokis dualizmas tarp šūkių ir darbų yra ženklas, kad
blaškomės tarp normalios padėties veikimo ir nenormalios.

502

Išlaisvinimo, bendros, vieningos kovos šūkiai tebėra rezis-
tencinio charakterio, kuriuos padiktavo nepaprastos
padėties reikalas. Noras išlaikyti valdžią savo rankose ar ją
paimti yra natūralus normalių valstybės laikų parlamentinis
ženklas. Jeigu šiandien tremtyje valdžios troškimas pasirodo
kartais stipresnis už išlaisvinimo kovos organizavimą ir tai
kovai visų jėgų sutelkimą, tai yra ženklas, kad vis daugiau
pasijuntame esą „normalioje padėtyje". Tokia eiga visai
suprantama, kada vis daugiau yra žmonių, kurie nėra turėję
tiesioginio ryšio su rezistenciniu veikimu ir rezistencijos Žmo-
nėmis. Tai rodo laisvėje esančių nutolimą nuo tos dvasios,
kuri reiškėsi krašto rezistencijoje. Tai nėra kam priekaištas,
o tik diagnozė. Su tuo tenka skaitytis, ieškant kelių kasdieni-
niame veikime.

VI.

Visuomeninės minties ir darbų sąmyšį tremtyje jaučia
daugelis, — teigė referentas.

(Priminęs, kad dėl to sąmyšio daugelis bičiulių iš
atskirų vietovių kreipėsi į valdybą su įvairiais pasiūly-
mais, ir tokį reagavimą laikydamas teigiamu reiškiniu,
referentas kalbėjo, kad reikia turėti prieš akis tam
tikrus dėsnius, pagal kuriuos galima būtų teisingiau
įvertinti konkrečius visuomeninio gyvenimo siūlymus ir
reiškinius. Būtent:)

Pirmas — norėdami būti ištikimi rezistencijos sieki-
mams, turime palaikyti mintyje, kad tebegyvename nepa-
prastą metą, kuris reikalauja rūpintis ne kaip ten ar kitur
„valdžią paimti“, bet ar tas bei kitas žygis bus naudingas
lietuviškam reikalui: ar prisidės prie Lietuvoje bei Sibire esan-
čių padėties palengvinimo, ar prisidės prie okupanto klastos
dešifravimo, ar prisidės prie lietuvių jėgos sustiprinimo
tremtyje.

503

Tokiu matu matuojami daugelis reikalų, kuriuos lai-
kome pirmaeiliais, pasirodys apgaulingi miražai. Tokis pvz.
būtų svarstymas, ar organizuotis reikia į partijas ar į rezis-
tencinius sąjūdžius, ar veikti politikoje ar kultūroje. Ne tai
svarbu, kad organizacija svarstytų, ar jai būti politinei ar kul-
tūrinei, o svarbu tai, kad ji matytų, kas šiuo metu yra lietu-
viškam reikalui reikalinga, ar yra kas reikalą tenkins. Ir jei
nėra tam darbininkų, tai savas jėgas atiduoti tai sričiai.

Ne tai svarbu, kas turi daugiau kompetencijų ir įgalio-
jimų, ir ne tai, kieno vardu veiks kurioje sostinėje lietuvių
atstovai, o tai, kad jie ten būtų ir kad aktyviai veiktų Lietuvai
naudinga kryptimi.

Iš čia antras dėsnis — vertinti institucijas, žmones dau-
giau pagal darbus, mažiau pagal įgaliojimus, pagal dvasią,
mažiau pagal raidę. Turėti titulus ir įgaliojimus ir juos laikyti
užkasus yra menkesnis Lietuvai pasitarnavimas nei tos kuk-
lios motinos, kuri savam vaikui paseks vakare lietuvišką
pasakėlę.

Ir dar trečias dėsnis — tarpusavio santykius tvarkyti pa-
gal teisę ir teisingumą, pagal natūralinės teisės dėsnį: ko sau
nenori — nedaryk kitam. Jį vykdant, bus įmanoma realizuo-
ti toleranciją bei padorumą santykiavime tarp asmenų ir gru-
pių. Teisės ir teisingumo respektavimas savo tarpe stiprins
moralines jėgas kovai prieš sovietinę okupaciją, nes kova
prieš okupaciją yra ne kas kita, kaip kova už pažeistos,
sulaužytos teisės atstatymą. Kovoti už teisės atstatymą ir sy-
kiu toleruoti jos laužymą tarp savęs yra prieštaravimas savo
siekimams, kuris silpnina savas jėgas, nuvertina mus bei mū-
sų siekimus svetimųjų akyse, atima jų palankumą ir pri-
tarimą mūsų kovai.

Tais dėsniais nesunku atskirti tikras ir netikras verty-
bes. Jų laikymasis grąžins asmenims vidaus vienybę, pareiš-
kimams turinį, o darbams tikslingumą ir jėgą.

504

(Nurodęs dabar galimos veiklos uždavinius krašto
atžvilgiu, tremties atžvilgiu ir savos organizacijos at
žvilgiu, referentas sugrąžino dėmesį į krašto rezis-
tencijos charakterį:)

Ten partizanai tik vienu iš uždavinių laikė tiesioginę
kovą su okupantu; kitas uždavinys buvo sutelkti tarp parti-
zanų rinktinius žmones ir jiems ugdyti tam tikras dorybes,
kad virstų šviesiu pavyzdžiu kitiems lietuviams.

Kai tremtyje žodis nustoja turinio ir pasitikėjimo, to
asmeninio spinduliavimo pavyzdys daros juo prasmingesnis
ir įtakingesnis. Kas šiuo keliu savo veikimą reiškia, pratęsia
rezistencijos dvasią iš praeities į dabartį ir grindžia ateities lai-
mėjimo viltis. Tai nelyginant upė, kuri išėjusi iš rezistencijos
šaltinio, nesunykusi tremties dykumose, veržiasi į laisvės
marias.

1956

505

PARTIZANAI

ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METU

Lange parymo sena motulė, ir mergužėlė verkė viena...
Jinai žinojo, kad vėjai siuto, kad partizano sunki dalia...

Šis partizanų pasireiškimo laikotarpis išsiskiria iš kitų
savo platumu, apėmusiu visą tautą, ištvermingumu, trukusiu
daugiau kaip dešimtmetį, žūtbūtinės kovos žiaurumu ir žu-
vusių gausumu — iki 50,000. Jo raidoje pažymėtini trys laiko
tarpai: masinis sąjūdis iki 1947, centralizuota organizacija iki
1952, individualus partizaninis veikimas po to laiko.

Partizanų atsiradimo veiksniai

Buvo keli veiksniai, lėmę kitokį Sovietų okupacijos
sutikimą 1944 nei 1940: a) pirmosios okupacijos patirtis, kad
su sovietiniu okupantu neįmanomas joks sugyvenimas tiems,
kurie siekia savo tautai nepriklausomybės ir savo kultūros, o
asmenims bent reliatyvios laisvės sąžinei; b) vokiečių
okupacijos metu įsiūbuotas visame krašte pasipriešinimas ir

506

sukurtos pasipriešinimo organizacijos; c) pogrindinės spau-
dos dar vokiečių okupacijos metu sukeltas optimizmas, kad
bolševikų galima okupacija truksianti neilgai ir kad reikią tik
išlaukti, iki bus įvykdyti Atlanto Chartos pažadai atstatyti
nepriklausomybę tiems kraštams, kurie ją turėjo prieš karą,
bet kurie jos buvo dėl karo neteke; d) reikalas gintis ir gy-
ventojus ginti nuo sovietų kareivių prievartavimo ir plėši-
kavimo; e) noras išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovie-
tmę armiją. Vienos tų priežasčių buvo svarbesnės vieniems,
kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiš-
kai ir virsti partizanais.

Anksčiausiai partizanai pasirodė ir ėmė organizuotis
Žemaičiuose, kurie ilgiausiai buvo išlikę bolševikų neužimti ir
kur dėl to buvo susitelkę daugiausia buvusių karių. Jau 1945
pradžioje partizanų judėjimas buvo apėmęs visas Lietuvos
vietas, išskyrus rajonus, kur buvo dideli Sovietų kariuo-
menės daliniai — Paprūsėje, šiaurės vakarų Lietuvoje.
Miškingosios vietos, kaip Rūdninkai, Prienšilis, Labanoro,
Tauragės miškai glaudė didesnius partizanų junginius nuo
keliasdešimt iki kelių šimtų vyrų (1945.lIl prie Naročiaus
ežero partizanų grupės buvo 800 vyrų). 1945.IV buvo skai-
čiuojama, kad visoje Lietuvoje partizanų turėjo būti 30,000.
Skaičius ir asmeninė sudėtis turėjo nuolat keistis: buvo skai-
čiuojamas partizano amžiaus vidurkis — dveji metai.

Partizanų socialinis ir moralinis charakteris

Socialinės padėties atžvilgiu partizanai daugiausia buvo
kilę iš darbininkų ir smulkiųjų ūkininkų. Jie buvo įvairios

profesijos ir amžiaus — karininkai, tarnautojai, studentai,
vyresniųjų klasių mokiniai, ūkininkaičiai, darbininkai. Paslan-
kiausias buvo jaunimas — kai kur ištisos mokinių klasės

prisistatė ir nesidavė perkalbamos grįžti į legalų gyvenimą.
Moterys partizanų veikloje buvo ne tik ryšininkės, slaugės,

507

bet ir aktyvios kovotojos, rodžiusios heroizmo lygiom su
vyrais.

1945.1-II į įvairias Lietuvos vietas vokiečiai buvo nuleidę
savo agentų, radistų, sabotažo vykdytojų lietuvių. Kartu
buvo numesta ir nemaža ginklų, šaudmenų bei sprogmenų.
Daugumas desantininkų buvo grynai lietuviškos orientacijos.
Vokiečių pagalba pasiekę Lietuvą, jie tuojau prisijungė prie
vletos partizanų ir pasidavė jų drausmei ir direktyvoms. Prie
partizanų paskui prisijungė ir negausūs nuo bolševikų pabė-
ge atskiri vokiečiai, išmokę lietuviškai ir vėliau pasiekę savo
tėvynę repatriacijos keliu. Bet jie tebuvo išimtys. Kai parti-
zamai ėmė glaudžiau organizuotis, buvo bendra taisyklė:
partizanais tegalėjo būti tik lietuviai. Tai įsakmiai pažymėjo
Tauro apygardos statutas 1945.

Statutas paryškino ir moralines kvalifikacijas kandida-
tams į partizanus: „Laisvės kovotojais gali būti lietuviai vyrai
ir moterys be amžiaus skirtumo, aukštos moralės, drąsūs,
ryžtinai, niekuomet nesusiteršę praeityje prieš lietuvių tautą
ir visiškai atsidavę už Lietuvos išlaisvinimą“. Stojantieji į
partizanų organizaciją turėjo duoti priesaiką: „Aš... prisiekiu
Visagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už
Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklau-
somos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų,
nei gyvybės, griežtai vykdyti vadovybės įsakymus, didžiau-
sioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pra-
nešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios
priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. — Tai,
ką pažadu, tegul Dievas išlaikyti man padeda". Partizanas
negalėjo iš organizacijos išstoti, iki bus iškovota Lietuvai
nepriklausomybė. Išstoti negali net ir atgavus nepriklau-
somybę, iki bus vadovybės leista. Iš margos masės, atsidū-
rusios miškuose, ar dar gyvenančių legaliame gyvenime parti-
zanų vadovybė siekė sudaryti aukštų moralinių kvalifikacijų
bendruomenę, pasiryžusią kovoti ne tik su priešo okupacija

508

dėl krašto laisvės, bet ir su savim dėl savo asmenybės aukš-
tesnio moralinio lygio. Tokių Žmonių organizuota bendruo-
menė yra išskirtinė visos tautos kovojanti dalis, kaip vidu-
riniais amžiaus riterių luomas.

Partizanai įvairiai vadinosi. Žemaičiuose buvo pradžioje
populiarūs vanagai, Suvalkų krašte miško broliai. Paskiau
buvo priimtas bendras pavadinimas laisvės kovotojai, nors
šis terminas buvo suprastas plačiau ir reiškė apskritai rezis-
tencijos narį. Pačiai organizacijai, kada ji pradėjo centrali-
zuotis, buvo vartojamas Partizanų Sąjūdžio vardas, nuo 1948
Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis.

Partizanų veiklos sritys

Veikimo pradžioje tiek organizacinė dalinių struktūra,
tiek veikimo sritys, būdai, uždavinių supratimas buvo skir-
tingas. Tačiau visi turėjo pagrindinius tikslus tuos pačius:
paralyžuoti bolševikinio aktyvo veiklą, trukdant jų užsibrėž-
tus planus ir naikinant NKVD pajėgas, provincijoj siaučian-
čias. Kitos rūšies uždavinys buvo palaikyti tvarką, apsau-
gant gyventojus nuo nuolatinių plėšikavimų, vykdomų tiek
raudonarmiečių, tiek civilių. Vengdami atvirų kautynių su
raudonosios armijos daliniais, partizanai stengėsi kontroliuo-
ti bolševikų pastatytą administraciją ir atgrasinti jos parei-
gūnus nuo pataikavimo bolševikams ir gyventojų išnaudoji-
mo bolševikų interesams. Pagarsėjusius NKVD pareigūnus
ar jų įstaigas partizanų daliniai užpuldavo dienos metu net
Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje ir kt. Užpuolę
valsčių vykdomuosius komitetus, sunaikindavo ar paimdavo
dokumentus, kad nebūtų žinia, kurie gyventojai pyliavų nėra
davę.

Pirmais okupacijos metais partizanams tekdavo kautis
daugiausia su istrebiteliais (žmonių vadinamais stribais),
kuriuos bolševikai organizavo 1944 rudenį vietinės
administracijos apsaugai ir pagalbai išrinkti iš gyventojų rek-

509

vizijas, mokesčius, suiminėti ir kt. Kiekvienas valsčius turėjo
sudaryti istrebitelių grupes po 30 žmonių: joms vadovavo
rusai. Tai buvo savanoriai, atleidžiami nuo karinės prievolės.
Algos jiems nemokėjo. Turėjo patys pasirūpinti pragy-
venimu. Tokia santvarka skatino juos plėšikauti iš gy-
ventojų. Kovai su jais partizanai vartojo lanksčią taktiką.
Įspėjimais, grasinimais, prikalbinimu dirbti ir partizanų nau-
dai, o dar daugiau ginkluotais užpuolimais partizanai pakrik-
dė stribus. Po pagarsėjusių likvidavimų Gižuose, Kačerginė-
je, Žaliojoj susidarė legendos apie partizanus ir jau 1945
stribai bėgo iš savo tarnybos, nustoję ir bolševikų pasi-
tikėjimo. Likvidavus istrebitelius, nebuvo sunku administra-
cijos aparatą padaryti neveiksmingą. Jis nepajėgė išrinkti
rekvizicijų, griauti išvežtųjų ar į vakarus pasitraukusių trobe-
sių, kirsti mišką, organizuoti kolchozų.

1946-47 partizanai turėjo uždavinį — sutrukdyti
rinkimus į „aukščiausią tarybą“. Jų veiklos dėka rinkimuose
tedalyvavo 1946 tik 27-2846. Ligi 1947 buvo sutrukdyta ir
žemės kolektyvizacija bei atgabentų iš Rusijos kolcho-
zininkų įkurdinimas.

Partizanų veikla buvo nukreipta ir prieš negeroves pačių
vietos gyventojų tarpe: 1946 paskelbtas draudimas degtinę
varyti, draugautis su atėjūnais. Buvo baudžiami vagys, plėši-
kai, įdavikai, komunistų pataikūnai. Gyventojams informuoti
ir orientuoti leido lapelius, karikatūras, kabino juos prie me-
džių ar net kai kur įsakydavo kaimo pirmininkui pereiti per
gyventojus, perskaityti kiekvienam. Leido pogrindinius laik-
raštėlius.

Ligi 1947 provincija buvo faktiškai partizanų kontrolėje.
Miesteliuose enkavedistai turėjo tik atramos punktus, iš kurių
darydavo išvykas kovai su partizanais ir kuriuos partizanai
savo ruožtu atlankydavo užpuoliais.

510

Partizanų centralizacija ir
organizacijos struktūra

Karui 1945 pasibaigus ir nesulaukiant Atlanto Chartos
autorius vykdant duotą pažadą atstatyti nepriklausomybės
kraštams, iš kurių dėl karo jos buvo atimtos, kilo par-
tizanuose pirmas didelis susirūpinimas: padėtis gali ilgiau už-
trukti, ir reikia ruoštis ilgesnei kovai. Tam reikalinga parti-
zanų centralizacija ir vieningas kovos planas. Iniciatyvos
centralizacijai pirmieji ėmėsi suvalkiečiai. 1945 rugpjūčio 25
įvyko Suvalkų krašto partizanų dalinių suvažiavimas, kuris
sujungė partizanus į Tauro apygardą. Jos vadu išrinktas My-
kolas Jonas. Apygardos štabas užmezgė ryšius su Vilniaus,
Kauno, Panevėžio, Raseinių, Telšių ir kai kuriais dzūkų parti-
zanų daliniais. Žemaičiai įkūrė tada Kęstučio apygardą,
dzūkai A apygardą. 1946 balandžio 23 apygardos Tauras ir A
susijungė. Visos pietų Lietuvos vadu išrinktas plk. Kazimie-
raitis (sovietų spaudos skelbtas kaip plk. Vitkus), jo pava-
duotoju Mykolas Jonas. Pirmasis pasiėmė siekti ryšių su rytų
Lietuvos partizanais, antrasis — toliau palaikyti ryšius su
žemaičiais. Abudu žuvo 1946. Tačiau apsijungimas buvo ir
toliau. 1946 IX-XI sudarytas „vyriausias ginkluotų partizanų
štabas" su karine kolegija ir politiniu komitetu. O 1947 sau-
sio 12 Vilniuje buvo jau partizanų vadų suvažiavimas.
Centralizacija buvo atbaigta formaliai, tačiau niekad nebaig-
ta faktiškai, nes vadų ir ryšininkų žuvimas reikalaudavo nuo-
latinių pastangų ryšiams iš naujo sumegzti.

Kiekviena apygarda veikdama derinosi prie vietos sąly-
gy, tačiau visur partizanų organizavimosi pavyzdžiu iš pra-
džių buvo Lietuvos kariuomenės struktūra, lyg partizanai bū-
tų jautęsi atkūrę Lietuvos kariuomenę, nors ir miškuose. Jie
dėvėjo Lietuvos kariuomenės uniformą, vartojo kariuo-
menėje buvusius laipsnius ir kėlimą į juos, kadrų paruošimą
miško karo mokyklose; ginklus komplektavo ir maisto

511

tiekimu rūpinosi tam tikri skyriai, kaip kariuomenėje inten-
dantūros.

Labiausiai yra pažįstama Tauro apygardos struktūra.
Jos viršūnėje buvo vadas, renkamas. Prie vado štabas su
dviem skyriais — kariniu štabu ir politine dalimi (pastaroji
rūpinosi propaganda, visuomenės informacija, spaudos
organizavimu). Karinis štabas turėjo 4 skyrius: rikiuotės,
mobilizacijos, žvalgybos ir ūkio. Apygardos teritorija buvo
padalyta į 4 rinktines. Prie kiekvienos rinktinės štabo buvo
gydytojas ir kapelionas. Rinktinė padalyta į kuopas, būrius,
skyrius. Skyriaus dydis 8-10 vyrų. Šitoks partizanų prisi-
rišimas prie tam tikros jų gyvenamos teritorijos buvo pa-
skesnis padaras. Kai būti miškuose darėsi vis sunkiau, kai
masinis partizanų sąjūdis virto vis labiau centralizuota
pogrindine organizacija, — vis labiau nyko išviršiniai kariuo-
menės pavidalai, ir stiprėjo pogrindinės armijos charakteris
—- išsilaikyti nepastebėtam ir veikti gyvenamosios vietos gy-
venime ir per jį veikti. Tokia tvarka garantavo gerą orienta-
ciją vietos padėtyje, greitą ir tikslų reagavimą, palengvino
maitinimosi ir išsilaikymo klausimą. Sovietinė spauda paskiau
vaizdavo partizanus tokiais žodžiais: dienomis jie dirbdavo
kolchoze, o naktimis eidavę partizanauti.

Bolševikų kova su partizanais

Partizanų susidūrimai su NKVD vadovaujamais istrebi-
teliais ar enkavedistų kariuomenės daliniais sudarė legendą
apie partizanų galybę tarp vietos gyventojų ir tarp pačių
enkavedistų. Pažindami vietos sąlygas, ginkluoti dažniau kul-
kosvydžiais ir automatais, sovietinės spaudos prasitarimu,
geriau už istrebitelius ir, svarbiausia, vedami kovos dvasios,
partizanai kautynėse pridarydavo priešui kelis kartus di-
desnių nuostolių, nei jų turėdavo patys, ir tada pasitrauk-
davo, jei tai buvo galima. (J. Daumanto Partizanuose mini-
ma aukų tokia proporcija: Žemaitkiemio kautynėse žuvo

512

bolševikų 27, partizanų 3 ir sužeisti 5; Būdininkų kautynėse
bolševikų žuvo per 100, partizanų 6; Palių kautynėse 200:17;
Daukštagirės kovoje žuvo visi enkavedistai be partizanų
nuostolių; Alšininkų 79 partizanai kovėsi prieš diviziją, 94:11:
Žiemkelio, prie Veiverių, kautynėse, kur 47 partizanai kovėsi
su 300 enkavedistų, partizanų žuvo 16; Gerčių, prie Kazlų
Rūdos, kovėsi 150 partizanų su 2000 enkavedistų, žuvo parti-
zanų 33, enkavedistų 290; Raišupy Žuvo visi 6 partizanai ir
enkavedistų 67).

Tokia padėtis buvo aliarmuota Maskvai pačioje pra-
džioje. Iš Maskvos buvo paskirtas Suslovas prie Lietuvos
komunistų partijos sovietiniam režimui įtvirtinti, o 1944 rude-
nį į Panevėžį atvyko vidaus reikalų ministro pavaduotojas
Kruglovas ir partijos bei NKVD viršūnės instruktavo, kaip
reikia likviduoti partizanus. Kruglovo direktyvomis, turėjo
būti sustiprinta agentūrinė veikla partizanams, jų šeimoms,
rėmėjams sekti, brautis į partizanų organizacijos vidų, kad
galima būtų pirmiausia viršūnes likviduoti; turėjo būti diskre-
dituotas partizanų vardas gyventojų akyse, sustiprinta
ginkluotų pajėgų veikla, košiant miškus ir namus, stengiantis
įtraukti partizanus į atviras kautynes; namai ir kaimai, kur
buvo pastebėti partizanai ar jų rėmėjai, įsakyta sudeginti,
žmones išvežti, gyvulius ir paukščius perduoti vietos parti-
nėms vadovybėms. Atsakomybę už visą akciją pavedė
vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui. Pagal Kruglovo di-
rektyvas 1945 tarp Tauragės ir Raudondvario (vasario mėn.),
paskui Kazlų Rūdos miškuose (liepos mėn.) pasirodė provo-
kaciniai desantai, vaidinę anglus ir vokiečius, kurie turėjo
provokuoti vietos gyventojus ir p. Labiausiai pasisekė antrai
jų grupei. Provokaciniai desantai buvo susieti su masiniu gy-
ventojų ir miškų košimu, ieškant partizanų bunkerių miš-
kuose ir trobose.

1945 Bartašiūnas paskelbė amnestiją tiems, kurie prisi-
statys ir atiduos ginklus. Tokių partizanų buvo. Dalis jų vėl

513

aptaisyti partizanų drabužiais, apginkluoti ir pasiųstį gyven-
tojų provokuoti. Kurie gyventojai parodė jiems paramos,
buvo suimami ir išvežami. Kurie paramos nerodė, buvo tero-
rizuojami ar žudomi kitą dieną tų provokatorių, veikiančių
partizanų vardu ir tuo būdu partizanus kompromituojančių.
Toks teroras kėlė gyventojams pasiilgimą — kad viskas kuo
greičiau baigtųsi. 1946-47 masiniai gyventojų trėmimai buvo
skirti tam pačiam tikslui — kovai su pasipriešinimu, kad bū-
tų įtvirtintas režimas. Nuo 1946 nukautųjų partizanų lavonus
pradėjo mėtyti miestų ir miestelių aikštėse. Iš partizanų,
patekusių į enkavedistų rankas, kankinimais stengėsi išgauti
žinias apie draugus (Bagotosios pusgyvis partizanas Perkū-
nas buvo pjūklu perpjautas į tris dalis; partizanui Eumai, kai
jis atsisakė išduoti paslaptis, išpjautas liežuvis). 1947 sausio 10
Punios miške buvo aptiktas pietų Lietuvos apygardos štabo
bunkeris. Kai ten buvo paimti du granatų pritrenkti partiza-
nai, jų vardu buvo paskelbtas atsišaukimas į partizanus, kad
jie toliau nesipriešintų. Vyskupų vardu buvo skelbiami taip
pat atsišaukimai. Kai arkiv. M. Reinys pamoksle pareiškė,
kad jo vardas pavartotas be jo sutikimo, jis buvo suimtas ir
išvežtas. Taip pat kaltinamas rėmęs partizanus buvo su-
imtas ir išvežtas vysk. V. Borisevičius. Ginkluotoje kovoje
prieš partizanus vartojo patrankas ir lėktuvus.

Partizanų vadovybė mėgino iš pat teroro pradžios prisi-
taikyti prie naujos padėties. 1945 rugpjūčio 25 Suvalkų kraš-
to partizanų vadų suvažiavime buvo nutarta nedrausti parti-
zanams pasinaudoti Bartašiūno amnestija — registruotis ir
atiduoti ginklus. Toki tuojau pat buvo išjungiami iš organi-
zacijos. Partizanų vadovybei rodėsi, kad naujiems rezisten-
cijos uždaviniams partizanų skaičius yra per didelis, nema-
tant greito padėties pagerėjimo. Partizanų sąjūdis turėjo
susiaurėti, susidrausminti ir dar giliau nusileisti į pogrindį.
Sovietų pareigūnai, kaip liudijo plk. Burlickis Kersteno komi-
tete, turėjo įspūdį, kad po visų valymų ir provokacijų parti-

514

zanų vadovybė silpnina aktyvų pasipriešinimą, dalį kovotojų
atleisdama ir saugodama savo kadrus. Sovietinis saugumas
betąi matė, kad galutinis pasipriešinimas nėra palaužtas.
Kova vyko toliau, tik siauresniu plotu. Kovai su partizanais ir
toliau buvo paliktos Lietuvoje dvi enkavedistų divizijos;
vienos štabas buvo Vilniuje, kitos Šiauliuose. Tačiau labiau-
siai NKVD stiprino agentų infiltraciją į partizanų eiles, ypačiai
į vadovybes. Skatino taip pat, kad partizanai pasiduotų ir
išdavinėtų savo vadus. Saugumas buvo nustebintas, kad
partizanai toliau mažiau kreipia dėmesio į kitataučius, laiky-
dami juos tik sovietų valdžios įrankiais, o naikina daugiausia
savuosius išdavikus, lietuvių komunistų elementą. Išdavikai
buvo pats pikčiausias ir daugiausia žalos pridaręs priešas.

Partizanų materialinę padėtį labiausiai apsunkino nuo
1949 sustiprėjusi kolektyvizacija. 1952 viduryje kolchozai
buvo apjungę jau 964 ūkininkų. Pasunkėjo dėl to partizanų
ryšiai su kaimu, pasunkėjo parama, prieglauda, maitinimasis.
Šitas kolektyvizacijos įvedimas apytikriai sutampa su parti-
zanų organizuotos ir centralizuotos kovos silpimu. Viena iš
didžiųjų silpimo priežasčių buvo taip pat partizanų santykiai
su Vakarais, kurie laužė partizanų moralę.

Partizanų ryšiai su Vakarais

Pirmieji okupuotą Lietuvą pasiekė ryšininkai iš Vakarų:
kai kurių tremtyje esančių lietuvių grupių įgalioti į Lietuvą
atvyko 1945 rudenį du ryšininkai (Daunoras ir jo draugas).
Sumezgęs ryšį su plk. Kazimieraičiu, pirmasis grįžo į Vakarus.
Kai jis antrą kartą atvyko į Lietuvą 1946 gegužės mėnesį, pik.
Kazimieraitis jau buvo žuvęs. Ryšininkui pasisekė susisiekti
su Tauro štabu ir prikalbinti štabo žmones, kad prisiimtų iš
Vakarų atvežtą dvilypę organizacijos struktūrą — BDPS —
(Bendras Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdis) ir VLAKas
(Vyriausias Lietuvos Atstatymo Komitetas). Sutaręs radijo
ryšius palaikyti, ryšininkas 1946 rudenį grįžo į Vakarus, par-

515

„„Su šviesiu tikėjimu žiūrime ypačiai į jaunimą, nes jame
visais laikais buvo ir bus daugiau tokių, kurie prasiveržia pro minią
savo idealistiniu aktyvumu ir išdrįsta pasipriešinti savo epochos
ir aplinkos deivei Kirkei, neatlaidžiai siekiančiai savo įtakon
patekusius nužmoginti ir paversti padarais, kurie teturi šeriuotų
kiaulių pavidalus ir jų siekimus. Jaunimas pirmasis grasomai
pareikalauja, kad nužmogintiems būtų sugrąžintas Žmogaus pa-
veikslas ir Dvasios šviesa..." (Iš J. Brazaičio žodžio, pasakyto
New Yorke 1958.VI.23, minint 1941 sukilimą)

Juozas Brazaitis su kai kuriais LFB tarybos ir valdybos nariais Kenne-
bunkporte, Me., 1960: kun. K. Balčys, P. Kisielius, Brazaitis, K. Am-
brozaitis, V. Naudžius, V. Majauskas. J. Girnius.

veždamas įgaliojimus septyniems asmenims sudaryti BDPS
delegatūrą užsienyje. Tačiau sutartas radijo ryšys neveikė.
Nesulaukdama iš Vakarų atsiliepiant, partizanų vadovybė
pasiuntė savo ryšininkus į Vakarus. Jie pasiekė Dancigą 1947
gegužės mėnesį ir atnaujino ryšį su Daunoru. Pastarasis
atkalbėjo partizanų ryšininkus nuo vykimo toliau į Vakarus,
pažadėdamas rudenį vėl į Lietuvą pats atvykti. Krašto ryši-
ninkai laimingai grįžo atgal birželio 6. Bet ryšio radijo pa-
galba su Vakarais ir vėl nebuvo. Vakarus bešaukdami žuvo
du partizanų radistai.

1947 gruodžio mėnesį partizanų vadovybė pasiuntė
antrus ryšininkus į Vakarus pro Rytprūsius. Dviem asme-
nims pasisekė Vakarus pasiekti. Jie atvežė daug doku-
mentinės medžiagos, pavergtos Lietuvos atsišaukimą į
laisvąjį pasaulį, Lietuvos tikinčiųjų laišką šv. Tėvui. Krašto
specialus įgaliotinis, veikdamas BDPS prezidiumo vardu,
turėjo įgaliojimus patikrinti ir patvarkyti pogrindžio atsto-
vavimą užsienyje ir, svarbiausia, surasti pogrindžiui pagalbos.
Krašto atstovavimą užsienyje perkėlęs iš BDPS delegatūros
Vlikui (1948 Baden Badeno susitarimas) ir palikęs specialius
krašto rezistencijos ryšininkus, Lietuvos pogrindžio atstovas
tegalėjo grįžti į Lietuvą 1950.

Ryšys su Vakarais partizanų vadovybei nedavė svar-
biausio dalyko — nesustiprino jų tikėjimo Vakarais. Tai pasi-
rodė jau 1947 po pirmos partizanų ryšininkų kelionės į
Vakarus. Skaitydami iš Vakarų gautą informaciją, darėsi
tokias išvadas: ,,Jie mus atidavė mirčiai Jaltoje, Potsdame...
kartoja ir toliau tas klaidas, neišdrįsdami pakelti protesto
balso prieš mūsų tautos naikinimą, net nenorėdami žinoti,
kad mes dar esam jais ne tik nusivylę, bet kad tesiam kovą
su jų „sąjungininku“, nebežinodami pralaimėjimo... Ir ilgas ir
baisiai kruvinas dar styro mums prieš akis kovos kelias...
Belieka tęsti kovą toliau, pačiais gudriausiais metodais, kurie
suteiktų mums galimybių šitą kovą išvesti ligi reikiamo mo-

518

mento" (Daumantas, Partizanai, 306 p.). Krašto specialaus
įgaliotinio raporte partizanų vadovybei, kuris pasiekė ją 1949,
reiškiama kartumo dėl laisvėje esančių lietuvių. Specialiu raš-
tu Vlikui tas pats įgaliotinis skundėsi atitinkamų Vliko žinioje
esančių pareigūnų neveiklumu, dėl kurio žuvo pakeliui į
Vakarus naujas ryšininkas iš krašto.

Partizanų pasipriešinimo išgesimas

Kruglovas 1951 antrą kartą atvyko į Lietuvą vadovauti
operacijoms prieš partizanus. PIk. Burlickio liudijimu, Krug-
lovo veikla buvo labiausiai nukreipta prieš partizanų vadovy-
bę, kurios priekyje buvęs Miškinis ir kurio buveinė buvusi
Prienų miškuose. Pagal Burlickio pareiškimą Kersteno komi-
tete 1954 birželio 28, Sovietams „daugiausia rūpesčių pri-
daręs ir visuotinai pripažintas vadinamo lietuvių banditų ju-
dėjimo vadas buvo lietuvis, vardu Miškinis. Lietuvių tauta
laikė šitą lietuvį tautiniu didvyriu, ir jis turėjo milžinišką
autoritetą tarp lietuvių... Apsuptas ir pasijutęs beviltiškoje
padėtyje, pagal vietinių NKVD pareigūnų informacijas, Miš-
kinis nusižudė". Tai buvo 1951 spalis. Tik vėliau Tiesa
paskelbė, kad tas Miškinis kitaip vadinosi Skirmantas, Dau-
mantas, Skrajūnas, o tikroji pavardė buvo Juozas Lukša,
kuris buvo, kaip pogrindžio įgaliotinis, nuvykęs į Vakarus ir
iš ten grįžęs.

Skirmanto žuvimas buvo didelis smūgis partizanams, ta-
čiau jis partizanų veiklos nesunaikino. Dar 1951 buvo pa-
skelbta visa eilė išdavikų ir saugumo agentų, kurie žuvo nuo
partizanų rankos. Tik nuo 1952, kada buvo baigta kolektyvi-
zacija, laikoma, kad centralizuotas ir organizuotas partizanų
sąjūdis išseko. Liko dar ilgam individualus ir vietinio pobū-
džio veikimas. Jo buvimą liudijo ir tai, kad 1955 rugsėjo 17
buvo pakartotinai paskelbta Sov. Sąjungos amnestija. Ir 1956
kovo 22 KGB kreipėsi į „dar besislapstančius asmenis“, kad
jie pasinaudotų amnestija. Tiesa Lietuvoje paskelbė 6 pavar-

519

des asmenų, kurie ta amnestija pasinaudojo. Taip pat dar
1957 buvo suimti kai kurie asmenys už partizanavimą, ir net
1959 Žemaičiuose buvę nušauti 3 partizanai. Tačiau pasi-
priešinimas iš ginkluoto partizaninio savo visuma jau įsiliejo į
kitas formas. :

Partizanų paliktoji spauda ir poezija

Autentiško ir pilno partizanų veiklos vaizdo neįmanoma
susidaryti be spaudos, kuri buvo vienas iš pagrindinių parti-
zanų kovos ginklų. Tačiau Vakarus pasiekė tik labai maža
jos dalis. Bent eilė jos vardų: Kova (leido BDPS), Aukuras
(Lietuvos partizanų X-jo dalinio štabas), Aukštaičių Kova
(Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto Apygardos štabas),
Mylėk Tėvynę (Merkio rinktinės partizanų štabas), Laisvės
Talka (LLA 1ji Liūto rinktinė), Laisvės Varpas (vėliau tapęs
Kestučio apygardos organu, leido Lietuvos partizanų A. apy-
gardos štabas), Laisvės Rytas (Lietuvos partizanų I grupės
štabas, Kovos Keliu (Tauro apygardos partizanai), kurį
vėliau pakeitė Laisvės Žvalgas, pasidaręs Tauro apygardos
laisvės kovotojų organas; Už Tėvų Žemę (Lietuvos parti-
zanų N grupės štabas), Partizanas (LLK pietų Lietuvos sri-
ties organas).

„Ši antrosios bolševikų okupacijos pirmųjų metų laisvoji
pogrindžio spauda, palyginti su vokiečių okupacijos metais
leistąja pogrindžio periodika, atrodo žymiai menkesnė tech-
nikiniu atžvilgiu. Daugumas tų leidinių spausdinti ne spaus-
tuvinėmis priemonėmis, bet rotatoriais, šafirografais, kiti tie-
siog surašyti rašomąja mašinėle. Daugelio jų popierius labai
blogos rūšies, pasitaiko leidinių, spausdintų ant vyniojamo
popieriaus“ (S. Žymantas, Santarvė, 1954 nr. 10). Tačiau
visų jų kovingai dvasiai gali būti būdingi Kovos 1947 kovo 22
vedamojo Lituania Militans — Kovojanti Lietuva žodžiai: „Ta
kovojanti Lietuva gyva ir yra čia, kur teka Nemunas ir Vilija,
kur vaitoja okupacijos lietuviai, nes čia teka kraujas, nes čia

520

gęsta už laisvę kovotojų gyvybės, kaip žvakės, nes čia yra
milžinų kapai ir jų ainiai — Lituania Militans“.

Žymiai gausesnis partizanų palikimas yra jų poezija,
pasiekusi Vakarus. Partizaninė bendruomenė kūrė savo
poeziją — dainas, kurios plaukė iš jų specifinės aplinkos. Tos
poezijos kolektyvinį vartojimą ir jos socialinę funkciją atvaiz-
davo Daumantas 1946 Naujų Metų sutikimo aprašyme, kur
po oficialios kalbos „atsiradusi susimąstymo tyla buvo
pertraukta partizanų mėgstama daina":

Toli už girių leidosi saulė,
Dainavo broliai ardami,
Dainavo tėviškės artojai,
Arimą juodą versdami...

Stovėjai, mama, tu prie vartų,
Kalbėjai — vakaras gražus...
Ir per naktis tu nemiegojai,
Prie lopšio supdama vaikus...

„„Dainavome toliau. Visų balsuos skendėjo didelis grau-
durnas, dar daugiau ryškindamas jau ir taip graudžius dainos
žodžius,"

Dabar ilgu žaliajam sodžiuj

Toli išklydusių vaikų.
Ir vakarai čia taip nuobodūs

Be jokio džiaugsmo, be dainų.

Bet lauk, motule, aš sugrįšiu,
Sugrįšiu tavęs išbučiuot...

„Vis skambėjo dainos posmai, pildami graudulingą
skausmą į kiekvieno sielą ir versdami nenoromis susimąs-
tyti... Po to sugaudė kita daina, grynai partizaniška. Ją vedė
skambiu tenoru Skirmantas, padedamas draugų:“

521

Pražydo pirmos melsvos žibuoklės,
Paukštelių dainos skriejo linksmai,
Tėvynės ginti išėjo broliai,

Tylūs, bet narsūs, kaip sakalai.

Lange parymo sena motulė,

Ir mergužėlė verkė viena...

Jinai žinojo, kad vėjai siuto,

Kad partizano sunki dalia...

„Daina kėlė prieš akis partizaninio gyvenimo vaizdus,
dainuojantiems primindama ne vieno draugo mirtį, —"

Miegoki tyliai tu, partizane,
Tavęs gimtoji šalis liūdės.
Pačioj jaunystėj padėjęs galvą,
Lietuvą laisvą visad regi.

Tokia yra socialinė partizaninės dainos aplinka ir
socialinė jos prasmė: daina buvo priemonė išvengti kanki-
nančios tylos kolektyve, ypačiai pirmoje partizanų veiklos
stadijoje — stovykliniame gyvenime: buvo priemonė stiprinti
kolektyviai heroinę dvasią. Kai kurios dainos lietė ir konkre-
čias kautynes (Kalniškių mūšis, Raišupio didvyriai) ir savo
turiniu kalbėjo apie herojinį aktą — kovą ir žuvimą už tėvy-
nę, tikėjimą, kad tėvynė juos atsimins, tačiau vaizdai apie
motulę, mergelę, mums yra tiek elegiški, kad partizaninėse
dainose, kaip ir ilgų amžių liaudies dainose, persveria mino-
riški tonai. Čia gali įžvelgti juo didesnį vidaus dramatizmą,
nes partizanas laisvu apsisprendimu yra pasirinkęs auką
kovoje už tautinį principą ir atsisakęs nuo to, į ką taip veržia-
si visa Jo prigimtis, sėslaus, namų Žmogaus prigimtis.

Neišaiškinti yra partizanų dainų kūrėjai. Tačiau savo
forma dainos yra artimos tai poezijai, kuri ieškojo artimo
ryšio su liaudies kūrybos elementais vadinamo neoromantiz-
mo metu (Miškinio, Aisčio, Brazdžionio, S. Nėries laiko-

522

tarpis). Poetinio grožio ir melodijos originalumo atžvilgiu dau-
gelis partizaninių dainų buvo praeinamo pobūdžio; jos bus
ateityje tam tikro istorinio laikotarpio liudininkas. Tačiau tarp
jų yra ir didelio skonio, gilios, nuoširdžios nuotaikos dainų,
kaip Žilvino ,„Partizanai“, Kariūno „Partizano dalia", „Parti-
zano kapas“ (Į Laisvę, 1953, nr. 1, 1954 nr. 2, 3).

Partizanų sąjūdžio atgarsiai Lietuvoje

Partizanai dvejopai vertinami Lietuvoj buvo jau pirmai-
siais jų veiklos metais. Vieni juos brangino ir rėmė, kaip atlie-
kančius heroišką ir Lietuvai naudingą žygį. Kiti prikaišiojo
jiems egoistinius motyvus, ieškant išsigelbėjimo partiza-
navime ir užtraukiant grėsmę nepartizanaujantiems. Tai ma-
tyti iš Kęstučio apygardos vado Visvydo kalbos Vilniaus su-
važiavime 1947: „Kai kurie asmenys nori įžiūrėti, kad
šiandieniniai laisvės kovotojai yra pilna to žodžio prasme
„bėdos vaikai"... Kas buvo „bėdos vaikai“ ir troško išsau-
goti kailį, tas rado priemonių ir būdų — ir daug saugesnių,
negu ginklas. Pagaliau ir tiems, kurie buvo išėję laisvės kovos
keliu su ginklu rankoje, aš manau, buvo kelių ir būdų... pasi-
gauti tos tariamosios „laisvės“ (tam tikslui ,,nemažą lengva-
tą buvo juk suteikęs ir „draugas“ Bartašiūnas)... Taigi naivu
ir netikslu tvirtinti, kad asmeninių bėdų verčiami kovoja lais-
vės kovų sąjūdžio nariai. Kas taip galvoja, tas nepažįsta ko-
vos sąjūdžio arba jį pažįsta tik iš dalies... Laisvės kovos sąjū-
džio narys su granata kišenėje veža slaptąją spaudą, laisvės
kovos sąjūdžio narė lietuvaitė... tamsią darganotą naktį neša
slaptąją korespondenciją, laisvės kovos sąjūdžio narys...
apsuptas iš visų pusių priešo, iššaudęs paskutinius šovinius,
žūsta susisprogdinęs granata... Laisvės kovos draugai,
pasakykite, ar tai eina kalba apie kailio saugojimą"? (Dau-
mantas, Partizanai, 237 psl.).

Vakarus yra pasiekęs pranešimas apie gyventojų neigia-
mus atsiliepimus partizanų adresu, apie partizanų vadų nesu-

523

tarimus. Pranešimas iš tų laikų, kada saugumas labiausiai
buvo paleidęs partizanus provokatorius, ir gyventojai nebe-
galėjo orientuotis, kur tikrieji partizanai, kur tik provoka-
toriai, siekę plėšimais ir Žiaurumais kompromituoti parti-
zanus. Pik. Burlickio liudijimas apie tuos pačius laikus
priešingas: Miškinis buvęs laikomas visos tautos didvyriu ir
turėjęs tarp lietuvių didžiausią autoritetą. O į teigimą, kad dėl
partizanų veiklos buvo ištremta daug asmenų ir šeimų, ne-
tiesiogiai atsako kaip tik tų tremtinių rašyta 1953 ir Vakarus
pasiekusi 1959 maldaknygė Marija, Gelbėk mus. Joje apie
laisvės kovotojus kalbama kaip kankinius ir šventuosius.
(„Mūsų tautos kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir
vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai švie-
sų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę“).
Paskesni pranešimai rodė, kad Lietuvos jaunojoj kartoj
reiškėsi partizanų kultas. Jo įtakoje rodėsi tos pačios pasi-
priešinimo dvasios ženklai (Vėlinių iškilmės kapuose, Va-
sario 16 demonstracijos, partizanų dainų dainavimas, žr. Į
Laisvę 1959 nr. 14, 15).

Sovietinis režimas Lietuvoje pirmiausia stengėsi parti-
zanus paskandinti tyloje. Nuo 1957 ėmėsi kitos taktikos —
laikydamas partizanų sąjūdį jau likviduotą, prašneko, kiek
sovietinis saugumas turėjo vargo su partizanais. K. Liaudis,
„valstybės saugumo komiteto prie LTSR ministrų tarybos
pirmininkas", skelbė: ,„Pokario metais saugumo organai
didelį dėmesį skyrė buržuazinėms ginkluotoms gaujoms
likviduoti vakarinėse Ukrainos srityse, Baltarusijoje, Lietu-
voje, Latvijoje, Estijoje... Lietuvos valstybės saugumo
darbuotojai negailestingai kovojo su ginkluotomis banditų
gaujomis“ (Tiesa, 1957 gruodžio 22). To pirmininko pavaduo-
tojas L. Martavičius: ,,Pokariniais metais LTSR čekistų
organų dėmesys buvo nukreiptas į likvidavimą ginkluoto
nacionalistinio pogrindžio, kuris rimtai trukdė taikiai socialis-
tinei statybai" (Komjaunimo Tiesa, 1957 gruodžio 22).

524

Prašneko jau taip pat apie sovietų pagrindinį metodą parti-
zanų sąjūdžiui likviduoti — agentų, išdavikų infiltraciją. K.
Liaudis ėmė kalbėti ir apie pagalbą iš Vakarų. ,Hitlerininkų
sumanymą sukurti Lietuvoje ginkluotą pogrindį parėmė JAV
ir Anglijos imperialistinės žvalgybos ir kontrrevoliucinė lietu-
vių emigracija" (Tiesa, t.p.). Konstatuoja, kad saugumas tą
pogrindį jau sutriuškinęs, taip pat ir iš Vakarų siunčiamas
grupes. Ogoniok 1957 aprašė, kaip vienoj grupėj Palangos
pajūry žuvo lietuvis Nėris, kurio sovietinė spauda ne-
dešifravo. Bet labiausiai dėmesys į tas grupes buvo sukeltas
1959. Tiesoje (nr. 139-177, VI .17—VIII.31) ir kituose sovie-
tiniuose laikraščiuose paskelbta „dokumentinė apybraiža",
vardu Vanagai iš anapus, vaizduoja dviejų grupių iš Vakarų
atvykimą. 1960 praplėtus ji išleista atskirai. Pirma grupė
parašiutais nuleista 1950 spalio 3. Joje buvę J. Lukša, B.
Širvys ir Trumpis. Antroji grupė nuleista 1951 balandžio 19.
Joje buvę Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas. Pirmos
grupės narys Trumpis žuvęs kautynėse. Širvys buvęs pa-
imtas gyvas. Antros grupės vyrai, po keliolikos dienų, beieš-
kant ryšio su J. Lukša, buvę apsupti bunkeryje. Būtėnas
nusižudęs, Kukauskas pasidavęs. Išdavęs J. Lukšą, kuris dėl
tos klastos žuvo 1951 rugsėjo mėnesį. Kukauskas nusipel-
nęs laisvę ir teisę studijuoti Politechnikos institute. Tais pat
metais Tiesa ir kita spauda skelbė saugumo tardymo duo-
menis, kaip Telšių vyskupas V. Borisevičius rėmęs parti-
zanus; kaip vysk. Borisevičių ir jo pavaduotoją vysk. P. Ra-
manauską išvežus, vyskupijos valdytojas kan. J. Juodaitis
rėmęs partizanus, patvirtinęs Lietuvos tikinčiųjų laiško Šv.
Tėvui tekstą. Tiesa 1960 vasario 20 paskelbė ir Jono Deksnio
„išpažintį“, iš kurios aiškėjo, kad Deksnys buvo tas pats J.
Daumanto knygose minimas Daunoras, pirmasis ryšininkas
iš Vakarų. Deksnys Vakaruose daręs pastangų, kad ne-
grįžtų į Lietuvą J. Lukša, krašto rezistencijos specialus įgalio-
tinis. Pats Deksnys grįžęs į Lietuvą 1949 drauge su krašto

525

rezistencijos nariu Mažvydu, kuris buvo į Vakarus atvykęs
drauge su J. Lukša. Nuomonės tarp Mažvydo ir Deksnio iš-
siskyrė. Mažvydas Lietuvoje žuvęs, Deksnys patekęs į
bolševikų rankas. Šitie sovietų spaudos duomenys patvir-
tino, kaip plačiai ir visuotinai partizanų sąjūdis buvo apėmęs
Lietuvą.

Sovietinėje lietuviškoje literatūroje partizanai rado
atgarsio Dovydaičio Tiltas, Usiačiovo Nemunas laužia ledus,
Baltrūno Pavasaris Dainavoj, plačiausiai — 1959 premijuo-
tame Alf. Bieliausko romane Rožės žydi raudonai. Visų
bendra tendencija — pristatyti partizanus kaip banditus,
dirbančius prieš liaudies interesus, siekiančius grąžinti buržu-
azinį režimą, dirbančius už amerikiečių pinigus. Toks gausus
prašnekimas po ilgos tylos apie partizanus turėjo pagrindinį
tikslą — diskredituoti partizanus ir, jei negalima jų visai iš-
trinti iš Žmonių atminimo, tai padaryti juos neigiamus. Prieš
juos sovietinis režimas padiktavo rašytojams vaizduoti so-
vietinius partizanus, kurie padėjo raudonajai armijai ateiti į
Lietuvą. Prieš J. Daumanto Partizanus už geležinės
uždangos, išleistus 1950 Vakaruose, nuo 1958 Lietuvoj pra-
dėti leisti bolševikų partizaninės veiklos pasakojimai, pvz. P.
Kutkos Girioj aidi šūviai ir kt. Nors partizanų sąjūdis sunai-
kintas, bet būtina buvo sunaikinti jų aureolę tautoje, norint,
kad sovietinis režimas būtų įtvirtintas.

Partizanų atgarsiai Vakaruose

Vakaruose lietuvių dėmesys į partizanus nukrypo su
partizanų ryšininkų atvykimu 1948. Jų atgabentos partizanų
dainos buvo pasisavintos ir dainuojamos jaunimo. Stovyk-
lose buvo inscenizuojamas partizano kapas. Partizanų kul-
tas labiausiai plito nuo 1954, kai spaudoje buvo paleistas
šūkis žymėti pasipriešinimą komunizmo okupacijai specialia
rezistencijos diena ir spaudoje buvo gausiai skelbiama parti-
zanų poezija bei vaizdai. Žinias apie partizanus Vakaruose

526

panaujino iš Lietuvos atvykę repatriacijos keliu vokiečiai ir
lietuviai.

Poezijoje B. Brazdžionis rezistencinę lietuvių tautos
dvasią personifikavo Vaidila Valiūnu 1956 su specialiu atsi-
žvelgimu į partizano motinos ir sesers pergyvenimus. Di-
desnio atgarsio partizanai susilaukė dramoje. Jai medžiagos
davė J. Daumanto dokumentiniai vaizdai Partizanai už gele-
žinės uždangos 1950. Ypatingai dramos autorių dėmesį
patraukė sovietinė kovos prieš partizanus priemonė — parti-
zanų lavonų laikymas aikštėse. J. Griniaus drama Žiurkių
kamera 1954 pirmoji į santykius tarp sovietinio saugumo ir
partizanų pažiūrėjo moraliniu atžvilgiu ir rado lietuviškoje
partizanų lavonų niekinimo medžiagoje atsinaujinus sofokli-
nės Antigonos dilemą: ar laikytis moralinio principo ir rizi-
kuoti gyvybe, ar laikytis biologinio išlikimo principo ir eiti
prisitaikymo keliu? Partizaninėje kovoje autorius matė
moralinio principo pasirinkimą. A. Landsbergio drama Penki
stulpai turgaus aikštėje 1959 pažvelgė egzistencinio tikslin-
gumo požiūriu ir iliustravo dilemą: ar tikslingiau yra priešin-
tis ir žūti, ar prisitaikyti, stengiantis išlikti, tikintis išlaikyti tau-
tinę gyvybę, nors ir vergijoje? Autorius pateikė labiau
išgyventus argumentus antrosios galimybės naudai. V.
Alanto pasakojimas Tarp dviejų gyvenimų 1959 eina kitu
keliu: kuria epochinį vaizdą, kuriame sovietinės okupacijos
brutalumas pažadino partizaninį pasipriešinimą, nes kito
kelio nebuvo, norint lietuviui išlikti žmogumi.

Vakaruose nelietuviškas pasaulis ilgai nebuvo palankus
priimti informacijai apie partizanus: Sovietų adoracija
Vakaruose dar nebuvo pasibaigusi. Iš partizanų ryšininkų
atneštos medžiagos daugiausia atgarsio susilaukė Lietuvos
tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui, kuriam laišką įteikė kan. F.
Kapočius 1948. Laiškas buvo gausiai cituojamas spaudoje.
Šveicarijos leidykla jį paskelbė atskiru leidiniu su rašytojo E.
Shaperio baigiamuoju žodžiu 1949. Vokietijos krikščioniš-

527

kajai kultūrai ginti komitetas jį taip pat išleido kaip savo pirmąjį
leidinį 1950. Tačiau Vakarų oficialios institucijos neatsiliepė į
partizanų šauksmą. Nebuvo atsakymo iš popiežiaus. Ne-
buvo laiškas pateiktas vad. Kersteno komitetui ir dėl to ne-
buvo įtrauktas į kongreso tyrinėjimų protokolus. Nebuvo ko-
vojančios Lietuvos medžiaga paversta oficialiu dokumentu,
kuris liudytų Lietuvoje kilus pasipriešinimą prieš sovietinį
žmogaus pavergimą anksčiau ir trukus ilgiau nei sukilimai
Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Lietuvos partizanų
kovos nebuvo dėl to pastebėtos nė tarptautiniame forume,
Jungtinėse Tautose, šalia kovojančios Rytų Europos kitų tau-
tų. Lietuvos partizanai buvo palikti tyloje

1960

528

SUKILIMAS IR TAUTA

1941 sukilimas — jau praeitis. Jis nuėjo į tautos istoriją.
Įsirikiavo į eilę kitų sukilimų — šalia 1831 metų, šalia 1863
sukilimo. Taip pat šalia 1905 metų. Pagaliau šalia 1919-21
metų kovų dėl laisvės. — Tai vis tautos ginkluotos pastan-
gos nusikratyti okupacija to paties priešo, tos pačios Rusijos,
baltosios, carinės ir dar žiauresnės — raudonosios, diktatū-
rinės.

Kas amžinai vertinga tuose sukilimuose?

Sukilimai susiklojo vienas paskui kitą laiko eigoje kaip,
sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri
byloja apie žmones, kurie buvo toki pat kaip ir dabar. Su tais
pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau
atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo
laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo
— tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, ne-
priversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštes-
niam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas Žmoguje, tai

529

asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuo-
sius, kitus į herojus.

Toki asmens yra visos tautos moralinės didybės mani-
festacija, dvasinis lobynas, nes tautą, pasak Auguste Comte,
sudaro gyvieji ir mirusieji. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tau-
tos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį
su praeitimi. Jiem natūralu saugoti piliakalnius ir kitas tautos
darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes. Natūralu, jei ir sukilime
pasireiškus! moralinė didybė norima palaikyti gyvųjų atmi-
nime. O 1941 sukilime yra pagrindo branginti ne tik sukilėlių,
žuvusių, moralines, pasiaukojimo, vertybes, bet ir sukilimo
duotas politines vertybes — manifestavimą, kad tauta siekia
laisvės; tauta savo vaikų laisva valia atiduotu krauju liudija,
kad jai primestas svetimas režimas buvo smurtas ir melas.

Taip suprantam sukilimus ir šį sukilimą mes daugumas.
Taip supranta sukilimo prasmę bei reikšmę ir Lietuvos
priešas. Jis dėl to nori, kad būtų užgesinti visi Židiniai, iš
kurių spinduliuoja moralinė jėga, o juo labiau tautos politinė
valia. Jis dėl to taip rūpestingai stengias nepatinkamus įvy-
kius išimti iš istorijos, kaip šimtus ir tūkstančius nepa-
tinkamų žmonių išima iš gyvenimo. O jei išimti įvykių ne-
galima, tai juos perdažo. Lietuvos istorijoje jau perdažė
įvykius, kurie liečia Lietuvos ir Rusijos santykius. Perdažė
taip, kaip Rusiją atvaizdavo Lietuvos geradare, o Lietuvą pa-
rodė tai geradarei vergiškai dėkingą ir Rusijos pranašumą
maldingai garbinančią.

Priešui dėl to būtina perdažinėti ir 1941 sukilimą. Ypa-
tinga perdažymo aistra pakilo šiemet — laikraščiuose,
specialiose brošiūrose (pvz. SS tarnyboje). „Sukilimas?“
klausė Tėvynės balsas ir pats atsakė: nebuvo jokio sukilimo;
tebuvo užpuldinėjimai, kuriuos prieš Lietuvos liaudį vykdė
nacių agentai, hitlerininkai, karo nusikaltėliai, banditai, ir dėl
to jie turi būti išduoti ir nubausti.

Tai įprastas sovietinis metodas — ko nepavyko išimti iš

530

gyvenimo ir iš atminimo, tam reikia nuimti moralinę aureolę,
kaip ją nuėmė dešimtim tūkstančių ir savųjų veikėjų.

Įvyko tai, dėl ko Lietuvos atstovas Washingtone prieš 20
metų buvo įspėjęs:

„Galimas daiktas, kad Sovietų ir jų simpatikų propa-
gandos mašina bandys lietuvių sukilimą peikti ir derati.
Galbūt prikaišios naciškumą. Tačiau kiekvienas nuoširdus
lietuvis, kiekvienas kenčiančios Lietuvos draugas skaitys
savo pareiga priekaištus atremti“ (Darbininkas, 1941.7.8).

Akcija prieš 1941 sukilimą ir jo dalyvius rodo, kad suki-
limas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir poli-
tinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiem tas suki-
limas turi pašviesti iš praeities.

Tie, kurie priešinosi sovietų fiziniam smurtui, turi parei-
gos pasipriešinti ir sovietų propagandiniam smurtui. Priešin-
tis ne pykčiu ir niekinančiu žodžiu. Priešintis ramiu įvykių nu-
švietimu ir nužėrimu tų šiukšlių, kuriom priešas nori užpilti
šviesą. Priešintis nušvietimu vieno ir pagrindinio sovietinės
propagandos išprovokuoto klausimo: kas buvo tie, kurie su-
brandino pasipriešinimo ir sukilimo nuotaikas krašte ir pa-
galiau įvykdė patį sukilimą?

Jei įsivaizduotume tokį klausimą teisme kilus, tai mūsų
ginamasis žodis, apologija, šiuo atveju būtų nereikalingas.
Vietoj ginamosios kalbos siūlytume pakviesti hiudininką. Tas
liudininkas būtų enkavedistas, du enkavedistai. Enkavedistų
liudijimas jau surašytas. Surašytas 1941 balandžio 14 ir pasi-
rašytas dviejų — vidaus reikalų komisaro A. Guzevičiaus,
kuris sykiu buvo ir saugumo vyresnysis majoras, antras
parašas NKVD skyriaus viršininko Todes. Liudijimas pava-
dintas ,,„memorandumu apie kontrarevoliucinių lapelių išpla-
tinimą Lietuvos teritorijoje“ (žr. Report on the Select Com-
mittee to Investigate Communist Aggresion and the Forced

531

Incorporation of the Baltic States into the U.S.S.R. Il. 472-
494 p.). Memorandumo liudijimas pradedamas žodžiais:

„Nuo momento, kada sovietinė tvarka buvo įsteigta
Lietuvoje, kontrarevoliucinis nacionalistinis elementas išplė-
tojo aktyvią antisovietinę veiklą, pasirinkdamas pagrindiniu
metodu savo priešiškam subversyviniam darbui antirevoliu-
cinių lapelių ir anoniminių laikraščių platinimą“.

Ko tas vadinamas antirevoliucinis elementas siekė?

Liudininkai atsako:

„Apskritai, lapeliai ragino nuversti sovietinę valdžią,
sabotuoti, boikotuoti rinkimus į Sovietų Sąjungos aukščiau-
sią sovietą; platino piktus melus apie partijos ir vyriausybės
lyderius ir skleidė provokacinius gandus apie būsimą karą
tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos etc."

Ar tai buvo vieno antro asmens darbas?

Liudininkai atsako:

„Masinis kontrarevoliucinių lapelių platinimas buvo
apėmęs visas sovietinės Lietuvos apskritis“.

Kas buvo tie platintojai ir autoriai?

Liudininko žodžiai:

„Autoriai ir platintojai antisovietinių lapelių, laiškų, kurie
buvo gauti eilėje įstaigų, pasirodė esą nariai kontrarevoliu-
cinių padalinių ir buvusių antisovietinių politinių partijų bei
organizacijų, nacionalistinis mokyklinis jaunimas ir (universi-
teto) studentai".

Toliau liudininkai kalba apie veiklą atskirose apskrityse
— jų mini 17. Mini dvejopus veiklos ženklus — lapelius bei jų
turinį, antra, suimtų platintojų ar autorių vardus. Sustojame
tik prie vienos vietovės — kaip raportas vaizduoja antirevo-
liucinę veiklą Kaune. Štai jos santrauka:

Antisovietiniai lapeliai Kaune pakliuvo į NKVD rankas
nuo 1940 rugsėjo mėnesio (vadinas, su mokslo metų pra-
džia). Jie sistemingai — toliau kalba liudininkai — byvo pla-
tinami gatvėse, mokyklų patalpose. Jų rasta apie 50. Susek-

532

ta ir likviduota antisovietinė organizacija. Jos nariai buvo
gimnazijų mokiniai ir vadinosi LNP, kuri turėjo savo skyrius
Kauno, Vilniaus, Ukmergės ir kitų miestų gimnazijose. Buvo
suimti 26 aktyvūs organizacijos nariai. Sumini jų pavardes.

Nuo spalio mėnesio, kai buvo Kaune rinkimai, suimtas ir
rotatorinis laikraštis Laisvoji Lietuva. Suimti 4 asmenys, Lais-
vosios Lietuvos sąjungos nariai. Pavardės.

Gruodžio-sausio mėn. lapeliai rodėsi universitete, pasi-
rašyti Lietuvos partizanų aktyvistų skyriaus Kaune. Vasario
16 suimti gimnazistai ir studentai, rengę demonstraciją prie
Nežinomo kareivio kapo. Suminėtos pavardės.

Dar paskutiniai klausimai. Vienas: ką tie lapeliai, atsi-
šaukimai skelbia?

Liudininkai enkavedistai surašo eilę atsakymų:

„Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva“, „Šalin komunistų
teroras", „Lietuva lietuviams“.

Kitame: „Lietuviai, nepasiduokime maskoliams“.

Dar kituose: „Tautiečiai, lankykite bažnyčias, klau-
sykite kunigų, būkite katalikai. Tegyvuoja Smetona".

„Tegyvuoja Vytis" (Radęs lapelį, parašyk 10 kitų tokių).

„Šalin komunistai banditai".

„Šalin Stalinas".

„Brangūs broliai ir sesers lietuviai. Nebalsuokite už tuos
driskius. Šalin Stalino konstitucija“.

„Šalin komunistai, Lietuvos pavergėjai. Jie žadėjo nemo-
kamą mokslą, o iš tikrųjų įvedė mokestį".

Sumini dar ir porą konkretesnių ir kitokesnių:

„Kovokite prieš draugą Staliną, prieš žydus, už Hitlerį ir
Smetonos grąžinimą".

„Prieš Staliną, komunistų partiją, žydus — už ministerį
Raštikį ir prezidentą Smetoną".

Dar paskutinis klausimas: ar tie platintojai ir autoriai
buvo buožinis elementas?

Liudininkai atsako netiesiogiai. Jie sumini suimtųjų pa-

533

vardes ir amžių bei socialinį kilimą. Imame iliustracijai Tel-
šius. Iš 10 suimtųjų tokis vaizdas:

Glazauskas, 22 metų, buhalteris, ūkininko nuomininko
sūnus.

Čiužas, 18 metų, amatų mokyklos mokinys, darbininko
sūnus.

Puškorius, 19 metų, tos pat mokyklos mokinys, darbi-
ninko sūnus.

Čiurinskas, 33 metų pradžios mokyklos mokytojas.

Lileikis, 25 metų, ligoninės tarnautojas, tarnautojo
sūnus.

Žvirąždynas, 20 metų, gimnaziją baigęs.

Guzauskas, 29, knygyno tarnautojas, metereologijos
stoties tarnautojas.

Molakauskas, 20 metų, amatų mokyklos mokinys, dar-
bininko sūnus.

Tarvainis, 20 metų, metereologijos stoties prižiūrėtojas.

Nutraukiam liudininkų parodymus... Dabartinis
komunistas matys, kaip enkavedistų liudijimas niekais pa-
verčia jo propagandą apie sukilimą. Bet nesijaudindamas jis
galės paaiškinti: liudininkai nepatikimi — jie buvo stalinistai.

Gal sovietinė propaganda ir tiki tuo, ką ji skelbia. Ji
galvoja, kad ir kiti taip daro, kaip Sovietai. Antai 1943 atsi-
šaukimas iš Maskvos radijo ragino lenkus Varšuvoje sukilti.
Tas atsišaukimas buvo pasirašytas Molotovo ir lenkų
socialisto Osobka-Morawskio.

Tačiau ne komunistam įtikinti skiriamas šis pranešimas.
Jis skiriamas mums patiem. Komunistinė propaganda siekia
ne tik Lietuvoje. Ji stengias paversti kovos lauku ir mūsų
protus. Per laisvojo pasaulio lietuviam skiriamą Tėvynės
balsą ar kitas priemones mėgina įsibrauti ir į mūsų sąmonę.
Tas jų pastangas ir sugriauja jų pačių agentų liudijimas. To
liudijimo išvados virsta pagarbinimu, virsta apoteoze nepri-
klausomai Lietuvai. Jis rodo, kad

534

Antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje kilo nuo pat
okupacijos pradžios ir greitai apėmė visą Lietuvą, miestus ir
kaimus.

Aktyvaus pasipriešinimo ėmėsi labiausiai jaunimas —
gimnazistai, studentai, darbininkai, tarnautojai. Raportas
nesuminėjo, bet pridėkim iš kitų šaltinių dar karius, labiau-
siai jaunuosius karius, karininkus.

Pasipriešinimas kilo prieš svetimą okupaciją, už nepri-
klausomą Lietuvą. Vienas antras atsišaukimas su šūkiais už
Hitlerį, už Smetoną, už Raštikį ir t.t. terodo, kad šūkiai ne-
buvo iš viršaus padiktuoti ir sukirpti visi pagal vieną kurpalį,
kaip dabar randam Lietuvoje priimamas rezoliucijas už taiką,
prieš kolonializmą ir t.t. Skirtingi tekstai ir šūkiai rodo, kad
redagavimas ėjo iš masės. Jie rodė simpatijas tam, kas gali
šiuo metu pašalinti didžiausią slogutį, vergiją. Hitleris buvo
tada vienintelis, potencialus Stalino ir jo vergijos priešas. Tas
istorinis fonas labai svarbu turėti prieš akis, norint įvertinti
ano meto padėtį ir nusistatymus, kalbas, pareiškimus. Lais-
vų Žmonių nuomonės skirtingos. Ir šiandien tarp laisvųjų
lietuvių pasitaiko pareiškimų, kurie rodo palankumo susi-
derinti su padėtim, sukurta Lietuvoje sovietų. Lietuvių
absoliutinė dauguma betgi yra nepalaužiamai nusistate už
nepriklausomos Lietuvos atstatymą. Prieš 20 metų taip pat
pasipriešinimas demonstravo tautos absoliutinę daugumą
nusistačius ne už Staliną ir ne už Hitlerį, bet už laisvą
Lietuvą. Tai buvo jaunoji Lietuva, išaugusi nepriklausomy-
bės laikais. Galim apgailestauti, kad nepriklausomybės lai-
kais darėm kai kurias klaidas, bet sukilimas, pasipriešinimas
yra nepaneigiamas liudijimas, kad nepriklausoma Lietuva
išaugino jaunoje kartoje laisvės siekimą ir pasiryžimą už ją
aukotis. Per 20 nepriklausomo gyvenimo metų išauginta
tokia dvasia, kurios per kitus 20 metų negalėjo sunaikinti
okupacinės represijos ir gundymai. Ir po 20 metų nuo ano
sukilimo su tuo pačiu įsitikinimu galiu kartoti žodžius, kurie

535

buvo pasakyti 1941 birželio 26 Kaune, laidojant sukilimo
aukas:

„Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad
priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos
laisvei. .

Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė kaip
šiandien. Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė yra išaugusi jos
vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai — šimtai ir tūkstančiai savu
noru ryžtasi mirti, kad svetimiems nevergautų.

Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoj visos tautos pasiry-
žimą gyventi per mirtį“.

II.

Nėra įmanoma, nėra reikalo pasakoti, kaip po visą kraš-
tą pabirusias pasipriešinimo grupes ėmė centralizuoti Lietu-
vos aktyvistų frontas, susikūręs spalio ir lapkričio mėn. VIl-
niuje ir Berlyne; kaip tiedu centrai palaikė tarp savęs ryšius,
pradedant nuo gruodžio mėnesio; kaip atėjo pirmosios žinios
apie galimą karą; kaip buvo pasiruošta sukilimui ir kaip jis
buvo įvykdytas. Visa tai buvo aprašyta spaudoje, kuri šie-
met sukilimui parodė nuoširdaus dėmesio ir jautrumo.

Verta betgi sustoti ties dviem paralelėm, kurios padeda
suprasti sukilėlius ir mus pačius, kurie mėginam sukilimo
faktus vertinti.

Viena paralelė tai 1941 Lietuvos sukilimas ir 1953 Rytų
Vokietijos. Vokietijos sukilimas buvo sovietinių tankų palauž-
tas. Bet Vakarų Vokietijoje ano sukilimo diena tebeminima
su pagarba. Tai didelė valstybinė šventė.

Tarp lietuvių Vakaruose 1941 sukilimas iš pradžių
sukėlė didžiulį nustebimą ir džiaugsmą. Kaip kuriozas nu-
skamba komunistų mitingas Brooklyne birželio 30. Vienas to
laiko laikraštis rašė: ,„Bimbai pasakius, kad Lietuvoje jau
susidarė valdžia iš Škirpos, Raštikio ir kitų, suūžė salė nuo
griausmingo plojimo, kuris tęsėsi kelias minutes“ (Dar-

536

bininkas, 1941.7.14), iki Bimbai pasisekė nuraminti ir išaiš-
kinti, kad čia ne ta valdžia, kuriai reikia ploti.

Po poros savaičių nežinios ir neaiškių gandų, kurie te-
galėjo pasiekti Amerikos lietuvius iš Berlyno korespondento,
jau randam ano meto spaudoje išaugus; klausimą: ,„Ar suki-
limas buvo reikalingas?“ Ir laikraštis smulkiau informuoja:
„„Girdisi kalbų, kad nebuvo reikalo sukilti; palauktų pora
dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos išvytų bolše-
vikus ir „paliuosuotų“ Lietuvą“ (Darb.).

Vieniem čia Amerikoje rodės, kad sukilimas beprasmis,
nes jo priekyje Žmonės, kurie galį virsti „lėline“ valdžia. Ki-
tiem beprasmis, nes reikalavo didelių aukų, o aukos tikrai di-
delės — 2,000. Daugiau per kelias dienas, negu per trejus
nepriklausomybės kovų metus.

Įsikišti į sukilusį ginčą buvo priverstas ir Lietuvos atsto-
vas. Liepos 8 spaudoje randam paskelbtą jo pareiškimą:

„O betgi lietuvių ištvermė nepalaužta, ypač Lietuvos
jaunimo dvasia: prie pirmos progos Lietuvos kariai, šauliai ir
moksleiviai sukilo prieš Sovietų Tiraniją ir visam pasauliui
parodė komunistų propagandos melagystę būk Lietuva savo
noru pasidavusi Sovietams, parodė ir tai, kaip buvo nepa-
kenčiamas Lietuvos liaudžiai rusiškas bolševizmas“ (Darbi-
ninkas, 1941.7.8).

Ginčas gali būti pratęstas ir į mūsų dienas. Tačiau jam
įstatyti į teisingą vagą įsidėmėtinas anų dienų Amerikos
laikraščio įspėjimas:

„Patogiuose rūmuose gyvenantieji asmenys ir palankias
sąlygas turinčios draugijos gali visokius pareiškimus siųsti
šios šalies vyriausybei ir kur kitur". Kas kita vertinti čia, kas
kita ten. Čia vertinimas gali būti loginis, paremtas naudos ir
pasisekimo argumentais. Ten, Lietuvoje, sprendimas buvo ir
bus psichologinis, egzistencinis. Tam tikrose situacijose visa
Žmogaus būtis pareikalauja padaryti tai, kas jos egzistenciją,
buvimą, paliudytų. Asmuo jaučiasi moraliai naikinamas, jei

537

darys priešingai, nei jo visa prigimtis reikalauja. Jam tada
geriau fiziškai žūti, bet save pareikšti. Be svarstymų, vienos
sekundės nušvitimu žmogaus sąmonėje iškyla tiesa, kurios
tikrumu negali abejoti ir kuri įpareigoja veiksmui.

Neužmirštamai man likęs pergyvenimas, kaip 1940
liepos 21 Kauno gatvėse nusikračiau sekliu ir įsprukęs pas
vieną pažįstamą senamiesty sekiau per radiją aną liaudies
seimo spektaklį Kauno teatre. Sulią žinomu balsavimu-ak-
lamacija pro ryjamas ašaras staiga man išplaukė įsitikinimas,
kad aš nieko negailėčiau okupacijai iš Lietuvos pašalinti... Tai
buvo daugelio tuo metu pergyvenimas. Su tokiu pergy-
venimu vieni ėjo per sieną su žiniom, kiti skleidė lapelius,
treti griebėsi ginklo. Tikslas rodėsi pavergęs asmens būtį,
kad jis nustelbė rizikos baimę, kaip anestezija nustelbia
operacijos skausmą.

Jei prisimintume šios gerosios žemės, Amerikos, istoriją,
tai J. Valstijų gimimo išvakarėse su tokiu pergyvenimu rašė
Paine savo Common Sense, kurioje visa aistra leido šūkius
už nepriklausomybę, jos neįrodinėdamas, bet tik konstatuo-
damas ir skelbdamas, kaip neginčytiną, neabejotiną tiesą.

Šitokios prigimties yra tie, kurie gyvenime regi didesnių
vertybių nei duona, poilsis, pramoga, prabanga, asmeninis
saugumas, kurie nori matyti gyvenime idealus kaip laisvė ir
teisingumas.

Ne paslaptis, kad tokios prigimties daugiau yra jau-
nimas. Jaunimas išpažįsta idealus. Jaunimas nevengia akcijos
ir aukos kovai už idealus, tikėdamas laimėjimu, nevertin-
damas kliūčių ir darydamas galima tai, kas yra kitų akyse ne-
galima.

Tik šitokiu būdu galime suprasti ir paskesnius parti-
zanus. Matė, kad nėra remiami iš užsienio; kad jiem beliko
tolimesniame kelyje tik žūti. Ir jie ėjo žūti vardan ištikimybės
laisvei, kaip ir anie kankiniai vardan ištikimybės tikėjimui,
nesilenkdami stabam.

538

Tai sunku suprasti ir pateisinti tiek pat patriotui, bet
priešingo galvojimo žmogui, oportunistinio galvojimo, kuris,
pro pirštus pažiūrėdamas į laisvę ir teisingumą, nori prisi-
derinti prie aplinkybių ir laimėti sau ir kitiem daugiau sau-
gumo, daugiau duonos, daugiau prabangos.

Tačiau anuos kovotojus labai gerai suprato ten keturios
lietuvės mergaitės, kurios rašė Sibiro maldaknygę. Jos krei-
pėsi maldose į žuvusius kovotojus kaip į tautos kankinius, jų
atminimą nukėlė į giliausius, religinius, pergyvenimus ir ap-
gaubė kankinių ir herojų aureole.

Antra paralelė — tarp Lietuvos sukilimo ir Amerikos
herojizmo.

Stanfordo anglistikos profesorius John W. Dodds,
svarstydamas, kas yra Amerikos herojai, sako: „Manau,
neginčijami Amerikos herojai yra Washingtonas, Jeffersonas,
Franklinas, Lincolnas ir Lee“ (American Memoir, 132 p.). Jis
pats labiausiai vertinąs Lincolną.

1941 Lietuvos sukilimas paryškino iš naujo, kad lietuvių
tautoje dažniausi herojai buvo nežinomi mažieji žmonės —
seniau nežinomasis tautosakos kūrėjas, nežinomoji Motina
prie ratelio mokyklos, nežinomasis knygnešys,nežinomasis
1919-21 savanoris, nežinomasis sukilėlis kovotojas ir paskiau
partizanas.

Šių metų minėjimuose iškilo siluetais vienas kitas didžios
aukos žmonių. Antai kapitonas Šverplaitis su išdaviko atkirs-
ta ranka, suimtas, kalintas, kankintas, nužudytas, bet rezis-
tencijos paslaptis su savim nusinešęs. Jaučiu prieš save akis,
vaikiškai besišypsančias akis, leitenanto Naujokaičio, kuris
už drąsą per sieną žinias atnešti buvo apmokėtas keturiom
kulkom. Nedingsta iš akių tik atneštas drabužis, kruvinas,
buv. policininko, kuris įvykdė savo uždavinį — išgelbėjo Vili-
jampolės tiltą, nors buvo apmokėtas daugiau kaip 40 kulkų.
Tik keli vardai. O kiek tokių vyrų ir mergaičių, kiekvienas
žino iš ano meto aplinkos.

539

Ir būtų gražu, jei daugiau tokių veidų būtų iškelta iš neži-
nomųjų į žinomuosius, kiek aplinkybės tai leidžia, nes tai tau-
tos brangi dalis, kuri įkvepia ateičiai.

IV.

Žiūrėdamas į ateitį, dar sykį noriu grįžti prie žodžių iš
praeities:

„Pasiliko viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms
dienoms ir ateičiai“, buvo sakoma partizanų laidotuvėse.

„Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo
mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gau-
siai lankoma vieta. Tylos ir ramybės vieta.

„Tos ramybės ir tylos, kurioje telkiasi ir bręsta nauja
dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti".

Anų žodžių gyva liko viena tiesa — kad jų kraujas neiš-
garavo be atminimo. Antrą tiesą gyvenimas sugriovė — jų
kapai negali būti lankomi, jie sunaikinti. Tačiau kiekvienas
savo atminime ir savo širdyje galim sukurti Panteoną,
kuriame jie būtų gyvi.

Man rodos, šiuo momentu, šiame susitelkime, tai yra jau
įvykę. Šiuo momentu tarp mūsų praeitis yra atgijus dabar-
tyje ir tiesia projekciją ateities pasiryžimam. Būtent:

Šis susitelkimas manifestuoja mūsų pripažinimą ir iš-
pažinimą, kad anie žuvusieji buvo tylieji didvyriai, paliudiję
savo krauju tautos valią siekti tautai laisvės.

Manifestuoja mūsų pasiryžimą atmesti gundymus ir gra-
sinimus, kad apsiprastume su okupacijos sukurta padėtim,
atmesti nors ir tylų jos pripažinimą.

Manifestuoja mūsų tikėjimą, kad pasiaukojimas laisva
valia vardan aukštesnių vertybių yra tikrasis ir vienintelis
kelias asmens, šeimos, bendruomenės gyvenime į taiką,
laimę, pažangą. Tai yra tikrasis kelias į žmonijos konflikto tei-
singą sprendimą, kuris reikš ir nepriklausomos Lietuvos atsi-
kėlimą.

540

Su tuo tikėjimu iš šio susitelkimo teks grįžti visiem į ner-
vingą neramų kasdienį gyvenimą. Grįžti ir jame nepalūž-
tamai laikytis su tvirtu įsitikinimu: juo tamsesnė aplinkui
naktis, juo skaidriau turi degti tikėjimo ir vilties žiburiai.

1962

541

LIETUVOS ŽYDŲ LIKIMAS IR
LAIKINOJI LIETUVOS VYRIAUSYBĖ

Įvykius, kurie buvo prieš 33-30 metų, suaktualino iš
dalies keli pamfletai bei dokumentų ar tariamų dokumentų
rinkiniai:

1. Nazi War Criminals Among Us. By Charles R. Allen,
Jr., A Jewish Currents Reprint. New York, 1963, 16 p.

2. He kissed the swastika. „Mintis“ Publishing House,
Vilnius, 1964, 16 p.

3. Nacionalistų talka hitlerininkams. Vilnius, 1970, 190 p.

4. Documents Accuse. Gintaras, Vilnius, 1970, 310 p.

Trečią ir ketvirtą leidinius paruošė tie patys autoriai: A.
Baranauskas, K. Rukšėnas, redagavo E. Rozauskas.

Šie leidiniai davė medžiagos JAV įstaigom atnaujinti in-
vestigacijas, kaip tai paskelbė New York Times.

Dokumentų rinkinį vertinant, žiūrima: (I) ar paskelbtieji
dokumentai patikimi — tikri; (II) ar nėra praleistų doku-
mentų ta pačia tema, kurie leistų patikrinti pirmųjų teigimus;
(III) ar iš dokumentų daromos išvados sutaria su vaizduo-
jamo laikotarpio bendra padėtimi.

Toliau čia ir bus liečiami tie dokumentai ar tariamieji

542

dokumentai, kurie liečia Lietuvos Laikinosios vyriausybės
veiklą — 1941 birželio 14 - rugpjūčio 5 laikotarpį.

Ar dokumentai tikri?

Dėmesio verti dokumentai, pažymėti Documents
Accuse Nr. 52 ir Nr. 40.

1. Pirmuoju dokumentu, Nr. 52, esą ,,all the Jews of
Lithuania were robbed and driven in ghetto", skelbia 120 p.

Šis dokumentas — netikras. Prieš jį kalba šie faktai:

(a) Laikinosios vyriausybės priimtieji nutarimai būdavo
pasirašomi min. pirmininko pareigas einančio Ambrazevi-
čiaus ir reikalų vedėjo J. Švelniko. Nutarimas Nr. 52 išsi-
skiria iš minėtos tvarkos: čia padėtos (mašinėle, ne pasirašy-
tos!) pavardės, Ambrazevičius ir vidaus reikalų ministerio J.
Šlepečio.

(b) Šio „nutarimo“ data — 1941 rugpjūčio 1 diena. Tuo
tarpu Zivilverwaltung paskelbtas 1941 liepos 25 d. Docu-
ments Accuse duoda dokumentą Nr. 50 žydų ghetto reikalu,
pasirašytą The Gebietskommissar of the City of Kaunas
Cramer, SA-Ober-fuehrer. Pasirašytas 1941 liepos 31 d. Taigi
anksčiau už dokumentą, priskiriamą Lietuvos vyriausybei.

(c) Šio Laikinosios vyriausybės „nutarimo“ šaltiniu nu-
rodomas leidinys Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstaty-
mai, nutarimai ir potvarkiai" Kaunas, 1941, p. 99-100. Pažy-
mėtina, kad tai nėra leidinys Lietuvos Laikinosios
vyriausybės, o ją likvidavus, pirmojo generalinio tarėjo (prie
Generalkomisariato) įstaigos.

2. Dokumentas Nr. 40 komentuojamas kaip ,,PG
adopted a decision to organize a concentration camp-ghetto
for Jews“ (120 p.).

Dėl šio dokumento žymėtini šie faktai:

(a) To paties „dokumento“ fotokopija buvo paskelbta ir
leidiny Nazi War Criminals... 36 psl. Tame leidiny po foto-
kopija parašas, kad tai „„meeetiną of July 30, 1941, when

543

Ambrazevičius siąned the decree "for the establishment of
concentration camps for the Jews' (ir žydų koncentracijos
stovyklos steigimas) — see arrow“. Tačiau pačiame čia
skelbiamame „dokumente“ nėra jokio nutarimo apie
„establishment of concentration camps“. Pamfleto leidėjas
tik juodais dažais užbraukė kažkokią eilutę, kurios, matyt, jis
nenorėjo skelbti.

(b) Documents Accuse ta pati fotokopija įdėta Nr. 40.
Bet ji jau kitokia: ji papildyta nutarimu (2): „to approve the
establishment of a concentration camp for Jews and to
authorize Mr. Švipa, Deputy Minister of Municipal Economy,
in co-operation with Colonel Bobelis, to take car of the
above“.

Pažymėtina: šis nutarimas (2) yra toks ilgas, kad jokiu
būdu netilptų tarp nutarimo (1) ir parašytų (plg. vietą Nazi
War Criminals... 36 p.). Tai leidžia daryti išvadą, kad antroji
nutarimo dalis fotomontažo keliu įdėta.

(c) Nutarimo (2) lietuviška redakcija yra ne to paties
stiliaus kaip nutarimo (1). Nutarime (2) iškreipta net asmens
pavardė: vietoj ,,„Švipui“ parašyta „Švipai“, (Lyg reikalų ve-
dėjas nebūtų žinojęs viceministerio pavardės!).

Nutarime (1) pavardės rašomos be „p.“ (ono): rašoma
tiesiog: išklausius ,,pulk. Bobelio pranešimo“. O nutarime (2)
jau rašoma: „p. Švipai“, „p. pulk. Bobeliu“. Angliškame
Documents Accuse šis lietuviškos redakcijos nesutarimas
jau išlygintas.

(d) Kad Nazi War Criminals... nebuvo to nutarimo (2),
rodo ir to pamfleto paraše minima „arrow“, kuri rodo ne į
vyriausybės nutarimą, bet į... pulk. Bobelio pranešimą.

(e) Dėmesio verta ir tai, kad lietuviškai išleistoje Nacio-
nalistų talka... tie patys autoriai šio ,„dokumento“ neskelbė,
kaip neskelbė ir kito „dokumento“, kuris buvo ir Nazi War
Criminals... ir He kissed the swastika: esą vysk. Brizgys
„has forbidden all clergy to aid Jews in any way" (Nazi... 37

544

p., He kissed...? 15 p.).

Lietuviškai leidžiamo leidinio Nacionalistų talka..., gal
matė, kad lietuviškai skaitančiam iš karto kris į akis šis falsi-
fikatas, bet anališkai skaitantis to nepastebės...

Ar dokumentacija pilna?

Dokumentai gauna teisingos prasmės ir ima teisingiau
vaizduoti istoriją, kai jie sugretinami su kitais, apie tuos
pačius dalykus kalbančiais dokumentais. O Documents
Accuse autoriai vengė tų dokumentų, kurie rodytų, kas buvo
daroma žydų padėčiai gerinti, ar kurie rodytų, kas buvo tik-
rasis žydų klausimo sprendėjas.

1. Jie visiškai nutylėjo gen. St. Raštikio liudijimą jo kny-
goje Kovose dėl Lietuvos II t. 305-307 p. Ten autorius, buvęs
Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministeris, liudija,
kaip žydų delegacija (buvęs Lietuvos kariuomenės vyriau-
sias rabinas Sniegas ir Lietuvos kariuomenės atsargos leite-
nantas advokatas Goldbergas — kaip tik dėl to sėdėjęs
sovietų kalėjime — abudu autoriui gerai pažįstami) atsilankė
pas jį į namus, prašydami palengvinti jų padėtį ghetto.

Gen. Raštikis toliau liudija:

„Paaiškinau jiems, kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė
žydų, kaip ir daugelio kitų klausimų, reikalu yra visiškai bejė-
gė ir nieko negali padaryti. Jie ir patys gerai tai žinojo. Paža-
dėjau delegatams iškelti žydų reikalą palankia jiems prasme
vokiečių karinėje vadovybėje, nes su vokiečių Gestapu aš
jokio reikalo neturėjau" (306 p.). (Toliau žiūr. šio tomo nuo
140 iki 142 p. paskutinės eilutės).

2. Tas pats nepasitenkinimas dėl žydų klausimo, apie
kurį kalbėjo gen. Raštikis vokiečių karinei vadovybei, buvo
įsakmiai pareikštas ir Laikinosios vyriausybės pirmininkau-
jančio kalboje vyriausybės posėdyje 1941 rugpjūčio 5. Jo
kalbą pakartojo ir Documents Accuse (Nr. 24). Joje konsta-
tuota visa eilė trukdymų iš vokiečių pusės Laikinosios vyriau-

545

sybės veiklai. Joje pasakyta ir žydų klausimu: ,„Haviną no
means, the Government could not positively influence any
outrages, e.g. the executions of Jews in Kaunas and in the
Provinces".

3. Nutylėjo Documents Accuse ir kitų leidinių žydų au-
torių liudijimus. Pvz. The Case Against Adolf Eichmann,
Edited and with Commentary by Henry A. Zeiger. Published
by The New America Library; Their Brothers' Keepers, by
Dr. Philip Friedman (Columbijos un-to žydų istorijos
lektorius), New York, 1957.

(a) Abudu autoriai liudija vokiečių norą sukurstyti Lietu-
voje vietos gyventojus prieš žydus ir vokiečių nusiskundimą,
kad tai nesiseka.

Zeiger cituoja žodžius generolo Stahlecker raporto,
rašyto 1941.X.15 Himmleriui:

„„Consideriną that the population of the Baltic countries
has suffered very heavily under the government of Bolshe-
vism and Jewry while they were incorporated in the USSR, it
was to be expected that after the liberation from that foreign
government, they (i.e. the population themselves) would
render harmless most of the enemies left behind after the re-
treat of the Red Army. lt was the duty of the security police
to set in motion these self-cleansiną movements and to
direct them into the correct channels in order to accomplish
the purpose of the cleansiną operation as guickly as
possible. It was no less important in view of the future to
establish the unshakable and provable fact that the liberated
population themselves took the most severe measure against
the Bolshevist and Jewish enemy guite on their own so that
the direction by German authorities could not be found out"
(Zeiger, 66 p.).

Cituoja toliau tą patį raportą:

„To our surprise it was not easy at first to set in motion
an extensive pogrom against Jews“ (ib.).

546

Friedman cituoja to paties „SS Brigadefuehrer Franz
Stahlecker, Commander of Einsatzgruppe A, operating in
Baltic countries, kitus žodžius:

„On the basis of our instructions, the Security Police
has initiated the solution of the Jewish guestion with all
possible dispatch. However, we deemed it advisable that the
Security Police should not put in an immediate appearance,
as the extraordinarily harsh measures pursued might have a
negative reaction, even in German circles. lt is our purpose
to show the world that the native population itself un-
dertook to suppress the Jews“.

Friedman nuo savęs prideda:

„However, Stahlecker, who proceeded to recruit his
mercenaries from fascist partisan units, jobless police, and
the underworld, discovered to his surprise and chagrin that
Lithuanians, as a rule, shield away from the opportunitųy
offered them by the Thousand-Year Reich. “It was not a
simple matter", Stahlecker complained, “to organize an
effective action against the Jews“ (136 p.).

(Documents Accuse taip pat cituoja tą Stahleckerio
raportą, (Nr. 73), tačiau nutyli tas vietas, kurias buvo iškėlę
žydai rašytojai, būtent, Stahleckerio nusiskundimus, kad
lietuviai nesiduoda sukurstomi taip lengvai prieš žydus).

(b) Abu minėti autoriai pastebėjo, kad žydų pogromai
turėjo būti suorganizuoti ir įvykdyti pirmom karo dienom, kol
krašte yra suirutė.

Abu taip pat mini, kad pirmasis, kuris Kaune pasidavė
Stahleckerio sukurstomas, buvo žurnalistas Klimaitis su
partizanų būriu. Friedman teigia jį turėjus 300 partizanų.
Jiem priskiriama pogromų pradžia, birželio 25-26.

„Kaune po pirmos operacijos žydų komitetas buvo iš-
kviestas ir painformuotas, kad vokiečių valdžia nemato jokio

547

pagrindo kištis į kivirčus tarp lietuvių ir žydų. Vienintelė tad
normaliai padėčiai sudaryti išeitis — sudaryti žydų ghetto. Į
žydų komiteto atsikalbėjimus buvo pareikšta, kad nėra kitos
galimybės tolesniam pogromam išvengti. Į tai žydai iš karto
pasisakė pasiryžę esą viską padaryti, kad iškeltų savo rasės
brolius į Vilijampolę“ (ib.).

Kauno komendantas pulk. J. Bobelis buvo pranešęs Lai-
kinajai vyriausybei apie gautą iš Stahleckerio reikalavimą —
iškraustyti žydus iš Kauno per 5-6 valandas. Šis Stahlec-
kerio dvigubas žaidimas paaiškėjo, kai po vizito pas
Stahleckerį žydų atstovai atsilankė pas komendantą ir per-
davė Stahleckerio pareiškimus (žr. šio tomo 136 p.).

(d) Komendantas Bobelis liudijo, kad jam pasisekė įti-
kinti vokiečius, jog per tokį trumpą laiką techniškai negalima
iškeldinti; kad jis turįs atsiklausti ir savo vyriausybės. Bo-
beliui pasisekė laimėti laiko žydų klausimui apie mėnesį.

(e) Neteisinga skirti Klimaičio grupę prie LAF, kuris
organizavo sukilimą. Klimaitis tik ką buvo išėjęs iš bolševikų
kalėjimo. Jis ir suorganizavo apie save daugelį tokių pat pir-
mom karo dienom.

Žinomi taip pat faktai, kad partizanų būrius organizavo
Lietuvoje pasilikę bolševikų agentai, ir jie plėšė žydus. Pvz.
Pakruojuje žydai išžudyti vietinio advokato Požėlos inicia-
tyva. Tuo „nuopelnu“ remdamasis, Požėla tuojau tapo Šiau-
lių apygardos komisaro Gewecke pirmuoju patarėju. Tik kai
lietuviai surinko dokumentus ir jais įrodė, kad jis buvęs slap-
tas NKVD agentas ir įdavinėjęs žmones sovietų saugumui,
vokiečiai savo patarėją likvidavo (žr. V. Rastenis, Dirva,
1964.V1.5).

Tokioj padėty visai suprantamas Documents Accuse
cituojamas komendanto Bobelio birželio 28 įsakymas (Nr.
19) subordinuotis visom ginkluotom grupėm „Military Forces
Staff“. O patį Klimaitį buvo pavesta iškviesti į Laikinosios
vyriausybės būstinę, kur gen. Pundzevičius bei gen. M.

548

Rėklaitis ar jų pavaduotojai įtikintų jį atsisakyti savo akcijos
prieš žydus. (Tame pasikalbėjime Klimaitis verkęs ir aiš-
kinęs, kad Stahlecker grasinęs jam likvidavimu, jei jis nevyk-
dys Stahleckerio įsakymų. Jam buvo patarta dingti. Netru-
kus jis tai ir padarė).

Neatsakingų grupių ar asmenų veikla greitai baigėsi, bet
prasidėjo sisteminga pačių vokiečių jau viešai vadovaujama
veikla, kurią liudija ir dokumentai.

(f) Doc. Accuse Nr. 107 cituoja SS Šiandarenkiobienio
Jaeger slaptą pranešimą, kad nuo 1941 liepos 2 dienos jis
perėmęs žydų reikalus į savo rankas ir vykdęs žydų likvi-
davimą.

Sovietų magazine Švyturys ypatingu būdu išryškintas ir
sudramatintas tas Jaegerio dokumentas, kuris buvęs prista-
tytas į Nuernbergo teismą. Su dokumentais buvo pasiųsti į
Nuernbergo teismą „ekspertai“ J. Jurginis ir prof: Kruncas.
Jurginis minėtame Švytury apie dokumentą rašė:

„Mudu su Kruncu, kaip ekspertai, pateikėm teismui
pluoštą dokumentų, iš kurių vienas išgarsėjo Jaegerio ata-
skaitos vardu. Jį beveik ištisai perskaitė teismo pirmininkas,
citavo radijas ir spauda. Jaegeris, — SS štandartenfiureris,
trečiosios baudėjų komandos (Einsatzkommando) vadas,
gestapo viršininkas okupuotai Lietuvai. 1941 m. liepos 2 d. iš
tariamosios lietuviškų buržuazinių nacionalistų Škirpos-Amb-
razevičiaus „vyriausybės“ perėmė žmonių šaudymą Lietuvo-

" (1963.X.19).

Šis sovietinės spaudos cituojamas dokumentas rodo,
kad žydų likimas priklausė ne nuo Laikinosios vyriausybės,
bet nuo Gestapo viršininko Jaegerio jau nuo liepos 2 dienos.
(O prieš jo atvykimą tos pareigos priklausė Stahleckeriui).
Pačios sovietinės spaudos cituojami dokumentai aiškiai rodo,
kad Doc. Accuse pastangos atsakomybę už žydų persekio-
jimą, naikinimą suversti Lietuvos Laikinajai vyriausybei yra
neteisingos.

549

1. Dokumentų interpretacija

Kiekvieno pareiškimo prasmė aiškėja bendrame įvykių
kontekste. Doc. Accuse tyčia ar netyčia tą kontekstą nu-
rodė, cituodamas Lietuvos Laikinosios vyriausybės pirmi-
ninkaujančio kalbą vyriausybės paskutiniame posėdy (Nr.
24). Iš tos kalbos matyti, kaip Lietuvoje susidarė dvi nelygios
jėgos: lietuviškoji, atstovaujama Lietuvos Laikinosios vyriau-
sybės, LAF ir remiama visuomenės; vokiškoji, atstovaujama
karinės valdžios ir Gestapo, o paskiau Zivilverwaltungo.
Viena ir kita neturėjo jokių santykių. Vokiečiai palaikė santy-
kius tik su žemesniu rangu — Kauno lietuvių komendantu ir
Kauno miesto burmistru.

Šitokioje situacijoje santykiai galėjo būti įtempti ar
atleisti atskirais pareiškimais viešumoje, lyg ritualinėm formu-
lėm. Kiekvienas amžius turi savo „ritualines formules“,
kurios yra be turinio, bet antrai pusei gali skambėti maloniai.
Pvz. šiuo metu tokia ritualinė formulė yra „taikos genera-
cijos kūrimas“ — apie ją kalbama, nors faktiškai ginkluojami
arabai, ginkluojami žydai, ginkluojama Lotynų Amerika, gink-
luojama Indija. Šiuo metu populiari Saugumo Tarybos 1973
spalio 22 dienos sutartis — grąžinti tarp Izraelio ir Arabų
1967 metų status. Sutartis abidvi puses laikinai nuramino,
bet faktiškai ji nevykdoma.

Ano karo pradžios metu ritualinė formulė buvo „,naujo-
sios Europos kūrimas“; tokios pat formulės reikšmės turėjo
Doc. Accuse (89 p.) minimas arkiv. Skvirecko, buv. prezi-
dento Griniaus, buv. min. pirmininko Tumėno ir kitų tele-
gramos siuntimas Hitleriui; tokia pat formulė buvo vysk.
Brizaio radijo kalba, kuria „kvietė stoti į vermachto statybos
batalionus" (Doc. Ac. Nr. 60). Vis tai buvo ritualinės formu-
lės, siekiančios apraminti antrąją pusę, kurioje buvo fizinė jė-
ga. Tai buvo tokios pat prasmės formulės, kaip 1940 metais
visuomenės atstovų ėjimas pas „liaudies vyriausybės pirmi-
ninką" J. Paleckį lojalumo pareikšti. Tokios pat prasmės tu-

550

rėjo ir 1941 metų Kauno lietuvių komendanto bei burmistro
priėmimas įsakymo steigti ghetto, bet atsikalbėjimas, kad
techniškai taip greit tai neįmanoma padaryti, kad jiem reikia
atsiklausti ir savo vyriausybės.

2. Ar ši taktika Lietuvos žydų
reikalui pakenkė ar padėjo?

(a) Faktas: Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kau-
no žydus iškelti į Viljampolę per 5-6 valandas. Komendantas
Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis
informavo Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo
projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir
jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko.

(b) Faktas: Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bo-
belis 1941 liepos 10 išleido įsakymą žydam keltis į Vili-
jampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpjūčio 15. Vadi-
nas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

(c) Faktas: Kada Gestapo surengė liepos 23-4 pervers-
mą prieš Lietuvos Laikinąją vyriausybę ir bataliono vadu
vietoj pulk. Bobelio pastatydino Gestapui priimtiną kapitoną
Kviecinską, pastarojo jau rytojaus dieną (liepos 25) sušauk-
tas susirinkimas, minimas Doc Acc. Nr. 47, jau sugriežtino
reikalavimus žydam — nustatė griežtesnius, nei jie buvo pa-
skelbti burmistro Palčiausko ir komendanto Bobelio.

Šie faktai rodo, kad Lietuvos Laikinosios vyriausybės
linijai ištikimi savivaldybės ir komendantūros Žmonės suge-
bėjo laimėti žydų naudai daugiau laiko, sugebėjo padėtį
padaryti lengvesnę tiek, kad kai kurie žydai galėjo ir pabėgti.

(d) Faktas: Kada „the Gebietskommissar Cramer" 1941
liepos 31 išleido žydų reikalu dar griežtesnį įsakymą (nr. 50),
komendantas Bobelis mėgino gauti vyriausybės pritarimą
švelnesniam Jewish Statute (Nr. 52), kuris būtų nurodymas
lietuviam, dirbantiem prie ghetto. (Tas komendanto Bobelio
projektas Doc Acc., kaip minėta, klaidingai paskelbtas kaip

551

tariamai Lietuvos Laikinosios vyriausybės priimtas statutas).

(e) Faktas: Vilniaus žydų liudijimas. Vilnius buvo kitoje
karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai ne-
buvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos
Laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje
kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsimi-
nimus skelbė New Yorko laikraštis Jewish Press, žydai buvo
gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų „darbų“ jie ne-
grįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drau-
ge, gyventi ghetto. Kowalski rašo:

„In such circumstances, the Jews had no other choice
but to wish to be brought to the ghetto. Ten thousand of our
brothers and sisters disappeared without a trace during the
month of terror. Everybody expected the same fate.

Of course, it stands to reason, that such a ceaseless
pogrom caused the Jews to loną for the day when they
would be driven into the ghetto. They sincerely believed it
was the only solution. Perhaps there would be work to do;
the people would live together and such atrocities would not
take place.

The long anticipated moment came at dawn, September
6, 1941. The Jews were awakened early in the morning by
long whistles and yells from the those who came to force us into
the ghetto.

At first, no one knew exactly what was going on. Soon it
became clear that the time had come to go. That day traffic
was stopped for non-Jews.

All the military and police forces of the Germans and
Lithuanians were mobilized. Germans and Lithuanians were
stationed in every courtyard and commanded the Jews to
evacuate their homes in 15 minutes.

It was self-evident that 15 minutes were not sufficient for
the aged and the children to get ready. lt was impossible to
get dressed and take aloną the bare necessities.

552

This was in great contrast to the city in Kovno. There
the Jewish population was given a couple of days to move
into the ghetto, with a chance to transfer their household
goods in wagons and carts. In Vilna they only allowed us 15
minutes to get dressed and get packed. Each person could
take only that which he could carry. Being awakened from a
deep sleep and rudely driven into the ghetto did not make
for organized (?) thinking. The Jews had to get dressed, and
grab haphazardly in the little time allowed them. As a result,
homes were left in panic, and when they reached the ghetto
they lacked basic necessities“ (Isaac Kowalski, A Secret
Press In Nazi Europe. The Story of a Jewish United Partisan
Organization. Jewish Press, January 23, 1970).

Šie Kowalskio liudijimai rodo:

(1) Kad Kaune, nors Lietuvos Laikinoji vyriausybė netu-
rėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto, nei jų
naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendan-
tas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika lai-
mėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai
vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus
žmones:

(2) kad Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu
pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsup-
dami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsaky-
dami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos
transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip
buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos Laikinoji vyriausybė
buvo likviduota.

Išvados

Dokumentų ir faktų visuma dėl žydų likimo Kaune ir
Lietuvos vyriausybės rolės duoda tokias išvadas:

1. Lietuvos žydų likimą iš karto paėmė į savo rankas
Gestapas, pirmiausia organizuodamas pogromus (žr. Zeiger,

553

66 p., Friedman 136 p. Doc. Accuse Nr. 73).

2. Kauno žydų delegacijai ghetto pasiūlė Gestapas, ir
delegacija turėjo su tuo sutikti (žr. Zeiger ib.).

3. Pirmieji žydų pogromai Kaune buvo suorganizuoti
Stahleckerio iniciatyva, panaudojant Klimaičio grupę, kuri su
Lietuvos Laikinąja vyriausybe nieko bendro neturėjo.

4. Kauno komendantui Bobeliui ir burmistrui Palčiauskui
pasisekė išmanevruoti ir laimėti žydų naudai laiko ir geresnes
kėlimosi į ghetto sąlygas (žr. Kowalski liudijimą apie Vilnių).

5. Laikinosios vyriausybės pastangos paveikti vokiečių
karinę vyriausybę per gen. von Rocgues žydų naudai neda-
vė teigiamų vaisių (žr. gen. Raštikio liudijimą).

6. Laikinoji vyriausybė nepadarė faktiškai jokių veiks-
mų, kurie žydų padėtį būtų pasunkinę, tik parėmė ko-
mendanto ir burmistro laikyseną humaniškesnėje plotmėje,
negu po jų nušalinimo nacių parinkti jiem patinkami žmonės.

7. Documents Accuse autoriai betgi „karo kaltininkais"
akcentuoja labiausiai Lietuvos Laikinąją vyriausybę, nors:

(a) Lietuvos Laikinoji vyriausybė buvo paskelbta prieš
nacių valią ir nacių niekad nepripažįstama;

(b) Laikinoji vyriausybė nepakluso nacių reikalavimui
išsiskirstyti ar pasivadinti patariamąja (vokiečių) taryba;

(<) Prieš Lietuvos Laikinąją vyriausybę (Gestapas
suorganizavo 1941 liepos 23-4 perversmą;

(d) Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių dauguma
atsisakė priimti Generalkomisaro siūlomas generalinių tarėjų
pareigas, ir Generalkomisaras von Renteln tai įvertino kaip
atsisakymą bendradarbiauti;

(e) Lietuvos Laikinoji vyriausybė atsiribojo nuo vokiečių
politikos žydų atžvilgiu (žr. min. pirmininko pareigas einan-
čio kalbą 1941 rugpjūčio 5);

(f) Lietuvos vyriausybė buvo priversta veiklą nutraukti
1941 rugpjūčio 5 prieš savo ir tautos valią, ir, veiklą sustab-
džius, daugumas vyriausybės narių nuėjo į pogrindžio veiklą.

554

Ir dėl jų bei kitų asmenų organizuotos pogrindžio spaudos
sudarytos visuomenės opinijos Lietuva buvo vienintelis na-
cių okupuotas kraštas, kuriame naciam nepasisekė suorgani-
zuoti lietuvių SS legiono;

(4) dėl nacių represijų už pasipriešinimą nacių politikai
Lietuvoje tarp išvežtųjų į kalėjimus bei koncentracijos
lagerius buvo ir keturi Lietuvos Laikinosios vyriausybės
nariai. Laikyti tad Lietuvos Laikinąją vyriausybę „karo nusi-
kaltėliais", kaip tai daro sovietų skelbiami leidiniai, tegalėtų
tik nacių propagandistai.

8. Kodėl sovietų paruošti leidiniai taip labiausiai inkrimi-
nuoja Lietuvos Laikinąją vyriausybę? Dėl to, kad:

(a) Lietuvos Laikinoji vyriausybė reiškė lietuvių tautos
valią būti nepriklausoma; reiškė pasipriešinimą svetimai
okupacijai; ta valia išliko ir lig dabartinių laikų Lietuvoje, pasi-
reikšdama pasipriešinimu sovietinei okupacijai bei jos varto-
jamam Žmogaus pagrindinių teisių paneigimui.

(b) Kai pasaulio viešoji opinija kaltina Sovietus žydų
persekiojimu, Sovietų interesas nukreipti dėmesį nuo savęs į
Lietuvos Laikinąją vyriausybę ir skelbti ją kaip žydų persekio-
toją, nors ir Lietuvos žydai nukentėjo nuo sovietinio režimo:
(1) ne vienas žydas nekomunistas buvo Sovietų iš Lietuvos
deportuotas; (2) tas pats adv. Goldbergas, kuris buvo atsi-
lankęs pas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narį gen. Raš-
tikį, kaip Lietuvos atsargos karininkas, Sovietų buvo lai-
komas kalėjime; (3) kai sovietinės okupacijos atstovai
pastatė prie Vilniaus paminklą nacių sunaikintiem žydam, žy-
dai ir čia buvo nuskriausti: paminklo įraše nutylėjo žydų
vardą, o tejįrašė „sovietinius piliečius“.

Tokia dabartinė Sovietų politika vertė leidinių redak-
torius dokumentus klastoti, dokumentus nutylėti, iš doku-
mentų daryti išvadas, kurios yra priešingos to laikotarpio fak-
tam ir kitiem dokumentam.

Tai įprastinė sovietinė sistema, ir jos yra priversti laiky-

555

tis autoriai, nors jiem ir kiti faktai būtų žinomi ir iš kitų faktų
logiškos išvados būtų kitokios.

Bet kaip tik šis momentas sovietinėm išvadom ir sovie-
tinei akcijai pats tinkamiausias, jų manymu, metas: juk dabar
veikia „detante“. k

1974 (?)

556

Straipsnių šaltiniai

VIENŲ VIENI dvidešimt penkerių metų rezistencijoje, pasirašyta
N. E. Sūduvio slapyvardžiu. Iliustracijos ir aplankas Pauliaus Jurkaus.
Išleido Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti. Leidinys Nr. 5. 1964,
spausdino Pranciškonų spaustuvė 910 Willoughby, Brooklyn, N.Y.
11221. 424 psl.

Sutrumpinta laida vokiečių kalba Allein, ganz allein, Widerstand
am baltischen Meer, tuo pačiu N. E. Suduvio (,,u" trumpoji) išėjo tais
pačiais 1964 metais. Leidėju pasirašo Freunde der Litauischen Front
in Europa, Dr. J. Kazickas, New Rochell, N.Y. 134 psl.

Anksčiau negu pasirodė anos dvi pirmosios knygos, tuo pačiu (Dr.
N. E. Suduvio) slapyvardžiu išėjo dar trumpesnė laida apie Lietuvos
okupaciją ir tragediją Ein kleines Volk wird ausgeloescht, Braune und
rote Staatspolizei am Werk. Die tragaedie Litauens. Thomas — Verlag
Zuerich. Printed in Switzerland. Druck: Uto-Buchdruckerei A. G. —
Zuerich. 1947. 99 psl.

GYVENTI PER MIRTĮ, iš ministerio pirmininko pareigas ėjusio
Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio birželio 26 d. kalbos, laidojant 1941
metų birželio sukilėlius Kaune. Kalba spausdinama iš Aidų, 1971, Nr.
6. p. 251. '

PRIEŠ TAUTOS VALIA. Kalba pasakyta ministerio pirmininko
pareigas ėjusio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio paskutiniam Lietuvos
Laikinosios vyriausybės posėdy 1941 rugpjūčio 5 d. kai vyriausybė prieš
jos valią savo veiklą turėjo nutraukti. Posėdyje dalyvavo visi ministeriai,
sekretoriavo dr. J. Sakalauskas. Prie posėdžio protokolo buvo prijungta
ištisai ir ši kalba.

Kalbos ištraukų spaudoje galima buvo užtikti ir anksčiau. Pilnas
tekstas skelbiamas pirmą kartą. Jį gavome dr. Broniaus Nemicko dėka.
Prisiųsdamas šią kalbą, dr. Nemickas paaiškina, kai ją pavyko gauti:

„Lietuvos pasiuntinybę Berlyne vokiečiams uždarius ir jos tarnau-

557

tojams išsibarsčius, Antanas Valiukėnas, pabėgęs iš Lietuvos nuo
bolševikų ir atsidūręs Berlyne, tapo Lietuvos atstovo pulk. Kazio Škirpos
asmens sekretoriumi ir artimu politiniu bendradarbiu. Šiose pareigose
jis turėjo progos artimai susipažinti su Švedijos karo ataše pulk. H.
Julin-Danntfelt. Man yra pasakojęs VI: Žilinskas, buvęs mūsų pa-
siuntinybės Stockholme sekretorius, kad po karo pulkininkas grįžęs į
Stockholmą, dirbęs generalinam štabe, pakeltas į generolus majorus
ir paskirtas karo ataše į Maskvą.

„„A. Valiukėno artima pažintis su pulkininku ir abipusis pasitikėjimas
įgalino perdavinėti Lietuvos pogrindžio informaciją į laisvąjį pasaulį Šve-
dijos pasiuntinybės Berlyne - diplomatiniais kanalais... į
Stockholmą mūsų ministrui Vytautui Gyliui (Švedijos jau nebe-
pripažįsiamam, bet ten dar tebegyvenančiam). Gylys šiomis žiniomis,
išskyrus slaptąją informaciją, turėjo aprūpinti mūsų atstovybę, laisvojo
pasaulio lietuvių organizacijas, spaudą. Nežinau, kuriais sumetimais ir
kokiu pagrindu daug Gyliui siunčiamos informacijos patekdavo ir
Amerikos pasiuntinybėn Stockholme. Stockholman nukeliavo ir Lietuvos
Laikinosios vyriausybės paskutiniojo protokolo nuorašas bei jos ministro
pirmininko pavaduotojo J. Ambrazevičiaus laiško vertimas. 1943 vasario
18 d. visų šių dokumentų fotostatus atsiuntė Valstybės departamentui;
tų pat metų birželio 4 d. Strateginės saugumo įstaigos jie buvo uždrausti
(klasifikuoti) ir tik 1980 kovo 4 d. deklasifikuoti. Taigi dabar jie kiekvie-
nam prieinami".

LAIŠKAS DR. ADRIAN VON RENTELNUI, rašytas 1941
rugpjūčio 9, be abejo, vokiečių kalba. Lietuviškojo vertimo kopija gauta
taip pat dr. Br. Nemicko dėka tokiais pat kanalais, kaip ir Ambra-
zevičiaus— Brazaičio kalba paskutiniam L.L. vyriausybės posėdy.

J ACCUSE, Vokiečių okupacijos apžvalga. Straipsnis pažymėtas
1946 vasario 16 data, rastas Brazaičio archyve, rašytas mašinėle,
nespausdintas, pateikiamas kiek sutrumpintas. Straipsnis atsiliepia į
pokario nuotaikas, kai tremtiniai buvo kaltinami nacizmu ir karo
nusikaltimais. Apžvalgoje minimi faktai tikri, bet išdėstyti populiaria,
lengvai suprantama forma, kaip dialogas su amerikiečiu pareigūnu —
kapitonu (fiktyvus asmuo).

LIETUVOS VERGIJOS DEŠIMTMETIS, Metraštis 1950, red.
Leonardas Andriekus, OFM, Brooklyn, NY. 1949, p. 83-96, pasir. Juo-
zas Brazaitis.

558

LIETUVOS PARTIZANŲ LAIŠKAS ŠV. TĖVUI KELIAUJA PER
EUROPĄ, Aidai, 1953, Nr. 6, p. 287, pasir. J.B.

REZISTENCIJOS DIENA, Į Laisvę, 1955 Nr. 6, p. 44-45.

AR TREMTY REZISTENCIJA GALIMA, Lietuvių dienos, 1956
birželio mėn., pasir. Juozas Brazaitis.

REZISTENCIJA 15 METŲ FONE, Į Laisvę, 1956, Nr. 11, p.
22-31, pasir. J. Brazaitis.

PARTIZANAI, / Laisvę, 1961 Nr. 24, p. 3-18, pasir. Juozas
Brazaitis, ir Liet. enciklopedija XXII, Bostonas 1960, p. 44-52, pasir.
J. Brz. Čia spausdinamas straipsnis imtas iš ĮL.

Autoriaus nurodyta literatūra (tik prie LE str.):

J. Daumantas Partizanai už geležinės uždangos 1950; Communist
Agression Investigation, Fourth Interim Report, 1954, 1368-75; J.
Brazaitis ,,Rezistencija Lietuvoje" (Lietuva, 1956 Nr. 8); (") ,,Rezistencija
15 metų fone" (Į Laisvę, 1956 nr. 11); St. Žymantas „Laisvosios
spaudos nelaisvėje puslapius atskleidus" (Santarvė, 1954 nr. 10); (")
„Twenty Years of Resistance" (Lithuania, 1960 nr. 2).

SUKILIMAS IR TAUTA, Aidai, 1962 Nr. 2, p. 49-55, pasir. Juozas
Brazaitis. Žurnalo redakcija pridėjo tokią pastabą: ,,Laisvojo pasaulio
lietuviai 1961 m. gausiai minėjo 1941 m. sukilimo dvidešimtį. Minėjimų
serija baigta Clevelande, ir jų prasmė ten buvo sintetiniai paryškinta
čia spausdinamoje paskaitoje“.

LIETUVOS ŽYDŲ LIKIMAS IR LAIKINOJI LIETUVOS VYRIAU-
SYBĖ. Į Laisvę, 1978 Nr. 73, p. 16-27, pasir. Juozas Brazaitis.

559

VARDYNAS

Abakumov 475

Abdulskaitė, B. 42

Adamkavičius, V. 399

Adomauskas, L. 35. 42

Aistis, J. 392, 522

Aitvaras, partizanas 256, 258, 259,
265

Akstinas, A. 319

Alantas, V. 83, 527

Alaušius, J. 396

Aldona, partizanė 256. 258, 259

Alekna, V. 180

Aleksa, J. 111, 143

Aleksandras I, caras 18

Aleksiejus Romanovas 17

Allen, Ch. 147, 346, 386, 389, 542

Ambrazevičius, J. 68, 76, 77, 86, 93,
95, 346, 389, 428, 543, 544. 549,
557, 558

Ambrozaitis. K. 384. 390, 488. 516

Andrašūnas, I. 393

Andriekus, L. 558

Andrušaitis, A. 179

Antanas, partizanas 253. 255, 256.
259, 263, 264

Antigona 527

Aramavičius, I. 180

Armonas, B. 393

Attlee 453

560

Audėnas, J. 112, 144, 297

Audronė. partizanė 228

Audronis (Mindaugas), partizanas 234.
235, 238. 240, 241

Ąžuolas, partizanas 228

Bacevičius, V. 215, 216

Bačkis. R. 399

Bakanauskas. S. 180

Balčys. K. 516

Balys. J. 131

Balkūnas, J. 335, 354

Baltaragis. A. 394

Baltinis, A. 393. 399

Baltrūnas, A. 526

Balutis. B. 232

Banaitis, J. 288

Baranauskas, A., autorius 542

Baranauskas, A. poetas 49, 445

Barginavičius, A. 164

Bartašiūnas, J. 243, 244. 246. 401.
513, 514, 523

Barzdukas, S. 488

Basanavičius, J. 49

Bauba, K. 110, 165

Bečys, K. 180

Berija 243

Bermont 431

Bernotavičius, J. 323

Beržas, partizanas 216

Berželis, partizanas 215

Besčastnas (Besčastnov), D. 319, 321

Bess, D. 280, 338, 341, 342

Biegšas, V. 157

Bieliauskas, A. 526

Bielinis, K. 393

Bieliukas, B. 144, 231, 232

Bijūnas, partizanas 222

Bilėnas, J. 399

Birontas A. 163, 170

Biržiška, M. 57, 167, 169, 184, 346

Bizauskas, K. 29

Bykov, 50, 51

Blažys, V. 164

Blynas, S. 346

Bobelis, J. 78, 84, 85, 91-93, 346,
425, 544, 548, 551, 554

Bobelis, K. 386

Boone, D. 270

Boreiša, A. 180

Borisevičius, V., vysk. 244, 245, 315,
392, 514, 525

Boruta, K. 49, 468

Bradūnas, K. 8, 382

Brazaitis. J. 231, 232, 385. 394. 396,
412, 436, 462, 485, 488, 516.
557-559

Brazdžionis, B. 125, 522, 527

Bredes, S. 488

Brizgys. V., vysk. 86. 143, 346. 387,
488, 544, 550

Brunius, K. 112, 229

Budreckis. A. 70, 384

Budrys, I. 165

Bugenis, A. 180

Bukaveckas 214

Bulota, V. 104

Buragas, P. 164

Burlitski, G. 242-245. 267, 369, 392,

401, 486, 492, 498, 514, 519,
524

Burneikis, B. 319

Butajev 30, 33

Būtautas, partizanas 258, 262

Būtėnas, J. 240, 241, 373, 391, 392,
525

Butkevičius 91, 215

Butkus, V. 164

Chamberlain, J. 297

Chienas, M. 392

Chruščiovas, N. 278, 281, 282, 295,
296, 298, 301, 305, 314-316,
318, 319, 330, 331

Churchill, W. 189, 193, 368, 370,
477

Comte, A. 530

Cramer 96, 137, 543

Cuite, T. 335

Cvirka, P. 42, 49

Česnavičius, A. 399

Čiuberkis, J. 103, 164

Čiurlinskas 534

Čiurlionis, M. K. 483

Čiūžas 534

Dabulevičius, K. 390

Dagilis 254

Daktaras, partizanas 255, 256, 260,
264

Dambriūnas, L. 394

Damijonaitienė 93

Damušis, A. 62, 64, 65, 68, 76. 90,
93-95, 112, 385, 386

Danyla, J. 319

Dankers 84

Danta 183

Danta, G. 399

Daujotas, S. 180

Daukantas, partizanas 233, 234, 254

561

Daukantas, S. 49

Daumantas, J. 70, 193-199, 202,
204, 207, 208, 210, 212, 214.
217-219, 221, 223, 227, 229.
234, 236, 240. 245, 246, 353,
391, 402, 407, 492, 498, 512.

521, 523, 526, 527. 559
Daunys, S. 385

Daunoras, B. 124, 239, 391, 515,

518, 525
Daunoras, partizanas 229

Dekanozov, V. 32, 34, 35, 41, 42,

47, 400, 497
Deksnys. A.. vysk. 488

Deksnys, J. 112, 220, 227, 229-235,

238, 239, 270, 373. 525, 526
Demaree, B. — žiūr. Bess, D.
Dembskis, J. 42
Dešinys, partizanas 194
Detar, M. 335
Dielininkaitis, P. 57, 77
Dirmeikis, B. 387
Dirvelis, A. 180
Ditkevičius, V. 42
Dočkus-Nėris 373
Dod, T. 28,336, 380
Dodds, J. 539
Donelaitis, K. 292, 394
Dovydaitis. J. 526
Drunga, K. 397
Drunga, M. 373
Dundzila, A. 385
Dworzecki, M. 144

Eichmann, A. 133, 546
Eisenhower, D. 277, 230
Elsbergas, S. 47

Emmet, C. 335, 354

Erelis, partizanas 223, 224
Erelis, J. 230, 231, 250-266
Euma, partizanas 248, 514

562

Feighan, M. 332

Fitch, G. 335

Flohret 80

Flood, D. 332

Franklin 539

Franco 368

Friedman, P. 134, 135, 144, 546,
547, 554

Eulbright, J. 333

Gaidžiūnas, B. 112, 391

Galvanauskas, E. 35, 39, 55, 58, 82

Garmus, A. 38, 41, 42

Gasparėnaitė. G. 322

Gaulle de., C. 9

Gavėnas (Vampyras, partizanas) 215

Gawronska, W. 338-341

Gečiauskas, A. 399

Gedvilas, M. 35, 37, 38, 42, 45, 49,
56, 301

Gegevičiūtė, JV. 399

Genelis, partizanas 253

Germanas, K. 78, 183

Germantas-Meškauskas, P. 83, 87,
93, 107, 108, 128, 131, 165, 373

Gervydas, A. 164, 391

Gewecke 388, 548

Giessler 157, 449

Gilis, N. 319

Gira, L. 42, 49

Girdvainis, S. 232

Girnius, J. 374, 516

Gylys, V. 558

Gladkov 50, 51, 64, 401

Glazauskas 534

Globke, H. 389

Glušauskas 53

Goldbergas 140, 545, 555

Gomulka, W. 278. 336

Gorkis, M. 49

Graebe 85

Grafas, partizanas 217
Graužinis, K. 232

Gražina, legendinė 226

Greffe 83-88, 423, 424, 435
Greimas, A. 232, 394
Griežtas, partizanas 266
Grigaitis, P. 346, 488

Grigas, B. 103, 164
Grigolaitis, J. 391

Grinius, J. 392, 394, 527
Grinius, K. 88, 111, 143, 183, 550
Grišmanauskas, J. 391
Grybas, V. 180
Grosmanas-Didžiulis, K. 35, 42
Grudzinskas, V. 77, 179
Grundherr, von 81, 82
Grušas, J. 467

Gudavičius, G. 323
Gudelevičius 214

Gureckas, A. 391

Guzauskas 534

Guzevičius, A. 50, 51, 58, 531

Harm 152, 153, 171, 174. 177

Harrison, E. 69, 385

Hektoras. A. 230, 231, 250-256,
258, 260, 263, 264

Henig 104

Himmler, H. 134, 182, 184, 546

Hingst 121, 153

Hintze 177
Hitler, A. 26, 60. 82, 91, 95, 104,
133, 174, 178, 189. 192,

279-281, 305, 368, 431. 432,
434, 435, 533, 535, 550

Huss, P. 298

Impulevičius, A. 345, 346

Ivanauskas 183

Ives, I. 380

Ivinskis, Z. 68, 76, 78. 81, 84-87. 93,
94, 346, 383. 386. 423, 424, 481

Yampol, B. 386, 387
Yla, S. 164, 165, 391, 395, 498
Ylius, A. 214-217, 392

Jaeger 389, 549

Jakobas, A. 389

Jakubauskas, kan. 244

Jakubėnas, K. 468

Jakštas (Beržas), rezistentas 216

Janauskas, K. 244

Jančauskas, P. 399

Jankauskas, J. 180

Jankus, L. 319, 337

Janonis, J. 324

Januševičius, A. 165

Januškaitis 214

Jarema 335

Jaroslavas, kunigaikštis 15

Jasiūnas, S. 180

Jeckeln 162, 171. 173, 175-178

Jefferson 539

Johnson, L. 330-332

Jokūbonis, G. 158

Jonas, kun. 145

Jonas Žiaurusis 17

Jonikas, J. 180

Jovaras, partizanas 260

Julin-Dannfeld, H. 558

Junča-Kučinskas, M. 35

Juodaitis, J. 525

Juodis, A. 180

Juodvarnis, partizanas 256, 257, 260,
262

Jurgaitis, K. 307-310, 391, 394

Jurginis, J. 389, 549

Jurgutis, V. 107, 164

Jurkus, P. 6, 412

Justas, E. 85, 163

Juzeliūnas, D. 288

Kainas 185
Kairys, partizanas 222

563

Kairys, s. 112

Kalininas, M. 31, 54, 401
Kalmanovič, Z. 145
Kaminskas, J. 396
Kaminskas, S. 231, 232
Kanišauskas, A. 319
Kantvilas, A. 164
Kapočius, E. 246, 479, 527
Kapsukas, V. 22

Kardas, partizanas 247
Kariūnas, partizanas 523
Karvelis, P. 346

Kaslas, B. 393

Kaširinas 50

Katajevas, V. 49

Katilius, J. 112
Katinauskas, J. 165
Kavolis, V. 399

Kazickas, J. 557
Kazimieras, kunigaikštis 16

Kazimieraitis-Vitkus, partizanas 218,

251, 373. 511, 515
Kazlauskas, B. 112
Keating, K. 381, 411
Keitel, W. 104
Keliuotis, J. 57
Kennan 329, 360
Kennedy, J. 330, 331
Kerpė, P. 103, 164

Kersten, 242, 277, 349, 368, 384,
385, 396, 401, 482, 486, 502,

514, 519,528
Kilmonytė, R. 398
Kisielius, P. 516
Kiškis, P. 164
Kymantas, V. 180

Kleist, B. 26, 27, 82, 83, 85. 87, 97,

102, 423, 424, 435

Klimaitis 88, 135, 137, 143, 547-549,

554
Klova, v. 291

564

Knechler, F. 81

Knyva, V. 45

Koganas, L. 35

Končius, J. 488

Konovalev, N. 314

Korsakas, K. 39

Kotryna Ii 18, 378

Kowalski. I. 552-554

Krėvė-Mickevičius, V. 35, 38, 39,
461, 496

Kriaučiūnas, M. 165

Kriegsheim 141

Krigeris, M. 104

Krikščiūnaitė, A. 399

Krivickas, D. 183, 384

Kryževičius, J. 180

Kruglov 243-245, 250, 267, 498,
513, 519

Krunsas (Kruncas) 389, 549

Krupavičius, M. 111, 143, 145, 231,
232, 396

Kubiliūnas, P. 97, 106, 165, 169,
181, 183

Kučas, A. 498

Kučinskas, A. 165

Kudirka, V. 49

Kuechler, F. 81

Kukauskas, J. 240, 241, 270, 273,
525

Kulboka 215, 217

Kupraitis 156

Kuprėnas, K. 165

Kuraitis, D. 344

Kurelaitis, J. 180

Kurklietis, I. 78

Kurmies 83, 88-90, 93-95, 97, 386

Kursanovas 50

Kutka, P. 526

Kutraitė, M. 42

Kutt, A. 297

Kuzminskas, S. 235

Kviecinskas. S. 91, 92, 386, 551

Laimutė. partizanė 247

Lambert. T. 338-342

Lampeo, partizanas 256

Landsbergis, A. 527

Landsbergis-Žemkalnis, V. 84

Laokoon 482

Lapienė, P. 387

Lasevičius 214

Lazdynė Pelėda 49

Legat 83

Leimonas, S. 399

Lelešius, J. 217

Leninas, V. 49, 157, 301, 334, 468

Lentzen 426

Len2 132

Liaudis, K. 250, 269, 524, 525

Lileikis 534

Linauskas, K. 180

Lincoln 539

Linz 125

Lipniūnas, A. 145, 164

Lisas, P. 52

Liūdžius, A. 164

Liūdžius, J. 385

Liuobytė, L. 288

Lee 539

Lohse 95, 114

Lokys, partizanas 229, 236, 253

Lozoraitis, S. 58, 232, 235, 496

Losovskis 70

Luethe 167

Lukauskaitė 468

Lukošius, A. 180

Lukša, J. 231, 233-235, 237, 238,
240, 241, 252-254, 256, 258,
259, 261, 263, 266-268, 373,
391, 392, 519, 525, 526

Lušys, S. 76, 77, 84

MacArthur 277

Mackevičius, A. 288

Mackevičius, M. 77, 104, 106, 108,
165

Mackonis, R. 164

Macvytė, R. 324-326

Mačiokas, M. 165

Mačiuika, B. 394

Mačiukas, V. 180

Mačiulis, P. 30, 164, 384

Mae 84

Maironis 125, 292, 394

Majauskas, V. 516

Malakauskas 534

Malenkovas 53

Malik, C. 375, 376

Malinauskas, J. 164

Mar., V. 395

Margeris, partizanas 226, 477

Markonis, S. 319, 320

Marksas 49

Markulis, J. 230, 231, 250, 266, 373

Marshall, G. 236

Martavičius, L. 249, 269, 524

Masaitis, Z. 165

Mataitis 214

Matulionis, J. 76, 77, 106, 183

Matulionis, T., arkiv. 152, 315, 317,
441

Matuzenowicz, F. 252, 263

Mažeika, V. 395

Maželis, P., vysk. 317

Mažvydas (Piplys), partizanas 194,
226, 373, 526

Melnikaitė, M. 468

Merkelis, A. 384

Merkys, A. 30-32, 35, 37, 401

Meskupas-Adomas 42

Meškauskienė, M. 47

Meškis-Andrius, partizanas 230, 231,
233, 251, 255, 260

Michailovič 371

565

Michelevičius, B. 62

Mickevičius, A. 399

Mickevičius, A., poetas 382, 441, 499

Mickevičius-Kapsukas, V. 22

Mickis, M. 35, 38, 42, 47

Mikaila, J. 78

Mikonis, A. 125

Mikulskytė, M. 144

Mindaugas, karalius 16

Mindaugas (Audronis), partizanas 234

Miniotas, V. 324, 325

Mir, S. 214

Misiūnas, J. 319

Miškinis, partizanas 498, 519, 524

Miškinis, A. 522

Mykolaitis-Putinas, V. 288

Mykolas, Jonas, partizanas 218, 250,
251, 373, 511

Mykolas ,,Kumpis" 24, partizanas 62,
64

Mockūnas, L. 399

Model 175

Molin, I. 34, 54

Molotovas 26-35, 38, 69, 70, 400,
401, 433, 459, 461, 534

Montvila 183

Morkus, A. 346

Morozovas 45

Movshowitch 144

Mueller, SD virš. pav. 105

Mueller, E. 85

Muravjov 19

Musteikis, A. 383

Nagius, V. 163, 183

Nagus (Magus?) 182, 183
Napoleonas 18

Narakas, J. 78, 108, 165
Narkeliūnaitė, S. 344, 397, 398
Narutis, P. 65, 95, 385, 391
Nastė, partizanė 223, 224, 226

566

Nasvytis, A. 393
Natkevičius, L. 30, 401
Natkus, V. 392
Naudžius, V. 516
Naujokaitis 539
Navakas 163

Navickas 215
Nekrašovna, O. 144
Nelaimė, V. 391
Nemickas, B. 557, 558
Nėris, S. 42, 49, 522
Nėris-Dočkus, partizanas 373, 525
Neum 115

Neumann 431
Neveravičius, F. 235
Nikalojus II 20

Niunka, V. 314

Noble 486

Noreika, J. 103. 164
Norušis, P. 180

Nosov 30

Novickis, A. 77

Osobka-Morowski 534
Ostmann. von 390
Oželis (Ratkelis) 215
Ožka, partizanė 253, 262

Padaba 149

Padalis, P. 76, 78. 231

Padvalskis 130

Paine 538

Pajaujis, J. 76, 77

Pakarklis, P. 35

Pakštas, K. 393

Palčiauskas. K. 78, 346, 551. 554

Paleckienė, G. 42

Paleckis, J. 35. 37. 39, 40. 42, 46.
56. 89, 242, 301, 372-374., 496.
550

Paltarokas, K. vysk. 315, 317. 466

Papartis. partizanas 247

Papučka, A. 324
Paškevičius, M. 345, 346
Paukštelis, T. 395

Paukštys, J. 107, 129, 155, 166,

182-184
Paulius, apaštalas 325
Pavilonis, L. 319
Pečeliūnas, M. 165
Perkūnas, partizanas 514
Perlman, S. 386, 387
Petliura 51
Petras. apaštalas 326
Petras Didysis 17, 378
Petrauskas, puskarininkis 180
Petrauskas, J. 201
Petrauskas, K. 42
Petrauskas, P. 42
Petronis, J. 107, 108
Petrov 497
Piašov 267
Pietaris, V. 49
Pigaga. M. 157
Pijus XII 316, 401, 402, 479, 502
Pileckis 214, 215, 217
Pilypas. zakristijonas 214
Pilotas 462
Piplys-Mažvydas, partizanas 373
Pisarev 33
Pyragius. J. 90. 91, 386. 425

Plechavičius, P. 171, 172. 175, 176,

178, 181. 447

Poh! 84. 85. 91, 92. 140-142, 420,

421. 549
Popovas 388
Pound, E. 438
Povilaitis 20, 31, 474
Povilas I 18
Pozdniakov, N. 35. 41, 401
Požėlas, advokatas 388, 548

Prapuolenis, partizanas 230, 233, 239,

240

Prapuolenis, L. 61-63, 65, 67, 76, 84,
93, 95, 105, 373, 385, 386, 396

Ptašinskas 179

Pundzevičius, S. 78, 88, 143, 183,
548

Puodžius, S. 108, 165

Pupeikis 310

Pupelis 216

Puronas, P. 391

Puskunigis, L. 165

Pušelė, partizanė 226

Puškorius 534

Radvilaitė, J. 399

Radzevičius-Vaidyla 215, 216

Ragauskas, J. 319, 325

Raila, B. 232, 313, 357. 395. 396

Rainys, J. 78

Rakūnas, K. 164

Ramanauskas, partizanas 392

Ramanauskas, tarėjas 183

Ramanauskas. A. 319

Ramanauskas. P., vysk. 315, 317,
525

Ramonas. V. 57

Rampelberą, J. 492

Rastenis, V. 280. 283. 346. 357. 387.
393. 394. 548

Raštikis. S. 29. 32. 57. 60, 68. 76. 77.
81-85. 87. 88.92. 96. 97. 112.
135, 139, 159-163. 166. 167.
170. 172. 175. 176. 178.
181-183,. 385. 386. 423, 425,
454. 533. 535. 536. 545. 554.
555

Ratkelis (Oželis). partizanas 215

Reinas 152

Reinys, M. arkiv. 145. 315. 432, 514

Reivytis, V. 93

Rekašius, S. 399

Rėklaitis, M. 30. 78. 89. 143, 183,
549

567

Remeikis, T. 311, 392, 394, 399 Senkus, J. 78
Renteln, A. 95. 96, 99, 114, 115, Serov 51
122, 175, 181, 427, 428, 558 Sheen, F. 359
Repečka, J. 397 Sidzikauskas, V. 346
Rexin 151 Simonaitytė, I. 49
Ribbentrop, von. J. 26, 27. 82. 83. Skipitis, R. 76, 423
104, 163, 400, 423, 433, 459 Skirgaila, partizanas 222

Rimašauskas, J. 144, 165 Skirmantas, partizanas 519, 521
Rimkevičius, ūkininkas 121, 122 Skirmuntaitė, A. 358, 359
Rimkevičius, V. 308-310 Skliutas. V. 156, 157
Rimvydas. J.. partizanas 234, 241 Skrupskelis, I. 57
Rytis, partizanas 240 Skrupskelis, K. 399
Rocgues, von, K. 135, 140-142, 160. Skučas, K. 31, 32, 474

422. 423, 554 Skvireckas, J., arkiv. 143, 182, 550
Roosevelt, F. D. 55, 189, 349. 369. Slatkevičius, V.. vysk. 317

477 Slavėnas, J. 399
Ropp. von 388, 426 Sližys, J. 140
Rosenberg, A. 95, 182, 184 Sluckis. M. 289
Rostow, W. 333 Smetona, A. 31, 32, 40, 49, 60, 384,
Rozauskas, E. 542 401, 533, 535
Rudenko, R. 28 Sniečkus, A. 37, 50-52, 155, 242,
Rudys, R. 358 284, 289-291. 294, 301, 313,
Rudžionis. S. 322 314, 320. 372, 468
Rukšėnas, K. 542 Sniegas 140, 142, 545
Ruseckas 180 Sofija, Vytauto D. duktė 16
Rutkauskas 144 Songinas 162, 390

| Srb. 143

Sabaliauskas, J. 180 Sruoga, B. 164, 391
Sakalas. partizanas 222, 240, 241 Sruogienė, V. 383
Sakalas, B. 390 Stakauskas, J. 144
Sakalauskas, J. 557 Stahlecker 88, 89, 134-138, 546-549
Sass 431 551, 559 |
Saulė, partizanas 262 i
Savasis, J. 314, 317, 318. 395 | 185 das 243, 268, 2081,
Savickas, A. 389 288, 293, 304, 314-318, 329,
Sąžinė, partizanas 257 338, 339. 368 394 400. 467.
Sch. 143 468, 533 |
Schmidt 89 Stanevičius (Staneika). V. 91-93, 165,
Schulenburg 400 229.233
Schaper, E. 480, 527 Stankevičius, A. 180
Scholmer 486. 492, 498 Stankevičius. J. 317

568

Stankūnienė, I. 321. 323
Starkus, A. 165

Stasiukaitis, B. 391

Stavronskis 149

Stegmann 131

Steponavičius, J. vysk. 317, 340
Strazdas, partizanas 222
Strikienė 488

Stukas, J. 344, 397

Sūduvis, N. 385, 391, 392, 412, 436,

557
Suslov, M. 194, 243, 513
Sužiedėlis, prelatas 152
Sužiedėlis, A. 359
Sužiedėlis, S. 15, 377

Šačkus 215, 217

Šalčius. A. 344
Šalkauskis, K. 254
Šapiro 143

Šarūnas, partizanas 194
Šatrijos Ragana 49
Šaulys, J. 232

Šeinius, I. 381

Šernas, J. 164
Šeškevičius, A. 319
Šilbajoris, R. 399

Šileika, J. 180

Šimkus, K. 91, 170, 386
Šimutis, L. 346

Širvys (Sakalas), B. 240, 241, 525

Škirpa, K. 26, 27, 54, 58, 62, 63, 70.
76, 77, 81-85, 87, 89, 90, 99,
105, 373, 385, 389, 419, 420,

422, 423, 536, 549, 558
Šlepetys. J. 77, 84, 93, 346, 543
Šmavgonec 30, 33
Šmigelskis, K. 392
Šmulkštys, J. 399
Šova, A. 178
Špokevičius, A. 390

Šumauskas, M. 42, 156, 295, 299,
301, 372, 394

Švarplaitis, A. 62. 385. 539

Švipas, V. 78, 544

Tallat-Kelpša 183

Tamulevičius, J. 180

Tarulis, A. 45, 46, 384

Taunys, I. 91, 93, 127, 214-216, 386

Tauras, partizanas 260

Tauras, autorius 392

Tautvaiša, partizanas 254. 256-258,
260,261

Tautvaišienė, H. 393

Tigras, partizanas 194

Tilvytis, T. 289

Tito 276, 371

Titovas 319

Tysliavienė, V. 344

Todes 58, 531

Torvainis 534

Toth, T. 322

Trimakas. A. 298

Truman, H. 193, 277, 330. 368

Trumpa. V. 397

Trumpys (Rytis), B. 240, 241, 525

Tumėnas, Alg. 164

Tumėnas, Ant. 88, 112. 550

Tumėnas, V. 164

Turauskas, E. 58

Uldukis. E. 392

Ulevičius 153, 154
Ulmanis 497

Uosis, partizanas 208
Urbonas, sargas 214
Urbonas, O. 174, 178, 179
Urbšys, J. 27-32, 389, 401
Usiačovas 526

Ūsas 104

Ūsorius 104

569

Vaičaitis, P. 49
Vaičiulytė 323
Vaidyla, M. 346
Vainauskas, P. 76, 77
Vaineikienė 42

Vaitiekūnas, V. 284-286. 296. 300.

302, 392-394, 488
Vaitelis, partizanas 194
Vaitkus, M. 145
Vaižgantas 491
Valančius, M. 20, 378
Valenrodas. K. 499
Valenta, J. 164
Valickas 157
Valiukas, L. 355. 488
Valiukėnas, A. 558
Valiukevičius, J. 164
Valiulis, J. 232
Valonis, A. 488
Valsiūnienė 467, 468
Vampyras. partizanas 215
Vardys, V. 392. 396, 398
Vasiliauskas, A. 180
Vasiliauskas, S. 180
Vaškelis, B. 399
Vaznonis 390
Vėbra, J. 78
Vencius, K. 77
Venclauskas, S. 180
Venclova, A. 35, 42. 49, 289, 290
Venclova, J. 78, 183
Vendžiulytė, O. 323
Vėtra, partizanas 228, 247
Vetrov 267
Vidzgiris, J. 385, 394, 396
Vienažindys 460, 461
Vileišis, P. 67

Visvydas, partizanas 212, 219, 257,

407, 523
Višinskis, A. 400
Vitkauskas, V. 32, 35, 42, 159

570

Vitkus, pulkininkas 373

Vitkus, B. 76, 106, 107, 183

Vygantas, V. 359, 399

Vykintas, S. 92

Vytautas Didysis 16, 17, 226, 430

Vytenis, partizanas 254

Vytis, J., partizanas 230, 254, 259,
260

Vlasov 453

Vokietaitis, A. 232

Vokietaitis, J. 91, 93

Voldemaras. A. 89, 106, 424

Vosylius Tamsusis 16

Washington, G. 539

Welles. S. 55

Wilson, W. 9, 21. 370, 379
Windecker 163, 164

Wysocki 162, 171

Wulff 148, 151-153, 157, 449

X 391

Zacharinas 63
Zaicevas 256
Zailskienė, O. 488
Zaskevičius 160
Zechlin 27, 29
Zehnphennig 160, 390
Zeiger, H. 133-138. 546, 547, 553,
554
Zibertas, P. 42
Zlotkienė. P. 343
Zola, E. 458
Zundė, P. 394, 395

Žadeikis, P. 69, 232, 350

Žakevičius-Žymantas, S. 231-233,
346, 385, 425, 520, 559

Žalgiris, partizanas 228, 265

Žaliaduonis, partizanas 265

Žaliasis Velnias, partizanas 197, 253,

254, 266
Žaliukas, A., partizanas 230. 262
Žemaitis, mokytojas 144
Ždanov, A. 400
Žemkalnis-Landsbergis. V. 76. 84
Žerdancev 283
Žibas. H. 399

Žilinskas, V. 558

Žilvinas (partizanas) 523
Žiūr. — Žakevičius-Žymantas
Žukauskas. P. 165
Žvangutis, partizanas 246
Žvejys. partizanas 261. 265
Žvirąždynas 534

571

PASTABOS

Šeštasis Juozo Brazaičio raštų tomas papildo skaitytojui jau
žinomus pirmuosius penkis. Papildo rezistencine ar artimų jai
temų medžiaga, kurią pavyko rsti Brazaičio archyve arba kitur
anksčiau paskelbtų straipsnių pavidalu. Didžiausią tomo dalį
sudaro Vienų vieni, 1964 Brazaičio paskelbtas veikalas, vertinęs
karo ir okupacijos įvykius, kuris šiuo metu pasidarė itin aktualus.

Praėjus keturiasdešimčiai metų po pasaulį sukrėtusio An-
trojo pasaulinio karo, visuomenės akys nukrypo į ano meto svar-
biųjų įvykių sukaktis, nes tai dabar galima vertinti iš viską
išryškinančios perspektyvos. Įdomūs kariavusių šalių vadų susi-
tikimai, jų slaptosios konferencijos ir visuomenės vos nujaučiami
jų nutarimai ir sutartys. Dabar jau praeities dalykai, bet jie savo
laiku turėjo lemiamos reikšmės net ir eiliniam, ypač karo eigoje
okupuotų šalių, gyventojui. Tų įvykių padariniai tebejaučiami.

Slaptiems archyvams atsidarius, ten sukrauti karo meto ir
su juo susijusių įvykių dokumentai pasidarė prieinami istoriko,
politiko, visuomenininko, tyrinėtojo studijoms. Įvairiausiose
diskusijose karo meto dokumentų analizėse nesunku pastebėti
polinkį praeitį vertinti iš naujo. Girdėti kritiškų balsų, priekaištų
vadams ir sau dėl karo žiaurumų, kai kurių įvykių interpretacijos
ar tikslingumo. Domisi ir lietuviai. Parūpo patiems pasklaidyti
karo dokumentus ir patirti iš pirmųjų šaltinių įvairių įvykių tikrąsias
priežastis bei pasaulio vadų pajėgumą tuos įvykius stumti žmo-
niškumo ar jų pačių pageidaujama viena ar kita kryptimi.

Vienų vieni dėl to pasidarė labai ieškomas veikalas, bet laida
išparduota. Pasiryžta leisti jo antrąją. Tačiau nuo pirmosios laidos

572

praėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Ir jie buvo neramūs, svy-
ravo tarp taikos ir šaltojo karo, būta ir susidūrimų ir naujų
pastangų bei idėjų pasaulio taikai išlaikyti. Į visa tai ir atsiliepė
žurnalistinė Brazaičio plunksna. Šie vėliau parašyti straipsniai
atspindi autoriaus pažiūrą į pasaulines varžytines dėl domi-
navimo, taikos bei karo, bado problemas. Jie gali papildyti, nau-
jai nušviesti ir paskatinti pervertinti įsigalėjusias populiarias
nuomones, ypač turint galvoje savo tautos reikalus, o gal surasti
ir tikrąjį visų nelaimių kaltininką.

Skaitytojas nesunkiai pastebės, kad techniškai šis tomas
nevisai vienodas. Taupant lėšas, pirmoji tomo dalis, t.y. Vienų
vieni, yra atlikta fotokopiniu būdu, likusioji dalis surinkta tokiu
pat šriftu, kaip ir ankstesnieji tomai. Dėl tos priežasties skirsis ir
rašyba, nes ji taisyta pagal dabar kalbininkų sutartus dėsnius tik
antrojoj dalyje. Straipsniai sudėti chronologine eile; kai kurie
spaudoje pasirodo pirmą kartą.

Redakcinė komisija, baigdama redagavimo darbą, dėkoja
visiems Juozo Brazaičio bičiuliams, pagelbėjusiems renkant
spausdintą ir rankraščiuose išlikusią medžiagą bei nuotraukas.

573

TURINYS

Kodėl vienų vieni?
Kazys Bradūnas: Kodėl ten tik motina? Ls 8

I. SLINKTIS Į VAKARUS: istorijos perspektyvoje

1. Pirmi lietuvių ir rusų susitikimai 2 is 15
2. Rusai Lietuvos valdžioje Ps 16
3. Rusijos ofenzyva prieš Lietuvą 0 is 17
4. Lietuvos padalinimai 20990 as 17
5. Sukilimai „L aaa 18
M: Oa E —— 20
7. Iškovotos laisvės 099 a aaa kaikas 20
8. Nepriklausomybė ir Sovietų Rusija LL 21
II. LŪŽIAI IKI SUKILIMO: Stalino okupacijoje

1. ,„Taikingos okupacijos“ kelias... Ls 26-34
a. Pirmas veiksmas: Lietuvos padalinimo slapti protokolai, b. Antras
veiksmas: savitarpinės pagalbos sutartis ir min. Urbšio diplomatinis
priešinimasis, c. Trečiasis veiksmas; ultimatumas po propagandinės akci-
jos, d. Ultimatumo pagrindas: faktai ar provokacijos?

2. Įjungimo procesas... L LLS Las 34—42
a. Pirmas veiksmas: liaudies vyriausybė ir teisės klastojimas, b. Antras
veiksmas: „liaudies“ suorganizavimas, c. Trečias veiksmas: „liaudies
seimas" ir tautos valios klastojimas.

3. Sovietinimo procesas LLP kas 43—54

a. Pramonės, prekybos, namų, bankų sovietizacija kaip visuomenės nuskur-
dinimo priemonė, b. Žemės ūkio sovietizacija kaip priemonės ūkininkų klasei
sunaikinti, c. Kultūros sovietizacija kaip priemonė vertybėm pakeisti, d.
Genocidas — sovietizacijos spartinimo įrankis.

574

4. Tautinė rezistencija 0 a 54—71

a. Diplomatinė: Lietuvos atstovų protestai, b. Visuomeninė: oportunizmas
ir pasipriešinimas, c. Pogrindinė: NKVD, liudijimas apie ją, d. Pogrindžio
centras: Liet. Aktyvistų frontas, e. Ryšiai su užsieniu: herojizmo pavyzdžiai,
ą. Sukilimo pradžia: Kaune, h. Sukilimo reikšmė: demaskuota sovietinė
apgaulė.

lil. PASYVUSIS PASIPRIEŠINIMAS: Hitlerio okupacijoje

1. Laikinosios vyriausybės šešios savaitės <... 76—99

a. Darbo įkarštis: administracijos sudarymas. nusovietinimas, socialinės
lygybės siekimas. b. Kliūtys Berlyne: jokios nepriklausomybės ir jokios
vyriausybės, c. Karinė vadovybė ir Lietuva: bejėgės simpatijos Lietuvai,
d. Greffe ir Kleisto direktyvos: išsiskirstyti ar persikrikštyti, e. Kurmies ir
kurmiai tarp lietuvių: prašome nepripažint laikinosios vyriausybės, f.
Paskutinis veiksmas: Renteln — aš jus skiriu savo patarėjais, Ambrazevičius
— ačiū, ne, mes pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai.

. Civilverwaltungo treji metai Ls 99—186

a. Rentelno valdžia: kiek ji skyrėsi nuo bolševikinės, b. Viešoji LAF rezisten-
cija: pirmoji duoklė kacetam, c. Komisariatas ir tarėjai: įtampa tarp lietuviškos
ir vokiškos linijos ligi sprogimo, d. Pogrindžio židiniai: pogrindžio grupės
ir jų vienybės pastangos, e. Ūkinė eksploatacija: savitarpinė pagalba, arba
juodoji rinka, f. Spaudos ,,draudimas": kolaborantų tarp lietuvių nesurado,
g. Švietimo pozicijose: teise ir apsukrumu buvo ginamas jaunimas, h.
Gyventojų eksterminacija (žydų, lenkų, lietuvių): abiejų eksterminacijų tikslai
tie patys, skyrėsi metodai, i. Lietuvos karių drama: kariauti sutinkam, bet
tik už Lietuvą, k. Paskutinės konvulsijos: ir žūdamas režimas dar vis planavo
lietuvius mobilizuoti.

. GINKLUOTASIS PASIPRIEŠINIMAS: antrojoje okupacijoje
„ Kas suvedė juos į miškus < 190—193

a. Žemaičių pirmieji partizanai: pastanga įsijungti į laužiamą pylimą, b.
Masinis partizanavimas: kol gaivino iliuzija.

„ Kovoje dėl valdžios „9099 as 193—197

a. Administracija: miestas režimo, kaimas partizanų rankose, b. Stribai:
vienos gyventojų dalies kėlimas prieš kitą.

„ Balsavimų boikotas... aa 198—202

a. 1946 metai: pirmas jėgų išmėginimas, kas kontroliuoja politinį tautos

575

nusistatymą, b. 1947 metai: įtampa pažiaurėjusi.

4. Kova dėl žemės <... LL a ks 202—208
a. Pirmas laipsnis: nubuožinimas, b. Antras laipsnis: deportacijos ir
kolonizacija, c. Sodybų sargyboje; tremtinių palikimo apsauga.

5. Visuomenės informavimas Likas 208—211
a. Pogrindžio spauda: technikinis jos organizavimas, b. Spaudos dvasia:
jėgos ir silpnybės šaltiniai.

6. Organizacinis augimas + as 212—221
a. Pirmos pastangos: Lietuvos Išlaisvinimo taryba, Vienybės komitetas,
Partizanų sąjūdis, b. Centralizacijos pradžia: Tauro apygarda, c. Centralizaci-
jos viršūnė: karinė ar politinė organizacija?

7. Partizano tipas La as 221—227

a. Socialinis charakteris: pagrinde jaunimas, b. Moralinis charakteris: tautos
riterinė atranka, c. Psichologinis charakteris: pareigos ir širdies motyvai.

8. Ryšiai su Vakarais 2.99 o 227—241
a. Iš Vakarų: Jono Deksnio kelionės, b. Iš Lietuvos į Vakarus: Juozo Lukšos
kelionė, c. Patirtis iš Vakarų: jie mus atidavė mirčiai, d. Patirtis tarp tremtinių:
šešėliai ir pragiedruliai.

9. Akcija prieš laisvės kovotojus LL, 242—266

a. Karinė jėga: istrebiteliai ir specialūs MVD daliniai, b. Kruglovo ir Suslovo

valdžia: teroras ir klasta, c. Infiltracijos viršūnė: Smerš agentas Juozas
Markulis.

10. Ginkluotos rezistencijos išgesimas L... 266—271
a. Priežastys: laikas veikė prieš ginkluotą rezistenciją, b. Kovotojai iš pers-
pektyvos: KGB ir tremtinių akimis.

V. MORALINIS PASIPRIEŠINIMAS: po Stalino
1. Įvykiai ir idėjos po Stalino <... 276—279

a. Nauja ir sena: šaltojo karo ir koegzistencijos kaleidoskope, b. Iliuzijos
Vakaruose: revizionizmas, liberalizmas, tautinis komunizmas ir kt. šūkiai.

Vt eco. R ————— 279—285

a. Stalino ir Hitlerio bendras balansas: vienas milijonas gyvybių, b.
Chruščiovinis genocidas: ,„savanorinis“, ,,tarnybinis“.

3. Socialistinė kūryba L 285—292
576

a. Socialistinis realizmas: terminų tikroji ir tariamoji prasmė, b. Galimybės
kūrėjui: tyla, savęs prievartavimas, laisvės pakaitalas, c. Partijos ir skaitytojo
išvados: kalti kūrėjai, auklėtojai?

4. Ūkinis kolonializmas La 293—300
a. Sovietizacijoje: nepriklausomybė labiausiai išlikusi žemės ūkyje, b.
Kolonialistinė diskriminacija: skelbiamieji ir nutylimieji ūkiniai faktai.

5. Kova dėl vaikų 0 301—313
a. Jaunimas: tai komunistų pagrindinis taikinys, b. Metodai: izoliacija nuo
„sena“, infiltracija į ,,nauja", c. Rezultatai: trejopi jaunimo tipai, d. Patriotinė
mistika: Vasario 16 ir Vėlinės.

6. Paskutinė laisvės tvirtovė L 314—326
a. Kova prieš religiją tebeina: Stalino ir Chruščiovo siekimas tas pats, b.
Stalino įrankiai ir metodai: enkavedistas, kalėjimas, ištrėmimas, c.
Chruščiovo įrankiai ir metodai: policininkai, propagandistai, teismai,
ekskunigiai, ,,mokslinio instituto" aparatas, d. Mistikos jėga: Roma Macvytė
Skiemonyse.

VI. KOVA PRIEŠ TYLA: koegzistencijos klimate

1. Amerika ir pavergtosios tautos <... Ls 330—336
a. Perėjimas iš šaltojo karo į koegzistenciją: auganti tyla, b. Politikos
planuotojų vizija: taika ir laisvė ateis per tiltą tarp Rytų ir Vakarų, c. Prie-
šinga samprata: laisvė ateis per kovą ir spaudimą pavergėjui.

2. Sovietų žingsniai atgal ir pirmyn L 337—347
a. „Ryšių su kraštu" pradžia: laiškai, siuntiniai, b. Turizmas: nelietuvių ir
lietuvių patirtis, c. Žingsniai pirmyn: prieš nepriklausomybę, prieš jos
kovotojus.

3. Kelias į laisvę tarp lietuvių Vakaruose ....... 347—361

a. Netolima praeitis: prielaidos laisvei laimėti, b. Iki dabar: laisvės link ir
atgal, c. Dabartyje: laisvės veikėjų tipai.

TODĖL VIENŲ VIENI

1. Geopolitiniai veiksniai LL 365
2. Psichologiniai veiksniai 367
3. Moraliniai veiksniai 369
4. Istoriniai veiksniai „Ls 377

Gyventi per mirtį „Ls
Prieš tautos valią 29
Laiškas dr. von Rentelnui Ls
J'Accuse! Vokiečių okupacijos apžvalga <...
Lietuvos vergijos dešimtmetis LL
Lietuvos partizanų laiškas Šv. Tėvui LLS
Rezistencijos diena Ls
Rezistencijos pagerbimas LL ks
Ar tremty rezistencija galima? ks
Rezistencija 15 metų fone Ls
Partizanai antrosios sovietų okupacijos metu <...
Sukilimas ir tauta 0 k as
Lietuvos žydų likimas ir laikinoji Lietuvos vyriausybė ..

Straipsnių šaltiniai 0
Vardynas (9900 aks
Ill. ————————————————

578

383—409
410—411

417—418
419—427
427—428
429—458
459—478
479—481
482—484
485—487
490—493
494—505
506—528
529—541
542—556

557—559
560—571
572—573

Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Raštai. T. 6: Vienų vieni; Rezistencija"

See other formats